Administracinė byla Nr. A-1334-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04697-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį vėliau papildė (b. l. 107–108), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti ploto norma neatitiko teisės aktų reikalavimų, o kameros plotą dar labiau mažino baldai ir sanitarinis mazgas. Be to, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo tamsu, šalta, drėgna, veisėsi pelėsis ir buitiniai parazitai, nuo sienų byrėjo tinkas. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, naudojantis juo nebuvo užtikrinamas privatumas, sanitariniuose mazguose nebuvo karšto vandens. Nors kamerose buvo laikoma po keturis asmenis, kėdės būdavo tik dvi, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pavalgyti prie stalo, jam teko valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjo teigimu, laikino laikymo kamerų plotas taip pat buvo per mažas, o tokiose kamerose jis buvo laikomas po 5 val. ir daugiau, jose nebuvo tualeto, kameros buvo purvinos. Kartu akcentavo, kad Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, baimę, apatiją, t. y. neturtinę žalą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo papildymą (b. l. 26–33, 119–126) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 3,90 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
4. Lukiškių TI-K atsiliepimą grindė šiais argumentais:
1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
2. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.
3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
4. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti, tačiau, atsižvelgiant į kamerų plotą, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynėlių, taburečių ar kitų baldų.
5. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K taip pat buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
6. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
7. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.
8. Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
9. Lukiškių TI-K I–III gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi įstaigoje laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijoje asbesto nėra, šiferio lakštais padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijoje yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi.
10. Lukiškių TI-K taip pat akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
11. Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 3,90 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 130–136) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.
6. Visų pirma, teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame kontekste, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas iš viso 88 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, kadangi jam teko nuo 1,85 kv. m iki 2,65 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui tenkantį kameros plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo laikomas, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Nors pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad Lukiškių TI-K teismui pateikė netikslius duomenis apie asmenų skaičių, buvusį kartu su pareiškėju kamerose, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas šio savo teiginio nedetalizavo ir nenurodė, kiek asmenų, jo teigimu, konkrečiomis dienomis ir konkrečiose kamerose buvo laikoma kartu su juo. Tuo tarpu Lukiškių TI-K teismui papildomai nurodė, kad atsiliepime į skundą pateikti duomenys yra teisingi. Be to, Lukiškių TI-K duomenis apie asmenų skaičių kamerose grindžia suimtųjų kontrolės ir priežiūros metu surinktais duomenimis, todėl teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti.
7. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, jog Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Tačiau, teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos pareiškėjo suėmimo sąlygų bloginimui.
8. Kita vertus, dėl karšto vandens tiekimo sanitariniuose mazguose teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nenumatė karšto vandens tiekimo į tardymo izoliatorių kameras, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 18 punktas numato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinant jam karšto vandens tiekimo į Lukiškių TI-K kameras.
9. Be to, teismas pabrėžė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akte nustatyta, jog kamerose Nr. 115, 121, 389 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2016 m. vasario 19 d., 2016 m. kovo 22 d., nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.) vėdinimas vyko per atidaromus langus, tai atitiko nustatytus reikalavimus, santykinė oro drėgmė kamerose buvo atitinkamai 36,4 proc., 40,2 proc. ir 59,1 proc. bei atitiko nustatytus reikalavimus, pelėsio požymių kamerose nenustatyta. Tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 115 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016 m. vasario 19 d.) dalyje sienos prie lubų buvo vizualiai matomų pelėsių. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis nustatytus vėdinimo, santykinės oro drėgmės reikalavimus, tačiau pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 115 metu (2016 m. vasario 19 d.) šioje kameroje buvo pelėsio, todėl buvo pažeistas Higienos normos HN 134:2015 39 punktas.
10. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose būdavo šalta, teismas akcentavo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akte nustatyta, jog kamerose Nr. 115, 121, 389 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2016 m. vasario 19 d., 2016 m. kovo 22 d., nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.) oro temperatūra buvo atitinkamai 19,2 °C, 19,2 °C ir 19,3 °C, t. y. atitiko teisės aktų reikalavimus. Tačiau iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akto matyti, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 115 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016 m. vasario 19 d.) buvo nustatyti higienos normų, reglamentuojančių oro temperatūros reikalavimus, pažeidimai ir Lukiškių TI-K buvo įpareigotas užtikrinti, kad oro temperatūra šioje kameroje būtų ne žemesnė kaip 18 °C ir ne didesnė kaip 28 °C. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 115 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis nustatytų oro temperatūros reikalavimų.
11. Pareiškėjo teiginį dėl netinkamo apšvietimo Lukiškių TI-K kamerose teismas atmetė kaip neįrodytą, kadangi iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 11 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 121 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016 m. kovo 22 d.) išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 230 lx, kameroje Nr. 389 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.) – 232 lx, t. y. atitiko nustatytus reikalavimus, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 115 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016 m. vasario 19 d.) dirbtinė apšvieta buvo 236 lx ir taip pat atitiko nustatytus reikalavimus.
12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerų sienų būklė buvo bloga (nuo jų byrėdavo tinkas), teismas akcentavo, jog Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius resursus, o Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2017 m. vasario 1 d. pažymoje pateikė duomenis apie Lukiškių TI-K kamerose atliktus remontus. Iš minėtos pažymos matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, išskyrus kamerą Nr. 290, per laikotarpį nuo 2005 m. iki 2016 m. buvo atliekami remonto darbai. Tačiau iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 12 d. rašto matyti, kad atlikus patikrinimą pagal pareiškėjo skundą buvo nustatyta, jog kamerose Nr. 105, 176, 184, 189, 290 yra nelygios sienos, vietomis atšokę, atsilupę sienų dažai, taip pat nelygios lubos, vietomis atšokę, atsilupę lubų dažai, tai neatitiko Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų. Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamos kamerų sienų būklės laikė įrodytais.
13. Teismas kartu pabrėžė, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, tačiau dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti papildomų baldų. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, įrengti stalai komplekte su dvejomis prisukamomis kėdutėmis, atitinkamo dydžio stalas ir du suolai įrengti tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos. Taigi, teismas konstatavo, kad stalai ir kėdės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau, atsižvelgęs į mažą kamerų plotą ir į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose dažnai buvo laikomas dar su dviem ar trimis asmenimis, teismas pripažino, kad pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu.
14. Teismas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą paaiškino, jog sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), ir pateikė sudarytas sutartis su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB ,,Dezinfa“. Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 253 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 20 d. iki 2016 m. vasario 23 d.) buvo vizualiai matomų voratinklių ant lubų ir sienų, o tai neatitiko Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas minėto patikrinimo metu Lukiškių TI-K jau nebuvo laikomas daugiau nei 4 mėnesius. Tuo tarpu iš likusios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė Lukiškių TI-K kitų pažeidimų šioje srityje. Todėl, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į tai, kad buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas su skundais dėl kamerose esančių buitinių parazitų į įstaigos administraciją nesikreipė, teismas pareiškėjo teiginius dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus.
15. Pasisakydamas dėl laikino laikymo kamerų, teismas akcentavo, kad Įsakymas Nr. V-124 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nereglamentuoja atskirų patalpų su trumpalaikio laikymo kameromis priimtiems į tardymo izoliatorių (išvykstantiems iš jo) įrengimo sąlygų, jų išmatavimų ir galimo maksimalaus jose laikomų asmenų skaičiaus. Tuo tarpu pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kuriose konkrečiai laikino laikymo kamerose buvo jo nurodomi pažeidimai, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akte nustatė, kad Lukiškių TI-K I korpuse esančias paskirstymo kameras tvarko nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Kadangi pareiškėjas tokiose patalpose nebuvo laikomas ilgą laiką, be to, iš byloje esančios Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2016 m. gruodžio 20 d. pažymos matyti, kad jis dėl laikymo sąlygų laikino sulaikymo patalpose jokių prašymų ar skundų nepateikė, teismas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes laikė neįrodytomis bei nevertino jų kaip sukėlusių pareiškėjui neturtinę žalą.
16. Nors pareiškėjas skunde, be kita ko, teigė, kad Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Lukiškių TI-K statinių, kuriuose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji, konstrukcijose asbesto nėra. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Tuo tarpu Lukiškių TI-K 2001 m. buvo jau veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Teismas kartu pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus byloje surinktais įrodymais, todėl atmetė.
17. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 88 paras Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kameroje Nr. 115 pareiškėjo laikymo metu 2016 m. vasario 19 d. buvo pelėsio, oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerų sienų būklė ne visuomet buvo tinkama, pareiškėjui ne visuomet užteko vietos pavalgyti prie stalo. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis ir dėl tokių kalinimo sąlygų visumos patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų kiekį, jų pobūdį ir trukmę, taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Tuo tarpu iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad 2016 m. spalio 20 d. buvo nustatyta, jog pareiškėjas yra darbingas, o ginčo laikotarpiu psichologinio pobūdžio nusiskundimų neišreiškė. Be to, teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad, esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodoma 40 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji yra akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas pabrėžė, kad ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. Todėl, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 800 Eur sumos priteisimas.
18. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti 3,90 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, taigi realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė, be to, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo priteisti atsakovui iš pareiškėjo nurodytas išlaidas.

III.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 140–147), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
20. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nors Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tiek ankščiau galiojusioje Higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti, o ginčo laikotarpiu sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, atskiriant juos nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Tuo tarpu, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Taigi, kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimų nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti, kadangi priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Šiame kontekste Lukiškių TI-K papildomai pažymi, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K taip pat pakartoja savo atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimą, pateiktus pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus dėl kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus bei tvirtina, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teisingumo ir protingumo kriterijais, Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, Lukiškių TI-K akcentuoja, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K kartu pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Tuo tarpu, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Lukiškių TI-K papildomai akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Lukiškių TI-K taip pat nurodo, kad vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo patyrė išlaidas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, turi teisę į šių išlaidų atlyginimą iš pareiškėjo.
21. Pareiškėjas M. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 151–153) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.
23. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
24. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
25. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl joms pritaria. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, detaliai išanalizavo tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, be kita ko, užfiksuoti tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, kurių šališkumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad atsakovas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.
26. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi būtent Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuriame nėra nurodyta, jog į vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017 ir kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, laikosi nuostatos, jog baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas kriterijus vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017 ir kt.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėto Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu ir vertindamas, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui kameroje buvo užtikrinta ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto neeliminavo baldais užstatyto gyvenamojo ploto, o į kamerų užstatymą baldais iš esmės atsižvelgė spręsdamas, ar nustatytas ploto normos pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį. Taigi, minėti atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
27. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų standartų (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Šios išvados nepaneigia atsakovo atstovo nurodomos aplinkybės dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės.
28. Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kadangi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo įstaigą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso 88 paras buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto kameroje normą, be to, Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti nuo kameros gyvenamojo ploto ir pažeidė kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą, kameroje Nr. 115 pareiškėjo laikymo metu 2016 m. vasario 19 d. buvo pelėsio, oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerų sienų būklė ne visuomet buvo tinkama, pareiškėjui ne visuomet užteko vietos pavalgyti prie stalo. Tuo tarpu atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šių aplinkybių iš esmės nepaneigė ir nepateikė jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų, o apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl, joms pritardamas, plačiau dėl to nebepasisako.
29. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).
30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, be kita ko, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 88 paras sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, taip pat pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pažeidžiant kalinimo įstaigose esantiems asmenims nustatytą minimalų privatumo standartą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir kt. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.
31. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
32. Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 800 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
33. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
34. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsniu ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, nurodo, jog turi teisę į išlaidų, patirtų dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui, atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį (b. l. 8), t. y. vykdydamas teismo nurodymą. Pabrėžtina, kad įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimo teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

              Skirgailė Žalimienė