Administracinė byla Nr. A822-1265/2014

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01964-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 26; 33.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–3) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 3R-167(AG-143/01-2013), kuriame panaikintas Agentūros 2013 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-266 „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“.

Agentūra paaiškino, kad pareiškėja P. M. B. 2010 m. balandžio 30 d. pateikė paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, mokamą už plotus 2010 m. (toliau – ir 2010 m. paraiška), kurioje deklaravo 20,88 ha žemės ūkio naudmenų. Pareiškėjai pagal 2010 m. paraišką išmokėta 7 394,35 Lt paramos. Valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (toliau – ir Centras) 2012 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. 1S-7479 pateikė Agentūrai sąrašą pareiškėjų, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai patenka į kontrolinius žemės sklypus, žymimus G kodu bl3m, suformuotus aktualioje Kontrolinių žemės sklypų duomenų bazėje pagal atnaujintą 2009–2010 m. ortofotografinę medžiagą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio garantijų fondo priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ (toliau –ir nutarimas Nr. 987) 3.1.1 punktą bei 2007 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 189) 3.1 punktą, Centras atsakingas už pasėlių laukų duomenų bazės kūrimą, įgyvendinimą ir tvarkymą. Centras 2011 m. patikslino kontrolinių žemės sklypų duomenų bazę, atnaujinti duomenys pateikti Agentūrai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakyme Nr. 3D-278 patvirtintų Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklių (toliau – ir 2010 m. taisyklės) 38.5 punktu. Pareiškėja, įbraižydama deklaruojamų žemės ūkio naudmenų, pasėlių ar kitų laukų ribas, privalo išskirti netinkamus paramai plotus, vadovaudamasi 2010 m. taisyklių 22.4 ir 22.5 punktais. 2010 m. paraiškoje pareiškėja pasirašytinai patvirtino, kad yra susipažinusi su tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus skyrimo taisyklėmis, nurodė, kad įsipareigojo 2010 m. paraiškoje pateikti teisingus duomenis. Agentūra, pagrįsdama prašymą, taip pat remiasi 2010 m. taisyklių 4, 42.2.3, 44.13 punktais. Vadovaujantis Centro pateikta informacija, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, įbraižydama deklaruojamų žemės ūkio naudmenų, pasėlių ar kitų laukų plotus, neišskyrė netinkamų paramai plotų, į tai, kad pareiškėja pateikė neteisingus duomenis, pakartotinai atliktas 2010 m. paraiškos administracinis patikrinimas ir nustatyta, kad pareiškėja prašė išmokų už šiuos paramai netinkamus plotus: 0,20 ha plotą, 2010 m. paraiškoje patenkantį į kontroliniame žemės sklype (toliau – ir KŽS) Nr. (duomenys neskelbtini) esančio lauko Nr. 1 (toliau – ir Laukas Nr. 1), kuriame pareiškėja deklaravo 0,30 ha plotą 5DA-7 (daržovės (atviro grunto, be sėklojų ir pasodų) – kitos), ribas; 0,27 ha plotą, 2010 m. paraiškoje patenkantį į KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) esančio lauko Nr. 3 (toliau – ir Laukas Nr. 3), kuriame pareiškėja deklaravo 2,80 ha 5MI-2 (miežiai (vasariniai, nesalykliniai)), ribas; 0,57 ha plotą, 2010 m. paraiškoje patenkantį į KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) esančio lauko Nr. 5 (toliau – ir Laukas Nr. 5), kuriame pareiškėja deklaravo 4,00 ha 5KR-2 (kvietrugiai (žieminiai)), ribas. Šie laukai nufotografuoti 2009 m. gegužės 4 d. ir 2010 m. birželio 4 d. Duomenys apie pareiškėjos deklaruotus netinkamus paramai plotus gauti išmokėjus paramą pagal 2010 m. paraišką, todėl pareiškėja privalo Agentūrai grąžinti 1 062,94 Lt, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarime Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės), 7.1.1, 7.1.3 punktais, 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo 9 straipsnio, reglamentuojančio Bendrijos finansinių interesų apsaugą ir garantijas, 1 dalies a punkto iii papunkčiu bei 33 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriame nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklių, susijusių su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą (toliau – ir Reglamentas Nr. 1122/2009), 80 straipsnio 1 dalimi, be to, remiantis 2010 m. paraiška, pareiškėja žinojo, kad Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) žemės ūkio srities teisės aktų pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą / teisės į jas netekimą. Pareiškėjos deklaruotas plotas tiesioginei išmokai gauti buvo 20,88 ha, faktiškai nustatytas – 19,84 ha, t. y. deklaruotas plotas viršijo faktinį plotą 1,04 ha (5,24 proc.), todėl, vadovaujantis 2010 m. taisyklių 50.1.1 punktu, Reglamento Nr. 1122/2009 58 straipsniu, išmoka sumažinama dviguba nustatyto skirtumo dalimi (už 2,08 ha). Apie pakartotinį 2010 m. paraiškos administravimą, susidariusią skolą, jos išskaičiavimą pareiškėja informuota 2013 m. balandžio 8 d. rašte Nr. BR6-(3.144)-2584 „Dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo“ (toliau – ir raštas Nr. BR6-(3.144)-2584), su juo išsiųstas ir sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-266.

Agentūra nesutikimą su Komisijos sprendimu grindžia Reglamento 796/2004 73 straipsnio 1 dalimi, 80 straipsnio 1 dalimi, Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 2, 3, 7.1.1 punktais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakyme Nr. 3D-17 patvirtintų Nacionalinės mokėjimo agentūros nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9.13, 9.14 punktais, nurodo, kad Agentūra yra atsakinga už tinkamą – teisėtą bei teisingą – valstybės ir ES paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšų administravimą bei jų panaudojimo kontrolę, yra atskaitinga ne tik Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, bet ir Europos Sąjungos Komisijai. Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinis direktoratas (toliau – ir Direktoratas) 2011 m. birželio 6 d.–10 d. atliko Lietuvoje tyrimą, susijusį su plotu grindžiamomis tiesioginės pagalbos priemokų schemomis 2009 ir 2010 paraiškų teikimo metais, konstatavo, kad dėl 2009 ir 2010 paraiškų teikimo metais Lietuvos valdžios institucijų naudotų ŽSIS ir GIS sistemų tam tikrais atvejais į ŽSIS ir GIS sistemas įrašytas didžiausias reikalavimus atitinkantis plotas buvo per didelis dėl palyginti pasenusių ortofotografinių nuotraukų ir prastos ortofotografinių vaizdų analizės, todėl Lietuvos valdžios institucijų prašyta pateikti duomenis apie ūkininkų skaičių ir plotą, kuris, atnaujinus ortofotografines nuotraukas (2009 m. ir 2010 m.), nebeatitiko reikalavimų. Agentūra 2012 m. rugpjūčio 21 d. iš Centro gavo sąrašą pareiškėjų, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai patenka į KŽS, žymimus G kodu bl3m, suformuotus aktualioje KŽS duomenų bazėje po 2011 m. pasikeitimų integravimo. Remdamasi Direktorato išvadomis, Centro pateikta informacija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja 2010 m. paraiškoje prašė paramos už netinkamus paramai gauti plotus, Agentūra atliko pakartotinį 2010 m. paraiškos vertinimą, o neteisingo deklaravimo faktą 2010 m. paraiškoje nustatė, remdamasi Centro pateiktais duomenimis, kurių teisingumu abejoti nėra pagrindo, nes būtent Centras atsakingas už pasėlių laukų duomenų bazės kūrimą, įgyvendinimą ir tvarkymą. Remiantis atnaujintais ortografiniais duomenimis, 2010 m. paraiškoje KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) deklaruotų Laukų Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 5 dalys yra netinkamos paramai gauti. Taigi, sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-266 yra pagrįstas objektyviais faktais (duomenimis) bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, priimtas sprendimas pasirašytas įgalioto asmens, patvirtintas institucijos antspaudu, todėl naikinti jo nėra pagrindo. Be to, pagal Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 16.2 punktą Agentūra turi teisę grąžintinas lėšas susigrąžinti, taikydama grąžintinų lėšų įskaitymą, taigi, Agentūros 2013 m. balandžio 3 d. atliktas 1 062,94 Lt skolos išskaičiavimas iš pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėja P. M. B. atsiliepime į atsakovo prašymą (b. l. 21–23) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, nes Agentūra, priimdama sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-266 ir išskaičiuodama 1 062,94 Lt sumą iš 2012 m. tiesioginių išmokų už pasėlius, pažeidė teisėtumo principą.

Pareiškėja pažymėjo, kad Agentūra prašyme nenurodė, kokius galiojančius teisės aktus pažeidė, kokiais galiojančiais įstatymais neteisingai vadovavosi Komisija, priimdama sprendimą Nr. 3R-167(AG-143/01-2013), nepateikė duomenų apie tai, kad gavusi informaciją iš Centro apie pareiškėjus, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai patenka į KŽS, atliko visas būtinas procedūras, garantuojančias asmenų, deklaravusių žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, teisių adekvatumą. Agentūra neatliko 2010 m. taisyklėse, jų 36.2 punkte, nustatytų procedūrų. Pareiškėja sutiko su Komijos pozicija, kuri vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2335/2011, pagal kurį Agentūra, iš naujo (pakartotinai) administruodama jau įvertintas paraiškas, dėl kurių yra priimti sprendimai, kai teisės aktai nenustato Agentūros teisės tokios procedūros atlikti, nepaiso teisėtumo principo, jog viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal įstatyme jiems suteiktus įgaliojimus, o veikimas ultra vires yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu ir panaikinti. Pasak pareiškėjos, ginčo lauke 2006 m. ji su velioniu vyru pasodino mišką savo lėšomis, paramoje nedalyvavo; 2007 m., deklaruodama žemės ūkio pasėlius šiame lauke, nurodė apaugusius plotus, sklypus žemėlapyje įbraižė Kalvarijos žemėtvarkos specialistas V. B.; 2009 m. elektroniniu būdu žemėlapyje įbraižytas sklypas, kuriame nurodyti apaugę plotai palikti nedeklaruoti; deklaruodama žemės naudmenų ir pasėlių plotus, ji pažeidimų nepadarė, 2010 m., 2011 m., 2012 m. įbraižymo pažeidimų nenustatyta; klaida turėjo / galėjo įvykti deklaruotam laukui patenkant į naują KŽS, žymimą G kodu bl3m, suformuotą aktualioje KŽS duomenų bazėje po 2011 m. pakeitimo integravimo, atnaujinus pagal 2009 m.–2010 m. ortofotografinę medžiagą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu atsakovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje vertinamas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. SP1-(11.2.12E)-266 „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“ teisėtumas ir pagrįstumas. Šį sprendimą Komisija panaikino 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 3R-167(AG-143/01-2013), nes konstatavo, jog Agentūra, administruodama paraiškas ir spręsdama dėl skirtinos paramos sumos, turi teisę naudotis kompetentingos institucijos – Centro – atliktais nuotolinės patikros rezultatais, tačiau šių duomenų naudojimas paraiškų vertinimui siejamas su Agentūros pareiga einamaisiais metais kreiptis į Centrą; Agentūra, kreipdamasi į Centrą, turi raštu nurodyti nuotolinės patikros zonas; byloje nėra duomenų, jog Agentūra būtų nusprendusi 2010 m. paraiškos vertinimui pasitelkti Centro nuotolinės patikros rezultatus, kad 2010 m. paraišką būtų atrinkusi patikrinti ir atlikusi patikrą vietoje ir apie jos rezultatus, kaip nustatyta 2010 m. taisyklių 36.2 punkte, informavusi pareiškėją; Centro su raštu Nr. 1S-7479 Agentūrai pateikti duomenys nereiškia Agentūros pareigos ir teisės vien tik jų pagrindu pervertinti 2010 m. paraišką, nesilaikant kitų būtinų procedūrų, garantuojančių asmenų, deklaravusių žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, teisių (taip pat ir teisių įrodyti / apsiginti) adekvatumą.

Teismas sutiko su Komisijos skundžiamame sprendime nurodomais argumentais, kurie iš esmės pagrindžia esminius procedūrinius pažeidimus, padarytus priimant Agentūros 2013 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-266. Konstatavo, kad Agentūra, priimdama 2013 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-266, neatliko Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakyme Nr. 3D-278 patvirtintų Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklėse įtvirtintų pareigų, neatliko 2010 metais iki pasėlių vegetacijos laikotarpio pabaigos arba iš karto po jos iki tol, kol įmanoma neabejotinai nustatyti deklaruotų pasėlių ir laukų ribas, patikros vietoje, einamaisiais 2010 metais nesikreipė į Centrą (Taisyklių 36.4, 36.7 punktai). Vadinasi, Komisija, be kita ko, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2335/2011, pagrįstai konstatavo, jog Agentūros 2013 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-266 yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Agentūros prašyme nurodytus argumentus, nusprendė, jog jie nėra pagrįsti, nes Agentūra, priimdama 2013 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-266, nesilaikė esminių procedūrinių pareigų, o jos nustatyti, esą, pažeidimai negali būti laikomi patikimais, nes pažeidimai turėjo būti pradėti tirti 2010 metais. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 3R-167(AG-143/01-2013) yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, o Agentūros prašymas negali būti tenkinamas.

III.

Atsakovas Agentūra pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas taip pat pateikė prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išspręsta administracinė byla Nr. A438-1102/2014.

Agentūra mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Tiek teismo, tiek Komisijos sprendime pažymėta, kad tai, jog, Centras 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu pateikė Agentūrai sąrašą pareiškėjų, kurių 2010 m. deklaruoti laukai patenka į kontrolinius žemės sklypus, kurių Gkodas – bl3m, suformuotus 2011 metų deklaravimui paruoštoje Kontrolinių žemės sklypų duomenų bazėje, nereiškia Agentūros pareigos ir teisės vien tik jų pagrindu pervertinti pareiškėjos 2010 m. Paraišką. Agentūra su šiuo argumentu nesutinka. Pažymi, jog Reglamento 796/2004 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu ūkininkas gauna pernelyg didelę išmoką, jis grąžina atitinkamą sumą ir palūkanas, apskaičiuotas pagal straipsnio 3 dalį. Reglamento Nr. 1122/2009 80 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad, jeigu ūkininkas nepagrįstai gauna išmoką, jis ją grąžina ir sumoka pagal šio straipsnio 2 dalį apskaičiuotas palūkanas. Skolos sprendimas, kuriuo nuspręsta susigrąžinti 2010 m. nepagrįstai pareiškėjai išmokėtos paramos dalį, priimtas vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 7.1.1 punktu, numatančiu, kad vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo jeigu fizinis arba juridinis asmuo nesilaikė ES ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti. Agentūra yra atsakinga už tinkamą – teisėtą bei teisingą – valstybės ir ES paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšų administravimą bei jų panaudojimo kontrolę, yra atskaitinga ne tik Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, bet ir Europos Sąjungos Komisijai, kuriai teikia išlaidų deklaracijas, informaciją apie pažeidimus, metines finansines ataskaitas bei bet kurią kitą su paramos administravimu susijusią informaciją. Remdamasi Direktorato atlikto tyrimo išvadomis, Centro rašte pateikta informacija ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja 2010 m. Paraiškoje prašė paramos už netinkamus paramai gauti plotus, Agentūra atliko pakartotinį 2010 m. Paraiškos vertinimą. Agentūra neteisingo deklaravimo faktą 2010 m. paraiškoje nustatė remdamasi Centro pateiktais duomenimis, kurių teisingumu abejoti nėra pagrindo, nes būtent minėta institucija yra atsakinga už pasėlių laukų duomenų bazės kūrimą, įgyvendinimą ir tvarkymą. Iš atnaujintų ortografinių duomenų aiškiai matyti, jog 2010 m. Paraiškoje Laukų Nr. 1, 3 ir 5 dalys yra netinkamos paramai gauti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad analogiškoje byloje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4287-331/2013) pirmosios instancijos teismas išreiškė priešingą nuomonę nei skundžiamame sprendime, akcentavo, kad pareiškėjas atsako už pateiktus duomenis, todėl privalo žinoti deklaruojamo lauko tikrąją būklę. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad „Agentūra, turėdama atnaujintus Centro ortofotografinius duomenis ir nustačiusi neteisingo deklaravimo faktą, pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai pritaikė sankcijas“. Dėl šio sprendimo 2013 m. gruodžio 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti apeliacinis skundas (administracinė byla Nr. A438-1102/2014). Atsižvelgiant į tai, atsakovas mano, kad yra tikslinga šios administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti iki kol bus išnagrinėtas minėtas apeliacinis skundas.

Pareiškėja P. M. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjos nuomone, atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamos Reglamento 796/2004 73 straipsnio 1 dalies taikymas šiuo atveju būtų neteisingas, nes pareiškėja išmokas gavo teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėja sutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų argumentais ir padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos teisės susigrąžinti 1 062,94 Lt tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus už 2009 deklaravimo metus. Susigrąžinti paminėtas išmokas Agentūra nusprendė 2013 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. SP1-(11.2.12E)-266 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“, kurį pareiškėja apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, padarė išvadą, jog pareiškėjai sankcijos pritaikytos nepagrįstai ir Agentūros sprendimą panaikino. Agentūra tokį Komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris Komisijos sprendimą paliko nepakeistą.

Dėl Agentūros prašymo sustabdyti bylą, kol bus išnagrinėta kita byla (Nr. A438-1102/2014) pažymėtina, kad minėtoji byla išnagrinėta, priimant LVAT 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą. Byloje pateiktas teisinis ir faktinis situacijos vertinimas aktualus ir nagrinėjamai bylai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2010 m. balandžio 30 d. pateikė Agentūrai paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, mokamą už plotus 2010 m., kurioje deklaravo 20,88 ha žemės ūkio naudmenų plotą, už kurį mokamos tiesioginės išmokos, ir 4,06 ha plotą, už kurį tiesioginės išmokos nemokamos (Komisijos byla (b. l. 23–24)). 2010 m. paraiškoje pareiškėja, be kita ko, patvirtino, kad: yra susipažinusi su tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus skyrimo taisyklėmis; suteikia Agentūrai teisę patikrinti pateiktus duomenis ir gauti papildomos informacijos apie pareiškėjos ūkinę veiklą; sutinka, jog Agentūra neįspėjusi gali atlikti patikrinimą pareiškėjos ūkyje; įsipareigojo parodyti Agentūros darbuotojams savo valdą; žino, jog Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktų žemės ūkio srityje pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą arba teises į jas netekimą; įsipareigoja paraiškoje pateikti teisingus duomenis.

Agentūra 2010 m. gruodžio 21 d. pranešime Nr. 1594701 informavo pareiškėją, kad pagal 2010 m. paraišką pareiškėjai skiriama 7 394,35 Lt parama (pagrindinė išmoka už 20,88 ha žemės ūkio naudmenų plotus – 7 113,55 Lt; atsietoji nuo gamybos papildoma nacionalinė tiesioginė išmoka už ES remiamų pasėlių plotus – 280,80 Lt) (Komisijos byla (b. l. 26)).

Centras su 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 1S-7479 „Dėl duomenų pateikimo“ (toliau – ir raštas Nr. 1S-7479) pateikė Agentūrai sąrašą pareiškėjų, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai patenka į KŽS, kurių G kodas yra bl3m, suformuotus 2011 m. deklaravimui paruoštoje KŽS duomenų bazėje, t.y. atnaujinus pagal 2009–2010 m. ortofotografinę medžiagą (Komisijos byla (b. l. 35)). Remiantis Centro patiektais duomenimis, pareiškėja prašė išmokų už 1,04 ha paramai netinkamų plotų, t. y.: už 0,20 ha plotą, 2010 m. paraiškoje patenkantį į kontroliniame žemės sklype Lauko Nr. 1, kuriame pareiškėja deklaravo 0,30 ha plotą 5DA-7, ribas; už 0,27 ha plotą, 2010 m. paraiškoje patenkantį į Lauko Nr. 3, kuriame pareiškėja deklaravo 2,80 ha 5MI-2, ribas; 0,57 ha plotą, 2010 m. paraiškoje patenkantį į Lauko Nr. 5, kuriame pareiškėja deklaravo 4,00 ha 5KR-2, ribas (Komisijos byla (b. l. 36)).

Pareiškėjai parama pagal 2010 m. paraišką išmokėta: 2010 m. spalio 20 d. – 2 818,80 Lt, 2011 m. sausio 25 d. – 280,80 Lt, 2011 m. sausio 26 d. – 4 294,75 Lt (Komisijos byla (b. l. 27)).

Agentūra, pakartotinai įvertinusi 2010 m. paraišką ir nustačiusi, kad pareiškėjai išmokėta parama už paramai netinkamą plotą, nes pareiškėja prašė išmokų už tiesioginėms išmokoms gauti netinkamus Laukų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 5 plotus (iš viso už 1,04 ha), atsižvelgdama į tai, kad duomenys apie pareiškėjos deklaruotus netinkamus paramai gauti plotus gauti po to, kai parama pagal 2010 m. paraišką jau buvo išmokėta, 2013 m. kovo 25 d. sprendime Nr. SP1-(11.2.12E)-266 „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“ konstatavo, kad pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai susidariusią skolą (1 062,94 Lt), kuri apskaičiuota remiantis 2010 m. taisyklių 50.1.1 punktu, Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 7.1.1 ir 7.1.3 punktus, 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1290/2005) preambulės 25 punktu, 9 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunkčiu, 33 straipsnio 2 dalimi, Reglamento Nr. 1122/2009 58 straipsniu, 80 straipsnio 1 dalimi (Komisijos byla (b. l. 2–5, 38–39)).

Agentūra 2013 m. balandžio 8 d. rašte Nr. BR6-(3.144)-2584 „Dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo“ informavo pareiškėją apie sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-266 dėl 1 062,94 Lt tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus už 2010 deklaravimo metus susigrąžinimą, nurodydama, kad minėta skola 2013 m. balandžio 3 d. išskaičiuota iš pareiškėjai skirtos pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus (Komisijos byla (b. l. 6–7, 40)).

Komisija, 2013 m. gegužės 2 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl sprendimo Nr. SP1-(11.2.12E)-266 panaikinimo ir 1 062,94 Lt išskaičiuotos sumos išmokėjimo (Komisijos byla (b. l. 1)), remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, LVAT 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2335/2011, 2013 m. gegužės 16 d. sprendime Nr. 3R-167(AG-143/01-2013) (b. l. 5–6; Komisijos byla (b. l. 45–46)) panaikino Agentūros 2013 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-266, konstatavusi, kad Agentūra nepagrįstai pritaikė pareiškėjai sankcijas ir nustatė grąžintinas Agentūrai lėšas – 1 062,94 Lt. Sprendime Nr. 3R-167(AG-143/01-2013), be kita ko, nurodyta, kad Agentūra, administruodama paraiškas ir spręsdama dėl skirtinos paramos sumos, turi teisę naudotis kompetentingos institucijos – Centro – atliktais nuotolinės patikros rezultatais, tačiau šių duomenų naudojimas paraiškų vertinimui siejamas su Agentūros pareiga einamaisiais metais kreiptis į Centrą; Agentūra, kreipdamasi į Centrą, turi raštu nurodyti nuotolinės patikros zonas; byloje nėra duomenų, jog Agentūra būtų nusprendusi 2010 m. paraiškos vertinimui pasitelkti Centro nuotolinės patikros rezultatus, kad 2010 m. paraišką būtų atrinkusi patikrinti ir atlikusi patikrą vietoje ir apie jos rezultatus, kaip nustatyta 2010 m. taisyklių 36.2 punkte, informavusi pareiškėją; Centro su raštu Nr. 1S-7479 Agentūrai pateikti duomenys nereiškia Agentūros pareigos ir teisės vien tik jų pagrindu pervertinti 2010 m. paraišką, nesilaikant kitų būtinų procedūrų, garantuojančių asmenų, deklaravusių žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, teisių (taip pat ir teisių įrodyti / apsiginti) adekvatumą.

Bendrosios tiesioginių išmokų taisyklės yra nustatytos 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamente Nr. 73/2009, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančiame Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (toliau – ir Reglamentas Nr. 73/2009). Išsamios šio reglamento įgyvendinimo taisyklės yra įtvirtintos 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 796/2004, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamentuose (EB) Nr. 1782/2003 ir Nr. 73/2009 nustatytų kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, taip pat Tarybos reglamente (EB) Nr. 479/2008 nustatyto kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Reglamentas Nr. 796/2004).

Šie reglamentai yra pagrindiniai teisės aktai, reguliuojantys ginčo teisinius santykius, atsižvelgiant į jų veikimo laike apibrėžtį ir pareiškėjo 2009 m. paraiškos pateikimo laiką. Pažymėtina, jog nors Reglamentas Nr. 796/2004 nuo 2010 m. saus52io 1 d. buvo panaikintas 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą (toliau – ir Reglamentas Nr. 1122/2009), tačiau šioje byloje jis taikytinas atsižvelgiant į tai, jog naujasis Reglamentas Nr. 1122/2009 taikomas paramos paraiškoms, susijusioms su 2010 m. sausio 1 d. prasidedančiais prekybos metais arba priemokų laikotarpiais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nurodyta Agentūros sprendime, pareiškėjos 2010 m. paraiška buvo administruojama vadovaujantis 2010 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-278 patvirtintomis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklėmis. Šiuo bei kitais nacionaliniais poįstatyminiais teisės aktais, kaip pagrindiniais bylos teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais, vadovavosi ir Komisija bei pirmosios instancijos teismas, vertindami ginčijamo Agentūros sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento normomis. Būtent reglamentas tokiu atveju yra pagrindinis teisės aktas, kuriame įtvirtintas reguliavimas taikomas tiesiogiai. Tai pagrindžia toliau nurodomi teisės aktai bei teismų praktika.

Pagal Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 str.) esančio 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal paminėtą Konstitucinį aktą, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis nustato, jog vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Šis straipsnis taip pat įtvirtina, jog reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Antonio Mu?oz y Cia SA ir Superior Fruiticola SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge Produce Marketing Ltd, C-253/00, 27 p.). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10, 66 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis taip pat laikosi nuostatos, jog Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje           Nr. I143-18/2009).

Tačiau taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10, 39, 40, 41 p.).

Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, jog vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, visų pirma turi būti vadovaujamasi tiesiogiai taikomų reglamentų, reguliuojančių bylos teisinius santykius, nuostatomis. Nacionaliniai poįstatyminiai aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina.

Teisėjų kolegija pažymi, jog siekiant įvertinti, ar Agentūra pagrįstai pripažino, jog dalis pareiškėjos 2010 m. paraiškoje deklaruoto ploto yra netinkama paramai gauti, būtina išanalizuoti byloje pateiktus įrodymus, kuriais rėmėsi Agentūra, nustatydama paminėtą faktą. Kaip minėta, Agentūra ginčijamą sprendimą grindė Centro pateiktais duomenimis, t. y. pareiškėjos deklaruotų plotų kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ortofografija ir lentele, kurioje nurodyta, jog iš šiame sklype deklaruotų 0,3 ha, 2,8 ha ir 4 ha dydžio plotų paramai gauti netinkami plotai yra lygūs atitinkamai 0,2 ha, 0,27 ha ir 0,57 ha. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje būtina įvertinti tiek pačių paminėtų įrodymų tinkamumą, pakankamumą ir patikimumą, tiek jais remiantis nustatytų faktų tikrumą ir tikslumą.

Pagal Reglamento 73/2009 14 straipsnį, kiekviena valstybė narė sukuria ir taiko integruotą administravimo ir kontrolės sistemą. Integruotą sistemą sudaro šie elementai: a) kompiuterinė duomenų bazė; b) žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistema; c) teisių į išmokas nustatymo ir registravimo sistema; d) paraiškos paramai gauti; e) integruota kontrolės sistema; f) bendra kiekvieno paraišką paramai gauti pateikiančio ūkininko tapatybės registravimo sistema. To paties reglamento 20 straipsnio 1 dalis nustato, jog valstybės narės vykdo administracinę paraiškų paramai gauti kontrolę siekdamos patikrinti, ar jos atitinka paramos skyrimo sąlygas. Reglamento Nr. 796/2004 23 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog šiame reglamente numatyti administraciniai patikrinimai ir patikrinimai vietoje atliekami taip, kad būtų užtikrinama veiksminga atitikimo reikalavimams, kuriuos atitikus skiriama pagalba, ir kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų ir standartų atitikimo patikra. Pagal Reglamento Nr. 796/2004 24 straipsnio 2 dalį, kryžminių patikrinimų metu nustačius pažeidimų, jų atžvilgiu imamasi tolesnių atitinkamų administracinių veiksmų, o prireikus atliekamas patikrinimas vietoje.

Administraciniais patikrinimais įmanoma nustatyti (visų pirma – automatiškai aptikti pažeidimus, naudojantis kompiuterinėmis priemonėmis) inter alia ir neatitikimą tarp bendrojoje paraiškoje deklaruotų žemės ūkio paskirties sklypų ir referencinių sklypų, užfiksuotų žemės ūkio paskirties sklypų identifikacinėje sistemoje, patikrinant, ar tie plotai apskritai atitinka skyrimo reikalavimų kriterijus (Reglamento Nr. 796/2004 24 str. 1 d. c) p.). Pagal Reglamento Nr. 796/2004 2 straipsnio 26 dalį, referencinis sklypas – tai geografiškai nustatytas ribas turintis plotas, kuriam valstybės narės identifikavimo sistemoje skirtas individualus GIS identifikavimo numeris. Žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistema sukuriama remiantis žemėlapiais, žemės registro dokumentais ar kita kartografine medžiaga. Taikomi kompiuterinės geografinės informacinės sistemos metodai, įskaitant pirmiausia aerofotografijų ar erdvinių fotografijų ortovaizdavimą, laikantis vienodo standarto, garantuojančio tikslumą, kuris būtų bent jau lygiavertis 1:10 000 mastelio kartografijai (Reglamento Nr. 73/2009 17 str.).

Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendime Maatschap T. van Oosterom en A. van Oosterom-Boelhouwer prieš Staatssecretaris van Economische Zaken, Landbouw en Innovatie, C-485/12 (toliau – ir ESTT sprendimas C-485/12), yra pateikęs išaiškinimų, kurie yra susiję su nagrinėjamoje byloje taikytinomis teisės aktų nuostatomis bei bylos faktine situacija.

Kaip šiame sprendime pažymėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, iš Reglamento Nr. 796/2004 24 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, jog jame nurodytų administracinių patikrinimų tikslas yra nustatyti pažeidimus ir pirmiausia patikrinti, ar deklaruoti žemės sklypų plotai atitinka paramos skyrimo sąlygas. Šiuo tikslu valstybės narės, kaip matyti iš Reglamento Nr. 73/2009 14 ir 15 straipsnių, pirmiausia turi sukurti žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistemą, kuri leistų palyginti ūkininko paraiškoje paramai gauti deklaruotus žemės ūkio paskirties sklypus ir į šią sistemą įtrauktus referencinius sklypus (ESTT sprendimo C-485/12 40–41 p.). Iš Reglamento Nr. 73/2009 17 straipsnio, pagal kurį žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistema, pageidautina, pirmiausia kuriama naudojant aeronuotraukų ar erdvinių nuotraukų ortovaizdavimą, matyti, kad iš palydovo gautų vaizdų arba aeronuotraukų fotoanalizė taip pat gali būti naudojama, kai atliekant administracinius patikrinimus siekiama nustatyti paramos skyrimo sąlygas atitinkantį žemės plotą (ESTT sprendimo C-485/12 51 p.).

Aptariamame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, jog Reglamentas Nr. 796/2004 turi būti aiškinamas taip, kad kai, be automatizuotai atliekamų kryžminių patikrinimų, skirtų ūkininko bendrojoje paraiškoje deklaruotų žemės ūkio paskirties sklypų atitikčiai paramos skyrimo sąlygoms patikrinti, dėl žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistemos atnaujinimo atliekamas dar vienas patikrinimas remiantis neseniai padarytomis aeronuotraukomis, kurio metu šio ūkininko deklaracijoje nustatoma netikslumų, kompetentinga institucija neprivalo atlikti patikrinimo vietoje, bet pagal šio reglamento 24 straipsnio 2 dalį turi diskreciją nuspręsti, kokių priemonių reikia imtis. Konkrečiai kalbant, kompetentinga institucija negali būti laikoma įpareigota atlikti atitinkamus žemės sklypų plotų matavimus vietoje, jei neturi jokių abejonių dėl matavimo duomenų, gautų iš jos turimų aeronuotraukų.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktų išaiškinimų matyti, jog ortofografinės medžiagos naudojimas administracinio patikrinimo metu, siekiant nustatyti atitikimą paramos skyrimo reikalavimams, yra iš esmės pripažįstamas tinkamu metodu. Naudojant tokią medžiagą nustačius neatitikimus, nėra privaloma atlikti patikrinimą vietoje, tačiau tai, kokių tolimesnių priemonių turi būti imtasi, pripažįstama kompetentingos institucijos diskrecija. Visgi, iš anksčiau paminėto ESTT sprendimo C-485/12 motyvų matyti, jog institucijai pareiga atlikti atitinkamus žemės sklypų matavimus vietoje nekyla ir ji gali priimti sprendimus vadovaudamasi vien aeronuotraukomis tik tais atvejais, kai ji neturi jokių abejonių dėl tokiu būdu gautų matavimo duomenų. Taigi ortofotografinė medžiaga pripažintina tinkamu duomenų šaltiniu bei nustatytų neatitikimų įrodymu tik tais atvejais, kai nėra abejonių dėl joje pateiktų duomenų tikslumo ir patikimumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti ortofografinės medžiagos, kuria remiantis buvo nustatytas netinkamas paramai gauti plotas, patikimumą, t. y. tai, ar dėl joje užfiksuotų duomenų tikslumo nėra jokių abejonių.

Kaip jau minėta, byloje yra pateikti pareiškėjos deklaruotų laukų Nr. 1, 3 ir 5 kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ortofotografija (laukai fotografuoti 2009 m. gegužės 4 d. ir 2010 m. birželio 4 d.) ir lentelė, kurioje nurodyta, jog iš šiame sklype deklaruotų 0,3 ha (lauko Nr. 1), 2,8 ha (lauko Nr. 3) ir 4 ha (lauko Nr. 5) dydžio plotų paramai gauti netinkami plotai yra lygūs atitinkamai 0,2 ha, 0,27 ha ir 0,57 ha (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, b. l. 25, 36). Pavyzdžiui, nagrinėjant iš esmės analogiškas bylas dėl sankcijų už pasėlių deklaravimą paramai netinkamuose plotuose (pvz., A438-1102/2014, A525-1256/2014) Centro specialistė D. S. nurodė, jog netinkami paramai plotai nagrinėjamu atveju buvo nustatyti skaitant (analizuojant) byloje pateiktą ortofotografinę medžiagą ir interpretuojant, kurios deklaruotų laukų dalys pripažintinos netinkamomis paramai gauti.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į byloje pateiktas ortofotografijas, toks netinkamų paramai gauti laukų dydžio nustatymas nėra tikslus ir nekeliantis abejonių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatomas netinkamo paramai gauti ploto dydis. Į bylą nepateikta duomenų, kurie galėtų paneigti, kad netinkami paramai gauti plotai buvo išskirti, remiantis subjektyviu ortofotografinės medžiagos įvertinimu. Toks šių plotų nustatymas, atsižvelgiant į paminėtoje medžiagoje užfiksuotus vaizdus, nėra pakankamai patikimas ir tikslus. Iš byloje pateiktos ortofografinės medžiagos nėra aišku, kokio dydžio, amžiaus, rūšies yra joje užfiksuota augalija, taip pat neaišku, kokie yra atstumai tarp nuotraukose matomų objektų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, vien vizualiai analizuojant tokio pobūdžio ortofografinę medžiagą ir subjektyviai vertinant joje užfiksuotų laukų tinkamumą paramai gauti, nėra įmanomas tikslus ir neabejotinas tinkamų ir netinkamų paramai gauti laukų atskyrimas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pateikta ortofotografinė medžiaga vertintina tik kaip sudaranti faktinį pagrindą atsirasti abejonei, jog galbūt buvo deklaruotas netinkamas paramai gauti plotas. Tačiau tam, kad būtų padarytos tikslios išvados bei atsirastų objektyvus pagrindas priimti sprendimą dėl sankcijų pritaikymo, Agentūra nagrinėjamu atveju turėjo imtis priemonių tokios abejonės patvirtinimui. Kaip jau minėta, pagal Reglamento Nr. 796/2004 24 straipsnio 2 dalį, kryžminių patikrinimų metu nustačius pažeidimų, prireikus gali būti atliekamas patikrinimas vietoje. Taigi darytina išvada, jog surinkti duomenys, kurių pagrindu Agentūra priėmė ginčijamą sprendimą, nebuvo pakankamai patikimi ir tikslūs, todėl jų negalima vertinti kaip tokių, dėl kurių nekyla abejonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pakanka pripažinti, jog ginčijamas Agentūros sprendimas yra priimtas neteisėtai bei nepagrįstai ir todėl yra naikintinas. Tačiau pažymėtina, jog šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui iš naujo atlikti pareiškėjos 2010 m. paraiškos vertinimą ir priimti atitinkamus sprendimus, laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog pareiškėja, nesutinkanti su Agentūros nustatytais neatitikimais, neturėjo jokios galimybės įrodinėti aplinkybių dėl jos deklaruotų plotų tinkamumo paramai gauti 2010 m. Tai, kad dalis 2010 m. paraiškoje deklaruotų laukų yra pripažinti netinkamais paramai gauti ir dėl to priimtas Agentūros sprendimas dėl susidariusios skolos grąžinimo, pareiškėja sužinojo tik 2013 m. gavusi paminėtą sprendimą. Pažymėtina, jog kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00, 51 p.). Kadangi pareiškėjas iki skundžiamo sprendimo priėmimo nebuvo informuotas apie Centro Agentūrai pateiktus duomenis, paminėta teisė į gynybą jam nebuvo užtikrinta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjos ginčijamą Agentūros 2013 m. kovo 25 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors tiek Komisijos sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimti iš dalies kitais motyvais, šiems sprendimams esant iš esmės teisėtiems ir pagrįstiems, tai nesudaro pagrindo juos keisti ar panaikinti. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

              Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

              Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Nutartis neskundžiama.