Administracinė byla Nr. eI-5015-968/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02906-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,
sekretoriaujant Astai Statkevičienei,
dalyvaujant pareiškėjų I. T. ir V. T. atstovui advokatui Tomui Jaugelavičiui,
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Jurgitai Narkevičiūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. T. ir V. T. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teismas
nustatė:
1. Pareiškėja I. T. su skundu, patikslintu skundu (elektroninės bylos Nr. eI-5015-968/2017 (toliau – e. byla) 1 t., b. l. 1–10, 96–106) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017-08-07 sprendimą Nr. S-168(7-121/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017-05-11 sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-180. Pareiškėjas V. T. su skundu (e. bylos 1 t., b. l. 37–47) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti MGK 2017-08-07 sprendimą Nr. S-169(7-122/2017) (kartu toliau su MGK 2017-08-07 sprendimu Nr. S-168(7-121/2017) – ir MGK sprendimai) ir VMI 2017-05-11 sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-179 (toliau kartu su VMI 2017-05-11 sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-180 – ir VMI sprendimai). Teismo 2017-08-31 nutartimi pareiškėjų skundai sujungti į vieną bylą.
2. Pareiškėjai skunduose nurodo, kad:
2.1. Pareiškėjams nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad tikrinamas ir 2011 metų laikotarpis, nes apie tai jie nebuvo tinkamai informuoti. Pranešimuose apie mokestinį patikrinimą ir patikrinimo aktuose nurodyti skirtingi tikrinimo laikotarpiai. Pagal pranešime nurodytą tikrinamą laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 pareiškėjai teikė paaiškinimus. Patikrinimo aktuose nurodžius, kad VMI atliko 2011-01-01–2012-12-31 mokestinio laikotarpio patikrinimą, pareiškėjai turėjo būti papildomai informuoti apie išplėstą patikrinimo dalyką papildomu pranešimu. Pareiškėjai nesutinka su MGK sprendimuose nurodytu motyvu, kad pranešimuose apie mokestinį patikrinimą nenurodytas laikotarpis jokių teisinių pasekmių mokesčių administratoriui nesukelia, ir kad mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius už pranešimuose apie mokestinį patikrinimą nenurodytą laikotarpį.
2.2. Pareiškėja nesutinka su VMI išvada, kad ji 2010-01-01 neturėjo piniginių lėšų likučio ne banke, nes mokesčių administratorius nebuvo pareikalavęs pateikti informacijos apie jos turėtus grynuosius pinigus. Pastabas dėl turėtų grynųjų pinigų pareiškėja pateikė gavusi patikrinimo aktą, tačiau šios pastabos buvo atmestos abstrakčiais argumentais ir faktiškai netirtos. Anksčiau mokesčių administratorius tokios informacijos nereikalavo. Abu pareiškėjai teigia, kad pats mokesčių administratorius daug kartų keitė jų turėtų išlaidų paskaičiavimus ir prašė pateikti vis naujus paaiškinimus. Todėl jie nesutinka su tuo, kad pareiškėjas keitė paaiškinimus dėl 2010-01-01 turėto pinigų kiekio. Jokie teisės aktai neįpareigoja pareiškėjų tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, todėl pareiškėjai negali būti kaltinami pažeidę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) nustatytas mokesčių mokėtojų pareigas.
2.3. Pareiškėjai nesutinka su MGK ir VMI išvada, kad pareiškėjos motina L. L. savo vienintelei dukrai, t. y. pareiškėjai, nepaskolino 100 000 Lt. Pareiškėjos mama gaudavo pakankamai didelį darbo užmokestį, o nuo 1995 m. gaudavo pinigų perlaidas iš JAV gyvenančio brolio. Patikrinimo akte nėra nurodyta, ar buvo surinkti ir įvertinti duomenys iš L. L. paaiškinimuose nurodytų kredito įstaigų. Operatyvaus patikrinimo duomenys dėl minėtų lėšų skolinimo nebuvo pateikti pareiškėjams. L. L. suteikta paskola nėra pripažįstama ir dėl formos (duomenys neskelbtini) nepateikimo, tačiau MAĮ nuostatos, kurios įpareigojo gyventojus pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius, įsigaliojo nuo 2013-01-01, todėl negali būti taikomos iki tol sudarytiems sandoriams, tarp jų ir sandoriui su L. L..
2.4. Pareiškėjai nesutinka su MGK sprendimo motyvais dėl paskolų, gautų iš pareiškėjų nurodytų 30 fizinių asmenų, nepripažinimo. Taip pat nesutinka su tuo, kad pareiškėjai keitė parodymus. Visi nurodyti fiziniai asmenys patvirtino suteikę paskolas, jos buvo grąžintos 2013–2014 metais. Skundžiamuose sprendimuose šių paskolų suteikimas neigiamas abstrakčiais argumentais, kurie vienas kitam prieštarauja. Tai, kad paskolos nebuvo suteiktos grindžiama giminystės ir draugystės ryšiais, paskolų užtikrinimo priemonių netaikymu. Tai, kad kai kurie paskolas suteikę asmenys po 4 metų neprisiminė ar netiksliai nurodė paskolos suteikimo tikslą, nereiškia, kad paskolų nebuvo. Skundžiamuose sprendimuose paskolas suteikę fiziniai asmenys vertinami kaip profesionalūs kreditoriai, kurie užsiima tokia veikla ir užtikrina suteiktų paskolų grąžinimą, tačiau, pareiškėjų teigimu, nei vienas iš jų nurodytų kreditorių nesivertė atlygintinu paskolų suteikimu, o pareiškėjams pagal galimybes padėjo kaip giminaičiams ar artimiems draugams. Aplinkybė, kad nebuvo apibrėžtas paskolų grąžinimo terminas nedaro paskolų negaliojančiomis, nes paskolos grąžinimas pagal pareikalavimą yra teisėtas, jis reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.53 straipsnyje. Suteiktos paskolos buvo įformintos paskolos rašteliais arba vekseliais, tokia sandorio forma atitinka rašytinę formą pagal CK 6.871 ir 6.878 straipsnius. Kreditoriai buvo apklausti nuo suteiktų paskolų grąžinimo praėjus 1–2 metams, todėl įprasta, kad atsiskaičius su kreditoriumi paskolos rašteliais ar vekseliai sunaikinami. Dalis paskolų buvo suteikta be rašytinių dokumentų, nes kreditoriai pareiškėjais pasitikėjo. Šiuo atveju sandorio rašytinės formos nesilaikymas nedaro paskolos sutarties negaliojančia, nes to tiesiogiai nenustato CK nuostatos.
2.5. Pareiškėjai nesutinka su apskaičiuotų delspinigių dydžiu. Nurodo, kad mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas daugiau kaip pusės metų laikotarpiui, ne kartą pratęstas, tačiau šie mokesčių administratoriaus veiksmai iš esmės buvo nemotyvuoti. Pareiškėjai buvo pasirengę su mokesčių administratoriumi pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, kaip nustato MAĮ 71 straipsnis, tačiau nesulaukė nei mokesčių administratoriaus pasiūlymo, nei kvietimo pateikti pasiūlymą dėl susitarimo. Todėl neaišku, kodėl buvo sustabdytas skundo nagrinėjimas. Už visus šiuos laikotarpius buvo skaičiuojami delspinigiai. Mokesčių administratoriaus sprendimai dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo buvo nemotyvuoti, todėl bent jau už šiuos laikotarpius, kai buvo sustabdytas ar pratęstas mokestinis patikrinimas, delspinigiai neturėjo būti skaičiuojami.
2.6. Teismo
posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skunduose išdėstytus argumentus, prašė skundus tenkinti. Papildomai pateikė prašymą (e. bylos 1 t., b. l. 174–179) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT) prašant ištirti VMI viršininko 2012-10-12 įsakymo Nr. VA-92 „Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius (duomenys neskelbtini) formos, papildomo lapo (duomenys neskelbtini) formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) 2 punkto atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės ir teisės aktų hierarchijos, mokestinių santykių nustatymo tik įstatymu, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, MAĮ 3 straipsnio 1 daliai, 29, 33, 40, 88, 95, 105 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 421, 1041, 1042 straipsniais įstatymo (2012-06-19 Nr. XI-2078) 11 straipsniui. Jo nuomone, šia Įsakymo nuostata buvo nustatytas atgalinis įstatymo galiojimas įpareigojant pagal (duomenys neskelbtini) formą ir papildomo lapo (duomenys neskelbtini) formą teikti informaciją už 2012 ir vėlesniais mokestiniais metais sudarytus sandorius; MAĮ 421 straipsnis įsigaliojo nuo 2013-01-01, bet Įsakymo 2 punkto pagrindu taikomas nuo 2012-01-01. 3. VMI atsiliepime (e. bylos 1 t., b. l. 133–149) su pareiškėjų skundais nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad:
3.1. Mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjams, kurie yra sutuoktiniai, per 2011-2012 metus trūko pajamų pagrįsti patirtas išlaidas, t. y. sutuoktiniai neturėjo deklaruotų pajamų, pagrindžiančių nekilnojamojo ir kito turto įsigijimą. Patikrinimo aktuose buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) nustačius, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas ir konstatavus, kad mokesčių mokėtojai turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.
3.2. Pareiškėjai pateikė duomenis, kad per 2012 metus 30 fizinių asmenų grynais pinigais paskolino 372 200 Lt, taip pat duomenis apie iš mamų gautas paskolas ir dovanas. Pareiškėjai, neturėdami oficialių pajamų, nuo 2004 metų įsigijo ne vieną registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Tačiau atsižvelgus į MAĮ 68 straipsnyje nustatytą senaties terminą, administratoriaus išrašytą pavedimą, VMI patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo tik už 2011-2012 metus.
3.3. Mokesčių administratorius konstatavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjai mokestinio laikotarpio pradžiai, t. y. 2011-01-01, ne banke būtų turėję grynųjų pinigų. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į pareiškėjų gautas pajamas, patirtas išlaidas, šeimos apytiksles vartojimo išlaidas. Kai mokesčių mokėtojai neturi įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti patirtas išlaidas (pvz., pinigų pervedimo per banko įstaigą, deklaracijų pateikimo apie paskolintas ir pasiskolintas pinigines lėšas, nėra oficialių apmokestintų pajamų, kurios būtų galima panaudoti turto įsigijimui, nėra duomenų iš trečiųjų šaltinių apie pervestas lėšas ir pan.), mokesčių administratorius vertina visus turimus įrodymus. MAĮ tiesiogiai nurodyta mokesčių mokėtojo pareiga mokesčių administratoriui pateikti visus patikrinimui atlikti reikiamus duomenis apie pajamų šaltinius ir juos pagrįsti, todėl mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Pareiškėjas teikė ne vieną paaiškinimą dėl 2010-01-01 turėtų lėšų ne banke, šių lėšų dydis nuolat kito, t. y. didėjo. Pagal MAĮ, nesutikdami su mokesčių administratoriaus nustatytu piniginių lėšų ne banke likučiu, pareiškėjai privalėjo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.
3.4. Pareiškėjai mokestinio tyrimo metu teikė paaiškinimus dėl paskolų iš mamų ir fizinių asmenų. Atsakydama į skundo argumentus dėl nurodytų paskolų nepripažinimo pareiškėjų pajamomis, VMI nurodo, kad pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių turi atspindėti faktines aplinkybes. Mokestinio tyrimo metu buvo atlikti asmenų, kurie, pasak pareiškėjų, jiems suteikė paskolas, operatyvūs patikrinimai, gauti paaiškinimai, kurie patvirtino, kad šie asmenys piniginių lėšų neskolino. Tariami duomenys apie paskolas buvo patvirtinti siekiant pagrįsti sutuoktinių pajamų šaltinius, dalis pareiškėjams paskolas suteikusių asmenų yra su pareiškėjais susiję draugystės, giminystės ryšiais. Pareiškėjų disponuojamų lėšų dydis, veiksmai mokestinio tyrimo metu, paskolų suteikimo aplinkybės nulėmė, kad atsakovė neturėjo pagrindo pateiktos informacijos laikyti patikima ir objektyvia, nebuvo nustatyta kitų aplinkybių, kurios galėjo patvirtinti realų paskolų sutarčių sudarymą ir pinigų perdavimą. Pareiškėjo pajamų šaltiniu pripažinta jo motinos J. T. dovanotos lėšos, tačiau tik tokia suma, kuria realiai ji galėjo disponuoti 2011 metais.
3.5. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjos mama neturėjo pakankamai lėšų suteikti minėto dydžio paskolą, todėl vertinant aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad nei pareiškėjos, nei jos mamos tvirtinimai nepagrindžia realaus šių lėšų perdavimo pareiškėjams. Pateikta 2017-03-13 notarinė dovanojimo sutartis, kurioje pareiškėja ir jos mama L. L. patvirtina, kad 2012 m. yra sudariusios ir pasirašiusios paskolos raštelį, kuriuo dovanotoja paskolino, o dovanos gavėja įsipareigojo grąžinti 100 000 Lt, yra pavėluotai mokesčių administratoriui pateiktas dokumentas, todėl negali būti vertinamas MAĮ 421 straipsnio 3 dalies pagrindu. Poįstatyminiai aktai, kuriais buvo įgyvendinamos MAĮ 421 straipsnio nuostatos nustatė ne sandorio sudarymo sąlygas ir taisykles, o informacijos apie sandorius pateikimo pareigą bei šios pareigos realizavimo tvarką. Todėl aplinkybė, jog nurodomo sandorio sudarymo metu (teigiama, kad jis buvo sudarytas 2012 m. gegužės mėnesį) šie teisės aktai negaliojo, nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjos pozicija, kad pareigos pranešti apie tokį sandorį nebuvo.
3.6. Pareiškėjai buvo informuoti apie tikrinimo dalyką, t. y. GPM. Pagal VMI viršininko 2004-05-05 įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių nuostatas nėra privaloma pranešime apie mokestinį patikrinimą ar pavedime nurodyti tikrinamojo laikotarpio. Tai, kad pareiškėjai pranešimu apie mokestinį patikrinimą netinkamai buvo informuoti apie patikrinimo laikotarpį, nesudaro pagrindo pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu.
Teismo
posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. 4. Prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta MGK bylų Nr. 7-121/2017 ir Nr. 7-122/2017 medžiaga.
Teismas
konstatuoja:
5. Ginčas kilo dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo papildomai apskaičiuoti GPM, GPM delspinigiai ir GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Byloje nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:
6.1. Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktorius 2016-01-05 pavedimais tikrinti Nr. (4.65)FR0773-26 ir Nr. (4.65)FR0773-28 pavedė atlikti atitinkamai pareiškėjos ir pareiškėjo mokestinius patikrinimus, apie tai juos informavo 2016-01-06 pranešimais, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad mokestinio patikrinimo dalykas – GPM nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 (MGK bylos Nr. 7-121/2017 2 t. b. l. 91–94; MGK bylos Nr. 7-122/2017 2 t. b. l. 87–90).
6.2. VMI Kontrolės departamento I gyventojų patikrinimų skyrius atliko pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už 2011-2012 metus mokestinį patikrinimą ir surašė pareiškėjai I. T. 2017-01-31 patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-38 (MGK bylos Nr. 7-121/2017 1 t., b. l. 167–177), pareiškėjui V. T. – 2017-01-31 patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-39 (MGK bylos Nr. 7-122/2017 1 t., b. l. 60–70), kuriuose pareiškėjai už 2011-2012 metus priskaičiavo 9 316,03 Eur GPM, pareiškėjui – 9 290,55 Eur GPM. Mokesčių administratorius patikrinimo aktuose, be kita ko, nurodė:
(1) pareiškėjai, tikrinamu laikotarpiu įsigydami nekilnojamojo turto objektus, patyrė išlaidų, kurių nepakanka pagrįsti gautomis pajamomis. Patikrinimo metu įvertintos pareiškėjos nuo 2005 m. gautos su darbo santykiais susijusios pajamos, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos. Nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nėra gavęs pajamų susijusių su darbo santykiais, vykdė veiklą pagal verslo liudijimą įvairiais laikotarpiais (nuo 1 mėn. iki 1 metų) nuo 1999–09-29 iki 2016-12-31. Pareiškėjai nėra teikę Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos (FR0593) ir Brangaus turto deklaracijos. Mokesčių administratorius nustatė pareiškėjų piniginių lėšų likutį tikrinamo laikotarpio pradžiai, vertino ankstesniais laikotarpiais gautas pajamas ir išlaidas, pareiškėjų teiktus paaiškinimus. Pareiškėjai 2015-05-04 pateiktame rašytiniame paaiškinime apie turto įsigijimo, pajamų gavimo šaltinius nurodė, kad bendrai banke turėjo 189 507,52 Lt, ne banke pareiškėjas turėjo – 30 000 Lt. Pareiškėjas 2015-12-10 patikslino, kad 2010-01-01 ne banke grynaisiais pinigais turėjo 48 000 Lt, o 2015-12-11 rašytiniame patikslinime nurodė, kad grynaisiais turėjo apie 72 555 Lt. Mokesčių administratorius įvertino abiejų pareiškėjų paaiškinimus, banko sąskaitų išrašus, analizavo pareiškėjo gautas pajamas, pareiškėjų pajamas ir vidutines išlaidas vienam namų ūkio nariui ir nusprendė, kad pareiškėjai 2010-01-01 grynųjų pinigų ne banke neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nuo 2010 m. veda bendrą ūkį (santuoka įregistruota 2011-09-10), jų bendros pajamos ir gautos išlaidos nuo 2010 m. buvo vertinamos bendrai. Įvertinus 2011-01-01 pareiškėjų piniginių lėšų likutį banke ir ne banke, gautas pajamas, išlaidas, grynųjų pinigų įnešimą ir išėmimą iš banko sąskaitos, faktiškai 2011-12-31 buvusį likutį banke, nustatyta, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjų patirtos išlaidos 45 847,41 Lt viršijo gautas pajamas;
(2) tikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2012 metais iš banko sąskaitos grynaisiais išsiėmė 171 221,38 Lt, įnešė 485 168, 58 Lt grynaisiais pinigais. Pareiškėjai šių lėšų pagrindimui, be kita ko, 2015-08-12 pateikė sąrašą fizinių asmenų, kurie, pasak pareiškėjų, 2012 m. jiems paskolino 372 200 Lt piniginių lėšų su 1 proc. palūkanomis. Pareiškėjai nurodė, kad jiems skolino: L. B. ir Ž. S. paskolino 30 000 Lt (palūkanos 300 Lt); D. V. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); L. L. – 100 000 Lt (palūkanos nenumatytos); D. P. – 15 000 Lt (palūkanos 150 Lt); N. S. – 5 500 Lt (palūkanos 55 Lt); S. Š. – 25 000 Lt (palūkanos 250 Lt); A. L. – 11 000 Lt (palūkanos 110 Lt); G. V. – 5 000 Lt (palūkanos 50 Lt); L. K. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); L. K. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); Marytė ir Ž. M. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); S. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); M. A. – 7 600 Lt (palūkanos 76 Lt); E. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. S. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); A. J. ir T. J. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. B. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); T. S. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); V. V. – 15 000 Lt (palūkanos 150 Lt); O. J. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); T. S. – 20 000 Lt (palūkanos 200 Lt); G. D. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); S. P. – 6 000 Lt (palūkanos 60 Lt); M. B. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); S. R. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); Z. B. – 5 000 Lt (palūkanos 50 Lt). VMI atliko nurodytų asmenų operatyvius patikrinimus, pareikalavo jų paaiškinimų, išanalizavo surinktą informaciją apie minėtų asmenų gautas pajamas, patirtas išlaidas ir nustatė, kad šie fiziniai asmenys pareiškėjams piniginių lėšų neskolino. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nurodyti fiziniai asmenys tariamus duomenis apie paskolas patvirtino, siekdami pagrįsti pareiškėjų pajamų šaltinius. Tokia išvada grindžiama tuo, kad: visi pinigai buvo skolinami be garantijų; tariamų paskolų davėjai nesidomėjo pareiškėjų finansine padėtimi, kai kurie jų patys turėjo įsiskolinimų kredito įstaigoms; kai kurie skolininkai neturėjo galimybių skolinti nurodytų sumų, skolino sumomis, kurioms nereikalaujama notarinio patvirtinimo; skolų grąžinimo terminas apibrėžtas pareikalavimu; su pareiškėjais skolintojus sieja artimi draugystės ar giminystės ryšiai; tariamų paskolų davėjai nesidomėjo, kokiam tikslui skolina lėšas pareiškėjams, nežinojo, kuo jie užsiima, paskolas suteikė iš nuosavų santaupų, kurias taupė iš gauto darbo užmokesčio, pensijos bei gauto vartojimo kredito; nagrinėjamu atveju nebuvo sudarytos paskolų sutartys, surašyti rašteliai, kurie buvo sunaikinti grąžinus paskolas;
(3) mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai mokesčių administratoriaus neinformavo apie po 2011-01-01 gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius ir apie bet kokio pobūdžio 2012 metais sudarytus sandorius, kurių bendra suma su tuo pačiu asmeniu, viršija 50 000 Lt grynaisiais (sudaryto sandorio su L. L. 100 000 Lt ). Jie nepateikė pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma (duomenys neskelbtini) bei nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius (forma (duomenys neskelbtini)). Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjai 2012 m. gautomis lėšomis iš fizinių asmenų negali pagrįsti pajamų šaltinių. Žinodamas apie patikrinimo metu nustatytą nepakankamą 2011-2012 metų grynųjų pinigų likutį, pareiškėjas pateikė 2016-09-28 paaiškinimą, kad savo broliui 2010–2013 metais pardavė baldų ir buitinės technikos už 100 800 Lt, už įsigytas prekes pareiškėjo brolis atsiskaitė grynaisiais pinigais. Įvertinus 2012-01-01 pareiškėjų piniginių lėšų likutį banke ir ne banke, gautas pajamas, išlaidas, grynųjų pinigų įnešimą ir išėmimą iš banko sąskaitos, 2012-12-31 faktiškai nustatytą likutį banke, nustatyta, kad pareiškėjų patirtos išlaidos grynais 384 343,72 Lt viršijo gautas pajamas grynais;
(4) VMI vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir apskaičiavo mokėtiną GPM pareiškėjams pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Patikrinimo aktuose konstatuota, kad pareiškėjų paaiškinimai dėl atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą yra prieštaringi, teikti paaiškinimai dėl paskolų suteikimo nepagrįsti juridinę galią turinčiais įrodymais, todėl į juos negali būti atsižvelgta. Pareiškėjai gautų pajamų GPMĮ 25 ir 27 straipsnių nustatyta tvarka nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, todėl mokesčių administratorius šias pajamas priskyrė B klasės pajamoms ir apmokestino 15 proc. GPM tarifu.
6.3. Pareiškėjai 2017-03-13 ir 2017-03-07 pateikė pastabas dėl patikrinimo aktų, kuriuose nesutiko su patikrinimo aktuose mokesčių administratoriaus padaryta išvada dėl paskolų iš fizinių asmenų nepripažinimu, informavo, kad pageidauja tartis dėl galimybės pasirašyti MAĮ 71 straipsnyje nurodytą susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio (MGK bylos Nr. 7-121/2017 1 t., b. l. 37–44; MGK bylos Nr. 7-122/2017 1 t., b. l. 42–50). VMI 2017-03-15 sprendimu Nr. 68-45 ir 2017-03-21 sprendimu Nr. 68-39 (MGK bylos Nr. 7-121/2017 1 t., b. l. 35, MGK bylos Nr. 7-122/2017 1 t., b. l. 40) dėl pareiškėjų pateiktų pastabų atidėjo 2017-01-31 patikrinimo aktų tvirtinimą, iki bus išnagrinėtas pasiūlymas pasirašyti susitarimą.
6.4. VMI 2017-05-11 priėmė skundžiamus sprendimus (MGK bylos Nr. 7-121/2017 1 t., b. l. 23–31, MGK bylos Nr. 7-122/2017 1 t., b. l. 26–34), kuriuose konstatavo, kad tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio nebuvo pasirašytas, išnagrinėjo pateiktas pastabas ir patvirtino patikrinimo aktus. Skundžiamais sprendimais VMI patvirtino patikrinimo aktuose pareiškėjams už 2011-2012 metus priskaičiuotas GPM sumas, t. y. pareiškėjai – 9 316,03 Eur, pareiškėjui – 9 290,55 Eur, papildomai apskaičiavo pareiškėjai – 3 872,13 Eur GPM delspinigių, pareiškėjui – 3 920,77 Eur GPM delspinigių ir skyrė pareiškėjai ir pareiškėjui atitinkamai 2 795 Eur ir 2 787 Eur GPM baudas.
6.5. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, skundžiamais sprendimais (MGK bylos Nr. 7-121/2017 6 t., b. l. 73–94; MGK bylos Nr. 7-122/2017 9 t., b. l. 51–74 t.) patvirtino VMI sprendimų dalis dėl pareiškėjams apskaičiuotų GPM, GPM delspinigių ir pakeitė VMI sprendimų dalis dėl GPM baudų skyrimo – pareiškėjai nurodė sumokėti 932 Eur, pareiškėjui – 929 Eur dydžio GPM baudas.
7. Pareiškėjai teismui skundžia VMI ir MGK sprendimus, kuriais jiems apskaičiuota į biudžetą sumokėti GPM, GPM delspinigius ir GPM baudas, nustačius, kad ginčo laikotarpiu (t. y. 2011–2012 m.) pareiškėjų išlaidų suma viršijo jų gautas pajamas, ir pajamas viršijančią sumą pripažinus apmokestinamomis pajamomis. Nurodo, kad atliekant mokestinį patikrinimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai aktualiu laikotarpiu neturėjo piniginių lėšų likučio ne banke, nepagrįstai tinkamomis pajamomis nepripažintos iš pareiškėjos motinos L. L. ir pareiškėjų nurodytų kitų fizinių asmenų gautos paskolos. Taip pat pareiškėjai nesutinka su paskaičiuotais delspinigiais ir prašo inicijuoti norminę bylą.
8. Pareiškėjai neginčija aritmetinio mokesčių, baudų ir delspinigių apskaičiavimo. Jie iš esmės nesutinka su skundžiamuose sprendimuose pateiktu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų vertinimu. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Dėl procedūrinių pažeidimų, atliekant mokestinį patikrinimą
9. Pareiškėjai skunduose nurodo, kad jiems nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad tikrinamas ir 2011 metų laikotarpis, nes apie tai jie nebuvo tinkamai informuoti. Teigia, kad pranešimuose apie mokestinį patikrinimą ir patikrinimo aktuose nurodyti skirtingi tikrinimo laikotarpiai. Pagal pranešime nurodytą tikrinamą laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 pareiškėjai teikė paaiškinimus. Patikrinimo aktuose nurodžius, kad VMI atliko 2011-01-01–2012-12-31 mokestinių laikotarpių patikrinimą, pareiškėjai turėjo būti papildomai informuoti apie išplėstą patikrinimo dalyką papildomu pranešimu. VMI atsiliepime neneigia, kad pranešimuose apie mokestinį patikrinimą ir patikrinimo aktuose nurodyti skirtingi tikrinimo laikotarpiai, tačiau nurodo, kad tokio pobūdžio procedūrinis pažeidimas, nesudaro pagrindo pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu.
10. Nustatyta, kad pareiškėjams išsiųstuose pranešimuose, be kita ko, buvo nurodyta, kad mokestinio patikrinimo dalykas – GPM nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, o iš patikrinimo aktų turinio matyti, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas už 2011–2012 m. mokestinį laikotarpį (žr. šio teismo sprendimo 6.1, 6.2 punktus); ginčo dėl to byloje nėra. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, informuodamas pareiškėjus apie mokestinio patikrinimo apimtį, padarė formalų procedūrinį pažeidimą.
11. Pagal nuosekliai formuojamą LVAT praktiką ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., LVAT 2005-04-22 sprendimą administracinėje byloje Nr A-14-416-2005, 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016). Vadinasi, tam, kad būtų pagrindas naikinti skundžiamus sprendimus dėl galimai padarytų procedūrinių pažeidimų, neužtenka tik konstatuoti, kad jie formaliai buvo padaryti, bet būtina įvertinti, ar jie turėjo tiesioginės įtakos nepagrįstiems sprendimams priimti.
12. Įvertinus pareiškėjų nurodytą procedūrinį pažeidimą, susijusį su mokestinio patikrinimo atlikimu, visų byloje surinktų įrodymų kontekste, darytina išvada, kad šis pažeidimas neturėjo jokios įtakos skundžiamų mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisėtumui. Pabrėžtina, kad, kaip matyti iš mokestinio patikrinimo medžiagos, pareiškėjai nuolat buvo informuojami apie atliekamo mokestinio tyrimo eigą, jiems buvo sudarytos visos galimybės teikti paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su mokestiniu tyrimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą esminių procedūrinių pažeidimų, turinčių įtakos priimtų sprendimų teisėtumui nepadarė.
Dėl grynųjų pinigų likučio ne banke
13. Pareiškėjai teigia, kad pareiškėja 2010-01-01 turėjo piniginių lėšų ne banke, kurių mokesčių administratorius nepagrįstai nagrinėjamu atveju neįvertino. Jie nesutinka su tuo, kad pareiškėjas keitė paaiškinimus dėl 2010-01-01 turėto pinigų kiekio. VMI atsiliepime nurodė, kad įrodymų apie iki 2010 metų ne banke turėtus grynuosius pinigus pareiškėjai nepateikė, todėl mokesčių administratorius vertino pareiškėjų gautas pajamas, patirtas išlaidas, šeimos apytiksles vartojimo išlaidas ir padarė išvadą, kad pareiškėjai tikrinto mokestinio laikotarpio pradžiai, t. y. 2011-01-01, grynųjų pinigų ne banke neturėjo.
14. MAĮ nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (10 straipsnis). Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (67 straipsnio 1 ir 2 dalys). Aiškindamas šių MAĮ nuostatų turinį bei taikymą, LVAT yra konstatavęs, kad administracinėse bylose dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (LVAT 2017-07-13 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1345-442/2017). Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai (žr., pvz., LVAT 2010-11-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A556?1527/2010). Taigi pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2009-09-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A556?1024/2009, 2010-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556?862/2010, 2010-09-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A442?863/2010).
15. Pareiškėjų argumentai susiję su jų turėtų grynųjų pinigų ne banke likučiu nagrinėjamu atveju aktualaus mokestinio laikotarpio pradžiai, t. y. 2011-01-01, detaliai įvertinti skundžiamuose MGK sprendimuose:
(1) MGK 2017-08-07 sprendime Nr. S-168(7-121/2017), pasisakydama dėl pareiškėjos grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2011-01-01) (žr. MGK bylos Nr. 7-121/2017 6 t., b. l. 87–88), nustatė, kad prieš pradedant pareiškėjos mokestinį patikrinimą 2015-12-22 buvo atliktas jos ir jos sutuoktinio – pareiškėjo, mokestinis tyrimas. Šio mokestinio tyrimo metu pareiškėjai mokesčių administratoriui teikė paaiškinimus dėl jų nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31 turėto piniginių lėšų likučio, pajamų šaltinių ir pan. Pareiškėjo vardu 2015-05-04 užpildytame ir pasirašytame paaiškinime, kurį mokesčių administratorius vertino kaip pateiktą abiejų sutuoktinių vardu, laikotarpio pradžioje (t. y. 2010-01-01) nurodytas likutis 30 000 Lt (toks likutis buvo grindžiamas išimtinai V. T. pajamomis). Pareiškėjas 2015-12-11 pateiktame paaiškinime patikslino informaciją, nurodydamas, kad 2009-12-31 piniginių lėšų likutis ne banke sudarė 72 555 Lt, pateikdamas didesnį likutį pagrindžiančius dokumentus. Mokesčių administratorius, atlikęs tiek pareiškėjo, tiek pareiškėjos pajamų ir išlaidų analizę, pripažino, kad 2011-01-01 pareiškėjai galėjo disponuoti 63 833,41 Lt grynųjų pinigų likučiu, kuris buvo susidaręs iš V. T. pajamų. MGK skundžiamame sprendime pareiškėjos teiginius, kad ji mokestinio patikrinimo pradžiai, t. y. 2011-01-01, taip pat turėjo grynųjų pinigų, sukauptų iš našlaičio pašalpos, arbatpinigių (50 Lt per dieną), dovanų, o savo paaiškinimo dėl grynųjų pinigų likučio vertino kaip nepagrįstus, nes pareiškėja nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Tai, kad pareiškėja negalėjo turėti sukaupusi grynųjų pinigų likučio, be kita ko, grindė ir pareiškėjos pajamų bei išlaidų analize. Skundžiamame MGK sprendime konstatuota, kad pareiškėja (gimusi 1983 m.) 2003-12-31 dienai nėra pateikusi turėto turto deklaracijos, iki šio laikotarpio niekur nedirbo, nebuvo įsigijusi verslo liudijimo ar įregistravusi individualios veiklos pagal pažymą, todėl 2003-12-31 negalėjo turėti iki 50 000 Lt grynaisiais pinigais. MGK įvertinusi pareiškėjos pajamas ir išlaidas iki 2010-01-01, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2004 metų iki 2009 metų pareiškėjos gautos pajamos buvo mažesnės arba lygios statistinėms vartojimo išlaidoms;
(2) MGK 2017-08-07 sprendime Nr. S-169(7-122/2017), pasisakydama dėl pareiškėjo grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2011-01-01) (žr. MGK bylos Nr. 7-122/2017 9 t., b. l. 66–67), pažymėjo, kad pareiškėjas 2015-05-04 paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, jog 2010-01-01 ne banke turėjo 30 000 Lt, 2015-12-11 pateiktame paaiškinime nurodė, kad likutis sudarė 72 555 Lt. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 2010-01-01 neturėjo grynųjų pinigų likučių ne banke, tačiau 2011-01-01 jis ir pareiškėja galėjo disponuoti 63 833,41 Lt grynaisiais pinigais, nes pareiškėjas 2003-12-31 galėjo turėti 50 000 Lt (jis nebuvo pateikęs vienkartinės 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, tačiau jam buvo atkurtos santaupos, jis buvo įsigijęs verslo liudijimą prekybai (1999-09-29 – 1999-11-30, 2002-06-19 – 2002-08-31). MGK konstatavo, kad pareiškėjas 2007-01-01 turėjo 15 009,20 Lt grynųjų pinigų likutį, kurį galėjo panaudoti patirtoms išlaidoms vėlesniais laikotarpiais, tačiau jis 2007 metais patyrė 153 976,14 Lt išlaidas, t. y. didesnis grynųjų pinigų likutis buvo panaudotas 2007 metais patirtoms išlaidoms padengti. MGK, įvertinusi 2008, 2009 metais pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas (žr. 2017-01-31 patikrinimo akto Nr. (21.60-32) FR0680-39 6–7 psl.; MGK bylos Nr. 7-122/2017 1 t., b. l. 60–70), konstatavo, kad pareiškėjas 2010-01-01 grynųjų pinigų likučio ne banke neturėjo.
16. Teismas MGK sprendimuose išdėstytus motyvus įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjų skunduose pateiktų argumentų kontekste, su jais sutinka ir jų nekartoja. Kartu pažymi, kad iš mokestinio patikrinimo metu surinktos medžiagos akivaizdu, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių poziciją, kad pareiškėjai mokestinio patikrinimo pradžiai, t. y. 2011-01-01, grynųjų pinigų likučio ne banke neturėjo. Pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei teismui nepateikė tokią poziciją paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VMI ir MGK skundžiamuose sprendimuose pagrįstai pareiškėjų pateiktų abstraktaus pobūdžio paaiškinimų nevertino, kaip objektyvių, abejonių nekeliančių įrodymų dėl pajamų šaltinio realumo, tikrumo, realaus lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio.
Dėl iš L. L. gautų paskolų pripažinimo
17. Pareiškėjai nesutinka su skundžiamuose MGK ir VMI sprendimuose padaryta išvada, kad pareiškėjos motina L. L. nepaskolino 100 000 Lt, kadangi L. L. gaudavo pakankamai didelį darbo užmokestį ir nuo 1995 m. pinigų perlaidas iš JAV gyvenančio brolio. VMI teigia, kad mokestinio tyrimo metu buvo atlikti L. L. operatyvus patikrinimas, gauti jos paaiškinimai, kurių rezultatų analizė leido dalyti išvadą, kad ji piniginių lėšų neskolino, tariami duomenys apie paskolas buvo patvirtinti siekiant pagrįsti pareiškėjų pajamų šaltinius.
18. Minėta, kad pagal MAĮ ir LVAT formuojamą praktiką mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (žr. šio teismo sprendimo 14 punktą). Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., LVAT 2011-04-14 sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA110-438/2015).
19. Nustatyta, kad mokesčių administratorius, vertindamas 2011–2012 metų pareiškėjų pajamų šaltinius, pripažino, kad L. L. 2011 m. rugsėjo mėn. pareiškėjų vestuvių proga padovanojo 25 000 Lt, tačiau kritiškai vertino jų nurodytas aplinkybes dėl 2012 metais pareiškėjams neva paskolintų 100 000 Lt, kurie 2017 m. notarine dovanojimo sutartimi buvo įforminti kaip pareiškėjai padovanotos lėšos. Tokį vertinimą VMI ir MGK skundžiamuose sprendimuose, be kita ko, grindė šiai argumentais: Vilniaus AVMI atlikto L. L. operatyvaus patikrinimo rezultatais (jo metu, be kita ko, nustatyta, kad L. L. galėjo disponuoti apie 66 000 Lt grynaisiais pinigais); tuo, kad pareiškėjai nepateikė rašytinių susitarimų dėl 100 000 Lt paskolos lėšų perdavimo; nėra duomenų dėl šių lėšų perdavimo, o aplinkybės dėl lėšų perdavimo yra grindžiamos I. T. ir jos mamos paaiškinimais, taip pat jau po atliktų kontrolės veiksmų sudaryta notarine dovanojimo sutartimi, kurioje nurodyta, jog lėšos buvo paskolintos 2012 metais, ir dabar jos laikytinos padovanotomis lėšomis.
20. VMI ir MGK skundžiamuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, susijusius su 100 000 Lt pajamomis, kurias, pareiškėjų teigimu, pareiškėjai ginčo laikotarpiu padovanojo jos mama, įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas sutinka su VMI ir MGK padaryta išvada. Nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma, sudaro pagrindą teigti, kad nei pareiškėjų, nei L. L. tvirtinimai nepagrindžia realaus 100 000 Lt dydžio lėšų perdavimo pareiškėjams, nes pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šių lėšų perdavimą pareiškėjams, o operatyvaus patikrinimo metu surinkta informacija nepatvirtina, kad L. L. būtų disponavusi tokio dydžio lėšomis, kuria nurodo neva paskolinusi dukrai.
21. Teismo
nuomone, skundžiamuose MGK sprendimuose pagrįstai kritiškai vertinama 2017-03-13 notarinės formos dovanojimo sutartis, kurioje pareiškėja ir jos mama L. L. patvirtina, kad 2012 m. yra sudariusios ir pasirašiusios paskolos raštelį, kuriuo L. L. paskolino, o pareiškėja įsipareigojo grąžinti 100 000 Lt. Įvertinęs šios sutarties turinį, jo sudarymo ir pateikimo mokesčių administratoriui aplinkybes, nagrinėjamos bylos ir surinktų įrodymų kontekste, teismas sutinka, kad šią sutartį pareiškėja sudarė ir pateikė, siekdama sandorio forma atitinkančiu įrodymu pagrįsti su pareiškėjų apmokestinimu susijusias ir apmokestinimą įtakojančias, tačiau kitais objektyviais įrodymais nepagrįstas, aplinkybes. Tokia išvada darytina atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad šis dovanojimo sandoris sudarytas 2017 m., t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams nuo mokestinio laikotarpio, jis sudarytas tarp artimais giminystės santykiais susijusių asmenų, sandoryje nurodytos aplinkybės dėl paskolinių santykių buvimo remiasi tik tų pačių sandorio šalių tvirtinimu ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskolos santykius esą pagrindžiantis ir tarp šalių 2012 m. surašytas, dovanojimo sutartyje minimas paskolos raštelis nebuvo pateiktas mokestinį patikrinimą atlikusiam mokesčių administratoriui, o L. L. 2015-09-15 paaiškinime, atsakydama į klausimą, ar buvo surašyti paskolų sutarčių dokumentai, mokesčių administratoriui nurodė, jog paskolos sutarties nebuvo, nes pinigus skolino dukrai. Paminėtina ir tai, kad informacija apie šį pajamų šaltinį nėra nurodyta ir pirminiame pareiškėjo 2015-05-04 pateiktame paaiškinime. 22. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad iš mokestinio patikrinimo metu surinktos medžiagos akivaizdu, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių poziciją, kad pareiškėjos motina L. L. aktualiu mokestiniu laikotarpiu pareiškėjams nepaskolino (negalėjo paskolinti) 100 000 Lt. VMI ir MGK skundžiamuose sprendimuose pagrįstai kritiškai vertino pareiškėjų po daugiau nei 5 metų nuo mokestinio laikotarpio pateiktą 2017-03-13 dovanojimo sutartį, su tuo susijusius pareiškėjos ir jos motinos paaiškinimus, nes jie, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, teismo nuomone, nelaikytini objektyviais, abejonių nekeliančiais įrodymais dėl pajamų šaltinio realumo, tikrumo, realaus lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio.
23. Kartu teismas pažymi, kad konstatavus, jog nagrinėjamu atveju nėra realiai pagrįstas 100 000 Lt dydžio lėšų perdavimas pareiškėjams, aplinkybė, kad L. L. nėra pateikusi pranešimo (forma (duomenys neskelbtini)) apie 2012 metais sudarytą sandorį, kurio suma viršijo 50 000 Lt grynaisiais pinigais, nebėra teisiškai reikšminga. Todėl ši aplinkybė ir su jais susiję pareiškėjų argumentų šiame teismo sprendime plačiau nevertinami.
Dėl iš kitų fizinių asmenų gautų paskolų pripažinimo
24. Pareiškėjai nesutinka su skundžiamuose MGK ir VMI sprendimuose padaryta išvada, dėl paskolų, gautų iš pareiškėjų nurodytų 30 fizinių asmenų, nepripažinimo ir konstatavimu, kad pareiškėjai keitė parodymus. VMI teigia, kad mokestinio tyrimo metu buvo atlikti asmenų, kurie, pasak pareiškėjų, jiems suteikė paskolas, operatyvūs patikrinimai, gauti paaiškinimai, kurių rezultatų analizė leido daryti išvadą, kad šie fiziniai asmenys piniginių lėšų neskolino, tariami duomenys apie paskolas buvo patvirtinti siekiant pagrįsti pareiškėjų pajamų šaltinius. Pareiškėjų disponuojamų lėšų dydis, veiksmai mokestinio tyrimo metu, paskolų suteikimo aplinkybės nulėmė, kad atsakovė neturėjo pagrindo pateiktos informacijos laikyti patikima ir objektyvia, nebuvo nustatyta kitų aplinkybių, kurios galėjo patvirtinti realų paskolų sutarčių sudarymą ir pinigų perdavimą.
25. Minėta, kad pagal MAĮ ir LVAT formuojamą praktiką mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, o vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto nuodugnia pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (žr. šio teismo sprendimo 14, 18 punktus).
26. Pareiškėjai nurodė, kad jiems skolino: L. B. ir Ž. S. paskolino 30 000 Lt (palūkanos 300 Lt); D. V. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); L. L. – 100 000 Lt (palūkanos nenumatytos); D. P. – 15 000 Lt (palūkanos 150 Lt); N. S. – 5 500 Lt (palūkanos 55 Lt); S. Š. – 25 000 Lt (palūkanos 250 Lt); A. L. – 11 000 Lt (palūkanos 110 Lt); G. V. – 5 000 Lt (palūkanos 50 Lt); L. K. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); L. K. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); M. ir Ž. M. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); S. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); M. A. – 7 600 Lt (palūkanos 76 Lt); E. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. S. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); A. J. ir T. J. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. B. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); T. S. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); V. V. – 15 000 Lt (palūkanos 150 Lt); O. J. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); T. S. – 20 000 Lt (palūkanos 200 Lt); G. D. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); S. P. – 6 000 Lt (palūkanos 60 Lt); M. B. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); S. R. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); Z. B. – 5 000 Lt (palūkanos 50 Lt).
27. Nustatyta, kad pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė paskolinių santykių susidarymą pagrindžiančių dokumentų, t. y. paskolos sutarčių, paskolos raštelių ar kitų dokumentų, taip pat lėšų perdavimą pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėjai nurodė, kad lėšos buvo skolinamos grynaisiais pinigais, pateikti asmenų rašytiniai patvirtinimai. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus AVMI atliko dalies nurodytų asmenų (t. y. D. P., D. V., S. Š., S. R., L. B.) operatyvius patikrinimus; kitus fizinius asmenis apklausė.
28. Skundžiamuose MGK sprendimuose, įvertinus surinktą informaciją, konstatuota, kad realiai paskoliniai šalių santykiai tarp pareiškėjų ir nurodytų fizinių asmenų nebuvo susiklostę, o informacija apie skolintas lėšas buvo pateikta, siekiant pagrįsti pareiškėjų lėšų, kurios buvo panaudotos 2012 metais patirtoms išlaidoms, trūkumą. MGK skundžiamuose sprendimuose, be kita ko, konstatavo, kad:
(1) pareiškėjas pirminiame 2015-05-04 Vilniaus AVMI pateiktame paaiškinime nėra nurodęs tokių pajamų šaltinių kaip iš fizinių asmenų 2012 metais skolintos lėšos, kurių bendra suma yra 372 200 Lt, nors paaiškinime yra nurodęs ženkliai mažesnio dydžio tiek savo, tiek pareiškėjos, tiek sūnaus pajamų šaltinius. Visais nurodomais paskolų teikimo atvejais apklausti fiziniai asmenys patvirtino paskolų suteikimą, nurodydami, kad juos su pareiškėjais sieja giminystės arba draugystės santykiai. Esant tokioms aplinkybėms, kai giminystės (draugystės) santykiais susijusių asmenų galimai sudaryti paskoliniai santykiai nėra grindžiami jokia kita objektyvia, su paskolos davėjais ir paskolos gavėjais nesusijusią informacija, įrodančia realų paskolų sutarčių sudarymą ir lėšų perdavimą, įvertinant paskolinius santykius pagrindžiančios informacijos atsiradimo laiką ir aplinkybes, nesudaro pagrindo pareiškėjų pateiktą informaciją pripažinti patikima ir objektyvia;
(2) dalis pareiškėjų nurodytų fizinių asmenų (D. V., S. Š.) neturėjo lėšų suteikti nurodytas lėšas. Mokesčių administratorius nustatė akivaizdžius prieštaravimus tarp pareiškėjų ir D. P., S. R., L. B. nurodytų paskolų suteikimo aplinkybių, t. y. skiriasi tariamas paskolų grąžinimo laikas, ne vienas iš asmenų nenurodė tikslaus paskolų suteikimo laiko, vietos, visais atvejais tariami paskolos davėjai nurodė, kad dėl palūkanų nebuvo tartasi, nors pareiškėjai nurodė konkrečias paskolos davėjams už paskolintas lėšas išmokėtas palūkanų sumas. Visais atvejais nebuvo pateikti paskolų suteikimą pagrindžiantys dokumentai, motyvuojant tuo, kad grąžinus paskolas, jie būdavo sunaikinti, tam tikrais atvejais nurodoma, jog sutartys nebuvo pasirašytos, taip pat nepateikti pinigų perdavimą pagrindžiantys dokumentai (nurodant, kad paskolos buvo suteiktos grynaisiais pinigais, tokiu pat būdu ir grąžintos), o paskoloms panaudoti pinigai buvo laikomi ir kaupiami namuose grynaisiais pinigais, nors pagal mokesčių administratoriaus surinktą informaciją nustatyta, kad bankinių operacijų vykdymas buvo įprastas tiek paskolos davėjų, tiek pareiškėjų atsiskaitymo, lėšų gavimo būdas. Visi pareiškėjų nurodyti asmenys pateikė skirtingą informaciją apie skolinamų lėšų panaudojimo paskirtį, nesidomėjo jų galimybėmis grąžinti paskolintas lėšas, nors iš patikrinimo aktuose esančių duomenų matyti, kad pareiškėjų pajamos iš darbinės ar kitos veiklos nebuvo didelės lyginant su suteiktų paskolų dydžiu;
(3) tai, kad nurodyti fiziniai asmenys pareiškėjams skolina pakankamai dideles sumas pinigų nesidomėdami nei kokia veikla jie užsiima, nei iš kokios veiklos (pajamų) lėšos bus grąžintos, neaptardami paskolos grąžinimo sąlygų prieštarauja įprastinei gyvenimo logikai, todėl vertintina kaip sutuoktinių gynybinė pozicija. Nesant įrodymų, pagrindžiančių paskolinių lėšų perdavimą pareiškėjams, jų jau prasidėjus kontrolės veiksmams pateikta versija apie grynaisiais pinigais gautas paskolas iš giminaičių / draugų, vertintina kaip gynybinė pozicija.
29. Teismas skundžiamuose VMI ir MGK sprendimuose išdėstytus motyvus įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjų skunduose pateiktų argumentų kontekste, su jais sutinka ir jų nekartoja. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VMI ir MGK skundžiamuose sprendimuose pagrįstai kritiškai vertino pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, susijusius su paskolomis gautomis iš 30 fizinių asmenų, bei su tokių paskolų suteikimu susijusias aplinkybes. Teismo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pareiškėjų pateikti paaiškinimai, susiję su iš 30 fizinių asmenų 2012 m. gautomis paskolomis, nelaikytini objektyviais, abejonių nekeliančiais įrodymais dėl pajamų šaltinio realumo, tikrumo, realaus lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio. Pareiškėjai neįrodė ir nepagrindė, kad jų 2015-08-12 pateiktu sąrašu, pateiktais šiame sąraše nurodytų fizinių asmenų patvirtinimais, paaiškinimais grindžiami paskoliniai santykiai buvo realūs.
Dėl delspinigių dydžio
30. Pareiškėjai nesutinka su apskaičiuotų delspinigių dydžiu. Nurodo, kad mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas daugiau kaip pusės metų laikotarpiui, ne kartą pratęstas, tačiau šie mokesčių administratoriaus veiksmai iš esmės buvo nemotyvuoti. Pareiškėjai buvo pasirengę su mokesčių administratoriumi pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, kaip nustato MAĮ 71 straipsnis, tačiau nesulaukė nei mokesčių administratoriaus pasiūlymo, nei kvietimo pateikti pasiūlymą dėl susitarimo. Todėl neaišku, kodėl buvo sustabdytas skundo nagrinėjimas. Už visus šiuos laikotarpius buvo skaičiuojami delspinigiai. Mokesčių administratoriaus sprendimai dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo buvo nemotyvuoti, todėl bent jau už šiuos laikotarpius, kai buvo sustabdytas ar pratęstas mokestinis patikrinimas, delspinigiai neturėjo būti skaičiuojami.
31. Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja MAĮ, kurio 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.
32. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, taip pat į šiame teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, patvirtinančias, kad skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota GPM yra teisėti ir pagrįsti, darytina išvada, jog byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad mokesčių administratorius atliko neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju papildomos mokestinės prievolės apskaičiavimą lėmė pareiškėjų veiksmai. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalies punktuose nustatytų sąlygų, dėl kurių pareiškėja galėtų būti atleista 100 proc. nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjų teiginiai, kad nagrinėjamu atveju mokestinis patikrinimas buvo stabdomas ir pratęsinėjamas dėl nemotyvuotų mokesčių administratoriaus veiksmų yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams.
Dėl prašymo inicijuoti norminę bylą
33. Pareiškėjų atstovas pateikė prašymą (e. bylos 1 t., b. l. 174–179) kreiptis į LVAT ištirti VMI viršininko 2012-10-12 įsakymo Nr. VA-92 2 punkto atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės ir teisės aktų hierarchijos, mokestinių santykių nustatymo tik įstatymu, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, MAĮ 3 straipsnio 1 daliai, 29, 33, 40, 88, 95, 105 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 421, 1041, 1042 straipsniais įstatymo (2012-06-19 Nr. XI-2078) 11 straipsniui. Jo nuomone, šia Įsakymo nuostata buvo nustatytas atgalinis įstatymo galiojimas įpareigojant pagal (duomenys neskelbtini) formą ir papildomo lapo (duomenys neskelbtini) formą teikti informaciją už 2012 ir vėlesniais mokestiniais metais sudarytus sandorius; MAĮ 421 straipsnis įsigaliojo nuo 2013-01-01, bet Įsakymo 2 punkto pagrindu taikomas nuo 2012-01-01.
34. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 2 dalį prašymą pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, administracinis teismas išsprendžia motyvuotu sprendimu. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla (1 punktas), teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo (5 punktas).
35. Minėta, kad aplinkybė, jog L. L. nėra pateikusi pranešimo (forma (duomenys neskelbtini)) apie 2012 metais sudarytą sandorį, kurio suma viršijo 50 000 Lt grynaisiais pinigais, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga (žr. šio teismo sprendimo 23 punktą). Susidarius tokiai situacijai, nagrinėjamos administracinės bylos stabdymas ir norminės bylos dėl VMI viršininko 2012-10-12 įsakymo Nr. VA-92 2 punkto atitikties Konstitucijai ir įstatymams inicijavimas būtų savitikslis. Todėl šis pareiškėjų atstovo prašymas netenkintinas.
36. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VMI ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusi ginčą MGK visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, todėl, priešingai, nei teigia pareiškėjai, skundžiami sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundai netenkintini. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus T. T. (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų I. T. ir V. T. skundus atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Rytis Krasauskas