Civilinė byla Nr. e2-1237-186/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00941-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Danijoje registruotos bendrovės CTD Exclusive Aps atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės CTD Exclusive Aps ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Jan Car Factory“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė CTD Exclusive Aps pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Jan Car Factory“ dėl 117 578,92 Eur nuostolių atlyginimo. Reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto už reikalaujamą priteisti sumą areštą. Nurodė, kad atsakovė vengia vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, nebendradarbiauja su ieškove, todėl gali parduoti ar kitu būdu perleisti, realizuoti, paslėpti savo turimą turtą ir tokiu būdu apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ar apskritai padaryti jį negalimą. Ieškovės patirtų nuostolių suma yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
3. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė tikrai ketina parduoti ar kitu būdu perleisti, realizuoti, paslėpti savo turtą ir taip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ar apskritai padaryti jį negalimą. Vien ieškinio pateikimas ar jame nurodytas reikalavimo dydis, kas priklauso tik nuo teisminį ginčą inicijuojančios šalies, atsakovės nesąžiningumo nepreziumuoja.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Ieškovė CTD Exclusive Aps prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškinio suma didelė, todėl teismui visiškai ar iš dalies patenkinus ieškovės reikalavimą, atsakovė bus suinteresuota nevykdyti priimto teismo sprendimo, nes tai turės žymios įtakos jos turtinei padėčiai. Teismas nepakankamai įvertino susiklosčiusius su atsakove teisinius santykius ir galinčias atsirasti pasekmes.
2. Teismas, perkeldamas atsakovės turtinės padėties įrodinėjimo naštą ieškovei, pažeidė procesinės teisės normas. Atsakovė turi įrodinėti savo mokumą, nes ieškovės galimybės tai įrodyti yra ribotos.
3. Atsakovė nevykdo LR teisės aktų nustatytų pareigų ir VĮ Registrų centrui neteikia finansinių ataskaitų. Paskutinioji ataskaita pateikta už 2009 metus. Atsakovė sąmoningai slepia bendrovės finansinius rodiklius, todėl akivaizdu, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą.
4. Iš 2009 m. finansinių ataskaitų rinkinio akivaizdu, kad atsakovė jokio ilgalaikio turto neturi, tikėtina, kad ir šiuo metu jo taip pat neturi, per vienerius metus mokėtinos sumos buvo didelės, bendrovės įstatinis kapitalas yra minimalus, o 2009 m. grynasis nuostolis buvo 34 387 Lt. Pagal Creditinfo duomenis, atsakovė disponuoja keliais automobiliais, tačiau visi automobiliai yra senesni nei 10 metų, o jų vertė yra minimali, nes jie nepatenka į antikvarinių automobilių sąrašą. Todėl kyla grėsmė, kad priimtas teismo sprendimas nebus vykdomas.
5. Atsakovė UAB „Jan Car Factory“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie savo turiniu laikytini atsiliepimu į atskirąjį skundą. Atsakovė nurodė šiuos argumentus:
1. Ieškinys yra nepagrįstas, nes jokie trūkumai nebuvo pažymėti šalių pasirašytame atliktų darbų priėmimo – perdavimo akte.
2. Ieškovei tenka pareiga pagrįsti prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Ieškovė remiasi deklaratyviais teiginiais dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kurie nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teisių. Vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
3. Ieškovės pateikti 2009 m. duomenys nebėra aktualūs, o atsakovės pateikiamas balansas patvirtina, jog atsakovė turi pakankamai turto įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą.
4. Iš ieškovės pateiktos Creditinfo ataskaitos taip pat matyti, kad atsakovė turi 18 darbuotojų, Lietuvos Respublikos Socialinio draudimo fondui skolų neturi. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog atsakovė vengs įvykdyti teismo sprendimą.
5. Pritaikius lėšų areštą, atsakovė nebegalėtų vykdyti veiklos, nes negalėtų įsigyti automobilių dalių bei mokėti darbuotojams atlyginimų, todėl nukentėtų ne tik pačios atsakovės interesai, bet ir kitų, sąžiningų trečiųjų asmenų interesai. Tokiu atveju užsakovai gali nutraukti sudarytas sutartis bei reikalauti atlyginti nuostolius.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

7. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – atsakovės 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinį; išrašą iš VĮ Registrų centro duomenų bazės; Creditinfo ataskaitą. Atsakovė kartu su rašytiniais paaiškinimais (atsiliepimu) taip pat pateikė naują įrodymą – savo 2016 m. gruodžio 31 d. balansą.
8. Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliantė nenurodė priežasčių, kodėl minėtų įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl apeliantės pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 str.).
9. Kadangi ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovei, atsakovė neturėjo galimybės savo įrodymo pateikti anksčiau, o ieškovė elektroninėje byloje turėjo matyti, kad gautas atsakovės dokumentas, taigi turėjo galimybę ir su juo susipažinti, todėl teismas atsakovės įrodymą priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai yra šios dvi sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
11. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 178 str.). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.
12. Nagrinėjamu atveju teismas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, nes ieškovė neįrodė antrosios iš minėtų sąlygų – grėsmės, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.
13. Apeliantė, nesutikdama su tokia teismo išvada, remiasi teismų praktikos suformuota prezumpcija, kad turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai yra vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant, ar nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti turto areštą, nes tai savaime dar nepatvirtina egzistuojančios grėsmės, jog sprendimas gali būti neįvykdytas. Kiekvienu atveju sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į konkrečias faktines bylos aplinkybes.
14. Nagrinėjamoje byloje teismas, atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į tai, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, t. y. perleisti ar paslėpti savo turtą ar kitaip apsunkinti išieškojimą iš turimo turto. Ieškovės teiginiai, kad atsakovė nebendradarbiauja ir nevykdo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, nepatvirtina pastarosios nesąžiningumo, nes iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė nesutinka su ieškovės pareikštais reikalavimais ir įrodinėja, kad savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad atsakovė nuo 2010 metų Juridinių asmenų registro tvarkytojui nebeteikia metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, viena vertus, rodo, kad atsakovės vadovas nevykdo teisės aktų reikalavimų, kita vertus, tai nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovė bylos pralaimėjimo atveju elgsis nesąžiningai ieškovės atžvilgiu. Juolab kad atsakovė byloje pateikė savo 2016 m. gruodžio 31 d. balansą, kuriame nurodyta, kad bendrovės viso turimo turto vertė – 201 284 Eur, didžiąją dalį sudaro trumpalaikis turtas, o daugiau nei pusę bendrovės turto sudaro atsargos (135 424 Eur). Nors šis finansinės atskaitomybės dokumentas nėra pasirašytas ir patvirtintas bei pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui, tačiau akivaizdu, kad atsakovės, kuri teikia automobilių restauravimo paslaugas, turimų atsargų (detalių, medžiagų) ar apyvartinių lėšų areštas gali sutrikdyti įmonės veiklą, taigi, tokiu atveju atsakovės finansinė padėtis tik pablogėtų, o tai neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių paskirties.
15. Jokių kitų svarių argumentų, kurie paneigtų šios nutarties 12 punkte nurodytą teismo išvadą, apeliantė nepateikė, todėl konstatuotina, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones skundžiama nutartimi atmestas teisėtai ir pagrįstai. Dėl to skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                              Egidijus Žironas