Administracinė byla Nr. A492-2445/2011
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00037-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 2–7) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) 2010 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-5 „Dėl Panevėžio AVPK Panevėžio miesto antrojo policijos komisariato prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjo A. G. sveikatos sutrikdymo“; 2) įpareigoti Panevėžio AVPK išduoti pareiškėjui siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) sveikatos sutrikdymo laipsniui ir jo tinkamumo tolesnei tarnybai nustatyti.
Skunde paaiškino, kad 2010 m. sausio 20 d. Panevėžio AVPK viršininkas patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikdymą atlikdamas tarnybines pareigas, kurios nebuvo susijusios su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, ir nuspręsta kompensacijos nemokėti. Pareiškėjas mano, kad tarnybinis patikrinimas dėl jo 2008 m. spalio 29 d. patirto sužalojimo, kai atliekant tarnybines pareigas – tikrinant butą, jo savininkas D. M. užvertė ant pareiškėjo savo buto duris ir tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė pareiškėjo sveikatą, atliktas atmestinai, iškraipant ir nuslepiant tiesą, nenustačius, ar yra priežastinis ryšys tarp jo sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių funkcijų (pareigų) atlikimo, neapklausus įvykį mačiusių liudytojų, remiantis melagingais D. M. parodymais. Paaiškino, kad jo, kaip tuometinio apylinkės inspektoriaus, vadovybės privalomu nurodymu, lindynių patikrinimo vykdymas ir su tuo susijusių funkcijų (pareigų) atlikimas, skirtingai nei nurodo atsakovas, buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos jo gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas mano, kad atsižvelgus į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamos tarnybinio patikrinimo išvados dalis, kuria pripažinta, kad jo patirta trauma yra nelaimingas atsitikimas tarnyboje, keistina, nurodant, kad jo sveikata buvo sutrikdyta tarnyboje dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso arba atliekant tarnybines pareigas, ir tų pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir jo sužalojimas, todėl sveikatos sutrikdymas priskirtinas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytiems atvejams, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti tame pačiame straipsnyje numatytą kompensaciją.
Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 176–178) paaiškino, kad dėl pareiškėjo traumos, patirtos tarnybos metu, buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir nustatyta, kad traumos gavimo metu pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, o pareiškėjo teiginiai, kad lindynės savininkas D. M. tyčia ant jo užvertė savo buto duris ir kad ši aplinkybė tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tinkamai ištirta, prieštarauja tyrimo metu surinktai medžiagai. Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo nežymaus sveikatos sutrikdymo 2008 m. lapkričio 20 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą (dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo), kurio metu paaiškėjo, kad D. M. buto durys krito ant pareiškėjo jam pačiam bandant atidaryti atremtas, o ne į vyrius įstatytas duris. Šias aplinkybes patvirtino ne tik D. M., bet ir kiti tyrimo metu nustatyti ir apklausti liudytojai, todėl ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio buvo nutrauktas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, neatsižvelgdamas į tai, jog jo skundai dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo nebuvo patenkinti ir siekdamas gauti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas privataus kaltinimo tvarka iškelti D. M. baudžiamąją bylą pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, tačiau taikinamojo posėdžio metu pareiškėjui pareikalavus, kad D. M. pripažintų savo kaltę dėl minėto įvykio ir nurodžius, kad tik tokiu atveju jis paprašys nutraukti bylą ir ateityje nereikš jam pretenzijų, o pastarajam įvykdžius šį reikalavimą, šalys susitaikė ir procesas buvo nutrauktas. Atstovas mano, kad aukščiau nurodytos aplinkybės iš esmės nekeičia šios situacijos įvertinimo ir pažymėjo, kad siųsti pareiškėją į CMEK nėra jokio pagrindo, nes patirta trauma nebuvo susijusi su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ir gyvybei bei nebuvo kitų aplinkybių, nurodytų Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, be to, kad pareiškėjas yra netinkamas vidaus tarnybai dėl ligos ar sveikatos būklės, nesusijusios su vidaus tarnyba ar su pareigų atlikimu, yra nustatyta dar 2008 m. lapkričio 5 d. CMEK ligos liudijimu Nr. 4784, kurio pagrindu pareiškėjas 2008 m. lapkričio 7 d. atleistas iš tarnybos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepimu į skundą prašė netenkinti pareiškėjo skundo (I t., b. l. 163–165) Nurodė, kad Panevėžio AVPK atlikus tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo patirtos traumos, nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvo jo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, arba leidžiančiu teigti, kad pareiškėjas buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso, todėl mano, kad atsakovas pagrįstai šį įvykį įvertino kaip nelaimingą atsitikimą ir todėl patirtos traumos atsiradimo aplinkybės negali būti siejamos su sąlygomis kompensacijos mokėjimui. Taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo Panevėžio AVPK įpareigoti pareiškėjui išduoti siuntimą į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui ir jo tinkamumo tolesnei tarnybai nustatyti, nes tokia ekspertizė buvo atlikta 2008 m. lapkričio 5 d. ir pareiškėjas šio CMEK sprendimo ir veiksmų neskundė nustatyta tvarka.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu (II t., b. l. 100–104) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu pareigūnams siekiama suteikti papildomas garantijas, kurios yra didesnės už numatytas privalomojo valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, tačiau tuo pat metu ši norma įtvirtina sąlygas, kurios riboja tokių kompensacijų mokėjimą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, pateiktu administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, kad situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu, visų pirma nustatytina, kiek šiuo atveju buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatytina, ar nurodyti faktoriai pagal pareiškėjo atliekamų (tuo metu, kai buvo patirtas sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto VPK viršininko 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 50-V-40 pagrindu pareiškėjui, kaip apylinkės inspektorių grupės tyrėjui, buvo priskirta prižiūrėti ir apylinkė į kurią patenka ir Ramygalos g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje esantis namas. Pagal 2008 m. spalio 9 d. Panevėžio AVPK viršininko įsakymu patvirtinto pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.2 punktą, viena iš pareiškėjo funkcijų yra darbas teritoriniu principu, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija ir tyrimas, siekiant išaiškinti administracinius teisės pažeidimus, ištirti nusikalstamas veikas. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 2008 m. spalio 29 d. dirbdamas savo apylinkėje, atliko įprastas apylinkės inspektorių grupės tyrėjo funkcijas, kaip jis pats pripažino – siekė išaiškinti administracinius pažeidimus, tikrino, ar butai nepaversti lindynėmis, kas paprastai negali būti vertinama kaip tarnybinių pareigų atlikimas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika. Teismas taip pat konstatavo, kad pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje Nr. 46-1-0622-2008 paneigia pareiškėjo teiginius, jog jis kaip pareigūnas buvo tyčia ar neatsargiai sužalotas D. M.. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai D. Ž., A. B., R. V., Z. Š., D. S., V. V., N. T. ir I. P., bendravę su pareiškėju po traumos, patvirtino, kad įvykis, kurio metu buvo sužalotas pareiškėjas, buvo sąlygotas ne pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, statuso ar jo einamų pareigų padidėjusia rizika, bet jo paties veiksmais, kai jam patraukus už D. M. buto durų, kurios nebuvo tinkamai įstatytos į vyrius, o tik atremtos, rankenos, durys užkrito ant jo ir sutrikdė jo sveikatą. Teismas pažymėjo, kad prieštaravimai tarp pareiškėjo ir liudytojų parodymų nebuvo pašalinti ir atlikus jų akistatas, todėl tyrimo metu negavus jokių objektyvių duomenų, kad D. M. būtų tyčia nesunkiai sužalojęs pareiškėją, ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje 2009 m. liepos 20 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros nutarimu buvo nutrauktas. Šis nutarimas paliktas galioti galutine ir neskundžiama Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kitą dieną po ginčijamos tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo pareiškimu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas privataus kaltinimo tvarka iškelti baudžiamąją bylą D. M. pagal BK 139 straipsnį (dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo). Teismas pažymėjo, kad taikinamojo posėdžio protokole užfiksuoti D. M. parodymai nepatvirtina aplinkybės, jog jis siekė sužaloti pareiškėją dėl jo einamų pareigų. Pats pareiškėjas, atsisakydamas kaltinimo ir sutikdamas susitaikyti su D. M., teismo posėdžio metu pažymėjo, kad „taip įvyko ne iš piktos valios“. Teismas konstatavo, kad ši pareiškėjo nuostata leidžia daryti išvadą, kad jo sveikatos sutrikdymas nebuvo susijęs su padidinta rizika ar pavojumi jo sveikatai ar gyvybei. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo sužalotas atlikdamas tarnybines pareigas kai sužalojimas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, bet tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas kritiškai vertino teismo posėdžio metu duotus pareiškėjo parodymus apie jo sužalojimo aplinkybes, nustatęs, kad jie nėra nuoseklūs. Taip pat nurodė, kad byloje nustatyta, jog D. M., eidamas kartu su pareigūnu link savo buto, pareiškėjui nesipriešino, nekėlė jokios grėsmės jo gyvybei ar sveikatai, todėl pareiškėjo sužalojimo aplinkybės pagrįstai laikytinos nelaimingu atsitikimu. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti jam siuntimą į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui ir jo tinkamumui tolesnei tarnybai nustatyti atmestinas kaip nepagrįstas, teismui konstatavus, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas, atliekant tarnybines pareigas, nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotos medicininės ekspertizės organizavimo atlikimo tvarkos aprašo 10.5 punkto nuostatomis, pareigūnai ekspertizei siunčiami, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu. Todėl nėra pagrindo atsakovą įpareigoti išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, nes ši aplinkybė būtų reikšminga tik sprendžiant klausimą dėl kompensacijos išmokėjimo pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2008 m. lapkričio 5 d. CMEK ligos liudijimo Nr. 4784 pagrindu atleistas iš tarnybos, kaip netinkamas vidaus tarnybai dėl ligos ar sveikatos būklės, nesusijusios su vidaus tarnyba ar su pareigų atlikimu, todėl pareiškėjo tinkamumo tolesnei tarnybai klausimas šioje situacijoje nebūtų sprendžiamas.
III.
Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 107–114), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad tikrinamas butas, adresu Ramygalos g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, yra registruotas kaip lindynė. Mano, kad lindynės tikrinimas, kaip jam priklausančių funkcijų (pareigų) atlikimas, buvo lydimas padidėjusio pavojaus. Pažymi, kad nebuvo galimybių numatyti, jog ant jo bus užverstos durys. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino D. M. paaiškinimus. Teigia, kad ankstesni D. M. parodymai prieštarauja specialistų išvadoms, pareiškėjui padarytų sužalojimų mechanizmui, lokalizacijai, sveikatos sutrikdymo mastui. Nurodo, kad pagal D. M. nurodytas aplinkybes durys pareiškėjo nebūtų sužalojusios arba sužalojimai būtų buvę padaryti kitose galvos vietose, taip pat nebūtų taip smarkiai sužalota galva. Teigia, kad jo paties paaiškinimai visiškai atitinka sužalojimo aplinkybes, lokalizaciją ir sveikatos sutrikdymo laipsnį, ką 2009 m. gegužės 14 d. rašte ir apklaustas kaip liudytojas nurodė Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto ekspertas R. A.. Taip pat pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo paaiškinimų vertinimu, teigia, kad teismas yra šališkas. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu apklaustų liudytojų parodymai nepadėjo įrodyti, jog D. M. užvertė ant pareiškėjo duris, tačiau, pareiškėjo manymu, šie liudytojų parodymai netvirtina ir to, kad pareiškėjas jiems sakė, jog duris užsivertė pats.
Atsakovas Panevėžio AVPK su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 118–121) nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog lindynės savininkas D. M. tyčia ant pareiškėjo užvertė buto duris ir kad ši aplinkybė nei teismo, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tinkamai ištirta. Paaiškina, kad įvykis, kurio metu pareiškėjas patyrė traumą, nuodugniai buvo išnagrinėtas tiek atliekant nelaimingo atsitikimo tarnyboje tyrimą, tiek tarnybinio patikrinimo metu. Nurodo, kad liudytojų D. M., Mildos D. K. parodymai leido tarnybinį patikrinimą atlikusiai pareigūnei padaryti išvadą, jog pareiškėjas D. M. buto duris ant savęs užsivertė pats per neatsargumą, todėl išvadoje ir nurodoma, kad nelaimingas atsitikimas įvyko tarnyboje, tačiau nėra sąlygų, kurių konstatavimas būtų pagrindas mokėti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją. Pažymi, kad tai, jog pareiškėjo darbas 2008 m. spalio 29 d. tikrinant butą, esantį Panevėžyje, Ramygalos g. (duomenys neskelbtini), kuris įregistruotas kaip lindynė, nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, įrodo 2009 m. liepos 20 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros NVTS vyr. prokuroro pavaduotojos nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje Nr. 46-1-00622-08 ir baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Mano, kad pareiškėjui bet kokia kaina reikėjo išgauti D. M. prisipažinimą, kuris jam yra reikalingas, siekiant kompensacijos. Teigia, kad privataus kaltinimo tvarka pradėtoje baudžiamojoje byloje esantį D. M. prisipažinimą, jog jis patraukė už durų rankenos ir durys užkrito ant pareigūno, reikėtų vertinti kritiškai, nes iki tol D. M. teigė, kad pareigūnas pats patraukė už durų rankenos. Atsakovas teigia, kad net darant prielaidą, jog už durų rankenos paėmė D. M. ir dėl šio netyčinio veiksmo užkritusios durys sužalojo pareigūną, dar nereiškia, kad sužalojimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei. Pažymi, kad D. M. veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti pareigūną, o ir pats pareigūnas elgėsi neatsargiai (buvo perspėtas dėl sulūžusių durų) ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo netinkamumas vidaus tarnybai jau yra nustatytas 2008 m. lapkričio 5 d. CMEK ligos liudijimu Nr. 4784, kurio pagrindu jis 2008 m. lapkričio 7 d. atleistas iš tarnybos (administracinė byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėta 2010 m. kovo 1 d., bylos Nr. A143-319/2010).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą (II t., b. l. 123–125).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Panevėžio AVPK viršininko patvirtintoje 2010 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 50-IS-5 dėl pareiškėjo A. G. sveikatos sutrikdymo nustatyta, kad pareigūnas (tyrėjas) A. G. 2008 m. spalio 29 d. tarnybos metu vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, siekdamas kontroliuoti asmenis, konkrečiu atveju D. M., linkusį daryti teisės pažeidimus, stengdamasis, kad toks asmuo nenusikalstų ir netaptų nusikaltimų auka, norėdamas patikrinti butą, kuriame dažnai įvyksta teisės pažeidimai, bandydamas atidaryti D. M. buto duris, joms užkritus, patyrė traumą. A. G. buvo diagnozuotas galvos ir dešinio kelio sumušimas (VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės 2008 m. lapkričio 18 d. atsakymas Nr. K2-2925, I t., b. l. 188). Dešinio kelio sąnario magnetinio rezonanso tomografijos tyrimu Nr. 3951, atliktu 2008 m. spalio 30 d., nustatyta, kad nutrūkęs priekinis kryžminis rašytis (I t., b. l. 74, 62). Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 1881/08(05) nustatyta, kad pareiškėjo sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta ilgesniam negu 10 parų laikui (baudžiamoji byla Nr. 46-1-0622-08, b. l. 33).
Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko tarnyboje, tačiau patirta trauma nepriskirtina nė vienam iš Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ir konstatuota, kad 2008 m. spalio 29 d. buvo sutrikdyta A. G. sveikata, jam atliekant tarnybines pareigas, kurios nebuvo susijusios su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, ir nuspręsta kompensacijos nemokėti (I t., b. l. 8–11).
Vidaus tarnybos statuto (aktuli redakcija 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804) 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo ar jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo arba pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.
Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, nėra kvestionuojama, tačiau skiriasi šalių vertinimas dėl pareigų atlikimo, susijusio su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Be to, pareiškėjas teigia, kad D. M. užvertė ant jo duris, todėl sveikata laikytina sutrikdyta dėl pareigų atlikimo arba pareigūno statuso.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010 yra išaiškinęs Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas ir nurodęs, kad pavojus ir rizika, kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą, yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą, yra būtina išsiaiškinti, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinantis pastarąją aplinkybę, būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.
Apeliantas teigia, kad ginčo atveju padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei faktoriumi buvo objektų, kurie tikrinami atliekant prevencinį darbą, pobūdis, jų, kaip lindynių, įtraukimas į specialią policijos įskaitą; pareiškėjas neturėjo galimybės numatyti, kad ant jo bus užverstos durys.
Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybę, ar pareiškėjo tikrinamas asmuo D. M., dėl A. G. atliekamų pareigų ir jo, kaip policijos pareigūno, statuso, užvertė ant pareiškėjo tikrinamo buto duris, ištyręs ir įvertinęs įrodymus byloje, padarė pagrįstą išvadą, kad dėl pareiškėjo, kaip pareigūno, sužalojimo nėra D. M. tyčios ar neatsargumo. Šiuo aspektu sprendžiant dėl tikrinamojo asmens elgesio subjektyviosios pusės, vertintina faktinių duomenų visuma, kurie patvirtintų atitinkamus D. M. elgesio motyvus, ketinimus, tikslus, galimos kaltės formą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje Nr. 46-1-0622-08 surinktus įrodymus, konstatavo, kad įvykis, kurio metu buvo sužalotas pareiškėjas, buvo sąlygotas ne jo, kaip policijos pareigūno, statuso, bet paties pareiškėjo veiksmų, kai jis patraukė už D. M. buto durų rankenos, kurios nebuvo tinkamai įstatytos į vyrius, o tik atremtos, ir užvirto ant pareiškėjo. D. M., 2009 m. sausio 12 d., apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje, parodė, jog policijos pareigūną įspėjo, kad jo buto durys išlaužtos, nors ir nenurodė, kokiu būdu; pareigūnas dešine ranka staigiu judesiu už rankenos patraukė duris (I t., l. 20–21). Analogiškus paaiškinimus D. M. davė tyrėjai apklausiamas iš karto po įvykio 2008 m. spalio 29 d. (I t., b. l. 195). Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros nutarimu 2009 m. liepos 20 d. ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 46-1-0622-08 buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame nutarime konstatuota, kad nepavyko gauti jokių objektyvių duomenų, kad D. M. būtų tyčia nesunkiai sužalojęs A. G.. Privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-289-218/2010, kurią nagrinėjo Panevėžio miesto apylinkės teismas, 2010 m. vasario 9 d. taikinamojo posėdžio protokole yra užfiksuoti tokie D. M. parodymai: „prisipažįstu, kad neatsargiai pasielgiau. Durų vyriai buvo išlūžę jau anksčiau, jie vos laikėsi, patraukiau ir durys užkrito. Atsiprašau, nenorėjau padaryti kūno sužalojimo“ (I t., b. l. 13). Tačiau pašalinti prieštaravimų byloje dėl fakto, kas atidarinėjo duris – pareiškėjas ar tikrinamasis, šiuo metu objektyvių galimybių nėra, todėl remtis vienu pareiškėjo teiginiu, kad D. M. atidarydamas duris tyčia jas užvertė ant pareigūno, negalima. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo, kaip pareigūno, sužalojimo dėl atliekamų pareigų ir jo, kaip policijos pareigūno, statuso, yra svarbus ne vienas faktas, kas atidarinėjo duris, bet ir kiti tikrinamojo asmens elgesį charakterizuojantys subjektyvūs veiksniai. Byloje nėra duomenų apie D. M. motyvus, ketinimus, tikslus, jo tyčią sužaloti pareigūną. Neatsargi kaltės forma, net jei ir būtų daroma prielaida dėl jos egzistavimo, nagrinėjamu atveju nesudarytų pagrindo išvadai dėl A. G. sužalojimo dėl atliekamų pareigų ir jo, kaip policijos pareigūno, statuso, nes neatsargus elgesys gali būti vienodai nukreiptas į bet kurį asmenį nepriklausomai nuo jo statuso. Tik tyčinis elgesys galėtų būti siejamas su konkretų statusą turinčio asmens sužalojimu, kai turimas tikslas padaryti žalą būtent pareigūnui. Remiantis aukščiau aptartais argumentais pareiškėjo patirtus sužalojimus su atliekamomis pareigomis ir jo, kaip policijos pareigūno, statusu, sieti nėra pagrindo.
Kai nėra nustatyta kito asmens tyčia dėl užvirtusių ant pareiškėjo durų, situacijos negalima vertinti kaip tarnybinių pareigų atlikimo esant padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriams. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad įvyko nelaimingas atsitikimas dėl statinio trūkumų, kurie savaime nesietini su konkretaus objekto – lindynės, specialiu statusu, ir jie nelaikytini tarnybinių pareigų atlikimo padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis faktoriumi. Trūkumų, dėl kurių kiltų nelaimingas atsitikimas, gali būti bet kuriame kitame statinyje, t. y. statinių, kuriuose tenka lankytis pareigūnams pagal atliekamų pareigų pobūdį, trūkumai laikytini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais. Pareiškėjo sužalojimas buvo nulemtas ne tarnybos pareigų atlikimą lydėjusių padidėjusių pavojaus ar rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, bet aplinkybių, kurios betarpiškai gali ir nesisieti su tarnyba.
Nesant išvados, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas, atliekant tarnybines pareigas, yra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, nėra pagrindo pareiškėjo siųsti į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti (Vidaus tarnybos statuto 40 str. 5, 8 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Audrius Bakaveckas |
| |
| Arūnas Sutkevičius |
| |
| Virginija Volskienė |