Administracinė byla Nr. A-650-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05308-2015-7

                                          Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2015  m. lapkričio 3 d. buvo kalinamas  Lukiškių TI-K 8-26 m2 ploto kamerose kartu su dar 2–8 asmenimis. Atitinkamai vienam asmeniui teko 0,5-1,5 m2 kameros ploto. Kamerose tualetai buvo įrengti bendroje patalpoje. Trūko ventiliacijos, stipriai dvokė, nes kalinamieji rūkė ir naudojosi neizoliuotu tualetu kitų kalinamųjų akivaizdoje. Kameros buvo blogos būklės, drėgnos ir šaltos. Apšvietimas kamerose taip pat blogas. Ankštas gyvenamąsias sąlygas, anot pareiškėjo, sunkino ir tai, kad buvo skiriamas labai trumpas laikas pasivaikščioti izoliatoriaus kiemeliuose (viena valanda per dieną). Pasivaikščiojimui kiemeliai buvo maži, trūko vietos sportuoti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K išduota patalynė buvo blogos būklės, nešvari. Rūbus skalbtis reikėjo rankomis šaltu vandeniu kameroje esančioje kriauklėje. Naudotis dušu galima buvo tik kartą per 7 dienas 10 minučių. Buvo įrengti tik du dušai, todėl dažnai nesuspėdavo nusiprausti. Nebuvo išduodami rūbai ir avalynė pagal sezoną. Maistas buvo gaminamas ir teikiamas blogomis sąlygomis, nekokybiškas, jo trūko. Artimieji perduoti maisto negalėjo. Ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine ir/ar sutuoktine buvo uždrausti, nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai, nepriimami prašymai. Todėl negalėjo gyventi pilnaverčio seksualinio gyvenimo su sužadėtine ir/ar sutuoktine, nuolat kentė. Telefoniniai kontaktai, pašto paslaugos nebuvo apmokamos, o pajamų neturėjo, nes nedirbo. Negalint palaikyti adekvačių ryšių su išoriniu pasauliu, todėl jie nutrūko.

Pareiškėjo teigimu, sveikatos priežiūra Lukiškių TI-k buvo organizuota blogai, ne visi būtini medikamentai buvo išduodami nemokamai. Negaudamas darbo užmokesčio, negalėjo reikalingų medikamentų nusipirkti. Tualetinio popieriaus mėnesiui išduodavo tik 1 ritinėlį, tačiau jo pakako tik 4 dienoms. Papildomai tualetinio popieriaus įsigyti už asmenines lėšas nebuvo galimybės. Artimiesiems tualetinio popieriaus perduoti buvo draudžiama. Būtiniausi higienos reikmenys - dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, skutimosi putos ir/ar pasta nemokamai nebuvo išduodami, šiuos reikmenis perduoti taip pat buvo uždrausta. Dėl to negalėjo laikytis vyrui būtinos kasdienės higienos. Buvo uždrausti šilti pledai.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) neužtikrinant teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius ir gyvenimo nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučia baimę, pažeminimą, kas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje apibrėžtą neturtinės žalos sąvoką.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Teigė, kad visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjo nebuvo įstaigoje, kadangi jis buvo išvykęs į pataisos namus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovas paaiškino ir tai, kad skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, nes privalo vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Atsakovas sutiko, kad tam tikrais atvejais kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas nurodė, kad laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K teigimu, kamerose sanitarinis mazgas įrengtas ir šaltas vanduo tiekiamas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimų. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro. Remiantis Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punktu kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytų normų. Taip pat, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore atsakovas paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal šio kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsakovas pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų, nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m2 iki 23,14 m2. II korpuse - 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 m2 iki 37,40 m2. III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 m2 iki 31,05 m2.

Atsakovas pasisakė, kad BVK 95 straipsnyje yra nustatyta specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda. Pagal šio straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių ar avalynės siuntinį. Pagal BVK 95 straipsnio 2 dalį vienas pašto siuntinys turi sverti ne daugiau kaip 10 kg, o perduodamas siuntinys - ne daugiau kaip 15 kg. Asmuo, atnešęs perduodamą siuntinį, privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Rasti kiti daiktai, išskyrus spaudą, dokumentus ir avalynę, nuteistajam neįteikiami, greitai gendantys daiktai ir maisto produktai sunaikinami. Galimybės nuteistajam gauti pašto arba perduodamą maisto produktų siuntinį teisės aktai nenumato.

Dėl pasimatymų tvarkos ir sąlygų atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomasi SVĮ ir BVK nustatytų ilgalaikių pasimatymų organizavimo tvarkos ir sąlygų reikalavimų. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Atsakovas paaiškino, kad BVK 102 straipsnyje nustatyta nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Taigi, nuteistieji gali realizuoti savo teisę paskambinti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Šiuo atveju nėra įrodymų, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Akcentavo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. G. K. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita (8-19 b. l.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Al46-1527/2012). Skundas teismui dėl žalos atlyginimo pateiktas tik 2015 m. lapkričio 6 d., t. y. praėjus daugiau nei 1 m. 7 mėn. nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, nurodė, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu (b. l. 52-55).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje             Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija       2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Hipotetinio (deklaratyvių teiginių, nesietinų su konkrečiomis, apibrėžtomis individualiomis aplinkybėmis) pobūdžio svarstymų teismas nenagrinėja, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma). Higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta ploto norma nustatyta Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydomiems suimtiesiems/nuteistiesiems.

Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014).

Taip pat teismas rėmėsi, šiam ginčui aktualiu Konvencijos 3 straipsniu, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Higienos normos 24 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal šios Higienos normos 26 punktą gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis - 0,05-0,15 m/s. Higienos normos 28 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.

Teismas rėmėsi esančiais byloje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, pažymėjo, kad kamerose Nr. 110 ir Nr. 258, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, patikrinimų pareiškėjo kalinimo metu nebuvo atlikta (29-35 b. 1.). Tačiau iš pateiktos informacijos matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio mėn. atliko visuomenės sveikatos saugos kontrolę kameroje Nr. 258 ir jokių Higienos normos reikalavimų pažeidimų, susijusių su kameros vėdinimu, drėgme, apšvietimu nenustatė. 2014-02-05 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-71 nurodyta, kad patalpos vėdinamos per langus, nepažeidžiant Higienos normos 24 punkto reikalavimų, kameroje Nr. 258 langus buvo galima atverti (b. l. 31).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Lukiškių TI-K administraciją byloje nėra.

Teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui, remdamasis byloje esančiais duomenimis, kurie patvirtina, kad Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio mėnesį dėl dezinfekcijos sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą (b. l. 41–43). Tokia sutartis vėl buvo sudaryta 2015 m. sausio 2 d. su UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba” (b. l. 45–47).

Teismas rėmėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir atsakovo atstovo Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, pagal kuriuos nustatyta, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistieji gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 laisvės atėmimo vietoje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pagalvės, čiužiniai, antklodės dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Higienos normos reikalavimų, susijusių skalbimo paslaugomis, minkštojo inventoriaus dezinfekavimu Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nekonstatavo. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad suimtieji (nutiestieji) drabužius gali skalbti tik apmokėję už šią skalbimo paslaugą vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo”. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 21 punktu, kuriama nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kaip minėta, ši higienos norma taikytina tik naujai statomoms ir rekonstruojamoms laisvė atėmimo vietų įstaigoms. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Teismas nurodė, kad kameros ploto pareiškėjui pilnai pakako, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 7 paras, kad šiuo laikotarpiu nereiškė administracijai jokių pretenzijų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo pažeidimo, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad šiuo aspektu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai, kad kameroje įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema, atitinka HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.

Teismas nurodė, kad Higienos normos 68 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta, kad vieną kartą per savaitę Lukiškių TI-K laikomi asmenys dušu gali naudotis iki 15 minučių.

Teismas konstatavo, kad naudojimosi šia teise sąlygos nustatytos paminėtuose Lukiškių TI-K vidaus tvarkos aktuose neprieštarauja Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimams. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra.

Teismas sutiko su pagrįstais atsakovo teiginiais, kad pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo(suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Teismas nustatė, kad pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XVI skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXXVII skirsnio reikalavimais. Atsižvelgus į įstaigoje laikomo asmens statusą, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Teismas rėmėsi Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių 21 punktu, kuriame nustatyta, kad tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Taisyklių 22 punktu įtvirtinti pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai. Pasivaikščiojimo kiemų plotų šios  taisyklės nereglamentuoja. Nepaisant to Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas nuo 17,34 iki 23,14 m2, II korpuse – 14 kiemelių, kurių plotas nuo 34,16 iki 37,40 m2, III korpuse yra 5 atskiri kiemeliai, kurių plotas nuo 15,55 iki 31,05 m2. Taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje vyrams yra išduodami 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui.

Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Nuteistųjų/suimtųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo”, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo” ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d, įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo” (TAR, 2014-03-28, Nr. 03624), parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) nemažiau kaip 2298.

Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino šio teisės akto reikalavimų laikymąsi. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K administracija atsižvelgė į individualius pareiškėjo poreikius. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo maitinimo laikytini nepagrįstais. BVK 95 straipsnio nuostatos nenumato nuteistųjų teisės gauti maisto siuntinius.

Teismas nurodė, kad teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka. BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. BVK 91 straipsnyje nustatyta, kad atvirose kolonijose nuteistieji gali be apribojimų gauti pasimatymus, pašto ir perduodamus siuntinius, smulkiuosius paketus su spauda, gauti ir siųsti laiškus, skambinti telefonu. BVK 94 straipsnis taip pat reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). BVK 94 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Teismas pažymėjo, kad pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XVI skyriaus 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai. Pagal Taisyklių 108 punktą trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto.

Teismas darė išvadą, kad aplinkybė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) šiuo atveju buvo neteisėti, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Teismas atitinkamai abstrakčiais ir neįrodytais vertino pareiškėjo skundo teiginius dėl skambučio teisės nesuteikimo, negalėjimo įsigyti būtinų medikamentų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas negalėjimą pasinaudoti šiomis teisėmis iš esmės grindė argumentu, kad Lukiškių TI-K jis nedirbo, neturėjo pajamų, o nemokamai jos suteiktos nebuvo, tačiau nepaaiškino, kada norėjo pasinaudoti teise į skambutį, taip pat neaišku, ar buvo aplinkybės, dėl kurių jam buvo reikalingas medikamentinis gydymas, tačiau tokių įrodymų byloje nebuvo, todėl ir nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir šiuo aspektu.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad laikotarpiais nuo 2014-03-13 iki 2015-08-19 ir nuo 2015-08-28 iki 2015-11-03 jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, neatitiko tikrovės, nes remiantis bylos duomenimis, tuo metu pareiškėjas buvo išvežtas į Marijampolės pataisos namus.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog patyrė dvasinius  išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių suvaržymą, pablogėjo sveikata, remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo nurodyti patirti nepatogumai ar pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

III.

Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 87–91) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteista 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjo manymu pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisingumo Teismo teisinės praktikos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad jam kalint Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, trūko kamerose ventiliacijos ir ankštas, antisanitarines gyvenamąsias sąlygas sunkino trumpas pasivaikščiojimo kieme laikas, 1 valanda per dieną. Tokiu būdu atsižvelgiant į vienam kalinamajam kameroje tenkantį ypač mažą gyvenamąjį plotą ir kalinimo laikotarpį, jis prievarta buvo įpareigotas 23 valandas per parą gulėti ir iš viso negalėjo judėti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 7 dienas Lukiškių TI-K buvo laikomas tinkamai, t.y. vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas atitiko nustatytų teisės aktų reikalavimus, ventiliacijos ir sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktus, buvo užtikrintos pasimatymo ir pasivaikščiojimo teisės, kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo jo nurodytų neteisėtų veiksmų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Šiuo atveju, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl remdamiesi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl kalinimo sąlygų, dėl patalpų vėdinimo, ilgalaikių pasimatymų suteikimo bei pasivaikščiojimo teisės realizavimo, ir iš naujo šiais aspektais išdėstytų argumentų nekartoja.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, todėl teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl neturtinės žalos egzistavimo bei vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo kalinamas 7 paras ir jam buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui, laikomam kameroje, tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, kurį nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad minėtame Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą turėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą minėtame įsakyme. Tačiau EŽTT vertinimu, bet kokiu atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teisėjų kolegija remiantis bylos duomenimis, konstatuoja, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 20 d. kameroje Nr. 110 buvo laikomas vienas. Tai įvertinusi teisėjų kolegija, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta (kameros plotas 7,31 kv. m). 2013 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 193, kurioje buvo dviese su kitu asmeniu (kameros plotas 7,48 kv. m). iš minėtos kameros Nr. 110 pareiškėjas buvo į kamerą Nr. 258, šioje kameroje buvo 3–4 asmenys, o kameros plotas siekė 34,71 kv. m., todėl teisėjo kolegija daro išvadą, kad kameroje Nr. 258 vienam asmeniui teko nuo 8,68 kv. m iki 11,57 kv. m. Šiuo atveju, vertinant ar pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad jam dėl kameroje esančių baldų, sanitarinio mazgo, buvo suvaržyta judėjimo laisvė – pareiškėjas kreipėsi tik dėl bendro mažo kameros ploto, teigiant, kad baldai neturėtų būti įskaičiuojami į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme numatytą 3,6 kv. m minimalaus ploto ribą. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad bendrai įvertino pareiškėjo judėjimo galimybes, nurodydamas, jog pareiškėjui ploto trūkumas buvo kompensuojamas sudarant galimybę kasdien pasivaikščioti kiemelyje. Taip pat Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti, suteikiant asmenims galimybę ne tik pasivaikščioti bet ir pasportuoti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo teisė normaliai judėti kameroje nebuvo varžoma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Šiame kontekste pasisakytina, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teismas, apskaičiuodamas jam priteistiną neturtinę žalą, turėtų vadovautis vien EŽTT praktika, atmetami kaip nepagrįsti.

Atkreipiamas dėmesys, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi, kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalinamas buvo itin trumpą laiką (2015 m. rugpjūčio 20-27 d.), jam tekdavo nuo 7,48 kv. m. iki 11,57 kv. m. kameros ploto, todėl tenkantis plotas vienam asmeniui negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.