Civilinė byla Nr. 2A-528-657/2015

Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00719-2009-9

                            Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

29.2.; 34.1.; 34.4.; 34.5.; 124.1.;

124.2.7.; 121.14.; 121.18.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės suinteresuoto asmens I. J., atstovaujamos advokato Mindaugo Paukštės, apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-245-445/2014 pagal pareiškėjo D. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1426-308/2009.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas D. Š. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1426-308/2009; panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2009-11-19 sprendimą šioje byloje bei atmesti pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š. po J. M. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, bei priteisti iš I. J. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-5). Nurodė, kad J. M. 1998-09-15 testamentu visą turtą paliko pareiškėjui, jis palikimą priėmė aktyviais veiksmais – faktiškai valdydamas paveldimą turtą ir juo rūpindamasis, kaip savo. Pareiškėjas, kaip testamentinis įpėdinis, nebuvo įtrauktas suinteresuotu asmeniu į civilinę bylą Nr. 2-1426-308/2009, kurioje buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O. K. priėmė palikimą po tėvo J. M. mirties, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti, todėl prašė atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nes 2009-11-19 sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Suinteresuotas asmuo – pareiškėja I. J. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti (b.l. 61-62). Nurodė, kad D. Š. galėjo paveldėti tik pagal testamentą, o ne faktiniu palikimo priėmimu ir valdymu. Be to, D. Š. be svarbių priežasčių yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, ir prašo jį taikyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas, atnaujinęs procesą byloje, 2014 m. spalio 21 d. sprendimu prašymą tenkino – panaikino Varėnos rajono apylinkės teismo 2009-11-19 sprendimą civilinėje byloje Nr.2-1426-308/2009 ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjos I. J. pareiškimą, kad O. K., mirusi (duomenys neskelbtini), priėmė palikimą po tėvo J. M. mirties (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą; nuosavybės teisių įgyvendinimo ir paveldėjimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š. po J. M. mirties (duomenys neskelbtini), priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti, bei priteisė iš I. J. bylinėjimosi išlaidas (b.l. 109-116). Teismas nustatė, kad J. M. po jo mirties buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – žemę ir pagal įrašus nekilnojamojo turto registre jis yra žemės sklypų savininkas. Teismo nuomone, liudytojų R. V., R. N., O. Š. parodymai, pažyma apie apmokėjimus už suvartotą elektros energiją patvirtina, kad pareiškėjas iš karto po J. M. mirties rūpinosi likusia sodyba: gyveno pats ir leido gyventi kitam asmeniui, kitiems asmenims leido naudotis žemės sklypu, tvarkė statinius ir aplinką apie juos, mokėjo privalomą mokestį. Teismas sprendė, kad D. Š. įrodė aplinkybes, jog jis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Teismo nuomone ir 2001 m. rašytinis prašymas notarei, kad J. M. palikimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal sudarytą testamentą, patvirtina jo aktyvius veiksmus dėl palikimo priėmimo. Tai, kad D. Š. nuo 2004 m. iki 2010 m. gyveno užsienio valstybėje nekeičia palikimo priėmimo esmės. Šiuo atveju svarbu – palikimo atsiradimo momentas ir įpėdinio veiksmai, atlikti siekiant priimti palikimą. Tolimesnis faktinis disponavimas palikimu, kuris buvo priimtas, gali būti vykdomas tiek paties įpėdinio, tiek per kitus asmenis tokiu būdu, kurį pasirenka įpėdinis. Teismas konstatavo, kad pagal I. J. pareiškimą nagrinėjant bylą dėl palikimo priėmimo po J. M. mirties, liudytojas A. J. – pareiškėjos sutuoktinis tvirtino, kad palikimą priėmė O. K.. Toje pačioje byloje liudytoja A. B. nurodė, kad O. K. priėmė visą turtą po savo sutuoktinio mirties, o ji tokias aplinkybes žino dėl to, kad pažįsta pareiškėją. Teismas sprendė, kad tokie įrodymai nėra pakankami ir patikimi, kad remiantis vien šiais įrodymais būtų galima konstatuoti juridinio fakto nustatymą. Šeimos nariai ir asmenys, kuriuos sieja artimi bičiulystės tarpusavio santykiai, kelia pagrįstas abejones dėl jų duodamų parodymų patikimumo. Byloje buvo nustatyta aplinkybė, kad privalomuosius mokesčius mokėjo D. Š., o I. J. savo pareiškime dėl palikimo priėmimo pagal faktinį valdymą net nebuvo nurodžiusi aplinkybių, kad ji mokėjo mokestį už suvartotą elektros energiją po J. M. mirties. Teismo vertinimu tai leidžia labiau tikėti D. Š. nurodytomis aplinkybėmis nei I. J.. Nors suinteresuotas asmuo – pareiškėjas nėra siejamas su palikėju J. M. kraujo giminyste, tačiau teisė į J. M. turtą jam tenka per sudarytą testamentą. Alytaus 2 notarų biuro notarė R. S. pažyma patvirtino, kad J. M. testamentas, sudarytas 1998-09-15 Alytaus m. 2 notarų biure, nepakeistas, nepanaikintas. Teismas sprendė, kad suinteresuoto asmens – pareiškėjos I. J. atstovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį šiems santykiams yra nepagrįstas, kadangi CPK nenumato termino, per kurį turi būti kreipiamasi į teismą, siekiant nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Teismas darė išvadą, kad byloje pareiškėjo bei liudytojų parodymais, taip pat rašytiniais įrodymais, nustatytos reikšmingos aplinkybės, kad D. Š. palikimą priėmė iš karto po palikimo atsiradimo, palikimo faktinis valdymas buvo vykdomas visą laiką iki pat kreipimosi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo I. J. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-10-21 sprendimą, taikant ieškinio bei prašymo padavimo senaties terminą atmesti D. Š. prašymą, o jei teismas pripažins, kad buvo pažeista proceso atnaujinimo procedūra, grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo, įpareigojant teismą išspręsti proceso atnaujinimo klausimą ir priimti dėl to nutartį, kuri gali būti skundžiama, bei priteisti iš D. Š. visas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 122-125). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas ieškinio senaties taikymo klausimą išsprendė, pažeisdamas CPK 370 straipsnio nuostatas. CK 5.50 straipsnyje nustatytas terminas palikimui priimti. Pareiškėjas pats pripažįsta, jog praleido trijų mėnesių terminą palikimui priimti ir neprašo jo atnaujinti, todėl paveldėti pagal testamentą jis neturi teisės. Be to, yra praleistas ir bendrasis dešimties metų terminas reikšti bet kokius reikalavimus, susijusius su siekiamu paveldėti turtu. Praleistas ieškinio senaties terminas yra savarankiškas pagrindas netenkinti D. Š. prašymo. Be to, teismas vienu metu ne tik išnagrinėjo proceso atnaujinimo klausimą, bet kartu ir prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, taip eliminuodamas apeliantės galimybę skųsti teismo nutartį dėl proceso atnaujinimo.

2. Teismas taip pat neteisingai vertino ir taikė teisės normas reglamentuojančias paveldėjimą. Pagal CK 5.11 straipsnį D. Š. neturi teisinio pagrindo save laikyti įpėdiniu bei reikšti reikalavimą į J. M. palikimą, kadangi jis nėra subjektas, turintis paveldėjimo teisę. Vien testamento sudarymas nereiškia, jog jame nurodytas asmuo gali būti laikomas potencialiu paveldėtoju, nes paveldėti pagal testamentą D. Š. jau nebegali. Be to, D. Š. bei velionio J. M. nesiejo jokie giminystės ryšiai, todėl vadovaujantis CK 5.11 straipsniu D. Š. neturi teisės paveldėti J. M. turto.

3. Teismas netinkamai vertino įrodymus dėl mirusiojo J. M. turto faktinio valdymo fakto. D. Š., net ir turėdamas teisę paveldėti, to padaryti negalėtų, nes neįrodė aplinkybių, jog iš tiesų turtu rūpinosi.

Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėjas D. Š. prašė apeliacinį skundą atmesti, Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-10-21 sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 129-133). Nurodė, kad sprendimas priimtas, nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, remiantis įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teisminio bylos nagrinėjimo metu. Byloje pateikta visuma įrodymų, kad J. M. palikimą D. Š. priėmė aktyviais veiksmais, faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes naudojimasis turtu, jo valdymas prasidėjo nuo pat J. M. mirties ir tęsiasi iki šiol. Prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1426-308/2009 D. Š. pateikė I. J. skundą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliantė turėjo galimybę apskųsti teismo nutartį, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo, tačiau teismo nutarties neskundė. Apeliantės argumentai dėl pareiškėjo paveldėjimo teisės yra nepagrįsti. Testamentu palikėjas atėmė paveldėjimo teisę iš įstatyminių įpėdinių. J. M. palikimą priėmė D. Š..

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, turi teisę priimti vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų procesinių sprendimų: prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti; teismo sprendimą ar nutartį pakeisti; panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį). Nepaisant to, kokį procesinį sprendimą teismas priima pagal CPK straipsnio 2 dalį – nutartį ar sprendimą – jų procesinė reikšmė yra vienoda ta prasme, kad tai yra procesiniai sprendimai dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės, kuriais pasisakoma dėl ginčo baigties. Todėl jų teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka turi būti tikrinamas pagal dalyvaujančių byloje asmenų apeliacinius skundus, laikantis CPK XVI skyriaus pirmojo skirsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2009).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-10-21 sprendimas, kuria, pakartotinai išnagrinėjus bylą, buvo atmestas apeliantės I. J. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po J. M. mirties palikimą priėmė pareiškėjas D. Š., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad J. M. mirė (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1426-308/2009, b.l. 5). Po J. M. mirties paveldėjimo byla nebuvo užvesta (civilinė byla Nr. 2-1426-308/2009, b.l. 9), todėl 2009 m. rugsėjo 21 d. pareiškėja I. J. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. M. mirties palikimą priėmė jo dukra O. K., pradėdama turtą faktiškai valdyti (civilinė byla Nr. 2-1426-308/2009, b.l. 3-4). Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškimą tenkino (civilinė byla Nr. 2-1426-308/2009, b.l. 3-4).

Byloje taip pat nustatyta, jog 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjas D. Š. kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. M. mirties jis priėmė palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti (civilinė byla Nr. 2-239-547/2009, b.l. 3-5). Palikėjas J. M. visą savo turtą testamentu, sudarytu 1998 m. rugsėjo 15 d. ir patvirtintu Alytaus 2-ojo notarų biuro notarės R. J. (registro Nr. 8804) paliko pareiškėjui D. Š. (civilinė byla Nr. 2-239-547/2009, b.l. 12), testamentas nėra pakeistas ar panaikintas (civilinė byla Nr. 2-239-547/2009, b.l. 90). Palikėjui J. Š. po mirties Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 38-8758 buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką (civilinė byla Nr. 2-239-547/2009, b.l. 16-22). Varėnos rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškimą tenkino (civilinė byla Nr. 2-239-547/2009, b.l. 136-140). Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu minėtas Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo D. Š. pareiškimas atmestas.  

Pareiškėjas D. Š. 2014 m. vasario 6 d. kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1426-308/2009 (b.l. 2-3). Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t.y. teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (b.l. 58-60).    

Dėl proceso atnaujinimo. Apeliantės teigimu, teismas eliminavo apeliantės galimybę skųsti teismo nutartį dėl proceso atnaujinimo. Toks apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartys, kuriomis atnaujinamas procesas byloje nėra nei apeliacijos, nei kasacijos objektas ir atskiraisiais skundais neskundžiamos (CPK 370 str. 3).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad atnaujinus procesą bylą nagrinėjantis teismas nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2006). Tačiau minėta taisyklė turi būti taikoma ribotai, t.y. draudimas spręsti – buvo ar ne – pagrindas procesui atnaujinti taikytinas tik proceso atnaujinimo klausimui spręsti, bet netaikomas dėl ginčo priimto procesinio sprendimo pagrįstumo įvertinimui, iš naujo nagrinėjant bylą, o tokio pakartotinio nagrinėjimo ribos apibrėžiamos tik proceso atnaujinimo pagrindais (CPK 370 str. 4 d.). Tai reiškia, kad atnaujintas procesas turi būti tęsiamas ir negali būti nutrauktas vien dėl to, kad pagrindo atnaujinti procesą iš tiesų nebuvo. Jeigu atnaujinus procesą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar vėliau aukštesniuose teismuose instancine tvarka tikrinant procesinio sprendimo teisėtumą paaiškėja, kad proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės neatitinka joms keliamų reikalavimų, tai teismas turi priimti vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių sprendimų – prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo atmesti. Tokią išvadą suponuoja civilinio proceso principai, proceso atnaujinimo instituto tikslai bei proceso teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011).

Nutartyje atnaujinti procesą teismas nurodė, kad priimdamas 2009-11-19 sprendimą teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens (pareiškėjo D. Š.) materialiųjų teisių ir pareigų.  Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo išvada sutinka ir sprendžia, jog buvo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje. 

Dėl ieškinio senaties. Apeliantės I. J. teigimu pareiškėjas D. Š. yra praleidęs ne tik terminą palikimui priimti, bet ir bendrąjį ieškinio senaties terminą, todėl negali reikšti jokių reikalavimų, susijusiu su paveldimu turtu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 str. 1 d.). Asmeniui mirus arba teismo tvarka paskelbus jį mirusiu palikimo atsiradimo dieną įpėdiniai įgyja subjektinę paveldėjimo teisę, tačiau tai dar nereiškia, kad jie perėmė palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priimti palikimą, t.y. apsispręsti, jog nori palikimą priimti ir atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba faktiškai pradėti valdyti paveldėtą turtą (1964 m. CK 587 str. 1 d., CK 5.50 str. 1 d.), t.y. turintis teisę paveldėti asmuo gali paveldėjimo teisę įgyvendinti priimdamas palikimą, o tam, kad įgytų palikimą įstatyme nustatytu būdu, jis turi išreikšti savo valią ir atlikti tam tikrus teisinius veiksmus įstatyme nustatytais būdais ir laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos (1964 m. CK 587 str., CK 5.50 str.).

Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, CK 5.50 straipsnio 3 dalyje bei iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 587 straipsnyje nustatyti atitinkami terminai, t.y. palikimas atsiradęs po palikėjo J. M. mirties (duomenys neskelbtini). turėjo būti priimtas per 6 mėnesius paduodant pareiškimą notarų biurui arba pradedant paveldimą turtą faktiškai valdyti (galiojusio CK 587 str. 2 d., 3 d.). Pareiškėjo D. Š. teigimu jis priėmė palikimą pradėdamas turtą faktiškai valdyti. Lygiai taip pat teigia ir pareiškėja I. J., kas reiškia, jog abi šalys ar viena iš jų galimai atliko veiksmus palikimui priimti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, pradedant paveldimą turtą faktiškai valdyti. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog reikalavimas taikyti ieškinio senatį šiems santykiams yra nepagrįstas, nes įstatyme nėra nustatytas  terminas, per kurį turi būti kreipiamasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Dėl teismo sprendimo. CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.

Civilinėje byloje, kurioje buvo atnaujintas procesas buvo keliamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad po J. M. mirties palikimą priėmė jo dukra O. K., pradėdama turtą faktiškai valdyti (civilinė byla Nr. 2-1426-308/2009, b.l. 3-4). Ir apeliantė I. J., ir pareiškėjas D. Š. teigia, kad po J. M. mirties tiek O. K., tiek D. Š. priėmė palikimą pradėdami ir  jį faktiškai valdyti.

Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino įrodymus dėl mirusiojo J. M. turto faktinio valdymo fakto. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės su šiuo apeliantės argumentu sutinka ir pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad J. M. sutuoktinė M. M. mirė (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1426-308/2009, b.l. 6), O. K. mirė (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1426-308/2009, b.l. 12). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl fakto, kad O. K. priėmė palikimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kiekvieno iš pretendentų į mirusiojo palikimą faktinių veiksmų ir jų pobūdžio, elgesio nuoseklumo, aktyvumo, kiek skyrėsi įpėdinių veiksmai, nelygino kiekvieno įpėdinio elgesio su kito įpėdinio elgesiu – kuris elgėsi kaip paveldimo turto savininkas ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą. Byloje liko neišaiškinto aplinkybės, kaip O. K. ar D. Š. naudojosi J. M. priklausiusiu turtu, rūpinosi nuosavybės atkūrimo klausimais, o atkūrus nuosavybės teises disponavo šiuo turtu, mokėjo mokesčius ir kt. Be to, teismas, savo sprendimą grįsdamas 2001-02-20 D. Š. rašytu prašymu notarų biurui (civilinė byla Nr. 2-239-547/2013, b.l. 125) nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp šio prašymo ir 2009-08-25 Varėnos rajono 2-ojo notarų biuro rašto, kad po J. M. mirties paveldėjimo bylų notarų biure nėra užvesta, o savo išvadą grindė tik vienu argumentu, kad I. J. nenurodė kas mokėjo mokesčius, o jos prašomą nustatyti faktą patvirtino liudytojai A. J. (pareiškėjos vyras) ir A. B., kurių parodymai, teismo nuomone, nėra pakankami ir patikimi. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl nustatinėtinos, tirtinos ir vertintinos kompleksiškai, o pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada laikytina nepakankamai argumentuota. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas panaikindamas 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir nuspręsdamas I. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), o dėl byloje būtinų ištirti ir nustatyti faktinių aplinkybių masto šios aplinkybė negali būti pašalintos apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl I. J. pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Apeliantė nesutikdama su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat nurodė, jog D. Š. neturi teisinio pagrindo save laikyti įpėdiniu bei reikšti reikalavimą į J. M. palikimą. 

Kaip jau minėta civilinėje byloje, kurioje buvo atnaujintas procesas buvo keliamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad po J. M. mirties palikimą priėmė jo dukra O. K., pradėdama turtą faktiškai valdyti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo  pakartotinai nagrinėti bylą tik pagal joje pareikštus reikalavimus, t.y. I. J. 2009-09-17 pareiškimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. M. mirties D. Š. priėmė palikimą, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti. Nei prašyme dėl proceso atnaujinimo, nei atskiru procesiniu dokumentu byloje nebuvo pareikštas savarankiškas reikalavimas, atitinkantis ne tik bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111-115 str., 135 str.), bet ir specialiuosius reikalavimus (CPK 447 str.), sumokėtas nustatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str.). Juolab, kad ginčas dėl palikimo priėmimo pagal D. Š. pareiškimą yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo D. Š. pareiškimas – atmestas (b.l. 8-10), o procesas civilinėje byloje Nr. 2-239-547/2013 nėra atnaujintas, kas leidžia daryti išvadą, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog apskritai naujų reikalavimų pareiškimas atnaujintame procese nėra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2007). Naujų reikalavimų atnaujintoje byloje reiškimas gali būti nulemtas tais pagrindais, pagal kuriuos procesas išnagrinėtoje byloje buvo atnaujintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008; 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-37-57/2008). Dėl to byloje dalyvaujančių asmenų galimybė naudotis procesinėmis teisėmis reikšti naujus reikalavimus, tikslinti ieškinio dalyką ar pagrindą vertinama, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindą ir CPK 141 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2009; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108//2009; 2010 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2010; kt.).

Esant šioms aplinkybėms teismo sprendimas dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad po J. M. mirties D. Š. priėmė palikimą, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti nustatymo, naikintinas, kaip priimtas nesant nustatyta tvarka pateikto procesinio dokumento, atitinkančio CPK procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus bei peržengiant ribas, kuriomis buvo apibrėžtas proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 330 str.).

Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad spręsdamas dėl I. J. pareiškimo nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių ir, naikindamas teismo sprendimą galėjo neteisingai išspręsti bylą. Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo dalį, kuria buvo panaikintas Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas ir atmestas I. J. pareiškimas dėl juridinę fakto nustatymo perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), o bylą.

Bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu, teismas

n u t a r i a:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą dalyje dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo, kuriuo buvo patenkintas I. J. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pakeitimo arba panaikinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                                                        Žibutė Budžienė