Administracinė byla Nr. A-1004-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02389-2015-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui, Kultūros paveldo departamento Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, Ž. S., A. S., D. S. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

                            Pareiškėja R. S. 2015 m. balandžio 27 d. pateikė skundą ir patikslintą skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (12.7-V)2V-398; 2) įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinį padalinį priimti naują sprendimą, įvertinus pateiktus projektinius pasiūlymus.

                            Pagrįsdama savo reikalavimus nurodė, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus teritorinio padalinio 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (12.7-V)2V-398 nepritarta jos pateiktiems projektiniams pasiūlymams. Nepritarimą pagrindė Departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. vasario 25 d. aktu Nr. KPD-RM-436/1 ir Departamento 2014 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. Į-126. Teigė, kad atsisakymas yra neteisėtas. Pareiškėja taip pat nurodė, kad nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirties nekeitė, tam nebuvo jokio poreikio, nes žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas nustatytas specialiuoju planu, kuris nepakeistas, yra galiojantis. Kadangi sklypo paskirtis nebuvo keičiama, nebuvo pagrindo kreiptis į Departamentą. Be to, minėtas sklypas patenka į kultūros paveldo objekto vizualinės apsaugos zoną, o ne į kultūros paveldo objekto teritoriją, todėl teisės normos, reglamentuojančios kultūros paveldo teritorijos apsaugą, negalėjo būti taikomos. Kadangi Departamentas atsisakymą grindė teisės aktų nustatyta tvarka nepaskelbtais teisės aktais, taip pat teisės aktais, reglamentuojančiais kitokio pobūdžio administracinius santykius, pareiškėja padarė išvadą, kad Departamento sprendimas yra be motyvų, nepagrįstas galiojančiomis bei atitinkamą teisinį santykį reglamentuojančiomis nuostatomis, todėl negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

                            Atsakovas Departamento Vilniaus teritorinis padalinys pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

                            Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami istoriniai ir fiziniai tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Taigi, tik nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalingumo ar netaikymo, teritorijos ribų apibrėžimo.

                            Akcentavo, kad Departamento pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2014 m. vasario 25 d. aktu Nr. KPD-RM-436/1 patikslino kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorijos ribas. Teritorijos ribos buvo išplėstos ir pareiškėjos nuosavybės teise valdomas žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo patikslintų duomenų registravimo Kultūros vertybių registre, įtrauktas į kultūros vertybės teritorijos ribas. NKPAĮ 8 straipsnio 8 dalis nustato, kad vertinimo tarybų sprendimai skelbiami Departamento ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis NKPAĮ 8 straipsnio 12 dalimi Vertinimo tarybos akto skelbimas Teisės aktų registre nenumatytas teisės aktuose. Taip pat teisės aktuose nenustatyta Vertinimo tarybos akto pateikimas visuomenei viešai svarstyti.

                            NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalies 2 punktas reglamentuoja, jog siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima kultūros paveldo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų ar statinių paskirtį. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas, remiantis Kultūros vertybių registro duomenų patikslinimu Departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. vasario 25 d. aktu                     Nr. KPD-RM-436/1, buvęs apsaugos zonoje, pateko į kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, todėl Departamento sutikimas dėl žemės sklypo naudojimo paskirties keitimo buvo būtinas. Departamento Vilniaus skyrius ginčijamu sprendimu apie tai informavo pareiškėją antroje dalyje. Be to, papildomai nurodyta NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama, bei šio straipsnio 5 dalis, kuri nurodo, kad saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims, kurie yra daiktinės teisės objektai, nustatoma konservacinė (saugojimo) paskirtis.

                            Departamentas, vadovaudamasis NKPAĮ 22 straipsnio 4 dalies 1 punktu, remdamasis patikslintais Kultūros vertybių registro duomenimis, 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. Į-126 nusprendė pradėti rengti (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos specialiojo plano keitimą ir nustatė planavimo tikslus ir uždavinius. Departamento Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo projektinių pasiūlymų pateikimo metu yra tikslinami paveldosaugos reikalavimai taip pat ir ginčo sklypui, nurodė, kad negali pritarti naujai statybai šiame sklype, iki nebus patikslinti paveldosaugos reikalavimai. Departamento Vilniaus skyrius apie vykdomą paveldosaugos reikalavimų tikslinimą išdėstė ginčo sprendimo 3 dalyje, pagrįsdamas atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams argumentus teisės aktais.

                            Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Departamento Vilniaus teritorinis padalinys.

                            Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, laikantis nustatytos tokių sprendimų priėmimo tvarkos.

II.

              Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – įpareigojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinį padalinį pakartotinai vertinti pareiškėjos R. S. 2015 m. kovo 24 d. prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

              Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2014 m. vasario 25 d. aktu Nr. KPD-RM-436/1 patikslino Kultūros vertybių registre registruoto (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų duomenis. Pareiškėja 2015 m. kovo 24 d. pateikė Departamento Vilniaus teritoriniam padaliniui prašymą suderinti kultūros paveldo objekto, jo teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje bei apsaugos zonoje esančio statinio projektą. Departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2015 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (12.7.-V)-2V-398 nepritarė projektiniams pasiūlymams, kadangi pareiškėjos nurodytas žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų vertybės teritoriją. Be to, Departamento direktoriaus 2014 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. Į-126 yra pradėtas rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumento keitimas. Pareiškėja nesutikimą su skundžiamu aktu grindė tuo, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. vasario 25 d. aktas Nr. KPD-RM-436/1 yra norminis teisės aktas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 10 punktu turėjo būti paskelbtas teisės aktų registre. Atitinkamai Departamento Vilniaus teritorinis padalinys negalėjo remtis teisės aktu, kuris nebuvo tinkamai paskelbtas.

              Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi ir Kultūros vertybių registro nuostatų 6 punktu nusprendė, kad Tarybos sprendimas yra pagrindas registruoti atitinkamas nekilnojamąsias kultūros vertybes, tai reiškia, kad toks aktas pagal įstatymus sukuria tam tikras teises bei pareigas, yra vienkartinis teisės taikymo aktas, t. y. administracinis aktas. Teismas padarė išvadą, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas yra individualus administracinis aktas bei kad teisės aktuose nekeliamas reikalavimas paskelbti jį Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai atmetė pareiškėjos argumentus, kad Departamento Vilniaus teritorinis padalinys negalėjo vadovautis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. vasario 25 d. aktu Nr. KPD-RM-436/1 dėl to, kad jis nepaskelbtas Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka.

              Teismas taip pat pažymėjo, jog NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir vertinimo tarybos). Taigi ši nuostata nustato kompetentingą instituciją, kuri apibrėžia nekilnojamųjų kultūros vertybių, kultūros paveldo objektų ar vietovių teritorijų ribas. Teismo vertinimu, Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2014 m. vasario 25 d. aktu Nr. KPD-RM-436/1 turėjo teisę patikslinti nekilnojamojo turto paveldo objekto ribas.

              Teismas pažymėjo, jog iš skundžiamo Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2015 m. balandžio 2 d. rašto Nr. (23.7-V)2V-398 matyti, kad Departamento 2014 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. Į-126 buvo pradėtas rengti (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-681, pakeitimas. Todėl, kol nagrinėjamam žemės sklypui, esančiam kultūros vertybės teritorijoje, nebus patikslinti paveldosaugos reikalavimai ir konkrečios tvarkymo priemonės, atsisakyta derinti pareiškėjos pateiktus projektinius pasiūlymus. Kaip teisinis pagrindas nurodyta NKPAĮ 19 straipsnio 4 dalis. Pagrindinė priežastimi, dėl kurios Departamento Vilniaus teritorinis padalinys atsisakė derinti pateiktą projektą, yra pradėtas rengti (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos specialiojo plano keitimas.

              Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsisakymas derinti statinio projektą tiesiogiai daro įtaką pareiškėjos nuosavybės teisėms į žemės sklypą. Ginčijamas sprendimas yra susijęs su pareiškėjos privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. Byloje nustatyta, kad Departamento Vilniaus skyrius atsisakė derinti statinio projektą motyvuodamas NKPAĮ 19 straipsnio 4, 6, 7 dalimis. Teismo vertinimu, minėtose nuostatuose nėra įtvirtinta Departamento Vilniaus teritorinio padalinio teisė ar pareiga atsisakyti derinti statinio projektą motyvuojant rengiamais nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento pakeitimais. Priešingai, vadovaujantis NKPAĮ 22 straipsnio 1 dalimi saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-681 patvirtintą (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas: (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, statyba ginčo sklype iš esmės galima. Iš minėtų įsakymu patvirtino aiškinamojo rašto matyti, kad ginčo žemės sklype galimas sodybinis arba laisvo planavimo užstatymo tipas. Taigi tinkamai nepagrindus apribojimų negali būti pripažįstama, jog jie nustatyti teisėtai ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą motyvuoti taikomas poveikio priemones.

              Atsižvelgdama į minėtą teisinį reglamentavimą bei remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, jog skundžiamas Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. (23.7-V)2V-398 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra nemotyvuotas, jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiami pareiškėjos teisių apribojimai. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra esminiai, administracinis aktas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Departamento Vilniaus teritorinis padalinys teismo buvo įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjos pateiktą projektinį pasiūlymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

III.

              Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

              Teigia, kad Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. (12.7.-V)2V-398 atitinka reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui – iš jo galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, yra aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

              Pažymi, kad pasikeitęs žemės sklypo statusas kultūros paveldo objekto atžvilgiu yra esminis motyvas, kodėl Departamento Vilniaus skyrius negali pritarti pareiškėjos pateiktiems projektiniams pasiūlymams naujų statinių statybai valstybės saugomo dvaro sodybos teritorijoje. Kituose sprendimo punktuose patikslintas pasikeitusios situacijos teisinis reglamentavimas. NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalies 2 dalis nustato, kad siekiant, jog saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima kultūros paveldo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų ar statinių paskirtį. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), remiantis Kultūros vertybių registro duomenų patikslinimu Departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. vasario 25 d. aktu Nr. KPD-RM-436/1, buvęs apsaugos zonoje, pateko į kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, todėl Departamento sutikimas dėl žemės sklypo naudojimo paskirties keitimo buvo būtinas.

              Akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju aktualus būtent pareiškėjos žemės sklypo paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių pakeitimas. Pastebi, kad pasikeitus ginčo žemės sklypo statusui, įtraukus jį į dvaro sodybos teritorijos ribas, paveldosaugos reikalavimai keisis iš esmės. Todėl mano, kad tai yra pakankamas teisinis pagrindas nepritarti pareiškėjos pateiktiems projektiniams pasiūlymams.

              Pareiškėja R. S. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti apeliacinį skundą, o 2016 m. kovo 29 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

              Pareiškėja teigia, kad atsakovas atsisakymą pritarti projektiniams pasiūlymams nepagrįstai skunde motyvuoja tuo, kad pareiškėja žemės sklypo naudojimo paskirtį pakeitė į kitą be Departamento Vilniaus teritorinio padalinio pritarimo, tačiau NKPAĮ 19 straipsnio 7 dalis nustato, kad atsakovo sutikimo nereikia, jei tai leidžiama pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose nustatomas galimas kiekvieno sklypo naudojimo būdas, užstatymo tankis, intensyvumas ir statinių aukštis.

              Pažymi, kad pareiškėja nesikreipė į atsakovą dėl pritarimo naujai statybai, o paprašė suderinti pateiktus projektinius pasiūlymus, parengtus vadovaujantis galiojančiu specialiojo teritorijų planavimo dokumentu. Pareiškėja nepagrįstais laiko atsakovo argumentus, kuriais jis grindžia savo tariamą teisę nesivadovauti galiojančiu kultūros paveldo apsaugos specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV- 681 „Dėl (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų, paskelbimo valstybės saugomu kultūros paveldo objektu“. Galiojantis specialusis planas ir pareiškėjai, ir atsakovui yra privalomas pagal NKPAĮ 22 straipsnio 1 dalį.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

IV.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčo aplinkybės

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio atsisakymas derinti pareiškėjos pateiktus jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype parengtus statybos projekto projektinius pasiūlymus remiantis nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu, kuriuo buvo išplėstos kultūros paveldo objekto teritorijos ribos.

Atsakovas 2015 m. balandžio 2 d. raštu (sprendimu) Nr. (12.7-V)2V-398 atsisakė pritarti pareiškėjos pateiktiems „Vienbučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) statybos projektas“ projektiniams pasiūlymams, nes pareiškėjai priklausantis žemės sklypas (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į valstybės saugomo kultūros paveldo vertybės – (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) – teritoriją; žemės sklypo naudojimo paskirtis 2014 m. balandžio 28 d. pakeista į kitą – vienbučių ir gyvenamųjų pastatų teritorijos – neteisėtai; be to, Departamento 2014 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. Į-126 buvo pradėtas rengti (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-681, pakeitimas.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, ginčijamą atsisakymą pritarti projektiniams pasiūlymams panaikino, įpareigojo pareiškėjos prašymą spręsti pakartotinai ir priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą, tarp jų nurodyti teisinius atsisakymo pagrindus. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2014 m. vasario 25 d. aktu Nr. KPD-RM-436/1 turėjo teisę patikslinti nekilnojamojo turto paveldo objekto ribas, tačiau atsisakymą derinti statinio projektą vertino kaip pareiškėjos privačios nuosavybės teisių ribojimą, kuris turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. Akcentavo, kad galiojantis (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas yra galiojantis ir ginčo žemės sklype leidžia sodybinio ar laisvo planavimo užstatymo tipą, todėl pareiškėjai taikomų ribojimų negalima laikyti tinkamai pagrįstais, o atsakovo sprendimo – atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus tinkamai motyvuoti taikomas priemones.

Apeliaciniu skundu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą atmesti, akcentavo, kad pareiškėjai priklausančio žemės sklypo statusas yra pasikeitęs, remiantis Kultūros vertybių registro duomenų patikslinimu, patenka į kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, yra inicijuotas specialiojo teritorijų planavimo dokumento pakeitimo rengimas.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė susirašinėjimą su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija dėl žemės sklypo įtraukimo į kultūros vertybės teritoriją pagrįstumo, vykusį po ginčijamo administracinio akto priėmimo. Teisėjų kolegija šių papildomų duomenų (Kultūros ministerijos 2016 m. kovo 8 d. rašto Nr. S2-615, pareiškėjos ir Ž. S. 2016 m. vasario 2 rašto ministerijai) neprideda prie nagrinėjamos bylos, nes administracinio akto pagrįstumas vertinamas remiantis tais duomenimis, kurie buvo aktualūs jo priėmimo metu.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga teritorijų planavimo procese

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, jų teritorijos, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo, strateginio planavimo dokumentus, apsaugos reglamentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo objektai, jų teritorijos ir apsaugos zonos tvarkomi ir veikla juose plėtojama pagal paveldosaugos reikalavimus, nustatomus kultūros paveldo objektų tipiniuose apsaugos reglamentuose, tvirtinamuose Vyriausybės, ir individualiuose apsaugos reglamentuose, parengtuose ir patvirtintuose kultūros ministro nustatyta tvarka; kultūros paveldo vietovės ir jų apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus – tvarkymo planus. Kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planas yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatomi nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje paveldosaugos reikalavimai bei kultūros paveldo vietovės ir jos apsaugos zonos ribos (3 dalis).

Minėtos įstatymo normos apibrėžia teisinius pagrindus, kuriais remiantis tvarkomos nekilnojamosios kultūros vertybės, kultūros paveldo objektai, jų teritorijos, apsaugos zonos. Teritorijų planavimo procese sprendimai dėl nekilnojamojo turto paveldo apsaugos turi būti priimami remiantis šiais įstatyme nustatytais pagrindais. Įstatymo leidėjo apibrėžti teisiniai pagrindai, atsižvelgiant į jų galimą ribojantį poveikį asmenų privačios nuosavybės teisių apimčiai, negali būti aiškinami plečiamai, nukrypstant nuo išdėstytų teisės normų konkretaus turinio.

Dėl Vertinimo tarybos nutarimo kaip savarankiško pagrindo teritorijų planavimo procese

Apeliaciniame skunde Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius teigia, kad remiantis Kultūros vertybių registro duomenų patikslinimu, Departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. vasario 25 d. aktu Nr. KPD-RM-436/1, žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvęs apsaugos zonoje, pateko į kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, todėl buvo būtinas departamento sutikimas dėl žemės sklypo naudojimo paskirties keitimo ir tai buvo pakankamas teisinis pagrindas, remiantis NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalies 2 punktu nepritarti pareiškėjos pateiktiems projektiniams pasiūlymams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teritorijų planavimą ir šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas nustato Teritorijų planavimo įstatymas (1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus, sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, išsaugant vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes.

Iki Teritorijų planavimo įstatymo Nr. XII-407 įsigaliojimo (2014 m. sausio 1 d.) patvirtinti specialieji planai, kurių sprendiniai turėjo privalomąją teisinę galią, išlieka privalomais tol, kol bus parengti juos keičiantys to paties ar žemesnio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai.

Teritorijų planavimo įstatymas apibrėžia, kad teritorijų planavimo sąlygos – tai planuojamai teritorijai taikomos ūkio šakų plėtros programų ir kitų strateginio planavimo dokumentų nuostatos, aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai ir teisės aktais pagrįsti planavimo sąlygas pateikiančios institucijos reikalavimai dėl teritorijų planavimo dokumentuose būtinų nustatyti privalomųjų nuostatų, privalomųjų reikalavimų ar teritorijos naudojimo reglamentų, taip pat inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų prisijungimo reikalavimai.

Taigi atsakovas – planavimo sąlygas pateikianti institucija, nepritardamas pareiškėjos pateiktiems projektiniams pasiūlymams, savo sprendimą privalo pagrįsti teisės aktų reikalavimais dėl teritorijų planavimo dokumentuose būtinų nustatyti privalomųjų nuostatų, privalomųjų reikalavimų ar teritorijos naudojimo reglamentų.

Žemės įstatymo 24 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad žemės sklypo naudojimo būdas nustatomas ir keičiamas pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Remiantis galiojančiu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-681 „Dėl (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentų, paskelbimo valstybės saugomu kultūros paveldo objektu“ patvirtintu specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, pareiškėjai priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirtis buvo pakeista į kitą, naudojimo būdas – į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas ir įregistruota viešame Nekilnojamojo turto registre. Nei viešo registro duomenys, nei savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. KADI-325 nėra kvestionuojami, todėl apelianto argumentai dėl neteisėtai pakeisto žemės naudojimo būdo atmestini.

Remiantis NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalimi, Vertinimo tarybos nustato nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes, apibrėžia jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas. Šio straipsnio 9 dalis nustato, kad į Kultūros vertybių registrą ir pagal jo duomenis sudarytą nekilnojamosios kultūros vertybės pasą (registro duomenų išraše) įrašomi kiekvienos registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas bei vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos.

Minėta, kad kultūros paveldo vietovės ir jų apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planus, kurie yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, taigi nekilnojamosios kultūros vertybės ir kartu su vertybe saugotinų teritorijos ribų įrašymas į Kultūros vertybių registrą yra teisinis pagrindas parengti naujus ar pakeisti galiojančius specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, tačiau savaime nekeičia galiojančių teritorijų planavimo sprendinių. NKPAĮ 19 straipsnio 7 dalis nustato, kad sutikimas kultūros paveldo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą, užstatymo tankį, intensyvumą, tipą, pastatų ar statinių paskirtį pagal šio straipsnio 6 dalį nebūtinas, jeigu tokie veiksmai leidžiami pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose nustatomas galimas kiekvieno sklypo naudojimo būdas, užstatymo tankis, intensyvumas ir statinių aukštis.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, iš esmės pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas. Atsakovas, nepritardamas pareiškėjos projektiniams pasiūlymams, nenurodė teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, kurios pagrįstų jo atsisakymą vadovautis galiojančiais specialiojo plano sprendiniais, todėl, remiantis apeliacinio skundo argumentais, naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

              Teisėjai              

                            Artūras Drigotas

                            Ramutė Ruškytė

                            Virginija Volskienė