Civilinė byla Nr. 2-747-450/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00284-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Ž. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bijusta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bijusta“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo centras“ prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys byloje B. J., Ž. J., tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Bijusta“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Verslo administravimo centras“ įgaliotas asmuo E. K. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „Bijusta“ bankrotą tyčiniu.

2.       Nurodė, kad BUAB „Bijusta“ vadovė Ž. J. 2016 m. gegužės mėn. įsigijo 100 proc. įmonės akcijų už 300 Eur. Akcijų pirkimo metu įmonės finansinė padėtis buvo bloga, Ž. J. 2016 m. birželio 30 d. raštu kreipėsi į akcinę bendrovę (toliau – AB) „Lietuvos paštas“ nurodydama, kad įmonė yra nepajėgi apmokėti skolos, jai gresia bankrotas, tačiau nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o kreipėsi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2018 m. kovo 13 d. įmonės finansiniai įsipareigojimai padidėjo nuo 159 223,07 Eur iki 411 934,04 Eur, t. y. apie 4 kartus. Finansinių reikalavimų didėjimas rodo įmonės direktorės tyčinius veiksmus, kuriais nesikreipiama dėl nemokios įmonės bankroto bylos iškėlimo, bet toliau bloginama įmonės padėtis.

3.       Vadovė teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad BUAB „Bijusta“ turtą sudaro, be kita ko, 89 000 Eur suma, gautina iš Lenkijoje registruotos įmonės „Eco Glicol“, nors jokios sutarties su „Eco Glicol“ nebuvo sudaryta, tokios įmonės administratorei rasti nepavyko, kas leidžia daryti išvadą, kad „Eco Glicol“ debitorinis įsiskolinimas į finansinės atskaitomybės duomenis buvo įrašytas fiktyviai. Taip pat į turto masę buvo įtraukta apie 14 000 Eur „pinigų kelyje“,  bei dviejų automobilių vertė, nors tokių pinigų ir automobilių nebuvo. Šios aplinkybės rodo, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai.

4.       BUAB „Bijusta“ su UAB „Sapere Audi“ 2016 m. birželio 15 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį (darbuotojų nuomos sutartis), pagal kurią pateikta PVM sąskaita faktūra 9 085 Eur sumai. Apmokėjimas atliktas grynais pinigais pagal 2016 m. birželio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 63. Administratorei perduotuose dokumentuose nerasta jokios išsinuomotų darbuotojų darbo laiko ar darbo užmokesčio apskaitos, todėl šis sandoris pripažintinas nuostolingu ir prieštaraujančiu įmonės veiklos tikslams bei vertintinas kaip tyčinio bankroto požymis.

5.       Už kompiuterinės programos rengimą buvo sumokėta apie 35 000 Eur, bankroto procese pati programa buvo perduota administratorei, ji yra pardavinėjama, tačiau potencialūs pirkėjai siūlo už ją tik 50 – 70 Eur. Apie 13 201 Eur buvo išmokėta įmonės darbuotojai I. V., šių lėšų išmokėjimo pagrindas yra avansai, tačiau kur išleistos lėšos nenustatyta, I. V. už gautus pinigus neatsiskaitė. Juridinių asmenų registre I. V. niekada nebuvo registruota BUAB „Bijusta“ direktore, ji direktorės Ž. J. įsakymu buvo paskirta laikinai eiti direktorės pareigas, kol pati Ž. J. buvo vaiko gimdymo ir auginimo atostogose.

6.       Bendrovė apskaitė įsigijusi pašto paslaugų iš UAB „Salmona“ už 167 281 Eur. Nustatyta, kad UAB „Salmona“ ir UAB „Bijusta“ vadove ir akcininke buvo tas pats asmuo (Ž. J.), buhalterinę apskaitą sandorių sudarymo metu tvarkė ta pati buhalterė (J. J.), įmonės vykdė atsiskaitymus tarpusavyje bei su kitais kreditoriais per asmenines vadovės Ž. J. banko sąskaitas, UAB „Salmona“ darbuotojai buvo tie patys asmenys, kaip ir BUAB „Bijusta“. Tokiu būdu buvo sudaryta regimybė, kad UAB „Salmona“ teikia pašto paslaugas BUAB „Bijusta“, tai vertinama kaip verslo perkėlimas iš BUAB „Bijusta“ į naujai įsteigtą įmonę UAB „Salmona“. Bendrovė apskaitė įsigijusi pašto paslaugų ir iš UAB „Bilfora“ už 195 003,20 Eur. UAB „Bilfora“ direktorius A. I. yra dirbęs bendrovėje (t. y. atskirais mokestiniais laikotarpiais buvo susijęs asmuo su bendrove), abi įmonės vykdė atsiskaitymus tarpusavyje bei su kitais kreditoriais per asmenines Ž. J. banko sąskaitas. Dauguma darbuotojų, dirbusių UAB „Bilfora“, dirbo / dirba ir bendrovėje, bendrovę su UAB „Bilfora“ sieja ta pati veikla, visi įmonės UAB „Bilfora“ tiekimai buvo vykdomi bendrovei. Darytina išvada, kad bendrovė, įsigydama paslaugas iš UAB „Bilfora“, faktiškai įvykdė verslo perkėlimą iš BUAB „Bijusta“ į UAB „Bilfora“.

7.       Suinteresuotas asmuo Ž. J. su pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad 2016 m. gegužės 28 d. ji įsigijo BUAB „Bijusta“ akcijas. Jau tada BUAB „Bijusta“ finansinė padėtis buvo labai bloga, nes AB „Lietuvos paštas“ vienašališkai pakėlė įkainius, įmonė buvo skolinga AB „Lietuvos paštas“. Nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nes buvo įsitikinusi, kad įmanoma įmonės veiklą atnaujinti ir verslą vykdyti pelningai. Bendrovę UAB „Salmona“ įsigijo, siekdama sumažinti BUAB „Bijusta“ kaštus darbo užmokesčiui. Buvę BUAB „Bijusta“ darbuotojai buvo įdarbinti UAB „Salmona“, jiems buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei jie gaudavo BUAB „Bijusta“, taip taupant BUAB „Bijusta“ lėšas. Tuo pačiu principu buvo dirbama ir su UAB „Bilfora“, kurią įsteigė A. I., su kuriuo ją supažindino A. L.. Jis supažindino ir su R. K., kuri žadėjo supažindinti su įmone „Eco Glicol“, kuri galėtų investuoti į verslą. Su „Eco Glicol“ jokios sutarties nebuvo pasirašiusi, išrašė tik sąskaitą 89 000 Eur, šią sumą įtraukė į trumpalaikio turto sąrašą. Siekiant atgaivinti įmonės veiklą, vertino, kad reikia užsakyti kompiuterinę pašto siuntų tvarkymo programą. A. L. pasiūlė veikti per UAB „Sapere Audi“, kuriai išmokėjo 9 085 Eur už darbuotojų nuomą. Ši suma buvo skirta A. L., Ž. Š. ir dar vienam asmeniui už tai, kad jie padės sukurti kompiuterinę programą, t. y. papasakos programą kuriančiai įmonei „NFQ Technologies“, kokie yra pašto siuntų tvarkymo reikalavimai. Šie trys asmenys dirbo ir kurjerių darbą. UAB „Sapere Audi“ buvo sumokėtas 3 650 Eur avansas už automobilius, kurių vėliau nepirko, nes neliko lėšų, tačiau avanso grąžinti neprašė. Jai pačiai bei kitiems asmenims išmokėtomis avanso lėšomis buvo atsiskaitoma su BUAB „Bijusta“ kreditoriais, darbuotojais, be to, Ž. J. paėmė 14 000 Eur vartojimo kreditą iš banko, kurį panaudojo įmonės veiklai. Reikalingų žinių, kaip tvarkyti įmonės apskaitą, neturėjo, pasitikėjo A. L., R. K., buhalterėmis, kurios tvarkė apskaitą. Pripažįsta, kad padaryta klaidų, tačiau jos buvo taisomos, tikslo privesti įmonę prie bankroto neturėjo.

                                II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi pripažino BUAB „Bijusta“ bankrotą tyčiniu ir nustatė, kad tyčinis bankrotas yra sukeltas Ž. J. veiksmais.

9.       Teismas nurodė, kad 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). Kadangi bankroto pripažinimo tyčiniu procedūra įgyvendinama galiojant JANĮ, teismas taikė JANĮ nuostatas, nors pažymėjo, kad teisinė bankroto pripažinimo tyčiniu koncepcija iš esmės nepasikeitė, todėl iki JANĮ įsigaliojimo suformuotą teismų praktiką taikė ir šioje byloje.

10.       Teismas nustatė, kad Ž. J. 2016 m. gegužės 25 d. įsigijo iš B. J. 300 BUAB ‚Bijusta“ akcijų (kurios sudaro 100 proc. įstatinio kapitalo) už 300 Eur. 2016 m. birželio 30 d. Ž. J., atsakydama į AB „Lietuvos paštas“ pretenziją dėl neapmokėtų skolų (53 081,22 Eur), nurodė, kad BUAB „Bijusta“ yra nepajėgi apmokėti šią skolą iki 2016 m. liepos 30 d., nes ją sumokėjusi netektų galimybės išmokėti atlyginimų 115 darbuotojų, sumokėti mokesčius, kas privestų prie įmonės bankroto, t. y. jau 2016 m. birželio 30 d. BUAB „Bijusta“ buvo nepajėgi sumokėti 53 081,22 Eur skolos AB „Lietuvos paštui“. 2016 m. rugpjūčio 2 d. AB „Lietuvos paštas“ kreipėsi į teismą dėl 75 287,48 Eur skolos priteisimo iš BUAB „Bijusta“; Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš BUAB „Bijusta“ 74 191,83 Eur skolos, 1 095,65 Eur palūkanų, 6 proc. palūkanas bei 673 Eur žyminį mokestį; Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį, kuria buvo atmestas BUAB „Bijusta“ prašymas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 1 d. konstatavo, kad pagal 2016 m. birželio 3 d. atsakovės balansą įmonės finansinė padėtis, lyginant su praėjusiais finansiniais metais, yra pablogėjusi. Įmonė 2016 m. birželio 30 d. turėjo turto už 170 488 Eur, o skoliniai įsipareigojimai sudarė 157 677 Eur. Nuo praėjusių finansinių metų įmonės įsipareigojimai ir mokėjimai padidėjo tik 21 318 Eur, tačiau įmonės turtas sumažėjo 34 449 Eur. Teismas sprendė, kad jau 2016 m. birželio 30 d. BUAB „Bijusta“ buvo faktiškai nemoki ir ši aplinkybė buvo žinoma direktorei ir akcininkei Ž. J.. Suinteresuotas asmuo  nusipirko jau nemokią įmonę, todėl ji, viena vertus, negali atsakyti dėl įmonės nemokumo sukėlimo, tačiau kita vertus, ji turėjo tolesnę įmonės veiklą organizuoti tokiu būdu, kad įmonės turtinė padėtis nebūtų dar labiau bloginama. Teismas sprendė, kad Ž. J. savo veiksmais, įmonės padėtį dar labiau blogino.

11.       Teismas nustatė, kad BUAB „Bijusta“ direktorė Ž. J. 2016 m. birželio 15 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Sapere Audi“, pagal kurią UAB „Sapere Audi“ įsipareigojo išnuomoti darbuotojus nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. birželio 15 d. mokant jiems po 20 Eur už faktiškai dirbtą darbo valandą. Pagal sutartį darbuotojo mėnesio darbo užmokesčio kaina, jeigu būtų dirbama po 40 valandų per savaitę, 167,5 valandų per mėnesį, būtų 3 350 Eur. Teismas, įvertinęs, kad darbuotojai turėjo būti nuomojami kurjerių pareigoms atlikti, 3 350 Eur per mėnesį darbo užmokestį pašto siuntų kurjeriui laikė neadekvačiu ir ekonomiškai nenaudingu.

12.       BUAB „Bijusta“ pagal sutartį išmokėjo UAB „Sapere Audi“ 9 085 Eur avansą, tačiau iš sutarties turinio nėra aišku kiek darbuotojų bus nuomojama, kokį konkrečiai darbą dirbs ar kokias paslaugas teiks darbuotojai, nebuvo sudaryta jokių perdavimo–priėmimo aktų, darbo laiko žiniaraščių, darbuotojų sąrašo ar pan. Nors Ž. J. nurodė, kad išmokėta suma buvo skirta A. L., Ž. Š. ir dar vienam nežinomam asmeniui kaip atlyginimas už pagalbą kuriant kompiuterinę programą, taip pat už kitus kurjerių darbus, tačiau UAB „Sapere Audi“ sutarties sudarymo metu dirbo tik vienas darbuotojas A. L., kuris 2016 m. birželio 5 d. buvo išleistas tėvystės atostogų. Duomenų, kad būtų buvę įdarbinti kokie nors kiti asmenys, nepateikta. Teismas vertino, kad sandoris su UAB „Sapere Audi“ dėl darbuotojų nuomos buvo ekonomiškai nenaudingas BUAB „Bijusta“, pablogino įmonės finansinę padėtį 9 085 Eur suma.

13.       Teismas nustatė, kad BUAB „Bijusta“ 2016 m. rugpjūčio 11 d. išmokėjo UAB „Sapere Audi“ 3 650 Eur kaip avansą už automobilį Volkswagen Caddy Kombi, tačiau automobilis nenupirktas, avansas negrąžintas. Teismas vertino, kad avanso išmokėjimas buvo įmonei ekonomiškai nenaudingas sandoris, nes sumokėti pinigai negrąžinti, prekė už juos negauta.

14.       Teismas taip pat nustatė, kad BUAB „Bijusta“ 2016 m. rugpjūčio 3 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį su UAB „Bilfora“, o 2016 m. lapkričio 4 d. sudarė sutartį su UAB „Salmona“ dėl bendradarbiavimo laiškų ir kitų siuntų pristatymo. Pagal šias sutartis buvo apskaityta iš UAB „Salmona“ gautų paslaugų už 167 281 Eur, iš UAB „Bilfora“ už 195 003,20 Eur, į finansinius reikalavimus įtraukti UAB „Salmona“ 88 890,72 Eur, UAB „Bilfora“ 48 399,60 Eur finansiniai reikalavimai. Duomenų, kiek konkrečiai darbuotojų atliko darbus, kiek laiko jie dirbo, ar išmokėtos sumos atitiko dirbtą laiką ir nustatytus įkainius, nepateikta. Teismas abi sutartis vertino kaip įmonei nenaudingus sandorius. Suinteresuoto asmens Ž. J. atsikirtimus, kad darbo laiko ir darbo užmokesčio žiniaraščiai turi būti pas vykdytojus, t. y. UAB „Salmona“, UAB „Bilfora“ ar UAB „Sapere Audi“ teismas atmetė, nes BUAB „Bijusta“, negaudama darbo laiko ir užmokesčio žiniaraščių, negalėjo tinkamai kontroliuoti mokamų sumų, kas tik patvirtina, kad buvo sudaryti ekonomiškai nepagrįsti ir įmonei nenaudingi sandoriai.

15.       Teismas įmonei ekonomiškai nenaudingais sandoriais vertino ir avansų išmokėjimus per laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 5 d. įmonės darbuotojams I. V. (logistikos vadybininkė) 33 946 Eur, N. B. (projektų vadovas) 42 905 Eur, A. D. (pardavimų vadybininkas) 10 205 Eur, G. C. (personalo vadybininkė) 9 542 Eur, V. P. (logistikos skyriaus vadovė), R. B. (projektų vadovė) 14 862,92 Eur, A. I. (UAB „Bilfora“ akcininkas ir direktorius) 3 760 Eur bei į Ž. J. asmeninę sąskaitą pervestus 211 538,35 Eur, iš viso išmokėta 345 718,84 Eur. Pinigus išmokant, nenurodyta paskirtis, kam avansai turės būti naudojami, nėra duomenų, kas už šiuos pinigus buvo nupirkta. Ž. J. nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones BUAB „Bijusta“ turtui bei lėšoms, buvo pasinaudota išimtimi, leidusia mokėti mokesčius į Valstybės ir Sodros biudžetus, atsiskaityti su kreditore (AB „Lietuvos paštas“) ir mokėti darbo užmokestį darbuotojams, todėl ji pati gautas lėšas panaudojo atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti įmonės veiklą. Teismas vertino, kad šie išmokėjimai buvo ne tik nenaudingi sandoriai, bet ir patvirtinantys apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atkreipė dėmesį, kad Ž. J. 2016 m. rugpjūčio 22 d. priėmė vienintelio akcininko sprendimą BUAB „Bijusta“ veiklos tęstinumui užtikrinti, atlikti mokėjimus už BUAB „Bijusta“ iš asmeninės sąskaitos įmonės tiekėjams ir partneriams taip įgyjant finansinę teisę sumokėti sumas, tai vertino, kad Ž. J. iš įmonės sąskaitos pirmiausia išmokėjo lėšas sau pačiai, tik iš dalies atsiskaitydavo už BUAB „Bijusta“ tiekėjais ir partneriais. Vėliau ketino pareikšti BUAB „Bijusta“ finansinį reikalavimą grąžinti išmokėtas  lėšas kaip jos asmenines, tokiu būdu siekiant pasisaviti BUAB „Bijusta“ lėšas, kas atitinka blogą įmonės valdymą ir tuo pačiu įmonės privedimą prie bankroto tyčia.

16.       Teismas nustatė, kad BUAB „Bijusta“ sudarė Bendrųjų paslaugų teikimo sutartį su UAB „NFQ Technologies“ dėl programinės įrangos sukūrimo, 2016 m. lapkričio 30 d. buvo surašytas perdavimo–priėmimo aktas, pagal kurį UAB „NFQ Technologies“ perdavė BUAB „Bijusta“ pašto paslaugų verslo valdymo ir klientų aptarnavimo sistemos prototipą už 7 000 Eur. Teismas sutiko su administratorės nuomone, kad sutarties dėl programinės įrangos sukūrimo sudarymas pats savaime nerodo Ž. J. siekio tyčia sukelti įmonei bankrotą ar tyčia dar labiau pabloginti jau ir taip nemokios įmonės būklę, todėl plačiau šios sutarties neaptarė.

17.       Pasak teismo, BUAB „Bijusta“ sudarytų nenaudingų sandorių mastą parodo ir bendras finansinių reikalavimų padidėjimas nuo 159 223,07 Eur pagal 2016 m. birželio 30 d. balanso duomenis iki 411 934,06 Eur pagal 2018 m. kovo 13 d. balanso duomenis. Aplinkybė, kad administratorė dalies finansinių reikalavimų nepripažino (UAB „Salmona“ 88 890,72 Eur, UAB „Bilfora“ 48 399,60 Eur, UAB „Sapere Audi“ 9 085 Eur, UAB „NFQ Technologies“ 10 501,50 Eur), nepaneigia Ž. J. veiksmų, kuriais BUAB „Bijusta“ vardu buvo sudaryta eilė ekonomiškai nepagrįstų ir nenaudingų sandorių, kuriais jau nemokios BUAB „Bijusta“ finansinė padėtis buvo dar labiau pabloginta.

18.       Teismas nustatė, kad BUAB „Bijusta“ 2016 m. birželio 30 d. turėjo 159 223,07 Eur įvairių įsiskolinimų, iš kurių 15 209,74 Eur sudarė įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) biudžetui, 27 229,46 Eur darbuotojų atlyginimams. Iš 2016 m. I ketvirčio finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad BUAB „Bijusta“ neturėjo pakankamai lėšų (pinigų) apmokėti įsiskolinimą VSDFV, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir darbuotojų atlyginimams, nes pinigų ir pinigų ekvivalentų nurodyta 6 909 Eur. Tačiau BUAB „Bijusta“ laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. per Ž. J. asmeninę sąskaitą atliko įvairių mokėjimų kitiems subjektams už 234 149,57 Eur, tame skaičiuje ir UAB „Bilfora“ už pašto paslaugas. Teismas pažymėjo, kad tokie atvejai, kai lėšų mokėjimas tikrajam gavėjui yra atliekamas per kitą asmenį, teismų praktikoje vertinami kaip tiesioginiai sandoriai tarp paties mokėtojo ir gavėjo. Taip pat BUAB „Bijusta“ apskaitė išlaidas UAB „Salmona“ 167 281 Eur už paslaugas, „Bilfora“ 195 003,20 Eur už paslaugas, nors sutartys su šiomis įmonėmis buvo sudarytos atitinkamai 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 3 d.

19.       Teismas darė išvadą, kad BUAB „Bijusta“, apmokėdama už paslaugas UAB „Bilfora“, UAB „Salmona“ ir kitiems asmenims, o ne darbuotojams, kitų paslaugų teikėjams, kurių reikalavimai buvo atsiradę anksčiau, pažeidė mokėjimų eiliškumą, suteikė pirmumą kitų kreditorių (VSDFV, VMI) atžvilgiu.

20.       Teismas mokėjimais, atliktais pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą, laikė ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. 3 650 Eur avanso sumokėjimą UAB „Sapere Audi“, taip pat avansų mokėjimus darbuotojams ir Ž. J. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 5 d., iš viso išmokėtas 345 718,84 Eur dydžio lėšas.

21.       Teismas nustatė, kad BUAB „Bijusta“ 2017 m. balandžio 30 d. išrašė dvi sąskaitas pirkėjui (mokėtojui) „Eco Glicol“ – 44 000 Eur ir 45 000 Eur už logistikos programos nuomą. Bendrą sumą (89 000 Eur) įmonė įtraukė į 2017 m. finansinę ataskaitą kaip trumpalaikį turtą (per vienerius metus gautiną sumą). Toje pačioje 2017 m. finansinėje ataskaitoje įmonė nurodė, kad 14 422,43 Eur yra pinigai kelyje, kuriuos taip pat įtraukė į turto masę. Finansinę ataskaitą pateikė teismui kartu su prašymu iškelti BUAB „Bijusta“ restruktūrizavimo bylą, tokiu būdu siekiant sudaryti įspūdį, kad įmonės turtinė padėtis yra geresnė, nei buvo. Kaip nustatė administratorė, įmonė „Eco Glicol“ yra registruota Lenkijoje, tačiau su ja susisiekti nepavyko, ši neteikia jokios informacijos apie savo veiklą, į užklausas neatsako. Ž. J. paaiškino, kad šią įmonę jai nurodė R. K. kaip galimą investuotoją, todėl ir išrašė įmonei sąskaitas. Jokios sutarties su „Eco Glicol“ nebuvo sudariusi, su niekuo iš įmonės darbuotojų nebuvo susitikusi. Teismas vertino, kad sąskaitų įmonei „Eco Glicol“ išrašymas ir debitorinės skolos įtraukimas į 2017 m. finansinę ataskaitą yra apgaulingos buhalterinės apskaitos veiksmas, kuriuo siekta dirbtinai pagerinti jau nemokios įmonės padėtį, siekiant gauti restruktūrizuojamos įmonės statusą, toliau tęsti nuostolingą veiklą, apgauti galimus partnerius, jau esamus kreditorius. Tokiu pačiu tikslu buvo atliktas ir 14 422,43 Eur įrašymas į turto sąrašą kaip „pinigų, esančių kelyje“, nes tokių pinigų nebuvo rasta nei kasoje, nei banko sąskaitose. Ž. J. teigė, kad tai buvo buhalterės klaida, tie pinigai buvo banko sąskaitoje, tačiau toks paaiškinimas nepaneigė aplinkybės, kad finansinė ataskaita buvo sudaroma aplaidžiai, darant finansines klaidas.

22.       Teismas sprendė, kad apgaulingą apskaitą parodo ir dviejų automobilių VW Caddy Combi (po 21 669,42 Eur kiekvienas) įtraukimas į materialaus turto sąrašą, taip padidinant bendrovės turto vertę, nors realiai transporto priemonių BUAB „Bijusta“ nebuvo įsigijusi.

23.       Pasak teismo, apgaulingą buhalterinę apskaitą rodo sutarčių su UAB „Salmona“ ir UAB „Bilfora“ sudarymas bei vykdymas, nes sudarius darbuotojų nuomos sutartis nebuvo sudaryti darbuotojų sąrašai, nebuvo pildomi jų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, dėl ko nėra galimybių nustatyti, kiek darbuotojų dirbo, kokius darbus atliko, ar tinkamai buvo paskaičiuotos ir išmokėtos sumos UAB „Salmona“ ir UAB „Bilfora“.

24.       Apgaulingą apskaitą rodo ir 2016 m. birželio 15 d. sutarties su UAB „Sapere Audi“ sudarymas dėl darbuotojų nuomos. VSDFV duomenimis, UAB „Sapere Audi“ dirbo tik vienas darbuotojas A. L., kuris nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2019 vasario 3 d. buvo vaiko priežiūros arba tėvystės atostogose. Kitų darbuotojų UAB „Sapere Audi“ nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. kovo 16 d. nebuvo.

25.       Teismas sprendė, kad apgaulingą apskaitą rodo ir avansų išmokėjimai darbuotojams bei pačiai direktorei Ž. J., nes mokėjimai buvo skirti pirkti įmonei reikalingas medžiagas, priemones, bet darbo užmokesčio mokėjimui (išvengiant mokesčių nuo darbo užmokesčio mokėjimų), atsiskaitymui su partneriais ir kt.

26.       BUAB „Bijusta“ vadovė Ž. J. pripažino, kad nuo 2016 m. susidūrė su sunkumais tęsiant veiklą BUAB „Bijusta“ vardu, vienu metu AB „Lietuvos paštas“ nepriimdavo siuntų iš BUAB „Bijusta“, todėl sumanė veiklą vykdyti per UAB „Salmona“ ir UAB „Bilfora“. Ji nusipirko UAB „Salmona“ akcijas, įdarbino joje tuos pačius asmenis, kurie dirbo BUAB „Bijusta“, sudarė sutartį su UAB „Salmona“. Tokiu pačiu principu perkėlė darbuotojus ir į UAB „Bilfora“. Administratorė pagal VSDFV pateiktus UAB „Salmona“ ir UAB „Bilfora“ sąrašus atliko palyginimą su BUAB „Bijusta“ darbuotojais ir nustatė, kad iš 98 UAB „Salmona“ darbuotojų 76 buvo perkelti iš BUAB „Bijusta“, o iš 44 UAB „Bilfora“ darbuotojų 16 buvo perkelti iš BUAB „Bijusta“. Toks darbuotojų perkėlimas leido BUAB „Bijusta“ toliau tęsti veiklą prisidengiant kitų įmonių vardu. Toks darbuotojų perkėlimas, teismo vertinimu, atitinka veiklos perkėlimo sąvoką JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

27.       Suinteresuotas asmuo Ž. J. atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl BUAB „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Sandoris su UAB „Sapere Audi“ dėl darbuotojų nuomos buvo naudingas įmonei, nes trys darbuotojai atliko administracinius ir kurjerių darbus. Elektroninis susirašinėjimas dėl programos kūrimo patvirtina, jog A. L. aktyviai dalyvavo programos kūrime, susitikimuose su UAB „NFQ Technologies“ atstovais, teikė pastabas bei nurodymus dėl atliekamų darbų.

27.2.                      Vien faktas, kad sandoris su UAB „Sapere Audi“ dėl automobilių įsigijimo nebuvo visiškai įvykdytas dėl piniginių lėšų trūkumo, negali būti vertinamas kaip nenaudingas. Nors pati direktorė reikalavimo grąžinti avanso nepareiškė, tokį reikalavimą gali pareikšti bankroto administratorė. UAB „Sapere Audi“ yra veikianti įmonė.

27.3.                      Sutartis su UAB „Bilfora“ nepagrįstai vertinta nenaudinga įmonei, nes administratorė pripažino faktą, kad sandoris realiai buvo vykdomas bei paslaugos teikiamos. Pagal sutartį su UAB „Salmona“ mokėjimai nebuvo atlikti, finansinis reikalavimas byloje nepareikštas, todėl šis sandoris nepagrįstai laikytas nenaudingu įmonei.

27.4.                      Abiem su UAB „Bilfora“ ir UAB „Salmona“ sudarytais sandoriais buvo siekta tęsti įmonės veiklą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad BUAB „Bijusta“ klientai, už suteiktas paslaugas pasitelkiant trečiuosius asmenis, mokėjo tiesiogiai asmeniui, suteikusiam paslaugą. Visos lėšos iš klientų buvo pervedamos BUAB „Bijusta“ bei naudojamos kreditorių reikalavimų mažinimui.

27.5.                      Avansų išmokėjimai darbuotojams nepablogino įmonės finansinės būklės bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, visos lėšos, perduotos Ž. J., buvo naudojamos finansinių reikalavimų dengimui; kitiems darbuotojams išmokėti avansai buvo skirti sumokėti darbo užmokestį bei atlyginimą už darbo rezultatus.

27.6.                      Teismas nevertino fakto, kad dalis pateiktoje analizėje dėl finansinių reikalavimų kaitos nurodytų reikalavimų bankroto byloje pareikšta nebuvo, o kita dalis proceso eigoje buvo padengti. Lyginant finansinių reikalavimų sumas Ž. J. akcijų įsigijimo momentu su bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma darytina išvada, kad nebuvo žymaus reikalavimų padidėjimo, kokį nurodė administratorė ir teismas.

27.7.                      Ž. J. pripažino faktą, jog nesilaikė įstatyme nustatyto atsiskaitymų eiliškumo, tačiau šiais veiksmais buvo siekiama tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus bei atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla. Jeigu BUAB „Bijusta“ nebūtų mokėjusi pašto paslaugų teikėjams, ji nebūtų galėjusi vykdyti veiklos. Taip pat jeigu BUAB „Bijusta“ nebūtų atsiskaičiusi už kuriamą programą, įmonės investuotos lėšos būtų prarastos ir ji patirtų dar didesnius nuostolius.

27.8.                      Administratorės argumentai, kad „Eco Glicol“ neatsako, neteikia informacijos, nepatvirtina fakto, jog sąskaita jai buvo išrašyta nepagrįstai. Įmonė ieškojo investuotojų, planavo išnuomoti programą ir tuo tikslu išrašė sąskaitą. Sąskaita yra dokumentas patvirtinantis prekių ar paslaugų teikimą, todėl vien sandorio nesudarymo faktas nepaneigia sąskaitos išrašymo pagrindo. Faktas, kad paslaugos nebuvo suteiktos bei sąskaita nebuvo apmokėta, taip pat nepaneigia sąskaitos išrašymo pagrindo. Argumentas, kad galimai „Eco Glicol“ sąskaita buvo išrašyta siekiant padidinti įmonės turto masę tikslu gauti restruktūrizuojamos įmonės statusą, yra prielaida.

27.9.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1176-798/2019 konstatuota, kad du automobiliai VW Caddy Combi nebuvo įtraukti į ilgalaikio turto aprašą, tačiau buvo apskaityti buhalterinėje apskaitoje, todėl 2016 m. turto masė nebuvo padidinta šiuo turtu bei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios BUAB „Bijusta“ padėties esminio pabloginimo.

27.10.                      Sutarčių su UAB „Salmona“ ir UAB „Bilfora“ sudarymas nesudaro pagrindo išvadai, kad įmonė aplaidžiai ar apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. BUAB „Bijusta“ neturėjo pareigos pildyti trečiųjų asmenų, pasitelktų prievolėms vykdyti (UAB „Salmona“, UAB „Bilfora“, UAB „Drusvilma“, UAB „Samus“, UAB „Spaudos kelias”, UAB „Jūros paštas” ir kt.) darbuotojų darbo laiko apskaitą, ji buvo įsipareigojusi sumokėti už suteiktas paslaugas. UAB „Sapere Audi“ direktorius yra atsakingas už šios įmonės veiklos organizavimą; Ž. J. sutarties sudarymo metu rėmėsi viešais duomenimis, kuriuose buvo fiksuota, jog įmonėje dirba 6 darbuotojai; sutartimi buvo išnuomoti 3 darbuotojai, kurie atliko darbus BUAB „Bijusta“ naudai. Avansų išmokėjimai darbuotojams nepatvirtina aplaidaus ar apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo fakto.

27.11.                      Įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, AB „Lietuvos paštas“ atsisakius teikti paslaugas, įmonė pasitelkė trečiuosius asmenis UAB „Salmona“, UAB „Bilfora“ paslaugų teikimui. Nei į vieną iš šių įmonių nebuvo perkelta veikla ar turtas. Darbuotojams įstatymas nedraudžia dirbti keliose darbo vietose. Įstatymas taip pat nedraudžia juridiniam asmeniui pasitelkti trečiuosius asmenis prievolėms įvykdyti.

27.12.                      Ž. J. inicijavo restruktūrizavimo bylos iškėlimą, investavo į įmonės veiklą asmenines pinigines lėšas, keitė verslo taktiką – kūrė programą veiklos modernizavimui, dengė finansinius įsipareigojimus, atsiskaitė su pagrindine partnere AB „Lietuvos paštas“, siekdama išsaugoti įmonę. Nepavykus atkurti įmonės mokumo, Ž. J. inicijavo bankroto bylos iškėlimą; direktorės pareigas užėmė trumpą laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d., o įmonė nuo jos įgijimo, veikė tik 2 metus.

28.       Atsakovė BUAB „Bijusta“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Verslo administravimo centras“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

28.1.                      BUAB „Bijusta“ kompiuterinės programos iki galo taip ir nesukūrė, jos nenaudojo, todėl neturėjo jokio pagrindo išrašinėti sąskaitų. Anot apeliantės, reali programos pirkėja buvo Lenkijos įmonė, kurios oficiali veikla cheminių prekių gamyba, todėl nesuprantamas poreikis naudotis klientų aptarnavimo programa, kuri išimtinai pritaikyta BUAB „Bijusta“ poreikiams.

28.2.                      Sutartis su UAB „Sapere Audi“ dėl darbuotojų nuomos buvo nuostolinga, fiktyvi, nes sutarties sudarymo ir vykdymo metu UAB „Sapere Audi“ turėjo tik vieną darbuotoją A. L., kuris buvo vaiko auginimo atostogose. Avansas dėl automobilių sumokėtas nepagrįstai, nes pardavėja neturėjo ir automobilių ir darbuotojų. Apeliantė nesugebėjo paaiškinti, kodėl iš konkurso buvo pašalintas VW atstovas Lietuvoje bei aplinkybių, lėmusių darbuotojų nuomos poreikį.

28.3.                      BUAB „Bijusta“ darbuotojai buvo perkelti į apeliantės valdomas ir vadovaujamas UAB „Salmona“ ir UAB „Bilfora“, kai BUAB „Bijusta“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atliktų paslaugų kiekį ir apimtį, kainos pagrindimą pagal atsakovės ir UAB „Salmona“ sudarytą sutartį; realiai atliktų darbų ar suteiktų paslaugų kiekį pagal sutartį su UAB „Bilfora“. Abiems įmonėms mokėjimus Ž. J. vykdė per savo asmeninę sąskaitą, į kurią iš BUAB „Bijusta“ persivesdavo lėšas, kaip avansinius mokėjimus.

28.4.                      Ž. J. įtraukdama š įmonės apskaitą nesantį turtą, iškreipė finansinę atskaitomybę, pažeidė esminius buhalterinės apskaitos objektyvumo, skaidrumo, realumo principus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29.       Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Bijusta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

30.       Apeliantė Ž. J. su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – elektroninius laiškus, jos teigimu, patvirtinančius, kad A. L. dirbo BUAB „Bijusta“ naudai, dalyvaudamas programos kūrimo procese, bei kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti.

31.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą bei į tai, kad byloje nėra duomenų apie apeliantės piktnaudžiavimą įrodymų teikimo teise ir vertindamas, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinio proceso neužvilkins, priima apeliantės pateiktus naujus įrodymus, nurodytus nutarties 30 punkte, kuriuos vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimą tyčiniu, taikymo laiko atžvilgiu bei tyčinio bankroto požymių vertinimo

32.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

33.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir kt. nutarimai). Teisinio tikrumo principas reikalauja, jog teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties. Su teisinio tikrumo principu glaudžiai siejasi įstatymo negaliojimo atgal teisinis principas. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos neigiamos teisinės pasekmės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.

34.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisėtų lūkesčių principą būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejamas su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-148/2011). Todėl teisinis reguliavimas, nustatantis asmens teisės įgyvendinimo tvarką, turi būti aiškinamas taip, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir pagrįsti teisėti lūkesčiai, kurių siekiama įgyvendinant teisę.

35.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktais, BUAB „Bijusta“ bankrotą pripažino tyčiniu, o remiantis JANĮ 70 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad tyčinis bankrotas yra sukeltas Ž. J. veiksmais.

36.       Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teisme gautas 2018 m. rugsėjo 13 d., Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi bankrotas pripažintas tyčiniu, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinta ir klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grąžintas nagrinėti iš naujo, t. y. galiojant ĮBĮ. Taigi procesas dėl BUAB „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pradėtas ir įgyvendinamas galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, klausimas dėl tyčinio bankroto turi būti sprendžiamas pagal ĮBĮ, o ne pagal JANĮ nuostatas.

37.       ĮBĮ materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).

38.       Pagal bendrąjį teisės principą lex benignior retro agit (teisės aktų galiojimas laike) teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999). Teisėtai įgyta teisė pripažįstama ir nuo pažeidimų ginama jos atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu, o atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinamas pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto pripažinimo tyčiniu procedūros įgyvendinamas galiojant JANĮ lemia pastarojo nuostatų taikymą prieštarauja bendrajam teisės principui, jog materialinės teisės normos galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios.

39.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

40.       Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; be to preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

41.       Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6 – 8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.

42.       BUAB „Bijusta“ bankroto administratorė pareiškėjos bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose bei 3 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas atkreipęs dėmesį, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtinti bankroto pripažinimo tyčiniu požymiai iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose bei 3 dalies 1 punkte nurodytus pagrindus bei nustatęs, kad egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtinti bankroto pripažinimo tyčiniu požymiai, pareiškimą dėl BUAB „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tenkino. Apeliantė Ž. J., nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo ginčija egzistuojant visus pirmosios instancijos teismo nustatytus BUAB „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu požymius.

Dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo ir (arba) netinkamo tvarkymo

43.       Bankroto administratorė kaip vieną iš BUAB „Bijusta“ tyčinio bankroto požymių įvardija apgaulingos bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino šio tyčinio bankroto požymio egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

44.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

45.       Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

46.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

47.       Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

48.       Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą grindžia sąskaitų išrašymu Lenkijos bendrovei „Eco Glicol“ ir nurodo, kad BUAB „Bijusta“ programos iki galo taip ir nesukūrė, jos nenaudojo, todėl neturėjo jokio pagrindo išrašinėti sąskaitų. Tokį veiksmą vertina kaip aplaidžios ar apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimą, kuris buvo atliktas prieš kreipiantis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, siekiant pagerinti finansinius įmonės rodiklius. Bylos duomenimis nustatyta, kad BUAB „Bijusta“ 2017 m. balandžio 30 d. išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras Lenkijos įmonei „Eco Glicol“ 44 000 Eur ir 45 000 Eur sumoms už pašto logistikos programos nuomą, iš viso 89 000 Eur sumai. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad BUAB „Bijusta“ jokių sutarčių su minėta Lenkijos įmone nebuvo sudariusi ir sukurtos programos jai nenuomojo, sutinka su bankroto administratorės argumentais, kad aptariamos sąskaitos yra išrašytos nepagrįstai. Tačiau, kita vertus, sąskaitų išrašymas nevertintinas kaip objektyvi kliūtis bankroto administratorei nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį / struktūrą. Net ir darant prielaidą, kad bendrovė apskaitė fiktyviai išrašytas sąskaitas faktūras ir tokiu būdu vedė apgaulingą buhalteriją, vien šio požymio nustatymo nepakanka tam, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Iš bankroto administratorės pozicijos matyti, kad ji nustatė, kurios bendrovės sąskaitos buvo išrašytos galimai fiktyviai, todėl aptariamos aplinkybės galėtų būti svarbios nustatant BUAB „Bijusta“ nemokumo momentą, tačiau nagrinėjamu atveju šalys neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl nemokumo momento.

49.       Kitokio apeliacinės instancijos teismo vertinimo dėl BUAB „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu neegzistavimo nelemia ir aplinkybės dėl 14 422,43 Eur sumos kaip „pinigų kelyje“ įtraukimo į 2017 m. finansinę ataskaitą bei dviejų automobilių VW Caddy Combi įtraukimas į buhalterinę apskaitą. Bylos duomenimis nustatyta, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas, įrašant balanso eilutėje 273 „pinigai kelyje“ 14 422,43 Eur sumą ir eilutėje 2717 „pinigai SEB Banke“ 14 422,43 Eur sumą, yra padarytas buvusios BUAB „Bijusta“ buhalterės, kuri į apeliantės prašymus ištaisyti aptariamą apsirikimą nereagavo, o naujoji buhalterė neturėjo teisės daryti šio įrašo taisymų. Todėl kaip pagrįstai buvo nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 17 d. nutartyje, grąžindamas klausimą dėl BUAB „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti iš naujo, minėtas klaidingas įrašas administratorei nėra objektyvi kliūtis nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalą ar įsipareigojimų dydį / struktūrą. 

50.       Byloje esančiu VMI 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimu apie atliktą mokestinį tyrimą nustatyta, kad BUAB „Bijusta“ į buhalterinę apskaitą įtraukė du automobilius VW Caddy Combi, tačiau jie nebuvo apskaityti ilgalaikio turto apraše. Taigi 2016 finansinių metų turto masė nebuvo padidinta šio turto verte. Antra, VMI 2017 m. gruodžio 8 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą nustatyti trūkumai (prieštaravimai), tame tarpe ir dėl automobilių įtraukimo į buhalterinę apskaitą, mokestinio tyrimo eigoje buvo pašalinti. Šios aplinkybės bankroto administratorei yra žinomos, todėl administratorė turi visas galimybes bendrovės veiklą vertinti, remdamasi patikslintais duomenimis. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. VAS-21 „Dėl 7-ojo verslo apskaitos standarto „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimo ir klaidų taisymo“ tvirtinimo (toliau – 7-asis verslo apskaitos standartas) nustatyta, kad gali būti taisomos ir esminės klaidos, kurios gali daryti didelį poveikį praėjusio ar kelių praėjusių laikotarpių finansinių ataskaitų duomenims ir kad dėl to tų laikotarpių finansinės ataskaitos negali būti laikomos patikimomis (7-ojo verslo apskaitos standarto 19 punktas). Todėl nagrinėjamu atveju konstatavus, kad nors finansiniai dokumentai buvo parengti su klaidomis, tačiau taip pat konstatuojant, kad klaidos buvo taisomos, per se (savaime) negali būti pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. 

51.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nepaisant to, jog buvo nustatyti BUAB „Bijusta“ buhalterinės apskaitos vedimo trūkumai, tai nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Nustatyti BUAB „Bijusta“ buhalterinės apskaitos trūkumai iš esmės nesudarė kliūčių visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai BUAB „Bijusta“ ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bankrotą pripažino tyčiniu.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo

52.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki.

53.       Pagal nagrinėjamam ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

54.       Bankroto administratorės teigimu, nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais įmonei sprendimais / sandoriais laikytini sutartys su UAB „Sapere Audi“, UAB „Salmona“, UAB „Bilfora“ bei veiksmai, pervedant UAB „Sapere Audi“ avansą už automobilį bei avansų išmokėjimai apeliantei ir kitiems buvusiems BUAB „Bijusta“ darbuotojams.

55.       Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 5 d. apeliantei ir įmonės darbuotojams viso buvo išmokėta 345 718,84 Eur avanso, atitinkamai: I. V. (logistikos vadybininkė) 33 946 Eur, N. B. (projektų vadovas) 42 905 Eur, A. D. (pardavimų vadybininkas) 10 205 Eur, G. C. (personalo vadybininkė) 9 542 Eur, V. P. (logistikos skyriaus vadovė), R. B. (projektų vadovė) 14 862,92 Eur, A. I. (UAB „Bilfora“ akcininkas ir direktorius) 3 760 Eur bei Ž. J. 211 538,35 Eur. Apeliantės teigimu, jai perduotas lėšas bei savo asmenines lėšas ji panaudojo BUAB „Bijusta“ finansinių reikalavimų dengimui. Iš byloje esančių bankroto administratorės pateiktų pastabų dėl Ž. J. išlaidų, kurias bankroto administratorė buvo pateikusi Kauno apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1226-480/2019, kurioje prašė iš Ž. J. BUAB „Bijusta“ naudai priteisti žalos atlyginimą, matyti, kad iš 234 149,57 Eur lėšų, kurias apeliantė teigė panaudojusi bendrovės reikmėms, bankroto administratorė nesutiko tik su 43 067,34 Eur suma, o dėl likusios sumos (191 082,23 Eur) panaudojimo įmonės reikmėms neprieštaravo. Nors 2019 m. liepos 25 d. Kauno apygardos teismo sprendimas, kuriuo iš apeliantės BUAB „Bijusta“ naudai buvo priteista 14 478,89 Eur žalos atlyginimo, nėra įsiteisėjęs, tačiau bankroto administratorė jo neskundė; apeliacinį skundą yra pateikusi tik Ž. J.. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo išvada, jog avanso išmokėjimas Ž. J. buvo nenaudingas sandoris, yra nepagrįsta.

56.       Dėl avansų išmokėjimo įmonės darbuotojams, apeliacinio teismo vertinimu, įrodymų, kad jie buvo skirti sumokėti darbo užmokestį bei atlyginimą už darbo rezultatus, byloje nėra. Bylos duomenimis nustatyta, kad į I. V. asmeninę banko sąskaitą buvo viso pervesta 33 946 Eur, iš kurių 13 201 Eur pagal BUAB „Bijusta“ generalinės direktorės įsakymus dėl darbo užmokesčio priedo išmokėjimo: 2017 m. sausio 4 d. 4 540 Eur; 2017 m. sausio 24 d. 4 585 Eur; 2017 m. kovo 21 d. 520 Eur ir 1 501,00 Eur; 2017 m. kovo 27 d. 2 055 Eur, nors už tą patį laikotarpį I. V. priskaičiuota tik po 700 Eur darbo užmokesčio. VSDFV duomenimis apie apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. nustatyta, kad aptariamam asmeniui buvo išmokėtas po 700 Eur per mėnesį darbo užmokestis; bendrovės 2017 m. pateiktos metinės GPD (gyventojų pajamų deklaracijos) duomenimis, I. V. priskaityta 5 183,47 Eur metinių pajamų. Pati I. V., apklausta kaip liudytoja pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad jos darbo užmokestis buvo 700 Eur, o papildomos lėšos jai buvo pervestos už darbą savaitgaliais bei automobilio nuomą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria bankroto administratorės bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartyje, kuria grąžintas klausimas dėl BUAB „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti iš naujo, padarytai prielaidai, kad neapskaičius išmokėto darbo užmokesčio buhalterinėje apskaitoje, įsakymai dėl darbo užmokesčio priedo išmokėjimo tikėtina buvo sudaryti tik po to, kai administratorė paprašė paaiškinti piniginių lėšų išmokėjimo pagrindus bei sugrąžinti išmokėtas lėšas. Šias išvadas patvirtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie papildomą I. V. darbą savaitgaliais ar automobilio nuomą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks išskirtinis darbuotojų, nurodytų nutarties 55 punkte, premijavimas, kai bendrovė susiduria su dideliais finansiniais sunkumais, yra nepaaiškinamas verslo logika ir sukelia pagrįstų abejonių dėl avansų išmokėjimo.

57.       Taigi nurodytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad bendrovės sprendimai, kai bendrovei esant nemokiai, jos darbuotojams pervedami avansai buvo skiriami ne darbo užmokesčiui, darbams vykdyti ar kitoms bendrovės reikmėms, o naudojami nenustatytiems tikslams, buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi bendrovei ir iš esmės dar labiau pabloginę nemokios įmonės finansinę padėtį. Tokių sandorių sudarymu buvo didinami įmonės įsipareigojimai ir bendrovė sąmoningai vedama prie bankroto.

58.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl sandorių, sudarytų su įmonėmis UAB „Sapere Audi“, UAB „Salmona“ bei UAB „Bilfora“, nenaudingumo ir žalingumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad BUAB „Bijusta“ 2016 m. birželio 15 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Sapere Audi“, pagal kurią pastaroji įsipareigojo išnuomoti BUAB „Bijusta“ darbuotojus nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. birželio 15 d., mokant po 20 Eur už faktiškai dirbtą darbo valandą. Pagal sutartį BUAB „Bijusta“ išmokėjo UAB „Sapere Audi“ 9 085 Eur avansą. Nors apeliantės teigimu aptariamas sandoris BUAB „Bijusta“ buvo naudingas, nes trys UAB „Sapere Audi“ darbuotojai atliko administracinius ir kurjerių darbus, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirma, Sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu UAB „Sapere Audi“ dirbo vienas darbuotojas A. L., kuris nuo 2016 m. birželio 5 d. buvo tėvystės atostogose, kas paneigia apeliantės argumentus dėl trijų darbuotojų nuomos. Juo labiau kad pati apeliantė negebėjo nurodyti visų trijų išnuomotų darbuotojų, ką kiekvienas iš jų dirbo (išskyrus A. L.). Antra, kitokios išvados neleidžia daryti ir apeliantės pateiktas elektroninis susirašinėjimas, kuris pasak Ž. J., patvirtina, kad A. L. aktyviai dalyvavo programos kūrime. Iš pateiktų elektroninių laiškų turinio matyti, kad tik viename jų nurodyta, kad „...po susitikimo gyvai su Artūru, patikrinome prototipo atliktas korekcijas, išgryninome tris korekcijas“, kas apeliacinio teismo vertinimu nepatvirtina kokias būtent paslaugas, kokios apimties ir už kokią kainą suteikė A. L. BUAB „Bijusta“. Pagal šalių sudarytą sutartį BUAB „Bijusta“, be kita ko, buvo įsipareigojusi pranešti apie darbuotojų atvykimo laiką ir pateikti atliktų darbų ataskaitą, taip pat pateikti ataskaitą apie dirbtą laiką už praėjusį mėnesį, tačiau byloje tokių įrodymų nėra pateikta, pvz. nepateikta jokių sudarytų perdavimo–priėmimo aktų, darbo laiko žiniaraščių, darbuotojų sąrašo ar pan. Trečia, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įvertinant, kad bent dalis darbuotojų turėjo būti nuomojami kurjerių pareigoms atlikti, darbo užmokestis pašto siuntų kurjeriui 3 350 Eur per mėnesį laikytinas neadekvačiu ir ekonomiškai nenaudingu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad sandoris su UAB „Sapere Audi“ dėl darbuotojų nuomos buvo ekonomiškai nenaudingas bei pablogino BUAB „Bijusta“ padėtį 9 085 Eur suma.

59.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad BUAB „Bijusta“ 2016 m. rugpjūčio 11 d. išmokėjo UAB „Sapere Audi“ 3 650 Eur kaip avansą už automobilį Volkswagen Caddy Kombi. Byloje ginčo, kad automobiliai nupirkti bei avansas grąžintas nebuvo, nėra. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šis avanso išmokėjimas BUAB „Bijusta“ buvo ekonomiškai nenaudingas sandoris. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiai išvadai, pažymi, kad apeliantė pripažino, kad ji net nesiaiškino, ar UAB „Sapere Audi“ turi planuojamus pirkti automobilius. Apeliantė taip pat nesugebėjo paaiškinti priežasčių, kodėl iš konkurso buvo pašalintas VW atstovas Lietuvoje, nors iš 2016 m. rugpjūčio 18 d. Tiekėjų apklausos pažymos matyti, kad jo siūloma kaina buvo tokia pati kaip UAB „Sapere Audi“. Apeliacinės instancijos teismas svarbia aplinkybe laiko ir tai, kad Ž. J., esant bendrovei nemokiai ir trūkstant lėšų jos veiklai vykdyti, net nesiaiškino dėl sumokėto avanso grąžinimo galimybės.

60.       BUAB „Bijusta“ sudarė bendradarbiavimo sutartis dėl laiškų ir kitų siuntų pristatymo atitinkamai su UAB „Bilfora“ 2016 m. rugpjūčio 3 d., o su UAB „Salmona“ 2016 m. lapkričio 4 d. Pagal šias sutartis buvo apskaityta iš UAB „Salmona“ gautų paslaugų už 167 281 Eur, iš UAB „Bilfora“ – už 195 003,20 Eur, į BUAB „Bijusta“ finansinius reikalavimus įtrauktas UAB „Salmona“ reikalavimas 88 890,72 Eur sumai bei UAB „Bilfora“ 48 399,60 Eur finansinis reikalavimas. Nors apeliantė tvirtina, kad abiem bendradarbiavimo sandoriais buvo siekiama tęsti įmonės veiklą, tačiau kaip pagrįstai pažymi bankroto administratorė, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atliktų darbų ar suteiktų paslaugų kiekį ir apimtį, kainos pagrindimą. Sutarčių 4.2 punkte šalys susitarė, kad atsiskaitymo už paslaugas pagrindas yra šalių lydraščiai, kurių pagrindu kiekvieno mėnesio pabaigoje sudaroma siuntų išsiuntimo ir gavimo suvestinė, tačiau tokių duomenų apeliantė nepateikė nei bankroto administratorei, nei teismams. Pažymėtina, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, bankroto administratorės nenaudingais įvardinti sandoriai iš tiesų yra naudingi bendrovei, turi įrodinėti būtent įmonės vadovė, priėmusi sprendimus dėl tokių sandorių sudarymo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad BUAB „Bijusta“, neturėdama ir nereikalaudama darbo laiko ir užmokesčio žiniaraščių, negalėjo tinkamai kontroliuoti kiek reikia mokėti pagal sutartis, kas tik patvirtina, jog buvo sudaryti ekonomiškai nepagrįsti ir įmonei nenaudingi sandoriai.

61.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad bendrovės sandoriai bei sprendimai, kai bendrovei esant nemokiai įmonės darbuotojams pervedami avansai buvo skiriami ne darbo užmokesčiui, darbams vykdyti ar kitoms bendrovės reikmėms, o naudojami nenustatytiems tikslams, taip pat pagal sutartis, sudarytas su įmonėmis UAB „Sapere Audi“, UAB „Salmona“ bei UAB „Bilfora“, nepagrįstai išmokami mokėjimai, buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi bendrovei ir iš esmės dar labiau pabloginę nemokios įmonės finansinę padėtį. Tokių sandorių sudarymu buvo didinami įmonės įsipareigojimai ir bendrovė sąmoningai vedama prie bankroto. Atkreiptinas dėmesys, kad Ž. J. bendrovės nemokumo negrindė verslo nesėkme ar kitomis objektyviomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, BUAB „Bijusta“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl atsiskaitymų eiliškumą pažeidžiančių mokėjimų

62.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

63.       CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.9301 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

64.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Be to, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-458-687/2018; 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

65.       Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017).

66.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Bijusta“, būdama nemoki ir turėdama įsipareigojimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, Valstybinei mokesčių inspekcijai (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei darbuotojams (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 2 punktas), laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. per Ž. J. asmeninę sąskaitą vykdė įvairius mokėjimus kitiems juridiniams asmenims bei subjektams už 234 149,57 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma yra pakankama konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą.

67.       Apeliantė pripažino faktą, kad nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo, tačiau teigė, jog šiais veiksmais buvo siekiama tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus bei atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir apeliantės argumentus, pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog atlikti mokėjimai buvo nulemti siekio gaivinti jau faktiškai nemokios bendrovės veiklą, t. y. atsiskaitymai nebuvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ar skirti bendrovei būtinoms paslaugoms, taigi, negali būti pateisinami. Pažymėtina, kad dėl tokių veiksmų, sumažėjo įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

68.       Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad BUAB „Bijusta“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus buvo nesilaikoma CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, BUAB „Bijusta“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl veiklos ir turto perkėlimo į kitą įmonę

69.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Siekiant pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, turi būti nustatytos visos nurodytoje teisės normoje įtvirtintos sąlygos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-276-881/2020).

70.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB ,,Bijusta“ veikla buvo perkelta į kitas įmonės UAB ,,Salmona“ ir UAB „Bilfora“, teigdama, jog tretieji asmenys buvo pasitelkti paslaugų teikimui; nei į vieną iš jų nebuvo perkelta įmonės veikla ar turtas; darbuotojams nedraudžia dirbti keliose darbovietėse. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apeliantės argumentais.

71.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad iš 98 UAB „Salmona“ darbuotojų 76 buvo perkelti iš BUAB „Bijusta“, o iš 44 UAB „Bilfora“ darbuotojų 16 buvo perkelti iš BUAB „Bijusta“, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokiu būdu BUAB „Bijusta“ veikla buvo perkelta į UAB „Salmona“ bei į UAB „Bilfora“.

72.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio

Dėl asmens, kurio (ne) veikimas sukėlė tyčinį bankrotą

73.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad tyčinis BUAB „Bijusta“ bankrotas yra sukeltas apeliantės Ž. J. veiksmais.

74.       Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 32 – 38 punktuose nurodė, kad klausimas dėl pareiškėjos BUAB „Bijusta“ tyčinio bankroto turi būti sprendžiamas pagal ĮBĮ, o ne pagal JANĮ nuostatas. Pažymėtina, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į ĮBĮ reglamentuoto tyčinio bankroto procedūros ypatumus, kurie nelemia pareigos atskirus požymius, rodančius tyčinio bankroto pagrindų egzistavimą, susieti su konkrečių asmenų veiksmais. Byloje dėl tyčinio įmonės bankroto teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir / ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis). Taigi sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, nėra reikalaujama nustatyti dėl tyčinio bankroto kaltų asmenų, todėl atitinkami pirmosios instancijos teismo motyvai ir išvada dėl asmens, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą, laikytini pertekliniais ir šalintini iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies.

Dėl procesinės baigties

75.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina egzistuojant tyčinio BUAB „Bijusta“ bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktuose, o apeliantės Ž. J. nurodytos aplinkybės nepaneigė šių požymių buvimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė JANĮ nuostatas kaip taikytinas nagrinėjamu atveju, dėl ko nepagrįstai nustatė asmenį, kurio veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, t. y. Ž. J., bei neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei 3 dalies 1 punkte nurodytų tyčinio bankroto požymių egzistavimu, nesivadovavo kasacinio teismo praktika aktualiais byloje sprendžiamais klausimais ir dėl to padarė neteisingą išvadą dėl pagrindų pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto bei 3 dalies 1 punkto pagrindais. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis iš esmės paliekama nepakeista – bankroto administratorės prašymas dėl BUAB „Bijusta“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktuose nurodytais pagrindais, o likusioje dalyje atmetamas; iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies šalinami motyvai bei išvada dėl asmens, kurio veiksmais sukeltas tyčinis bankrotas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

Iš nutarties motyvuojamosios pašalinanti motyvus, kad tyčinis bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės  „Bijusta“ bankrotas buvo sukeltas apeliantės Ž. J. veiksmais.

Iš nutarties rezoliucinės dalies pašalinti išvadą, kuria nustatyta, kad tyčinis bankrotas yra sukeltas Ž. J. veiksmais.

Teisėja                                                Asta Radzevičienė