Civilinė byla Nr. e2A-208-910/2022
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00509-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.10.5.2.17; 3.3.1.18.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. I. (R. I.) ir A. S. (A. S.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Merlionas“ ieškinį atsakovams R. I. (R. I.) ir A. S. (A. S.) dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Merlionas“ (toliau – ieškovė, bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama solidariai iš atsakovų – buvusio ieškovės vadovo R. I. (R. I.) ir vadovo (kuris taip pat ir akcininkas) A. S. (A. S.) – priteisti ieškovei žalos, kilusios jiems neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti faktiškai nemokios bendrovės bankroto bylą, atlyginimą, kuris susideda iš 355 284,10 Eur patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos ir 15 360 Eur bankroto administravimo išlaidų, iš viso – 370 644,10 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, kurioje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma – 355 284,10 Eur. 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bendrovės vadovo pareigas nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 19 d. ėjo atsakovas R. I., o nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 27 d. nutarties, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo – A. S. Bendrovės akcininkas (savininkas) nuo 2013 m. liepos 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas A. S.
3. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartimi ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose ir 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu konstatavus, kad atsakovai R. I. (bendrovės vadovas) ir A. S. (bendrovės akcininkas, kontroliavęs bendrovės finansinę veiklą, ir vadovas) nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, bendrovei 2014 m. pasiekus nemokumo būklę, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio, bendrovės nemokumo laikotarpiu sprendė kitus savo verslo klausimus, siekdami privesti bendrovę prie bankroto.
4. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovų neteisėti veiksmai, šiais veiksmais padaryta žala ir priežastinis ryšys, privedant bendrovę prie tyčinio bankroto, yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, tai – prejudiciniai faktai, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Atsakovai, būdami atsakingi už bendrovės turtą, veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, tyčia privedė bendrovę prie bankroto bendrais kaltais nesąžiningais veiksmais, todėl žalos dydis skaičiuotinas kaip kreditorių finansinių reikalavimų suma, atsiradusi atsakovų vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Ieškovė rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalimi, 2.87 straipsnio 7 dalimi, 6.246-6.247 straipsniais, 6.279 straipsnio 1 dalimi, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: ieškovei iš atsakovų solidariai priteisė 355 284,10 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (355 284,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš kiekvieno atsakovo – po 750 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovui R. I. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl 355 284,10 Eur vertės turto arešto paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo; iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei priteisė po 1 820 Eur žyminio mokesčio.
6. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartyje, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartyje, kuria pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliktas nepakeistas, nustatytos aplinkybės, susijusios su ieškovės nemokumo susidarymu, neteisėtais atsakovų veiksmais, nagrinėjamos bylos kontekste laikytinos prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 dalis).
7. Spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartyje, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, jog atsakovai nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, bendrovei pasiekus nemokumo būklę 2014 m., inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Nurodytoje nutartyje nustatyta, kad ieškovės 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovės balansas įrodo, jog įmonė jau 2014 m. buvo nemoki, nes įmonės turtas buvo 223 177 Eur vertės, o mokėtinos sumos – 193 652 Eur; šios skolos 2015 m. išaugo iki 714 205 Eur (įmonės turtas 2015 m. – 272 514 Eur vertės). Atsakovas R. I. bendrovės vadovas buvo iki 2016 m. vasario 19 d. Bendrovė nuo 2016 m. sausio mėn. nemokėjo atlyginimų darbuotojams. Visus mokėjimus bendrovėje vykdė akcininkas A. S., bendrovės vadovui taip pat buvo nemokamas darbo užmokestis, todėl pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo dar 2015 m. turėjo ir A. S.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovei bankroto byla iškelta pagal vieno iš kreditorių 2016 m. birželio 10 d. pateiktą pareiškimą. Kreditoriui, kuris kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, darbo užmokestis nebuvo mokamas nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2016 m. birželio 10 d. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis įrodo, kad R. I. jo atleidimo dieną 2016 m. vasario 19 d. buvo neišmokėta 6 324,96 Eur darbo užmokesčio.
9. Teismas, vadovaudamasis teismų procesiniais sprendimais, priimtais ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje, nustatė, kad atsakovai, būdami atsakingi už įmonės veiklą jos nemokumo laikotarpiu, sprendė kitus savo verslo reikalus, t. y. įmonės vadovo ir akcininko veiksmai buvo nukreipti į skolos akcininkui grąžinimą, UAB ,,Jūros konsultacijos“ įsteigimą, Norvegijos įmonės Merlionas AS kūrimą bei akcininko kitos įmonės UAB ,,Master frost“ veiklos užtikrinimą. Tai įrodo ir 2015 m. lapkričio 7 d. bendradarbiavimo sutartis, sudaryta UAB „Merlionas“ akcininko A. S. ir direktoriaus R. l., pagal kurią akcininkas įsipareigojo sumokėti R. l. 14 500 Eur asmeninę skolą, nesusijusią su darbo santykiais ir su UAB „Merlionas“, įnešti bendrovės veiklai papildomų apyvartinių lėšų tam, kad bendrovė grąžintų A. S. 80 000 Eur skolą.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, įrodinėdami bendrovės mokumą, nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog įmonė buvo moki. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas R. I., būdamas UAB „Merlionas“ vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
11. Spręsdamas dėl akcininko A. S. atsakomybės, teismas sutiko su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad šis atsakovas buvo ne tik akcininkas, bet ir de facto (iš tikrųjų) bendrovės vadovas kartu su R. I., nes faktiškai vykdė visus mokėjimus bendrovėje, bendrovės vadovui nemokėjo darbo užmokesčio. Teismas įvertino, kad apdairus, rūpestingas, sąžiningas verslininkas (bendrovės vadovas ir dalyvis), žinodamas apie įmonės sunkią turtinę padėtį, skolas įmonės kreditoriams, turėjo pareigą pasidomėti, kaip įmonė valdoma ir kaip sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas.
12. Teismo nuomone, atsakovas R. I., eidamas ieškovės ir UAB „Jūros konsultacijos“ vadovo pareigas, nepažeidė fiduciarinių pareigų ieškovei. Atsakovas nepažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos vadovo lojalumo pareigos, nes, bylos duomenimis, UPB AS buvo tiek UAB „Jūros konsultacijos“, tiek ir Merlionas AS, UAB „Master frost“, kurios akcininkas ir vadovas buvo A. S., klientė, o atsakovas R. I. veikė ir kaip Merlionas AS valdybos narys. UAB „Merlionas“ ir jos akcininkui A. S. buvo žinoma, kad iš UPB AS gaunamos pajamos už brokeriavimą, taip pat dar iki pasirašant 2015 m. lapkričio 5 d. Bendradarbiavimo sutartį buvo žinoma, jog atsakovas turėjo savo įmonę. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad UAB „Merlionas“ (jos akcininkas A. S.) konkliudentiniais veiksmais pritarė atsakovo R. I. veiklai.
13. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovas A. S. aktyviai dalyvavo UAB „Merlionas“ veikloje, priėjo prie išvados, kad atsakovai bendrais neteisėtais veiksmais padarė žalą ieškovei, todėl yra pagrindas taikyti jiems solidarią atsakomybę.
14. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad, jeigu nuo bendrovės nemokumo atsiradus pareigai inicijuoti bankroto bylą dėl įmonės vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala. Teismas nurodė, kad bendrovės vadovas R. I. ir akcininkas bei vadovas A. S., būdami atsakingi už bendrovės turtą, veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, kartu privedė bendrovę prie tyčinio bankroto bendrais kaltais nesąžiningais veiksmais, todėl šiuo atveju žalos dydis skaičiuotinas kaip kreditorių finansinių reikalavimų suma, atsiradusi atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpiu, t. y. žala įmonei yra visa patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma – 355 284,10 Eur, kuri solidariai priteistina iš atsakovų.
15. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo R. I. atžvilgiu teismas paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
16. Apeliaciniame skunde atsakovas (apeliantas) R. I. (R. I.) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į ieškovės skolų susidarymo aplinkybes ir kaip žalos atlyginimą priteisė visą patvirtintų ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų sumą. Atsakovo teigimu, jis, vadovaudamas bendrovei, žalos nepadarė; faktiškai ieškovei vadovavo įmonės akcininkas ir tikrasis vadovas – atsakovas A. S. Anot atsakovo, visus bendrovės klausimus (mokėjimų, pavedimų atlikimą, darbuotojų užmokesčio mokėjimą) spręsdavo tik atsakovas A. S. Faktiškai bendrovę prie bankroto privedė akcininkas ir faktinis vadovas A. S..
16.2. Ieškinyje nebuvo nurodyta nė vienos aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovas R. I. sąmoningais veiksmais prisidėjo prie bendrovės bankroto. Pasak atsakovo, 2013 m. atsakovas A. S. ir S. B. (S. B.) kreipėsi į jį su pasiūlymu įsteigti naują įmonę bei dirbti kartu gabenant krovinius laivais. A. S. žadėjo, kad gaus 5 000 000 dolerių paskolą laivams įsigyti. Anot atsakovo, į jį buvo kreiptasi būtent dėl jo turimos didelės patirties jūros transporto srityje. R. I. turėtos UAB „Mireva“ akcijos buvo perleistos A. S., kuris pakeitė įmonės pavadinimą į UAB „Merlionas“. A. S. negavo žadėtos paskolos laivams įsigyti, todėl naujai pasamdyti bendrovės darbuotojai neturėjo darbo. Atsakovai, siekdami išsaugoti įmonę ir neatleisti darbuotojų, susitarė išsinuomoti laivus ir pradėti gabenti krovinius, kol atsakovas A. S. gaus žadėtą kreditą laivams įsigyti. Nuo 2015 m. sausio mėn. jūros krovinių pervežimo srityje prasidėjo krizė. Nukritus kainoms, krovinių gabenimo laivais bendrovės pradėjo dirbti nuostolingai, tuo tarpu laivų nuomos kainos išliko tokios pačios. Kadangi atsakovas A. S. neįnešė lėšų bendrovės veiklai, ieškovė buvo priversta nutraukti laivų nuomos sutartis ir nuo 2015 m. vasario mėn. ieškovės skola buvo 300 000-350 000 Eur. Atsakovo teigimu, siekdamas išsaugoti bendrovę, jis sudarė krovinių gabenimo sutartis su Latvijos bendrove UPB AS, taip ieškovė gavo 12 170 Eur pelno.
16.3. Atsakovas 2015 m. spalio 1 d. parašė prašymą atleisti jį iš bendrovės vadovo pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 128 straipsnį, taip pat informavo akcininką A. S., kad bendrovė negali toliau dirbti, nes jai reikalingos papildomos apyvartinės lėšos, priešingu atveju, reikia kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Akcininkas jį informavo, kad į teismą kreiptis nereikia, nes jis bendrovei įneš papildomų lėšų ir sumokės darbuotojams neišmokėtus atlyginimus. Atsakovo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bendrovės skolos susidarė ne dėl buvusio vadovo aplaidumo ir nerūpestingumo, bet dėl susiklosčiusios nepalankios situacijos jūros krovinių pervežimo srityje – tai buvo verslo nesėkmė, o ne tyčinis bendrovės privedimas prie bankroto.
16.4. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad bendrovė būtų buvusi moki ir visų kreditorių finansiniai reikalavimai būtų patenkinti, jeigu nebūtų nustatyta tyčinio bankroto požymių.
16.5. Nenustatyta žala, kurią atsakovas R. I. savo konkrečiais veiksmais padarė ieškovei, nenustatyta, kokios priežastys lėmė kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimą. Teismas nenustatė, koks turtas nebuvo perduotas nemokumo administratoriui, kokia jo vertė ir atitinkamai – bendrovės patirta žala. Žala pripažįstami ne visi kreditorių finansiniai reikalavimai, o tik skolų padidėjimas dėl vadovo netinkamos veiklos ir tik tada, kai, vadovaujantis bylos faktinėmis aplinkybėmis, konstatuojama, kad visos skolos atsirado dėl vadovo neteisėtų veiksmų.
17. Atsiliepime į atsakovo R. I. apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
17.1. Apelianto išdėstytos aplinkybės jau buvo nurodytos atsakovo baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme, jos teismo įvertintos ir atmestos. Dauguma atsakovo nurodomų aplinkybių susijusios su atsakovo R. I. darbu, vykdant direktoriaus pareigas, jo santykiais su akcininku A. S., tačiau nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku – atsakovo civiline atsakomybe už įstatyme nustatytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos faktiškai nemokiai bendrovei iškėlimo nevykdymu ir dėl to kilusios žalos atlyginimu.
18. Apeliaciniame skunde atsakovas (apeliantas) A. S. (A. S.) prašo: civilinę bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai atsakovo A. S. atžvilgiu, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovui A. S., atmesti; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Teismo išvada, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra neginčytinos, reiškia šalies, turinčios įrodinėjimo pareigą, atleidimą nuo pareigos tokias aplinkybes įrodyti, tačiau nepaneigia kitos šalies teisės leistinomis priemonėmis paneigti aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo kita šalis atleista. Nors Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, tai savaime neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsakovų vykdytos veiklos pradžios, atsakovo R. I. paskyrimo bendrovės direktoriumi aplinkybės, taip pat aplinkybės dėl frachtavimo– ekspedijavimo paslaugų teikimo nuo 2013 m., didelio bendrovės grynojo pelno gavimo 2014-2015 m., 2015 m. pasaulinės gabenimų jūra krizės, žymaus bendrovės pajamų kritimo 2015 m. antroje pusėje paneigia atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą. Didėjant bendrovės veiklos nuostoliams, atsakovas, kaip akcininkas, įnešė lėšų į bendrovės sąskaitą.
18.2. Ta aplinkybė, kad atsakovas R. I. yra įsteigęs kitą tokia pačia veikla užsiimančią įmonę, į kurią perkėlinėjo ieškovės veiklą, atsakovui A. S. tapo žinoma tik 2015 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, atsitiktinai gavus atsakovo R. I. persiųstą elektroninį laišką su prisegta UAB „Jūros konsultacijos“ sąskaita faktūra už frachtavimo paslaugas užsakovei Latvijos įmonei UPB AS. Būtent šios aplinkybės sužinojimas išprovokavo tolesnę įvykių eigą – atsakovų konfliktą dėl neteisėto bandymo perimti ieškovės veiklą, po kurio atsakovas R. I. bandė atsistatydinti iš bendrovės vadovo pareigų. Po to buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, siekiant užtikrinti R. I. lojalumą bendrovei, A. S. sumokėjo jam 14 500 Eur sumą lojalumui ir nekonkuravimui su ieškove užtikrinti. R. I. nenutraukus nesąžiningos konkurencijos veiksmų, ieškovės įsipareigojimai kreditoriams išaugo, atsakovas R. I. buvo atleistas iš vadovo pareigų, juo tapo A. S..
18.3. Individualizuojant kiekvieno atsakingo asmens veiksmų ir prisidėjimo prie žalos atsiradimo (įsipareigojimų padidėjimo) mastą, solidarios akcininko ir vadovo (atsakovų) atsakomybės taikymas nėra galimas. Teismas atsakovą A. S. nepagrįstai pripažino de facto (iš tikrųjų) bendrovės vadovu. Atsakovas nesprendė, kada ir kokio dydžio mokėjimo pervedimus bendrovė gali atlikti, jis tik turėjo galimybę tvirtinti bendrovės buhalterio suformuotus mokėjimo pervedimus. Tokio pobūdžio funkcija, turinti tam tikrą bendrovės lėšų tikslingo panaudojimo kontrolės elementą, negali būti besąlygiškai priskirta juridinio asmens vadovo funkcijai. Įprastai juridinio asmens veikloje mokėjimų atlikimo funkcija priskiriama ne vadovui, bet buhalteriui ar finansų vadovui. Argumentas dėl darbo užmokesčio nemokėjimo vadovui R. I. nesusijęs su atsakovo A. S. kaip de facto vadovo pareigų vykdymu.
18.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Nemokumo administratoriaus pareiškimą dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjęs teismas netyrė, nenagrinėjo pradelstų ieškovės įsipareigojimų 2014 m. gruodžio 31 d. apimties. Nėra objektyvių duomenų, kad 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto. Trumpalaikiai (per vienerius metus mokėtini) įsipareigojimai ir pradelsti įsipareigojimai negali būti tapatinami, trumpalaikiai įsipareigojimai nebūtinai turi būti pradelsti, todėl nėra pagrindo ieškovės nemokumo pradžios momentu pripažinti 2014 m. gruodžio 31 d. Be to, 2015 m. vasario 17 d. ieškovė ir UAB „Nordea Finance Lithuania“ sudarė Finansinės nuomos sutartį Nr. 201500599, kurios pagrindu bendrovei finansinės nuomos sąlygomis buvo perduota naudotis nauja transporto priemonė HYUNDAI Santa Fe. Ši aplinkybė patvirtina, kad finansinė įstaiga ieškovės mokumą sutarties sudarymo metu įvertino teigiamai. 2015 m. ieškovė sudarė ir kreditavimo sutartį su AB „Swedbank“.
18.5. Palikdamas ieškovės vadovo pareigas, atsakovas R. I. neperdavė akcininkui A. S. jokios bendrovės dokumentacijos, turto. Paskyręs save bendrovės vadovu, akcininkas turėjo savarankiškai rinkti duomenis, informaciją apie bendrovės padėtį, įsipareigojimus, turtą. Dėl to 2015 m. finansinių ataskaitų rinkiniai buvo parengti ir akcininko patvirtinti tik 2019 m. balandžio 7 d. Taigi iki 2015 m. finansinių ataskaitų rinkinių parengimo dienos akcininkas, tuo metu ėjęs ir bendrovės vadovo pareigas, neturėjo galimybės žinoti apie ieškovės nemokumą, atsiradusį 2015 m., jo apimtis, atitinkamai ir imtis veiksmų, susijusių su galimu įmonės veiklos atkūrimu ar kreipimusi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. akcininkas bendrovės veiklai įnešė papildomą 80 044,11 Eur sumą – šios aplinkybės neatitinka bendrosios sąžiningumo pareigos pažeidimo, piktnaudžiavimo ribota atsakomybe kriterijų.
18.6. Darbo užmokesčio nemokėjimas buvusiam bendrovės vadovui priežastiniu ryšiu susijęs ne su neteisėtais atsakovo A. S. veiksmais, o su neteisėtu atsakovo R. I. veikimu, perimant ieškovės veiklą savo įkurtos bendrovės UAB „Jūros konsultacijos“ naudai ir paliekant ieškovę be pajamų šaltinio. Ieškovės akcininkas neturi asmeninės pareigos mokėti darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams (taip pat ir bendrovės vadovui).
18.7. Atsakovas R. I., jau būdamas atšauktas iš ieškovės vadovo pareigų, sudarė sandorius, kuriais pardavė ieškovės turtą, taip pat skolos perkėlimo sandorį pagal finansinės nuomos sutartį dėl transporto priemonės HYUNDAI Santa Fe perdavimo UAB „Jūros konsultacijos“. Sudarant šiuos sandorius atsakovas A. S. nedalyvavo ir apie juos nežinojo.
18.8. Nesant akcininko A. S. neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei kilo žala, negali būti nustatoma ir akcininko kaltė bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.
19. Atsiliepime į atsakovo A. S. apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
19.1. Pirmosios instancijos teismo išvados – visiškai pagrįstos. Apeliaciniame skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis apie atsakovų susipažinimą, apelianto tapimą vieninteliu ieškovės akcininku, atsakovo R. I. paskyrimą bendrovės direktoriumi ir gerų darbo sąlygų jam sudarymą, bendrovės tarpininkavimo paslaugų teikimą nuo 2013 m., didelio bendrovės grynojo pelno gavimą 2014 m., 2015 m. pasaulinę gabenimų jūra krizę, aplaidų ir nerūpestingą bendrovės vadovo elgesį, drastišką bendrovės pajamų kritimą 2015 m. antroje pusėje, bendrovės veiklos nuostolių augimą, akcininko A. S. lėšų įnešimą į bendrovės sąskaitą, neva atsitiktinį sužinojimą apie R. I. įkurtos UAB „Jūros konsultacijos“ veiklą, analogišką ieškovės veiklai, be to, atsakovo R. I. pranešimą apie atsisakymą eiti direktoriaus pareigas, pasirašytą bendradarbiavimo sutartį dėl R. I. lojalumo bendrovei, A. S. 14 500 Eur išmokėtą sumą R. I. šio lojalumui ir nekonkuravimui su ieškove užtikrinti, R. I. nesąžiningos konkurencijos veiksmus, ieškovės įsipareigojimų kreditoriams išaugimą, vadovo atleidimą iš pareigų ir A. S. paskyrimą vadovu, siekiama įrodyti apelianto poziciją apie gerą bendrovės akcininką ir savininką A. S., dėjusį maksimalias pastangas bendrovės veiklai užtikrinti, ir bendrovės vadovą R. I., visą vadovavimo laikotarpį kenkusį bendrovei bei privedusį ją prie bankroto.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl atsakovų paduotų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos faktinių bei teisinių argumentų.
22. Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas iš dalies patenkino ieškovės ieškinį buvusiam bendrovės vadovui ir bendrovės vadovui bei akcininkui dėl žalos, kilusios jiems neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti faktiškai nemokios bendrovės bankroto bylą, atlyginimo, kai bendrovės bankrotas yra pripažintas tyčiniu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojama bendrovės vadovo ir dalyvio civilinė atsakomybė už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.
Dėl civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pažeidimą sąlygų, faktų, nustatytų byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, prejudicinės galios sprendžiant dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimo
23. Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti taikytinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1867 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d.), kuriomis buvo reglamentuojama įmonės vadovo, savininko pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, nes byloje pareikštu ieškiniu įrodinėjama, kad UAB „Merlionas“ jau 2014-2015 metų laikotarpiu buvo faktiškai nemoki ir jos vadovas, taip pat akcininkas, veikęs kaip de facto vadovas, siekdami išvengti skolų augimo, turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylą.
24. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d., 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
25. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu pareiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 ir šios nutarties 53, 54 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika). Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau, vertinant pareigos atsiradimo momentą, taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 21 punktas).
26. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžtas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
27. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 27 punktas).
28. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ redakcijoje įmonės vadovo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimo terminas nebuvo apibrėžtas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tuo metu galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta nemokios įmonės vadovo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo reiškė įpareigojimą per kiek įmanoma trumpesnį laiką (nedelsiant) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Ši pareiga įmonės vadovui nustatyta todėl, kad jis geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
29. Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą bei nagrinėjamai bylai aktualią kasacinio teismo praktiką, akcentuotina tai, kad, sprendžiant dėl įmonės vadovo ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės už bankroto bylos neinicijavimą laiku, esminę reikšmę turinčios aplinkybės – kada įmonė tapo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus ir kada įmonės vadovas ir (ar) dalyvis sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą. Tik nustačius šias dvi aplinkybes galima spręsti, kokie asmenys ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Konstatavus laiko momentą, nuo kada pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, būtent šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas yra atskaitos taškas, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padaryti nuostoliai.
30. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021, 42 punktas). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui ir (ar) dalyviui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vėluota inicijuoti bankroto bylą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas).
31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei UAB „Merlionas“ iškėlimo buvo paduotas 2016 m. birželio 10 d., jį pateikė ne įmonės vadovas ar dalyvis, bet vienas iš kreditorių. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės, turėjo nustatyti, kada UAB „Merlionas“ tapo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus, taip pat kada kiekvienas iš atsakovų sužinojo (ar turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumą, nes būtent šios aplinkybės yra atskaitos taškas, siekiant tinkamai nustatyti bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padarytus nuostolius, atsiradusius būtent dėl pareigos laiku inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą pažeidimo, t. y. atsakovų civilinės atsakomybės apimtį.
32. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės nemokumo momento, kaip prejudiciniais faktais rėmėsi aplinkybėmis, nustatytomis Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-131-524/2019, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu ir kurią Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs A. S. atskirąjį skundą, 2019 m. liepos 18 d. nutartimi paliko nepakeistą.
33. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
34. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Pažymėtina, kad, kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio, t. y. ta pati teismo nustatytų faktų sudėtis gali būti pripažinta pažeidimu pagal vienoje byloje taikytinas teisės normas, tačiau tokiu nebūti pripažinta pagal teisės normas, taikytinas kitoje civilinėje byloje. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galia netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 33 punktas).
36. Byloje, kurioje UAB „Merlionas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, dalyvavo ties patys asmenys, kurie yra nagrinėjamos bylos dalyviai, toje byloje įrodinėjimo dalyko dalis buvo ir aplinkybės, susijusios su įmonės nemokumo atsiradimu, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, nes pareiškimas, be kita ko, buvo grindžiamas ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta tyčinio bankroto prezumpcija – bankroto bylos inicijavimu ne laiku.
37. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartyje, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, remiantis UAB „Merlionas“ 2015 m. gruodžio 31 d. balansu, nustatyta, kad 2015 metais įmonė jau buvo nemoki, nes įmonės turtas buvo 272 514 Eur vertės, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 714 205 Eur. Be kita ko, buvo įvertinta, kad įmonės 2015 metų balansas įrodo, jog įmonė jau 2014 metais buvo nemoki, nes įmonės turtas buvo 223 177 Eur vertės, o mokėtinos sumos – 193 652 Eur.
38. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis dėl įmonės nemokumo kaip prejudiciniais faktais, neatkreipė dėmesio į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartyje UAB „Merlionas“ faktinis nemokumas pagal kriterijus, įtvirtintus ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, nebuvo nustatinėjamas ir nebuvo nustatytas. Aptariamoje nutartyje teismas nurodė, kad UAB „Merlionas“ buvo nemoki tiek 2014, tiek 2015 metais, nenustatydamas konkretaus momento, kada įmonė tapo faktiškai nemoki, t. y. kada įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės balanse įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Dėl to nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti, kad įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartyje nustatytas faktinio įmonės nemokumo momentas, kaip jis apibrėžtas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, ir, remdamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nenustatinėti jo nagrinėjamoje byloje.
39. Teismas, siekdamas tinkamai išspręsti šioje byloje kilusį ginčą, turėjo nustatyti kiek galima tikslesnį ieškovės UAB „Merlionas“ tapimo faktiškai nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus momentą, kuris, jau pabrėžta, turi esminę reikšmę, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už žalą, grindžiamą pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą, pažeidimu. Šios esminės aplinkybės teismas nenustatė. Vien iš ieškovės 2015 metų balanso duomenų negalima nustatyti, kokiu konkrečiu 2014 ar 2015 metų momentu įmonė tapo faktiškai nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, t. y. kada būtent pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Iš šio balanso neįmanoma nustatyti, kokia buvo 2014 metais pradelstų įsipareigojimų apimtis, nuo kada pradelsti įsipareigojimai ėmė viršyti pusę į balansą įrašyto turto vertės. Byloje nėra kitų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti UAB „Merlionas“ tapimo faktiškai nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus momentą.
40. Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2019, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 25 punktą). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga.
41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė nenustatęs esminių aplinkybių, būtinų sprendžiant dėl įmonės vadovo ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės už bankroto bylos neinicijavimą laiku: pirma, kada UAB „Merlionas“ tapo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus; antra, kada kiekvienas iš atsakovų sužinojo (ar turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumą. Neišaiškinus šių esminių aplinkybių, nėra galimybės nustatyti: 1) kiekvieno iš atsakovų veiksmų (neveikimo) (ne)teisėtumo momento, nes bylos duomenų nepakanka tam, kad būtų nustatyta, kada kiekvienam iš atsakovų atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kada kiekvienas iš atsakovų šią pareigą pažeidė; 2) dėl kiekvieno iš atsakovų veiksmų (neveikimo) kilusios žalos fakto ir jos apimties, nes, nenustačius konkretaus momento, kada kiekvienas iš atsakovų pažeidė pareigą inicijuoti bankroto bylą, nėra galimybės apskaičiuoti bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padarytų nuostolių, kadangi žala laikoma po aptariamos pareigos pažeidimo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar padidėjusi iki nurodytos pareigos pažeidimo dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis. Teismo sprendimas, priimtas neišsiaiškinus tiek neteisėtiems veiksmams (neveikimui), tiek žalos faktui bei dydžiui nustatyti esminę reikšmę turinčių faktų, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Dėl solidarios juridinio asmens vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ne)buvimo ir akcininko A. S. veiksmų kvalifikavimo kaip vadovo de facto (iš tikrųjų)
42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Merlionas“ vadovas nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 19 d. buvo atsakovas R. I., o nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 27 d. nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo – atsakovas A. S. Šis atsakovas nuo 2013 m. liepos 12 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo vienintelis UAB „Merlionas“ akcininkas.
43. Skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju už pareigos laiku inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą pažeidimą atsakovams taikytina solidari atsakomybė, nes civilinėje byloje dėl UAB „Merlionas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta, jog visus mokėjimus įmonėje vykdė akcininkas A. S., jis buvo ne tik akcininkas, bet ir de facto vadovas (kartu su R. I.), todėl jis taip pat turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo dar 2015 metais.
44. Vertindama pirmosios instancijos teismo motyvus dėl atsakovo A. S. civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas aiškiai neapibrėžė šio atsakovo civilinės atsakomybės pagrindo – ar jam civilinė atsakomybė kyla kaip juridinio asmens dalyviui, ar kaip de facto vadovui.
45. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama būtinybė, sprendžiant ginčus dėl įmonių vadovų ir (ar) dalyvių atsakomybės, atskirti šių dviejų subjektų kompetenciją ir atsakomybės pagrindus. Pažymima, kad įmonės dalyvis neatsako už valdymo organams priskirtų pareigų pažeidimą (nebent būtų konstatuota, kad jis yra de facto (faktinis) vadovas) ir, priešingai, bendrovės vadovas neatsako už veiksmus, kurie priskirti dalyvių kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 23 punktas).
46. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, nors pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.).
47. Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki. Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016; 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021, 34 punktas).
48. Dėl solidariosios atsakomybės kasacinio teismo išaiškinta, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, apie vienas kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).
49. Taigi, sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo ir juridinio asmens dalyvio (vienintelio akcininko) solidarios civilinės atsakomybės, būtina atsižvelgti į šių asmenų teisinio statuso skirtumus, kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygos turėtų būti nustatomos atskirai, individualiai analizuojant jų faktiškai vykdytas funkcijas ir kvalifikuojant, ar konkretūs atlikti veiksmai būdingi vadovui, ar dalyviui.
50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darydamas išvadą, kad atsakovas A. S. buvo ne tik UAB „Merlionas“ akcininkas, bet ir de facto vadovas (kartu su atsakovu R. I.), nes faktiškai vykdė visus mokėjimus įmonėje, išimtinai rėmėsi šios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje pateiktu vertinimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje aplinkybė, ar UAB „Merlionas“ vienintelis akcininkas dalyvavo įmonės kasdienėje veikloje, veikdamas kaip de facto vadovas, ar kaip akcininkas, nebuvo įrodinėjimo dalyko dalis. Nurodytoje byloje teismo pateiktas vertinimas, kad atsakovas A. S., būdamas akcininkas, veikė ir kaip de facto vadovas, atsižvelgiant šios nutarties 39-41 punktuose aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, negali būti laikomas prejudiciniu faktu, saistančiu nagrinėjamos bylos šalis ir teismą.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo civilinę atsakomybę už pareigos laiku inicijuoti BUAB „Merlionas“ bankroto bylą taikyti ir įmonės vieninteliam akcininkui, be kita, veikusiam ir kaip de facto vadovui, turėjo nustatinėti, tirti bei vertinti faktinius duomenis, reikšmingus A. S. civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti ir kvalifikuoti, ar šiam atsakovui atsakomybė už aptariamos pareigos pažeidimą kyla kaip įmonės dalyviui, ar kaip de facto vadovui. Priimant skundžiamą sprendimą to nebuvo padaryta. Nenustačius nurodytų faktinių aplinkybių, nėra galimybės tinkamai nustatyti šiam atsakovui taikytinos civilinės atsakomybės apimties ir kvalifikuoti, ar abu atsakovai vienoda apimtimi gali būti solidariai atsakingi už ieškiniu reikalaujamą atlyginti žalą, grindžiamą pareigos laiku inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą pažeidimu.
Dėl procesinės bylos baigties
52. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę, sprendžiant dėl bankrutavusio juridinio asmens vadovo (-ų) ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo: ieškovės BUAB „Merlionas“ nemokumo atsiradimo momento pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus; kada kiekvienas iš atsakovų sužinojo (turėjo sužinoti) įmonės nemokumo faktą ir kada atsirado kiekvieno iš atsakovų pareiga inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą; kokio dydžio žala įmonei ir jos kreditoriams kilo per laikotarpį, kurį vėluota inicijuoti bankroto bylą. Nenustačius nurodytų aplinkybių, negalėjo būti teisingai išspręstas abiejų atsakovų civilinės atsakomybės aptariamu pagrindu klausimas. Apskųstas teismo sprendimas, priimtas neatskleidus šalių ginčo esmės, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
53. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
54. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
55. Teisėjų kolegija, išanalizavusi šioje nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, lemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių (faktinio ieškovės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus momento, kada atsakovai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, kada kiekvienas iš atsakovų pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo), kurios yra atskaitos taškas, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už žalą, grindžiamą pareigos laiku inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą pažeidimu, neindividualizavo kiekvieno iš atsakovų veiksmų, reikšmingų civilinės atsakomybės rūšiai parinkti ir atsakomybės apimčiai nustatyti, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo sprendimą, ši byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
56. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjos Romualda Janovičienė
Laima Ribokaitė
Aldona Tilindienė