Baudžiamoji byla Nr. 1A-88-654/2020

Proceso Nr. 1-01-1-48509-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.2.17.1.3; 1.2.23.2.1; 1.2.23.2.2.2; 2.4.6.4.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Dautartienei,

nuteistajam Č. Š. (Č. Š.) ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Bliuvui,

nuteistajam A. Š. (A. Š.) ir išteisintajam A. M. (A. M.) bei jų gynėjui advokatui Linui Kuprusevičiui,

vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Lino Kuprusevičiaus ir Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

Č. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė.

Č. Š. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1674 galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) išteisintas, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuotina nuo Č. Š. faktinio sulaikymo. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2019 m. sausio 8 d.

Kardomosios priemonės – 20 000 eurų užstatas ir dokumentų – paso Nr. (duomenys neskelbtini), asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimas paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (5 000 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. Š. paskirta subendrinta bausmė – 2 metų laisvės atėmimas ir 50 MGL (2 500 eurų) dydžio bauda. 

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuotina nuo A. Š. faktinio sulaikymo. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. spalio 10 d.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. M. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1674 galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.), 260 straipsnio 3 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta paskelbus nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Bylos esmė

1.       Č. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno, išplatino ir laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, o būtent: jis, ne vėliau kaip nuo 2018 m. spalio 4 d., tiksliai nenustatyto laiko, iš Lietuvoje tiksliau nenustatytos vietos iki Vilniaus miesto neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 4 904,117 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), iš kurių dalį – 267,011 g, jis ne vėliau kaip 2018 m. spalio 8 d. išplatino A. Š., o likusią dalį – 4 636,69 g medžiagos iki 2018 m. spalio 8 d. neteisėtai laikė paslėpęs garaže, esančiame garažų masyve Vilniuje, (duomenys neskelbtini), šeštame garaže nuo įvažiavimo į garažų masyvą, kai tą pačią dieną apie 21.35 val., atliktos kratos garaže metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė labai didelį kiekį – 4 636,69 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) bei dalį – 0,416 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), neteisėtai laikė automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki kol tą pačią dieną, apie 21.05 val., atliktos kratos metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą. Šie Č. Š. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje.

2.       A. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis, ne vėliau kaip 2018 m. spalio 8 d., tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš Č. Š. neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 267,011 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), kurių dalį – 47,732 g neteisėtai laikė automobilyje „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki kol 2018 m. spalio 8 d., apie 19.25 val., atliktos kratos metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą bei dalį, tai yra 219,279 g narkotinės medžiagos neteisėtai laikė paslėpęs garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame garažų masyve Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki kol tą pačią dieną, apie 20.00 val., atliktos kratos metu minėtame garaže, policijos pareigūnai rado ir paėmė 219,279 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių). Šie A. Š. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. Š. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo laikė fizinio asmens dokumentą, o būtent: jis, iki 2018 m. spalio 8 d., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) bute, laikė Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę, Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą D. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., vardu, kol apie 21.15 val., minėtame bute atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). Šie A. Š. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 302 straipsnio 1 dalyje.

3.       Č. Š. ir A. M. buvo kaltinami tuo, kad veikdami organizuotoje grupėje, turėjo tikslą laikyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) bei gabenti jas kontrabandos būdu, o būtent: Č. Š. parengus nusikalstamos veikos planą ir jiems pasiskirsčius vaidmenimis, A. M., ne vėliau kaip 2018 m. spalio 4 d., automobiliu Volvo FH42T, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Nyderlandų Karalystės, nepateikdamas muitinės kontrolei, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 4 904,117 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), iš kurių dalį – 267,011 g Č. Š., ne vėliau kaip 2018 m. spalio 8 d., išplatino A. Š., likusią dalį – 4 636,69 g medžiagos Č. Š. neteisėtai laikė paslėpęs garaže, garažų masyve Vilniuje, (duomenys neskelbtini), šeštame garaže nuo įvažiavimo į garažų masyvą iki 2018 m. spalio 8 d., kai tą pačią dieną, apie 21.35 val., atliktos kratos metu minėtame garaže, policijos pareigūnai rado ir paėmė labai didelį kiekį – 4 636,69 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) bei dalį – 0,416 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), neteisėtai laikė automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki kol tą pačią dieną apie 21.05 val. automobilyje atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą.

II.                      Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

4.       Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Š. gynėjas advokatas L. Kuprusevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį dalyje dėl A. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir A. Š. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba remiantis BK 37 straipsniu atleisti A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo ir bylą šioje dalyje nutraukti. Taip pat prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį dalyje dėl A. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį bei perkvalifikuoti A. Š. veiksmus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba A. Š. pripažinus kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatytą bausmę arba pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį atidėti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

4.1.       Skunde apeliantas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, nuteisęs A. Š. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, rėmėsi tuo, kad didelis paruoštų narkotinių medžiagų dozėmis kiekis, elektroninių svarstyklių su narkotinių medžiagų pėdsakais buvimas, taip pat 1 300 vnt. tuščių užspaudžiamų plastikinių maišelių buvimas paneigia nuteistojo versiją, kad jis šias narkotines medžiagas būtų vartojęs pats. Teismas taip pat rėmėsi užfiksuotais Č. Š. pokalbiais, kad jo brolis prekiauja narkotikais. Teismas savo išvadas pagrindė prielaidomis ir spėlionėmis, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, esmingai pažeidęs įrodymų vertinimui ir nuosprendžio turiniui įstatymo keliamus reikalavimus, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. 

4.2.       Šioje byloje buvo nustatyta, jog A. Š. pats vartoja narkotines medžiagas ir jis vartoja būtent kanapes, pas A. Š. rasta tik vienos rūšies narkotinė medžiaga – kanapės, jokių duomenų, kad iki sulaikymo A. Š. būtų platinęs narkotines medžiagas, nenustatyta, jokių susitarimų ar tuo labiau narkotinių medžiagų vartotojų, tarp kurių ir A. Š. būtų susitarimas dėl narkotinių medžiagų platinimo, nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė motyvų dėl dalies įrodymų vertinimo, nepadarė įrodymų visumą apibendrinančių išvadų.

4.3.       Skunde argumentuojama, kad byloje yra dokumentai iš kurių matyti, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas Č. Š. atžvilgiu. Iš dalinai išslaptintų dokumentų matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai Č. Š. atžvilgiu buvo taikomi mažiausiai nuo 2018 m. vasario mėnesio. Per 8 mėnesių kriminalinės žvalgybos laikotarpį, kai buvo sekamas Č. Š., nebuvo gauta jokių duomenų apie galimą A. Š. narkotinių medžiagų platinimą. Tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas yra subjektyvusis BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymis, todėl, kaip ir kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas.

4.4.       Pirmosios instancijos teismas turėjo elgtis nuosekliai ir Č. Š., taip pat kaip ir A. Š., areštinėje užfiksuotus pokalbius turėjo vertinti vienodai. Pats Č. Š. teisme parodė, jog areštinėje užfiksuotuose pokalbiuose tiek apie save, tiek apie brolį sakė netiesą, jis neturi duomenų, jog brolis platintų narkotines medžiagas, žino, kad brolis seniai rūko „žolę“, todėl pigiai įsigijęs pasiūlė ir perdavė dalį narkotinių medžiagų broliui asmeniniam vartojimui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“, pas A. Š. rastų kanapių kiekį įvertino kaip nedidelį, nors tuo pačiu teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai padarė prielaidą, kad toks pas A. Š. rastas narkotinės medžiagos kiekis yra kaip ir per didelis savo paties vartojimui. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino įrodymų visumos, prioritetinę reikšmę suteikė Č. Š. pokalbiams, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, o A. Š. kaltę išskirtinai grindė automobilyje rastų narkotinių medžiagų kiekiu.

4.5.       A. Š. teisme nuosekliai paaiškino, kad iš brolio įsigytas kanapes pasvėrė garaže ir supakavo į atskirus maišelius, kad būtų patogiau vartoti, dalį narkotinių medžiagų paliko garaže, o dalį pasiėmė į namus, kad kiekvieną kartą užsinorėjus parūkyti nereikėtų važiuoti į garažą. Dalį narkotinių medžiagų bevežant į namus automobiliu jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų, todėl su savimi turėjo 23 vnt. maišelių su kanapėmis. A. Š. nurodė, kad tokį kiekį tuščių užspaudžiamų plastikinių maišelių turėjo todėl, kad pirko juos Vilniuje, buvusio Šiaurės miestelio teritorijoje esančioje bazėje, kur perkant maišelius dideliais kiekiais gaunasi mažesnė kaina. Šie parodymai nėra paneigti jokiais bylos įrodymais. Teismas nepagrįstai teigia, kad 1 300 vnt. plastikinių maišelių A. Š. pirko tam, kad išfasuotų įsigytas narkotines medžiagas. Vadovaujantis teismo vertinimu A. Š. turėjo disponuoti ne mažiau kaip 1,3 kg kanapių kiekiu vien tam, kad į kiekvieną maišelį galėtų įdėti po 1 gramą kanapių. Byloje nustatyta, kad A. Š. disponavo tik 267,011 g kanapių, todėl vertinti pas jį rastų tuščių maišelių kiekį kaip skirta narkotinių medžiagų platinimui ir įrodantį A. Š. tikslą platinti, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Todėl A. Š. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 1 dalies turi būti perkvalifikuota į BK 259 straipsnį. 

4.6.       Skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje bei įvertinęs jo veiksmus, kaip turinčius visus šios nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Bylos medžiagoje yra tik dviejų asmenų – nuteistojo A. Š. ir liudytojo D. V. parodymai, iš kurių galima daryti išvadą, kad D. V. asmens tapatybės dokumentą A. Š. įgijo teisėtai. Teisme A. Š. paaiškino, kad kratos jo namuose metu rastą svetimą asmens dokumentą jis gavo iš savo tėvo. Tėvas minėtą asmens dokumentą rado nupirktame automobilyje prieš apytikriai 10 metų. Tuo laiku tėvas paskambino automobilio savininkui, bet šis sakėsi nieko nežinąs dėl rasto asmens dokumento, todėl tėvas minėtą dokumentą perdavė A. Š., jog šis grąžintų jį teisėtam savininkui. A. Š. vėliau pamiršo apie dokumento savininko paiešką, neieškojo jo, todėl dokumento negrąžino. Teismas tinkamai neatsižvelgė į liudytojo D. V., asmens tapatybės kortelės teisėto savininko, parodymus, kuriuose jis ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė galimas situacijas, kuomet jo asmens dokumentas galėjo atsidurti kito asmens žinioje. Viso baudžiamojo proceso metu liudytojas D. V. nuosekliai teigė, kad neretai pamesdavo savo asmens dokumentus. Apie tai, kad pametė asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) pranešė migracijos valdybai, ji buvo užblokuota, o jam pagamino naują.

4.7.       Baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtinta, kad BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad asmuo supranta, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja ir laiko dokumentą bei nori taip elgtis. A. Š. byloje davė išsamius parodymus, kad tyčios savintis, turėti, panaudoti ar dar kitaip realizuoti dokumentą, jis neturėjo. Numatytos nusikalstamos veikos dalykas yra svetimas asmens tapatybės dokumentas. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti asmens tapatybės kortelės negaliojimo pagrindai, t. y. asmens tapatybės kortelė negalioja pasibaigus šio dokumento galiojimo laikui, paskelbus ją negaliojančia ar piliečiui mirus. To paties straipsnio 2 dalies 2 punkte pažymėta, jog prarasta asmens tapatybės kortelė paskelbiama negaliojančia. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymo „Dėl asmens tapatybės kortelės ir paso išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Įsakymas) 82 punkte pažymėta, jog prarasta asmens tapatybės kortelė ar pasas negalioja nuo duomenų apie asmens tapatybės kortelės ar paso negaliojimą įrašymo į asmens dokumentų išdavimo sistemą dienos. Todėl A. Š. D. V. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę įgijo teisėtai, radus šį dokumentą jo tėvui ir perdavus jam siekiant grąžinti savininkui, o minėto dokumento įgijimo metu D. V. vardu išduota asmens tapatybės kortelė buvo negaliojanti. Negaliojančio dokumento įgijimas ir laikymas negalėjo sukelti jokių teisiškai reikšmingų pasekmių, o be to, negaliojantis asmens dokumentas neatitinka BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko požymių. Todėl A. Š. turi būti išteisintas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

4.8.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Net ir padaręs nusikalstamą veiką, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Todėl apeliacinės instancijos teismui pritarus pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl A. Š. veiksmų įgyjant ir laikant D. V. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę formalios atitikties BK 302 straipsnio 1 dalies požymiams, atsižvelgiant į tai, kad asmens tapatybės kortelė nuteistojo įgijimo momentu buvo negaliojanti, kad A. Š. neturėjo ketinimų ją panaudoti, kad D. V. pats pametė savo asmens tapatybės kortelę ir iš karto ją užblokavo, kad tokie A. Š. veiksmai nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika pripažintina mažareikšme BK 37 straipsnio prasme.

4.9.       Skirdamas bausmę A. Š., pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti ir įvertinti jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos, į tai, kad jo įgytos narkotinės medžiagos nebuvo parduotos ar išplatintos, neigiamų pasekmių nesukėlė bei visumą kaltinamojo asmenybę teigiamai charakterizuojančių aplinkybių. A. Š. savo kaltę dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo pripažino iš karto, davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie narkotinių medžiagų įgijimą, padėjo išaiškinti šios nusikalstamos veikos aplinkybes. Įvertinant bausmės rūšies A. Š. parinkimą, būtina atsižvelgti į tai, kad jis praeityje niekada nebuvo teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, A. Š. yra socializuotas, teigiamai charakterizuojamas asmuo, dirbantis pagal verslo liudijimą, tampriais ryšiais susijęs su laisvėje esančia aplinka. Todėl realios ir pakankamai griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. Š. prieštarauja teisingumo principui, tuo pačiu neatitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų. Paskyrus griežtą realią laisvės atėmimo bausmę pirmą kartą nusikaltusiam asmeniui, A. Š. praras ryšius ir vertybes, kurie sudaro jo gyvenimo pagrindą ir šie ryšiai bei vertybės po bausmės atlikimo gali būti nebeatkuriamos. A. Š. asmenybę charakterizuojantys duomenys parodo, kad jis nėra toks pavojingas asmuo, kad jį už pirmą baudžiamojo įstatymo pažeidimą būtų būtina izoliuoti nuo visuomenės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į A. Š. asmenybę, jo padarytos veikos iš esmės nedidelį pavojingumą, gynėjas mano, kad šiuo atveju net ir minimali BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmė neatitinka teisingumo principo ir jam prieštarauja, kas šiuo atveju sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti A. Š. švelnesnę bausmę. Teismui nusprendus, kad A. Š. turi būti skiriama būtent laisvės atėmimo bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra visi pagrindai A. Š. skirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę, negu BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė, arba, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

5.       Prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį dalyje, kurioje A. M. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, o Č. Š. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį bei priimti A. M. ir Č. Š. atžvilgiu naują nuosprendį, kuriuo A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje 260 straipsnio 3 dalyje padarymą skirti 11 metų laisvės atėmimo bausmę, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje 199 straipsnio 3 dalyje padarymą, skirti 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu šias bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimo būdą, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir A. M. skirti galutinę 11 metų laisvės atėmimo bausmę, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

Č. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje 199 straipsnio 3 dalyje, ir skirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį dalyje dėl Č. Š. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirtos 7 metų laisvės atėmimo bausmės ir Č. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje 260 straipsnio 3 dalyje, ir už šios nusikalstamos veikos padarymą skirti 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, taikant bausmių apėmimo būdą, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinti minėtą bausmę su pagal BK 25 straipsnio 3 dalyje 199 straipsnio 3 dalyje paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausme, ir Č. Š. skirti galutinę 13 metų laisvės atėmimo bausmę, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

5.1.       Skunde prokuroras nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų dėl Č. Š. ir A. M. kaltės padarius nusikalstamas veikas veikus organizuotoje grupėje. Skundžiamame teismo nuosprendyje įrodymų vertinimas dėl padarytų nusikalstamų veikų organizuotoje grupėje buvo atliktas, tačiau išvados dėl abiejų kaltinamųjų veiksmų ir jų kaltės padarius kontrabandą ir narkotinių medžiagų disponavimą organizuotoje grupėje, suformuluotos labai lakoniškai ir abstrakčiai.

5.2.       Grįsdamas savo sprendimą dėl Č. Š. ir A. M. išteisinimo teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie veikė organizuotoje grupėje ir taip veikdami bei neteisėtai gabendami, padarė didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabandą. Teismo išvados apie tai, kad nėra įrodymų, jog A. M. paliko pirštų antspaudus dalyvaudamas neteisėtame narkotinių medžiagų gabenime, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. A. M. pateiktos versijos apie tai, kad jo pirštų antspaudai ant dėžių su narkotinėmis medžiagomis galėjo likti tada, kai jis atvežė Č. Š. kurą ir sudėjo į autobusiuką, paneigiami gretinant baudžiamosios bylos duomenis bei juos vertinant visų baudžiamosios bylos duomenų kontekste. 

5.3.       Teisminio nagrinėjimo metu Č. Š. teigė, kad dėžes su narkotinėmis medžiagomis pervežė į garažą tą pačią (4 dieną), kai A. M. į statybos objektą Kriaučiūnuose atvežė kuro ir padėjo šį kurą į neužrakintą Č. Š. naudojamą autobusiuką. Teisminio nagrinėjimo metu daktiloskopinių tyrimų specialistas A. D. paaiškino, jog labiau tikėtina, kad aptikti A. M. pirštų pėdsakai buvo palikti keliant dėžes, o ne jas pastumiant. Kritiškai vertintini Č. Š. parodymai apie tai, kad mikroautobusas su labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, kurios, Č. Š. teigimu, buvo įsigytos už 15 000 eurų, galėjo būti neužrakintas tokį ilgą laiką (Č. Š. tvirtino, kad nerakintas buvo pakankamai ilgą laiką, o ne vien prieš pat atvežant kurą). Č. Š. parodymai apie tai, kad kurą A. M. pristatė tą pačią dieną, t. y. spalio 4 d., kai į garažą buvo pervežtos dėžės su narkotinėmis medžiagomis, neatitinka baudžiamosios bylos duomenų. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuota, kad 2018 m. spalio 3 d., 23.30 val., kuomet pareigūnai pirmą kartą pateko į garažą, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), narkotinių medžiagų jame dar nebuvo ir tik perklausius garso ir įvertinus vaizdo įrašus, darytus nuo spalio 5 d. iki 8 d. užfiksuota reikšminga tyrimui informacija, kad 2018 m. spalio 7 d., 18.36 val., į šį garažą užeina Č. Š. ir užsidėjęs pirštines nueina į garažo dešinį priekinį kampą kažką padeda ant lentynos. 2018 m. spalio 7 d., 06:29:35 val., girdimas įvažiuojančio automobilio garsas, girdisi, kaip rakinamos garažo vartų spynos, užeinama į garažo vidų, girdimi žingsniai ir polietileno šnaresys. Šie duomenys rodo, kad Č. Š. dėžes su narkotinėmis medžiagomis į garažą, atvežė ne savo sulaikymo dieną, tačiau dieną prieš tai, t. y. 2018 m. spalio 7 d.

5.4.       Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad Č. Š. versiją dėl A. M. kuro atvežimo į statybų objektą Kriaučiūnuose, patvirtino tą dieną objekte dirbę liudytojai V. P. ir A. Š., kurie gerai prisiminė įvykį. Kritinį A. M., Č. Š., V. P., A. Š. parodymų vertinimą sustiprina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu Č. Š. parodymų nedavė. Versija, tariamai paaiškinanti aplinkybes dėl A. M. pirštų antspaudų atsiradimo ant dėžių, kuriose rastos narkotinės medžiagos, atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu, t. y. proceso dalyviams susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga užbaigus ikiteisminį tyrimą. V. P. bei A. Š. teisminio nagrinėjimo metu nurodė skirtingas matyto įvykio aplinkybes. V. P. parodė, kad matė, jog A. M. nešėsi kanistrus, tai buvo dienos metu. A. Š. parodė, kad jis su V. P. pamatė, kad A. M. į autobusiuką įdėjo vieną plastmasinį baką. Nei 2018 m. spalio 8 d. kratos garaže, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metu, nei kratos Č. Š. bute ir automobilyje „Mercedes Benz“ 312D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) metu nebuvo rastos jokios talpos nuo kuro (nei kanistrai, nei vienas bakas nuo dyzelino, ką teisme tvirtino liudytojai ir kaltinamieji). Taigi, teisminio nagrinėjimo metu atsiradę liudytojai parodė skirtingas aplinkybes, nors teigė, jog būdami kartu, vienu metu statybvietėje matė A. M.. Šie duomenys rodo, kad pastarieji parodė aiškiai ir iš anksto pagal Č. Š. bei A. M. gynybinę versiją suderintas aplinkybes. Šią išvadą taip pat pagrindžia ir nuteistojo A. Š. nenuoseklūs parodymai, juose esantys prieštaravimai. Nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu nurodė naujas aplinkybes lyginant su tomis, kurias nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. parodė, kad pas jį rastas narkotines medžiagas 2018 m. rugpjūčio mėnesį, tikslios datos nepamena, pirko iš asmens, vardu Ivanas. Teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog dalį „žolės” gavo iš savo brolio Č. Š., nurodė narkotinių medžiagų gavimo aplinkybes, vietą bei dieną – 2018 m. spalio 3 d., trečiadienį, atvykęs į statybvietę Kriaučiūnuose. Šios aplinkybės yra identiškos Č. Š. nurodytoms aplinkybėms apie tai, kad jis broliui narkotines medžiagas perdavė trečiadienį spalio 3 d. Akivaizdu, kad tarpusavyje suderintais Č. Š. bei A. Š. parodymais stengtasi paneigti aplinkybes apie tai, kad narkotinės medžiagos nebuvo atvežtos A. M. iš Nyderlandų, kuomet jis grįžo iš reiso 2018 m. spalio 4 d. (ketvirtadienį). 

5.5.       Skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad A. M. iš Nyderlandų Karalystės (Olandijos) grįžo 2018 m. spalio 7 d., siejant šias aplinkybes su teiginiu, jog jokių duomenų, kad jis iš Olandijos jam patikėtu automobiliu gabeno į Lietuvą narkotines medžiagas ir jas perdavė Č. Š., nėra. Kita vertus, pagal baudžiamosios bylos duomenis nustatyta, kad A. M. iš Nyderlandų Karalystės grįžo 2018 m. spalio 4 d. (tai tvirtino ir pats A. M.) ir po to dėžes perdavė Č. Š..

5.6.       Skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad A. M. nežinojo, kur yra Č. Š. nuomojamas garažas, kuriame rastos dėžės su narkotinėmis medžiagomis, sprendžiant dėl A. M. kaltės neturi jokios įrodomosios reikšmės ir jokio ryšio su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis, kadangi narkotines medžiagas A. M. perdavė kitoje vietoje. Tiek iš Č. Š. parodymų, tiek iš 2018 m. spalio 1-9 d.  kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų akivaizdu, kad į garažą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su dėžėmis, kuriose buvo narkotinės medžiagos, atvažiavo tik vienas Č. Š..

5.7.       Analizuojant 2019 m. sausio 3 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotus duomenis, matyti, kad teismas šiuos duomenis vertino tendencingai ir selektyviai, vertindamas juos padarė klaidų dėl jų turinio. Duomenims, kurie pagrindžia Č. Š. versiją dėl tariamo savęs apkalbėjimo, suteikiama išskirtinė įrodomoji reikšmė. Tuo tarpu, kiti duomenys, kurių pagrindu paneigiamos Č. Š. nurodytos aplinkybės apie tariamą savęs apkalbėjimą, ignoruojami arba nevertinami visų baudžiamosios bylos duomenų visumos kontekste. Akivaizdu, kad nuteistasis kalbėdamas apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodė visai kitą asmenį, kuris pats augina kanapes. Šis asmuo pagal protokole užfiksuotus duomenis nelaikytinas A. M.. Nuosprendyje ignoruojamos aplinkybės, kad Č. Š. nenurodė, kad būtent tas asmuo, iš kurio jis pirkdavo kanapes, šį kartą jas atvežė. Teismas neįvertino, kad Č. Š. iš vieno asmens įgijo narkotines medžiagas, o kitas asmuo (A. M., atsižvelgiant į tai, kad aktualiu laikotarpiu Č. Š. pats į Nyderlandų Karalystę (Olandiją) nuvažiavęs nebuvo) šias narkotines medžiagas pargabeno į Lietuvą. Protokole užfiksuota, jog 2018 m. spalio 20 d. pokalbio metu Č. Š. nurodė, kad jis narkotines medžiagas atsivežė iš Nyderlandų. 2018 m. spalio 21 d. pokalbio metu Č. Š., identiškai ankstesnio pokalbio metu nurodytoms aplinkybėms, kitam asmeniui nurodė tas pačias aplinkybes, jog jis narkotines medžiagas vežėsi iš užsienio į Lietuvą. Vadinasi, dviejų pokalbių metu jis nurodė iš esmės identiškas aplinkybes apie tai, kad jis organizavo labai didelio kiekio narkotinių medžiagų (5 kg, kaip jis nurodė) gabenimą į Lietuvą. Teismo išvada apie tai, kad Č. Š. pokalbiuose išsakyti teiginiai, jog jis narkotines medžiagas atsivežė iš užsienio, nėra patvirtinta įrodymais, yra nepagrįsta, nes tokius duomenis patvirtina protokole užfiksuotos aplinkybės, taip pat ir paties Č. Š. parodymai apie visai kitą asmenį, gyvenantį Nyderlandų Karalystėje – „Romą“, kuris jam parduodavo narkotines medžiagas. Priešingai nei teigia teismas, šie parodymai paneigia išvadą, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie Č. Š. sąsajas su Nyderlandų Karalystėje gyvenančiais asmenimis, turinčiais narkotinių medžiagų. Kalbėdamas su kitais asmenimis areštinėje nuteistasis nurodė aplinkybes, kurios buvo patvirtintos bylos duomenimis. Pokalbiuose nurodė teisingą narkotinės medžiagos kiekį, kurį pas jį rado, inkriminuojamos veikos kvalifikacijos aplinkybes, tai, jog sulaikytas ir jo brolis, bei tai, jog pas brolį rastų narkotinių medžiagų kiekis – 300 g. Kadangi jokių tikrovės neatitinkančių duomenų Č. Š. pokalbiuose su kitais asmenimis nenurodė, ši aplinkybė taip pat patvirtinta, jog nėra pagrindo teigti, kad kalbėdamas su kitais asmenimis areštinėje jis siekė save apkalbėti.

5.8.       Tas pačias aplinkybes, užfiksuotas klausantis Č. Š. pokalbių areštinėje, teismas vienu atveju vertino kaip nepatvirtinančias faktines aplinkybes, kad jis organizavo labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą iš Nyderlandų Karalystės (Olandijos) į Lietuvą, kitu atveju, t. y. grįsdamas išvadą dėl labai didelio narkotinių medžiagų kiekio, šių pokalbių metu nurodytas aplinkybes vertino kaip teisingas ir jomis grindė Č. Š. nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Be to, teismas tikėjo jo parodymais, kad šias medžiagas jis įsigijo Lietuvoje, nors šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismas, inkriminuodamas Č. Š., jog jis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos Lietuvoje iš nenustatytos vietos gabeno į Vilnių, pritarė Č. Š. versijai, kuri nepatvirtinta jokiais duomenimis. Šios aplinkybės suponuoja išvadą apie teismo motyvacijos tendencingumą ir sudaro pagrindą abejoti teismo išvadomis dėl 2019 m. sausio 3 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotų Č. Š. nurodytų aplinkybių kritiško vertinimo pagrįstumo. Įvertinus 2019 m. sausio 3 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotus duomenis, kuriuose Č. Š. teigia, jog narkotines medžiagas parsigabeno iš Nyderlandų, tačiau aktualiu laikotarpiu pats Nyderlanduose nebuvo, taip pat juos sugretinus su faktu, kad ant dėžių su narkotinėmis medžiagomis buvo rasti A. M. pirštų antspaudai bei susiejus su Č. Š. parodymais, jog jis turi pažįstamą asmenį, iš kurio perka narkotines medžiagas, vertinama, jog skundžiamo nuosprendžio išvados apie tai, kad nėra jokių duomenų, jog A. M. automobiliu į Lietuvą iš užsienio gabeno narkotines medžiagas ir jas perdavė Č. Š., neatitinka baudžiamosios bylos duomenų, dėl to yra nepagrįstos.

5.9.       Taip pat teismas nepagrįstai kritiškai vertino Č. Š. pokalbių turinį dėl jo ir jo brolio ankstesnės veiklos, susijusios su narkotinių medžiagų disponavimu. Šios aplinkybės yra aktualios vertinant pastarojo asmenybę nagrinėjamos bylos kontekste ir charakterizuoja jį kaip užsiimantį narkotinių medžiagų disponavimu. Juolab, kad kratos garaže metu buvo rasti daiktai, tiesiogiai susiję su Č. Š. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis (narkotinėms medžiagoms sverti, pakuoti pritaikytos ir skirtos priemonės – desertinis šaukštelis, elektroninės svarstyklės, vakuumavimo aparatas, maišeliai ir pan.) Teismas nesiėmė grįsti nuosprendžio netiesioginiais įrodymais pripažintinų duomenų analize ir įrodymų vertinimo procese jungti juos į vientisą loginę grandinę, todėl atmetė netiesioginiais įrodymais laikytinus duomenis, kaip apskritai netinkamus įrodinėjimo proceso elementus, suteikdamas išskirtinę reikšmę tik tiesioginiams įrodymams, kurių kiti duomenys nepagrindžia, taip akivaizdžiai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

5.10.       Aplinkybės, patvirtinančios abiejų kaltinamųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų veikų padarymo organizuotoje grupėje, nebuvo paneigtos, todėl atsižvelgiant į Č. Š. ir A. M. suformuluotą kaltinimą, turi būti išspręstas klausimas dėl jų pripažinimo kaltais ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Abu kaltinamieji veikė organizuota grupe, abu jie turėjo kruopščiai apgalvotą nusikalstamų veikų darymo mechanizmą ir planą, iš jų veiksmų matyti, kad jie buvo pasiskirstę vaidmenimis ir kiekvienas iš jų atliko konkrečias užduotis turėdami bendrą tikslą – disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, kurios buvo atgabentos į Lietuvą kontrabanda. Kaltinamieji suprato savo veiksmų neteisėtumą ir tai, kad dalyvauja kelių žmonių bendroje planingoje veikloje, atlikdami tam tikras užduotis ar vaidmenis, kad jų grupės narių veiksmai buvo suderinti, t. y. jie suvokė, jog veikia kaip organizuotos grupės nariai ir vykdo bendrą organizuotą susitarimą bei to siekė. Be visų jų pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą, narkotinių medžiagų įsigijimo, laikymo ir gabenimo veika apskritai negalėjo būti įvykdyta, kiekvieno jų veiksmai buvo būtini. Nors kaltinamieji Č. Š. ir A. M. neigia veikę organizuota grupe, ši aplinkybė visiškai pasitvirtino. Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais.

5.11.       Skundžiamame nuosprendyje teismas BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos pritaikymą skiriant bausmę Č. Š. argumentavo tuo, kad Č. Š. augina dvi dukras, verčiasi individualia veikla, dėl to yra pagrindo manyti, kad nusikalstamų veikų darymas nebuvo jo pragyvenimo šaltinis. Atsižvelgta ir į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo, taip pat į tai, jog nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje neargumentuota, kodėl aukščiau nurodytos aplinkybės tiek apie nuteistąjį, tiek apie jo nusikalstamos veikos pobūdį, atitinka išimtinių aplinkybių statusą BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste bei yra vertinamos kaip sudarančios pagrindą teigti, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Baudžiamojoje byloje esantys nuteistąjį Č. Š. charakterizuojantys duomenys nesudaro pagrindo laikyti šias aplinkybes tokiomis išimtinėmis, kad jos būtų nesuderinamos su bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir teisingumo principo įgyvendinimu. Priešingai, baudžiamojoje byloje esantys, tačiau skundžiamu nuosprendžiu neaptarti duomenys kaip tik sąlygoja išvadą, jog tiek pagal nusikaltimo pobūdį, tiek pagal nuteistąjį charakterizuojančius duomenis nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5.12.       Šioje byloje nėra duomenų apie Č. Š. padaryto nusikaltimo žymiai mažesnį pavojingumą, už kurio padarymą galėtų būti skiriama žymiai mažesnė bausmė, negu numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Priešingai, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad labai didelio kiekio narkotinės medžiagos ne mažesnė kaip 267, 011 g dalis pateko į apyvartą – šią narkotinės medžiagos dalį nuteistasis išplatino savo broliui A. Š., todėl Č. Š. vaidmuo padarant nusikalstamą veiką buvo aktyvus. Nusikalstama veika pasireiškė trimis alternatyviais veiksmais – gabenimu, platinimu ir laikymu. Č. Š. įgytas narkotinės medžiagos kiekis (4904,117 g) beveik du kartus viršija kiekį, kuris yra laikytinas labai dideliu (viršijantis 2404, 117 g). Šie duomenys taip pat leidžia spręsti apie didesnį nusikaltimo pavojingumą tuo atveju, jei likusi narkotinės medžiagos dalis būtų patekusi į apyvartą. Šios aplinkybės padidina nustatytų nuteistojo nusikalstamų veiksmų pavojingumą.

5.13.       Vertinant nuteistojo Č. Š. asmenybės pavojingumą svarbus vaidmuo tenka jo elgesiui, kurio tam tikri aspektai skundžiamu nuosprendžiu buvo ignoruoti ir neaptarti. Skundžiamu nuosprendžiu nebuvo įvertinta, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui. Tokios aplinkybės suponuoja nuteistojo antisocialines kriminalinio pobūdžio nuostatas, polinkį vėl nusikalsti, taip pat rodo, jog skiriamos bausmės nėra pakankamai paveikios nuteistojo elgesiui pataisyti. Teismas neatsižvelgė ir į savanaudiškas paskatas, galimai pastūmėjusias nuteistąjį daryti nusikalstamą veiką. Teisminio nagrinėjimo metu Č. Š. parodė, kad narkotines medžiagas pirko turėdamas tikslą užsidirbti. Jo parodymai leidžia spręsti apie dėsningą ir sąmoningą nuteistojo pasirinkimą daryti nusikaltimą, kartu siekį galimai užsiimti ir platesne narkotikų platinimo veikla. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis parodė, kad „žolės“ pirkdavo įvairiai, nuo 5 g iki 20 g, su draugais susimesdavo ir nusipirkdavo didesnį kiekį. Šios aplinkybės rodo, jog narkotines medžiagas nuteistasis galėjo įsigyti sistemingai. Išvadą, jog nusikaltimas nebuvo sąlygotas atsitiktinių aplinkybių, patvirtina ir tai, kad ant 2018 m. spalio 8 d. kratos, atliktos garaže Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi Č. Š., metu rasto baltos spalvos plastikinio kibiro vidinių paviršių, elektroninių svarstyklių paviršių, geltonos spalvos plastikinio dubens paviršiaus, metalinio šaukšto paviršiaus, bespalvio maišelio vidinių paviršių rasta narkotinės medžiagos – kokaino pėdsakų, ant vakuumavimo aparato „Zepter“ paviršių rasta psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakų. Remiantis tuo prokuroras daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas Č. Š. skiriant bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą nesant išimtinių aplinkybių, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai.

6.       Atsiliepimų į skundus negauta.

7.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis A. M., nuteistasis Č. Š. ir jų gynėjai prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas prašė A. Š. gynėjo advokato L. Kuprusevičiaus apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė tenkinti prokuratūros skundą ir A. Š. gynėjo advokato L. Kuprusevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo A. Š. gynėjo advokato L. Kuprusevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl A. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

8.       Apeliaciniu skundu A. Š. gynėjas advokatas L. Kuprusevičius prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl A. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį bei perkvalifikuoti veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kadangi jis neturėjo tikslo parduoti narkotinių medžiagų ar kitaip jų platinti, o įgijo jas savo vartojimui.

9.       BK 259

10.       Esminis kriterijus, atribojantis BK 259 straipsnio 1 dalyje nurodytą neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą nuo BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto neteisėto šių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo, yra tikslo parduoti ar kitaip platinti turėjimas. Šio tikslo turėjimas yra subjektyvusis neteisėtų veikų požymis, kuris turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas tikslas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis, atsižvelgiant į objektyviąsias bylos aplinkybes, nustatytas pagal surinktus byloje įrodymus. Sprendžiant klausimą, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, įvertinamas jų kiekis, įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius. Svarbios ir su kaltininko asmenybe susijusios aplinkybės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, jog kaltininkas pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, savaime dar nereiškia, jog jis negali turėti tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-247/2010, Nr. 2K-629/2011, Nr. 2K-141/2012; 2K-405-507/2015).

11.       Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad A. Š. neturėjo tikslo platinti narkotinių medžiagų, tačiau toks teiginys prieštarauja byloje ištirtų įrodymų visumai. Apygardos teismas tinkamai ištyrė įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad A. Š. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Byloje nustatyta, kad atlikus kratą A. Š. naudotame automobilyje ,,Toyota Avensis“,  valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jame juodame plastikiniame inde rasta 17 vnt. plastikinių maišelių su narkotine medžiaga, baltos spalvos plastikiniame inde – 6 vnt. plastikinių maišelių su narkotine medžiaga, rožinės spalvos plastikiniame inde – 3 vnt. plastikinių maišelių su narkotine medžiaga, metalinis smulkintuvas. Atlikus kratą A. Š. garaže rasta: elektroninės svarstyklės, baltas plastikinis kibiras, kurio viduje buvo plastikiniai užspaudžiami maišeliai, stiklainis su jame buvusiais 2 plastikiniais maišeliais su narkotine medžiaga, plastikinis maišas, kurio viduje buvo 3 plastikiniai maišeliai su narkotine medžiaga, šviesios spalvos plastikinis indas, kurio viduje buvo 9 vnt. užspaudžiamų plastikinių maišelių su narkotine medžiaga, 13 vnt. plastikinių užspaudžiamų maišelių, kurių kiekvieno viduje po 100 vnt. mažesnių plastikinių užspaudžiamų maišelių. Didelis dozėmis paruoštų narkotinių medžiagų kiekis, elektroninės svarstyklės su narkotinių medžiagų pėdsakais, didelis kiekis (1 300 vnt.) tuščių užspaudžiamų plastikinių maišelių leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą dėl A. Š. turėto tikslo neteisėtai įgytas ir laikytas narkotines medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Tokia išvada atitinka teismų praktiką ir apeliacinės instancijos teismas su ja sutinka.

12.       Skunde tvirtinama, kad apygardos teismas nepagrįstai paneigė kaltininko versiją, jog jis šias narkotines medžiagas būtų vartojęs pats. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtais įrodymais, suformulavo išvadą, kad buvo paneigta A. Š. versija dėl narkotinių medžiagų vartojimo ir suskirstymo dozėmis siekiant jų patogesnio naudojimo. Visgi teismas nebuvo kategoriškas ir vėlesnėje pastraipoje nurodė, kad neatmeta galimybės, kad A. Š. dalį iš brolio Č. Š. gautos narkotinės medžiagos būtų vartojęs pats, tačiau ši aplinkybė nekeičia jo veikos kvalifikacijos. Ši teismo argumentacija pagrįsta. Kaip minėta, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad aplinkybė, jog kaltininkas pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, savaime nereiškia, jog jis negali turėti tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Taigi teismas pagrįstai nustatė, kad didelis paruoštų narkotinių medžiagų dozėmis kiekis neleidžia tvirtinti, jog A. Š. narkotines medžiagas įgijo ir laikė vien savo naudojimui.

13.       Skunde taip pat ginčijama, kad teismas rėmėsi užfiksuotais Č. Š. pokalbiais, kad jo brolis prekiauja narkotikais. Apygardos teismas šio įrodymo nevertino kaip pagrindinio ir vienintelio darant išvadą dėl A. Š. turėto tikslo platinti narkotines medžiagas. Apygardos teismas, vertindamas įrodymų visumą ir lygindamas vienus įrodymus su kitais, pažymėjo, kad net paties Č. Š. užfiksuoti pokalbiai neprieštarauja nustatytų įrodymų visumai, t. y. Č. Š. pokalbiai buvo papildoma aplinkybė, kuri vertinta kartu su kitais byloje esančiai įrodymais ir dar labiau sustiprino išvadą, kad A. Š. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad teismas areštinėje užfiksuotiems Č. Š. pokalbiams suteikė išskirtinę reikšmę.

14.       Skunde teigiama, kad byloje nenustatyta jokių duomenų (susitarimų, pokalbių), kurie patvirtintų, jog A. Š. platino narkotines medžiagas. A. Š. buvo inkriminuotas narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas turint tikslą jas platinti, bet nebuvo inkriminuotas narkotinių medžiagų platinimas, todėl įrodymų nebuvimas apie narkotinių medžiagų platinimą, nepaneigia A. Š. turėto tikslo platinti narkotines medžiagas, ko užtenka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnį. Teismų praktikoje konstatuota, jog jei kaltininkas, įsigydamas narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėjo tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnį kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, nes tyčios platinti kaltininko turimas narkotines ar psichotropines medžiagas susiformavimo momentas neturi įtakos jo veiksmų pagal BK 260 straipsnį kvalifikavimui. Tyčia platinti medžiagas gali susiformuoti ir po medžiagų įgijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405-507/2015). Byloje nustatyta, kad A. Š. neteisėtai įgijęs narkotines medžiagas iš Č. Š. jas laikė garaže, kuriame svėrė narkotikus ir fasavo į maišelius, po ko sudėjo į indelius ir vežėsi namo, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie rado narkotines medžiagas. Akivaizdu, kad nuo narkotinių medžiagų įgijimo, jų suskirstymo dozėmis ir radimo kaltininko automobilyje ir garaže praėjo pakankamai trumpas laiko tarpas, per kurį A. Š. neturėjo objektyvios galimybės išplatinti narkotinių medžiagų. Vien tai, kad asmuo buvo sulaikytas ir narkotinių medžiagų nespėjo išplatinti, nepaneigia, jog jis turėjo tikslą jas platinti. 

15.       Skunde ginčijama, kad 1 300 vnt. užspaudžiamų maišelių turėjimas nepatvirtina tikslo platinti narkotines medžiagas. Visgi teismo neįtikina argumentai, kad didelis kiekis mažų užspaudžiamų maišelių buvo įsigytas dėl patogumo siekiant pakuoti narkotines medžiagas savo naudojimui. Paprastai tokie maišeliai yra naudojami narkotinėms priemonėms pakuoti pardavimo dozėmis. Skunde teigiama, kad pas A. Š. rastų narkotinių medžiagų kiekis (267,11 g) buvo per mažas ir neatitiko turėtų užspaudžiamų maišelių skaičiaus (1 300 vnt.), todėl neįrodo turėto tikslo platinti narkotines medžiagas. Tačiau turimų narkotikų ir turimų maišelių kiekis nebūtinai turi atitikti vienas kitą. Kokiais tikslais nuteistasis pirko tokį didelį kiekį užspaudžiamų maišelių nėra svarbu, svarbu, kad dalis narkotikų buvo supakuoti į maišelius ir paruošti prekybai.

16.       Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“, pas A. Š. rastų kanapių kiekis įvertintas kaip nedidelis, tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad toks pas A. Š. rastas narkotinės medžiagos kiekis yra per didelis savo paties vartojimui. Tokia apygardos teismo išvada yra vertinamojo pobūdžio. Rastų narkotinių medžiagų nedidelis kiekis ir teismo išvada dėl per didelio narkotinių medžiagų kiekio asmeniniam vartojimui, neprieštarauja viena kitai. Nedidelis narkotinių medžiagų kiekis gali būti skirtas ir platinimui, ir asmeniniam vartojimui. Ši aplinkybė jau buvo aptarta anksčiau. Iš paties A. Š. parodymų nustatyta, kad jis kasdien vartodavo narkotines medžiagas ir per dieną suvartodavo apie vieną gramą. Bendras pas A. Š. rastų kanapių kiekis viršijo 267 g, vadinasi jo turėtų kanapių (vartojant po vieną gramą per dieną) jam turėjo užtekti beveik devyniems mėnesiams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu toks kiekis yra per didelis asmeniniam vartojimui, tačiau ši teismo padaryta išvada galutiniam sprendimo priėmimui neturėjo esminės įtakos. A. Š. tikslas platinti narkotines medžiagas buvo nustatytas vadovaujantis ne šia teismo vertinamojo pobūdžio išvada, bet byloje surinktais ir jau aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. Š. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

17.       A. Š. nuteistas už tai, kad jis, iki 2018 m. spalio 8 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikė Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę, Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą D. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., vardu, kol apie 21.15 val., atliktos kratos metu ją rado ir paėmė policijos pareigūnai.

18.       A. Š. kaltę padarius BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir įvertinti įrodymai: kratos A. Š. bute ir tos kratos metu surastos asmens tapatybės kortelės apžiūros protokolai, teisme apklausto liudytojo D. V. parodymai, o iš dalies ir paties nuteistojo A. Š. parodymai. Visi šie įrodymai buvo išvardinti skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, bet motyvuojamoje nuosprendžio dalyje apygardos teismas šių įrodymų išsamiai neanalizavo ir vertinimo argumentacijos nepateikė.

19.       Nuteistasis A. Š. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, neginčijo. Teigė, kad D. V. asmens tapatybės kortelę prieš maždaug 8 metus jam perdavė jo tėvas ir liepė surasti dokumento savininką, bet jis pamiršo, savininko neieškojo bei dokumento negrąžino. A. Š. patvirtino, kad teismo nustatytu laikotarpiu D. V. asmens tapatybės kortelė tikrai buvo jo bute ir jam apie tai buvo žinoma. Su apkaltinamuoju nuosprendžiu apeliaciniame skunde nesutinkama ir teigiama, kad D. V. asmens tapatybės kortelę A. Š. įgijo teisėtai, nes ją jam perdavė jo tėvas, kai dokumentą rado naujai nusipirktame automobilyje. Tačiau tai nereiškia, kad svetimą asmens dokumentą A. Š. įgijo teisėtai. Jam baudžiamojoje byloje nėra inkriminuotas neteisėtas asmens tapatybės kortelės įgijimas, o tik fizinio asmens dokumento laikymas neturint tam teisėto pagrindo. Nuteistasis suprato, kad jam perduotas dokumentas yra svetimas, laikė šį dokumentą savo namuose ilgą laiko tarpą, nesiėmė jokių veiksmų grąžinti svetimą asmens dokumentą teisėtam savininkui arba teisėsaugos institucijai. Tai rodo jo tyčią padarius šį nusikaltimą.

20.       Skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į D. V. parodymus, kuriuose jis išdėstė galimas situacijas, kai jo asmens tapatybės kortelė galėjo atsidurti kito asmens žinioje. Liudytojas D. V. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad ne kartą buvo pametęs savo asmens dokumentus. Apie pamestą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) pranešė migracijos valdybai, ji buvo užblokuota. Apygardos teismas nedetalizavo liudytojo D. V. parodymų reikšmės nuteistojo A. Š. kaltei dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti. Remiantis liudytojo D. V. parodymais galima patvirtinti tik vieną aplinkybę, kad jis pametė asmens tapatybės kortelę, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad A. Š. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Objektyvioji BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pusė gali pasireikšti vienu arba keliais alternatyviais veiksmais: antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimu, taip pat antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko įgijimu, laikymu, siuntimu, panaudojimu ar realizavimu neturint teisėto pagrindo. Nagrinėjamu atveju aktualus, būtent, dokumento laikymas neturint teisėto pagrindo. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo veikos padarymo momento ir padarinių atsiradimas nebūtinas. Pagal galiojančią teismų praktiką dokumento laikymas – tai jo turėjimas savo žinioje (valdymas), neatsižvelgiant į to turėjimo trukmę, kai kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, dokumentą laiko gyvenamojoje ar darbovietės patalpoje, automobilyje, slėptuvėje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Laikant dokumentą neturint tam teisėto pagrindo šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo to dokumento laikymo bet kurioje vietoje pradžios. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad neturėdamas teisinio pagrindo laiko svetimą dokumentą ir nori taip elgtis.

21.       Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. Š. įgijo D. V. asmens tapatybės kortelę, kai ši jau buvo negaliojanti, nes jos savininkas ją pametęs kreipėsi į institucijas ir kortelę užblokavo, todėl negaliojančio dokumento įgijimas ir laikymas negalėjo sukelti jokių teisiškai reikšmingų pasekmių, o be to, negaliojantis asmens dokumentas neatitinka BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko požymių. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog asmeniui užblokavus pamestą asmens tapatybės kortelę ji tapo negaliojančia, niekine ir negalinčia sukelti jokių teisinių pasekmių.

22.       Pagal Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis asmens tapatybės kortelė yra Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentas, patvirtinantis jo tapatybę ir pilietybę. Asmens tapatybės kortelė skirta naudoti Lietuvos Respublikoje ir gali būti naudojama vykti į užsienio valstybes, kurios pripažįsta asmens tapatybės korteles kaip kelionės dokumentą. Įstatyme asmens tapatybės kortelė įvardijama kaip asmens dokumentas ir jis, pagal BK 302 straipsnio 1 dalies prasmę, gali būti šios nusikalstamos veikos dalyku. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmens tapatybės kortelės negaliojimo pagrindai, t. y. asmens tapatybės kortelė negalioja pasibaigus šio dokumento galiojimo laikui, paskelbus ją negaliojančia ar piliečiui mirus. To paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog prarasta asmens tapatybės kortelė paskelbiama negaliojančia. Įstatymo 6 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad asmuo, radęs kito piliečio asmens tapatybės kortelę, ją turi atiduoti apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Migracijos departamentui arba Lietuvos Respublikos konsulinei įstaigai, o 9 straipsnyje nurodyta, kad asmenys, pažeidę šį Įstatymą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. 

23.       A. Š. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo laikė D. V. asmens tapatybės kortelę nuo nenustatyto momento iki kol 2018 m. spalio 8 d., kai ši kortelė kratos metu buvo surasta ir paimta. Galima sutikti, kad D. V. išduota asmens tapatybės kortelė tapo negaliojančia, kai jis kreipėsi į atitinkamas institucijas ir ji buvo užblokuota. Tačiau negalima sutikti, kad negaliojanti asmens tapatybės kortelė nėra dokumentas galintis sukelti teisines pasekmes. Dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu. Apie tai, kad negaliojantis asmens dokumentas nėra dokumentas, nenurodoma jokiose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio teisminę praktiką, nutartyse. Apie tai nenurodoma ir pačiame baudžiamajame įstatyme, t. y. BK 302 straipsnio dispozicijoje. Baudžiamasis įstatymas atskirai neišskiria galiojančio/negaliojančio dokumento laikymo neturint tam teisinio pagrindo.

24.       Skunde nepagrįstai teigiama, kad negaliojančio dokumento laikymas negalėjo sukelti jokių teisiškai reikšmingų pasekmių. Net ir negaliojanti asmens tapatybės kortelė ne tik atitinka visus būtinus dokumentui keliamus reikalavimus, bet jame ir yra įtvirtinta konkreti juridinę reikšmę turinti informacija. Užblokavus pamestą tapatybės kortelę ji nustoja galioti, tačiau kaip dokumentas savo forma (kaip materialus daiktas) ir turiniu (teisinio fakto) dokumento paskirties nepraranda. Įprasta praktika, jog pasibaigus asmens dokumento galiojimui ir išduodant naują asmens dokumentą, senasis yra sugadinamas (pažymimas jį perduriant, kad nebegalėtų būti panaudotas). Nebegaliojančią asmens tapatybės kortelę (nesugadintą) yra galimybė neteisėtai panaudoti kaip dokumentą įvairiausiose sandoriuose, kuomet juos sudarant nėra naudojamasi informacinėmis sistemomis, iš kurių būtų galima sužinoti apie asmens tapatybės kortelės negaliojimo faktą (pvz. lombarde). Taigi net ir negaliojanti D. V. asmens tapatybės kortelė galėjo būti panaudota sukeliant teisiškai reikšmingas pasekmes. Be to, ji gali būti panaudota kaip pagrindas asmens dokumentui klastoti, o vėliau nusikalstamoms veikoms daryti. A. Š., neteisėtai laikydamas svetimą asmens tapatybės kortelę, nežinojo apie šios kortelės negaliojimą, o šią informaciją sužinojo tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. D. V. tapatybės kortelėje nurodyta, kad ji išduota 2010 m. rugpjūčio 30 d. ir galioja iki 2020 m. rugpjūčio 30 d. Taigi A. Š. visą svetimos asmens tapatybės kortelės laikymo laikotarpį suprato, kad kortelė yra galiojanti, nes jos galiojimo laikas nebuvo pasibaigęs. Nežinodamas, kad kortelė yra negaliojanti, A. Š. nesiėmė jokių priemonių, kad grąžintų šį dokumentą savininkui, neatidavė jo ir jokiai valstybės institucijai. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina ne tik nusikaltimo objektyviuosius, tačiau ir subjektyviuosius požymius. Išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad D. V. asmens tapatybės kortelę A. Š. laikė neturėdamas teisėto pagrindo. Nuteistasis ir suprato, kad laiko dokumentą neturėdamas teisėto pagrindo, ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Dėl to teismas A. Š. pagrįstai pripažino kaltu ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

25.       Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad A. Š. neturėjo ketinimų panaudoti D. V. asmens tapatybės kortelės, o A. Š. veiksmai (negaliojančios asmens tapatybės kortelės laikymas) negalėjo sukelti jokių teisiškai reikšmingų padarinių, todėl tokia veika pripažintina mažareikšme BK 37 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais skundo argumentais.

25.1.       Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis).

25.2.       BK 302 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji t. y. nereikalauja padarinių atsiradimo, tačiau kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamaisiais įstatymais saugomos visuomenės vertybės, taigi ir svetimo asmens dokumento laikymu neturint tam teisėto pagrindo yra didesniu ar mažesniu mastu pažeidžiami saugomi teisiniai santykiai. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė.

25.3.       Teismų praktikoje nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valdymo tvarkai, susijusių su dokumentų ir matavimo priemonių klastojimu (BK XLIII skyrius) teismai yra pasisakę, jog tais atvejais, kai veika negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014, 2K-83-648/2020 ir kt.). Kaip minėta nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad disponuodamas net ir negaliojančia svetima asmens tapatybės kortele A. Š. asmens tapatybės kortelę galėjo panaudoti sukeldamas teisiškai reikšmingus padarinius. Svetimą dokumentą nuteistasis neteisėtai laikė labai ilgą laiko tarpą, kaip pats teigia apie 8 metus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų šiai situacijai pakeisti. Nusikalstama veika nutrūko ne dėl aktyvių kaltininko veiksmų, o todėl kad kratos metu svetimą dokumentą rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šios A. Š. nusikalstamos veikos pripažinti mažareikšme. 

Dėl Č. Š. išteisinimo pagal 25 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį bei A. M. išteisinimo pagal 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.

26.       Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu A. M. buvo išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Č. Š. taip pat buvo išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių. Prokuratūra nesutinka su apygardos teismo sprendimu ir apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis A. M. ir Č. Š. buvo išteisinti bei pripažinti A. M. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, o Č. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje.

27.       Išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir prokuratūros apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas išteisinti A. M. ir Č. Š. dėl BK 25 straipsnio 3 dalies, 199 straipsnio 3 dalies yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalies ir 5 dalies reikalavimų, išnagrinėjo bei įvertino daugumą prokuratūros apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių ir argumentų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, o byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinamieji Č. Š. ir A. M. veikė organizuotoje grupėje ir taip veikdami neteisėtai gabendami padarė didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabandą.

28.       Prokuratūros skunde, ginčijant apygardos teismo sprendimo išvadas, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigiama, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigiama, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių A. M. ir Č. Š. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, o tai paneigiantys teismo argumentai suformuluoti lakoniškai ir abstrakčiai. 

29.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos klaidingomis, prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymuose nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais remdamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, o tai nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

30.       Šiuo atveju apygardos teismas konstatavo, kad bylos įrodymais nėra nustatyta jokių požymių, kad Č. Š. ir A. M. bendrininkavo sudarę organizuotą grupę, kad jie veikė kartu kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Teismas argumentavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad narkotinės medžiagos pas Č. Š. pateko kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kad jas pagal tarpusavio išankstinį susitarimą iš Olandijos automobiliu ,,Volvo“ FH42TY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parvežė A. M., o tokią versiją teismas laikė tik įrodymais nepatvirtintu spėjimu. Apklaustas teisme A. M. paaiškino, kad Č. Š. dirbant statybos objekte Kriaučiūnuose, jis buvo atvežęs 3 kanistrus su kuru, kuriuos įkėlė į Č. Š. nerakintą mikroautobusą. Tuo metu Č. Š. objekte nebuvo. Mikroautobuso kėbule buvo kažkokių dėžių, jis jas rankomis išstumdė, galėjo ir kokią dėžę pakelti, kad padėtų savo atvežtus kanistrus. Teismas motyvavo, kad byloje surinkti įrodymai nepaneigė A. M. versijos, kad jo pirštų antspaudai ant dėžių su narkotinėmis medžiagomis galėjo atsirasti jo nurodytu būdu.

31.       BK 2 straipsnyje nustatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. BK 2 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014,2K-7-173/2014).

32.       Skunde akcentuojama, kad teismas klaidingai vertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė neteisingą sprendimą, kad byloje nėra įrodymų, jog A. M. paliko pirštų antspaudus dalyvaudamas neteisėtame narkotinių medžiagų gabenime. Skunde grindžiama, kad nurodytą A. M. versiją dėl pirštų antspaudų atsiradimo galima paneigti gretinant baudžiamosios bylos duomenis bei vertinant juos bendrame kontekste.

32.1.       Motyvuodama A. M. versijos (dėl pirštų antspaudų atsiradimo) paneigimą prokuratūra nurodė, kad kritiškai vertintini Č. Š. parodymai, jog mikroautobusas su labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, įsigytų už 15 000 eurų, galėjo būti neužrakintas. Prokuratūros nurodyta aplinkybė, jog transporto priemonė su narkotinėmis medžiagomis negalėjo būti atrakinta, yra tik subjektyviu situacijos vertinimu paremta prielaida, kuri nei patvirtina, nei paneigia jokių bylai reikšmingų aplinkybių.

32.2.       Prokuratūros apeliaciniame skunde ginčijami Č. Š. teiginiai, jog jis dėžes su narkotinėmis medžiagomis pervežė į garažą tą pačią dieną – 2018 m. spalio 4 dieną, kai A. M. į statybos objektą Kriaučiūnuose atvežė kuro talpas ir padėjo jas į neužrakintą Č. Š. naudojamą mikroautobusą. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuota, kad 2018 m. spalio 3 d., 23.30 val., kuomet pareigūnai pirmą kartą pateko į garažą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), narkotinių medžiagų jame dar nebuvo. Narkotinės medžiagos garaže galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2018 m. spalio 8 d. Kriminalinės žvalgybos protokole (t. 1, b. l. 154) nurodyta, kad įvertinus vaizdo įrašus buvo užfiksuota, jog 2018 m. spalio 7 d., 18.36 val., į šį garažą užeina Č. Š. ir užsidėjęs pirštines nueina į garažo dešinį priekinį kampą bei kažką padeda ant lentynos. Kriminalinės žvalgybos protokole (t. 1, b. l. 156) užfiksuota, kad 2018 m. spalio 7 d., 06:29:35 val., girdimas įvažiuojančio automobilio garsas, girdisi, kaip rakinamos garažo vartų spynos, užeinama į garažo vidų, girdimi žingsniai ir polietileno šnaresys. 2018 m. spalio 7 d. vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti apsilankymai garaže neįrodo, kad Č. Š. dėžes su narkotinėmis medžiagomis į garažą atvežė būtent 2018 m. spalio 7 d. Tikėtina, kad narkotinės medžiagos į garažą galėjo būti atvežtos 2018 m. spalio 7 d., nes nuo 2018 m. spalio 3 d. garaže įmontuota vaizdo kamera užfiksavo vienintelį Č. Š. apsilankymą garaže 2018 m. spalio 7 d., tačiau vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad šią dieną atvykęs Č. Š. garaže paliktų dėžes su narkotinėmis medžiagomis. Tokio fakto nepatvirtina ir garso įrašas. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad garso įrašuose užfiksuota informacija yra nuo 2018 m. spalio 5 d. iki 8 d., todėl remiantis garso įrašu nėra pagrindo tvirtinti, kad Č. Š. negalėjo narkotinių medžiagų į garažą atvežti 2018 m. spalio 4 d. Apeliacinis teismas pažymi, kad aplinkybės, kada Č. Š. atvežė narkotines medžiagas į garažą, neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl narkotinių medžiagų kontrabandos veikiant organizuotoje grupėje. Narkotinių medžiagų atvežimo į garažą data taip pat nėra reikšminga paneigiant A. M. nurodytą versiją dėl pirštų antspaudų ant dėžių su narkotinėmis medžiagomis atsiradimo ir nepatvirtina, kad A. M. disponavo narkotinėmis medžiagomis, kurias įdėjo į Č. Š. naudojamą mikroautobusą.

32.3.       Prokuratūros skunde kritiškai vertinama pozicija dėl A. M. kuro atvežimo, nes šias aplinkybes Č. Š. ir A. M. nurodė tik bylą nagrinėjant teisme, o šį įvykį patvirtinančių liudytojų V. P. ir A. Š. parodymai buvo nenuoseklūs. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Apie A. M. kuro atvežimą pats išteisintasis papasakojo dar ikiteisminio tyrimo metu. 2019 m. rugsėjo 18 d. apklausos metu jis nurodė, kad po reiso pas Č. Š. statybose palikdavo pilnus kuro bakus, o prieš reisą pasiimdavo tuščius, tai būdavo kas kelis mėnesius. Todėl skunde nepagrįstai teigiama, kad ši aplinkybė dėl A. M. kuro atvežimo buvo naujai iškelta bylą nagrinėjant teisme. Liudytojų V. P. ir A. Š. parodymai nebuvo prieštaringi, nes nesutapo tik dėl vienos aplinkybės, kuri nesudaro pagrindo šių liudytojų parodymų laikyti skirtingais. Apklausiami teisme liudytojai nurodė, kad ne vieną kartą matė A. M. atvežant kanistrus su kuru, kuriuos jis įdėdavo į Č. Š. mikroautobusą. Pasakodami apie įvykį abu liudytojai nurodė, kad A. M. atveždavo kurą kanistruose (daugiskaita) ir įdėdavo juos į Č. Š. transporto priemonę, tai darė ir prieš Č. Š. sulaikymą. Liudytojų parodymai išsiskyrė tik tuo, kad atsakydamas į klausimus ir patikslindamas aplinkybes A. Š. nurodė, jog į automobilį A. M. įdėjo vieną baką. Šis liudytojų parodymų neatitikimas nepaneigia A. M. pozicijos dėl kuro atvežimo ir piršto antspaudų atsiradimo perkeliant dėžes su narkotikais. Nepaisant to, kiek kanistrų A. M. galėjo įdėti į Č. Š. naudotą mikroautobusą, aplinkybė dėl mikroautobuse buvusių dėžių su narkotikais galimo perkėlimo lieka nepaneigta. Skunde tvirtinama, kad nei 2018 m. spalio 8 d. kratos garaže Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metu, nei kratos Č. Š. bute ir automobilyje „Mercedes Benz“ 312D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) metu nebuvo rastos talpos nuo kuro. Aplinkybė, kad kratos metu nebuvo rastos talpos nuo kuro nepaneigia A. M. versijos dėl 2018 m. spalio 4 d. Č. Š. atvežto kuro. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. M. buvo nurodęs, kad Č. Š. po reiso palikdavo pilnus kanistrus kuro, o prieš reisą pasiimdavo tuščius kanistrus. Apklausiamas teisme ir atsakydamas į gynėjo užduotą klausimą A. M. nurodė, kad kurą Č. Š. užveždavo dažniausiai tą dieną, kai jo turėdavo, o į kitą reisą išvažiavo po poros dienų. Šį teiginį patvirtina UAB „P“ informacinis raštas apie A. M. vykimus į reisus, kuriame užfiksuota, kad grįžęs iš reiso 2018 m. spalio 4 d. išteisintasis į kitą reisą turėjo išvykti 2018 m. spalio 6 d. (t. 3, b. l. 141). Taigi 2018 m. spalio 4 d. atvežtas talpas su kuru A. M. galėjo pasiimti prieš išvykdamas į kitą reisą, t. y. prieš 2018 m. spalio 8 d. atliktas kratas, todėl jokios talpos su kuru tyrimo metu ir negalėjo būti rastos.

32.4.       Skunde akcentuojama daktiloskopinių tyrimų specialisto A. D. išvada bei paaiškinimai teisme, jog labiau tikėtina, kad aptikti A. M. pirštų pėdsakai buvo palikti keliant dėžes su narkotinėmis medžiagomis, o ne jas pastumiant. Specialisto nurodytos aplinkybės nėra kategoriškos, o yra tikėtinos. Tikėtinų išvadų įrodomoji reikšmė yra mažesnė, tačiau teismas tokia išvada gali grįsti baudžiamojoje byloje daromas išvadas, jei tokiomis išvadomis įrodinėjamos bylos aplinkybės yra nustatomos įvertinus ir kitus bylos įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015, 2K-110-1073/2020). Tikėtina specialisto išvada neprieštarauja A. M. nurodytam pirštų pėdsakų ant dėžių su narkotinėmis medžiagomis atsiradimo modeliui. Apklaustas teisme išteisintasis nurodė, kad dėžes galėjo ir pastumti, ir perkelti, kad tilptų talpos su kuru. Specialistų išvadose nustatyta, kad A. M. piršto antspaudai buvo rasti tik ant vienos iš dėžių (kartoninės dėžės Nr. 2) (t. 2, b. l. 80), kurie buvo palikti A. M. dešinės rankos smiliumi ir bevardžiu pirštu (t. 2, b. l. 93). Apeliacinės instancijos teismas pritaria apygardos teismo išvadai, jog vien tai, kad ant vienos dėžės su narkotinėmis medžiagomis yra A. M. pirštų antspaudai, nesudaro pagrindo išvadai, kad išteisintasis disponavo narkotinėmis medžiagomis ir kontrabanda jas parvežė iš Nyderlandų Karalystės. Kitų reikšmingų įrodymų, kurie patvirtintų A. M. darius nusikalstamas veikas, byloje nėra. A. M. pozicija dėl dėžių su narkotinėmis medžiagomis pastūmimo įdedant talpas su kuru į Č. Š. mikroautobusą, byloje surinktų netiesioginių įrodymų visuma nepaneigta.

33.       Skunde akcentuojama, kad apygardos teismas klaidingai nurodė datą, kad A. M. iš Nyderlandų grįžo tik 2018 m. spalio 7 d., nors iš byloje surinktų įrodymų ir paties A. M. parodymų nustatyta, kad iš Nyderlandų Karalystės jis grįžo 2018 m. spalio 4 d. Šį neatitikimą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip techninę klaidą, kuri nekeičia nuosprendžio esmės. Teismas rėmėsi UAB „P“ raštu NR. 191008-1 apie A. M. komandiruotę nuo 2018 m. rugsėjo 28 iki 2018 m. spalio 4 d., todėl įvertino šios A. M. išvykos laikotarpį ir grįžimo momentą.

34.       Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodyta, kad analizuodamas 2019 m. sausio 3 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė klaidų dėl jų turinio ir šiuos duomenis vertino tendencingai.

34.1.       Skunde argumentuojama, kad teismas neįvertino, jog Č. Š. iš vieno asmens įgijo narkotines medžiagas, o kitas asmuo – A. M. šias narkotines medžiagas pargabeno į Lietuvą. Apygardos teismas įvertino, kad savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuota, jog bendraudamas su kitais suimtaisiais Č. Š. pasakoja, jog atvažiavę pareigūnai prašė įduoti narkotines medžiagas atvežusį asmenį, o jis jiems atsakė „<...> aš pats asmeniškai kaltas, vairuotojas, kuris man vežiojo – šeimos žmogus, dvejetas vaikų, jis gyvenime daugiau nevežios, o ten iš ko aš ėmiau Nyderlanduose, žmogus, ten kitokie įstatymai, jis sėdi Nyderlanduose, jis čia niekada neatvažiuos <...> vienas dirbau, vairuotojas ir žmogus Nyderlanduose, ką man čia įdavinėti <...>“. Šie pokalbiai atskleidžia, kad nusikaltimą darė Č. Š., asmuo kuris veždavo narkotines medžiagas ir asmuo Nyderlandų Karalystėje, kuris perdavė narkotines medžiagas. Apygardos teismas klaidingai vertino šiuos duomenis ir asmenį Nyderlandų Karalystėje laikė tuo pačiu, kuris turi du vaikus ir yra Č. Š. vaikystės draugas, nors šiuos požymius nuteistasis nurodė kalbėdamas apie vairuotoją. Visgi, šie areštinėje užfiksuoti pasakojimai nėra konkretūs ir A. M. iš jų turinio negali būti identifikuotas. Svarbu tai, kad kalbėdamas apie asmenį, kuris vežė narkotikus iš Nyderlandų, Č. Š. nurodė, kad jis yra šeimos žmogus, turintis du vaikus. Šis apibūdinimas neatitinka A. M., kuris turi tik vieną vaiką, todėl remiantis areštinėje užfiksuotais pokalbiais tvirtinti, kad Č. Š. kalbėjo apie A. M., nėra pagrindo. Nors Č. Š. pokalbiuose areštinėje užfiksuota, kad narkotikus Č. Š. atvežė iš Nyderlandų Karalystės, tačiau patikimais įrodymais nėra nustatyta, kas tai padarė. Č. Š. teisme duoti parodymai, kad jis Nyderlandų Karalystėje turi pažįstamą vardu „Romas“, kuris prekiauja narkotikais, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad kratų metu rastos narkotinės medžiagos buvo pargabentos iš Nyderlandų Karalystės. Taigi apygardos teismas šių areštinėje užfiksuotų pokalbių turinio pagrįstai nevertino kaip patvirtinančių Č. Š. ir A. M. padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas (Č. Š. atveju narkotinių medžiagų kontrabandą).

34.2.       Skunde ginčijama, kad vienas Č. Š. pokalbių areštinėje dalis teismas vertino kaip nepatvirtinančias faktinių aplinkybių dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabandos, o kitu atveju šių pokalbių metu nurodytas aplinkybes vertino kaip teisingas ir jomis grindė Č. Š. nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentavo, kodėl vadovavosi tik kai kuriomis Č. Š. pokalbių areštinėje dalimis. Teismas nurodė, kad atsižvelgdamas į pokalbių turinį, jų teisingumą vertino tik tiek, kiek tai yra nustatyta ir kitais bylos įrodymais. Teismas rėmėsi Č. Š. pokalbiais apie nurodytą turėtų narkotinių medžiagų kiekį, broliui A. Š. perduotų narkotinių medžiagų kiekį, nes šios aplinkybės pasitvirtino ir buvo paremtos kitais byloje esančiais įrodymais. Kaip minėta, byloje nebuvo surinkta pakankamai kitų įrodymų dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, todėl teismas nesivadovavo Č. Š. areštinėje užfiksuotų pokalbių dalimis, kurios negalėjo būti patikrintos kitais byloje surinktais įrodymais.

34.3.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino Č. Š. pokalbių turinį dėl jo ir jo brolio ankstesnės veiklos, susijusios su narkotinių medžiagų disponavimu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog nei Č. Š., nei A. Š. nebuvo pateikti kaltinimai disponavimu narkotinėmis medžiagomis praeityje, todėl aplinkybių dėl galimos ankstesnės neteisėtos veikos, susijusios su narkotinių medžiagų disponavimu, apygardos teismas pagrįstai nevertino. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, duomenys apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis praeityje nėra susiję su nagrinėjama situacija dėl narkotinių medžiagų kontrabandos bei nepatvirtina A. M. įsitraukimo į nusikalstamą veiką.

35.       BK 25 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Nenustačius, kad A. M. disponavo narkotinėmis medžiagomis ir įvykdė narkotinių medžiagų kontrabandą, nėra pagrindo nagrinėti, kad Č. Š. ir A. M. nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuotoje grupėje, nes nėra nustatyto vieno iš organizuotos grupės požymio, t. y. kad nusikalstamai veikti susitarė ir veikė du ar daugiau asmenų. Be to, viso baudžiamojo proceso metu byloje nebuvo gauta jokių konkrečių duomenų dėl asmenų veikimo organizuotoje grupėje. Nenustatytas nusikalstamos veikos plano parengimas, pasiskirstymas vaidmenimis ar užduočių priskyrimas. Šie požymiai nebuvo nurodyti ir prokuratūros apeliaciniame skunde. Nors skunde tvirtinama, kad Č. Š. ir A. M. veikimas organizuota grupe visiškai pasitvirtino, tačiau tai pagrindžiama tik bendro pobūdžio teiginiais apie kruopščiai apgalvotą nusikalstamų veikų darymo mechanizmą, pasiskirstymą vaidmenimis ir konkrečių užduočių atlikimą, nedetalizuojant šių požymių turinio.

36.       BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šioje sudėtyje veikos požymiai yra nurodyti kaip alternatyvūs, todėl kiekvieno atskiro požymio realizavimas jau sukelia asmeniui baudžiamąją atsakomybę. Požymių alternatyvus išvardinimas reiškia ir tai, kad kiekvienas požymis turi būti pagrįstas įrodymais ir teismo nuosprendyje konstatuotas ir motyvuotas. Tai, kad yra nustatomas vienas alternatyvus požymis, savaime nereiškia, kad yra įrodytas ir kitas. Tik tai, kad asmuo laikė narkotines medžiagas, nereiškia, kad jį galima nuteisti ir už tokių medžiagų įgijimą ar gabenimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Č. Š. apygardos teismo nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip nuo 2018 m. spalio 4 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš Lietuvoje tiksliau nenustatytos vietos iki Vilniaus miesto neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, dalį išplatino A. Š., o likusią dalį laikė paslėpęs garaže. Nenustatęs, kad Č. Š. laikytos narkotinės medžiagos buvo atgabentos iš Nyderlandų, pirmosios instancijos teismas patikėjo jo versiją, kad narkotines medžiagas jis įsigijo Šiauliuose ir jas atvežė į Vilnių. Šioje dalyje teismas pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes ir nuteisė Č. Š. pagal teismo naujai nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau teismas nustatė ir aprašė labai mažai šių pakeistų gabenimo faktinių aplinkybių. Teismas jas pagrindė tik Č. Š. parodymais, kurie šioje dalyje nėra patikimi, nes savo pasakojime areštinėje jis aiškiai nurodė, kad narkotines medžiagas gavo iš Nyderlandų, todėl patikimai teigti, kad jis jas atgabeno iš Šiaulių, nėra galimybės. Apygardos teismas Č. Š. pripažino kaltu dėl narkotinių medžiagų platinimo ir laikymo, todėl nuteistajam iš kaltinimo šalintinos aplinkybės dėl neteisėto narkotinių medžiagų gabenimo, nes patikimais įrodymais šis požymis nėra įrodytas. Vieno iš veiksmų pašalinimas iš kaltinimo neturi įtakos Č. Š. baudžiamajai atsakomybei, nes įstatymo dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos laikomos baigtomis padarius bent vieną iš nurodytų alternatyvių veiksmų.

37.       Panaikinus iš nuosprendžio nustatomosios dalies nusikalstamus veiksmus dėl narkotinių medžiagų gabenimo, Č. Š. yra nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir dalį jos išplatino, o būtent: jis, ne vėliau kaip nuo 2018 m. spalio 4 d., tiksliai nenustatyto laiko, neteisėtai laikė labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 4 904,117 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), iš kurių 267,011 g, jis ne vėliau kaip 2018 m. spalio 8 d. išplatino A. Š., o likusią 4 636,69 g dalį narkotinės medžiagos iki 2018 m. spalio 8 d. neteisėtai laikė paslėpęs garaže, esančiame garažų masyve Vilniuje, (duomenys neskelbtini), šeštame garaže nuo įvažiavimo į garažų masyvą, kai tą pačią dieną apie 21.35 val., atliktos kratos garaže metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė šią narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) dalį bei 0,416 g dalį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), neteisėtai laikė automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki kol tą pačią dieną, apie 21.05 val., atliktos kratos metu, policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą.

Dėl bausmių

38.       Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su A. Š. paskirta bausme. Gynyba mano, kad net ir minimali BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmė neatitinka teisingumo principo ir jam prieštarauja, kas sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti A. Š. švelnesnę bausmę. Kaip alternatyva teigiama, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir prašoma laisvės atėmimo bausmės vykdymą A. Š. atidėti. 

39.       Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė savo rūšimi arba dydžiu yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

40.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su A. Š. gynėjo apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, daro išvadą, kad skirdamas bausmę A. Š. apygardos teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo taisyklių. Teismas atsižvelgė iš esmės į visas aplinkybes, kurias apeliaciniame skunde gynyba nurodė kaip neįvertintas skiriant bausmę. Teismas įvertino, kad nuteistasis padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų, taip pat vieną apysunkį nusikaltimą, už kurį įstatymas numato alternatyvias baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmes, nusikalstamas veikas padarė tiesiogine tyčia. Teismas atsižvelgė, jog A. Š. nusikalstami veiksmai neigiamų padarinių nesukėlė, nes netrukus po narkotinių medžiagų įgijimo A. Š. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. A. Š. savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl dalinis kaltės pripažinimas nebuvo vertinamas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apygardos teismas atkreipė dėmesį į nuoširdų A. Š. gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių apygardos teismas nenustatė. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. Š. nėra vedęs, dirbo pagal verslo liudijimą, praeityje nebuvo teistas, bet buvo baustas administracine tvarka. Parinkdamas bausmės rūšį už sunkų nusikaltimą teismas įvertino, kad įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę, todėl vadovaudamasis įstatymu būtent tokią bausmės rūšį ir parinko. Parinkdamas bausmės rūšį už apysunkį nusikaltimą teismas nuteistajam parinko švelniausią iš alternatyvių bausmių – baudą. Nustatant bausmių dydį teismas atsižvelgė į minėtas aplinkybes, nusikalstamų veikų pobūdį ir A. Š. asmenybę bei už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė minimalaus dydžio laisvė atėmimo bausmę ir minimalaus dydžio baudą. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir paskyrė tinkamas bausmes. Skundo argumentai, kad parinkta netinkama bausmės rūšis ir realios bei pakankamai griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. Š. prieštarauja teisingumo principui, neatitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų, yra nepagrįsti.

41.       Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad net ir minimali BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmė prieštarauja teisingumo principui ir yra sąlygos taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismų praktikoje suformuota, kad aiškus prieštaravimas teisingumo principui skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas susijęs su šiame straipsnyje nurodytų konkrečių sąlygų buvimu. Šioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti būtinos sąlygos nenustatytos.

42.       Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šiuo atveju nei apygardos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Apeliaciniame skunde jokios išskirtinės aplinkybės taip pat nėra minimos, o nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo veiksmais nesukeltų padarinių, gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką ir teigiamai A. Š. charakterizuojantys požymiai jau buvo įvertinti individualizuojant jam paskirtą bausmę. Tai, jog atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę A. Š. gali prarasti ryšius ir vertybes, kurie sudaro jo gyvenimo pagrindą ir šie ryšiai bei vertybės po bausmės atlikimo gali būti nebeatkurti, nėra išskirtinės aplinkybės, kurios lemtų švelnesnės bausmės skyrimą už visuomenei pakankamai pavojingo nusikaltimo padarymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirta bausmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

43.       Nuteistojo gynėjo skunde teigiama, kad A. Š. gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos ir bausmės vykdymas nuteistajam gali būti atidėtas. Su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. A. Š. nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. spalio 8 d.) galiojo ankstesnė BK 75 straipsnio redakcija (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) (galiojo nuo 2017 m. spalio 6 d.), kuri nenumatė galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą tais atvejais, kai buvo padaryta sunki nusikalstama veika. Naujausios redakcijos BK 75 straipsnio (2020 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija) nuostatos (galioja nuo 2020 m. liepos 1 d.) numato galimybę taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą sunkių nusikalstamų veikų padarymo atveju. 2020 m. liepos 1 d. pakeistame BK 75 straipsnyje numatyto bausmės vykdymo atidėjimo instituto teisinis reglamentavimas yra lengvinantis nuteistojo teisinę padėtį, todėl galimas šios normos taikymas. Visgi, nagrinėjamu atveju, A. Š. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, o bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. A. Š. padaryta sunki nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, už kurią buvo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, yra reglamentuota baudžiamojo kodekso XXXVII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis“. Šiame skyriuje numatytų nusikalstamų veikų padarymo atveju BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos.

44.       Prokuratūros apeliaciniame skunde nesutinkama su Č. Š. paskirtos bausmės dydžiu. Skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė nuteistajam bausmę, mažesnę nei minimali baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už Č. Š. padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė. Prokuroro vertinimu teismas netinkamai pritaikė įstatymo normą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia prokuratūros apeliacinio skundo dalimi.

45.       Be jau šioje nutartyje nurodytų teismų praktikos išaiškinimų taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarstant dėl Č. Š. paskirtos bausmės kolegija papildomai nurodo, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, rodanti daug mažesnį asmenybės ir veikos pavojingumą ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, teismas gali pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, nors formaliai ir atitinkantis visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), yra betikslis, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba pasiekia tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017). BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai, visų pirma, teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).

46.       BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatydamas tik griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą ir itin griežtą 10 metų minimalią bausmės ribą, įstatymo leidėjas įvertino tai, kad nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, visada keliamas pavojus visuomenės sveikatai ar net gyvybei ir šias vertybes ėmėsi ginti itin griežtomis priemonėmis. Tuo pačiu, įstatymų leidėjas parodė savo itin griežtą požiūrį į tokias veikas darančius asmenis. Todėl, skirdamas pernelyg švelnią bausmę, išeidamas už įstatymo leidėjo nustatytų ribų be pakankamai įtikinančių argumentų, teismas tuo pačiu nuvertintų saugomos vertybės svarbą, nepagrįstai būtų pernelyg švelnus ir atlaidus tokius nusikaltimus darantiems asmenims. Tokiu atveju tiek pačiam asmeniui, tiek visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad darant net labai sunkius nusikaltimus galima sulaukti švelnios bausmės, todėl sutriktų individuali bei bendroji nusikaltimų prevencija.

47.       Č. Š. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo Č. Š. nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat atsižvelgęs į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi), į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir įvertinęs jo asmenį apibūdinančias savybes, kad Č. Š. yra vedęs, augina dvi dukras, verčiasi individualia veikla, nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, baustas administracine tvarka, nuteistojo atžvilgiu taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė Č. Š. mažesnės trukmės bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Pirmosios instancijos teismas Č. Š. parinko tinkamą bausmės rūšį, tačiau nustatydamas bausmės dydį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai paskyrė nuteistajam švelnesnę, nei numatyta įstatyme, bausmę.

48.       Pirmosios instancijos teismo nurodyti sprendimo taikyti švelnesnę bausmę motyvai nėra tokie, kurie leistų pagrįsti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir tokioje situacijoje paskirti mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmę, nei nustatytą straipsnio sankcijoje. Apygardos teismo nuosprendyje neargumentuota, kodėl aukščiau nurodytos aplinkybės tiek apie nuteistąjį, tiek apie jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atitinka išimtinių aplinkybių statusą BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste bei yra vertinamos kaip sudarančios pagrindą teigti, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

49.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė reikšmingų aplinkybių, rodančių mažesnį Č. Š. padarytos nusikalstamos veikos ar jo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas Č. Š. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Č. Š. veiksmai visiškai atitinka daugumoje bylų paprastai nustatomus narkotinių medžiagų laikymo ir platinimo požymius. Apygardos teismo vertintos aplinkybės, lėmusios švelnesnės bausmės skyrimą, nėra išskirtinės ir paprastai turi reikšmės tik bausmės dydžio mažinimui sankcijos ribose, tačiau nelemia išėjimo iš sankcijos ribų taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Priešingai, baudžiamojoje byloje esantys, tačiau skundžiamu nuosprendžiu skiriant bausmę neaptarti duomenys sąlygoja išvadą, jog tiek pagal nusikaltimo pobūdį, tiek pagal nuteistąjį charakterizuojančius duomenis nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

50.       Č. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo didesnis, nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas. Byloje buvo nustatyta, kad Č. Š. ne tik laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, tačiau jas ir išplatino savo broliui A. Š.. Nuteistojo disponuotas narkotinių medžiagų kiekis (4 904,117 g) beveik du kartus viršijo kiekį, kuris laikytinas labai dideliu (2 500 g viršijo 2 404, 117 g). Likusi neišplatinta narkotinių medžiagų dalis nepateko į apyvartą ne dėl Č. Š. pastangų, o tik todėl, kad jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir narkotinės medžiagos buvo paimtos. Nors apygardos teismas nurodė, kad Č. Š. nusikalstama veika nebuvo jo pragyvenimo šaltinis (nuteistojo išlaidos valdomam turtui įsigyti neviršija deklaruotų (teisėtų) pajamų), tačiau duodamas parodymus teisme Č. Š. įvardijo, kad dalį laikytų narkotinių medžiagų planavo parduoti. Ankstesnį ir sistemingą Č. Š. disponavimą narkotinėmis medžiagomis iš dalies patvirtina 2018 m. spalio 8 d. kratos, atliktos garaže Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi Č. Š., metu rasto baltos spalvos plastikinio kibiro vidinių paviršių, elektroninių svarstyklių paviršių, geltonos spalvos plastikinio dubens paviršiaus, metalinio šaukšto paviršiaus, bespalvio maišelio vidinių paviršių rasti narkotinės medžiagos – kokaino pėdsakai, ant vakuumavimo aparato „Zepter“ paviršių rasti psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakai. Apygardos teismas, vertindamas Č. Š. asmenybę, pažymėjo, kad nusikalstamą veiką jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą, tačiau vis tiek nuteistąjį charakterizuojančius duomenis vertino kaip reikšmingus BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti. Aplinkybė, kad Č. Š. naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, atskleidžia nuteistojo polinkį į nusikalstamą elgesį, taip pat suponuoja, jog skiriamos bausmės nėra pakankamai paveikios nuteistojo elgesiui pataisyti. Taigi įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju minimalaus BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas negali būti laikomas prieštaraujančiu teisingumo principui.

51.       BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu, tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2009). Šiuo atveju svarbi ne tik prevencinė, socialinė bausmės paskirtis, ne tik nubaudimo funkcija, bet ir atėmimas ar apribojimas galimybės daryti naujus nusikaltimus. Tik bausmė, užtikrinanti skirtingų interesų pusiausvyrą – nuteistojo, visuomenės ir valstybės – gali būti pripažinta teisinga ir atitinkančia bausmės paskirtį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam Č. Š. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg švelni, neproporcingai maža, paskyrus tokią bausmę bausmės tikslai ir teisingumo principas nebūtų pasiekti. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria Č. Š. skiriant bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, buvo pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, naikinama, nes apygardos teismas netinkamai pritaikė įstatymą ir, atsižvelgiant į šiame nuosprendyje aptartų aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, visumą, taip pat į tai, kad byloje nustatyta viena Č. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, Č. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą skiriama straipsnio sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.

52.       Pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė Č. Š. paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose, tačiau tokią pareigą teismui nustačiusi BK 50 straipsnio 3 dalis 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d.) buvo panaikinta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Lino Kuprusevičiaus skundą atmesti.

Iš dalies tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus skundą. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam Č. Š. buvo pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė.

Č. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirti 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta skirtą Č. Š. bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitoje dalyje palikti nuosprendį nepakeistą.

Teisėjai                                                        Albinas Bielskis

                                                                                         Alenas Piesliakas

                                                        Linas Šiukšta