Administracinė byla Nr. A-1134-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03679-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3; 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 723 117,50 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją laikytis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.53 straipsnio, pareiškėjui užsisakius prekes parduotuvėje ir užsakytas prekes pristatant pareiškėjui; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui medvilninį sportinį kostiumą, atitinkantį jo dydį (duomenys neskelbtini); 4) įpareigoti Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos (toliau – ir SPT) vedėją ir gydytoją L. K. teikti sveikatos paslaugas, laikantis CK 6.732 straipsnio.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. vasario 27 d. atlieka bausmę Lukiškių TI-K. 2014 m. rugsėjo mėn. iš Lukiškių TI-K parduotuvės užsisakė įsigyti naują televizorių, pagal pirkimo čekį pareiškėjui nupirktas naujas televizorius „Thomson“, o atneštas naudotas televizorius „TV star“. Taigi, Lukiškių TI-K administracija savo veiksmais (neveikimu) pažemino pareiškėją, išsityčiojo iš jo, dėl to jis paskelbė teisėtą badavimą ir po 5 dienų buvo atneštas naujas televizorius, taigi, tai, kad nebuvo sprendžiama situacija, prilygo kankinimui, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pareiškėjas taip pat skunde remiasi CK 6.158 straipsnio 1 dalimi, 6.319 straipsnio 1 dalimi, 6.350 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo kaip vartotojo teises, todėl pareikštos pretenzijos dėl televizoriaus yra teisėtos.
3. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2014 m. spalio mėn. Lukiškių TI-K administracijai įrodinėjo, kad įstaigoje neteisingai tvarkoma buhalterinė apskaita, kiek tai susiję su pareiškėju, ir tik praėjus 1,3 m. ir pasikreipus į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) buvo įrodyta, jog Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyriaus (toliau – ir Skyrius) darbuotojas V. B. (V. B.) neteisingai tvarkė apskaitą. Taigi Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus vedėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų užkardytas neteisėtas veikimas (neveikimas), tuo sudarė sąlygas skelbti teisėtą badavimą, be to, nesiėmė jokių veiksmų badavimui nutraukti, tik siekė, kad jis pasirašytų dokumentą, jog sutinka atlyginti žalą, kuri buvo padaryta dėl pirkimo parduotuvėje, žinodamas, kad pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje yra pinigų, o pasirodo, nesąžiningai tvarkant buhalterinę apskaitą, dalis pinigų kažkur dingo. Įrodymai yra jo deklaracija su nurodytu sąskaitos numeriu ir antstolės A. T. sprendimas nurašyti pinigines lėšas bei pranešimas apie lėšų gavimą iš sąskaitos. Nurodytais veiksmais jis ne tik buvo pažemintas, tačiau nebuvo ieškoma kompromiso, todėl badavimas prilygo kankinimui, o tai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), be to, dėl neteisėtų buhalterio veiksmų buvo pamintas pasitikėjimas valstybės tarnautojais.
4. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-79, 2015 m. vasario 18 d. pateikė prašymą Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriui (toliau – ir SRS) dėl avalynės ir medvilninio kostiumo. Jo prašymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir TI vidaus taisyklės), turėjo būti įtrauktas į apskaitą, tačiau tai nepadaryta. Jis vasarinę avalynę gavo 2015 m. liepos mėn. Artėjant šaltajam sezonui, t. y. maždaug 2015 m. spalio 4 d., pareiškėjas pateikė prašymą dėl žieminės avalynės ir medvilninio kostiumo, šis prašymas taip pat neįtrauktas į apskaitą, o tai riboja galimybę gauti žiemos sezonui tinkančią avalynę. Pareiškėjas avalynę gavo po badavimo, maždaug 2016 m. sausio 28 d. Taigi minėto skyriaus pareigūnas savo veikimu (neveikimu) apribojo jo galimybę eiti pasivaikščioti 88 dienas, nes pareiškėjas neturėjo jokios avalynės, kad galėtų žiemos metu eiti į pasivaikščiojimo kiemelį.
5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2016 m. kovo mėn. ir 2016 m. balandžio mėn. kreipėsi į Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus vedėją, kad jam būtų išduoti avalynė ir medvilninis kostiumas, paaiškino, kad avalynė suplyšo 2015 m. lapkričio mėn., kai buvo išėjęs per šaltį. Neišduodamas avalynės, Ūkio skyriaus pareigūnas 105 dienas apribojo pareiškėjo išėjimą į lauką, neturint tinkamos avalynės, tuo pažemino pareiškėją, apribojo ir taip retus pasivaikščiojimus, dėl tokių pareigūno veiksmų teko ne kartą skelbti badavimą, taigi, sukėlė pareiškėjui emocines ir dvasines kančias, sveikatos problemas.
6. Pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo, kaip nuteistojo, vartotojo ir pirkėjo, teisių pažeidimo, t. y. prekės pristatomos, nesilaikant CK 6.53 straipsnyje nustatyto 7 parų termino nuo to momento, kai jis pareiškia savo valią kaip pirkėjas įsigyti daiktą. Remdamasis CK 6.350, 6.351 straipsniais, 6.359 straipsnio 3 dalimi, 6.360 straipsnio 2 dalimi, prekes pardavėjas privalo pateikti per 7 paras nuo pirkėjo valios išreiškimo ir joks įstatymų įgyvendinamasis teisės aktas, bloginantis pirkėjo, vartotojo teisės negalioja. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K parduotuvės veiksmų jam teko badauti. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotoją dėl to, kad Lukiškių TI-K teritorijoje esanti parduotuvė vykdo nelicencijuotą veiklą, t. y. parduoda vaistinius preparatus, tačiau jokių veiksmų administracija nesiėmė. Lukiškių TI-K administracijos atstovai savo veikimu (neveikimu) sudaro sąlygas nesilaikyti CK ir kitų teisės aktų, pažeidžia kalinamųjų teises ir tai yra nežmoniškas elgesys, žeminantis žmogaus orumą, be to, taip leidžiama suprasti, kad kalinami asmenys tokioje situacijoje yra bejėgiai.
7. Paaiškino, kad išduotų drabužių kortelėje 2015 m. vasario 3 d. nėra jo parašo, o 2016 m. rugsėjo 7 d. ir 8 d. pasirašė ne jis; nuo 2014 m. vasario mėn. jis nėra gavęs nei čiužinio, nei antklodės, nei pagalvės, jis nuo 2014 m. rugsėjo mėn. turi nuosavą televizorių, iki patikslinto skundo surašymo dienos, t. y. 2016 m. gruodžio 20 d., dar nebuvo sugedęs, o ant kortelės viršelio nurodyta, kad jam 2016 m. išduotas televizorius „Banga“, nors jis turi televizorių „Samsung“.
8. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad pagal BVK 11 straipsnio 3 punktą, nuteistieji medicinos paslaugas ir gydymą turi gauti per 10 dienų nuo atvykimo į įstaigą. Jam atvykus į Lukiškių TI-K atlikti bausmės, SPT vadovavo L. K., kurios kvalifikacija ir kompetencija neatitinka reikalavimų, keliamų pareigybei užimti. Pareiškėjas į SPT dėl plaučių nuotraukos ir kitų tyrimų buvo iškviestas tik praėjus 9 mėn. po jo atvykimo į Lukiškių TI-K, nors tai turėjo būti padaryta tik jam atvykus į įstaigą, tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės į gydymą. SPT maždaug nuo 2015 m. balandžio mėn. vadovauja A. R., jos vadovavimo metu pradėta klastoti jo sveikatos priežiūros kortelė, nes pastebėjo, jog trūksta lapų, t. y. dingo kai kurie jo prašymai iš sveikatos kortelės dėl skiriamo gydymo, tuo ne tik pažeistos dokumentų laikymo, archyvavimo ir tvarkymo taisyklės, slepiami tyrimų rezultatai, bet ir klastojami dokumentai, o tai gali ateityje turėti įtaką skiriant gydymą pagal jo sveikatos būklę.
9. Pareiškėjo teigimu, 2015 m. vasario 22 d. jo prašymu jam atliktas kraujo tyrimas dėl (duomenys neskelbtini), buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), tačiau iki 2016 m. rugsėjo 12 d. jam nepaskirtas gydymas nuo šios ligos, taigi pažeidžiama jo teisė į gydymą. Minėtus veiksmus traktuoja kaip tyčinį žmogaus, ligonio kankinimą. L. K. ir A. R. padarytą žalą (gydymo nuo (duomenys neskelbtini) neskyrimas) sunku nustatyti ateities aspektu, nes neaišku, kokią įtaką pareiškėjo sveikatai ateityje turės jų veikimas (neveikimas).
10. Pareiškėjas nurodė, kad teismui pateiktoje jo asmens sveikatos kortelės kopijoje yra klastočių: 2015 m. lapkričio 26 d. suklastotas jo parašas (23 kortelės lapas); 39 kortelės lape nurodyta, kad pareiškėjui skirti vaistai „Carsil“ (1 x 3), jis atsisakė, nes jam buvo duodamos homeopatinės tabletės „Silimarin“ kaip placebas; pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nustatytas 2015 m. vasario 22 d., tačiau šių duomenų kortelėje nėra; 6 lape matyti, kad jo numeris perdarytas iš trejeto, pažiūrėjus į visus lapus matyti, kad buvo keičiami jų numeriai. Taigi, duomenys yra klastojami, slepiami, tikrovės neatitinkantys duomenys pateikiami valdžios institucijoms, dėl to Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VASPVT) pagal iškraipytus duomenis pateikė išvadą, jog pažeidimų nėra.
11. Dėl kitų apgyvendinimo sąlygų nurodė, kad jis nuo 2015 m. gegužės 13 d. Lukiškių TI-K tęsia bausmės atlikimą, tačiau sudarytos netinkamos sąlygos: kamerose drėgna, nėra natūralios ventiliacijos, sanitarinis mazgas – be durų ar užuolaidų; kameroje Nr. 203 sienos baisios; kameroje Nr. 234, kur jis apgyvendintas nuo 2016 m. vasario 4 d., nėra ventiliacijos, dėl drėgmės nuo sienos ir lubų krenta dažai ir tinkas, kameroje yra pelėsio, ši kamera negali būti laikoma gyvenamąja patalpa; čiužinys ir antklodė supeliję, visa tai turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir emocinei būsenai, pareiškėjo laikymas tokiomis sąlygomis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, BVK 7 straipsnį, prieštarauja EŽTT praktikai ir  prilygsta kankinimui.
12. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, CK 1.5 straipsnio 1 dalimi, 6.250, 6.271, 6.732, 6.742, 6.743 straipsniais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, nes vien teisės pažeidimo pripažinimo, atsižvelgiant į jo trukmę, mastą, intensyvumą, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, taigi, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, pareiškėjui priteistina: dėl nesąžiningo televizoriaus pardavimo – 500 Eur; dėl Lukiškių TI-K buhalterio veiksmų, neatitinkančių teisės aktų, – 250 Eur; dėl Lukiškių TI-K SRS pareigūno veiksmų, kai buvo apribota pareiškėjo teisė išeiti į lauką, – 100 Eur už dieną; dėl Lukiškių TI-K Ūkio dalies vedėjo veikimo (neveikimo), neišduodant avalynės, tokiu būdu apribojant pareiškėjo teisę pasivaikščioti, – 100 Eur už dieną; dėl pareigūno, atsakingo už parduotuvės ir Lukiškių TI-K SPT veiklą, t. y. V. L., veiksmų, įstatymų nesilaikymo ir jų interpretavimo – 2 500 Eur; dėl Lukiškių TI-K SPT vedėjos A. R. ir gydytojos L. K. veiksmų (dėl dokumentų klastojimo, nesuteikto gydymo, dėl bandymų, kaip pareiškėją veikia vaistai, gydymą placebu, už nesuteiktą gydymą nuo (duomenys neskelbtini)) nuo 2015 m. vasario 22 d. – 1 000 Eur už dieną; dėl kalinimo sąlygų, skaičiuojant nuo 2015 m. gegužės 13 d. – 43,50 Eur už dieną; dėl Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pareigūno S. V. veiksmų, t. y. žinomai melagingo NVSC akto pasirašymo, – 500 Eur iš šio pareigūno; dėl Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo V. L. veiksmų, t. y. žinomai melagingo NVSC akto priėmimą ir pasirašymą, – 750 Eur iš šio pareigūno; dėl nekompetencijos, klastočių pateikimo teismui, VASPVT – 3 000 Eur iš SPT vedėjos A. R., už šią veiką priteistą sumą pervedant į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondui. Iš viso prašo priteisti 723 117,50 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
13. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių atsiliepimuose į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti 6,96 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
14. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir veikia tinkamai bei teisėtai. Administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką išduodamas į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią ši įmonė nuolat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. analogiškiems darbams atlikti sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią ši įmonė taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
15. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Pagal HN 76:2010 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pagal HN 76:2010 27 punktą karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta SPT, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje; HN 76:2010 neįtvirtintas karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka ginčo laikotarpiui aktualių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus. HN 134:2015 nenustato reikalavimų, kad sanitariniai mazgai būtų atskirti nuo likusio kameros ploto.
16. Dėl ventiliacijos ir vėdinimo nurodė, kad pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl apsipirkimo parduotuvėje nurodė, kad suimtųjų ir nuteistųjų teisė apsipirkti įkalinimo įstaigoje veikiančioje parduotuvėje reglamentuota TI vidaus taisyklėse, jų 86 punkte (redakcija, aktuali ginčo laikotarpiui) įtvirtinta tardymo izoliatoriaus direktoriaus pareiga užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Ginčui aktualiu laikotarpiu mažmeninės prekybos (parduotuvės veiklos) paslaugas Lukiškių TI-K teikė UAB „Pontem“. Parduotuvės veikla reglamentuojama, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 „Dėl tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklėse įtvirtintas privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašas, į jį televizoriai neįtraukti, todėl UAB „Pontem“ ir neprivalėjo jais prekiauti, o Lukiškių TI-K administracija neturėjo pareigos užtikrinti televizorių įtraukimo į UAB „Pontem“ asortimentą, galėjo tik tarpininkauti, kad ši bendrovė vykdytų užsakomąją prekybą ir nuteistiesiems pristatytų tam tikras prekes, tačiau negalėjo nurodinėti, už kokią sumą ir per kiek laiko bendrovė vykdytų užsakomąją prekybą. Pažymėjo, kad nuteistiesiems sudaryta galimybė grąžinti įsigytas prekes ir atgauti sumokėtus pinigus, jeigu gautos prekės arba jų kokybė nuteistojo netenkina. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 1-215 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo aprašo patvirtinimo“ 11 punktu, asmeniui pagrįstai (kai atnešama ne ta prekė, kuri užsakyta, pažeista pakuotė, produktų galiojimas baigiasi apsipirkimo dieną) atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, galimas prekių grąžinimas. Prekės grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Prekės gali būti grąžinamos tik nepažeidus pakuotės ar kitaip nesugadinus. Pasirašius čekyje už prekių gavimą, pretenzijos nepriimamos. Pareiškėjas dėl šios aplinkybės kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, įteikdamas 2014 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. lapkričio 27 d. prašymus, nurodydamas, kad situacija jam paaiškinta žodžiu ir problemos išspręstos, bei prašydamas nutraukti skundo nagrinėjimo procedūrą.
17. Dėl piniginių lėšų nurodė, kad pareiškėjo teigimu, į Lukiškių TI-K depozitinę sąskaitą jo vardu 2015 m. birželio 10 d. turėjo būti sugrąžinta gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) 7,39 Eur permoka, kurios jis negavo. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. birželio 13 d. į depozitinę nuteistųjų piniginių lėšų apskaitos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) piniginių lėšų pareiškėjui nepervedė, nes jis nurodė kitą banko sąskaitos numerį. Pareiškėjas apie šį faktą negalėjo nežinoti, nes apie tai buvo informuotas Klaipėdos AVMI 2015 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (24.21)-D-2-3684, kuriame jam buvo pranešta, jog GPM permokos 7,39 Eur suma 2015 m. birželio 10 d. buvo pervesta į jo nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl nuteistųjų materialinio aprūpinimo nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys drabužiais ir avalyne aprūpinami pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 (toliau – ir įsakymas Nr. 1R-139). Pareiškėjo skunde nurodyta drabužių rūšis – medvilninis kostiumas – neįtraukta į materialinio aprūpinimo normas, todėl Lukiškių TI-K administracija neprivalėjo išduoti pareiškėjui tokio kostiumo.
18. Dėl medicininių paslaugų užtikrinimo nurodė, kad nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis, patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė; jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Nuteistieji už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos darbų įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nemoka. Lukiškių TI-K SPT savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aklais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (ar) nuteistiesiems užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. SPT pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr. 025/a-p), į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją, taip pat įdeda kitus medicininės apskaitos dokumentus. Išsamesnė informacija dėl medicininių paslaugų suteikimo pareiškėjui nurodyta Lukiškių TI-K SPT pažymoje Nr. 24-7447.
19. Atsiliepime taip pat pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos, jis nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, jos dydis taip pat negrindžiamas jokiais įrodymais. Taigi, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Remdamasis CK normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimą, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu skundo dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą dėl nesąžiningo ir netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir su tuo susijusių santykių paliko nenagrinėtą. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 65 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą (su pertraukomis) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. bei medvilninio kostiumo neišdavimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
21. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 723 117,50 Eur neturtinės žalos atlyginimą; įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją laikytis CK 6.53 straipsnio, pareiškėjui užsisakius prekes parduotuvėje ir užsakytas prekes pristatant pareiškėjui; įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui medvilninį sportinį kostiumą, atitinkantį pareiškėjo dydį ((duomenys neskelbtini)); įpareigoti Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos vedėją ir gydytoją L. K. teikti sveikatos paslaugas, laikantis CK 6.732 straipsnio.
22. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo Lukiškių TI-K administracijai laikytis CK 6.53 straipsnio nuostatų, įvertinęs CK 6.53 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad jis yra susijęs su prievoliniais santykiais, kylančiais tarp kreditoriaus ir skolininko. Nors pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K turi vykdyti CK 6.53 straipsnio nuostatas, tačiau šis reguliavimas yra skirtas reguliuoti prievoliniams santykiams tarp pareiškėjo P. V. ir UAB „Pontem“, o ne tarp pareiškėjo ir atsakovo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją laikytis CK 6.53 straipsnio, pareiškėjui užsisakius prekes parduotuvėje ir užsakytas prekes pristatant pareiškėjui.
23. Teismas dėl reikalavimo įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui medvilninį sportinį kostiumą, atitinkantį pareiškėjo dydį ((duomenys neskelbtini)), nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys drabužiais ir avalyne aprūpinami pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139. Pareiškėjo skunde nurodyta drabužių rūšis – medvilninis kostiumas, kilus ginčui, buvo įtraukta į materialinio aprūpinimo normas (žr. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 (2009 m. kovo 19 d. redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), todėl Lukiškių TI-K administracija privalėjo išduoti pareiškėjui medvilninį kostiumą (2 komplektus 2 metams). Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 redakcijoje tokio reikalavimo nėra, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui medvilninį sportinį kostiumą, atitinkantį pareiškėjo dydį ((duomenys neskelbtini)). Kita vertus, teismas pabrėžė, jog šioje administracinėje byloje esant duomenims, kad pareiškėjui nuo 2014 m. vasario 6 d., kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, nebuvo išduotas medvilninis kostiumas, spręstina dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
24. Dėl reikalavimo įpareigoti Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos vedėją ir gydytoją L. K. teikti sveikatos paslaugas, laikantis CK 6.732 straipsnio, teismas pažymėjo, kad CK 6.732 straipsnyje nustatyta, kad vykdydamas savo veiklą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas turi užtikrinti tokį rūpestingumo laipsnį, kokio tikimasi iš sąžiningo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo; jo veikla turi būti grindžiama atsakomybe, kurią nustato įstatymai, kiti teisės aktai ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų profesijos standartai. Teismas pabrėžė, kad bendrosios jurisdikcijos teismai vertina sveikatos priežiūros paslaugų tinkamumą, priteisia žalą už netinkamai teiktas paslaugas, taip pat gali įpareigoti laikytis minėtų Civilinio kodekso nuostatų. Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundo netenkino.
25. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl nesąžiningo ir netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir su tuo susijusių santykių, už kuriuos prašoma priteisti neturtinę žalą, t. y. dėl Lukiškių TI-K SPT vedėjos A. R. ir gydytojos L. K. veiksmų (dėl dokumentų klastojimo, nesuteikto gydymo, dėl bandymų, kaip pareiškėją veikia vaistai, gydymą placebu, už nesuteiktą gydymą nuo (duomenys neskelbtini)) nuo 2015 m. vasario 22 d. – 1 000 Eur už dieną; dėl nekompetencijos, klastočių pateikimo teismui, VASPVT – 3 000 Eur iš SPT vedėjos A. R., už šią veiką priteistą sumą pervedant į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondui, nurodė, kad neturtinės žalos, padarytos dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo nagrinėjimas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Lukiškių TI-K, prieš kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalis). Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (byloje tokių duomenų nėra ir pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija) ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, teismas šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą.
26. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl nesąžiningo televizoriaus pardavimo, dėl Lukiškių TI-K buhalterio veiksmų, neatitinkančių teisės aktų, nurodė, kad tiek televizoriaus pardavimo faktą, tiek buhalterio veiksmus vertino Kalėjimų departamentas, kuriuos įvertino kaip pagrįstus bei teisėtus. Teismas, be kita ko, įvertinęs Departamento argumentus, neturėjo pagrindo padaryti kitokių išvadų; be to, pareiškėjas dėl šių veiksmų Departamentui skundėsi pakankamai seniai, todėl jo prašymą priteisti neturtinę žalą vertintino kaip norą pasipelnyti, todėl šia apimtimi skundą atmetė kaip visiškai nepagrįstą.
27. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl Lukiškių TI-K SRS pareigūno veiksmų, kai buvo apribota pareiškėjo teisė išeiti į lauką, dėl Lukiškių TI-K Ūkio dalies vedėjo veikimo (neveikimo), neišduodant avalynės, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys drabužiais ir avalyne aprūpinami pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. 1R-139. Pareiškėjo skunde nurodyta drabužių rūšis – medvilninis kostiumas, kilus ginčui, buvo įtraukta į materialinio aprūpinimo normas (žr. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 (2009 m. kovo 19 d. redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), todėl Lukiškių TI-K administracija privalėjo išduoti pareiškėjui medvilninį kostiumą (2 komplektus 2 metams). Tokį pat vertinimą pateikė ir Kalėjimų departamentas (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 8 punktą). Teismas pabrėžė, jog šioje administracinėje byloje esant duomenims, kad pareiškėjui nuo 2014 m. vasario 6 d., kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, nebuvo išduotas medvilninis kostiumas, sprendė, kad nesuteikus pareiškėjui būtinų, teisės aktais numatytų asmeninių daiktų (drabužių), jam buvo padaryti nepatogumai, neturtinė žala, kurią teismas vertino 50 Eur suma. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl neišduoto medvilninio kostiumo patyrė jo nurodomus nepatogumus, t. y. negalėjo išeiti į lauką, negalėjo pasivaikščioti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundą atmetė kaip visiškai nepagrįstą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos kopijos duomenis, sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti, todėl šiuo aspektu jo skundo nėra teisinio pagrindo tenkinti.
28. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat skunde prašė priteisti neturtinę žalą dėl pareigūno, atsakingo už parduotuvės veiklą, t. y. V. L., veiksmų, įstatymų nesilaikymo ir jų interpretavimo – 2 500 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad jis paliko nenagrinėtą skundą dalyje dėl sveikatos priežiūros paslaugų, esą, netinkamo suteikimo, o pareiškėjas skundžiasi V. L. veiksmais, kuriais nekontroliuojama su sveikatos priežiūra susijusios paslaugos, be kita ko, vaistų pardavimas. Pareiškėjas taip pat skunde prašė priteisti neturtinę žalą dėl kalinimo sąlygų, skaičiuojant nuo 2015 m. gegužės 13 d. – 43,50 Eur už dieną; dėl Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pareigūno S. V. veiksmų, t. y. žinomai melagingo NVSC akto pasirašymą, – 500 Eur iš šio pareigūno; dėl Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo V. L. veiksmų, t. y. žinomai melagingo NVSC akto priėmimą ir pasirašymą, – 750 Eur iš šio pareigūno. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas šioje byloje turimais duomenimis buvo Lukiškių TI-K nuo 2014 m. vasario 6 d., kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, tačiau jis prašo priteisti neturtinę žalą dėl kalinimo sąlygų, skaičiuojant nuo 2015 m. gegužės 13 d.: teismo vertinimu, pareiškėjas pasielgė labai sąžiningai, nes jam Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3245-646/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02647-2015-0) priteisė neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui nėra padaryta jokia žala ir jis jos neįrodė dėl Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pareigūno S. V. veiksmų, t. y. žinomai melagingo NVSC akto pasirašymą, bei dėl Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo V. L. veiksmų, t. y. žinomai melagingo NVSC akto priėmimą ir pasirašymą, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundą atmetė kaip visiškai nepagrįstą.
29. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 bei Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi 3,6 kv. m. plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes P. V. keliamas ginčas keliamas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėn. Teismas, įvertinęs kamerų plotus ir jose buvusių asmenų skaičių nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., sprendė, kad pareiškėjas buvo netinkamai laikomas tik vieną parą, tačiau, teismo vertinimu, tai yra pažeidimas, sukėlęs pareiškėjui nepatogumų, todėl, teismo vertinimu, neturtinė žala turi būti kompensuojama pinigais, priteisiant pareiškėjui 15 Eur neturtinei žalai atlyginti.
30. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos sąlygų, teismas sprendė, kad teisės aktų reikalavimų pažeidimai šiuo aspektu nepasitvirtino.
31. Atsižvelgdamas į išdėstytas faktines bei teisines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjui P. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 65 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą (su pertraukomis) Lukiškių TI-K nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. bei medvilninio kostiumo neišdavimą.

III.

32. Pareiškėjas P. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 45 897,50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo pateiktus įrodymus vertino neobjektyviai. Teismas neteisingai nurodė, kad jis dėl sportinio kostiumo negalėjo išeiti į lauką pasivaikščioti, apriboti pasivaikščiojimai buvo dėl to, kad jis neturėjo žieminės ir vasarinės avalynės.
34. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K teismui pateiktos kamerų Nr. 203, 234 fotonuotraukos, kur matyti, kad kameroje Nr. 203 buvo suskaldytas klozetas, todėl jo skundo teiginiai dėl kameros būklės yra pagrįsti.
35. Pirmosios instancijos teismas jo patirtą neturtinę žalą įvertino per maža suma, nevertino sveikatos sutrikimų, tarnautojų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų, skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, neįvertino kitų kameroje esančių įrenginių užimamo ploto. Teigia, kad patirtus neigiamus išgyvenimus jaučia iki šiol.
36. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
37. Apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji drabužiais ir avalyne aprūpinami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija, aktuali iki 2017 m. sausio 1 d.) patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktų, o pirmosios instancijos teismo nustatyta 50 Eur atlygintinos neturtinės žalos už pareiškėjo neaprūpinimą asmeniniais daiktais (drabužiais) nėra pagrįsta jokiais kriterijais. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, nepatogumus. Be to, pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
38. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
39. Atsiliepime nurodo teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo klausimais. Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuojama, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, pareiškėjas nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti.
40. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš Lukiškių TI-K 2 020 Eur dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo.
41. Atsiliepime nurodo, kad jam nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. kovo 25 d. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (jis per langelį buvo stebimas pareigūnų, taip pat ir moterų), dėl to patyrė diskomfortą, nerimą. Patirtą neturtinę žalą vertina 2 020 Eur (680 dienų po 3 Eur už dieną).
42. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad jis skunde nekėlė klausimo dėl „Lobby Baltic“ neteisėtai nurašytos 33,93 Eur sumos, teismas sprendime dėl to taip pat nepasisakė, todėl atsakovo Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su tuo, yra visiškai nepagrįsti. Prašė skirti Lukiškių TI-K baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
44. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 723 117,50 Eur neturtinei žalai atlyginti taip pat įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją laikytis CK 6.53 straipsnio reikalavimų pareiškėjui užsisakius prekes parduotuvėje ir pristatant jas pareiškėjui, įpareigoti Lukiškių TI-K išduoti pareiškėjui medvilninį sportinį kostiumą bei įpareigoti Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos vedėją ir gydytoją L. K. teikti sveikatos priežiūros paslaugas laikantis CK 6.732 straipsnio.
45. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų ir su tuo susijusių klausimų paliko nenagrinėtą. Nustatęs, kad Lukiškių TI-K neišdavė pareiškėjui medvilninio kostiumo bei vieną dieną nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje, pareiškėjui P. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 65 Eur neturtinei žalai atlyginti.
46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktus įrodymus įvertino neobjektyviai, iš esmės nepasisakė dėl vasarinės ir žieminės avalynės neišdavimo, dėl kamerų Nr. 203 ir 234 būklės, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą neįvertino baldais užstatyto ploto, todėl jo patirtą neturtinę žalą įvertino per maža suma, jam turi būti priteista 45 897,50 Eur neturtinė žala. Be to, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad jam nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. kovo 25 d. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl jam turi būti priteista 2 020 Eur neturtinė žala už 680 dienų (po 3 Eur už vieną dieną).
47. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinę žalą.
48. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
49. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui be kitų nusiskundimų, kėlė klausimą ir dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, t. y., sanitarinis mazgas be durų ir užuolaidų, tačiau pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo nusiskundimo neįvertino ir dėl jo nepasisakė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šio klausimo nekelia, tačiau atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, prašo priteisti jam 2 020 Eur neturtinę žalą dėl to, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
50. Atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas yra vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, taip pat į tai, kad neįvertinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo būtų pažeistos pareiškėjo teisės, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir įvertinti pareiškėjo nurodytus nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis juo neužtikrinimo.
51. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo be durų ir užuolaidų. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros patalpos yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatytus reikalavimus.
52. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
53. Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).
54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
55. Bylos medžiaga nustatyta, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas nuo likusios kameros patalpos yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, todėl atsižvelgiant į minėtą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis. Pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas turi įtakos ir neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio parinkimui. Tais atvejais, kai konstatuojamas tik pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas, tačiau kitų pažeidimų nenustatoma, atsižvelgiant į kalinimo tokiomis sąlygomis laikotarpį bei kitus neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo kriterijus, paprastai priteisiama neturtinė žala pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016). Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad pareiškėjui ilgą laiką nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., iš viso 477 dienas), atsižvelgiant į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo priteistina 1 400 Eur suma.
56. Pareiškėjas atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą nurodo, kad neturtinę žalą dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais patyrė laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2017 m. kovo 25 d. ir prašė priteisti jam 2 020 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde ginčo laikotarpį dėl higienos normų reikalavimų kamerose neužtikrinimo nurodė nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. (skundo teismui padavimo dienos), teismas kitus pareiškėjo nurodytus nusiskundimus vertino taip pat nurodytu laikotarpiu, todėl nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nusiskundimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo iki 2017 m. kovo 25 d.
57. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog į bendrą kameros plotą įskaičiuotinas baldų ir inventoriaus užimamas plotas, pagrįstumą, pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
58. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu vieną dieną nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K vieną dieną pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti. Tačiau, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šiuo atveju Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, trukmę (1 diena), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
60. Vertindama kitus apeliaciniame skunde nurodytus pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepasisakė dėl avalynės pareiškėjui (ne)išdavimo, dėl kamerų Nr. 203 ir 234 būklės, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos nurodytų aplinkybių vertinimu, todėl papildomai jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui tiek vasarinė, tiek ir žieminė avalynė buvo išduota, higienos normų pažeidimų kamerose nebuvo nustatyta, o pareiškėjas apeliaciniame skunde teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nenurodo.
61. Pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neobjektyviai išnagrinėjo bylą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirmiau aptartų pareiškėjo kalinimo sąlygų.
62. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
63. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų teismo nustatytų aplinkybių nekvestionuoja, plačiau dėl jų nepasisako.
64. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
65. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pareiškėjas nenurodė, kodėl papildomi įrodymai nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo prijungti papildomus įrodymus netenkina, jų prie bylos neprijungia ir netiria.
66. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui P. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 450 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

              Skirgailė Žalimienė