Administracinė byla Nr. I-678-815/2019

     Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03076-2018-0

                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis,

dalyvaujant pareiškėjui R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

I

1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 30 000 Eur dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) veiksmų/neveikimo (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais

2.1. Pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendyje pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini) ir dalinio sudėjimo būdu subendrinus su neatlikta Varėnos rajono apylinkės teismo paskirta bausme, skirta galutinė subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose. Atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) pareiškėjas iš karto informavo Lukiškių TI-K administraciją, kad jis – buvęs pareigūnas, todėl buvo apgyvendintas atskirai nuo kitų asmenų.

2.2. Pareiškėjas į Vilniaus PN perkeltas 2018 m. balandžio 30 d. Remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 157 straipsniu, tą pačią dieną būrio vadei iš karto pateikė prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Būrio vadė pasakė, kad pareiškėjas dabar yra „karantine“, čia su tokiais prašymais kreiptis negali, tai galės padaryti tik 2018 m. gegužės 9 d., kai bus paskirtas atlikti paskirtą bausmę į savo būrį. Būrio vadė atsisakė priimti pareiškėjo prašymą ir jo neregistravo. 2018 m. gegužės 9 d., t. y. paskutinę dieną, kai pareiškėjas galėjo pateikti prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos (BVK 158 straipsnio 5 dalies), jis nebuvo perkeltas į būrį, nes neaišku, dėl kieno kaltės nebuvo sutvarkyti reikiami dokumentai t. y. nebuvo padarytas plaučių rentgenas, todėl 2018 m. gegužės 10 d. ryte pareiškėjas buvau pervežtas į Laisvės atėmimo vietos ligoninę (toliau – ir LAVL). Tokiais veiksmais Vilniaus PN pareigūnai atėmė iš pareiškėjo teisę kreiptis dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos ir galimybę būti paleistam anksčiau iš pataisos namų (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 5 straipsnis, Konstitucijos 20 straipsnis). Nedelsdamas, 2018 m. gegužės 15 d., dėl tokių Vilniaus PN pareigūnų veiksmų pareiškėjas kreipėsi į Seimo Žmogaus teisių komitetą ir Seimo kontrolierių, siekdamas įrodyti, kad Vilniaus PN pareigūnai savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu iš atėmė iš jo teisę laiku kreiptis į pataisos namus dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos.

2.3. Atsižvelgiant į Vilniaus PN 2018 m. liepos 11 d. raštą Nr. 42-650 „Dėl teisės į lygtinį paleidimą“ (toliau – ir raštas Nr. 42-650), pareiškėjas, remdamasis BVK 157 straipsnio 2 dalimi, dėl lygtinio paleidimo iš Vilniaus PN galėjo kreiptis 2018 m. balandžio 9 d., o ne 2018 m. gegužės 9 d., nes įstatymas nustato teisę nuteistajam kreiptis ne anksčiau kaip likus mėnesiui iki laiko, kai jis faktiškai bus atlikęs minimalią paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį. Atsižvelgiant į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 2S-2536 (toliau – ir raštas Nr. 2S-2536) pažymėtina, kad nesvarbu, koks nuteistojo atžvilgiu (šiuo atveju – pareiškėjo) būtų priimtas pataisos namų lygtinio paleidimo komisijos (o vėliau ir teismo) sprendimas dėl nuteistojo (pareiškėjo) prašymo dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos; tačiau jeigu nuteistajam atsiranda formalus pagrindas (teisė), atlikus tam tikrą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį, kreiptis į pataisos namų administraciją prašymu dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, tai ji ir niekaip negali būti iš nuteistojo atimta, suspenduojama ar kitaip trukdoma laiku ja pasinaudoti, ją realizuoti. Tuo atveju, jeigu nuteistajam trukdoma (pareiškėjo atvejis) laiku kreiptis į pataisos namų administraciją su prašymu dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos ar jis pats dėl kokių nors priežasčių laiku nesikreipė su tokiu prašymu, atsiranda pasekmės, dėl kurių jis jau neturi galimybės kreiptis į pataisos namų administraciją dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos (BVK 158 straipsnio 5 dalis).

2.4. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi EŽTK 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniu, 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1897/2008, Nr. A822-1409/2013, Nr. A858-1222/2013, Nr. A822-1409/2013, Nr. A858-977/2013, Nr. A858-712/2013), nurodo, kad Vilniaus PN administracija nesilaikė BVK 157 straipsnio reikalavimų ir pareiškėjui buvo atimta teisė laiku kreiptis į pataisos namų administraciją dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, atimta teisė į laisvę, dėl tokių Vilniaus PN pareigūnų veiksmų pareiškėjas buvo priverstas patirti dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, fizinius nepatogumus, orumo ir asmenybės pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą su šeima, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, todėl jos atlyginimas – 30 000 Eur – turi būti priteistas pareiškėjui.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 35–39).

1.       Dėl faktinių aplinkybių

1.1.       Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. balandžio 30 d. ir kol nebuvo paskirtas į nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą, buvo apgyvendintas naujai atvykusių į Vilniaus PN nuteistųjų karantino patalpose. Atsižvelgus į tai, kad iki atvykimo į Vilniaus PN pareiškėjui nebuvo atlikti reikiami profilaktiniai tyrimai, taip pat ir krūtinės ląstos radiologinis tyrimas (dėl (duomenys neskelbtini)), jis nebuvo perkeltas iš karantino patalpų į gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 10 d. konvojuotas į LAVL, kur jam buvo atlikti reikiami tyrimai. Pareiškėjas į Vilniaus PN sugrįžo 2018 m. gegužės 17 d. Įvertinus gautus tyrimo rezultatus ir pareiškėjo sveikatą, 2018 m. gegužės 23 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakyme Nr. 7­164 pareiškėjas perkeltas iš karantino patalpų į (duomenys neskelbtini) gyvenamąją patalpą, paskirtas į 8 nuteistųjų būrį.

1.2.       Patikrinus Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų, skundų skirtų pataisos namų direktoriui registrą nustatyta, kad nuo 2018 m. balandžio 30 d. (t. y. pareiškėjo atvykimo į Vilniaus PN dienos) iki 2018 m. gegužės 15 d. negautas ir neregistruotas nė vienas pareiškėjo kreipimasis.

1.3.       Už karantino patalpas atsakingas pareigūnas (būrio viršininkas) pateikė tarnybinį pranešimą (2018 m. birželio 22 d. Nr. 56-1075), kuriame nurodė, kad: pareiškėjas, būdamas karantino patalpose, žodžiu kreipėsi į pareigūną dėl lygtinio paleidimo galimybės; pareiškėjui aktualūs klausimai paaiškinti žodžiu, su rašytiniu prašymu dėl teikimo lygtiniam paleidimui iš pataisos namų pareiškėjas nesikreipė; karantino patalpose iš nuteistųjų prašymai, pareiškimai, skundai ir kiti dokumentai priimami bendra tvarka, gauti prašymai ar kiti kreipimaisi registruojami Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų, skundų skirtų pataisos namų direktoriui registre.

1.4.       Pareiškėjas, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, iš Vilniaus PN paleistas 2018 m. rugpjūčio 9 d.

2.       Dėl lygtinio paleidimo netaikymo pareiškėjui

2.1. Pareiškėjui Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-164-922/2017 paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (bausmės vykdymo pradžia – 2018 m. sausio 9 d., bausmės vykdymo pabaiga – 2018 m. rugpjūčio 9 d.). Pagal BVK 157 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 1/3 laisvės atėmimo bausmės pareiškėjas atliko 2018 m. kovo 19 d., bet tas pats punktas papildomai nustato reikalavimą atlikti ne mažiau kaip 4 mėnesius (toliau – ir mėn.) bausmės, taigi minimalią bausmės dalį pareiškėjas atliko 2018 m. gegužės 9 d. Pagal BVK 158 straipsnį lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, kuriems iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo pabaigos liko mažiau negu 3 mėn., šis terminas suėjo taip pat 2018 m. gegužės 9 d. Taigi, dėl sąlyginai trumpo laisvės atėmimo bausmės termino (7 mėn.), susiklostė situacija, kai pareiškėjui atlikus minimalią įstatyme nustatytą bausmės dalį (1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės, bet ne mažiau kaip 4 mėn.) pagal BVK 158 straipsnio 5 punktą lygtinis paleidimas tampa nebegalimu.

2.2. Vilniaus PN administracija nebuvo gavusi ir užregistravusi pareiškėjo prašymo pristatyti jį Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai (toliau – ir Komisija), tačiau net jeigu pareiškėjas būtų pateikęs prašymą pristatyti Komisijai nuo 2018 m. balandžio 30 d. (atvykimo į Vilniaus PN diena) iki 2018 m. gegužės 9 d. (termino, kai iki bausmės pabaigos liko mažiau kaip 3 mėn.), atsižvelgus į įstatyme nustatytus terminus (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 323(3) punktas, BVK 164 straipsnio 2 dalis), aktualus terminas – 3 mėn. iki bausmės pabaigos – prašymo Komisijoje svarstymo metu jau būtų suėjęs ir Komisija, remdamasi BVK 158 straipsnio 5 punktu, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikyti negalėtų.

2.3. Vilniaus PN pateikė pareiškėjui 2018 m. liepos 11 d. raštą Nr. 42-650, kuriame išsamiai atsakė į visus pareiškėjo klausimus dėl lygtinio paleidimo jam taikymo. Pareiškėjas skundė Vilniaus PN atsakymą Departamentui, kuris rašte Nr. 2S-2536 konstatavo, kad Vilniaus PN pareigūnų veiksmuose nenustatyta jokių neteisėtų veiksmų / neveikimo fakto, o raštas Nr. 42-650 yra teisiškai pagrįstas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

2.4. Pareiškėjas skunde teismui formuluojamu klausimu kreipėsi į Seimo kontrolierių įstaigą. Atlikus tyrimą, 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažymoje Nr. 4D-2018/1-650 padaryta išvada, kad pareiškėjo skundo aplinkybės dėl galimai netinkamų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, susijusių su prašymų nagrinėjimu ir teikimu dėl lygtinio paleidimo, yra nepagrįstos.

3. Dėl neturtinės žalos

3.1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik kai įstatymuose nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Remiantis CK 6.271 straipsniu, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygų visumai: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp tų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos; nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

3.2. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT administracinė byla Nr. A520-1267/2013 ir kt.).

3.3. Pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepagrindžia, pagal kokius apskaičiavimus jam atsirado neturtinė žala, nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas i teismą kreipėsi, galimai siekdamas tik turtinės naudos sau (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011 ir kt.). Remiantis LVAT praktika, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla Nr. A438-336/2012 ir kt.).

III

            Teismo posėdyje pareiškėjas R. S. prašė skundą tenkinti skunde nurodomais argumentais.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1.       Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis:

– Varėnos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. T65-308/2017 pareiškėjui  paskirta 90 parų arešto bausmė;

– Varėnos apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-164-922/2017 pareiškėjui paskirta (subendrinus) 7 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose (subendrinus su Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendyje paskirta 1 m. 2 mėn. laisvės apribojimo bausme), bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 12 d. (toliau – ir Nuosprendis 1);

– Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-219-397/2018 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-34365-2017-4) pakeistas Nuosprendis 1 ir nuspręsta: kad bausmės pradžia skaičiuojama nuo realios bausmės vykdymo pradžios, konfiskuota nusikaltimo priemonė, kita Nuosprendžio 1 dalis nepakeista.

2.       Pareiškėjas atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės į Vilniaus PN atvyko 2018 m. balandžio 30 d. (Vilniaus PN 2018 m. gegužės 3 d. raštas Nr. 9-2150(06) (b. l. 42)).

3.       Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gegužės 23 d. įsakyme Nr. 7-164 pareiškėjas perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) gyvenamąją patalpą (b. l. 44).

4. Vilniaus PN 2018 m. birželio 5 d. rašte Nr. 42-525 informavo pareiškėją, kad jis Nuosprendyje 1 nuteistas 7 mėn. laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymo pradžia – 2018 m. sausio 9 d., pabaiga – 2018 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 45).

5. Vilniaus PN pareigūnas 2018 m. birželio 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. 56-1075, be kita ko, nurodė: pareiškėjas, atvykęs į Vilniaus PN ir būdamas karantino patalpose, žodžiu kreipėsi dėl lygtinio paleidimo galimybių; pareiškėjui minėtos galimybės paaiškintos žodžiu, atsakyta į kitus aktualius klausimus; su rašytiniu prašymu dėl teikimo lygtiniam paleidimui iš pataisos namų pareiškėjas į pareigūną nesikreipė; karantino patalpose iš nuteistųjų prašymai, pareiškimai ir skundai priimami bendra, teisės aktuose nustatyta tvarka, gauti prašymai, pareiškimai ir skundai registruojami Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų pataisos namų direktoriui, registre (b. l. 46).

6. Vilniaus PN, išnagrinėję pareiškėjo 2018 m. gegužės 15 d. pareiškimą (b. l. 10–12), kuris Departamento 2018 m. birželio 12 d. rašte Nr. 2S-1839 persiųstas nagrinėti į Vilniaus PN, dėl nepristatymo lygtiniam paleidimui, 2018 m. liepos 11 d. rašte Nr. 42-650, be kita ko, nurodė (b. l. 6–7):

6.1. Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. balandžio 30 d. ir buvo apgyvendintas naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų karantino patalpose, kol nebuvo paskirtas į nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą. Pareiškėjui iki atvykimo į Vilniaus PN nebuvo atlikti reikiami profilaktiniai tyrimai (taip pat ir krūtinės ląstos radiologinis tyrimas (dėl (duomenys neskelbtini))), todėl 2018 m. gegužės 9 d. nebuvo perkeltas iš karantino patalpų į gyvenamąsias patalpas, 2018 m. gegužės 10 d. konvojuotas į LAVL, kur jam atlikti reikiami tyrimai. Pareiškėjas į Vilniaus PN grįžo 2018 m. gegužės 17 d. Įvertinus gautus tyrimo rezultatus ir pareiškėjo sveikatą, Vilniaus PN 2018 m. gegužės 23 d. įsakyme Nr. 7-164 pareiškėjas perkeltas iš karantino patalpų į (duomenys neskelbtini) gyvenamąją patalpą, paskirtas į 8 nuteistųjų būrį.

6.2. Patikrinus 3 nuteistųjų būrio, kuriame taip pat registruojami ir karantino patalpose laikomų nuteistųjų kreipimaisi, Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų, skundų skirtų pataisos namų direktoriui registrą nustatyta, kad nuo 2018 m balandžio 30 d. (atvykimo į Vilniaus PN diena) iki 2018 m. gegužės 15 d. (t. y. pareiškimo, į kurį pateikiamas šis atsakymas, išsiuntimo dienos) negautas ir neregistruotas nė vienas pareiškėjo kreipimasis.

6.3. Pareigūnas, atsakingas už karantino patalpas, pateikė 2018 m. birželio 22 d. tarnybinį pranešimą Nr. 56-1075, kuriame nurodė, kad pareiškėjas, būdamas karantino patalpose, žodžiu kreipėsi dėl lygtinio paleidimo galimybės, kad pareiškėjui aktualūs klausimai paaiškinti žodžiu, su rašytiniu prašymu dėl teikimo lygtiniam paleidimui iš pataisos namų pareiškėjas nesikreipė, taip pat nurodė, kad karantino patalpose iš nuteistųjų prašymai, pareiškimai, skundai ir kiti dokumentai priimami bendra tvarka, gauti prašymai ar kiti kreipimaisi registruojami tam skirtame Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų' peticijų, skundų skirtų pataisos namų direktoriui registre.

6.4. Pagal BVK 157 straipsnio 2 dalie 1 punktą teikti Komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos nuteistieji gali ne anksčiau kaip likus mėnesiui iki laiko, kai jie faktiškai bus atlikę minimalią paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį – 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės, bet ne mažiau kaip 4 mėn., – nuteistieji už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, kuriems paskirta bausmė neviršija 6 m., kiti nuteistieji, kuriems paskirti bausmė neviršija 3 m. laisvės atėmimo. Vilniaus PN administracijai žinoma, kad: pareiškėjas nuteistas 7 mėn. laisvės atėmimo bausme, bausmės atlikimo pradžia – 2018 m. sausio 9 d., planuojama bausmės pabaiga – 2018 m. rugpjūčio 9 d., vadovaujantis BVK 157 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 1/3 laisvės atėmimo bausmės pareiškėjas atliko 2018 m. kovo 19 d., bet tas pats punktas papildomai nustato reikalavimą atlikti ne mažiau kaip 4 mėn. Bausmės, taigi, minimalią bausmės dalį pareiškėjas atliko tik 2018 m. gegužės 9 d. BVK 158 straipsni 5 punktą lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, kuriems iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo pabaigos liko mažiau kaip 3 mėn.; šis terminas pareiškėjo atveju – 2018 m. gegužės 9 d.

Dėl sąlyginai trumpo laisvės atėmimo bausmės termino (7 mėn.), susiklostė situacija, kai pareiškėjui atlikus minimalią įstatyme nustatytą bausmės dalį (1/3į paskirtos laisvės atėmimo bausmės, bet ne mažiau kaip 4 mėn.), vadovaujantis BVK 158 straipsnio 5 punktu, lygtinis paleidimas tampa nebegalimu.

6.5. Vilniaus PN administracija nėra gavusi ir užregistravusi pareiškėjo prašymo pristatyti Komisijai, tačiau net jeigu pareiškėjas būtų pateikęs prašymą pristatyti Komisijai nuo 2018 m. balandžio 30 d. (atvykimo į Vilniaus PN diena) iki 2018 m. gegužės 9 d. (data, kai iki bausmės pabaigos liko mažiau kaip 3 mėn.), atsižvelgus į įstatyme nustatytus terminus (PĮ VTT 323(3) punktas, BVK 164 straipsnio 2 dalis), aktualus terminas – 3 mėn. iki bausmės pabaigos – prašymo Komisijoje svarstymo metu jau būtų suėjęs ir Komisija, remdamasi BVK 158 straipsnio 5 punktu, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos negalėtų taikyti.

7. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, nesudarant pareiškėjui galimybės teikti prašymą dėl lygtinio paleidimo, ir rašto Nr. 42-650, 2018 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 2S-2536, be kita ko, nurodė (b. l. 8–9):

7.1. Vilniaus PN rašte Nr. 42-650 pareiškėjui pateiktas motyvuotas atsakymas į skundą, nurodant, kokiais teisės aktais vadovautasi ir kokiais argumentais remtasi, sprendžiant dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo. Raštas Nr. 42-650 yra pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta apskundimo tvarka; individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens).

7.2. Faktiškai atlikta minimali paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis nėra vienintelis ir lemiamas veiksnys, suteikiantis nuteistajam teisę į lygtinio paleidimo galimybę. Pagal BVK 158 straipsnio 1 dalį iš pataisos įstaigų gali būti lygtinai paleisti nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane nustatytas priemones ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga, mažinant nusikalstamo elgesio riziką, sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals. Tai reiškia, kad nesant nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos ir jos dinamikos, vykdant individualų socialinės reabilitacijos planą, įvertinimo, nuteistojo lygtinio paleidimo klausimas nesvarstomas. Pažymėtina, kad išvardytų sąlygų išpildymas reikalauja ne tik reikšmingų nuteistojo pastangų, pataisos įstaigos pareigūnų ir kitų asmenų, dalyvaujančių socialinės reabilitacijos procese, darbo sąnaudų, bet ir užima gana reikšmingą laiko tarpą.

8. Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą dėl pareiškėjo skundo dėl, be kita ko, Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, susijusių su lygtiniu paleidimu, 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažymoje Nr. 4D-2018/1-650 nusprendė, kad nurodyta pareiškėjo skundo dalis yra atmestina, nes pareiškėjo minėtu klausimu nurodytos aplinkybės dėl galimai netinkamų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, susijusių su prašymų nagrinėjimu ir teikimu dėl lygtinio paleidimo nebuvo patvirtintos (b. l. 50–61).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas jam priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 30 000 Eur dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų/neveikimo. Pareiškėjas žalą kildina dėl to, kad, esą, jam nebuvo suteiktos galimybės pateikti prašymą dėl lygtinio paleidimo.

2. Šioje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkinamas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

Teismas įvertins, ar šioje administracinėje byloje yra Tarnybos neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos faktai.

3. Šioje byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas žodžiu kreipėsi į Vilniaus PN pareigūną dėl lygtinio paleidimo galimybių (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punktą). Tačiau rašytiniais dokumentais patvirtinta, kad Vilniaus PN administracija nėra gavusi ir užregistravusi pareiškėjo prašymo pristatyti Komisijai (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5, 6 punktus). Dar daugiau, Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą dėl pareiškėjo skundo dėl, be kita ko, Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, susijusių su lygtiniu paleidimu, 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažymoje Nr. 4D-2018/1-650 nusprendė, kad nurodyta pareiškėjo skundo dalis yra atmestina, nes pareiškėjo minėtu klausimu nurodytos aplinkybės dėl galimai netinkamų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, susijusių su prašymų nagrinėjimu ir teikimu dėl lygtinio paleidimo nebuvo patvirtintos (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 8 punktą). Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Vilniaus PN veikė/neveikė priešingu teisės aktams būdu.

Dar daugiau, nors pareiškėjas teigia, kad jam buvo padaryta žala, tačiau tokio fakto taip pat neįrodė.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo R. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas. 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą. 

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                  Ernestas Spruogis