Civilinė byla Nr. e2A-1385-866/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00343-2022-5
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.20.4
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugpjūčio 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „buhalterės.lt“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Andersen Soft“ ieškinį atsakovei UAB „Buhalterės.lt“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Andersen Soft“ prašė teismo įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovei jos pateiktų atsakovei buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą duomenų bazę laikotarpio, kai atsakovė buvo atsakinga už ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. nuo 2016 m. birželio 1 d. iki sutarties nutraukimo 2021 m. lapkričio 1 d.
2. Nurodė, kad ji (buvęs pavadinimas – UAB „Tęstinos idėjos“) ir atsakovė (buvęs pavadinimas – UAB „Bonus socius“) 2015 m. balandžio 23 d. sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį (toliau – Sutartis). Ieškovė 2021 m. sausio 19 d. informavo atsakovę apie Sutarties nutraukimą. Sutartu laiku atsakovė perdavė buhalterinius likučius, duomenų bazę atsisakė perduoti nurodžiusi, kad tokio įsipareigojimo pagal Sutartį ji neprisiėmė. Ieškovė, susipažinusi su atsakovės perduotais buhalteriniais dokumentais, suprato, kad jų negalės panaudoti savo veikloje ir tokiu būdu užtikrinti apskaitos tęstinumo.
3. Ieškovės teigimu, įprastai buhalterinės apskaitos programas paslaugų teikėjai įsigyja siekdami sukurti duomenų bazes, išsaugoti duomenis apskaitai ir analizei. Tokios programos yra reikalingos tinkamam paslaugų teikimui ir užsakovo interesų užtikrinimui – galimybei tolesnėje veikloje panaudoti teiktų paslaugų rezultatą. Atsakovė buhalterinę apskaitą tvarkė naudodamasi programa RIVILĖ. Ieškovė prašė teismo perduoti ne šią programą, o pagal jos dokumentus sudarytą duomenų bazę, nes ieškovė, kaip paslaugos užsakovė, negali gauti iš vykdytojos paslaugos rezultato, už kurio sukūrimą mokėjo visą sutarties galiojimo laiką, ir duomenys yra jos, užsakovės nuosavybė. Ieškovė turės pakartotinai vesti tuos duomenis ir atlikti tuos veiksmus, kuriuos turėjo atlikti atsakovė. Ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakove, buvo suinteresuota ne tik einamųjų buhalterinės apskaitos duomenų suvedimu, bet ir galimybe šiuos duomenis tinkamai bei patogiai panaudoti savo tolesnėje veikloje, juos analizuoti ir sisteminti sudarant duomenų bazę.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad visi duomenys ieškovei buvo perduoti. Pagal Sutarties 7.4 punktą atsakovė turėjo paruošti užsakovei visus buhalterinius likučius iš buhalterinės apskaitos programos. Atsakovė tai ir padarė, perdavimo–priėmimo aktais nusiuntė ieškovei šios buhalterinės apskaitos likučius su visais 2017–2019 metų apskaitos registrais. Ieškovė juos priėmė, pretenzijų neturėjo. Tai, kad ieškovei galbūt būtų patogiau turėti tuos duomenis įvestus į elektroninę apskaitos programą, yra atsakovės darbo ir pastangų dalykas, bet ne atsakovės prievolė pagal pasirašytą Sutartį. Tokio įsipareigojimo atsakovė nei pagal Sutartį, nei pagal teisės aktų reikalavimus neturi.
5. Atsakovės teigimu, kai ieškovė, pareiškusi norą nutraukti šalių sudarytą Sutartį, pripažino, kad nepateikė atsakovei visų pirminių apskaitos dokumentų, kuriuos reikėjo suvesti į atitinkamų metų apskaitą. Ieškovė siuntė atsakovei trūkstamus praėjusio 5 metų laikotarpio dokumentus. Kadangi tai buvo didelės apimties dokumentai, tai atsakovė už tokius papildomus darbus teikė savo buhalterinių paslaugų sąskaitas, o ieškovė jas apmokėdavo. Likus tik nedidelei daliai reikalingų suvesti dokumentų, ieškovė pareiškė, kad ji daugiau paslaugų nepageidauja, ir pareikalavo perduoti apskaitos likučius tokius, kokie yra. Atsakovė nutraukė paslaugų teikimą ir perdavė ieškovei šios buhalterinius likučius, buvusius Sutarties nutraukimo dieną. Patenkinusi ieškovės reikalavimą, atsakovė turėtų atlikti papildomus darbus tam, kad sudarytų ieškovės įsivaizduojamą duomenų bazę.
6. Atsakovė pažymėjo, jog tam, kad būtų galima naudotis buhalterinės apskaitos programa RIVILĖ, jos standartinė versija kainuoja apie 2000 Eur (licencija), tačiau programos atskiri funkcionalumai, įskiepiai ir pan. kainuoja papildomai ir yra atskirai pritaikomi. Atsakovė yra daug investavusi, išbandžiusi funkcionalumus ir juos taiko savo profesinėje veikloje. Šie naujausi technologiniai sprendimai yra atsakovės komercinė paslaptis, išskirtinumas rinkoje ir komercinis pranašumas. Šiuos funkcionalumus atsakovė atlygintinai parduoda kai kuriems kitiems rinkos dalyviams. Atsakovei perkeliant tam tikrus duomenis iš savo programos, šie funkcionalumai perkeliami kartu. To padaryti kitokiu būdu nėra galimybės arba gali kainuoti neproporcingai daug.
II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino, įpareigojo atsakovę ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovei UAB „Andersen Soft“ pagal šios pateiktus atsakovei buhalterinės apskaitos dokumentus sudarytą 2016 m. birželio 1 d. – 2021 m. lapkričio 1 d. laikotarpio duomenų bazę.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos Sutarties 7.4 punktą, nustatė, kad šalys susitarė, jog, nutraukus Sutartį, atsakovė įsipareigoja per 15 darbo dienų paruošti ieškovei visus buhalterinius likučius iš buhalterinės apskaitos programos. Atsakovė šią Sutarties 7.4 punkte nurodytą pareigą įvykdė ir 2021 m. lapkričio 29 d. aktu perdavė ieškovei visus buhalterinius likučius iš buhalterinės apskaitos programos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė, vykdydama Sutartį, pati galėjo pasirinkti, kokia forma, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, tvarkys ieškovės buhalterinę apskaitą. Ieškovės buhalterinę apskaitą atsakovė tvarkė naudodamasi kompiuterine programa RIVILĖ, joje panaudodama papildomus įskiepius. Toks pasirinktas paslaugų pagal sutartį teikimo būdas nulėmė, kad atsakovė pagal ieškovės teikiamus pirminius dokumentus turėjo suvedinėti duomenis į kompiuterinę programą ir vėliau, naudodamasi jos funkcionalumais, rengti išvestinius (suvestinius) buhalterinės apskaitos dokumentus pagal suvestus duomenis. Tokiu būdu į kompiuterinę programą suvestų pirminių duomenų visuma sudarė duomenų bazę. Turint šiuos skaitmenine forma suvestus duomenis (duomenų bazę), su jais galima atlikti įvairias operacijas: rūšiavimą, filtravimą ir pan.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokios duomenų bazės sukūrimas nebuvo Sutarties tikslas ir atsakovės prievolė, jis buvo nulemtas pačios atsakovės pasirinktos paslaugų teikimo formos ir toks rezultatas atsirado kaip pagrindinės prievolės vykdymo pasekmė. Tokios skaitmeninės duomenų bazės turėjimas atsakovei, kuri toliau neteikia buhalterinės apskaitos paslaugų ieškovei, neduoda ir negali duoti jokios naudos ir neturi jai jokios vertės, nes joje esantys duomenys yra susiję su ieškove ir jos atliekamomis finansinėmis operacijomis, o ieškovei ši duomenų bazė, toliau turint pareigą vesti savo buhalterinę apskaitą, yra reikšminga ir vertinga. Tarp šalių nekilo ginčo, kad, vykdant Sutartį, ieškovė už teikiamas paslaugas sumokėjo atsakovei sutartą atlyginimą.
10. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tarp šalių kilusiems santykiams reglamentuoti turi būti taikomi BAĮ reikalavimai. Atsakovė ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkė elektroniniu būdu, panaudodama apskaitos kompiuterinę programą RIVILĖ, todėl pagal BAĮ 19 straipsnio 5 dalį jai kilo pareiga perduoti visus su ieškovės ūkine komercine veikla susijusius buhalterinės apskaitos duomenis (duomenų bazę), kuriais galima naudotis elektroniniu būdu ir kurie neturi savarankiškos turtinės vertės. Be to, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovė turi skaitmenine forma suvestus duomenis pagal Sutartį.
11. Pirmosios instancijos teismas atsakovės bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes apie jos lėšomis įgytą apskaitos programą RIVILĖ ir papildomus įskiepius pripažino teisiškai nereikšmingomis, nes ieškiniu neprašoma įpareigoti perduoti šią programinę įrangą, prašoma perduoti tik skaitmeninius duomenis (duomenų bazę), kurie buvo sukurti pasinaudojant šia programine įranga. Tai, kad, ieškovei gavus šiuos duomenis (duomenų bazę), juos perskaityti ir tvarkyti reikės turėti tinkamą programinę įrangą, neįpareigoja atsakovės perduoti ieškovei programinę įrangą ar šiuos duomenis (duomenų bazę) pertvarkyti (konvertuoti) į ieškovei tinkančią formą.
12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2022 m. spalio 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Sutarties turinį, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad duomenų bazės sukūrimas nebuvo Sutarties tikslas ir atsakovės prievolė, nes atsakovė nebuvo įpareigota sukurti paslaugos rezultato – duomenų bazės – ir perduoti jo ieškovei: ginčo šalys Sutartyje susitarė dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo, t. y. pagal ieškovės pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, remiantis pateikta apskaitos politika, bendraisiais apskaitos principais ir galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais norminiais aktais, atsakovė įsipareigojo ieškovei sudaryti finansines ir mokesčių ataskaitas (Sutarties 1 punktas), o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti už sutartas paslaugas mėnesinį mokestį (Sutarties 2 punktas). Pagal Sutarties 1.1 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovei teikti tik Sutarties priede Nr. 1 detalizuotas buhalterinės apskaitos paslaugas, šiame priede nėra išskirta ar nustatyta, kad atsakovė sukuria ir perduoda ieškovei jos pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą elektroninę duomenų bazę. Nurodytų paslaugų teikimas pagal savo esmę atitiko atlygintinų paslaugų teikimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BAĮ 19 straipsnio 5 dalimi, nurodė, kad atsakovė tinkamai įvykdė Sutarties 7.4 punkte įtvirtintą pareigą ir, nutraukus sutartį, 2021 m. lapkričio 29 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovei visus buhalterinius likučius iš buhalterinės apskaitos programos. Duomenų bazės perdavimas neprieštarauja BAĮ 19 straipsnio 5 daliai, kurioje nėra nustatyta baigtinė visų perduotinų buhalterinės apskaitos dokumentų nomenklatūra, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, duomenų bazės perdavimas turėjo būti aptartas Sutartyje.
15. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nesant šalių Sutartyje nustatytos atsakovės pareigos sukurti ir perduoti ieškovei duomenų bazę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plačiai aiškino ginčo Sutartį, juolab kad Sutartyje nebuvo įtvirtinta atsakovei pareiga duomenis tvarkyti tik viena, pavyzdžiui, elektronine forma, remiantis buhalterinės apskaitos programa, todėl pareigos sudaryti duomenų bazę ir sutartyje nustatytais atvejais ją perduoti atsakovei nekilo, nes apskaitos vedimo būdų (formos) pasirinkimas, jų keitimas, taip pat ir jų kombinavimas, pavyzdžiui, elektroninės ir popierinės formos, pagal Sutartį priklausė nuo atsakovės valios ir pasirinkimo.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-943/2023, nutarta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
17. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė, kokia apimtimi šalys, sudarydamos sutartį bei ją vykdydamos, susitarė dėl buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties rezultato – duomenų rinkinio, neatliko vertinimo, ar toks duomenų rinkinys atitinka duomenų bazės požymius, netyrė ir nevertino, ar tuo atveju, jei atsakovės sukurtas duomenų rinkinys būtų pripažintas duomenų baze, taikytina autorių teisių ar sui generis apsauga ir ar apskritai tokia apsauga gali būti taikoma. Taip pat, atkreipė dėmesį, kad, vertinant galimybę tenkinti ieškinio reikalavimą – įpareigoti perduoti duomenų bazę per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, turi būti ne tik įsitikinta tokio reikalavimo tenkinimo galimybe, bet, ir jį tenkinus, turi būti suformuluotas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje konkretus įpareigojimas, kuris prireikus galėtų būti įvykdytas priverstinai.
18. Kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar duomenų rinkinio, kuris gali atitikti ir duomenų bazės požymius, sukūrimas gali būti laikomas vykdytos paslaugų sutarties rezultatu, būtina įvertinti sutarties sudarymo tikslą, šalių ketinimus, susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką ir galimą tokios sutarties vykdymo rezultatą.
19. Pagal CK 6.722 straipsnį atlygintinų paslaugų teikėjui nustatyta pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip, nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinų paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Ši įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo. Nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti nustatyta, dėl kokio atlygintinų paslaugų rezultato šalys susitarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl pareikšto ieškovės reikalavimo perduoti duomenų bazę nebuvo įvertinta teiktų paslaugų specifika.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektu esančioje sutartyje expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nebuvo aptarta paslaugų teikimo forma, tačiau šalių sudarytos sutarties vykdymo praktika patvirtina, kad šalys laikėsi atsakovės pasirinktos paslaugų teikimo formos – buhalterinė apskaita buvo vedama elektroniniu būdu, naudojantis specialia kompiuterine programa. Šalys sutartyje buvo aptarusios ir apsikeitimo informacija tvarką (Sutarties 4 straipsnis), be kita ko, ir duomenų rūšiavimą bei jų perdavimą elektronine forma, taip pat galimybę užsakovei naudoti specifinį sąskaitų planą. Taigi šalys, vykdydamos sutartį, keitėsi dokumentais elektronine forma, o iš susitarimo dėl perduodamos informacijos turinio, duomenų rūšiavimo ir pan. galima susidaryti įspūdį ir dėl siekio turėti elektroninį duomenų rinkinį. Toks buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo būdas užtikrina ne tik duomenų suvedimą, bet ir jų panaudojimą ateityje, tiek šių duomenų pagrindu atliekant naujas operacijas, tiek tikrinant (koreguojant) istorinius duomenis. Esminis šio būdo privalumas – automatizuotas duomenų apdorojimas. Toks sutarties vykdymo būdas daro įtaką ir paslaugų rezultato perdavimui užsakovui paslaugų sutarčiai pasibaigus. <...> ūkio subjektas, sudaręs sutartį dėl apskaitos paslaugų, pagrįstai gali tikėtis, kad ši apskaita bus tvarkoma įstatymų nustatyta tvarka ir leidžiama forma, o jos duomenis bus galima panaudoti ir ateityje, t. y. pasibaigus tokiai paslaugų sutarčiai, pakartotinai nebeatliekant veiksmų, atliktų šią apskaitą sudarant.
21. Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu buvo reikalaujama įpareigoti atsakovę perduoti duomenų bazę, tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme šis reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės, susijusios su buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties vykdymu, nebuvo įvertinti, teisiškai kvalifikuoti pagal ATGTĮ. Dėl šios priežasties byloje iš esmės liko neatskleista, koks rezultatas buvo sukurtas šalių sudarytos sutarties pagrindu ir ar jis buvo perduotas ieškovei ta pačia forma, kokia buvo teikiamos paslaugos pagal susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal buhalterinės apskaitos dokumentus sudaryta duomenų bazė savaime negali būti eliminuojama iš ATGTĮ taikomos apsaugos. Tačiau vien tai, kad tai yra duomenų bazė, taip pat savaime nesuteikia ATGTĮ apsaugos (nei kaip kūriniui, nei kaip sui generis duomenų bazei), jeigu nenustatomos apsaugai reikalingos sąlygos. Kaip minėta anksčiau, galima ir ketvirta galimybė – duomenų bazė neatitinka nei autorių, nei sui generis teisinės apsaugos sąlygų, todėl yra šių teisių nesaugoma.
III. Apeliacinio skundo, atsiliepimo ir papildomų rašytinių paaiškinimų argumentai
22. Atsakovė UAB buhalteres.lt (toliau – ir atsakovė, apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimą dėl buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytos duomenų bazės perdavimo atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
23. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantei priklauso pareiga papildomai perduoti buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą duomenų bazę, kurios perdavimas sutartyje nebuvo numatytas, sprendime nurodė, kad tokios duomenų bazės sukūrimas nebuvo Sutarties tikslu ir atsakovės prievole, taip pat akcentuoja, kad apeliantė galėjo pagal Sutartį rinktis paslaugos teikimo būdus (formą), tačiau kitose sprendimo pastraipose jau prieštaringai teigia, kad buhalterinę apskaitą tvarkant elektroniniu būdu pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 19 straipsnio 5 dalį atsakovei kilo pareiga perduoti visus su jos ūkine komercine veikla susijusius ir buhalterinės apskaitos duomenis (duomenų bazę), kuriais galima naudotis elektroniniu būdu ir kurie neturi savarankiškos turtinės vertės. Taigi teismo motyvai yra vienas kitam prieštaraujantys, nepagrįsti, be to, grindžiami tam tikromis prielaidomis apie bylos aplinkybes, taip pat specialių žinių reikalaujančiais klausimais, kurie byloje nebuvo įrodinėti.
24. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo duomenų bazės funkcionalumus, nepateikdamas jokių motyvų, kaip jie šio ginčo atveju buvo nustatyti, nenurodė, ar tikrai tokios aplinkybės egzistuoja. Be to, tai aplinkybės, reikalaujančios specialių žinių, kurias nustatyti ir tinkamai įvertinti turėtų atitinkamos srities specialistas, išmanantis buhalterinės programos veikimo principus, duomenų perkėlimo ypatumus, galintis nustatyti, kitokie duomenų pjūviai galimi, ar iš tikrųjų galimas teismo nurodytas duomenų filtravimas, rūšiavimas ir koks būtent yra galimas šio ginčo atveju (CPK 212 straipsnis), kokiu teisiniu pagrindu egzistuoja tokia plati apeliantės pareiga ir ieškovės teisė bei interesas duomenų bazę turėti. Pirmosios instancijos teismo spendime nėra pateikta motyvų, kad ieškovės įsivaizduojama duomenų bazė buvo sukurta ir kaip intelektinės nuosavybės objektas teisėtai, tinkamai ir objektyviai galėtų būti perduodama.
25. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nustatė papildomas sąlygas nekonkretizuotos duomenų bazės perdavimui: atsakovei kilo pareiga perduoti duomenų bazę, kuri neturi savarankiškos turtinės vertės, ir tai, kad duomenis perskaityti ir tvarkyti reikės ieškovei turėti tinkamą programinę įrangą, neįpareigoja atsakovės ieškovei perduoti programinę įrangą ar šiuos duomenis (duomenų bazę) pertvarkyti (konvertuoti) į ieškovei tinkančią formą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino, ar ieškovė apskritai turi programinę įrangą, reikalingą apeliantės kompiuteryje esančių duomenų perkėlimui. To nesant, priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra sąlyginis. Teismas turėjo įvertinti (nustatyti) aplinkybes, ar ieškovė galės priimti tam tikrus konkrečius duomenis iš kompiuterinės programos, turi atitinkamas licencijas ir pan., turėjo aiškintis, ar ieškovė susivedė jai reikalingus duomenis į programą elektronine forma ar reiškiamas reikalavimas atsakovei nėra pertekliniu, yra sąžininga jos pažeistų teisių gynyba.
26. Ieškovė neįrodinėjo ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, kad ji negali gauti iš vykdytojo paslaugos rezultato ir duomenų, kurie yra jos nuosavybė, tapo akivaizdu, kad ji negalės informacijos panaudoti savo veikloje, nebus užtikrintas apskaitos veikos tęstinumas, ji negalės pateikti informacijos mokestinių patikrinimų metu ar pan. Pirmos instancijos teismas šių ieškovės nurodytų aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino kaip teisiškai reikšmingų.
27. Pirmosios instancijos teismas sprendime kalba apie prievolę perduoti duomenų bazę, kuri „neturi savarankiškos turtinės vertės“. Atsakovė yra daug investavusi, išbandžiusi funkcionalumus ir juos taiko savo profesinėje veikloje. Tačiau šie naujausi technologiniai sprendimai yra atsakovės komercinė paslaptis (jos know-how), išskirtinumas rinkoje ir komercinis pranašumas. Šiuos funkcionalumus atsakovė parduoda kai kuriems kitiems rinkos dalyviams už atitinkamą atlygį. Atsakovei perkeliant tam tikrus duomenis iš savo programos, šie funkcionalumai perkeliami kartu. To padaryti kitokiu būdu nėra galimybės arba gali kainuoti neproporcingai daug. Atsakovė turėtų dirbti, pasitelkti brangius informacinių technologijų specialistus kartu su paslaugas teikusiomis buhalterėmis, kad ieškovės įsivaizduojama duomenų bazė būtų jai sudaryta ir perduota.
28. Pažymėjo, kad pagal ieškinio reikalavimą bei priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį kalbama apie duomenų bazės sudarymą („sudarytą“) ir perdavimą. Tad nesant nustatyto fakto, kad duomenų bazė buvo apeliantės sudaryta (ir būtent kokia sudaryta), užkeliama pareiga atsakovei ją sudaryti (sukurti) ir perduoti. Tokio įsipareigojimo atsakovė nėra prisiėmusi sutartyje, tokios duomenų bazės sudarymas ir perdavimas reikalaujama didelių papildomų pastangų, žmogiškųjų resursų ir laiko.
29. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime tėra nurodęs, kad atsakovės bylos nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės apie jos lėšomis įgytą apskaitos programą RIVILĖ, jos papildomus įskiepius, laikytos teisiškai nereikšmingomis sprendžiant ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nes ieškiniu neprašoma įpareigoti perduoti šią programinę įrangą, o prašoma perduoti skaitmeninius duomenimis (duomenų bazę), kurie buvo sukurti pasinaudojant šia programine įranga. Pirmosios instancijos teismo motyvacija šiuo klausimu ir nuoroda tik į programinę įrangą yra neišsami, nepakankama ir teisiškai nepagrįsta, nes motyvų, kodėl „nereikšminga“ nėra pateikiama. Duomenis, jų bazę sutapatinti su programine įranga, kurioje jie yra, yra nepagrįsta, nes tai ne tas pats.
30. Byloje nėra atskleista, ar duomenų bazė buvo sukurta ir kokia, ar jos funkcionalumai negali būti laikomi atsakovės komercine paslaptimi, kaip duomenų bazė turėtų būti perduodama ieškovei, ar ji turi reikalingas programas (įrangą) ją priimti, ar pati jau savo įsivaizduojamos duomenų bazės nėra sukūrusi ir pan. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą, neaiškų, realiai neįvykdomą teismo sprendimą. Atsakovė visiškai įvykdė BAĮ 19 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir šioje normoje numatytus konkrečius dokumentus perdavė ieškovei, t. y. priėmimo-perdavimo aktais pateikė (nusiuntė) ieškovei buhalterinės apskaitos likučius su visais apskaitos registrais už 2017-2019 metus. Ieškovė juos priėmė ir pretenzijų po jų pateikimo neturėjo. BAĮ 19 straipsnio 5 dalyje nėra įtvirtinta, kad pasikeitus buhalteriui, turi būti perduodama ir duomenų bazė.
31. Atsakovė buvo laisva pasirinkti kaip teikti paslaugas, paslaugų teikimo forma galėjo būti ir mišri – ir elektroninė, ir neelektroninė, naudodama skirtingas programas bei keisti šias formas skirtingais laikotarpiais. Atkreipė dėmesį, jog atsakovės atstovas niekada nepripažino, kad ieškovei buvo sukurta ar kuriama kokia nors duomenų bazė. Teismas taip pat ne visai teisingai sprendime teigia, kad atsakovės atstovas pripažino, jog atsakovė turi skaitmenine forma suvestus duomenis pagal Sutartį. Atsakovės atstovas teigė, kad atsakovė vedė pirminius apskaitos dokumentus skaitmenine forma, bet kokius vedė ir ar turi visus suvestus bei už kokį laikotarpį, nežino.
32. Akcentavo tai, kad pagal Sutarties 1.1 punktą ieškovė pavedė atsakovei teikti buhalterinės apskaitos paslaugas, kurios detalizuotos Sutarties priede Nr. 1. Šiame priede nėra išskirta, kad atsakovė sukuria ir perduoda ieškovei jos pateiktų buhalterės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą elektroninę duomenų bazę, toks reikalavimas nėra įtvirtintas BAĮ. Ieškovės ir pirmosios instancijos teismo pateiktas Sutarties ir BAĮ aiškinimas prieštarauja sutarties aiškinimo taisyklėms, teisės aiškinimo principams. Teismo pateikiamas aiškinimas negali išeiti už teisės normos reguliavimo ribų, taip pat negali pakeisti Sutarties turinio ir tikslų, kuriuos teismas teisingai nustatė pripažindamas, kad duomenų bazė nebuvo Sutarties tikslas ir atsakovės įsipareigojimas pagal Sutartį.
33. Pažymėjo, jog egzistuoja ir savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas – apeliantės intelektinės nuosavybės teisė, jos neliečiamumas ir apsauga. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau – ATGTĮ) įtvirtina ir duomenų bazių gamintojų teises (sui generis teises). Sui generis teisių subjektas tai duomenų bazės gamintojas, kuris parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį padarė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, taip pat fizinis asmuo arba juridinis asmuo, kuriam perėjo duomenų bazių gamintojo sui generis teisės.
34. Ieškovei byloje prašant (reikalaujant) jos per 5 metus perduotų buhalterinių dokumentų pagrindu sudarytos duomenų bazės, o pirmosios instancijos teismui vertinant, kad tokia duomenų bazė atsakovės buvo sukurta ir egzistuoja su visais elektroninės duomenų bazės funkcionalumais ir ypatumais, tokiu atveju taip pat vertintina (reikia nustatyti), ar perduodant intelektinės nuosavybės objektą (duomenų bazę), kuris buvo sukurtas apeliantės ir jai priklauso nuosavybės teise, nebus pažeidžiamos jos intelektinės nuosavybės teisės. Intelektinės nuosavybės teisės, jos sudėtinės dalys ar atskiri objektai gali būti perleidžiami (sprendžiama dėl jų perleidimo galimybės ir teisėtumo) pagal specialų teisinį reguliavimą ir ten numatytas intelektinės nuosavybės apsaugos sąlygas.
35. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į intelektinės nuosavybės teises (ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be jokio pagrindo besąlygiškai įpareigojęs apeliantę sudarytą duomenų bazę per 7 dienas perduoti (perkelti) ieškovei. Ginčo atveju, Sutartis nenumatė duomenų bazės kaip tokios sudarymo, atitinkamai atsakovės prievolės ją perduoti nėra (ATGTĮ 61 straipsnio 2 dalis). Jeigu teismas vertina, kad elektroninė duomenų bazė egzistuoja ir turi būti perduodama, tai jos perdavimas turi būti numatytas sutartyje ar konkrečiame įstatyme, konkrečiai šį atvejį, santykį sureglamentuojant. Kitu atveju toks perdavimas (ne pagal sutartį ir ne pagal įstatyme numatytą konkretų atvejį) yra neteisėtas. Taigi pirmos instancijos teismas, nustatęs aplinkybes dėl atsakovės buhalterinių dokumentų pagrindu sukurtos duomenų bazės, turėjo dar įvertinti, ar jos perdavimas ieškovui yra teisėtas.
36. Pagal Civilinio kodekso nuostatas, prievolės vykdymo natūra, kaip toks teisių gynimo būdas, negalimas, jei skolininkas tokios prievolės neprisėmė. CK įtvirtina principą, kad jeigu skolininkas neįvykdo nepiniginės sutartinės prievolės natūra per nustatytą terminą arba kreditorius neturi teisės reikalauti įvykdyti prievolę natūra, tai kreditorius gali reikalauti taikyti kitus teisių gynimo būdus (CK 6.216 straipsnis). Negalintis įgyvendinti savo teisės reikalauti prievolę įvykdyti natūra, kreditorius turi teisę reikalauti tik atlyginti nuostolius (CK 6.60, 6.146, 6.213 straipsniai ir kt.). Taigi pirmos instancijos teismas be pagrindo byloje taikė ieškovės nurodytą teisių gynimo būdą, kuris ginčo atveju negalimas. Teismo sprendime nėra pateikta jokių motyvų, kodėl netaikytina minėta atsakovės byloje nurodyta CK 6.216 straipsnio norma.
37. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neįvykdytinas (nebūtų įmanoma identifikuoti, ką privalu atlikti, ir nebūtų įmanoma patikrinti, ar toks sprendimas yra įvykdytas), kas pažeistų sprendimo privalomumo požymį (CPK 18 straipsnis) ir vykdytinumo savybę. Visi reikalingi Sutarties nutraukimo dienai duomenys yra pateikti, ieškovė juos turi ir jie pakankami mokestiniams ir kt. patikrinimams, ieškovės turtui, įsipareigojimams, kt. finansiniams rodikliams nustatyti, kaip tai pažymėta ir BAĮ 19 straipsnio 5 dalyje.
38. Ieškovė UAB „Andersen Soft“ pateikė atsiliepimą į atsakovės UAB buhalteres.lt apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovės UAB apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais.
39. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad duomenų bazės, dėl kurios kilo ginčas tarp šalių, sukūrimas nebuvo Sutarties tikslas. Sutartyje nebuvo nurodyta, kokias priemones (kompiuterines programas, įrangą) atsakovė naudos paslaugai teikti. Apeliantei galėjus pagal Sutartį rinktis paslaugos teikimo būdus (formą) – ieškovės pateiktus buhalterinius dokumentus pasirinkus tvarkyti naudojant buhalterinės apskaitos programą RIVILĖ, t. y. atsakovei buhalterinę apskaitą tvarkant elektroniniu būdu, pagal BAĮ 19 straipsnio 5 dalį atsakovei kilo pareiga perduoti visus su ieškovės ūkine komercine veikla susijusius ir buhalterinės apskaitos duomenis (duomenų bazę)
40. Pažymėjo, kad parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovė teikė prašymą į bylą kviesti atsakovės IT specialistą, kuris galėtų paaiškinti paslaugos ieškovui teikimo technines aplinkybes: duomenų bazės sudarymą/nesudarymą, RIVILĖ programos naudojimą ir kt. Atsakovės atstovas prašymui prieštaravo, nurodydamas, jog į visus klausimus atsakys pats, todėl prašymas buvo atmestas. Taigi, atsakovė pasirinko savo gynybos taktiką, įvertino savo būsimų atsikirtimų pagrįstumą ir įrodymų pakankamumą. Atsakovė neteikė prašymo į bylą pateikti ir ištirti papildomus įrodymus ar pasitelkti specialistus.
41. Atkreipė dėmesį, kad buhalterinės apskaitos programa RIVILĖ rinkoje egzistuoja ir vartotojų naudojama 25 metus. Duomenų bazė – tai organizuotas duomenų rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu. Duomenų bazėje įrašai saugomi tokia tvarka (pavidalu), kad naudojant kompiuterinę programą galima jais naudotis ir gauti atsakymus į užklausas. Užklausų rezultatai tampa informacija, kuria remiantis galima daryti išvadas, priimti sprendimus, kas kitu būdu būtų sudėtinga suvokti arba neįmanoma aprėpti. Taigi, apeliantės tvarkyti ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai buhalterinės apskaitos programoje RIVILĖ yra duomenų bazė.
42. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė ieškiniu neteikė reikalavimų dėl perduotinų buhalterinių duomenų bazės funkcionalumų panaudojimo. Apeliantės atstovas, atsakydamas į teismo klausimą, ar atsakovė vedė buhalterinę apskaitą elektronine forma ir turi ieškovės buhalterinių duomenų bazę, atsakė teigiamai. Atsakovės atstovė patvirtino duomenų bazės egzistavimą ir nurodė, kad duomenų bazę UAB buhalterės.lt perduoda savo užsakovams nutraukiant paslaugų teikimo sutartis. Ją ieškovei parengti IT specialistai galėtų per savaitę.
43. Apeliantei neigiant duomenų bazės egzistavimą, nėra tikslinga aiškintis jos perdavimo bei veikimo technines galimybes. Be to, ieškinio reikalavimui – perduoti duomenų bazę nėra reikšmingos apeliantės skunde nurodomos sąlygos, kurių egzistavimą neva turėjo aiškintis teismas: tai buhalterinės programos veikimo principai, atitinkamų licencijų turėjimas, duomenų perkėlimo ypatumai, atitinkamo kompiuterinio failo perkėlimo galimybės, dviejų programinių įrangų (kompiuterių) suderinamumo klausimai, duomenų pjūviai ir jų galimybės, duomenų filtravimas, rūšiavimas. Šios aplinkybės neturi įtakos ieškinio reikalavimui bei neriboja ieškovės teisės gauti jai nuosavybės teise priklausančią duomenų bazę. Duomenų bazė gali būti perduodama duomenis įrašant į kompiuterinę laikmeną arba perkeliant į ieškovės nurodytą serverį. Jokios programinės įrangos tam nereikia.
44. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog RIVILĖS buhalterinės apskaitos programa, kad būtų galima naudotis jos standartine versija, kainuoja apie 2000 EUR (licencija), tačiau jos atskiri funkcionalumai, įskiepiai ir pan. kainuoja papildomai ir yra atskirai pritaikomi. Šių teiginių atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo. Buhalterinės apskaitos programas paslaugų teikėjai įsigyja siekdami sukurti duomenų bazes, siekiant išsaugoti duomenis apskaitai ir analizei. Duomenų bazės su užsakovo duomenimis vykdytojas, nutraukus sutartį toliau savo reikmėms nenaudoja, todėl ir apeliantės galimai naudojami programos RIVILĖ funkcionalumai negali būti paslaptis (komercinė). Visi klientams prieinami programos RIVILĖ funkcionalumai skelbiami UAB „Rivilė“ internetinėje svetainėje https://www.robolabs.lt/funkcionalumai.
45. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė BAĮ, sutarčių aiškinimo nuostatas nurodydamas, kad ieškovei tvarkant atsakovės buhalterinę apskaitą elektroniniu būdu, panaudojant apskaitos kompiuterinę programą RIVILĖ, pagal BAĮ 19 straipsnio 5 dalį atsakovei kilo pareiga perduoti ieškovei visus su jos ūkine komercine veikla susijusius ir buhalterinės apskaitos duomenis (duomenų bazę). Duomenų bazės perdavimas neprieštarauja BAĮ 19 straipsnio 5 daliai, kurioje nėra ir negali būti numatyta baigtinė visų perduotinų buhalterinės apskaitos dokumentų nomenklatūra. Duomenų bazėje yra nurodytame įstatymo straipsnyje išvardinti užsakovui perduotini jo apskaitos dokumentai
46. Nagrinėjamu atveju ieškovė, sudarydama sutartį su atsakove, buvo suinteresuota ne tik einamųjų buhalterinės apskaitos duomenų suvedimu, bet ir galimybe šiuos duomenis tinkamai bei patogiai panaudoti savo tolesnėje veikloje, juos analizuoti bei sisteminti, užtikrinti apskaitos tęstinumą naudojant duomenų bazę. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovės atstovė, ieškovės buhalterijos padalinys – Ukrainoje. Sudarant paslaugų teikimo sutartį ieškovė neturėjo atstovo Lietuvoje ar darbuotojo, kalbančio lietuviškai. Sutarties tekstą parengė atsakovė, ji nėra parengta ir ieškovei suprantama kalba. Todėl pasitikėjo profesionaliu paslaugų teikėju – atsakove ir pagrįstai tikėjosi, jog pasibaigus sutarčiai gaus tinkamą naudoti tolesnėje savo veikloje produktą – rezultatą, už kurį tinkamai sumokėjo.
47. Šalys laisvai traktavo sutarties sąlygas jos vykdymo metu: sutartis nebuvo pakeista pasikeitus šalių pavadinimams, buvo teikiamos ir Sutarties priede Nr.1 nenurodytos paslaugos, ieškovė atsiskaitydavo už paslaugas kitais, nei Sutartyje nurodyti, tarifais, todėl faktas, jog sutartyje nebuvo nurodytas duomenų bazės sudarymas bei perdavimas neprieštarauja Sutarties šalių susitarimui bei Sutarties tikslui. Teismas pagrįstai konstatavo, kad duomenų bazės sukūrimas nebuvo sutarties tikslas ir atsakovės prievolė, bet toks duomenų bazės sukūrimas buvo nulemtas atsakovės pasirinktos paslaugų teikimo formos ir toks rezultatas atsirado kaip pagrindinės prievolės vykdymo pasekmė (šalutinis jos rezultatas). Sutinkamai su nusistovėjusia praktika, buhalterinės apskaitos duomenys yra sisteminami buhalterinės apskaitos duomenų bazėse, kurios vėliau perduodamos užsakovams. Šalių sudarytoje sutartyje nebuvo jokių nuostatų ir dėl elektronine forma esančių duomenų (ne)perdavimo, kadangi duomenų bazė neįgijo savarankiškos turtinės vertės.
48. Apeliantė skunde nurodo, kad teismo sprendimas negali būti įvykdomas, nes nėra aiškus. Apeliantei nėra aišku, kas konkrečiai turi būti sudaroma, perduodama ir kokiu būdu, ar ieškovė apskritai turi reikalingą programą (programinę įrangą), kad galėtų duomenų bazę perimti. Tačiau apeliantė nepasinaudojo įstatymo suteikta teise ir nesikreipė į teismą dėl sprendimo išaiškinimo (CPK 278 straipsnis). Be to, perduotinos duomenų bazės sąvoka, apimtis bei perdavimo būdas, kitų jos perdavimui sąlygų reikalingumas yra visuotinai suprantamas bei aptartas bylos nagrinėjimo metu bei šiame atsiliepime į apeliacinį skundą. Taigi teismo sprendimas visiškai aiškus ir įvykdomas.
49. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 13 d. nutartimi nutarė priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Andersen Soft“ 2023 m. birželio 9 d. papildomus rašytinius paaiškinimus, taip pat nustatė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Buhalterės.lt“ 14 dienų terminą, nuo nutarties priėmimo dienos, papildomiems rašytiniams paaiškinimams pateikti.
50. Ieškovė UAB „Andersen Soft“ papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, pažymėjo, kad įstatyme (BAĮ) nurodyta profesionalams suprantama finansinės apskaitos sistemos apimtis bei jos sudarymo tikslai. Todėl finansinės apskaitos paslaugų užsakovai, tame tarpe ir ieškovė, sudarydamas Sutartį su atsakove, buvo suinteresuota ne tik einamųjų buhalterinės apskaitos duomenų suvedimu, bet ir, pasibaigus paslaugos teikimui, galimybe šiuos duomenis tinkamai bei patogiai panaudoti savo tolesnėje veikloje, juos analizuoti bei sisteminti, importuoti duomenis iš duomenų bazės, tuo užtikrinant apskaitos tęstinumą.
51. Sutinkamai su susiklosčiusia buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo praktika, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad, pasibaigus paslaugų teikimo Sutarčiai, jis galės naudoti paslaugų rezultatą, pakartotinai nebeatliekant veiksmų, atliktų šią apskaitą sudarant. Apeliantei atsisakius perduoti duomenų bazę, ieškovė turėjo pakartotinai atlikti tuos buhalterinės apskaitos veiksmus, kuriuos pagal Sutartį įsipareigojo atlikti apeliantė ir jai už tai buvo sumokėta. Todėl paslaugos teikimas, vykdytas iki Sutarties nutraukimo, tampa niekinis. Ieškovė dėl apeliantės kaltės patyrė nuostolius, pakartotinai atlikdamas darbus bei mokėdamas už tų pačių paslaugų suteikimą.
52. Pasisakant dėl duomenų bazės sudarymo nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog apeliantė, teikdama paslaugą ieškovei, sudarė duomenų rinkinį. Tai, ar duomenų rinkinys atitinka duomenų bazės požymius, nurodo duomenų bazės sąvoka, visuotinai žinoma ir suprantama vienodai: duomenų bazė – tai organizuotas duomenų rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu. Duomenų bazėje įrašai saugomi tokia tvarka (pavidalu), kad naudojant kompiuterinę programą galima jais naudotis ir gauti atsakymus į užklausas. Užklausų rezultatai tampa informacija, kuria remiantis galima daryti išvadas, priimti sprendimus, kas kitu būdu būtų sudėtinga suvokti arba neįmanoma aprėpti. Taigi, akivaizdu, kad apeliantės tvarkyti ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai, buhalterinės apskaitos programoje „RIVILĖ“, neabejotinai yra duomenų bazė. Tai pripažino ir pati apeliantė, apeliaciniame skunde teikdama argumentus dėl nuosavybės teisių į duomenų bazę kaip į intelektinės nuosavybės objektą.
53. Pasisakant dėl apeliantės veiksmų atitikimo profesijos standartams ir nusistovėjusiai praktikai, nurodo, kad apeliantės veiksmai neperduodant ieškovei duomenų bazės ne tik neatitinka jos pačios nusistovėjusios praktikos, bet ir profesinių standartų bei kliento interesų. Įprastai buhalterinės apskaitos programas paslaugų teikėjai įsigyja siekdami sukurti duomenų bazes, siekiant išsaugoti duomenis apskaitai ir analizei. Taigi, tokios programos yra reikalingos tinkamam paslaugų teikimui ir užsakovo interesų užtikrinimui – galimybei tolesnėje veikloje panaudoti teiktų paslaugų rezultatą. Duomenų bazės su užsakovo duomenimis vykdytojas, nutraukus Sutartį, toliau savo reikmėms nenaudoja. Be to, buhalterinės apskaitos paslaugų teikėjo visų turimų dokumentų, nepriklausomai nuo jų formos, perdavimas užsakovui atitinka nusistovėjusią praktiką: baigus teikti paslaugas, vykdytojas turi užtikrinti kitų, subjektui taikytinų teisinių reikalavimų vykdymą (2022 m. spalio 14 d. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Rekomendacijos apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir kitos apskaitai tvarkyti reikalingos informacijos perdavimas, kai keičiasi apskaitą tvarkantis asmuo arba subjekto vadovas kitų subjektui).
54. Pasisakant dėl duomenų bazių gamintojų teisių apsaugos, nurodo, kad byloje nėra ginčo, kad apeliantė, teikdama buhalterinės apskaitos paslaugas ieškovei, naudojosi buhalterinės apskaitos programa „RIVILĖ“. Kaip nurodoma oficialiame UAB „Rivilė“ tinklalapyje https://www.rivile.lt/, Rivile – tai prekinis ženklas, kuris priklauso UAB „Rivilė“. Akivaizdu, kad suvesdamas ieškovės pateiktus buhalterinius duomenis į programą, apeliantė savarankiškai jokių kūrinių, duomenų ar kitokių nepriklausomų elementų nerinko bei neišdėstė. Apeliantė - programos „RIVILĖ“ naudotojas, nėra nei jos, nei bet kokių, funkcionalumų bei įskiepių, taigi ir intelektinės nuosavybės savininkas. Atkreiptia dėmesį, kad apeliantė tvarkė ieškovei nuosavybės teise priklausančius duomenis. Taigi, apeliantė nesukūrė jokio produkto – nei intelektinio, nei kokio nors kitokio, o tik elektroniniu būdu vedė ieškovės buhalterinius duomenis. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo ieškovės veiklos buhalteriniai dokumentai taptų apeliantės nuosavybe.
55. Ieškovė nurodo, kad tai, kokiu būdu gali būti perduota duomenų bazė, bylos nagrinėjimo metu paaiškino ieškovės atstovė adv. R. Ivanauskaitė. Tai visuotinai žinomi būdai: duomenų įrašymas į kompiuterinę laikmeną arba perkėlimas į ieškovės nurodytą serverį, kas profesionaliam paslaugų teikėjui – apeliantei yra žinoma ir taikoma: jis savo klientams perduoda duomenų bazes, pastariesiems nutraukiant sutartis ar šioms pasibaigus. Šią aplinkybę patvirtino apeliantės atstovė A. S. ir tai nebuvo paneigta apeliantės bylos nagrinėjimo metu.
56. Atsakovė UAB buhalterės.lt pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pagrindinė buhalterio pareiga perduodant jo vestos buhalterijos duomenis kitam buhalteriui yra pagrįsti likučius ir nurodyti, iš ko jie susideda.
57. Atsakovė visiškai ir pilnai įvykdė savo pareigas nutraukus sutartį ir tai rodo perduoti konkretūs suvesti buhalteriniai registrai, ataskaitos, suvestinės ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad buhalterinių paslaugų sutarties tikslas negali būti atsietas nuo paslaugų rezultato – tam tikros ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemos perdavimo, kas atitinka buhalterinių paslaugų specifiką. Ginčo atveju visus šiuos duomenis – buhalterinės apskaitos sistemą, reikalingą kitam buhalteriui kokybiškai toliau vesti (tęsti) ūkio subjekto apskaitą, priimti ekonominius sprendimus ir sudaryti finansinę ataskaitą ieškovė gavo.
58. Pagal Sutarties 1.1 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovei teikti Sutarties priede Nr. 1 detalizuotas buhalterinės apskaitos paslaugas. Šiame priede nr. 1 nėra išskirta (nustatyta), kad atsakovė sukuria ir perduoda ieškovei jos pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą kokią nors specifinę, istorinę ar dar kokią nors elektroninę duomenų bazę.
59. Atsakovė pažymi, kad Sutarties vykdymo (bendradarbiavimo) metu per visus šiuos metus nuo 2016 metų, ieškovė niekada neprašė jokių specifinių duomenų, jų bazių, pjūvių, juodraštinių atsakovės dokumentų su istoriniais redagavimais ir skaičiavimais kitų dalykų, o atsakovė jų niekada specialiai nerengė, neturėjo ir nesiuntė ieškovei, nesaugojo, jų nerūšiavo ir pan. Atsakovė nurodo, kad su ieškove el. paštu, buvo bendrauta dėl netinkamai įformintų pirminių apskaitos dokumentų, jose nurodytos valiutos ir kitų formalumų, susijusių su darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir kt.
60. Atsakovė teigia, jog kasacinės instancijos teismo teiginiai, kad šalys vykdydamos sutartį, keitėsi dokumentais elektronine forma, o iš susitarimo dėl perduodamos informacijos turinio, duomenų rūšiavimo ir pan. galima susidaryti įspūdį ir dėl siekio turėti elektroninį duomenų rinkinį – nėra iki galo suprantami, ką tiksliai norėta pasakyti ir kokių bylos duomenų pagrindu toks argumentavimas atsiradęs. Tai, kad šalys bendravo el. paštu, siuntė atitinkamus dokumentus, kuriuos atitinkamai rūšiuoti buhalterijoje visada reikia sudarant atskirus registrus (pvz., pirkimų sąskaitos prie pirkimų ataskaitos; pardavimo – prie ūkio subjekto pardavimo ataskaitų ir pan.); atitinkami registrai, ataskaitos, deklaracijos teiktos pdf ar excel formatu persiunčiant el. paštu – tai normali bendravimo (bendradarbiavimo) keitimosi tarp šalių informacija šiuolaikinė praktika, ir ji pati savaime neleidžia daryti išvados apie tai, kad toks bendravimas el. paštu ir dokumentų siuntimas PDF ar Excel sudaro pagrindą konstatuoti, kad iš tokio bendravimo turėjo atsirasti kažkokia elektroninė duomenų bazė, turinti kažkokius funkcionalumus su informacijos apdorojimais, tariamais pjūviais ir pan.
61. Atsakovė pažymi ir tai, kad ieškovė niekada neturėjo prisijungimo prie atsakovės el. programų, nebuvo išpirkęs šių programų naudojimo jam reikalingai apskaitai vesti ir nemokėjo už tai atsakovei. Ieškovė pati niekada nevedė duomenų buhalterinėse programose, neskaičiavo ir nematė, kaip tą atlieka atsakovė, kaip ji sudaro atitinkamas ataskaitas dėl mokėtinų mokesčių ir registrų. Taip pat, ieškovė už tai nieko nemokėjo atsakovei ar programų gamintojui (dėl to ir nebuvo susitarta), t. y. dėl atitinkamų programų įsigijimo, jų palaikymo, jų funkcionalumų ir pan. Taigi iš ginčo Sutarties vykdymo aplinkybių, bendradarbiavimo praktikos, taip pat remiantis daugelio buhalterinių įmonių, jų asociacijų buhalterinių paslaugų sutarčių vykdymo praktika, daryti išvadą, kad paslaugos teikėjas (atsakovė) turi pareigą perduoti atskirai sudarytą elektroninę duomenų bazę (su kažkokiais funkcionalumais, informacijos apdorojimo ypatumais ir kažkokiais papildomais duomenimis, jų rezultatu), yra nepagrįsta, negalima, neteisinga, neprotinga ir nesąžininga.
62. Pasisakant dėl komercinių paslapčių ir intelektinės nuosavybės apsaugos, nurodo, kad byloje reikėtų akcentuoti ir tai, kad duomenų baze pagal jos apibrėžimą galima naudotis ne tik elektroniniu būdu per tam tikrą programą, bet ir kitu būdu. Ginčo atveju atsakovės perduotus duomenis, galima naudoti ir kitu būdu arba juos atitinkamai apdoroti. Faktas tas, kad ieškovė duomenų bazę (savo apskaitos buhalterinę sistemą), atitinkančią šalių bendradarbiavimo, Sutarties vykdymo praktiką gavo, ji buvo tinkama jam toliau vesti buhalterinę apskaitą ir ji buvo jo panaudota, nes ieškovės finansinė atskaitomybė už 2022 metus sudaryta ir pateikta Juridinių asmenų registrui.
63. Tačiau jei norima matyti ir suprasti atsakovės buhalterinių paslaugų teikimo know-how, komercines paslaptis ir konfidencialią informaciją, nes tokios paslaugos atsakovės pastaruoju metu teikiamos naudojant ne tik buhalterines programas su įvairiais „įskiepiais“, bet ir vidine CMR programa su savo ypatumais ir jų priderinimu prie buhalterinės apskaitos programų, „skriptais“, kitais įrankiais, tai tokiu atveju neabejotinai turi būti keliamas ir atsakovės komercinių sutarčių, konfidencialios informacijos, intelektinės nuosavybės apsaugos pagal ATGTĮ nuostatas klausimai.
64. Atsakovė taip pat akcentuoja, kad Rivilės duomenų bazės įskiepių atskirti nuo pačių joje esančių duomenų (perkeliamų duomenų iš programos) neįmanoma. Jei tai būtų padaryta, ieškovė nemokamai gautų visus Rivilės funkcionalumus ir ypatumus, papildomus produktus, nieko nemokėdamas Rivilei ir kuriems pati atsakovė yra išleidusi šimtus tūkstančių eurų. Atitinkamai, galimai būtų pažeidžiamos ir Rivilės intelektinės nuosavybės teisės, nes ji saugo savo programas ir atskiras jos modifikacijas kaip savo intelektinės nuosavybės produktą. Su tuo sutinka ir ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateiktuose 2023 m. birželio 9 d. rašytinių paaiškinimų 19-21 punktuose, t. y. kad egzistuoja Rivilė funkcionalumai, jie yra papildomi funkcionalumai (programos ypatumai), už kuriuos reikia mokėti Rivilei ir be Rivilės leidimo jų platinti, modifikuoti, kurti išvestinius kūrinius ir pan. negalima; taip pat, kad pati programa ir jos papildomi funkcionalumai gali būti perduoti kitiems asmenims, tik sąsajoje su sistemomis, t. y. sistemas reikia įsigyti iš Rivilės už tai sumokant.
65. Atitinkamų elektroninių duomenų (duomenų bazių), sudarytų naudojant IT produktus gavimas iš atsakovės reikštų jos intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą (sui generis ir ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punktas), nes ji buhalterinių paslaugų srityje IT srityje (vidinių procesų suderinimo su buhalterinėmis programomis) yra padariusi dideles (esmines) investicijas.
66. Ieškovė klaidinamai teigia (ir galima sakyti vien iš to kildina savo reikalavimą byloje), kad A. S. yra nurodžiusi, pažadėjusi perduoti elektroninę duomenų bazę. Tačiau to nebuvo, A. S. ieškovei yra atsakiusi, kad kažkokių papildomų duomenų (duomenų bazės) perdavimo klausimas turi būti sprendžiamas suderinus su atsakovės vadovu L. J. ir remiantis pasirašytos buhalterinių paslaugų teikimo sutarties nuostatomis. Po šio A. S. atsakymo, atsakovė taip pat ieškovei nurodė, kad remiantis pasirašytos Sutarties nuostatomis ir Sutarties vykdymo praktika elektroninė duomenų bazė kaip tokia nebuvo sudarinėjama ir todėl negali būti perduodama.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
67. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
68. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais, atsakovė teikia naujus rašytinius įrodymus, tačiau neprašo jų priimti, bei nepagrindžia minėtų dokumentų pateikimo būtinybės. Todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktų papildomų rašytinių įrodymų nepriima ir jų nevertina.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
69. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai bei šalių atstovų paaiškinimai pagrindžia, jog 2015 m. balandžio 23 d. tarp ieškovės (ankstesnis pavadinimas – UAB „Tęstinės idėjos“) ir atsakovės (ankstesnis pavadinimas – UAB „Bonus socius“) buvo sudaryta Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis Nr. BS/359 (toliau - Sutartis), pagal kurią ieškovė pavedė atsakovei teikti buhalterinės apskaitos paslaugas pagal pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, remiantis pateikta apskaitos politika, bendraisiais apskaitos principais ir galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais norminiais aktais, sudaryti finansines ir mokesčių ataskaitas (Sutarties 1 punktas), o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti už sutartas paslaugas mėnesinį mokestį (Sutarties 2 punktas). Tokiu būdu tarp šalių iš šios Sutarties susiklostė sutartiniai atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (CK 6.716 straipsnis). Pagal Sutartį atsakovė teikė paslaugas, o ieškovė už jas mokėjo ir šioje byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl šių šalių prievolių vykdymo.
70. Šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog 2021 m. sausio 19 d. pranešimu ieškovė pranešė atsakovei, jog vadovaudamasis Sutarties 11.3 punktu vienašališkai nutraukia Sutartį ir prašo sustabdyti paslaugų teikimą nuo 2021 m. vasario 20 d. Ieškovė 2021 m. spalio 19 d. raštu paprašė atsakovės grąžinti buhalterinės apskaitos dokumentus. 2021 m. lapkričio 29 d. Buhalterinės apskaitos likučių priėmimo – perdavimo aktu atsakovė perdavė ieškovui nurodytus dokumentus.
Dėl buhalterinės apskaitos paslaugų rezultato, pareigos jį perduoti
71. Kaip šioje byloje pažymėjo kasacinės instancijos teismas, pirmiausia turi būti nustatyta, kokia apimtimi šalys, sudarydamos sutartį, susitarė dėl buhalterinės apskaitos paslaugų rezultato – duomenų rinkinio sukūrimo, vertinant tiek šalių ketinimus, tiek susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką, taip pat ir paslaugų sutarties vykdymo bei kliento interesų prioriteto kontekste (CK 6.717, 6.718 straipsniai).
72. Pagal CK 6.722 straipsnį atlygintinų paslaugų teikėjui nustatyta pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip, nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinų paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Ši įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020, 38 punktas). CK 6.718 straipsnio 2 dalis nustato, kad, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų.
73. Kasacinės instancijos teismas aiškindamas byloje aktualias BAĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarkos, nurodė, kad byloje nustačius, jog ieškovės buhalterinės apskaita buvo vedama elektronine forma, ta pačia forma turi būti perduoti ir visi sutarties vykdymo laikotarpiu sudaryti duomenų rinkiniai. Be to, konstatavo, jog byloje buvo nustatyta, kad ieškovės buhalterinė apskaita buvo vedama elektroniniu būdu, naudojantis kompiuterine apskaitos programa <...> šalių sudarytos sutarties vykdymo praktika patvirtina, kad šalys laikėsi atsakovės pasirinktos paslaugų teikimo formos – buhalterinė apskaita buvo vedama elektroniniu būdu, naudojantis specialia kompiuterine programa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutarties 33, 36 punktai).
74. Ieškovė papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad atsakovė ieškovei el. paštu persiuntė informaciją – užfiksuotus buhalterinius veiksmus be jų detalizacijos, kurių ieškovė negali panaudoti savo veikloje: importuoti duomenis, šių duomenų pagrindu atlikti naujas operacijas, tikrinti ir koreguoti istorinius duomenis.
75. Atsakovė tuo tarpu, iš dalies nesutikdama su kasacinės instancijos teismo išaiškinimais, laikosi pozicijos, kad ji neįsipareigojo perduoti skaitmeninio duomenų rinkinio. Papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad visi reikalingi duomenys PDF formatu, kurių visuma ir sudaro duomenų bazę/rinkinį, buvo perduoti. Atsakovė duomenų neprašė Excel formoje ir šiuo metu to neprašo, todėl laikytina, kad perdavimo elektroninė forma buvo tinkama.
76. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliantės dėstoma pozicija. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, kasacinės instancijos teismo išakinimus šioje byloje, darytina išvada, kad atsakovės atsisakymas perduoti suskaitmenintus duomenų rinkinius (nepriklausomai nuo naudojamos programinės įrangos) nėra pagrįstas teisės ir fakto prasme. Kaip minėta, byloje nustačius, kad buhalterinės apskaita buvo vedama elektronine forma, tokia pačia forma turi būti perduoti ir duomenų rinkiniai, sudaryti teikiant paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su atsakovės pozicija, kad duomenų perdavimas PDF formatu, vertintinas kaip tinkamas pareigos perduoti dokumentus įvykdymas, nes byloje nėra pateikta objektyvių duomenų pagrindžiančių, kad PDF formato dokumentai gali būti importuojami į atitinkamas programas ir naudojami vykdant tęstinę ieškovės buhalterinę apskaitą.
77. Taigi, atsižvelgiant į šalių Sutarties vykdymo praktiką, remiantis išdėstytais kasacinio teismo išaiškinimais, Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, seka išvada, kad ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakove turėjo tikslą įgyti galimybę naudoti susistemintus duomenis pagal Sutartį jos tolesnėje veikloje, taip tęsiant sudaromą apskaitą, šios aplinkybės turėjo būti žinomos tiek ieškovei, tiek atsakovei. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog nustačius, kad ieškovės buhalterinė apskaita buvo vedama elektronine forma, ta pačia forma turi būti perduoti ir visi sutarties vykdymo laikotarpiu sudaryti duomenų rinkiniai (paslaugų sutarties rezultatas) (CK 6.718 straipsnio 5 dalis). Priešingu atveju galėtų būti vertinama, jog sutarties tikslas – teikti buhalterinės apskaitos paslaugas, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka sukurti ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemą (BAĮ 2 straipsnio 4 dalis), nėra pasiektas.
78. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad įprasta buhalterinės apskaitos programas paslaugų teikėjams įsigyti siekiant sukurti duomenų bazes/rinkinius ir išsaugoti duomenis apskaitai ir analizei, tam, kad šie duomenys vėliau galėtų būti panaudoti užsakovo vykdant atitinkamą veiklą, tačiau šiuo atveju duomenų bazė/rinkinys nebuvo perduota, persiųsta tik informacija – užfiksuoti buhalteriniai veiksmai be jų detalizacijos PDF formatu, kurių ieškovė negali panaudoti savo veikloje.
79. Kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad, vertinant galimybę tenkinti ieškinio reikalavimą – įpareigoti perduoti duomenų bazę per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, turi būti ne tik įsitikinta tokio reikalavimo tenkinimo galimybe, bet, ir jį tenkinus, turi būti suformuluotas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje konkretus įpareigojimas, kuris prireikus galėtų būti įvykdytas priverstinai.
80. Šiuo apsektu, pažymėtina, kad ieškovė formuluodama ieškinio reikalavimus nenurodė kokia konkrečia elektronine forma ir/ar kokia konkrečia programine įranga naudojantis sukurta duomenų bazė/rinkinys turėtų būti perduotas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas perduoti ieškovei jos pateiktų atsakovei buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą duomenų bazę/rinkinį, laikotarpio, kai atsakovė buvo atsakinga už ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. nuo 2016 m. birželio 1 d. iki sutarties nutraukimo 2021 m. lapkričio 1 d., suformuluotas tinkamai ir yra įgyvendinamas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, „duomenų bazės“ perdavimas elektronine forma apima formą (Rivilė, Exel ar kt.), leidžiančią naudotis suskaitmenintu duomenų rinkiniu, o „duomenų bazė“ aiškiai indikuoja „duomenų rinkinį“, kuris atsižvelgiant į paslaugų teikimą elektroniniu būdu, suponuoja ir duomenų bazės/rinkinio perdavimą elektroniniu būdu, pagal pareikštus ieškinio reikalavimus.
Dėl duomenų bazių gamintojo teisių apsaugos
81. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nevertino, ar, šalių sudarytos sutarties pagrindu atsakovei suteikus ieškovei buhalterinės apskaitos paslaugas, šių paslaugų rezultatas – kompiuteriniu būdu sukurtas duomenų rinkinys – neatitinka duomenų bazės sampratos pagal ATGTĮ.
82. Pagal ATGTĮ 2 straipsnio 7 dalį, duomenų bazė – susistemintas ar metodiškai sutvarkytas kūrinių, duomenų arba kitokios medžiagos rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu, išskyrus kompiuterių programas, naudojamas tokių duomenų bazėms kurti ar valdyti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negali daryti išvados, kad ginčo objektu esantis sukurtas duomenų rinkinys neatitinka duomenų bazės sampratos.
83. ATGTĮ 2 straipsnio 47 dalyje nustatyta, kad sui generis teisių subjektas – duomenų bazės gamintojas, kuris parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį padarė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, taip pat fizinis asmuo arba juridinis asmuo, kuriam perėjo duomenų bazių gamintojo sui generis teisės.
84. ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, be to, autorių teisių objektais laikomi kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kita forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas.
85. ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad duomenų bazės gamintojas, kuris įrodo, kad parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį padarė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, turi teisę uždrausti šiuos veiksmus: 1) bet kokiu būdu ar forma visam laikui ar laikinai perkelti visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį į kitą laikmeną; 2) bet kokiu būdu padaryti viešai prieinamą visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį kompiuterių tinklais (internete) ar kitais perdavimo būdais, taip pat platinti duomenų bazės kopijas, jas nuomojant, parduodant, įskaitant viešą siūlymą jas pirkti ar tikslinę duomenų bazės kopijų reklamą, skatinančią vartotojus jas įsigyti. ATGTĮ 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos duomenų bazių gamintojų teisės gali būti perduodamos kitiems asmenims pagal sutartį, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymų nustatyta tvarka. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, duomenų bazių gamintojų teisės saugomos nepažeidžiant autorių teisių į duomenų bazės sudarymą ir autorių teisių bei gretutinių teisių į kūrinius ir gretutinių teisių objektus, kurie sudaro duomenų bazės turinį.
86. Lietuvos teisės mokslo doktrinoje (Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 138–145) nurodoma, kad duomenų bazių gamintojų teisių apsauga užtikrinama, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, duomenų bazę sudarančių elementų (kūrinių, duomenų ar kitokių nepriklausomų elementų) parinkimas ar išdėstymas; antra, esminės investicijos. Nustatant ir vertinant, ar egzistuoja antroji duomenų bazės, kaip jos gamintojo teisių objekto, teisinės apsaugos atsiradimo sąlyga, turi būti atsižvelgiama į visas investicijų rūšis, kurios buvo padarytos duomenų bazei kurti, duomenims parinkti, sudaryti, pateikti ar patikrinti, ir dėl to duomenų bazė įgijo savarankišką turtinę vertę. Šiuo atveju aktualios yra tiek kiekybinės investicijos, susijusios su finansinėmis išlaidomis, tiek ir kokybinės investicijos, kuriomis laikomos profesinės žinios, reikalingos duomenų bazei kurti, taip pat organizacinės išlaidos (žr. ten pat, p. 138–145; Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 255–256) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-684/2015).
87. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl duomenų bazių gamintojų teisių apsaugos, pripažįstama, kad, priklausomai nuo aplinkybių, galimi keli variantai: 1) duomenų bazė, atitinkanti kūriniui keliamus reikalavimus, gali būti saugoma autorių teisių (ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punktas); 2) duomenų bazėms, kurių turiniui parinkti, sudaryti, tikrinti ir pateikti yra padaryta esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, yra suteikiama sui generis teisinė apsauga (ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalis); 3) atitinkanti tiek autorių, tiek sui generis teisinės apsaugos sąlygas duomenų bazė gali turėti ir autorių teisių, ir sui generis teisinę apsaugą (Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 253). Kaip pažymima teisės doktrinoje, galima ir ketvirta galimybė – duomenų bazė neatitinka nei autorių, nei sui generis teisinės apsaugos sąlygų, todėl yra šių teisių nesaugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-421/2019, 40 punktas).
88. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškove, kad apeliantei suvedant ieškovės pateiktus buhalterinius duomenis į programą, apeliantė savarankiškai jokių kūrinių, duomenų ar kitokių nepriklausomų elemento nerinko bei neišdėstė. Tuo tarpu, tai, kad duomenų bazė buvo sukurta naudojant papildomus programos „RIVILĖ“ įskiepius, niekaip nekeičia nagrinėjamos situacijos vertinimo. UAB „RIVILĖ“ naudojimosi sąlygų (https://www.rivile.lt/erpnaudojimosi-salygos) 11 punkte yra nurodoma, kad „Mes išlaikome turtines ir neturtines Mūsų suteiktų aptarnavimo paslaugų rezultatų, įskaitant bet neapsiribojant modifikacijas, teises, Jūs jokių autorių išimtinių teisių į juos neįgyjate, tačiau turite teisę naudotis šiais rezultatais sutarties galiojimo laikotarpiu be teisės perduoti kitiems, tik sąsajoje su Sistemomis“. Taigi, teigti, kad apeliantė, įgyjo savininko teisių apsaugą į programos „RIVILĖ“ paslaugos rezultatą (duomenų bazę), suvedant ieškovės buhalterinius duomenis, nėra pagrįsta.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
89. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, tinkamai vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika. Taigi, apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
90. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
91. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
92. Ieškovė UAB „Andersen Soft“ už atsiliepimo į apeliacinį skundo parengimą bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje pirmąjį kartą patyrė 2 371,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kasacinės instancijos teisme ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 105 Eur žyminis mokestis ir 1 815 Eur teisinės pagalbos išlaidos už kasacinio skundo parengimą. Ieškovė UAB „Andersen Soft“ pateikė duomenis apie 1 242,26 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas už rašytinių paaiškinimų parengimą.
93. Teismas sprendžia, kad ieškovės patirtos išlaidos pagrįstos ir įrodytos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių rekomenduojamų dydžių, todėl iš viso ieškovei priteistina 5 533,86 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „buhalterės.lt“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „Buhalterės.lt“, juridinio asmens kodas 302546905, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Andersen soft“, juridinio asmens kodas 303389264, naudai 5 533,86 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Asta Jakutytė-Sungailienė
Virginijus Kairevičius
Asta Pikelienė