Administracinė byla Nr. AS-575-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01862-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. V. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. KM34-(11.8E)-1107 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Kauno TM nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 4 500 211,76 Eur mokestinę nepriemoką.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 010000526460, išduotą Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) pagal skundžiamą Sprendimą (toliau – ir Vykdomasis dokumentas), iki teismo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje.

Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą grindė tuo, kad išieškojimo pagal Vykdomąjį dokumentą procese yra areštuotas pareiškėjui priklausantis turtas (uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Eisvita“ akcijos, žemės sklypai, patalpos ir kt.) ir dėl pritaikyto turto arešto nei pareiškėjas, nei UAB „Eisvita“ negalės įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, kadangi negali vykdyti veiklos, negali tęsti statybos darbų areštuotose patalpose. Pareiškėjas nurodė, kad jis negali išnuomoti areštuotų patalpų, todėl negauna pajamų ir patiria nuostolius. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra vykdomas išieškojimas iš jo darbo užmokesčio, todėl jis neturi finansinių galimybių padengti įsiskolinimų. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės sustabdant ieškojimą pagal Vykdomąjį dokumentą, bus padaryta reali ir neatitaisoma žala. Pareiškėjas nėra nuteistas apkaltinamuoju nuosprendžiu, tad nėra įrodyta jo neva kaltė. Tad taikyti turto areštą pareiškėjo atžvilgiu yra visiškai nepagrįsta, todėl yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas būtų adekvatus, nepažeistų proporcingumo principo.

Kauno teritorinė muitinė pateiktoje nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodė, kad Vykdomasis dokumentas šiuo metu vykdomas antstolio, todėl teisines pasekmes sukeliančio turto arešto akto ir kitų antstolio vykdomų veiksmų stabdymo ar vykdymo veiksmų atidėjimo klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis. Atsakovas pažymėjo, kad šioje byloje pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės turto arešto akto nepanaikintų, nes juo yra siekiama užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, be to, areštuotą turtą antstolis paliko valdyti pareiškėjui, ir jis gali naudotis perduotu saugoti turtu.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 3 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo jas taikyti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kokia reali žala jam kils nesustabdžius ieškojimo pagal Vykdomąjį dokumentą, išduotą pagal skundžiamą Sprendimą, vykdymo, kaip tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises.

Teismas nurodė, kad tai, jog pagal Vykdomąjį dokumentą yra vykdomas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ir dėl to pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, nėra aplinkybė, pavirtinanti, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 ir 111 straipsniai nustato nepagrįstai išieškotų mokesčių ir su jais susijusių sumų grąžinimo bei nuostolių, jeigu nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, atlyginimo tvarką.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad teisę panaikinti turto areštą, jeigu turtas areštuotas antstolio, gali tik pats antstolis, be to, antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti.

Teismas nurodė, kad net ir pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, tai nepanaikintų turto arešto akto, nes juo yra siekiama užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Teismas akcentavo, kad areštuotą turtą antstolis paliko valdyti pareiškėjui, ir pareiškėjas gali juo naudotis.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tik nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmes, kurios vertintinos daugiau kaip prielaidos ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu. Teismas nurodė, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė esminės įtakos turinčių bylai dokumentų ir argumentų, kurie leistų konstatuoti apie pareiškėjui kilsiančią sunkiai atitaisomą žalą; pareiškėjo nurodomi argumentai nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, patvirtinanti, jog pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl paminėtos aplinkybės savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo patirti neigiami padariniai tuo atveju, jeigu atsakovo veiksmai bus pripažinti neteisėtais, galės būti kompensuoti atlyginant žalą.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo patenkinti ir sustabdyti ieškojimą pagal Vykdomąjį dokumentą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė patiriamos žalos ir pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjui šiuo metu realiai yra daroma žala bei kad tokia žala kils ir ateityje, kurių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino.

Pareiškėjas pakartoja prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia šį prašymą, ir pažymi, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra realus ir pagrįstas, kadangi pareiškėjas ne ateityje, o jau šiuo metu patiria nuostolius, nes antstolis yra areštavęs ir ketina realizuoti turtą, todėl pareiškėjas ir jo įmonė UAB „Eisvita“ negali vykdyti savo įsipareigojimų, nuo sąskaitų nurašomos piniginės lėšos, todėl pareiškėjui kiekvieną dieną yra daroma žala, kuri nuolat didėja.

Pareiškėjas pažymi, kad dėl pritaikyto turto arešto ir vykdomo išieškojimo pareiškėjas neturi finansinių galimybių padengti įsiskolinimų, jau net yra atjungiama elektros energija objekte, be to, yra vykdomi realūs išieškojimo veiksmai iš pareiškėjo darbo užmokesčio bei asmeninių lėšų, esančių banko sąskaitoje.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepagrįstai išieškotos lėšos gali būti grąžinamos pagal MAĮ nuostatas, nepaneigia aplinkybės, kad tai niekaip nepadės atstatyti visos pareiškėjui padarytos žalos. Pareiškėjas pakartoja, kad dėl pritaikyto arešto bei vykdomo išieškojimo negali vykdyti savo įmonės UAB „Eisvita“ veiklos, naudotis jam priklausančiomis patalpomis, tokia padėtis labai blogina įmonės finansinę padėtį ir gali privesti prie įmonės bankroto. Pareiškėjas pažymi, kad tokio pobūdžio žalos kompensavimas nėra įmanomas.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi CPK 675 straipsnio 2 dalimi, teigdamas, jog pareiškėjas siekia panaikinti turto areštą. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašo sustabdyti ieškojimą pagal Vykdomąjį dokumentą iki skundo išnagrinėjimo iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu taikomas turto areštas bei išieškojimo veiksmai yra pagrįsti, nes jais yra siekiama užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, yra visiškai nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nuteistas apkaltinamuoju nuosprendžiu, tad nėra įrodyta jo kaltė ir nėra pagrindo taikyti turto areštą bei vykdyti išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjas akcentuoja, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos. Šiuo atveju tokios sąlygos nėra nustatytos, todėl taikyti realų turto areštą pareiškėjo atžvilgiu yra visiškai nepagrįsta.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepateikė argumentų, į kokius atsakovo interesus turėtų būti atsižvelgta, bei kaip pasireiškia viešasis interesas šioje situacijoje. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar žalos, padarytos pareiškėjui, atlyginimas tuo atveju, jei atsakovo veiksmai bus pripažinti neteisėtais, bus proporcingas, lyginant su aplinkybe, jeigu būtų sustabdyti išieškojimo veiksmai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad išieškoma mokestinė nepriemoka yra didesnė nei 4 milijonai eurų, ir tokios sumos išieškojimas yra itin sunki finansinė našta paprastam fiziniam asmeniui. Pareiškėjas pažymi, kad išieškojimo pagal Vykdomąjį dokumentą sustabdymas būtų adekvatus, nepažeistų proporcingumo principo bei išlaikytų šalių interesų pusiausvyros principą.

Pareiškėjas nesutinka, kad jis per teisės aktų nustatytą terminą neįvykdė Kauno TM 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 3KM190835S (toliau – ir Sprendimas dėl skolos) įregistruotos 4 376 113,00 Eur mokestinės prievolės. Visi dokumentai pareiškėjui buvo įteikti viešojo paskelbimo būdu, todėl pareiškėjas nežinojo, jog atsakovas jo atžvilgiu priėmė sprendimą, jog jis turi įvykdyti Kauno TM sprendimu įregistruotą mokestinę prievolę.

Atsakovas Kauno TM atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Atsakovas paaiškina, kad priverstinio išieškojimo veiksmai iš pareiškėjo turto vykdomi todėl, jog pareiškėjas per teisės aktų nustatytą terminą neįvykdė mokestinės prievolės po to, kai jam buvo įteiktas pranešimas apie priimtą Sprendimą dėl skolos.

Atsakovas pažymi, kad priimtas Sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto yra vykdomasis dokumentas, jį vykdo antstoliai, ir tai yra tęstinis sprendimas, vykdant išieškojimo veiksmus pagal Sprendimą dėl skolos, kuris yra įsiteisėjęs ir nenuginčytas, ir jo vykdymo eiga nesustabdyta.

Atsakovas teigia, kad, vykdant priverstinio išieškojimo veiksmus, yra areštuotas pareiškėjo turtas ir dėl to pareiškėjas patiria tam tikrų neigiamų pasekmių, bet tai savaime nepatvirtina, jog dėl to turi būti stabdomas išieškojimas pagal Vykdomąjį dokumentą.

Atsakovas akcentuoja, kad nors teritorinės muitinės Sprendimu siekiama išieškoti didelės vertės mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, tačiau vien mokestinės nepriemokos dydis, nesant kitų byloje objektyvių duomenų apie pareiškėjo finansinę padėtį, savaime nepatvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Atsakovas nurodo, kad, pagal MAĮ nuostatas, vykdant priimtą sprendimą išieškoti nesumokėtą mokestinę prievolę tiek atsakovas, tiek ir antstolis mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui gali taikyti turto areštą.

Atsakovas pažymi, kad pritaikytas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas atitiko pareiškėjo neįvykdytos pareigos pobūdį, jos taikymo mastas atitiko pareiškėjo mokestinės prievolės dydį, todėl nėra pagrindo stabdyti sprendimo vykdymą dėl šių priemonių taikymo.

Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas jau anksčiau buvo atsisakęs taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje byloje, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-321-662/2025 paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam kiltų neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, o jo nurodytos aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis dėl kurių reikėtų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra realus ir pagrįstas; pareiškėjas teismui pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjui šiuo metu realiai yra daroma žala bei kad tokia žala kils ir ateityje, kurių teismas tinkamai neįvertino.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019, 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-453-1047/2025).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-453-1047/2025). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Kauno TM 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. KM34-(11.8E)-1107 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“, kuriuo Kauno TM nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 4 500 211,76 Eur mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas siekia, jog būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdytas ieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą, išduotą Muitinės departamento pagal skundžiamą Sprendimą, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje (ABTĮ 70 str. 3 d. 2 p.).

Įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šios priemonės taikymas atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pagal Kauno TM Sprendimą yra vykdomas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ir dėl to pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, nėra aplinkybė, patvirtinanti, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nors Kauno TM Sprendimu siekiama išieškoti didelės vertės (4 500 211,76 Eur) mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, tačiau vien mokestinės nepriemokos dydis, nesant kitų byloje objektyvių duomenų apie pareiškėjo finansinę padėtį, savaime nepatvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje, MAĮ nustato nepagrįstai išieškotų mokesčių ir su jais susijusių sumų grąžinimo bei nuostolių, jeigu nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, atlyginimo tvarką (MAĮ 87 ir 111 str.).

Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos neatitinka ABTĮ 70 straipsnio reikalavimų, nes neįrodo, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. LVAT yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017, 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-453-1047/2025).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra tikslinga spręsti ir nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi ginčijamas Kauno TM Sprendimas „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ yra Kauno TM 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 3KM190835S tąsa, kuriuo pareiškėjui jau buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka. Tai reiškia, jog mokestinė nepriemoka pareiškėjui buvo apskaičiuota ir jos išieškojimo procesas buvo pradėtas vykdyti pagal anksčiau priimtą minėtą teritorinės muitinės sprendimą (CPK 587 str. 10 p.), nei buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriuo, vadovaujantis MAĮ 106 straipsniu, iš esmės tik buvo taikytas kitas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas, išieškant mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ernestas Spruogis

        Arūnas Sutkevičius