Baudžiamoji byla Nr. 1A-346-870/2019

                                                      Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59250-2017-4                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.6.3.; 1.2.4.6.2.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.5.1.                                                          

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 9 d.

 Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako, Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Ievai Janulevičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui,

nuteistajam R. D., jo gynėjai advokatei Violetai Bazienei,

nukentėjusiajai K. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 11 d. 9 val. veika) ir jam paskirta bausmė – 10 mėnesių laisvės apribojimo, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 11 d. 17 val. veika) ir jam paskirta bausmė – 8 mėnesiai laisvės apribojimo, pagal 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 12 d. veika) ir jam paskirta bausmė – 8 mėnesiai laisvės apribojimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir R. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams. R. D. bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigotas būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nėra susiję su darbu arba lankymusi gydymo įstaigose.

                 Vadovaujantis BK 722 straipsniu, R. D. skirta baudžiamojo poveikio priemonė - per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       R. D. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent:  jis, 2017 m. lapkričio 11 d., apie 09.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), mažametės M. D., gim. (duomenys neskelbtini),, akivaizdoje, tyčia 1 (vieną) kartą įkando savo sugyventinei K. V. į dešinę ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajai K. V. fizinį skausmą bei padarydamas poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus dešinėje rankoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Pripažinta, kad šiais savo tyčiniais smurtiniais veiksmais R. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2.       Taip pat R. D. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą, o būtent: jis, 2017 m. lapkričio 11 d., apie 17 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini),, mažametės M. D., gim. (duomenys neskelbtini),, akivaizdoje, rankomis stipriai suėmęs savo sugyventinę K. V. už kaklo, tyčia ją smaugė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai K. V. fizinį skausmą. Pripažinta, kad šiais savo tyčiniais smurtiniais veiksmais R. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

3.       Taip pat R. D. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą, o būtent: jis, 2017 m. lapkričio 12 d. vakare, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, adresu (duomenys neskelbtini),, mažametės M. D., gim. (duomenys neskelbtini),, akivaizdoje, rankomis stipriai suėmęs savo sugyventinę K. V. už kaklo, tyčia ją smaugė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai K. V. fizinį skausmą. Pripažinta, kad šiais savo tyčiniais smurtiniais veiksmais R. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4.       Apeliaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir nutraukti bylą, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsniu. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas nuosprendį, neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

5.       Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino nukentėjusiosios teisme duotus parodymus, nors ji teismo posėdžio metu aiškiai parodė, kad 2017 m. lapkričio 12 d. Vilniuje su apeliantu nebuvo ir jis jokių neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu neatliko. Šiuos nukentėjusiosios parodymus pagrindžia byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus išvada, kurioje nurodyta, kad sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais. Teigia esant akivaizdu, jog nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti padaryti dėl dviejų kontaktinių poveikių 2017 m. lapkričio 11 d., tačiau ne 2017 m. lapkričio 12 d. Liudytoja G. V. taip pat patvirtino, kad šią dieną nukentėjusioji buvo Palangoje pas tėvus. Abejonių kelia ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiksliai nustatytas jo 2017 m. lapkričio 12 d. neva atliktų neteisėtų veiksmų padarymo laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Teismo nuosprendis iš esmės grindžiamas tik tyrėjos R. T. ir V. V., t. y. suinteresuotų asmenų, parodymais. Šiems parodymams buvo nepagrįstai suteikta didesnė ir reikšmingesnė įrodomoji galia, lyginant su kitų liudytojų parodymais. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad apklausos protokolus tyrėja surašė iš nukentėjusiosios žodžių, taigi neatmestina galimybė, kad tam tikra informacija galėjo būti užfiksuota netiksliai.

6.       Apeliantas teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nukentėjusioji ir jis ne kartą pareiškė, kad konfliktas yra išspręstas, jie susitaikė, šiuo metu vėl gyvena kartu ir nukentėjusioji jokių pretenzijų dėl žalos atlyginimo jam neturi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas turėjo pagrindą apsvarstyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio nuostatas klausimą, tačiau nuosprendyje apie tai nepasisakyta, šios aplinkybės analizuotos nebuvo. Apelianto vertinimu, yra BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose numatytų sąlygų visuma. Jo padaryta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Proceso metu jis ir nukentėjusioji K. V. susitaikė, nukentėjusioji neturėjo ir šiuo metu neturi jokių pretenzijų dėl žalos atlyginimo. Iš esmės pripažino savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, proceso metu davė nuoseklius parodymus, prisiėmė kaltę dėl padarytos veikos padarinių ir bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis. Nėra jokio pagrindo manyti, jog jis ateityje darys naujas nusikalstamas veikas, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis anksčiau neteistas, turi aukštąjį išsilavinimą ir yra dirbantis. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o jo padaryta veika nėra didelio pavojingumo ir nesukėlė sunkių padarinių.

7.       Teismo posėdžio metu nuteistasis palaikė apeliacinio skundo argumentus, prašė skundą tenkinti, dėl 2017 m. lapkričio 12 d. veikos išteisinti, o dėl 2017 m. lapkričio 11 d. veikų baudžiamąją bylą nutraukti, kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius. Tokią nuteistojo poziciją palaikė ir pastarojo gynėja. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas

8.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendis priimtas netinkamai įvertinus surinktus įrodymus, kas susiję su smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąją 2017 m. lapkričio 11 d., 17 val. bei 2017 m. lapkričio 12 d., neįsigilinus į jų visumą, todėl buvo padarytos išvados, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, minėtais atvejais R. D. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų padarymo

9.       R. D. pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 11 d., apie 09.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini),, mažametės M. D., gim. (duomenys neskelbtini),, akivaizdoje, tyčia vieną kartą įkando savo sugyventinei K. V. į dešinę ranką, tuo sukeldamas nukentėjusiajai K. V. fizinį skausmą bei padarydamas poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus dešinėje rankoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kaltės dėl šios veikos padarymo nuteistasis neginčijo viso proceso metu. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiosios duoti parodymai, bet ir Valstybės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. specialisto išvada Nr. G. 2029/2017(03) (t. 1, b.l. 38). Kadangi ginčo dėl šios veikos padarymo aplinkybių nėra, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jos nepasisako.

10.       R. D. taip pat buvo nuteistas už tai, kad jis, 2017 m. lapkričio 11 d., apie 17 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini),, mažametės M. D., gim. (duomenys neskelbtini),, akivaizdoje, rankomis stipriai suėmęs savo sugyventinę K. V. už kaklo, tyčia ją smaugė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai K. V. fizinį skausmą, bei už tai, kad 2017 m. lapkričio 12 d. vakare, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, adresu (duomenys neskelbtini),, mažametės M. D., gim. (duomenys neskelbtini),, akivaizdoje, rankomis stipriai suėmęs savo sugyventinę K. V. už kaklo, tyčia ją smaugė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai K. V. fizinį skausmą.

11.       Apylinkės teismas, nuteisdamas R. D. dėl aukščiau nurodytų veikų, vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios K. V. parodymais, liudytojų parodymais, pareiškime, tarnybiniuose pranešimuose, specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti pirminiais nukentėjusiosios duotais paaiškinimais. Nors tokie pastarosios parodymai, duoti 2017 m. lapkričio 13 d., yra išsamesni, nei duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, vis dėlto, aukštesniojo teismo vertinimu, vien jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepakanka objektyviai išvadai dėl R. D. inkriminuotų veikų padarymo. Nukentėjusioji negalėjo objektyviai paaiškinti savo parodymų pasikeitimo priežasties, paaiškindama, kad galbūt tyrėja ne taip suprato jos žodžius, taip pat kad pareiškimą surašė advokatas, kiek pagražindamas aplinkybes, tačiau jos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui duoti parodymai sutampa su nuteistojo paaiškinimais, juos patvirtina ir minėtoje specialisto išvadoje esantys duomenys.

12.       Nuteistasis R. D. viso proceso metu kaltės smaugus nukentėjusiąją nepripažino. Nurodė, kad nukentėjusiąją tik papurtė, tačiau tai buvo vieną kartą, o ne du, kaip yra inkriminuojama. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad abu veiksmus (įkando nukentėjusiajai į dešinę ranką ir supurtė) atliko tą pačią dieną, konfliktas tarp jų kitą dieną nesitęsė (t. 1, b.l. 103). Nors nuteistasis, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 58), kiek kitaip išdėstė įvykių seką ir įvykio datą nurodė ne 11, o 12 dieną, matyti, kad jo pozicija dėl to, kokio pobūdžio smurtas buvo pavartotas prieš nukentėjusiąją ir kiek kartų, buvo nuosekli. Jis paaiškino vieną kartą įkandęs nuketėjusiajai į dešinę ranką ir po to suėmęs K. V. už pečių, ją papurtė. Mano, kad taip purtydamas fizinio skausmo nukentėjusiajai jis nesukėlė.

13.       Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apklausta nukentėjusioji K. V. parodė, kad nuteistasis jos nesmaugė, o supurtė. Dėl tokių veiksmų ji fizinio skausmo nepajuto. Taip pat parodė, kad supurtymas buvo tą pačią dieną, kaip ir įkandimas, t. y. nuteistasis įkando jai į ranką ryte, o supurtė vakare. Lapkričio 12 d. nurodyto įvykio nebuvo (t. 1, b.l. 103-104).

14.       Pacituotus nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. Specialisto išvada Nr. 2029/2017(03), kurioje konstatuota, kad K. V. buvo nustatyti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimai dešinėje rankoje. Poodinė kraujosruva kojoje padaryta kieto, buko, turinčio ribotą paviršių daikto poveikyje. Odos nubrozdinimai ir poodinė krausjosruva dešinėje rankoje padaryti kietų bukabriaunių daiktų poveikyje, galimai šią sritį sukandus dantimis. Sužalojimus kitose srityse apžiūrima nukentėjusioji neigė (t.1, b.l. 38). Taigi žymių, kurios, tikėtina, būtų atsiradusios dėl smaugimo, ant nukentėjusios kūno rasta nebuvo, o tai duoda teismui pagrindą tikėti nuteistojo bei nukentėjusiosios teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad nuteistasis ją ne smaugė, o supurtė.

15.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą pasisakė, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016)

16.       Nagrinėjamu atveju, duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis jos nesmaugė, o tik paėmęs už pečių supurtė. Dėl tokių nuteistojo veiksmų nurodė fizinio skausmo nepajutusi. Paaiškino, kad buvo išsigandusi. Taigi baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nuteistasis R. D. 2017 m. lapkričio 11 d., 17 val., rankomis stipriai suėmęs savo sugyventinę K. V. už kaklo, tyčia ją smaugė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Nustatyta, kad nuteistasis paėmęs už pečių nukentėjusiąją supurtė, tačiau nėra duomenų, kad dėl to pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

17.       Nuteistasis nuosekliai neigė ir tas aplinkybes, kad po pirmojo konflikto ir smurto naudojimo prieš nukentėjusiąją, konfliktas tęsėsi ir toliau, bei kad jis kitą dieną smaugė nukentėjusiąją. Nors, palyginus nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais matyti, kad jie nesutampa dėl datų (ikiteisminio tyrimo metu R. D. aiškino, kad veika buvo padaryta 2017 m. lapkričio 12 d., tuo tarpu, tiek apklausiamas teisme, tiek apeliaciniame skunde bei duodamas paaiškinimus aukštesnės instancijos teismui nurodė, kad veika padaryta 2017 m. lapkričio 11 d.). Vis dėlto, R. D. pozicija, kad smurtauta prieš nukentėjusiąją K. V. tik vieną dieną, po ko ji išvažiavo pas tėvus į Palangą, buvo nuosekli. Tokias aplinkybes patvirtina ir abiejų instancijų teismuose apklausta nukentėjusioji, nurodydama, kad R. D. jai įkando į dešinę ranką ir supurtė tą pačią dieną, kitą dieną jis kaltinime nurodytų veiksmų neatliko. Kad K. V. po nurodytų įvykių išvyko į Palangą, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta jos mama G. V. (t. 1, b.l. 53). Taigi nebuvo paneigta aplinkybė, kad nukentėjusioji po įvykių išvyko 2017 m. lapkričio 12 d. paryčiais. Nors policijai pareiškimas rašytas 2017 m. lapkričio 13 d., K. V. negalėjo tiksliai nurodyti, kurią dieną kreipėsi į pareigūnus, t. y. ar iškart atvykus, ar kitą dieną. 2017 m. lapkričio 13 d. pareiškime policijai K. V. taip pat nurodė, kad smurtauta prieš ją buvo tik vieną dieną, o ne dvi. Visos šios aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu, nepagrindžia, kad R. D. ir 2017 m. lapkričio 12 d., vakare, tiksliai nenustatytu laiku, smurtavo prieš nukentėjusiąją, t. y. ją smaugė. Konstatuotina, kad nebuvo padaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių. R. D. dėl aptartų nusikalstamų veikų yra išteisintinas.  

18.       Nagrinėjamoje byloje aktualūs ir kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: ,,Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai“. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, sprendžia, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, kad būtų paneigta R. D. nekaltumo prezumpcija ir jis būtų pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamų minėtų nusikalstamų veikų.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

19.       Nuteistasis apeliaciniu skundu prašė taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokį prašymą išreiškė ir nukentėjusioji K. V..

20.       BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

21.       R. D. yra pripažintas kaltu padaręs nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką. Kaltę dėl savo priešingų teisei veiksmų jis pripažino visiškai ir dėl nusikalstamos veikos padarymo nuoširdžiai gailisi, žala nukentėjusiajai K. V. padaryta nebuvo. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji patvirtino, kad jie šiuo metu yra susitaikę, gyvena kartu, planuoja tuoktis. K. V. teigimu (parodymai apeliacinės instancijos teisme), po aptariamos veikos padarymo susipykę nebuvo, R. D. pradėjo gražiai elgtis, bendrauti, atsiprašė jos. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji taip pat prašė bylą nutraukti, jai ir kaltininkui susitaikius, nurodė, kad nuteistasis pasikeitė, tapo geresnis, alkoholio vartojimo nebėra (t. 1, b.l. 103-104). Nukentėjusioji nurodė jokių pretenzijų R. D. neturinti.

22.       Iš baudžiamojoje byloje esančių nuteistąjį R. D. charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis yra jauno amžiaus, dirbantis, anksčiau teistas nebuvo, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo (1 t., b.l. 62-68). Nors nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad anksčiau yra buvę smurto atvejų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nurodė, kad anksčiau nieko baisaus nebūdavo, tik apsistumdymai. Duomenų, kad dėl netinkamo R. D. elgesio į teisėsaugos institucijas K. V. būtų kreipuusis ir anksčiau, byloje nėra. Taigi atsižvelgiant į visas išvardintas aplinkybes, į teigiamai nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, į tai, kad asmenys susitaikė, o per visą laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 11 d. jokių incidentų, susijusių su smurtu artimoje aplinkoje, nebuvo užfiksuota, R. D. ir K. V. toliau gyvena kartu, augina mažametį vaiką, planuoja sudaryti santuoką, teismas turi pagrindo manyti, kad naujų nusikalstamų veikų nuteistasis nedarys.

23.       Aukštesniojo teismo vertinimu, yra nustatytos visos BK 38 straipsnio taikymo sąlygos, todėl R. D. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos (2017 m. lapkričio 11 d., 9 val.) padarymo ir baudžiamoji byla nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

R. D. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 11 d., 17 val. veika), kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. D. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 12 d.), kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. D., vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 11 d., 9 val. veika) numatytos nusikalstamos veikos nutraukti.

R. D. išaiškinti, kad jei jis per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu jis per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Virginija Liudvinavičienė

                                                                 Alenas Piesliakas

                                                                                                                     Nijolė Žimkienė