Civilinė byla Nr. e2S-1282-562/2025
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-03308-2024-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.13; 3.1.18.3; 3.3.2.6.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarties, kuria spręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės M. J. patikslintą ieškinį atsakovui M. D. (M. D.) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pagal atsakovo M. D. priešieškinį ieškovei M. J. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teismas
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovė M. J. (toliau – ir ieškovė, apeliantė, motina) patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. D. (toliau – ir atsakovas, tėvas), prašydama: nepilnamečio vaiko M. D. (toliau – ir nepilnametis vaikas, nepilnametis, mažametis, vaikas, sūnus), gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 400 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; priteisti iš atsakovo 2 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiui vaikui už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 1 d. iki ieškinio padavimo; nustatyti atsakovo bendravimo tvarką su sūnumi: tėvas bendrauja su sūnumi du kartus per savaitę, dalyvaujant vaiko motinai ir atsižvelgus į vaiko dienotvarkę, informuojant vaiko motiną apie pasirinktas bendravimo dienas prieš parą laiko; priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas teismo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovas priešieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su jo motina; nustatyti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką.
3. 2025 m. vasario 10 d. atsakovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikinąją atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką – nustatyti, jog atsakovas turi teisę praleisti su sūnumi kas antrą savaitgalį: sūnų pasiimant šeštadienį iš sūnaus gyvenamosios vietos 12 val. bei grąžinant sūnų sekmadienį iki 18 val. į sūnaus gyvenamąją vietą.
4. Grįsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovas nurodė, kad atsakovui 2024 m. birželio 1 d. išsikėlus iš šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo būsto, jam nepavyksta pabendrauti su sūnumi. Bendrauti su sūnumi jis norėtų, tačiau dėl konfliktinių santykių su ieškove jis to padaryti negali. Sūnaus ir tėvo bendravimas atitinka vaiko interesus. Šis bendravimas turėtų vykti vaiko motinai nedalyvaujant, nes tokiu atveju tarp vaiko tėvų prasideda konfliktai ir aplinka tampa nelabai tinkama būti mažamečiui vaikui. Šiuo metu mažametis yra likęs gyventi su motina, todėl vaiko tėvo ryšys su juo silpnėja ir gali būti, kad dėl nepalankios vaiko motinos įtakos jis iš viso nutrūks, todėl prašo nustatyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Ieškovė atsiliepimu su atsakovo prašymu nesutiko. Paaiškino, kad atsakovo prašyme nurodyta aplinkybė, kad neva dėl konfliktinių situacijų su ieškove jis negali bendrauti su sūnumi, neatitinka tikrovės. Šalių sūnus yra mažo amžiaus (3 metų), nekalba (dėl liežuvio pasaitėlio), su atsakovu nėra savarankiškai praleidęs daug laiko, o tuo labiau – nakties metu, ieškovė siūlo nustatyti pereinamąjį laikotarpį, jog sūnus priprastų prie atsakovo ir su juo jaustųsi saugiai. Vaikas nenaudoja sauskelnių nuo dvejų metų, tačiau pats dar ne visada pasako, kad nori į tualetą, reikia pastebėti vaiko ženklus, be to, atsakovas visiškai nemoka gaminti maisto, vaiko niekuomet nemigdydavo ir itin retais atvejais pasilikdavo vienas su vaiku trumpam laikui. Atsakovas, prašydamas iš karto nustatyti bendravimo tvarką su nakvyne, savo norus iškelia aukščiau už vaiko interesus. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams randant tarpusavio kompromisą. Ieškovė nesiekia, jog tėvas su sūnumi nesimatytų, tačiau, kol vaikas pripras prie tėvo ir su juo jausis saugiai (t. y. bus sukurtas vaiko ir tėvo tarpusavio ryšys), o tuo pačiu metu atsakovas sužinos apie vaiko poreikius, vaiko dienos režimą, jo mitybą ir tokiu būdu bus sudarytos sąlygos pereiti prie maksimalaus tėvo ir sūnaus bendravimo. Prašo atsakovo prašymą atmesti, taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti nepilnamečio vaiko laikiną bendravimo tvarką su tėvu: 1) tėvas su sūnumi bendrauja antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 16.15 val. iki 18 val. vaiko gyvenamojoje vietoje; 2) tėvas su sūnumi bendrauja vieną savaitgalio dieną (šeštadienį arba sekmadienį) tris valandas, paimdamas vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos ir grąžindamas vaiką po trijų valandų į jo gyvenamąją vietą, tikslų bendravimo laiką šalys suderina atsižvelgus į vaiko dienos režimą.
6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, Skyrius) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad atsakovo prašoma nustatyti laikinoji bendravimo su vaiku tvarka labiau atitinka geriausius vaiko interesus negu laikinoji bendravimo tvarka, kurią prašo nustatyti vaiko motina. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tėvų šeimos aplinkos sąlygos yra ištirtos. Tiek motinos, tiek tėvo gyvenamosiose vietose vaikui sudarytos tinkamos sąlygos augti, ugdytis. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių santykiai yra konfliktiški. Konfliktai kyla susitikus, todėl, nustatant vaiko laikinąją bendravimo tvarką, kai dvi dienas per savaitę atsakovas bendrauja su vaiku vaiko gyvenamojoje vietoje, gali būti sudarytos prielaidos šalių barniams, ko pasėkoje vaikui galimai tektų būti konfliktų liudininku. Šalys gyvena skirtingose rajonuose, todėl laikinoji bendravimo su vaiku tvarka, kai tėvas tris kartus per savaitę atvyksta į vaiko gyvenamąją vietą, gali kelti papildomų finansinių ir laiko išteklių, dėl ko gali tapti sunkiai įgyvendinama. Skyrius neturi duomenų, kad M. D. maksimalus bendravimas su vaiku kenktų vaiko interesams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1134-541/2025 atmetė ieškovės prašymą dėl laikinos atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – nustatė laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, pagal kurią atsakovas turi teisę praleisti su sūnumi kas antrą savaitgalį, sūnų pasiimant šeštadienį iš sūnaus gyvenamosios vietos 12 val. bei grąžinant sūnų sekmadienį iki 18 val. į sūnaus gyvenamąją vietą.
8. Teismas, įvertinęs atsakovo poziciją, argumentus ir motyvus dėl prašomos nustatyti laikinos bendravimo tvarkos, taip pat ieškovės poziciją bei motyvus dėl kitokios atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, taip pat atsižvelgęs į Tarnybos išvadoje pateikiamas rekomendacijas dėl atsakovo laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, į ginčo šalių mažamečio sūnaus amžių (berniukas yra 3 metų amžiaus) bei tokio amžiaus vaikui reikalingą stabilumą, į tai, jog nėra objektyvių duomenų, kad atsakovo maksimalus bendravimas su vaiku kenktų vaiko interesams ir kad jį reikia riboti, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikinąją atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog ginčo šalių santykiai yra konfliktiški, šiuo atveju tikslinga laikinai sureguliuoti situaciją.
9. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo siūloma nustatyti laikinoji bendravimo su vaiku tvarka labiau atitinka geriausius vaiko interesus nei laikinoji bendravimo tvarka, kurią prašo nustatyti vaiko motina. Teismas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino visiškai, nustatydamas atsakovo siūlomą laikiną bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, o ieškovės prašymą atmetė kaip neatitinkantį geriausių nepilnamečio vaiko interesų.
10. Teismas akcentavo, kad vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y., esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu ieškovė M. J. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarti? – nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, pagal kurią atsakovas turi teisę praleisti su sūnumi kas antrą savaitgalį, sūnų pasiimant šeštadienį ir/arba sekmadienį iš sūnaus gyvenamosios vietos 12 val. bei grąžinant sūnų tą pačią dieną iki 18 val. į sūnaus gyvenamąją vietą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Nors Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 nutartyje nurodyta, jog šalys gyvena skirtingose rajonuose, todėl laikinoji bendravimo su vaiku tvarka, kai tėvas tris kartus per savaitę atvykti į vaiko gyvenamąją vietą, gali kelti papildomų finansinių ir laiko išteklių, dėl ko gali tapti sunkiai įgyvendinama, tačiau tai neatitinka tikrovės. Atsakovas pasiima sūnų iš darželio kelis kartus per savaitę, tai nė vienai iš šalių nesudaro problemų. Galimai atsakovo gyvenamoji vieta nėra pastovi, be to, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, kuriame gyvena ieškovė su vaiku, jis turi namų raktus ir gali bet kada patekti į jam nuosavybės teise priklausantį būstą.
11.2. Teismas turėjo atsižvelgti į ieškovės nurodomus argumentus ir motyvus, kad sklandžiam tėvo ir sūnaus bendravimui būtinas pereinamasis laikotarpis, nes atsakovas nėra savarankiškai su vaiku praleidęs nė vienos nakties, nežino vaiko poreikių ir bent kol kas neturi įgūdžių jais pasirūpinti, ir nustatyti laikinąją atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką be nakvynių. Atsakovas, prašydamas iš karto nustatyti bendravimo tvarką su nakvyne, savo norus iškelia aukščiau už vaiko interesus. Ieškovė nesiekia, jog tėvas su sūnumi nesimatytų, tačiau, kol vaikas pripras prie tėvo ir su juo jausis saugiai (t. y. bus sukurtas vaiko ir tėvo tarpusavio ryšys), o tuo pačiu metu atsakovas sužinos apie vaiko poreikius, vaiko dienos režimą, jo mitybą ir tokiu būdu bus sudarytos sąlygos pereiti prie maksimalaus tėvo ir sūnaus bendravimo.
11.3. Ieškovė sutinka, kad atsakovas galėtų bendrauti su sūnumi už vaiko gyvenamosios vietos ribų, tačiau nėra jokio pagrindo iš karto nustatyti bendravimą ir nakties metu, tuo labiau, kad atsakovas vis dar ignoruoja ieškovės prašymus pasirūpinti vaikui reikalingomis priemonėmis, t. y. neturi automobilio kėdutės, kopėtėlių tualetui, maitinimo kėdutės ir kitų tokio amžiaus vaikui būtinių priemonių. Vaikas, nors ir nenaudoja sauskelnių, tačiau pats dar ne visada pasako, kad nori į tualetą, reikia pastebėti vaiko ženklus, pasiūlyti jam pačiam pasinaudoti tualetu. Sūnus nekalba dėl liežuvio pasaitėlio, todėl negali pasakyti savo jausmų ir poreikių.
12. Atsakovas M. D. atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. sprendžiant dėl abiejų tėvų (tėčio ir mamos) bendravimo tvarkos su jų sūnumi faktinio reglamentavimo, labai svarbu yra tai, kas ypač akcentuota Tarnybos atliktuose Šeimos aplinkos sąlygų tyrimų aktuose nustatytuose faktuose ir aplinkybėse. Tarnybos išvadoje, be kita ko, konstatuota, kad: iš bylos medžiagos matyti, jog šalių santykiai yra konfliktiški; konfliktai kyla susitikus, todėl, nustatant vaiko laikinąją bendravimo tvarką, kai dvi dienas per savaitę atsakovas bendrauja su vaiku vaiko gyvenamojoje vietoje, gali sudaryti prielaidas šalių konfliktams, dėl ko vaikui galimai tektų būti konflikto liudininku; skyrius neturi duomenų, kad atsakovo maksimalus bendravimas su vaiku kenktų vaiko interesams; skyriaus nuomone, atsakovo prašoma nustatyti laikinoji bendravimo su vaiku tvarka labiau atitinka geriausius vaiko interesus, negu laikinoji bendravimo tvarka, kurią prašo nustatyti vaiko motina.
12.2. Nesutinka su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovas nepasirūpino vaikui reikalingomis priemonėmis: neturi automobilio kėdutės, kopėtėlių tualetui, maitinimo kėdutės ir kitų tokio amžiaus vaikui būtinų priemonių. Sūnui eina ketvirti metai ir jam maitinimo kėdutė ir tualeto laipteliai nereikalingi, automobilio kėdutę atsakovas turi.
12.3. Skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neatitinka tikrovės. Atstumas nuo atsakovo gyvenamosios vietos iki jo sūnaus gyvenamosios vietos pirmyn ir atgal yra 134 km. Tai beveik 2 valandos kelio. Viskas daroma dėl sūnaus, kad atsakovas dalyvautų sūnaus ugdyme bei gyvenime
12.4. Atsakovas darbovietės teigiamai charakterizuojamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino atsakovo prašymą ir atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatydamas laikinąją atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl papildomų įrodymų (ne)priėmimo
16. Kartu su atskiruoju skundu dėl teismo 2025 m. vasario 17 d. nutarties, ieškovė pateikė papildomus įrodymus: šalių susirašinėjimą, kuris, ieškovės vertinimu, patvirtina, jog atsakovas neturi sūnui reikalingų priemonių. Atsakovas su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomą rašytinį įrodymą – atsakovo darbovietės charakteristiką. Atsakovo vertinimu, šis pateiktas naujas įrodymas patvirtina jo teigiamas asmenines savybes.
17. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
18. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktų naujų įrodymų ryšį su byla, jų svarbą teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumo išsprendimui, įvertinęs aplinkybę, jog dalyvaujantys bylos asmenys turėjo galimybę su teikiamais dokumentais susipažinti, teikiamus naujus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
20. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).
21. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas šeimos teisinių santykių pagrindu kilęs ginčas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
22. Pabrėžtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
23. Kartu pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į tuo metu teismo turimus reikšmingus duomenis, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, šalys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, pakeisti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ar jas panaikinti (CPK 148, 149 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytą, taip pat į atskirojo skundo nagrinėjimo ribas, atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, sprendžia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. tikrina, ar teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė aktualias teisės normas. Tuo tarpu po skundžiamos teismo nutarties priėmimo pasikeitus faktinei situacijai, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar apimties spręstinas kreipiantis į pirmosios instancijos teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos
24. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės – laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
25. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis nustato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Uždrausti ar nustatyti minimalų bendravimą su vaiku galima tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.
26. Vaiko ryšys su abiem tėvais yra svarbus, todėl valstybės institucijos, taip pat ir teismas, turi pareigą užtikrinti jo palaikymą ir vystymąsi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui, nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti, tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).
27. Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – nustatė laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, pagal kurią atsakovas turi teisę praleisti su sūnumi kas antrą savaitgalį, sūnų pasiimant šeštadienį iš sūnaus gyvenamosios vietos 12 val. bei grąžinant sūnų sekmadienį iki 18 val. į sūnaus gyvenamąją vietą. Teismas argumentavo, kad atsakovo siūloma nustatyti laikinoji bendravimo su vaiku tvarka labiau atitinka geriausius vaiko interesus nei laikinoji bendravimo tvarka, kurią prašo nustatyti vaiko motina. Teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs šalių pozicijas, argumentus ir motyvus dėl atsakovo laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, taip pat atsižvelgęs į Tarnybos išvadoje pateikiamas rekomendacijas dėl atsakovo laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, į ginčo šalių mažamečio sūnaus amžių (berniukas yra 3 metų amžiaus) bei tokio amžiaus vaikui reikalingą stabilumą.
28. Ieškovė prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarti? – nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, pagal kurią atsakovas turi teisę praleisti su sūnumi kas antrą savaitgalį, sūnų pasiimant šeštadienį ir/arba sekmadienį iš sūnaus gyvenamosios vietos 12 val. bei grąžinant sūnų tą pačią dieną iki 18 val. į sūnaus gyvenamąją vietą, argumentuodama, kad: teismas turėjo atsižvelgti į ieškovės nurodomus argumentus ir motyvus, jog sklandžiam tėvo ir sūnaus bendravimui būtinas pereinamasis laikotarpis, nes atsakovas nėra savarankiškai su vaiku praleidęs nė vienos nakties, nežino vaiko poreikių ir bent kol kas neturi įgūdžių jais pasirūpinti, ir nustatyti laikinąją atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką be nakvynių; pereinamuoju laikotarpiu vaikas pripras prie tėvo ir su juo jausis saugiai (t. y. bus sukurtas vaiko ir tėvo tarpusavio ryšys), o tuo pačiu metu atsakovas sužinos apie vaiko poreikius, vaiko dienos režimą, jo mitybą ir tokiu būdu bus sudarytos sąlygos pereiti prie maksimalaus tėvo ir sūnaus bendravimo; atsakovas vis dar ignoruoja ieškovės prašymus pasirūpinti vaikui reikalingomis priemonėmis: neturi automobilio kėdutės, kopėtėlių tualetui, maitinimo kėdutės ir kitų tokio amžiaus vaikui būtinių priemonių; vaikas, nors ir nenaudoja sauskelnių, tačiau pats dar ne visada pasako, kad nori į tualetą, reikia pastebėti vaiko ženklus, pasiūlyti jam pačiam pasinaudoti tualetu, nes užkeltas jis pradeda verkti ir nieko nedaro; sūnus nekalba dėl liežuvio pasaitėlio, todėl negali pasakyti savo jausmų ir poreikių. Be to, ieškovės teigimu, nors nutartyje nurodyta, jog šalys gyvena skirtingose rajonuose, todėl laikinoji bendravimo su vaiku tvarka, kai tėvas tris kartus per savaitę turi atvykti į vaiko gyvenamąją vietą, gali kelti papildomų finansinių ir laiko išteklių, dėl ko gali tapti sunkiai įgyvendinama, tačiau tai neatitinka tikrovės. Atsakovas pasiima sūnų iš darželio kelis kartus per savaitę, tai nė vienai iš šalių nesudaro problemų. Galimai atsakovo gyvenamoji vieta nėra pastovi, be to, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, kuriame gyvena ieškovė su vaiku, jis turi namų raktus ir gali bet kada patekti į jam nuosavybės teise priklausantį būstą.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodyti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo nustatytą laikiną atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką.
30. Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovo galimybėmis bendrauti su nepilnamečiu vaiku kiekvienos iš šalies prašoma nustatyti tvarka / būdu (bendravimo dažnumas, trukmė ir pan.), bus nagrinėjamos, vertinamos ir dėl jų pasisakoma bylą nagrinėjant iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su vaiku negyvenančiam tėvui. Tuo tarpu nustatant specialią laikinąją apsaugos priemonę, kaip jau anksčiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko prioritetiniais laikomus interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu.
31. Antra, nagrinėjamu atveju taikytomis laikinosiomis priemonėmis siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Byloje yra duomenų, kad šalims bendraujant, tarp šalių kyla konfliktų, kas galėtų neigiamai veikti vaiko emocinę ir psichologinę būseną. Todėl, siekiant išvengti konfliktinių situacijų, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad tokia tvarka ir buvo nustatyta, užtikrinant abiejų tėvų bendravimą su vaiku ir galimybes palaikyti stabilius tėvų ir vaikų santykius bei ryšį.
32. Trečia, ieškovė teismo nustatytos laikinos bendravimo su vaiku tvarkos dalį, kuria nustatytas laikinas vaiko bendravimas su nakvyne, ginčija, nurodydama, kad reikalingas pereinamasis laikotarpis sklandžiam tėvo ir sūnaus bendravimui, nes atsakovas nėra savarankiškai su vaiku praleidęs nė vienos nakties, nežino vaiko poreikių ir bent kol kas neturi įgūdžių jais pasirūpinti; pereinamuoju laikotarpiu bus sukurtas vaiko ir tėvo tarpusavio ryšys, tuo pačiu metu atsakovas sužinos apie vaiko poreikius, vaiko dienos režimą, jo mitybą ir tokiu būdu bus sudarytos sąlygos pereiti prie maksimalaus tėvo ir sūnaus bendravimo.
33. Kaip minėta, vadovaujantis tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principais, apribojimų nustatant skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką įtvirtinimas yra galimas tik tais atvejais, kad tai reikalinga vaiko interesams užtikrinti. Šiuo atveju, įvertinus byloje esančius įrodymus laikinos bendravimo tvarkos nustatymo kontekste, aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų pagrįsti minimalų (nenustatant nakvynių) atsakovo bendravimą su ginčo šalių vaiku (pavyzdžiui, grėsmės vaiko saugumui), kaip to prašoma atskirajame skunde, nenustatyta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad šalių nepilnamečio vaiko tėvas, t. y. atsakovas, netinkamai elgtųsi su sūnumi, juo nesirūpintų ar negebėtų pasirūpinti vaiko poreikiais, darytų jam neigiamą įtaką ar žalą, keltų grėsmę. Taip pat nėra objektyvių, įrodymais pagrįstų duomenų, jog toks vaiko ir tėvo bendravimas su nakvyne neigiamai veikia vaiką, kenkia vaiko interesams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į išvadą teikiančios institucijos pateiktus duomenis, atsakovą charakterizuojančius duomenis, vaiko amžių, apeliantės nurodytą aplinkybę, kad vaiko tėtis kelis kartus per savaitę vaiką paima iš vaikų darželio, kas sudaro pagrindą manyti, jog vaiko ir tėvo ryšys nėra nutrūkęs, o tėvui vaiko poreikiai žinomi, nesant objektyvių duomenų, kad nustatyta laikina vaiko bendravimo su tėvu tvarka neatitinka vaiko interesų, šiuo argumentu keisti laikinąją bendravimo su vaiku tvarką nėra pakankamo pagrindo.
34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai negu nurodo apeliantė, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas, prašydamas iš karto nustatyti bendravimo tvarką su nakvyne, savo norus iškelia aukščiau už vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad nustatyta laikina atsakovo ir vaiko bendravimo tvarka atitinka vaiko interesus. Pritartina atsakovo argumentams, kad tokio amžiaus vaikui nėra būtina maitinimo kėdutė, atsakovo teigimu, automobilinę kėdutę vaikui jis turi, kita vertus, esant poreikiui, ieškovė gali sudaryti galimybę atsakovui naudotis ieškovės turima vaiko automobiline kėdute.
35. Apibendrinant nurodytą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta laikinoji nepilnamečio vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu tvarka jos nustatymo metu buvo tinkama užtikrinti vaiko interesus ir teises bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu, o ieškovė atskirajame skunde priešingai neįrodė.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
37. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Dėl to atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Apeliantės M. J. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1134-541/2025, palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Rosita Patackienė