Civilinė byla Nr.2S-1581-340/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18262-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 125.11.1.;122.3.;122.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB "Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties, civilinėje byloje su kreditoriaus UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą skolininkui E. G. dėl teismo įsakymo išdavimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą išieškoti jam iš skolininko 1217,06 Lt dydžio skolą, 1502,46 Lt delspinigius, 121,71 Lt baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo dienos ir 21 Lt bylinėjimosi išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti. Teismas konstatavo, kad pareiškimas aiškiai nepagrįstas. Teismas nurodė, kad kreditoriaus reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, skolininkas (vartotojas) yra fizinis asmuo, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darė išvadą, kad prašomi priteisti tokio dydžio delspinigiai laikytini aiškiai per dideli (CK 1.5 straipsnis) ir kreditoriaus papildomas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra aiškiai nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Kapitalo valda“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareikšimą dėl skolos išieškojimo iš E. G. ir išduoti teismo įsakymą pilna apimtimi. Nurodo, kad vietoje išperkamosios nuomos sutartimi nustatytų 0,02 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną atsakovo uždelstą įsipareigojimų nevykdymo dieną pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo paskaičiavo 0,05 proc. delspinigių dydį. Pažymi, jog pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodė pagrindus dėl tokio delspinigių dydžio sumažinimo, todėl nesupranta, kaip, kokiais pagrindai dar turėtų apskaičiuoti, t.y. sumažinti delspinigių dydį, todėl mano, kad prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra nepagrįsta, neobjektyvi ir orientuotą į advokato vaidmenį nesąžiningo atsakovo (skolininko) atžvilgiu. Pažymi ir tai, kad skolininkas ilgą laiką nesirūpino ir toliau nesurūpina skolos grąžinimu, neteikia kreditoriui duomenų apie jo gyvenamąją vietą, darbovietę, apie pasikeitusią finansinę būklę, nebendradarbiauja su kreditoriumi ir leidžia daryti išvadą, kad tokiam vartotojui turi tekti ir didesnė turtinė atsakomybę už prievolių nevykdymą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal LR CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Vadovaujantis CPK435 straipsnio 2 dalimi, teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Taigi, viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Nors CPK435 straipsnio 3 dalis numato, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, bet sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kartu pažymėtina, kad procesinės teisės doktrina ir įstatymai nedraudžiama išduoti teismo įsakymą tik dėl dalies reikalavimų nurodytų kreditoriaus pareiškime. Dėl to teismas, nustatęs, kad vienas ar keli iš pareiškime nurodytų reikalavimų yra akivaizdžiai nepagrįsti, galėtų nutartimi atsisakyti išduoti teismo įsakymą dėl tokio ar tokių reikalavimų (pvz. palūkanų priteisimo), nurodydamas, jog pareiškėjas turi teisę reikšti juos ginčo teisenoje, o dėl kitų reikalavimų išduoti teismo įsakymą (pvz. pagrindinės skolos priteisimo).

Bylos medžiaga tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo motyvavo tuo, jog šiuo atveju skolininkas yra fizinis asmuo - vartotojas bei, kad kreditoriaus reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, dėl to prašomos priteisti palūkanos laikytinos aiškiai per didelėmis.

Atskirajame skunde apeliantas teigia, jog paskaičiavo skolininkui mažesnę negu UAB „Ūkio banko lizingas“ su skolininku sudarytos išperkamosios nuomos sutarties 11.1 p. nustatytą delspinigių sumą, kadangi minėtas sutarties punktas nustato 0,2 procento delspinigius nuo vėluojamos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, tuo tarpu jis paskaičiavo mažesnius, t.y. 0,05 procento delspinigius už prievolės nevykdymą.

Pažymėtina tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pirmosios instancijos teismas CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 1 502, 46 Lt dydžio palūkanas galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės. Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK435 straipsnio 2 dalį. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų CPK 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 1 dalyje įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai. Nors pirmos instancijos teismas nevertinos pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytos aplinkybės, jog šiuo atveju kreditorius ir taip sumažino delspinigių dydį skolininkui, nevykdančiam sutartinių įsipareigojimų, vietoje sutartinių 0,2 procentų delspinigių paskaičiavo 0,05 procentų delspinigius už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną, tačiau pažymėtina, jog pareiškėjo teigimu skolininkas sutartinių įsipareigojimų UAB „Ūkio banko lizingas“ nevykdė nuo 2007-07-13, tuo tarpu kreditoriui reikalavimo teisė į skolininką minėtų sutartinių teisinių santykių pagrindu UAB „Ūkio banko lizingas“ buvo perduota dar 2009-03-04 (b.l.12), reikalavimas sumokėti geruoju skolą skolininkui kreditoriaus buvo siųstas 2009-03-23 (b.l.13), tuo tarpu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreditorius į teismą kreipėsi tik 2014-05-28, t.y. praėjus daugiau nei 5 metams, dėl ko iš skolininko išieškotina netesybų suma šiuo metu viršija pagrindinės skolos sumą.  Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros ar ne, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą teigti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apelianto atskirajame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nevertina, kadangi jie neturi neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktika byloja, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                        Tatjana Žukauskienė