Civilinė byla Nr. e2A-125-603/2025

        Teisminio proceso Nr. 2-38-3-00101-2022-4

        Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3.;

        2.3.2.6.2.; 3.3.1.14.

                                                                      (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui L. R. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, bendro turto padalijimo, neturtinės žalos, kompensacijos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. R. pateikė ieškinį atsakovui L. R. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, kurį patikslinusi teismo prašė: 1) nutraukti santuoką tarp ieškovės ir atsakovo L. R., sudarytą (duomenys neskelbtini)., pripažįstant, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio L. R. kaltės; 2) priteisti iš atsakovo ieškovei 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) padalinti ieškovės ir atsakovo santuokoje įsigytą turtą, priteisiant iš atsakovo kompensaciją ieškovės naudai, sudarančią 17850,00 Eur dėl iš atsakovo banko sąskaitos išgrynintų lėšų laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. birželio 1 d., 6371,43 Eur piniginių lėšų, buvusių 2021 m. birželio 1 d. L. R. sąskaitoje, kai šalys pradėjo gyventi skyrium, 7823,69 Eur kompensaciją dėl iš atsakovo banko sąskaitos išgrynintų lėšų 2017 m. lapkričio 9 d. bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad:

1.1. su atsakovu santuokoje labai gražiai sugyveno kaip sutuoktiniai, atsakovui susirgus ji pati kvietė greitąją pagalbą, rūpinosi atsakovu. Kai atsakovas 2009 metais jau buvo pensinio amžiaus, jie kartu nusprendė išvykti į Jungtinę Karalystę. Ieškovė išvyko į Angliją 2009 m. kovo 13 d., o po 4 mėnesių, kai susitvarkė pensijos dokumentus, į Angliją atvyko ir atsakovas. Anglijoje jie kartu išgyveno 13 metų, abu turėjo darbus, maistas daug jiems nekainuodavo, anglai 2013 m. jiems davė būstą, todėl daug galėjo susitaupyti;

1.2. su atsakovu turėjo bendrą biudžetą, planavo grįžti gyventi į Lietuvą, todėl buvo sutarę tarpusavyje taupyti pinigus tam, kad vėliau iš sutaupytų pinigų galėtų nusipirkti būstą Vilniuje, kur gyveno ieškovės dukterys. Atsakovas su savo dukromis iš pirmos santuokos visiškai nebendravo, tačiau puikiai sutarė su ieškovės dukromis. Visos piniginės lėšos (mokamos išmokos iš Lietuvos Valstybės socialinio draudimo fondo valdybos) buvo kaupiamos atsakovo banko sąskaitoje Lietuvoje, o didžiąją dalį pragyvenimo išlaidų, šeimai gyvenant Jungtinėje Karalystėje, dengė ieškovė iš jos gautų pajamų Jungtinėje Karalystėje. Ieškovė rūpinosi visa namų buitimi, absoliučiai visais šeimos gyvenimo klausimais ir jų sprendimu, kadangi atsakovas neišmoko nei vieno anglų kalbos žodžio, išskyrus pasisveikinimą.

1.3. atsakovas 2021 m. gegužės mėn. susirgo, jam kviesta greitoji pagalba iš jos namų atsakovą išvežė į ligoninę. Atsakovui buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas operuotis 2021 m. birželio mėnesį išvažiavo į Lietuvą. Po operacijos skambino atsakovui, klausė kaip jis jaučiasi, tuo metu Lietuvoje buvo pandemija dėl koronaviruso, todėl lankymas ligoninėse nebuvo įprastas, dėl šios priežasties ji aplankyti į ligoninę atsakovo nevyko, be to, ir pats atsakovas jai sakė, kad nevyktų jo lankyti. Po ilgesnio atsakovo buvimo Lietuvoje laiko ji klausė atsakovo, kada jis grįš į Angliją, tačiau atsakovas vis nurodydavo, kad dar serga, jam reikia antros operacijos, vėliau gavo skyrybų dokumentus iš atsakovo;

1.4. atsakovas jai niekada nesakė, kad nori skirtis. Ieškovės teigimu, dėl skyrybų yra atsakovo kaltė, kadangi jis pabėgo su pinigais į Lietuvą ir negrįžo, paliko ieškovę garbiame amžiuje šeimos gyvenamojoje vietoje Jungtinėje Karalystėje, nepaaiškinus jokių tokio sprendimo priežasčių. Atsakovas iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, todėl yra kaltas dėl santuokos iširimo;

1.5. dėl atsakovo kaltų veiksmų – palikus šeimą – ieškovė patyrė ne tik fiziologines bei sunkiai žodžiais nusakomas dvasines kančias. Dėl didelių išgyvenimų patyrė prašomą priteisti neturtinę žalą;

1.6. santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise neįgijo jokio registruotino nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto. Santuokos metu sutuoktiniai buvo tarpusavyje susitarę, kad šeimos pragyvenimo išlaidomis Jungtinėje Karalystėje rūpinsis ieškovė J. R., o atsakovo gaunamos pajamos Lietuvoje iš VSDFV bus kaupiamos. Nors sutuoktinis teigė, jog yra sutaupyta apie 100000 Eur, tačiau tikėtina, jog ne visas pinigines lėšas atsakovas kaupė savo banko sąskaitose. Atsakovas taupė Lietuvoje gaunamas lėšas nuo 2012 m. pabaigos, kas mėnesį vis pervesdamas atitinkamą dalį gautų išmokų iš VSDFV į taupomojo indelio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), indėlio suma (22547,50 Eur) 2017 m. rugsėjo 13 d. buvo pervesta į einamąją atsakovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. spalio 4 d. iš sąskaitos išsigrynino 24200,00 Eur dydžio sumą. Taip pat iki skyriumi gyvenimo pradžios (kai atsakovas išvyko į Lietuvos Respubliką gydymuisi – 2021 m. birželio mėn.), papildomai buvo išgryninta 11500,00 Eur dydžio suma. Bendra atsakovo išgryninta iš sąskaitos suma laikotarpiu nuo 2017-09-15 iki 2021-06-01 sudaro 35700,00 Eur. Šios sumos šeimos poreikių tenkinimui nebuvo panaudotos, ieškovė apie išgryninimą nebuvo informuota, o atsakovas bendro gyvenimo metu visuomet tvirtino, kad gaunamos pajamos iš VSDFV yra kaupiamos;

1.7. šalys nebuvo sudariusios ikivedybinės ar povedybinės sutarties, todėl yra taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Todėl ieškovė prašo priteisti iš atsakovo L. R. kompensaciją, sudarančią ½ dalį išgrynintų lėšų iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. birželio 1 d., kas sudaro 17850,00 Eur dydžio kompensaciją. Taip pat ieškovė prašė priteisti ½ dalį piniginių lėšų, buvusių L. R. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) 2021 m. birželio 1 d., kai šalys pradėjo gyventi skyriumi, jos sudarė 12742,85 Eur, t. y. priteistina suma sudaro 6371,43 Eur. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo L. R. kompensaciją, sudarančią ½ dalį 2017 m. lapkričio 9 d išgrynintų lėšų iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kas sudaro 7823,69 Eur dydžio kompensaciją (15647,38 Eur/2).

2. Atsakovas L. R. su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė ieškinio reikalavimus tenkinti iš dalies: 1) nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) netenkinti ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo; neprieštaravo dėl ieškinio reikalavimo atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti priekabą. Nurodė, kad:

2.1. santykiai su ieškove buvo pašliję jau ilgą laiką, jie gyveno „kaip šuo su kate“, atskirai gyveno nuo kokių 2015 metų, tačiau dėl skyrybų iš karto pašlijus santykiams jis nesikreipė. Su ieškove jie kartu išgyveno Anglijoje iki 2021 m. birželio mėnesio, kai jam teko išvykti į Lietuvą dėl operacijos, į Lietuvą išvyko vienas. Nors buvo blogai su sveikata, ieškovė dar būnant Anglijoje jam iškvietė greitąją pagalbą, tačiau ligoninėje jį ieškovė aplankė tik tada kai atvežė pakrovėją, o gydantis Lietuvoje ieškovė jo nė karto neaplankė, nors buvo atvykusi į (duomenys neskelbtini). Ieškovei  buvo žinoma, kad atsakovas dėl sveikatos būklės negali grįžti ir negrįš į Jungtinę Karalystę, kad dėl sveikatos būklės liks gyventi Lietuvoje, todėl visiškai nepagrįstas ieškinio teiginys, jog atsakovas paliko sutuoktinę svečioje šalyje nepaaiškinęs jokių aplinkybių;

2.2. dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai - abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, lojalumo pareigą pažeidė iš esmės - dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas ir šiuo metu nebėra galimybės atkurti darnius santuokinius ryšius. Todėl prašė nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

2.3. ieškovės nurodytos aplinkybės apie atsakovo turtinę padėtį neatitinka tikrovės, kadangi šalys santuokos metu net neturėjo galimybės sukaupti ieškinyje nurodytos vertės turtą. Šalys gaudavo nedidelį darbo užmokestį, o vėliau – nedidelę senatvės pensiją. Būdami Jungtinėje Karalystėje su ieškove turėjo atskirus biudžetus, kaupė santaupas atskirai, maisto išlaidas dalindavosi per pusę, abu dirbo, jis iš Lietuvos dar gavo pensiją, vedybų sutarties su ieškove nebuvo sudarę. Ieškovė visą laiką siųsdavo pinigus dukrai. Pinigai buvo reikalingi maistui, automobilio išlaikymui, pensiją tekdavo nusiimti, kadangi neužtekdavo pinigų pragyvenimui, be to, reikėjo padėti dukrai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Plungės apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė:

    3.1. nutraukti ieškovės J. R. ir atsakovo L. R. santuoką, sudarytą ir įregistruotą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

    3.2. nutraukus santuoką, ieškovei palikti santuokinę pavardę „R.“, atsakovui – „R.“;

3.3. priteisti atsakovui L. R. asmeninės nuosavybės teise priekabą – AP 0,3, v. n. (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (VIN kodas) (duomenys neskelbtini), 1994 metų gamybos, 1 Eur vertės be mokėtinos kompensacijos J. R.;

3.4. priteisti iš atsakovo L. R. ieškovei J. R. kompensaciją, sudarančią 25 673,69 Eur už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, 7 051,28 Eur piniginių lėšų, buvusių 2021 m. birželio 1 d. atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose;

3.5. išdėstyti atsakovui priteistos 32724,97 Eur sumos mokėjimą ieškovei 24 (dvidešimt keturių) mėnesių laikotarpiui mokant kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis po 1363,54 Eur. Mokėjimo pradžią sprendė skaičiuoti praėjus 15 dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nustatė, kad atsakovui ilgiau nei 1 mėnesį (30 kalendorinių dienų) pradelsus bent vieną skolos mokėjimą pagal nustatytus mokėjimo terminus, laikoma, kad suėjo terminas visos skolos mokėjimui, neatsižvelgiant į nustatytą grafiką, t. y. ieškovė įgyja teisę prašyti teismo išduoti vykdomąjį raštą visai likusiai neapmokėtai skolos sumai;

3.6. priteisti iš ieškovės J. R. atsakovui L. R. 198,54 Eur piniginių lėšų, buvusių 2021 m. birželio 1 d. ieškovės atsiskaitomosiose sąskaitose;

3.7. likusios ieškinio dalies sprendė netenkinti;

3.8. paskirstyti tarp šalių bylinėjimosi išlaidas: 1) priteisė iš atsakovo L. R. ieškovei J. R. 905,16 Eur bylinėjimosi išlaidas dėl valstybei sumokėto žyminio mokesčio ir 855,15 Eur ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų dėl advokato teisinės pagalbos teikimo bei registrų patikrų išlaidų; 2) priteisė iš ieškovės J. R. atsakovui L. R. 141,44 Eur atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų dėl advokato teisinės pagalbos teikimo bei vertimo ir dokumentų siuntimo išlaidų.

4. Teismas nurodė, kad siekdamas nustatyti šalių santuokos iširimo priežastis, teismas vertina tik tas šalių nurodytas aplinkybes, kurios egzistavo iki santuokos faktinio iširimo. Santuokos faktinio iširimo datą teismas šiuo atveju laikė 2021 m. birželio 1 d., kadangi tada atsakovas išvyko gydytis į Lietuvą. Pažymėjęs, kad atsakovas, nurodęs kad jų su ieškove šeima faktiškai jau buvo iširusi seniau, t. y. apytiksliai nuo 2015 metų, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl teismas šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Vertindamas byloje esančius įrodymus, ieškovės paaiškinimus dėl santuokos iširimą nulėmusių priežasčių, teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad šeima iširo tik dėl atsakovo kaltės. Teismo vertinimu, iš šalių paaiškinimų akivaizdu, kad jau kurį laiką ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiuose nebebuvo tarpusavio supratimo, pagalbos, emocinio prieraišumo, o byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų rėmusi atsakovą sunkiu jam metu susirgus (materialiai, palaikymu, aplankymu Lietuvoje, kt.), juolab kad atsakovas dėl objektyvių priežasčių (sunkios ligos) išvyko gydytis į Lietuvą. Todėl teismas sprendė nesant pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpcijos, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

5. Teismas laikė nesant byloje akivaizdžių ir vienareikšmiškų atsakovo ar ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo įrodymų. Teismo vertinimu, šalims gyvenant santuokoje, trūko moralinės paramos vienas kitam, todėl viena esminių šalių santuokos iširimo priežasčių yra ne vienos kurios nors iš jų kaltė, o abiejų šalių nebenorėjimas išsaugoti šeiminius santykius. Laikė, kad abi šalys pažeidė savo, kaip sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam, dėl to bendras šalių gyvenimas santuokoje tapo neįmanomas (CK 3.27 straipsnis), o atkurti iširusių sutuoktinių ryšių neketina. Todėl sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

6. Nenustatęs pagrindo pripažinti santuoką nutrūkus dėl atsakovo kaltės, ieškinio reikalavimo dėl 3000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo netenkino.

7. Spręsdamas dėl dalintino turto teismas nurodė, kad šalys santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise neįgijo jokio bendro dalintino registruotino nekilnojamojo turto. Nustatė, kad šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo kilnojamąjį registruotiną turtą – priekabą AP 0,3, v. n. (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (VIN kodas) (duomenys neskelbtini), 1994 metų gamybos, 1 Eur vertės, kurią, ieškovei prašant teismo šį kilnojamąjį turtą priteisti atsakovui L. R. be mokėtinos kompensacijos, teismas priteisė atsakovui.

8. Šalių sąskaitose esančioms lėšoms, buvusioms 2021 m. birželio 1 d., teismas, šalims nesant sudarius povedybinės sutarties, sprendė taikyti įstatyme nustatytą sutuoktinių turto režimą (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti, kad atsakovas su ieškove turėjo atskirus biudžetus ir piniginės lėšos atsakovo L. R. atsiskaitomosiose sąskaitose buvo atsakovo asmeninė nuosavybė, tenka atsakovui. Teismo vertinimu, atsakovas tokių įrodymų byloje nepateikė, šios aplinkybės neįrodinėjo ir liudytojų pagalba. Remdamasis tuo, padarė išvadą, jog atsakovas nepaneigė įstatyme numatytos prezumpcijos, kad visos piniginės lėšos šalių atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl santuokos faktinio iširimo dienai šalių sąskaitose buvusias pinigines lėšas teismas įtraukė į bendrą dalintiną sutuoktinių turto masę.

9. Teismas, remdamasis atsakovo L. R. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu, nustatė, kad piniginių lėšų sąskaitoje likutis 2021 m. birželio 1 d., t. y. faktinę šalių santuokos iširimo dieną, buvo 12742,85 Eur, todėl sprendė ½ dalį šių piniginių lėšų (6371,43 Eur) priteisti ieškovei. kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalį.

10. Įvertinęs atsakovo atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Jungtinės Karalystės Lloyds Banking Group plc banke už 2012 – 2022 m. laikotarpį duomenis teismas nustatė, kad atsakovo sąskaitoje 2021 m. birželio 1 dienai buvo 1145,19 £ piniginių lėšų suma, kuri taip pat turi būti įtraukiama į bendrą dalintiną sutuoktinių turto balansą ir ½ dalį šių piniginių lėšų (572,60 £ (679,85 Eur)) priteisė ieškovei iš atsakovo. Tuo tarpu įvertinęs ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) „Swedbank“, AB banke išrašus teismas nustatė, kad dalintinų bendrų piniginių lėšų sąskaitoje 2021 m. birželio 1 dienai nebuvo. Remdamasis ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Jungtinės Karalystės Lloyds Banking Group plc banke už 2012 – 2022 m. laikotarpį duomenimis nustatė, kad ieškovės sąskaitoje 2021 m. birželio 1 dienai buvo 334,43 £ piniginių lėšų suma ir ją įtraukė į bendrą dalintiną sutuoktinių turto balansą, priteisdamas ½ dalį šių piniginių lėšų (167,22 £ (198,54 Eur)) atsakovui.

11. Teismas nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centre įregistruotas J. R. vardu (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 188 pagrindu, o atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso turtas, esantis (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centras įregistruotas atsakovo vardu 1998 m. spalio 14 d. Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 4231 pagrindu, ir (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 8709 pagrindu paveldėtas turtas, kuris įregistruotas atsakovo vardu. Teismas šį turtą vadovaudamasis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais laikė kiekvienos iš šalių asmenine nuosavybe ir po santuokos nutraukimo jo nedalino.

12. Spręsdamas dėl ieškovės prašymo priteisti kompensaciją iš atsakovo už bendros jungtinės nuosavybės sumažėjimą, sudarančią 17850,00 Eur (1/2 dalį išgrynintos pinigų sumos iš atsakovo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. birželio 1 d.) ir 7823,69 Eur (išgrynintą ½ dalį už atsakovo kauptų ir išgrynintų lėšų iš atsakovo banko sąskaitos 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. (duomenys neskelbtini)), teismas vertino byloje pateiktus sąskaitų išrašus. Šių duomenų pagrindu teismas nustatė, kad atsakovas santuokos su ieškove metu iš savo atsiskaitomųjų sąskaitų išgrynino pakankamai dideles pinigines sumas, jos išgrynintos tam tikromis grupėmis ir nedideliu laikotarpiu – vien laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. spalio 4 d., t. y. per ne pilną mėnesį, buvo išgryninta 24200,00 Eur suma iš atsakovo sąskaitos „Swedbank“, AB banke. Teismas atsakovo teiginius dėl pinigų poreikio pragyvenimui (maistui, automobilio išlaikymui ) atmetė kaip nepagrįstus pripažindamas akivaizdžia aplinkybę, jog tokio dydžio sumos (24200,00 Eur) atsakovas negalėjo panaudoti tiesiog vieno mėnesio laikotarpio pragyvenimui. Teismas kartu pažymėjo, kad atsakovas nepagrindė išgrynintos iš sąskaitos AB SEB banke 2017 m. lapkričio 9 d. 15647,38 Eur sumos ir laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2021 m. birželio 1 d. iš „Swedbank“, AB banko sąskaitos išgrynintos 11700,00 Eur dydžio sumos. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad visos atsakovo išgrynintos piniginės lėšos 51547,38 Eur buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui. Teismo vertinimu, šalims brandžiame amžiuje sukūrus šeimą ir kiekvienam jau turint artimųjų iš ankstesnių santykių, tikėtina, jog šalims galėjo kilti poreikis padėti savo artimiesiems teikiant jiems finansinę paramą, tačiau tokia pagalba galėjo būti teikiama tik abiejų šalių (ieškovės ir atsakovo) bendru sutarimu.

13. Teismo vertinimu, nesant duomenų, kad santuokos metu gautas pinigines lėšas (darbo užmokesčio, indėlio, pensijos), kurių dalį atsakovas pasiėmė grynaisiais pinigais, atsakovas būtų pasidalijęs su ieškove ar panaudojęs ir jos poreikių tenkinimui, darytina išvada, jog atsakovas L. R. 51547,38 Eur pinigines lėšas panaudojo ne šeimos poreikiams (CK 3.98 straipsnio 3 dalis). Šios lėšos buvo bendroji jungtinė nuosavybė, kurios dalys yra lygios, kol neįrodyta priešingai (CK 3.117 straipsnio 2 dalis), todėl pusė šių lėšų priklausė ieškovei. Kadangi atsakovas visas išgrynintas pinigines lėšas (51547,38 Eur) pasiėmė savo poreikių tenkinimui, konstatavo esant pagrindą ieškovei iš atsakovo priteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra pensinio amžiaus, jo sveikatos būklė yra pakankamai sunki, kad iš atsakovo kaip fizinio asmens, priteisiamos piniginės sumos (32724,97 Eur) yra didelės, sprendė esant pagrindą išdėstyti iš atsakovo priteistos bendros piniginės sumos mokėjimą. Teismo vertinimu, iš atsakovo priteistų sumų mokėjimą yra tikslinga išdėstyti 24 mėnesių laikotarpiui. Siekdamas užtikrinti ieškovės teisėtus interesus teismas sprendė tuo atveju, jeigu atsakovas ilgiau nei 1 mėnesį (30 kalendorinių dienų) pradelstų bent vieną mokėjimą pagal nustatytus mokėjimo terminus, laikyti, kad suėjo terminas visos sumos mokėjimui, ir nustatė tokiu atveju ieškovės teisę prašyti teismo išduoti vykdomąjį raštą visai likusiai neapmokėtai skolos sumai. Teismo vertinimu, nors ir išdėsčius priteistų piniginių sumų mokėjimą, per mėnesį atsakovo mokėtina suma yra pakankamai didelė (1363,54 Eur), tačiau dar ilgesnis terminas skolai sumokėti nepagrįstai pažeistų ieškovės interesus, be to, atsakovas asmeninės nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, taip pat dėl piniginės paramos suteikimo turi teisę kreiptis į savo artimuosius.

15. Priimdamas sprendimą teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Teismas laikė, kad ieškovės patenkinta reikalavimų dalis sudaro 91,43 proc., todėl bylinėjimosi išlaidas priteisė proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų procentinei išraiškai.

III. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, pasiūlyme bei rašytiniuose paaiškinimuose (nuomonėje) išdėstyti esminiai teiginiai

16.       Atsakovas L. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria: 1) nustatyta abipusė sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo ir nustatyti, kad santuoka iširo dėl ieškovės J. R. kaltės; 2) iš atsakovo ieškovės naudai priteista 32 724,97 Eur suma, išdėstant minėtos sumos sumokėjimą 24 (dvidešimt keturių) mėnesių laikotarpiui ir turtinius ieškovės reikalavimus atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. teismo išvada, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padaryta neįvertinus visų faktinių aplinkybių. Atsakovas kreipėsi dėl mediacijos inicijavimo matydamas ieškovės elgesį atsakovui susidūrus su rimtomis sveikatos problemomis (matydamas nesirūpinimą, abejingumą), tačiau nepaisant to teismas konstatavo ir atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Tuo tarpu bylos aplinkybės nepatvirtina atsakovo kaltės, kadangi byloje neginčijama aplinkybė, jog atsakovui stipriai sušlubavus sveikatai, jis pirmiausia buvo hospitalizuotas Anglijoje, atsakovas, kurio sveikatos sutrikimas buvo pakankamai rimtas ir buvo reikalinga galvos operacija, išvyko vienas į Lietuvą rūpintis sveikata. Ieškovė, nepaisant to, kad atsakovui buvo nustatyti rimti sveikatos sutrikimai, į Lietuvą kartu su atsakovu nevyko, ir nors buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija bei taikyta pooperacinė reabilitacija, ieškovė iki šiol gyvena Anglijoje;

16.2. nuostabą kelia ieškovės argumentas, jog ieškovei nesuprantama, dėl kokių priežasčių atsakovas ilgai pasiliko Lietuvoje. Tuo tarpu atsakovo sveikatos sutrikimas ir pooperacinis laikotarpis pareikalavo laiko atsigavimui, buvo reikalinga ne tik moralinė, bet ir reali fizinė pagalba bei slauga, dėl kurios teko kuriam laikui persikraustyti gyventi pas seserį. Tuo tarpu ieškovė šiuo periodu atsakovo nepalaikė, nelankė, neslaugė niekaip nepadėjo, maža to toliau gyveno ir savo ateitį kūrėsi Anglijoje. Todėl atsakovas nors ir nebemato prasmės išsaugoti santuoką, tačiau nori, kad santuoka būtų nutraukta dėl ieškovės kaltės, juolab kad nėra jokių duomenų apie netinkamą atsakovo elgesį. Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, kad dėl santuokos iširimo kaltas ir atsakovas;

16.3. teismas dėl nesuprantamų priežasčių vertino tik atsakovo sąskaitas bei atsakovo sąskaitų balansą, kai tuo tarpu ieškovės sąskaitose esančių lėšų nevertino. Spręsdamas dėl mokėtinos kompensacijos dydžio teismas pasirinko didžiausią sąskaitose kada nors buvusį likutį ir šią sumą vertino kaip dalintiną, ignoruodamas aplinkybę, jog piniginių lėšų sąskaitoje jau nebėra. Toks skaičiavimo ir bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo principas neatitinka ir paties teismo skundžiamame sprendime minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuri numato, kad į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Didžiąją laiko dalį atsakovas negalėjo vykdyti jokios papildomos veiklos, užsidirbti pinigų, taigi, atsakovas turėjo gyventi iš teismo minimų išgrynintų piniginių lėšų, pasirūpinti savo sveikata bei elementariais pragyvenimo poreikiais, taip pat pinigai buvo reikalingi sveikatos klausimams spręsti. Tuo tarpu analogišku būdu vertinant ieškovės sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., matyti, kad minėtu laikotarpiu į ieškovės sąskaitą įplaukė 106 376,52 svarai, kurie buvo naudojami, taigi, ir ši suma turėjo būti įtraukta į bendrą turto masę ir padalinta;

16.4. teismas taip pat neįvertino ir aplinkybės, jog atsakovas lėšas valdė asmeninės nuosavybės teise. Kadangi šios lėšos buvo saugomos bankrutavusiame banke „SNORAS“, duomenų apie jas gavimas yra pakankamai apsunkintas.

17. Ieškovė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jo netenkinti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, taip pat iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

17.1. atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jokių savarankiškų priešinių reikalavimų sutuoktinių kaltės klausimu nereiškė. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde prieštaraudamas savo pozicijai, kurią buvo aiškiai išreiškęs pirmosios instancijos teismui sutuoktinių kaltės klausimu, šią savo poziciją keičia iš esmės, teigdamas, jog dėl santuokos nutraukimo kalta ieškovė;

17.2. ieškovė nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo motyvais sutuoktinių kaltės klausimu ir laikosi savo nuoseklios pozicijos. Ieškovės manymu, teismas, spręsdamas klausimą dėl sutuoktinių kaltės, padarė objektyvias ir teisingas išvadas, kad dėl santuokos nutraukimo yra kalti abu sutuoktiniai, o šių išvadų nepaneigia atsakovo apeliacinio skundo motyvai. Kaltinimai ieškovės netinkamu jos kaip sutuoktinės elgesiu nepagrįsti, kadangi dar  išvykęs iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą 2021 m. vasarą ir palikęs sutuoktinę, atsakovas nutraukė visus iki tol buvusius santykius ir neilgai trukus inicijavo privalomąją mediaciją, kuri baigėsi dar 2022 metų kovo 3 d. Taigi, atsakovui visiškai ignoruojant ieškovę, pastaroji negalėjo teikti atsakovui jokios pagalbos. Nepagrįsti ir atsakovo argumentai, jog ieškovė liko Anglijoje ir kūrė ten gyvenimą, kadangi abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta iki atsakovui vienašališkai nusprendžiant nutraukti šalių santuoką buvo Jungtinėje Karalystėje, o atsakovas net neplanavo su ieškove ir nesiūlė jai persikelti gyventi į Lietuvą bei joje kartu kurti ateitį;

17.3. atsakovas neįrodinėjo ieškovės kaltės ir akivaizdžiai suvokdamas savo kaltę dėl santuokos iširimo savo poziciją sutuoktinių kaltės klausimu grindė tuo, jog šalių santuokos iširimą nulėmė abiejų sutuoktinių kaltė, pažymėdamas, kad abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, lojalumo pareigą pažeidė iš esmės. Tuo tarpu apeliaciniame skunde atsakovas neigia savo kaltę dėl santuokos iširimo ir kelia naujus reikalavimus sutuoktinių kaltės klausimu. Toks atsakovo procesinis elgesys prieštarauja civiliniame procese įtvirtintam draudimui apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus;

17.4. ieškovė savo pareikštais reikalavimais siekė pasidalinti ne tik atsakovo sąskaitose buvusį lėšų likutį šalims pradėjus gyventi skyrium, tačiau ieškovės ieškinio reikalavimai buvo siejami ir su kompensacijos iš atsakovo priteisimu už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą pagal CK 3.98 straipsnio 3 dalies normos reglamentavimą. Atsakovo apeliacinio skundo motyvas, jog ginčą sprendęs teismas visiškai ignoravo aplinkybę, kad išgrynintų piniginių lėšų sąskaitoje nebėra, jos buvo išimtos iš sąskaitų, vertintinas kritiškai ir atmestinas kaip nepagrįstas bei pakankamai primityviai motyvuotas, kadangi nepaneigia objektyvių ir teisingų pirmosios instancijos teismo išvadų, konstatuojant, kad atsakovas L. R. 51547,38 Eur pinigines lėšas panaudojo ne šeimos poreikiams (CK 3.98 straipsnio 3 dalis);

17.5. atsakovo argumentas, jog į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas, visiškai neatitinka faktinių išnagrinėtos bylos aplinkybių bei pateikiamas ydingai traktuojant tiek taikant įstatymą (CK 3.118 straipsnis), tiek valstybėje formuojamą teismų praktiką. Teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė, kad šalių santuokos faktinio iširimo data laikytina 2021 m. birželio 1 d., o ne 2024 metai, todėl nėra teisiškai reikšmingas apelianto nurodomas laikotarpis. Atsakovas neteikė savarankiškų priešpriešinių reikalavimų dėl ieškovės galimai ne šeimos poreikiams panaudotų bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę sudarančių piniginių lėšų. Apeliaciniame skunde atsakovas, atlikdamas tam tikrus subjektyvius skaičiavimus, iškėlė naują išgrynintų piniginių lėšų panaudojimo versiją, teigdamas, kad iki šio momento, kai nagrinėjama santuokos nutraukimo byla, yra realiai praėję septyneri metai, kurių didžiąją dalį atsakovas negalėjo vykdyti jokios papildomos veiklos, užsidirbti pajamų ir turėjo gyventi iš minėtų piniginių lėšų, bei pasirūpinti savo sveikata ir elementariais pragyvenimo poreikiais. Piniginių lėšų nuėmimo teisėtumui vertinti nepagrįsti atsakovo nurodomi terminai, šių aplinkybių atsakovas nenurodė nagrinėjant bylą teisme, be to, nėra aišku, kokią veiklą galėjo vykdyti pensinio amžiaus atsakovas, kadangi apie kažkokias jo tariamai vykdomas veiklas ir galimybes gauti pajamų jis net neužsiminė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atsakovas neabejotinai turėjo gauti ir gavo senatvės pensiją (dar prieš išvykstant gyventi su ieškove į Jungtinę Karalystę jis pradėjo šią pensiją gauti), kurios turi pakakti einamųjų jo reikmių patenkinimui. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog piniginės lėšos jam reikalingos rimtam sveikatos sutrikdymui, o šių aplinkybių nenurodė ir apylinkės teisme;

17.6. ieškovė reikalavimo dėl atsakovui jo asmeninės nuosavybės teise valdomų lėšų nereiškė. Atsakovas, siekdamas išvengti kompensacijos ieškovei mokėjimo, kuria įvairias teorijas, neva apie sudėtingą informacijos gavimą iš bankrutavusio banko „SNORAS“, tačiau detaliau jokių aplinkybių nepaaiškina, taip pat nepateikė ir jokių įrodymų ar su tuo susijusių prašymų pirmosios instancijos teismui.

18. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. sausio 7 d. gautas atsakovo L. R. procesinis dokumentas, kuriuo prašoma: 1) priimti ir prijungti prie nagrinėjamos bylos šį procesinį dokumentą kartu su jo priedais, kuriame išdėstytas pasiūlymas dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, t. y. pasiūlymas su finansinėmis susitarimo sąlygomis; 2) atidėti sprendimo paskelbimą, suteikiant galimybę ieškovei pareikšti nuomonę dėl pateikto pasiūlymo. Apeliantas teigia, jos teikdamas tokį pasiūlymą nori išspręsti, apelianto manymu, abiems šalims palankiausiu būdu kilusį ginčą. Nurodo, kad teikiama 1997 m. gruodžio 29 d. sutartis dėl namo su žemės sklypu pardavimo, su atstovo pagalba gauta iš archyvo, kuri pagrindžia aplinkybę, jog pardavus namą buvo gauta pinigų suma, kuria turėtų būti mažinama priteista pirmosios instancijos teismo sprendimu pinigų suma. Apelianto teigimu, tokią pažymą bei pasiūlymą teikia išnagrinėjus civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme dėl proceso metu buvusios sunkios sveikatos būklės, dėl to, kad dėl pensijinio amžiaus ir nesinaudojimo technologijomis sudėtinga kontaktuoti bei surinkti reikiamus dokumentus, o siekiant gauti duomenis, reikalinga nuvykti paslaugų teikimo vietą.

19. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto siekį su ieškove susitarti taikiai, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali bylą užbaigti taikiu susitarimu, jog taikaus susitarimo siekta civilinėje byloje, kurioje sprendžiami šeimos teisiniai santykiai bei su tuo susiję klausimai,  2025 m. sausio 7 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą bei ieškovei nustatė terminą nuomonei pareikšti.

20. Ieškovė, pateikdama rašytinius paaiškinimus (nuomonę), prašo: 1) netenkinti apelianto prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų prijungti apelianto teikiamus duomenis, prašo prijungti prie bylos ieškovės teikiamus naujus įrodymus; 2) apeliacinį skundą atmesti pilna apimtimi ir priteisti visas apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) skirti atsakovui 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu ir sąmoningą bylos vilkinimą, iš jos 2500 Eur paskiriant ieškovei. Ieškovė nurodo, kad:

20.1. atsakovas teikiamus įrodymus galėjo pats arba per atstovą pateikti pirmosios instancijos teisme. Atsakovas nuo pat civilinės bylos nagrinėjimo pradžios aktyviai tiek tiesiogiai, tiek ir per jį atstovaujančius asmenis, kurių turėjo du, maksimaliai aktyviai įgyvendino savo procesines teises ir savo nepagrįstais prašymais dėjo visas pastangas vilkinti procesą;

20.2. atsakovo pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo parduotas atsakovo ir jo pirmosios sutuoktinės turėtas bendrosios jungtinės nuosavybės turtas. Atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kaip atsakovo su buvusia sutuoktine santuokos nutraukimo metu buvo padalintas turtas, nors atsakovas, turėdamas atstovą ir įrodinėdamas, kad turto pardavimo lėšos turėjo būti išminusuotos iš sprendimu priteistos sumos, tokius duomenis turėjo pateikti. Ieškovei žinoma, kad gautos lėšos pardavus turtą buvo pasidalintos atsakovo ir jo buvusios sutuoktinės, atsakovas už jam tekusią dalį įsigijo dalį namo, todėl šios lėšos negali būti laikomos atsakovo asmeninėmis lėšomis.

k o n s t a t u o j a:

        IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

22. Apeliaciniame skunde keliamas kaltės dėl santuokos nutraukimo ir priteistos kompensacijos už santuokos metu sukauptų lėšų panaudojimą klausimai. Taigi, apeliacijos objektą sudaro Plungės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalių, kuriose nustatyta abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos nutraukimo bei nustatyta, jog atsakovas sąskaitose esančias lėšas panaudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kadangi ieškovė nesutinka su atsakovo siūlytu taikiu susitarimu, apeliacinės instancijos teisme civilinė byla dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų nagrinėjama iš esmės.

     Dėl apeliacinės instancijos teisme pateiktų rašytinių įrodymų

23. Kaip minėta, atidėjus spendimo (nutarties) paskelbimą 2025 m. sausio 7 d. apeliacinės instancijos teisme, apeliantas įkėlė į elektroninių paslaugų portalą 2025 m. sausio 6 d. 18:32 val. (Vilniaus apygardos teisme gautas 2025 m. sausio 7 d.) procesinį dokumentą bei įrodymus – 1997 m. gruodžio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį bei medicininius dokumentus, kuriais siekė pateisinti naujo įrodymo pateikimą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė, teikdama rašytinius paaiškinimus, taip pat pateikė teismui naujus rašytinius įrodymus – 2025 m. sausio 10 d. VĮ Registrų centro išduotas sutartis, kurias prašo priimti tuo atveju, jeigu bus priimtas apelianto rašytinis įrodymas.

24. CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas).

26. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Apeliantas teikiamo naujo įrodymo pateikimo būtinybę grindžia tuo, kad teikiama 1997 m. gruodžio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis pagrindžia piniginių lėšų kilmę. Nurodo, kad dėl savo sveikatos būklės šį įrodymą galėjo pateikti tik apeliacinės instacijos teisme.

28. Pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Byloje šalys privalo veikti, siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, pateikti įrodymus (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Tai, visų pirma, manydamas, kad prašomas prijungti prie bylos įrodymas gali būti reikšmingas, siekiant teisingai išnagrinėti byloje kilusį ginčą, juolab kad apeliantas laikėsi pozicijos, jog naudojo savo asmenines lėšas, atsakovas turėjo laiku vykdyti jam tenkančią pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindė savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, atsakovas viso proceso metu buvo atstovaujamas profesionalaus atstovo, todėl toks įrodymas, kuris, apelianto teigimu, pagrindžia jo turėtas asmenines lėšas, neabejotinai turėjo būti pateikiamas anksčiau, dar nagrinėjant pirmosios instancijos teisme civilinę bylą, juolab kad nekilnojamojo turto (namo su žemės sklypu) pardavimo sandoris yra gana įsimintina aplinkybė. Nors apeliantas mini sunkias sveikatos problemas, teisėjų kolegija, nors ir įvertinusi šias aplinkybes bei sutikdama su apeliantu, kad sveikatos problemos turi esminę reikšmę kasdieniame gyvenime, neturi pagrindo manyti, jog tai objektyviai sukliudė apeliantui šį įrodymą pateikti pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš viso bylos proceso, civilinė byla nagrinėjama dar nuo 2022 m. kovo mėnesio (taigi, iki buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, užtruko daugiau nei 2 metus), viso bylos proceso metu buvo be kita ko įrodinėjamas reikalavimas, jog atsakovas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su ieškove priklausančias lėšas panaudojo asmeninių poreikių tenkinimui, atsakovas buvo atstovaujamas profesionalaus atstovo, todėl sunkiai tikėtina aplinkybė, jog net ir apelianto nurodoma sveikatos būklė per visą bylos laikotarpį neleido su profesionalaus atstovo pagalba gauti sutartį iš archyvo ir ją pateikti pirmosios instancijos teisme.

29. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nepagrindė objektyvios galimybės naujo įrodymo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvimo, sprendžia teikiamo įrodymo (1997 m. gruodžio 29 d. sutarties dėl gyvenamojo namo su žemės sklypu) nepriimti. Kadangi ieškovės teikiami nauji įrodymai (sutartys) susiję su atsakovo teikiamu įrodymu, o pastarasis nepriimtas, ir ieškovės teikiami papildomi įrodymai atsisakytini priimti.

Dėl santuokos nutraukimo

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, motyvuodamas tuo, kad nėra akivaizdžių įrodymų dėl ieškovės ar atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo, kad abiems šalims gyvenant santuokoje trūko vienas kito moralinės paramos, kad abi šalys nenorėjo išsaugoti šeiminius santykius, abi šalys pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti vienas kitą, todėl abu turi būti atsakingi už CK 3.27 straipsnyje nustatytų sutuoktinių pareigų netinkamą vykdymą. Tuo tarpu atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka, teigia, jog santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės.

31. Ieškovė teismo prašė nutraukti santuoką su atsakovu dėl pastarojo kaltės, rėmėsi tuo, kad atsakovas ją paliko Jungtinėje Karalystėje, išvykęs į Lietuvą gydymui daugiau nebegrįžo, nors abu kartu ketino grįžti į Lietuvą, priežasčių nepaaiškino. Atsakovas pirmosios instancijos teime laikėsi pozicijos, kad dėl nutrūkusios santuokos kalti abu su ieškove, jau kurį laiką nesutarė, jų santykiai nebuvo darnūs, abi šalys nebuvo tolerantiškos bei lojalios viena kitai. Tuo tarpu teikdamas apeliacinį skundą atsakovas ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažintą abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, įrodinėdamas, jog dėl nutrūkusios santukos kalta ieškovė. Taigi, apeliantas, pateikdamas apeliacinį skundą, pakeitė savo poziciją ir, remdamasis bylos faktinėmis aplinkybėmis, kėlė naują reikalavimą – pripažinti, jog dėl santuokos nutraukimo kalta ieškovė.

32. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio (priešieškinio) dalykas ir pagrindas bei atsiliepime į ieškinį (priešieškinį) nurodyti atsikirtimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas būtent bylos šalių nustatytų ginčo ribų. CPK 312 straipsnio įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

33. Kaip jau minėta, atsikirsdamas į ieškovės ieškinį atsakovas prašė teismo ir įrodinėjo abipusę sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, kai tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme savo poziciją pakeitė, ginčydamas teismo sprendimą tuo aspektu, jog bylos faktinės aplinkybės pagrindžia ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo. Toks atsakovo reikalavimas pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo reiškimas, taigi, vien šiuo pagrindu apelianto reikalavimai ir argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl abipusės kaltės, gali būti atmetami.

34. Kita vertus, CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, o teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, yra konstatavęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų, įtvirtintų CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, pažeidimas iš esmės. 

35. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovas teikdami paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė skirtingas aplinkybes dėl jų tarpusavio santykių santuokos metu. Antai ieškovė ir liudytoja apklausta jos dukra nurodė, jog ieškovės ir atsakovo santykiai buvo darnūs ir geri, o tuo tarpu atsakovas paaiškino, jog su ieškove gyveno “kaip šuo su kate”. Apeliaciniame skunde, nurodydamas ieškovės kaltę, atsakovas teigia, kad jam susirgus ieškovė juo nesirūpino, nelankė ligoninėje po atliktos operacijos, apskritai, su juo nevyko kartu į Lietuvą, nors ir atsakovui buvo taikoma reabilitacija bei buvo reikalinga pagalba. Ieškovė, atsikirsdama į tokius ieškovo teiginius, atsiliepime nurodo, kad išvykdamas į Lietuvą atsakovas nutraukė visus iki tol buvusius santykius ir neilgai trukus inicijavo privalomąją mediaciją. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nors šalys ir nurodo viena kitos veiksmus ar (ne)veikimą, įrodinėdamos atitinkamą sutuoktinių pareigų ar moralinės paramos nevykdymą, šalių paaiškinimai vertintini kaip abiejų sutuoktinių tarpusavio supratimo, rūpinimosi vienas kitu, moralinės paramos vienas kitam stoka, o ne akivaizdžia ar vienareikšme tik ieškovės kalte dėl šalių nutrūkusios santuokos, kaip teigia atsakovas apeliaciniame skunde. Taigi, kaip pagrįstai ir teisingai vertino apylinkės teismas, abi šalys pažeidė savo, kaip sutuoktinių pareigas gerbti, remti vienas kitą, būti lojaliam, todėl pagrįstai sprendė, laikyti, jog abu sutuoktiniai kalti dėl jų iširusios santuokos (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

36. Kaip jau minėta, apeliantas pirmosios instancijos teisme apskritai neįrodinėjo vien ieškovės kaltės dėl nutrūkusios santuokos, o apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų dėl to, jog santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės. Todėl apeliacinis skundas šiuo aspektu, t. y. kad santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės, atmestinas kaip nepagrįstas, laikant, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl šalių abipusės kaltės dėl iširusios santuokos.

     Dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą

37. Pagal teisinį reglamentavimą turtas, įgytas tiek vieno iš sutuoktinių vardu, tiek ir abiejų sutuoktinių vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).  CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita), yra pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

38. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, jog pareiga paneigti prezumpciją tenka tam sutuoktiniui, kuris teigia, jog turtas yra jo asmeninė nuosavybė; paneigus šią prezumpciją turtas į bendrą dalintino turto masę nepatenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478-248/2015). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, teigdamas, jog su ieškove turėjo atskirus biudžetus, kad piniginės lėšos atsakovo L. R. atsiskaitomosiose sąskaitose buvo atsakovo asmeninė nuosavybė, nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Atsakovas nenurodė, kad iki santuokos su ieškove sudarymo turėjo santaupų, priešingai, bylos nagrinėjimo metu buvo laikomasi pozicijos, kad tai santuokos metu sukauptos lėšos (gauta pensija, pašalpa bei darbo užmokestis Jungtinėje Karalystėje). Prezumpcija, kad šalių atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose visoms piniginėms lėšoms taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas, nepaneigta ir apeliacinės instancijos teisme, apeliantui nenurodant jokių pagrįstų argumentų, kad jo sąskaitose esančios piniginės lėšos laikytinos asmenine atsakovo nuosavybe. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo sąskaitose buvusioms piniginėms lėšoms taikė bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Todėl teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovei įrodinėjant, kad atsakovas sąskaitose buvusias bendrosios jungtinės nuosavybės lėšas išgrynino bei panaudojo ne šeimos poreikiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visų įrodymų kontekste vertino atsakovo sąskaitose buvusias lėšas. Kartu nepritartina apeliantui, jog teismas vertino tik atsakovo sąskaitų balansą, kai tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog faktinę šalių santuokos iširimo dieną (2021 m. birželio 1 d.) vertintas tiek ieškovės, tiek atsakovo sąskaitų likutis ir jis padalintas šalims po ½ dalį.

39. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl kompensacijos ieškovei priteisimo, apeliantas nurodo, kad teismas pasirinko didžiausią kada nors sąskaitose buvusį likutį, vertindamas jį dalintinu ir neatsižvelgdamas į tai, kad šių piniginių lėšų sąskaitose jau nebėra. Šiems apelianto argumentams teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti.

40. CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti kitam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Taigi, ieškovei įrodinėjant, kad atsakovas iki santuokos faktinio iširimo dienos tam tikru laikotarpiu išgrynino pakankamai dideles pinigų sumas, kurios nebuvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui, ieškovei nurodant konkrečias išgrynintas piniginių lėšų sumas bei prašant jų ½ dalį priteisti kaip kompensaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino iš atsakovo sąskaitų išgrynintas pinigų sumas. Pastebėtina, kad ne pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra ar savo iniciatyva vertino atitinkamas atsakovo išgrynintas pinigines sumas, kurias atsakovas įvardina kaip teismo pasirinktas didžiausias, o vertino ieškovės reikalavimą ir jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. atsakovo sąskaitų išrašus.

41. Apeliantas, ginčydamas priteistą kompensaciją ieškovei, remiasi ir argumentu, jog nėra piniginių lėšų sąskaitose. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovės prašomos priteisti kompensacijos esmė ir yra bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimas, susijęs su piniginėmis lėšomis, kurios buvo išgrynintos iki 2021 m. birželio 1 d., t. y. iš „Swedbank“, AB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) per laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2021 m. birželio 1 d. išgryninta 35900 Eur suma (nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. spalio 4 d. iš atsakovo sąskaitos buvo išgryninta 24200,00 Eur suma bei laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2021 m. birželio 1 d. buvo išgryninta 11700,00 Eur suma; iš AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui 2017 m. lapkričio 9 d. išmokėta grynaisiais 15647,38 Eur. Šios lėšos buvo atsakovo panaudotos, todėl logiška ir pagrįsta, kad piniginių lėšų sąskaitose nėra, o kitam sutuoktiniui (šiuo atveju atsakovui) neįrodžius, jog išgrynintos piniginės lėšos panaudotos šeimos poreikių tenkinimui ar kad išgrynintomis sumomis atsakovas būtų pasidalinęs su ieškove, tokio pobūdžio bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimas kitam sutuoktiniui (ieškovei) turi būti kompensuojamas.

42. Atsakovas iš esmės neneigia, kad išgrynintos pinigų sumos buvo naudojamos ne šeimos poreikių tenkinimui. Teismo posėdyje duodamas paaiškinimus atsakovas laikėsi pozicijos, kad su ieškove sąskaitos buvo atskiros, išvykę į Jungtinę Karalystę turėjo atskirus biudžetus, kai ką pirko kartu, kai ką – atskirai, tačiau kiekvienas išlaikė pats save, o pinigus pripažino naudojęs savo reikmėms (pvz. reikėjo padėti savo dukrai, automobilį išlaikyti), teigdamas, jog turėjo teisę naudotis piniginėmis lėšomis. Neneigiama, jog esant galimybei bei poreikiui, kiekviena iš šalių (tiek ieškovė, tiek ir atsakovas) turėjo teisę padėti savo artimiesiems, tačiau pagalba piniginėmis lėšomis turėjo būti teikiama bendru šalių susitarimu, kai tuo tarpu atsakovas teismo posėdyje laikėsi aiškios pozicijos, jog turėjo teisę savo sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis disponuoti savo nuožiūra.

43. Kritiškai vertintini ir atsakovo argumentai, jog pakankamai didelės sumos, išgrynintos nedideliu laikotarpiu, naudotos pragyvenimui (pvz. nurodė, kad nuimdavo pinigines sumas, kadangi nepakakdavo gaunamos pensijos maistui), pritariant pirmosios instancijos teismo abejonėms, jog nėra tikėtina aplinkybė, kad tokio dydžio sumos galėjo būti naudotos tiesiog pragyvenimui. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad išgryninus pakankamai dideles pinigų sumas būtų įgytas atitinkamas daiktas ar daiktai, kurie būtų naudojami šeimos poreikių patenkinimui ar šeimos interesams.

44. Taigi apibendrinant darytina išvada, jog atsakovas pirmosios instancijos teisme nepagrindė, kad piniginės lėšos, kurios, kaip nurodyta aukščiau, turėjo bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą, buvo naudojamos (panaudotos) šeimos poreikių patenkinimui ar interesais, naudotos su ieškovės pritarimu ar buvo pasidalintos kartu su ieškove. Tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos bei įrodytos ir apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija laiko, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo išgrynintų lėšų panaudojimas ne šeimos poreikiais ar interesais nulėmė bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, kuris ieškovei turi būti kompensuojamas.

 45. Siekdamas pateisinti piniginių lėšų iš savo sąskaitų panaudojimą, dėl kurių sumažėjo bendra jungtinė nuosavybė, apeliantas teigia, jog šios lėšos buvo reikalingos pragyvenimui, rūpinimuisi savo sveikata bei elementariais poreikiais, kadangi didžiąją laiko dalį negalėjo vykdyti jokios papildomos veiklos, užsidirbti pinigų. Šiuos argumentus taip pat teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi, visų pirma, atsakovo pozicija dėl šių lėšų panaudojimo aplinkybių bylos eigoje nebuvo visai nuosekli. Kaip minėta, duodamas paaiškinimus teismo posėdyje atsakovas nurodė, jog išgrynintos lėšos buvo reikalingos padėti savo dukrai, anūkui, minėjo ir kasdienes išlaidas. Tuo tarpu teikdamas apeliacinį skundą apeliantas mini ne tik pragyvenimą, bet ir rūpinimąsi savo sveikata bei su ja susijusiems poreikiams, nurodydamas, kad didžiąją laiko dalį negalėjo vykdyti jokios papildomos veiklos bei užsidirbti pinigų. Apelianto argumentai šiuo aspektu kelia abejonių, kadangi, kaip atkreipė dėmesį ir ieškovė, apeliantas jau piniginių lėšų išgryninimo metu (2017 m.) buvo pensininkas, o byloje ne kartą minėta, jog Jungtinėje Karalystėje atsakovo darbo stažas buvo apie pora metų. Antra, kaip jau minėta, piniginės lėšos buvo išgrynintos pakankamai didelėmis sumomis, taigi, kyla pagrįstų abejonių, ar jos buvo naudojamos tiems poreikiams, kuriuos apeliantas nurodo apeliaciniame skunde, t. y. pragyvenimui, kasdienių poreikių tenkinimui. Trečia, piniginės lėšos išgrynintos dar 2017 metais, o byloje nėra duomenų (rašytinių įrodymų, paaiškinimų) apie tai, kad apeliantui buvo poreikis pakankamai dideles pinigų sumas naudoti būtent šiuo tikslu, juolab kad rimti atsakovo sveikatos sutrikimai, pagal bylos duomenis, prasidėjo 2021 m. gegužės mėn., t. y. praėjus keturiems metams nuo bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo piniginių lėšų išgryninimo.

46. Teisėjų kolegija laiko teisiškai nereikšminga aplinkybę, jog nuo piniginių lėšų iš atsakovo banko sąskaitų išgryninimo ir panaudojimo praėjo septyneri metai. Kaip jau buvo nustatyta, piniginės lėšos priskirtinos bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniam režimui, jos buvo išgrynintos atsakovo vienašališku sprendimu, panaudotos ne šeimos poreikių tenkinimui ar su ieškovės žinia (gavus ieškovės sutikimą, pritarimą), todėl, nepaneigus išgrynintų lėšų bendros jungtinės nuosavybės teisinio režimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė pagrįstai įgijo teisę į kompensaciją dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo. Šiuo gi atveju, praėjęs laiko tarpas nesudaro pagrindo priešingoms išvadoms dėl ieškovės teisės į kompensaciją.

47. Apelianto kritika, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės sąskaitos išrašą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., per kurį į ieškovės sąskaitą įplaukė 106 376,52 svarai, turėjo ir šią sumą įtraukti į bendrą turto masę bei ją padalinti, nepagrįsta. Apeliantas savarankiškų priešpriešinių reikalavimų šiuo aspektu nereiškė, neįrodinėjo, kad ieškovės sąskaitose esančios lėšos naudotos ne šeimos poreikių tenkinimui (atsiliepime į ieškinį išreiškė poziciją, kad priešieškinys nebus teikiamas, atsakovo prašomi duomenys nebuvo gauti, nors ir buvo išnaudotos visos jų gavimo galimybės). Kita vertus, kaip dalintinos sumos nebuvo įtrauktos apskritai visos atsakovo sąskaitose per visą santuokos laikotarpį gautos sumos, taip pat nebuvo reiškiamas reikalavimas ir dėl šalių patirtų išlaidų visos santuokos metu vertinimo, o ieškovė reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo reiškė dėl atsakovo per trumpą laikotarpį išgrynintų didelių piniginių lėšų, kurios panaudotos ne šeimos poreikiams ar interesams.

48. Kiti atsakovo argumentai teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

       Dėl prašymo skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

49. Ieškovė J. R. rašytiniuose paaiškinimuose prašo apeliantui skirti 5 000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir sąmoningą bylos vilkinimą, 2 500 Eur iš šios baudos sumokant ieškovei J. R..

50. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

 51. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo yra išaiškinta, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015).

52. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, tačiau pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-706/2016). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). Pažymėtina, kad teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

53. Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodomi argumentai (nurodomas elgesys vilkinant procesą, t. y. prašant atidėti teismo procesinio sprendimo paskelbimą, pateikimas duomenų, kuriuos buvo galima teikti pirmosios instancijos procese) šioje byloje nėra pakankami konstatuoti apelianto piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apelianto siekis dėstomos pozicijos bei teikiamų duomenų pagrindu paneigti ieškovės reikalavimą, siekis sudaryti taikų susitarimą (nors ieškovė su siūlymu ir nesutiko), apelianto teikti įrodymai prieš pat procesinio sprendimo apeliacinėje byloje priėmimą, patys savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą šiomis teisėmis, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas šių teisių įgyvendinimas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad apeliantas procesinėmis teisėmis naudojasi nesąžiningai, ne pagal paskirtį ar veikia prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, juolab kad taikus susitarimas galimas bet kurioje proceso stadijoje, o teismas, įgyvendindamas prašymą pareiškusios šalies siekį susitarti taikiai, neturi teisinio pagrindo ignoruoti tokio prašymo, nesuteikdamas galimybės atkurti teisinę taiką byloje. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl baudos skyrimo apeliantui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei sąmoningą bylos vilkinimą netenkinamas (CPK 95 straipsnis).

     Dėl procesinės bylos baigties

54. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, priskirdamas atsakovo sąskaitose esančias sumas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniam režimui bei spręsdamas dėl kompensacijos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės turto sumažėjimo priteisimo, taip pat teismas tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, nenukrypo nuo teismų praktikos ir priėmė teisingą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

      Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis); taip pat teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

56. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstomos, o atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Byloje nustatyta, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė teismui teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius įrodymus. Teikiant nuomonę į ieškovo pasiūlymą ieškovė patyrė 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų bei 22,55 Eur už duomenų gavimą iš VĮ Registrų centras, viso – 322,55 Eur, pateikė minėtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus (apmokėjimo duomenis, sąskaitas). Viso apeliaciniame procese patirtos išlaidos sudaro 922,55 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme pagrįstos, būtinos, realios, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų rekomendacijose (su pakeitimais ir papildymais) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą numatyto maksimalaus dydžio ir atitinka bylos sudėtingumą, todėl jos pilna apimtimi priteistinos iš atsakovo ieškovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atsakovo apeliacinio skundo netenkinti.

Palikti nepakeistą Plungės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo L. R. ieškovei J. R. 922,55 Eur (devynis šimtus dvidešimt du Eur 55 ct) ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                         Loreta Bujokaitė

                                                                                                    Jūra Marija Strumskienė

                                                                                                    Eglė Surgailienė