Administracinė byla Nr. ATP-404-195/2012

Teisminio proceso Nr. 4-54-3-00682-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija: 39.1.; 41.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. kovo 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Artūras Šumskas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. V. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarimo, kuriuo I. V. pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 straipsnyje ir jai paskirta 500 Lt bauda,

n u s t a t ė :

I. V. nubausta už tai, kad 2011 m. rugsėjo 21 d., apie 9 val. 30 min., parduotuvėje „Devėti drabužiai“, esančioje (duomenys neskelbtini), slaptai pagrobė svetimą turtą – 15 Lt vertės palaidinę, taip padarydama ATPK 50 str. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Apeliaciniu skundu I. V. prašo panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad jos veiksmuose nėra ATPK 50 str. sudėties, palaidinę ji buvo įsidėjusi į rankinę, nes norėjo ją įsigyti, sulaikyta buvo, kai priėjo prie prekystalio ir laukė kol ją aptarnaus, tada ją staiga užsipuolė, liepė parodyti rankinę, jos veiksmuose nebuvo tyčios, taip pat ji neturėjo tikslo užvaldyti svetimą daiktą, nes norėjo už jį susimokėti. Nurodo, kad jos veiksmuose nebuvo baigtumo, nes ji dar nebuvo užvaldžiusi svetimo daikto, nebuvo išėjusi iš parduotuvės salės, be to, net neketino išeiti, link durų nėjo, o jei ir ėjo, tai ne link durų, o kitoje patalpos pusėje esančių drabužių. Be to, prekybos salė nėra atskirta kasomis, todėl sunku atskirti baigtumo momentą, o atsakomybė už pasikėsinimą ATPK nėra įtvirtinta.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad I. V. nubausta teisėtai ir pagrįstai, jos kaltė įrodyta.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vieni iš ATPK 248 straipsnyje nustatytų administracinių teisės pažeidimų bylų uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. Organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 str. 1 d.). Bylai reikšmingos aplinkybės nustatomos remiantis įrodymais – bet kuriais faktiniais duomenimis, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). ATPK 256 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad bylai teisingai išspręsti reikšmingi duomenys nustatomi administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N575-820/2012, N62-698/2011, N62-667/2010 ir kt.).

ATPK 50 straipsnyje yra nustatyta atsakomybė už smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių.

Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu.

Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad svetimo turto pagrobimas gali būti padarytas tik tyčia, tad šio subjektyviojo administracinio teisės pažeidimo sudėties elemento konstatavimas yra būtinas, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 50 straipsnį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N62-507/2010, N62-2799/2010).

Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti (ATPK 10 str.).

Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog I. V. pagrįstai pripažinta kalta padarius ATPK 50 straipsnyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą bei jai paskirta administracinė nuobauda.

Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą teisme ir apeliaciniame skunde I. V. iškelta versija, jog ji palaidinės neketino vogti, o ją įsidėjo į rankinę tam, kad susimokėtų, bet nespėjus to padaryti buvo sustabdyta ir apkaltinta vagyste, yra vertintina kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, nes iš esmės prieštarauja  I. V. rašytiniams paaiškinimams, duotiems iš karto po įvykio, bei kitiems byloje esantiems įrodymams. I. V. paaiškinimas, kad iš karto po įvykio ji buvo susijaudinusi ir nesuprato realios situacijos atmestinas, nes visi teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, kad I. V. į jos sustabdymą reagavo pakankamai ramiai, nerodė pasimetimo, sutrikimo ženklų.

Teismui nekyla abejonių, kad buvo pagrobtas svetimas daiktas – palaidinė, kurios vertė 15 Lt, tai patvirtina byloje esantis J. Z. pareiškimas (b.l. 2), daiktų apžiūros protokolas (b.l. 21-22), PVM sąskaitos-faktūros ir mokėjimo kvito kopijos (b.l. 46). Teismo posėdžio metu apklaustos J. Z. ir R. S. patvirtino, kad iš I. V. buvo paimta palaidinė. Be to, pati I. V. teismo posėdžio metu pripažino, kad ta pati palaidinė buvo ištraukta iš jos rankinės (b.l. 93). Todėl I. V. skundo argumentai, jog joks patikrinimas ją sustabdant nebuvo atliktas ir nebuvo užfiksuota, kad iš jos buvo paimta palaidinė, yra nepagrįsti.

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. Z. parodė, kad I. V. buvo netoli durų ir jau buvo beatsisveikinanti, ji suprato, kad I. V. išeis iš parduotuvės dėl to, kad I. V. jai pasakiusi, kad šį kartą nieko neišsirinko (b.l. 92). L. B. teismo posėdžio metu parodė, kad ji stovėjo prie pat durų, I. V. buvo priėjusi prie pardavėjos, truputį pakalbėjo ir buvo benueinanti, jai pasirodė, kad I. V. eina link durų (b.l. 94-95). R. S. teismo posėdžio metu parodė, kad I. V. beveik išeidinėjo pro duris, akivaizdžiai matėsi, kad I. V. ruošiasi išeiti iš parduotuvės, o ne eiti žiūrėti prekių (b.l. 97). Teismas neturi jokių duomenų dėl šių liudytojų suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo abejoti tokiais liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad rašytiniuose paaiškinimuose, duotuose 2011 m. rugsėjo 21 d., t.y. pažeidimo padarymo dieną, I. V. nurodė, jog pardavėjos paklausė, ar nėra vaikiškų megztukų ir pardavėjai atsakius, kad nėra, ruošėsi eiti iš parduotuvės (b.l. 28). Bylą nagrinėjant teisme I. V. pradėjo teigti, kad iš parduotuvės išeiti nenorėjo, norėjo atsiskaityti už palaidinę ir todėl buvo priėjusi prie prekystalio. Liudytoja J. Z. teismo posėdyje parodė, kad norėdami atsiskaityti žmonės stoja į eilę, tuo metu buvo susidariusi ilga eilė, o I. V. prie prekystalio priėjo iš kitos pusės ir paklaususi apie megztukus, ruošėsi išeiti iš parduotuvės (b.l. 93). Kad I. V. atsistojo prie stalo iš kitos pusės patvirtino ir liudytoja L. B. (b.l. 95). Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtos schemos (b.l. 16-17) taip pat galima matyti, jog I. V. buvo nuėjusi nuo prekystalio ir artėjo prie išėjimo. Todėl faktas, jog I. V. išeidinėjo iš parduotuvės pripažintinas įrodytu.

Atmestinas I. V. argumentas, jog palaidinę į rankinę ji įsidėjo tam, kad galėtų ją nusipirkti, nes pažeidimo dieną duotose rašytiniuose paaiškinimuose I. V. nurodė, kad nežino kaip palaidinė atsidūrė jos rankinėje (b.l. 28). Tokią pirminę I. V. versiją patvirtino teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos J. Z. (b.l. 93) ir R. S. (b.l. 97), kurios nurodė, kad atvykusiems policijos pareigūnams I. V. teigė, kad nežino kaip palaidinė įkrito į jos rankinę. Iš byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, jog I. V. palaidinę į rankinę įsidėjo tam, kad galėtų ją pavogti. I. V. iškeltą versiją, jog ji pamiršo, kad įsidėjo palaidinę ar kad nepajuto kaip ji įkrito, paneigia pačios I. V. paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad palaidinė rankinėje buvo padėta ant viršaus (b.l. 91), todėl, atsižvelgiant į tai, kad rankinė yra neužsegama, I. V. būtų pamačiusi, jog rankinėje yra palaidinė ir nebūtų norėjusi išeiti iš parduotuvės nesusimokėjus už palaidinę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pažeidimas laikytinas baigtu tada, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Asmuo paprastai tokią galimybę įgyja praėjęs parduotuvės kasą ir vien ta aplinkybė, kad jis yra sulaikomas apsaugos darbuotojų dar esant parduotuvės teritorijoje, jo veikos kvalifikacijai paprastai įtakos neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-800/2007). Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog I. V. jau buvo praėjusi prekystalį ir išeidinėjo iš parduotuvės, kai jai buvo liepta sustoti ir parodyti, ką turi rankinėje. Tai, jog palaidinė buvo grąžinta parduotuvei, nesudaro pagrindo teigti, jog I. V. nepadarė vagystės, be to, palaidinę I. V. parodė tik tada, kai jai tai liepė pardavėja J. Z.. Nepagrįstas I. V. argumentas, jog vagystė nėra baigta dėl to, kad parduotuvėje prekybos salė nėra atskirta kasomis, nes iš bylos medžiagos matyti, jog visi žmonės, norėdami atsiskaityti už prekes stovėjo eilėje prie prekystalio, todėl I. V. aiškiai turėjo suprasti kaip reikia elgtis norint atsiskaityti už prekes, be to, I. V. toje pačioje parduotuvėje apsipirkinėjo ne vieną kartą. Esant tokioms aplinkybėms, I. V. veika kvalifikuotina kaip baigta.

Byloje nustatytos aplinkybės, jog I. V., suvokdama, kad į rankinę įsidėjo jai nepriklausančią palaidinę, praėjo pro prekystalį neketindama susimokėti už palaidinę ir ėjo prie išėjimo iš parduotuvės, patvirtina, kad I. V. veikė tyčia, jos valia pagrobti svetimą turtą buvo aiškiai išreikšta.

Liudytojų R. P. ir L. M. parodymai neturi reikšmės kvalifikuojant I. V. veiką, nes jos parodė, kad atsisuko pasižiūrėti, kas vyksta, tada, kai nutildžius muziką išgirdo, kad bus kviečiama policija (b.l. 95-96), tuo tarpu liudytoja J. Z. parodė, kad muzika buvo nutildyta ir pasakyta, jog bus kviečiama policija, tik tada, kai iš I. V. rankinės buvo ištraukta palaidinė, todėl darytina išvada, jog liudytojos R. P. ir L. M. nematė, kaip buvo sustabdyta iš parduotuvės išeinanti I. V..

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

palikti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarimą nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                                           Artūras Šumskas