Baudžiamoji byla Nr. 2K-176-303/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31560-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1;
1.1.6.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,
nuteistajam J. V., jo gynėjui advokatui Vytautui Šenavičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. gynėjo advokato Vytauto Šenavičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalis, kuria J. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – J. V. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 68 MGL (2560,88 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 682 straipsniu, J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu J. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą V. V. atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla J. V. buvo nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 682 straipsniu, J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams.
Šiuo nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas ir D. D., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su D. D., būdami valstybės tarnautojai – policijos pareigūnai, dirbdami Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriuje, atitinkamai vyresniuoju tyrėju ir tyrėju, 2015 m. gegužės 29 d., nuo 9.00 iki 13.00 val., (duomenys neskelbtini) komisariato pristatytų ir sulaikytų asmenų apžiūros ir apklausų kabinete Nr. 1, reikalaudamas, kad D. V. (kuris buvo sulaikytas 2015 m. gegužės 28 d. 13.00 val. kaip įtariamasis) prisipažintų padaręs nusikalstamą veiką (svetimo turto sugadinimą), J. V. tyčia veikė D. V. impulsinės srovės prietaisu, poveikių skaičius tiksliai nenustatytas, ir smogė rankomis nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarė D. V. taškinius odos nubrozdinimus žastuose, nugaroje, krūtinėje, pilve, nubrozdinimus dilbyje, poodines kraujosruvas kairės alkūnės sąnaryje, dilbyje, žaste, šlaunyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo metu D. D. tyčia spyrė D. V. 3–4 smūgius koja į dešinę sėdmenų pusę ir rankomis smogė 3–4 kartus į viršugalvio sritį, taip sukėlė D. V. fizinį skausmą. Tokiu būdu J. V. ir D. D., pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 1, 2 dalių, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 24 straipsnio 2 dalies reikalavimus, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos – funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos institucijos prestižą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, todėl padarė didelę žalą Lietuvos Respublikos valstybei ir didelę fizinę bei moralinę žalą nukentėjusiajam D. V..
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių esmė
2. Pirmosios instancijos teismas J. V. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konstatuodamas, kad tam yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.
3. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, panaikino BK 40 straipsnio nuostatų taikymą J. V. (dėl D. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą). Šios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog J. V. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu J. V. buvo apklaustas tris kartus, tačiau nė vienos apklausos metu savo kaltės nepripažino (nukentėjusiojo parodymus vertino kaip melagingus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, neigė elektrošoko naudojimą), du kartus parodymų išvis nedavė. Bylą perdavus teismui, J. V. gynėjas pateikė prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, paskirti kompleksinę ekspertizę nukentėjusiojo sužalojimų mechanizmui nustatyti, buvo surinkta nukentėjusįjį charakterizuojanti informacija. Ir tik teisiamojo posėdžio metu J. V. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo prisipažino kaltu, parodė nusikalstamos veikos aplinkybes, teigė, kad dėl padarytos veikos gailisi, nurodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl neprisipažino. Taigi J. V. savo kaltę pripažino tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, be to, net ir duodamas parodymus jis nebuvo visiškai nuoširdus, nes bandė save pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį. Pripažindamas savo kaltę ir tvirtindamas, kad dėl nusikalstamos veikos labai gailisi, J. V. tiesiog dirbtinai sukūrė vieną iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nors J. V. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas statutinis valstybės tarnautojas, kuriam, inter alia (be kita ko), taikomi ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto reikalavimai ir kuris be jokio papildomo auklėjamojo poveikio privalo laikytis įstatymų bei nedaryti nusikalstamų veikų. J. V. į vidaus tarnybos sistemos įstaigą priimtas nuo 2003 m. liepos 15 d., pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad dėl jo elgesio nusiskundimų negauta, iš byloje esančios informacijos matyti, kad J. V. 4 kartus baustas tarnybinėmis nuobaudomis ir 8 kartus skatintas. Be to, jis baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą (pažeidimas padarytas 2014 m. balandžio 10 d., o nuobauda įvykdyta 2014 m. lapkričio 26 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, o bylos aplinkybių visuma (J. V. buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, prieš nukentėjusįjį smurtavo naudodamas asmeninį elektros impulsinį prietaisą, naudojo antrankius su ilga grandine) nesudaro pagrindo manyti, jog J. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo J. V. gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendį.
5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 24, 25, 38, 40 straipsniai), padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, nes nuosprendį pakeitė formaliai, neištyręs bylos įrodymų (pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka).
6. Teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nesilaikė teismų praktikos, nes padarė išvadą, kad nuoširdus gailėjimasis egzistuoja tik tuomet, jeigu kaltinamasis prisipažįsta ikiteisminio tyrimo stadijoje. Pagal teismų praktiką, jei norima kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, šis neprivalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ir bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija, tačiau teismas tokiais atvejais vis vien gali nuspręsti atleisti tokį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-137/2015, 2K-685/2012, 2K-P-82/2010). Skundžiamas nuosprendis priimtas neištyrus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių. Byloje yra su nukentėjusiuoju pasirašytas 2017 m. vasario 16 d. patvirtinimas dėl žalos atlyginimo, kuriame nurodyta, kad J. V. visiškai prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino visą padarytą žalą bei kitas išlaidas nukentėjusiajam ir su juo susitaikė. Tai padaryta iki teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme. Šios faktinės aplinkybės prieštarauja teismo išvadoms, kad J. V. prisipažino tik teisiamojo posėdžio metu, nesigaili padaręs nusikalstamą veiką ir kt. Svarbu įvertinti, kad nukentėjusysis tiki J. V. nuoširdžiu gailėjimusi ir neturi jam jokių pretenzijų. Todėl būtų formuojama ydinga praktika, jeigu teismas pagal savo vidinį įsitikinimą spręstų priešingai.
7. Teismo išvados, kad J. V. ateityje nesilaikys įstatymų, darys nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nepagrįstos. J. V. iki šiol nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų, yra išsilavinęs (turi aukštąjį išsilavinimą), vedęs, turi vaikų ir ilgai dirbo valstybės tarnyboje, ne kartą skatintas. Pagal teismų praktiką, kaltininkas savo kaltę gali pripažinti bylos parengiamojo tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). J. V., jausdamas gėdą dėl savo veiksmų, prisipažino, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino jam padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos sąžiningus J. V. veiksmus, kurie teigiamai jį apibūdina ir parodo siekį eliminuoti padarytos žalos padarinius. Taip pat kaip nereikšmingas aplinkybes teismas vertino tai, kad J. V. apibūdinamas teigiamai, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Teismų praktikoje nurodyta, kad administracinio baustumo buvimas vertintinas BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu, sprendžiant, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013). Nuteistasis J. V. pagal laidavimą buvo perduotas sąžiningam ir patikimam asmeniui, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad laiduotojas būtų netinkamas, negalėtų daryti teigiamos įtakos, be to, teismui papildomai buvo pateikti kito asmens, sutinkančio laiduoti už J. V., dokumentai ir reikalingos pažymos. Šie duomenys papildomai patvirtina, kad J. V. laikysis įstatymų, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir kiti asmenys sutinka už jį laiduoti.
8. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas teismų praktika, kuri tik patvirtina, kad yra visos sąlygos taikyti J. V. (ir D. D.) BK 40 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindė kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-120-489/2016, 2K-52-648/2017, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos, susijusios su piktnaudžiavimu siekiant naudos, piktybišku atsisakymu atlyginti žalą ir kt.; kasacinėje nutartyje Nr. 2K-312/2011 kaltininką apibūdinantys duomenys iš esmės skiriasi nuo J. V. (ir D. D.) charakteristikų.
9. Kadangi J. V. ir D. D. veikė bendrininkų grupe (tai pripažinta J. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe), jie abu turėtų būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas netinkamai taikė BK 24, 25 straipsnių, 40 straipsnio 2 dalies nuostatas diferencijuodamas nuteistuosius dėl neesminių skirtumų. Nustatyta, kad abu nuteistieji buvo statutiniai tarnautojai (ne stažuotojai), abu dalyvavo vykdant nusikalstamą veiką, vienu metu prisipažino, atlygino žalą nukentėjusiajam, abiejų laiduotojai nekelia abejonių. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas dėl J. V. nuosprendį panaikino nusprendęs, kad tokios aplinkybės kaip automobilių statymo taisyklių nesilaikymas, nežymios drausminės nuobaudos (nors tarnybos metu paskatinimų buvo dvigubai daugiau, drausminės nuobaudos išnykusios) lemia J. V. nenuoširdumą ir tikimybę, kad būtent jis ateityje nesilaikys įstatymų. Nuteistųjų diferencijavimas pagal statutinio tarnautojo darbo stažą nėra pagrindas vienam taikyti, o kitam netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų.
- Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus nuspręsdamas, kad būtent J. V. buvo nenuoširdus duodamas parodymus. Šis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad J. V. visiškai prisipažino kaltu, paaiškino nusikalstamos veikos aplinkybes (vien tai, kad kai kurių aplinkybių neprisiminė, nereiškia, kad jis būtų siekęs nuslėpti vieną ar kitą faktą). Tačiau darydamas išvadą, kad J. V. gailėjimasis nėra nuoširdus, teismas sprendė, jog prisipažinimas buvo visiškas, tačiau nenuoširdus, o jau kitoje pastraipoje – kad visiško prisipažinimo nebuvo. Taigi tą pačią aplinkybę (J. V. prisipažinimą) vertino dvejopai.
- Panašios ar analogiškos aplinkybės ir situacijos turi būti vertinamos vienodai. Tad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių aplinkybių, dėl kurių J. V. ir D. D. teisinė padėtis turėtų būti vertinama skirtingai, nepagrįstai dėl J. V. nuosprendį pakeitė.
10. Kaip alternatyvą teismas galėjo taikyti BK 38 straipsnį, juolab D. D. gynėjas tokią galimybę siūlė, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Vadinasi, neišsamiai išnagrinėjo bylą, neatsakė į svarbius byloje keltus prašymus (BPK 20 straipsnis), priėmė BPK 331 straipsnio reikalavimų neatitinkantį nuosprendį.
11. Bylą išnagrinėjus sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, turėjo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, kad visi įrodymai būtų ištirti nesutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, o ne priimti naują nuosprendį. Priešingu atveju būtų formuojama ydinga praktika, kai apeliacinės instancijos teismai pasisako dėl nuosprendžių, kurie priimti neištyrus įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nepasisakė dėl to, kad ,,baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, kaltinamieji kaltę pripažino net nepradėjus įrodymų tyrimo teisme.“
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
12. Nuteistojo J. V. gynėjo advokato V. Šenavičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
13. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis).
14. Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017) išaiškinta, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Tai yra teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad formuojamoje teismų praktikoje nusikaltimų valstybės tarnybai ir kitose bylose teismai, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, yra įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas, nagrinėjamu atveju – statutinis valstybės tarnautojas, kuriam, inter alia, taikomi ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto reikalavimai ir kuris be jokio papildomo auklėjamojo poveikio privalo laikytis įstatymų bei nedaryti nusikalstamų veikų, yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar yra nesusiformavę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2011, 2K-140/2015, 2K-120-489/2016). Nes būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015).
15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad nėra visų įstatyme numatytų sąlygų atleisti J. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
16. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą.
17. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu J. V. savo kaltės nepripažino, dviejose apklausose parodymų nedavė, pradėjus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kartu su gynėju reiškė įvairius prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, ekspertizės skyrimo, siekiant nustatyti nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmą (t. y. ar sužalojimai galėjo būti padaryti impulsinės srovės prietaisu), laiką, rinko nukentėjusįjį apibūdinančius duomenis ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad patvirtinimas dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam pasirašytas 2017 m. vasario 16 d., t. y. po to, kai buvo gautas 2016 m. spalio 12 d. ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad pasidengę šašais taškiniai odos nudegimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti impulsinės srovės prietaiso elektrodų kontakto su oda vietoje; kad sužalojimai galėjo būti padaryti daugiau kaip prieš parą iki nukentėjusiojo apžiūros. Kitą dieną, t. y. 2017 m. vasario 17 d., J. V. gynėjas teikė teismui prašymą atleisti jo ginamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Ir tik šio teisiamojo posėdžio metu J. V. pareiškė, kad kaltu prisipažįsta visiškai, davė parodymus. Nors, kaip pagrįstai teigia kasatorius, pagal teismų praktiką kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Todėl šiuo atveju sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. V. prisipažino kaltu ir davė parodymus tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nustatytos aplinkybės sumenkina teismo proceso metu J. V. pareikšto kaltės pripažinimo fakto ir gailėjimosi reikšmę BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu.
18. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, ar jis nėra linkęs nusikalsti, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, vadinasi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs J. V. asmenybę (vidaus tarnybos sistemos įstaigoje dirba nuo 2003 m. liepos 15 d., tarnybinėmis nuobaudomis baustas 4 kartus, skatintas 8 kartus, baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą), padarytos veikos pobūdį, jos pavojingumą (prieš nukentėjusįjį smurtavo prirakinęs jį antrankiais su ilga grandine prie grotų; smurtui naudojo savo asmeninį elektros impulsinį prietaisą; savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą; buvo nusikalstamos veikos iniciatorius), taip pat tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas statutinis valstybės tarnautojas, kuriam, be kita ko, taikomi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto reikalavimai ir kuris be jokio papildomo auklėjamojo poveikio privalo laikytis įstatymų bei nedaryti nusikalstamų veikų, padarė išvadą, jog J. V. padaryta veika nėra atsitiktinė, dėl to nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų. Nesutikti su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas ar teismų praktiką, kurios pavyzdžiai nuosprendyje nurodyti kaip BK 40 straipsnio taikymo teismų praktikoje susiformavusios nuostatos, konkrečių bylų faktinės aplinkybės nebuvo lyginamos su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Skundžiamas nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nenustatęs visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti BK 40 straipsnio taikymą J. V. ir jį nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 68 MGL dydžio bauda, kuri parinkta mažesnė negu šios bausmės rūšies vidurkis. Nepasisakydamas dėl BK 38 straipsnio taikymo, baudžiamojo proceso įstatymo normų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Pažymėtina, kad nenustačius BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos – pagrindo manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, nebuvo teisinio pagrindo svarstyti ir BK 38 straipsnio nuostatų taikymą dėl šiame įstatyme nurodytos analogiškos sąlygos.
21. Nuteistojo J. V. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl D. D., kuriam apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nenagrinėjami, nes pagal BPK 376 straipsnio („Teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos“) 2 dalį, jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas nagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas kasacinis skundas.
22. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, turėjo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, kad būtų ištirti visi įrodymai. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas atliktas nepažeidžiant BPK 273 straipsnio nuostatų. Antra, visos aplinkybės, reikšmingos skiriant bausmę ar taikant BK 40 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teisme buvo ištirtos (apklausti kaltinamieji, perskaityti rašytiniai bylos įrodymai). Ir trečia, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą panaikinti BK 40 straipsnio taikymą ir nuteisti J. V. dėl padarytos nusikalstamos veikos, vertino tas pačias pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes, kurios reikšmingos tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo J. V. gynėjo advokato Vytauto Šenavičiaus kasacinį skundą.
Teisėjai Pranas Kuconis
Rima Ažubalytė
Audronė Kartanienė