Civilinė byla Nr. e2A-1659-861/2023
Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00053-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6;
2.6.16.8.1; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Donata Kravčenkienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. pareiškimą su suinteresuotais asmenimis R. A., D. R., V. R., I. L., L. L., J. M., G. S., R. S., Nacionaline žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracija, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. A. pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), anksčiau stovėjo J. L. priklausęs statinys – namas su valgomuoju ir virtuve.
2. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), anksčiau stovėjo J. L. priklausęs statinys – namas su valgomuoju ir virtuve. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas sodybos atkūrimo regioniniame parke tikslu, kad nustatyta tvarka galima būtų gauti statinių projektavimo sąlygas ir leidimą statybai. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2015-05-32.
3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023-03-02 nutartimi pagal Lietuvos Generalinio prokuroro pareiškimą atnaujintas procesas Švenčionių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-105-763/2015.
4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 370 straipsnio 4 dalį, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.
5. Pareiškėjas V. A. pareiškimą palaikė visiškai ir prašė tenkinti. Paaiškino, kad sklypą (duomenys neskelbtini), įsigijo prieš tai išsinagrinėjęs ar toje vietoje galima statyba. Tuo klausimu teiravosi regioninio parko direkcijoje, tiek aplinkinių gyventojų. Aplinkiniai gyventojai žinojo, kad iki tarybinių laikų toje vietoje stovėjo namai, namai sudegė, o tarybų valdžia naikino paveldą ir viskas buvo išvežta. Būdamas įsitikinęs, kad statyba galima, atrodo, kad 2011 m., nusipirko žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Regioninio parko tvarkymo plane buvo numatyta, kad namų statyba yra galima. Žemės sklypą įsigijo su galimu užstatymo plotu, pastatų tuo metu nebuvo, sklype buvo matyti išvartyti, išmėtyti pamatų fragmentai. Tai buvo apie 4 ha ploto žemės sklypas, vėliau buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Vėliau sklypą pardavė ir nauji savininkai sklypą pasidalijo, kada tiksliai sklypą pardavė, neprisimena. Aplinkybes, kad tame sklype stovėjo namas, patvirtino eigulys V. O. ir netolimas kaimynas Č. T., jie tiksliai žinojo tas vietoves. V. O. toje vietovėje eiguliu pradirbo 50 metų, gerai prisiminė, kad toje vietoje buvo namas, tarybiniais metais toje vietoje sodino pušeles. Kitas liudininkas Č. T. buvo netolimas kaimynas, 2 - 2,5 km atstumu ilgą laiką gyveno toje vietovėje. V. O. mirė prieš kelis metus, o Č. T., sulaukęs (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, mirė prieš kelias savaites. Tai buvo visų gerbiami žmonės ir pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo netikėti liudininkais, jie patys matė ir žinojo ne iš pasakojimų apie toje vietoje buvusį namą. Su J. L. palikuonėmis bendravo tik tada, kai pirko žemės sklypą iš jų. Jis yra įsigijęs ne vieną žemės sklypą, visi žinojo, kad neapgauna ir sumoka teisingą kainą. Nesutinka, kad liudininkai buvo nepatikimi. Kiek žinojo iš aplinkinių gyventojų pasakojimų, tai sudegus namui, namą perstatydavo kitoje, ne toje pačioje vietoje. Į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi, nes pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, namą galima buvo statyti tik namų valdos žemės sklype, o iš jo įsigyto 4 ha ploto žemės sklypo pagal įstatymą negalima buvo išskirti namų valdos. Norėjo apsidrausti ateičiai, kad nebūtų jokių niuansų, kol buvo gyvi liudytojai, galintys paliudyti tam tikras aplinkybes. Tai, kad kažkokių duomenų nėra žemėlapiuose, nėra pagrindo teigti, kad minėtame sklype nebuvo J. L. namo.
6. Suinteresuotas asmuo V. R. su pareiškimu sutiko ir prašė tenkinti. Paaiškino, kad 2013 m. iš V. A. įsigijo dalį žemės sklypo. Žemės sklypą pirko su tikslu ateityje žemės sklype statyti pastatus. Mano, kad dabartinė situacija yra kažkieno kerštas, noras pakenkti. 2013 m. perkant žemės sklypą, V. A. pateikė dokumentus, kuriuose parko direkcijos generaliniame plane buvo numatyta gyvenamojo namo statybos galimybė toje vietoje, taip pat buvo raštas, kuriame parko direkcija neprieštaravo dėl naujos statybos. 2013 m. įsigyjant žemės sklypą, sklypas buvo apaugęs, sklype buvo įvairių betoninių blokų, tualetų liekanos, valčių, liepto liekanos, ežere buvo polių liekanos ir sklypas tikrai neatrodė taip kaip atrodo dabar. Žemės sklypą išvalė nuo įvairių šiukšlių, šienauja ir prižiūri, padarė lieptą. Bendras žemės sklypo plotas yra 3,63 ha, jis yra vienas iš bendrasavininkų, įsigijo 0,92 ha ploto žemės sklypą, kurį valdo pagal susitarimą su kitais bendrasavininkais. Šiuo metu yra trys žemės sklypo savininkai, jei gerai žino, tai L. valdo pusę sklypo, ¼ sklypo valdo jis, ir ¼ dalį – M.. Žemės sklypui yra išduotas leidimas atkurti sodybą bendram 700 kv. m. plotui. Yra suprojektuota ir gautas statybos leidimas gyvenamajam namui ir trims ūkiniams pastatams. Statybos leidimas yra visam sklypui, dabar L. L. valdomoje sklypo dalyje yra ūkinis pastatas, jie statė pirmi, jis savo valdomoje dalyje pasistatė lieptą. Gyvenamasis namas yra suprojektuotas jo valdomoje žemės sklypo dalyje, kitose žemės sklypo dalyse nėra suprojektuoto gyvenamojo namo. Dalį sklypo pirko iš V. A., su V. A. buvo sutarta, kad V. A. pasirūpins statybą leidžiančiais dokumentais, buvo parko direkcijos generalinio plano išrašas ir parko direkcijos leidimas ankstesnei savininkei, kurios pavardės neprisimena, atkurti žemės sklype buvusią sodybą. Šie dokumentai leido pagrįstai manyti, kad toje vietoje galima atkurti sodybą. Prieš projektuojant gyvenamąjį namą, atliko grunto geologinius tyrimus, t. y. projektuojamų statyti statinių vietose buvo atlikti žvalgybiniai gręžiniai. Būtent toje vietoje, kur pats planavo statyti gyvenamąjį namą, geologai aptiko ir fiksavo jam nežinomo pastato pamatų fragmentus. Atliekant topografinę nuotrauką, topografai trijose žemės sklypo vietose aptiko ir pažymėjo pamatų fragmentus, viena pamatų dalis lig šiol yra likusi pušynėlyje, o kitas dalis 2020 m. tvarkydamas žemės sklypą išvežė. Kadangi buvo teismo sprendimas dėl sodybos atstatymo, geologinio tyrimo ir topografinės nuotraukos duomenų nesureikšmino, nes projektuojant statinius tiesiog reikėjo žinoti, kokie yra gruntai. Fakto, kad aptikti kažkokio statinio fragmentai nesureikšmino, nesusimąstė, kad gal reikėjo daryti archeologinius tyrimus ar pasikviesti statybos inspekciją, kad tą faktą apie rastus pamatų fragmentus užfiksuoti.
7. Suinteresuotų asmenų I. L. ir L. L. atstovė adv. Eglė Latauskienė paaiškino, kad L. L. valdo didesnę žemės sklypo dalį. Vertinant atnaujintos bylos kontekstą, mano ir tai patvirtina ne viena faktinė aplinkybė, kad tai yra L. L. buvusio sutuoktinio S. F. beprotiškas interesas pralaimėjus labai daug civilinių bylų užsakant kažkokį neva tai žurnalistinį tyrimą, kurio straipsnyje viskas suplakta į vieną. Teismo nutartyje atnaujinti šią civilinę bylą atsiranda teisiškai reikšminga aplinkybė, kad suinteresuoti asmenys keitė miškų ūkio žemės paskirties žemę, atidalino žemės sklypus ir ruošiasi kažką statyti. V. A. paaiškino, kad 2013 m. jis įsigijo vieną nedalomą 3,63 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Žemės sklypo savininkai yra pasitvirtinę žemės sklypo naudojimo bendrąsias sąlygas ir tokiu būdu patvirtintas vienas statybos leidimas siekiant atkurti, kiek tai įmanoma, sodybą minėtame sklype. Iki 2015 m. civilinės bylos buvo pateikti vieni istoriškai svarbūs dokumentai, kurie nėra nuginčyti ir turi tam tikrą reikšmę byloje. Generalinė prokuratūra pateikia naujus, neva Sovietų sąjungos registracinius dokumentus, kurių patys nuodugniai neišanalizavo. Namų knygose vienais metais nurodyta, kad buvo du statiniai, kitoje knygoje atsiranda trečias statinys, kas pasirašo šiuos dokumentus nėra aišku, vienu atveju pasirašo lyg ir pats statinio savininkas J. L., kitais atvejais net ir vizualiai žiūrint parašas grafologiškai neatitinka arba iš vis nėra tų parašų. Tačiau šiuose dokumentuose yra apstu kažkokių prirašymų, nelogiškumo. Iš topografinių žemėlapių, kuriuos pateikė Generalinė prokuratūra, be jokių paaiškinimų lyg ir matyti, kad nėra statinių, tačiau bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad žemės sklypas priklauso J. L., statiniai kažkur tai egzistavo (duomenys neskelbtini) kaime, ką patvirtina ir kolūkių namų knygų įrašai, tai kur dingo statinys, kuriame gyveno iki 1960 m. J. L. su šeima. Nors pagal užsakomąjį straipsnį galima daryti kažkokių prielaidų, kad V. A. kažkaip lyg ir neteisėtai užvaldė žemės sklypus ir lyg liudytojai nepatikimi teisme paliudijo, tačiau byloje yra suinteresuotos institucijos – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracija, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija, kurie buvo suinteresuotais asmenimis byloje 2015 m. ir jokių prieštaravimų dėl sodybos atkūrimo minėtame žemės sklype neišreiškė. Byloje duomenų, kad dėl kurios nors iš šių institucijų atstovų galimo piktnaudžiavimo sprendžiat sodybos buvimo (nebuvimo) klausimą, būtų atliekamas koks nors teisėsaugos institucijų ir/ar pačių institucijų tyrimas, taip pat nėra. Atnaujintoje civilinėje apklausti liudytojai byloje nurodė minėtame sklype buvus J. L. sodybą, jokių duomenų apie liudytojų galimą nepatikimumą byloje nėra, be to ir J. L. įpėdinė taip pat patvirtino sodybos egzistavimo faktą. Mano, kad Generalinė prokuratūra skubotai užsakomąjį žiniasklaidos straipsnį vertino kaip faktinę aplinkybę. Juridiniai faktai nustatomi ir pagal faktines istorines aplinkybes, ir pagal proceso dalyvių liudytojų parodymus. Liudytojai yra mirę. L. L. statinys yra įregistruotas, nėra pripažintas neteisėta statyba ir laikinai užkonservuotas. Mano, kad byloje pakanka duomenų net vertinant ir nepatikimus sovietinių laikų kolūkių namų knygų duomenis, patvirtinančių 2015 m. teismo sprendimu nustatytą juridinį faktą. Su V. A. pareiškimu sutinka.
8. Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovė Ž. T. paaiškino, kad pareiškėjui tinkamai įrodžius, kad žemės sklype buvo statiniai ir teismui įvertinus pateiktus duomenis, juridinio fakto patvirtinimui neprieštarauja. Atsiliepime nurodė, kad iš pateiktų dokumentų – plano, paženklinimo akto, statinių nematyti, bet pareiškėjui minėtas aplinkybes dėl statinių buvimo įrodžius kitais duomenimis, juridinio fakto patvirtinimo neprieštarautų. Dokumentuose, vykdant nuosavybės teisės atkūrimo procedūras ar matuojant žemę vietoje, duomenų apie sodybą nėra.
9. Suinteresuoto asmens Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos atstovė D. R. paaiškino, kad pagal teisinį reglamentavimą draustiniuose atkurti sodybas galima trimis atvejais: kai yra išlikę buvusių statinių, sodo liekanų, kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Ginčijamas žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini), patenka į Asvejos hidrografinį draustinį, kuriame vykdant veiklą galioja Saugomų teritorijų užstatymo specialių žemės naudojimo sąlygų įstatymas. Nagrinėjamu atveju 2015-02-26 buvo nustatytas juridinis faktas siekiant atstatyti sodybą saugomojoje teritorijoje – Asvejos regioniniame parke Asvejos kraštovaizdžio draustinyje. 2015 m. teisminiame procese Asvejos regioninio parko direkcija nedalyvavo. Patikrinus erdvinės informacijos portale www.geoportal.lt esančius archyvinius žemėlapius, buvusios sodybos minėtame sklype nėra pažymėta. Tačiau teismo sprendimo priėmimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos numatė galimybę atkurti buvusias sodybas saugomose teritorijose ir nustatė, kad draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus, esančius buvusiose sodybose, kai yra išlikę statinių ar statybų liekanų arba kai yra sodybos pažymėtos vietovės planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Ir pagal šiuo metu galiojančias Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas,, sodybas saugomose teritorijose galima atkurti, tačiau galioja tam tikri Saugomų teritorijų įstatyme numatyti reikalavimai. Konkrečiu atveju jei bus įrodyta, kad sodyba buvo žemės sklype, tai sodybos atkūrimas yra įmanomas. Direkcija duomenų apie sodybos (ne)buvimą minėto sklypo teritorijoje, remiantis portalo www.geoportal.lt duomenimis, neturi. Išvada, kuri yra pateikta 2015 m. nagrinėjant bylą, nesuteikia teisės statyti sodybos. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, sodybą minėtoje teritorijoje galima atstatyti. Pagal teisinį reglamentavimą buvusią sodybą miško žemėje, miškų ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties gali padaryti tik sodybos buvę savininkai ir jų įpėdiniai paveldintys pagal įstatymą. Šiuo atveju žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties sklypas, ne miškų ūkio, todėl neturi reikšmės kas, t. y. savininkas ir/ar jų įpėdiniai pagal įstatymą ar kiti asmenys nustato juridinę reikšmę turintį faktą.
10. Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė R. Š. paaiškino, kad tiek pagal 2015 m. teisinį reglamentavimą, tiek šiuo metu galiojantį, saugomoje teritorijoje žemės ūkio paskirties žemės sklype vykdyti statybas galima tik įsitikinus, kad toje vietoje buvo sodyba. Prokuratūra palaiko poziciją, kad tiek ankstesni į bylą pateikti dokumentai, tiek archyvo pažymos, tiek Asvejos regioninio parko direkcijos pateikti dokumentai nepatvirtino ir nepatvirtina fakto, kad ginčo žemės sklype buvo J. L. priklausiusi sodyba. Atsižvelgiant į tai, kad byloje dėl juridinio fakto nustatymo apklausti liudytojai nebuvo minėto kaimo gyventojai, ir į tai, kad liudytojų parodymai yra labai analogiški ir į kitose dvejose bylose duotus parodymus, liudytojų parodymai vertintini kritiškai. Abu liudytojai nurodė vienodus metus – 1943 m., kai sodyba sudegė ir, kad kolūkiai pamatus išlygino. Apie liudytojų skirtingose bylose panašius liudijimus sprendžia iš teismo sprendimų. Pažymėjo, kad jei, pasak liudytojų, sodybos pamatai buvo išlyginti ir išvežti, tai negalėjo būti aptikti pamatų fragmentai, projektuojant atstatyti sodybą. Liudytojų parodymai prieštarauja ir iš archyvinių institucijų pateiktiems duomenims. Neturi pagrindo abejoti dokumentais ir archyviniais topografiniais 1942 m. ir vėlesniais žemėlapiais, kurie sodybos buvimo minėtame žemės sklype nepatvirtina. Fakto buvus sodybą minėtoje teritorijoje nepatvirtina ir nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai, kadangi planuose nėra pažymėta jokių sodybos liekanų. Nacionalinės žemės tarnybos atstovė taip pat nepatvirtino, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą būtų buvę rasti kokie nors sodybos statinių pamatų požymiai. Juridinis faktas buvo nustatytas remiantis liudytojų parodymais, į bylą pateikti nauji įrodymai paneigia liudytojų nurodytas aplinkybes. Prokuratūros vertinimu, turimų duomenų nustatyti, kad minėtame žemės sklype buvo sodyba, nepakanka. Kur šiuo metu yra J. L. namas, kuriame J. L. pagal kolūkio namų knygos įrašus gyveno iki 1960 m., ir kiti nurodyti statiniai, negali pasakyti, tačiau mano, kad ginčo sklype statinių nėra buvę. Su V. A. pareiškimu nesutinka.
II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė
11. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023-05-29 nutartimi nutarė Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimo (civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015) panaikinimo atmesti. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:
11.1 pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui V. A. su R. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015 nagrinėjimo metu priklausė ¼ dalis 3,63 ha ploto žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įsigytas (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Minėtas žemės sklypas patenka į Asvejos hidrografinio draustinio teritoriją, todėl jam taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – Hidrografiniai draustiniai (XXXIX skyrius), Nacionaliniai ir regioniniai parkai (XXIV skyrius, Valstybinių (nacionalinių ir regioninių) parkų apsaugos zonos. Juridinis faktas prašomas nustatyti sodybos atkūrimo regioniniame parke tikslu;
11.2 vertino, kad ginčo žemės sklype buvo (stovėjo) J. L. priklausęs namas. Esant tokioms aplinkybėms generalinio prokuroro prašymas panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-105-763/2015 ir atmesti V. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – sodybos buvimo nustatymo negali būti patenkintas;
11.3 pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant ar J. L. turėjo sodybą – namą su valgomuoju ir virtuve, (duomenys neskelbtini), archyviniai duomenys yra nevienareikšmiai. 1942 m. žemėlapio (M 1: 10000) ištraukoje matyti, kad žemės sklype ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), statiniai nėra atvaizduoti, vėlesnių laikotarpių – 1950 m., 1963 m., 1979 m., 1983 m. žemėlapių ištraukose minėtame žemės sklype statiniai taip pat nėra atvaizduoti (internetinės svetainės www.geoportal.lt ištraukos);
11.4 kituose archyviniuose dokumentuose – Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo (inspektorato) 1923 m. byloje (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-03-13 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)) nurodyta, kad J. L. (duomenys neskelbtini) turėjo 10 deš. žemės (8 deš. ariamos, 2 deš. Pievų), namą su valgomuoju ir virtuve, daugiau dokumentų apie J. L. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę ir pastatus žemės plano archyve saugomuose fonduose nerasta. Švenčionių rajono apylinkių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų ir Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondų (duomenys neskelbtini) 1955-1970 m. ūkinėse knygose (Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022-11-17 raštas Nr. 17.2.-3379) yra 1955-1956 m. fiksuoti duomenys, kad J. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., girininkas, V. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., darbininkė, asmeninėje nuosavybėje (duomenys neskelbtini) turėjo gyvenamąjį namą 1890 m. statybos, tvartą 1890 m. statybos, žemės 0,60, 2 pastatus. Minėtose ūkinėse knygose vėliau – nuo 1956 iki 1969 m. fiksuoti duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) k. J. L. turėjo gyvenamąjį namą iki 1918 m. statybos, tvartą, daržinę;
11.5 teismas nutartyje nurodė, kad minėti duomenys patvirtina faktinę aplinkybę, kad duomenų fiksavimo metu – nuo 1955 m. iki 1969 m. J. L. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo gyvenamąjį namą, kuriame gyveno su sutuoktine V. L.;
11.6 teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, nurodė, jog jie yra aiškūs, nuoseklūs. Atsižvelgė, jog liudytojai nurodė, pvz. J. L. brolių vardus, kas atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) kaime L. buvo keturi namai, sutampa su liudytojos J. V. D. parodymais, kad L. buvo didelė giminė, gyveno ūkiškai. Teismas sprendė, jog byloje nėra jokių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti minėtų liudytojų parodymais;
11.7 2016 m. birželį Inžinierinių geologinių ir hidrogeologinių tyrimų bendrovės „Geotestus“ atlikti geologiniai ir geotechniniai tyrimai, kurių metu užsakovo V. R. nurodytose vietose atlikus lauko tyrimus – 6 grunto bandymus statiniu zondavimu iki 6,0-7,0 m gylio ir išgręžus 6 gręžinius iki 6,0-7,2 m. gylio, pietrytinėje projektuojamo namo gyvenamojo namo statybos aikštelės dalyje yra senojo pastato pamatų fragmentas, taip pat patvirtina aplinkybę, kad žemės sklype buvo pastatai, kurių pamatų fragmentas rastas žemėje 6,0-7,2 m. gylyje. Šios aplinkybės, teismo nuomone, taip pat patvirtina liudytojų nurodytas aplinkybes apie žemės sklype buvusius statinius. Teismo vertinimu, aplinkybes, kad J. L. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo namą, kuris sudegė, patvirtina ne tik apklausti liudytojai, bet ir 1938 m. gegužės 14 d. (duomenys neskelbtini) kaimo sprendimas (protokolas Nr. 35/32), kuriame patvirtinta, kad J. L. ir jo broliui L. L. nuosavybės teise priklauso 13 ha skirtinės žemės. Šis (duomenys neskelbtini) kaimo sprendimas, kuriame balsavo 6 iš 8 balso teisę turinčių (duomenys neskelbtini) kaimo ūkininkų, patvirtintas 1938-07-22 Švenčionių miesto teismo nutarimu ( bylos Nr. Co 131/38 aktas), sudaro pagrindo manyti, kad J. L., būdamas (duomenys neskelbtini) m. amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini) m., kaimo sprendimas priimtas 1938 m.), nuosavybės teise su broliu L. turėjo žemės sklypą 13 ha ploto, o aplinkybė, kad J. L. buvo girininku ((duomenys neskelbtini) 1955- 1970 m. ūkinių knygų duomenys), t. y. ėjo anuomet svarbias ir valstybės apmokamas pareigas, sudaro pagrindo manyti, kad J. L. galėjo pastatyti namą, kuris sudegė 1943 metais. Tai, kad J. L. galėjo gyventi kitame name ir kitoje, nei buvo sudegęs namas, vietoje, tačiau tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, be liudytojų parodymų netiesiogiai patvirtina ir (duomenys neskelbtini) apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondų (duomenys neskelbtini) 1955-1970 m. pildytos ūkinės knygos, kuriose nurodyta, kad J. L. gyveno 1880 m. statybos name;
11.8 generalinio prokuroro pateiktoje 1942 m. topografinio žemėlapio ištraukoje J. L. priklausęs gyvenamasis namas žemės sklype nėra pažymėtas dėl galimo šio žemėlapio netikslumo ar dėl to, kad šis žemėlapis galimai buvo sudarytas po to, kai namas sudegė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Pareiškėja Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023-05-29 nutartį ir tenkinti generalinio prokuroro prašymą panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-105-763/2015 ir priimti naują sprendimą - netenkinti V. A. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo fakto nustatymo. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
12.1 teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tokiu būdu pažeisdamas CPK 176, 185 straipsnių nuostatas. Teismo išvada, kad anksčiau V. A. ir suinteresuotiems asmenims, o dabar L. L., J. M., V. R. ir D. R. priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo J. L. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su valgomuoju ir virtuve, neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos;
12.2 teismo sprendimas priimtas remiantis įrodymais, kurie, apelianto nuomone, vertintini kaip nepakankami sodybos buvimo ginčo žemės sklype faktui konstatuoti;
12.3 liudytojų Č. T., V. O. ir J. V. D. paaiškinimai, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą, kad ginčo žemės sklype buvo J. L. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su valgomuoju ir virtuve, kuris 1943 metais sudegė, yra prieštaringi, nenuoseklūs ir keliantys abejonių. Šie įrodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Liudytojai Č. T., V. O. ir J. V. D. liudijo apie ginčo žemės sklype tariamą J. L. sodybą (sudegusią 1943 m.), kurioje nei vienas iš jų negyveno, be to liudytoja J. V. D. laikotarpiu apie kurį liudijo net nebuvo gimusi, o apie sodybos žemės sklype egzistavimą teigė sužinojusi iš kitų asmenų - jos artimųjų ir liudytojo V. O. pasakojimų;
12.4 liudytoja J. V. D. 2023-05-08 teismo posėdyje negalėjo tiksliai prisiminti, kur ir kurių statybos metų name po tariamo gaisro 1943 m., jau gimus jai ((duomenys neskelbtini)), gyveno senelis J. L., kurį liudytoja nurodė lankiusi, tačiau tiek nagrinėjant bylą 2015 metais, tiek atnaujinus procesą, galėjo aiškiai nurodyti (tiek žodžiu, tiek žemėlapyje), kad seneliui priklausęs ir 1943 metais sudegęs gyvenamasis namas buvo būtent ginčo žemės sklype. Tokie liudytojos parodymai leidžia abejoti jų patikimumu. Liudytojos J. V. D. parodymai apie ginčo žemės sklype buvusią J. L. priklausiusią sodybą kelia abejonių dar ir dėl to, kad jie nesutampa su kitais byloje esančiais įrodymais;
12.5 liudytojų Č. T. ir V. O. parodymai, duoti nagrinėjant bylą 2015 metais, kuriais remdamasis Vilniaus regiono apylinkės teismas priėmė skundžiamą 2023 m. gegužės 29 d. nutartį, taip pat negali būti vertinami kaip patikimi ir patvirtinantys prašomą nustatyti J. L. priklausiusios sodybos (sudegusios 1943 m.) ginčo žemės sklype buvimo juridinę reikšmę turintį faktą;
12.6 nors liudytojai tvirtino, kad ginčo žemės sklype buvo J. L. priklausiusi sodyba, kuri 1943 metais sudegė, tačiau kiti byloje esantys įrodymai šias aplinkybes paneigia. Lietuvos erdvinės informacijos portale geoportal.lt esančios archyvinių topografinių žemėlapių, kurie apima laikotarpį nuo 1942 iki 1983 m., padidintos ištraukos su jose atvaizduotu anksčiau pareiškėjui V. A. ir suinteresuotiems asmenims, o dabar L. L., J. M., V. R. ir D. R. priklausančiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina aplinkybę, kad šiame žemės sklype sodybos nebuvo;
12.7 pirmosios instancijos teismas, suabejojęs oficialiu rašytiniu įrodymu, skundžiamoje nutartyje nenurodė, dėl kokių aplinkybių 1942 metų topografiniame žemėlapyje galėjo būti neįtraukta (neatvaizduota) ginčo sklype buvusi J. L. nuosavybės teise priklausiusi sodyba (gyvenamasis namas su virtuve ir valgomuoju), kai tuo tarpu kitos sodybos (nutolusios nuo ginčo žemės sklypo) šiame 1942 metų žemėlapyje aiškiai atvaizduotos;
12.8 byloje nenustatyta, kad pamatų liekanos, rastos geologinių ir hidrogeologinių tyrimų metu, yra ginčo vietoje buvusio gyvenamojo namo, priklausiusio J. L., kuris yra pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas, liekanos. Be to. neatmetama ir tokia galimybė, kad pamatų liekanos į sklypą galėjo būti atvežtos;
12.9 Švenčionių rajono apylinkių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų ir Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondų (duomenys neskelbtini) kaimo 1955-1970 m. ūkinėse knygose esančių J. L. ūkio žinių lapų dokumentuose J. L. minimas kaip namo savininkas, o ne kaip asmuo, gyvenantis kito savininko name. Šiuose dokumentuose esantys įrašai patvirtina aplinkybę, kad J. L. iki pat savo mirties 1969 metais asmeninės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime turėjo gyvenamąjį namą ir tvartą, statytus iki 1918 metų, tačiau nepatvirtina aplinkybės, kad namas buvo būtent ginčo žemės sklype.
13. Suinteresuoti asmenys L. L. ir I. L. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašė atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
13.1 nesutikimas su teismo nuomone, jo argumentais, nereiškia, kad priimta teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Vertina, jog teismas priėmė pagrįstą ir išsamią nutartį, ėmėsi aktyvių teismo veiksmų, siekdamas nustatyti ir patvirtinti teisingą teismo sprendimą;
13.2 apeliantė pateikia prieštaringus savo teiginius apie tai, jog „<...> 1938-05-14 (duomenys neskelbtini) kaimo sprendimas (protokolas Nr. 35/32), kuriuo patvirtinta, kad J. L. ir jo broliui L. L. nuosavybės teise priklauso 13 ha skirtinės žemės bei 1955-1970 m. ūkinių knygų duomenys iš kurių matyti, kad J. L. dirbo girininku, nors ir leidžia daryti prielaidą, kad pastarasis galėjo pasistatyti namą, tačiau neduoda pagrindo byloje daryti išvadą, kad namas tikrai buvo pastatytas ir kad jis buvo pastatytas būtent ginčo žemės sklype <...>“, tačiau tokie apeliantės teiginiai prieštarauja objektyvioms ir teisiškai reikšmingoms aplinkybėms, kurias patvirtina visų archyvinių dokumentų visuma;
13.3 liudytoja J. V. D. pakartotinius parodymus pateikė po 8 metų nuo pirmojo teismo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-105-763-/2015, į nemažai klausimų atsakyti ir konkrečių aplinkybių liudytoja nurodyti negalėjo dėl praėjusio laiko faktoriaus (neatsiminimo). Tačiau ji nurodė ir kitas reikšmingas aplinkybes dėl statinių liekanų aptikimo tik jai atgavus teisę į nuosavybės atkūrimą ir ją atkūrus. Iš esmės, visų liudytojų parodymai atitinka dokumentinę informaciją, tiek kiek ji neprieštarauja bylos ginčo aplinkybėms dėl juridinio fakto nustatymo;
13.4 apeliantė siekia sumenkinti liudytojų parodymų svarbą, teigdama, jog liudytojai pateikė prieštaringus, nenuoseklius parodymus ir tariamai jų parodymai atsispindi kitose su pradiniu pareiškėju V. A. susijusiose civilinėse bylose dėl kitų juridinių faktų nustatymo. Paminėtina, kad apeliantė visiškai nevertina liudytojų teisinės padėties ir teisinių pasekmių dėl liudytojų parodymų pateikimo, menkindama piliečių pateiktus parodymus;
13.5 pažymi, kad Generalinės prokuratūros teisinė padėtis ir kompetencija visiškai sudarė apeliantei teisines ir faktines aplinkybes aktyviais veiksmais surinkti ir teismui pateikti tokius dokumentus ir duomenis, kurie visiškai pagrįstų apeliantės teiginius dėl jos prašyme iškeltų tikslų ir siekių. Taigi būtent pareiškėja turėjo procesinę įrodinėjimo naštą įrodyti jos prašyme nurodytas aplinkybes.
14. Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašė pareiškėjos atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
14.1 nurodo, kad nagrinėjamoje byloje juridinis faktas buvo nustatytas siekiant atstatyti sodybą saugomoje teritorijoje – Asvejos regioniniame parke (po 2022-07-01 reorganizacijos Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija), Asvejos kraštovaizdžio draustinyje. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė;
14.2 įvertinus Lietuvos erdvinės informacijos portale geoportal.lt esančius archyvinius žemėlapius, Direkcijos nuomone, buvusių sodybų nagrinėjamame sklype nėra buvę;
14.3 Švenčionių rajono apylinkės teismui 2015-02-26 sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės ūkio paskirties sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo sodyba, pagal Nekilnojamojo turto registro (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis, šiuo metu sklype pastatytas neypatingasis, pagalbinio ūkio pastatas – daržinė (statybos metai 2017-2020), statyba nebaigta;
14.4 sprendimo priėmimo metu galiojusios Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 8 dalies nuostatos numatė galimybę atkurti buvusias sodybas saugomose teritorijose ir nustatė, kad draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) <...>. Dabar galiojančios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos taip pat numato galimybę atkurti buvusias sodybas saugomose teritorijoje (2 straipsnio 52 dalis, 9 straipsnis).
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023-05-29 nutarties, kuriuo pareiškėjos prašymas dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimo ( civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015) panaikinimo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
17. Vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 338 straipsnis).
18. Pareiškėja Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kartu atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 kopiją.
19. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis ir vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad apeliantės pateiktas įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Pareiškėja nepagrindė, dėl kokių priežasčių šie įrodymai nepateikti pirmosios instancijos teismui ar kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, pareiškėjos pateikti nauji rašytiniai įrodymai nepriimami ir toliau nevertinami (CPK 314 straipsnis).
Dėl atskirojo skundo (ne)pagrįstumo
20. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai).
21. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo.
22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos prašymą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimo ( civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015) panaikinimo.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimo ( civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015) panaikinimo. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra tinkamai motyvuota ir apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo argumentams.
24. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tokiu būdu pažeisdamas CPK 176, 185 straipsnių nuostatas. Nurodo, kad teismo išvada, jog anksčiau V. A. ir suinteresuotiems asmenims, o dabar L. L., J. M., V. R. ir D. R. priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo J. L. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su valgomuoju ir virtuve, neatitinka byloje surinktu įrodymų visumos.
25. Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir išsamiai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei ištirtų aplinkybių.
26. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog paminėtų nuostatų buvo laikytasi. Teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes. Priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas išsamiu byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu. Teismas nurodė, kuriais įrodymais remiasi, darydamas atitinkamas išvadas, taip pat įvardijo, kuriuos apeliantės argumentus atmeta. Aplinkybė, kad teismas remdamasis byloje pateiktais įrodymais, priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantė, nesudaro pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą.
27. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta pareiškėjos prašymą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015-02-26 sprendimo (civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015) panaikinimo atmesti ir visų jų išsamiai nekartojant, pasisakytina tik dėl esminių atskirojo skundo argumentų.
28. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas liudytojų paaiškinimams suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę nei oficialiems rašytiniams įrodymams, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, pažeidė 197 straipsnio 2 dalies CPK nuostatas. Teismas netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro į bylą pateiktus oficialius rašytinius įrodymus - 1942-1983 metų laikotarpio topografinius žemėlapius, jų įtaką 2015 m. vasario 26 d. teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui tokiu būdu paneigė proceso atnaujinimo instituto paskirtį ištaisyti teisines ir faktines klaidas anksčiau priimtame teismo sprendime.
29. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui V. A. su R. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise civilinės bylos Nr. 2-105-763/2015 nagrinėjimo metu priklausė ¼ dalis 3,63 ha ploto žemės ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įsigytas 2013-09-10 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Minėtas žemės sklypas patenka į Asvejos hidrografinio draustinio teritoriją, todėl jam taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – Hidrografiniai draustiniai (XXXIX skyrius), Nacionaliniai ir regioniniai parkai (XXXIV skyrius, Valstybinių (nacionalinių ir regioninių) parkų apsaugos zonos. Juridinis faktas prašomas nustatyti sodybos atkūrimo regioniniame parke tikslu.
30. Iš Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2017-02-10 leidimo statyti naują(-us) statinį(-ius) Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad statytojui V. R. suteikta teisė žemės sklype (žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), statyti naują(-us) statinį(-ius), t. y. gyvenamosios paskirties pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, tris negyvenamosios paskirties pastatus – pagalbinio ūkio paskirties pastatus – daržinę, ūkinį pastatą, kluoną bei kitus inžinierinius statinius – pontoninį lieptą.
31. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-03-13 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje esančiame asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sąraše (dokumentas lenkų kalba) įrašytas L. J. (L. J.), (duomenys neskelbtini)) k. turėjęs 10 deš. žemės (8 deš. ariamos, 2 deš. Pievų), namą su valgomuoju ir virtuve.
32. 1942 m. žemėlapio (M 1: 10000) ištraukoje matyti, kad žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), statiniai nėra atvaizduoti, vėlesnių laikotarpių – 1950 m., 1963 m., 1979 m., 1983 m., žemėlapių ištraukose, minėtame žemės sklype statiniai taip pat nėra atvaizduoti.
33. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-11-26 sprendimu Nr. 86-1613 J. V. D. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. L. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,63 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kurią sudaro 1,93 ha žemės, 1,70 ha miško.
34. Pareiškėja nurodo, kad liudytojai Č. T., V. O. ir J. V. D. liudijo apie ginčo žemės sklype tariamą J. L. sodybą (sudegusią 1943 m.), kurioje nei vienas iš jų negyveno, be to liudytoja J. V. D. laikotarpiu, apie kurį liudijo, net nebuvo gimusi, o apie sodybos žemės sklype egzistavimą teigė sužinojusi iš kitų asmenų - jos artimųjų ir liudytojo V. O. – pasakojimų.
35. Liudytoja J. V. D. 2023-05-08 teismo posėdyje negalėjo tiksliai prisiminti, kur ir kurių statybos metų name po tariamo gaisro 1943 m., jau gimus jai ((duomenys neskelbtini)), gyveno senelis J. L., kurį liudytoja nurodė lankiusi, tačiau tiek nagrinėjant bylą 2015 metais, tiek atnaujinus procesą, galėjo aiškiai nurodyti (tiek žodžiu, tiek žemėlapyje), kad seneliui priklausęs ir 1943 metais sudegęs gyvenamasis namas buvo būtent ginčo žemės sklype. Tokie liudytojos parodymai leidžia abejoti jų patikimumu. Nurodo, kad 2023-05-08 posėdyje liudytoja pateikė prieštaringus paaiškinimus, kad „iš savo mamos pasakojimų žino, kad senelio namas sudegė antro pasaulinio karo metais. Sudegus namui, senelis gyveno tame pačiame kaime, bet kitoje vietoje, labiau kaimo pradžioje. Senelis mirė, kai jai buvo gal 7-8 metai, gal (duomenys neskelbtini) m. Senelis gyveno kitame name, buvo paralyžuotas, su mama senelį lankydavo. Prisimena, kad tai buvo nedidelis, naujesnis namas, toliau nuo to žemės sklypo, kuriame buvo sudegęs namas, bet ne gretimame sklype, o kažkaip kaimo pradžioje. Kada tiksliai buvo pastatytas namas, kuriame senelis gyveno iki mirties, nežino. Sunku pasakyti, kiek senelis turėjo namų, ar tai kieno name gyveno iki mirties, gal buvo likę senelio tėvų namai, nes senelio šeima buvo didelė, gyveno ūkiškai. (duomenys neskelbtini) kaimas yra giminių kaimas, mano, kad senelis gyveno savo tėvo name. <...>. Iš mamos, giminaičių pasakojimų, sklype buvusių liekanų, akmenų, žino, kad būtent jai atitekusiame žemės sklype buvo sudegęs senelio namas, kuris sudegė." Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, jog minėtos liudytojos paaiškinimai yra prieštaringi. Pareiškėjos akcentuojamos aplinkybės, jog liudytoja nurodė, kad „sunku pasakyti, kiek senelis turėjo namų, ar tai kieno name gyveno iki mirties, gal buvo likę senelio tėvų namai, nes senelio šeima buvo didelė, gyveno ūkiškai. (duomenys neskelbtini) kaimas yra giminių kaimas, mano, kad senelis gyveno savo tėvo name“ nerodo, jog liudytojos paaiškinimai yra prieštaringi. Teismo vertinimu, liudytoja nurodė aplinkybes, kurias prisiminė. Nėra pagrindo konstatuoti, jog liudytojos nurodomos aplinkybės prieštarautų viena kitai.
36. Pareiškėjos teigimu, liudytojai Č. T. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, kuris nuo (duomenys neskelbtini) kaimo nutolęs apie septynis kilometrus, o V. O. (gim. (duomenys neskelbtini)) - (duomenys neskelbtini) kaime, kuris nuo (duomenys neskelbtini) kaimo nutolęs apie du kilometrus, liudijamuoju laikotarpiu buvo gana jauno amžiaus (atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metų), todėl vargu ar galėjo taip tiksliai žinoti apie kitame kaime, konkrečiame žemės sklype buvusią sodybą ir jos savininką. Pažymi ir tai, kad V. O. girininku pradėjo dirbti nuo (duomenys neskelbtini) metų, t. y. jau po laikotarpio, apie kurį liudijo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti. Nors pareiškėja nurodo, jog minėti liudytojai liudijamuoju laikotarpiu buvo gana jauno amžiaus (atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metų), todėl abejoja, ar galėjo taip tiksliai žinoti apie kitame kaime, konkrečiame žemės sklype buvusią sodybą ir jos savininką, tačiau tokios abejonės nėra pagrįstos. Priešingai, V. O. girininku pradėjo dirbti nuo (duomenys neskelbtini) metų (vadinasi, jo amžius buvo 21 m.), o liudijamuoju laikotarpiu jam buvo (duomenys neskelbtini) m., jis buvo suaugęs pilnametis asmuo. Č. T. (gim. (duomenys neskelbtini)), nors ir buvo (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, tačiau tai niekaip nerodo, jog jis negali atsiminti tam tikrų faktinių aplinkybių arba jas interpretuoti neteisingai. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas Č. T. paaiškino aplinkybes, kurias prisiminė. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, jog liudytojų gyvenamosios vietos nutolusios apie du kilometrus bei apie septynis kilometrus ir tai yra dideli atstumai, todėl abejoja, ar jie galėjo žinoti aplinkybes, kurias liudijo, yra deklaratyvios.
37. Pareiškėja akcentuoja, jog Č. T. 2015 metais vykusio teismo posėdžio metu patvirtino, kad „buvo jaunas ir jo nedomino aplinkybės su namu“, tačiau kaip ir liudytojas V. O. tiek žemėlapyje, tiek pareiškėjui V. A. vietoje nurodė tikslią J. L. priklausiusios sodybos (sudegusios 1943 m.) vietą. Šios aplinkybės, skirtingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė teismas, rodo liudytojų paaiškinimų nenuoseklumą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Vertintina, jog nors Č. T. ir nurodė, kad jo nedomino aplinkybės su namu, tačiau tai niekaip nerodo, jog jis negalėjo žinoti tikslios J. L. priklausiusios sodybos (sudegusios 1943 m.) vietos.
38. Įvertinus liudytojų paaiškinimus, spręstina, jog jie nėra prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog liudytojų paaiškinimai yra aiškūs, nuoseklūs.
39. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, jog liudytoja J. V. D. pati J. L. sodybos, kuri sudegė 1943 m., nematė, nes gimė (duomenys neskelbtini) m. Pagrįstai vertino, jog liudytojos nurodytos aplinkybės sužinotos iš jai artimų asmenų apie jos senelio J. L. turėtą didelį namą, ledainę, tai, kad sudegusi sodyba nebuvo atstatoma, o sudegus namui J. L. gyveno kitame, galimai savo tėvo ar brolio name (duomenys neskelbtini) k. pradžioje, yra nuoseklūs. Teismas pažymėjo, jog tapačias aplinkybes liudytoja nurodė ir apklausiama atnaujintoje civilinėje byloje.
40. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojai nurodė pvz. J. L. brolių vardus, kas atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) kaime L. buvo keturi namai, sutampa su liudytojos J. V. D. parodymais, kad L. buvo didelė giminė, gyveno ūkiškai. Sutiktina, jog liudytojos J. V. D. nurodytos aplinkybės iš dalies patvirtinamos ir kitais bylos duomenimis. Byloje esančiose 1955 – 1969 m. ūkinėse knygose (Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022-11-17 raštas Nr. 17.2.-3379) užfiksuoti duomenys, kad J. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą 1890 m., (dar nurodyta 1880 m., arba – iki 1918 m.) statybos, viena vertus patvirtina aplinkybę, kad šis gyvenamasis namas buvo pastatytas mažiausiai penkis metus iki J. L. gimstant (gim. (duomenys neskelbtini)) ir tikėtina šis namas galėjo priklausyti jo tėvams. Antra – minėti duomenys užfiksuoti 1955 m. savaime nepaneigia to, kad ankščiau, t. y. iki 1955 m., J. L. galėjo gyventi kitame name, kurį kaip sudegusį nurodo liudytojai. Tai, kad J. L. galėjo gyventi kitame name ir kitoje, nei buvo sudegęs namas, vietoje, tačiau tame pačiame (duomenys neskelbtini) k., be liudytojos J. V. D. parodymų, netiesiogiai patvirtina ir liudytojo Č. T. nurodytos aplinkybės, kad „(duomenys neskelbtini) k. buvo 6 namai, keturi namai buvo L. ir du namai G., vieno L. namas sudegė, G. taip pat vienas namas sudegė, vietą kur buvo namas iki sudegant rodė pareiškėjui (V. A.), tai gal kokių 100 metrų atstumu nuo ežero kranto“ ir tai, kad liudytojas teismo posėdžio metu žemėlapyje parodė sudegusio namo buvimo vietą.
41. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, suabejojęs oficialiu rašytiniu įrodymu, skundžiamoje nutartyje nenurodė, dėl kokių aplinkybių 1942 metų topografiniame žemėlapyje galėjo būti neįtraukta (neatvaizduota) ginčo sklype buvusi J. L. nuosavybės teise priklausiusi sodyba (gyvenamasis namas su virtuve ir valgomuoju), kai tuo tarpu kitos sodybos (nutolusios nuo ginčo žemės sklypo) šiame 1942 metų žemėlapyje aiškiai atvaizduotos.
42. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Generalinio prokuroro iš internetinės svetainės www.geoportal.lt pateiktose 1942 m., 1950 m., 1963 m., 1979 m., 1983 m., žemėlapių ištraukose, žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), statiniai nėra atvaizduoti.
43. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, dėl kokių aplinkybių 1942 metų topografiniame žemėlapyje galėjo būti neįtraukta (neatvaizduota) ginčo sklype buvusi J. L. nuosavybės teise priklausiusi sodyba. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtent dėl galimo 1942 m. žemėlapių netikslumo namas minėtame žemės sklype nėra atvaizduotas, arba žemėlapis sudarytas galimai po to, kai namas sudegė 1943 m. Pažymėtina, jog vertinant tai, kad minėti žemėlapiai sudaryti pakankamai seniai, t. y. 1942 m., taip pat įvertinus aplinkybes, jog žemėlapių sudarymo data (1942 m.) bei namo sudegimo data (1943 m.) skiriasi tik labai neženkliai, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą vertinimą, su kuriuo nesutikti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
44. Apeliantės teigimu, byloje nenustatyta, kad pamatų liekanos, rastos geologinių ir hidrogeologinių tyrimų metu, yra ginčo vietoje buvusio gyvenamojo namo, priklausiusio J. L., liekanos.
45. Byloje nustatyta, jog 2016 m. birželį Inžinierinių geologinių ir hidrogeologinių tyrimų bendrovės „Geotestus“ atlikti geologiniai ir geotechniniai tyrimai, kurių metu užsakovo V. R. nurodytose vietose atlikus lauko tyrimus – 6 grunto bandymus statiniu zondavimu iki 6,0-7,0 m gylio ir išgręžus 6 gręžinius iki 6,0-7,2 m. gylio, prietrytinėje projektuojamo namo gyvenamojo namo statybos aikštelės dalyje rastas pastato pamatų fragmentas. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog tai patvirtina aplinkybę, kad žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį nuosavybės teisės atkurtos J. V. D., buvo pastatai, kurių pamatų fragmentas rastas žemėje 6,0-7,2 m. gylyje. Nors apeliantė teigia, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog pamatų liekanos, rastos geologinių ir hidrogeologinių tyrimų metu, yra ginčo vietoje buvusio gyvenamojo namo, taip pat neatmeta galimybės, jog pamatų liekanos į sklypą galėjo būti atvežtos, tačiau byloje nesant ekspertinės išvados, patvirtinančios apeliantės teiginius, apeliantės argumentai atmetami kaip deklaratyvūs.
46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę nustatymo, įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y., kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Taigi jei asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami išvadoms padaryti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
47. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi CPK nustatytų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įrodymų vertinimas byloje teismo buvo grindžiamas įrodymų lygybės principu, nė vieno iš jų nelaikant svaresniu. Teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus (tarp jų ir netiesioginius), atsižvelgė į iš skirtingų įrodinėjimo priemonių gautos informacijos prieštaringumą, taip pat įvertino įrodymų visetą ir išvadą apie prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto (ne)įrodytinumą padarė iš įrodymų visumos. Apeliantė skunde iš esmės kartoja tuos pačius teiginius, kuriais grindė savo reikalavimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodydama teismo padarytų įrodymų vertinimo pažeidimų.
48. Sprendžiama, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šioje byloje turėtų būti nukrypta nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė ir įvertino visas svarbias bylai faktinės aplinkybes, nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Dėl procesinės bylos baigties
49. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010)
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Atmetus atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Donata Kravčenkienė