Pranešėjas Darius Kantaravičius              Baudžiamoji byla Nr. 1A-289-813/2016

Teisėja Silvana Girdenienė              Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55343-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dariaus Kantaravičiaus, teisėjų Viktoro Preikšo ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistosios R. F. gynėjui advokatui Gintarui Česnulevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. F. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. F. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d., ir nubausta 15 MGL dydžio bauda, t. y. 564,75 Eur.

R. F. nustatytas keturių mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti savanoriškai.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 9 p., R. F. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteista D. S., tačiau dėl jos apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

R. F. nuteista už tai, kad ji smurtaudama nežymiai sužalojo savo mažametį šeimos narį, o būtent: 2015 m. rugsėjo 28 d., vakare, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, smurtaudama artimoje aplinkoje, veikdama kartu su D. S., pastarajai du kartus kabeliu trenkus į dešinę koją, ji pati, tyčia, vieną kartą tuo pačiu kabeliu trenkė į dešinę ranką savo mažamečiui sūnui M. F., gim. (duomenys neskelbtini), tuo savo veiksmais padarydama nukentėjusiajam M. F. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvos odoje ir poodyje dešiniame dilbyje.

Apeliaciniame skunde R. F. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016-02-02 nuosprendį, ją išteisinti ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti. Skunde apeliantė nurodo, kad nepadarė jai inkriminuoto nusikaltimo, todėl su apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka. Savo kaltės ji nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Teismo padaryta išvada, kad ji nežymiai sutrikdė savo sūnaus sveikatą neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu jos sūnus M. F. pripažino, kad buvo išsigalvojęs tai, jog ji mušė jį per galvą. Be to, M. F. savo parodymus nuolat keitė, tačiau apylinkės teismas į tai neatsižvelgė. Apeliantės nuomone, tai, jog sūnus įvardijo ją kaip smurtaujantį prieš jį asmenį, lėmė sunkus vaiko būdas, pakankamai sudėtingi jų tarpusavio santykiai, ką patvirtino ir liudytoja apklausta vaiko močiutė. Tai, jog apeliantė nėra kalta, patvirtino kita kaltinamoji D. S. bei visi byloje liudytojais apklausti asmenys. Todėl jos kaltė nepagrįstai grindžiama vien sūnaus parodymais ir specialisto išvada. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi prielaidomis, nepakankamai motyvavo skundžiamą nuosprendį, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė atmesti.

Nuteistosios R. F. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. F. pripažino kalta ir nuteisė ją pagal BK 140 str. 3 d., todėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistoji savo kaltės nepripažįsta ir apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmos instancijos teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo mažamečio M. F., kaltinamosios D. S., liudytojų G. B., R. O. parodymus, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka R. F. kaltei įrodyti.

Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog vienintelis R. F. kaltės įrodymas ­– nenuoseklūs nukentėjusiojo mažamečio M. F. tvirtinimai apie jo sužalojimo aplinkybes. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas rėmėsi M. F. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, tačiau tai nebuvo vienintelis nuteistosios kaltės įrodymas. Iš bylos duomenų matyti, jog R. F. kaltė įrodyta visų byloje surinktų ir apylinkės teismo teisingai įvertintų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis mažametis M. F. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad 2015-09-28 vakare bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jį kabeliu sumušė ne tik nuteistoji D. S., bet ir apeliantė motina R. F.. Mažametis tiksliai akcentavo kiekvienos kaltinamosios smūgių lokalizaciją ir jų skaičių, smūgių eigą. Šiais M. F. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes juos patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatyti nukentėjusiojo kūno sužalojimai – mažiausiai trijų trauminių poveikių pasekoje padarytos kraujosruvos odoje ir paodyje dešiniajame dilbyje, dešinėje blauzdoje ir dešinėje šlaunyje, kurie sukelti veikiant dešinę ranką ir dešinę koją kietu buku žalojančiu daiktu. Iš nukentėjusiojo ir kaltinamosios D. S. parodymų seka, kad pastaroji nukentėjusiajam kabeliu sudavė du kartus tik per dešinę koją ir neigė sudavusi per ranką. Vadinasi, ant nukentėjusiojo rankos nustatyti sužalojimai galėjo kilti tik nuo apeliantės tyčinio veiksmo – vieno smūgio kabeliu jam per ranką. Be to, pati R. F. pirminiame paaiškinime pripažino mušusi sūnų ir tik vėliau, supratusi atsakomybę, savo poziciją pakeitė. Vien tos aplinkybės, kad nuteistoji D. S. po dviejų smūgių sudavimo kabeliu nukentėjusiajam per dešinę koją išėjo į kitą kambarį ir nematė, ką kambaryje likusi ir kabelį turėjusi R. F. darė su sūnumi; kad pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo teisėjui pripažino melavęs dėl motinos suduoto jam smūgio į galvą, bet nekeitė parodymų dėl smūgio sudavimo į ranką; kad mokymo įstaigos seselei liudytojai G. B. nekalbus nukentėjusysis parodė tik sužalotą koją ir nerodė sužalotos rankos, nepaneigia apeliantės kaltės. R. F. nėra nuteista už smūgio sudavimą nukentėjusiajam per galvą, o ant mažamečio rankos nustatytas sužalojimas galėjo kilti tik nuo apeliantės tyčinio veiksmo padarymą, už kurį ji ir yra nuteista.

Teismų praktikoje pažymima, kad proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2015). Šioje byloje nėra nustatyta, kad bylos įrodymai būtų buvę gauti neteisėtai, kad išvados būtų padarytos remiantis ne teisme ištirtais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje Varėnos rajono apylinkės teismas įrodymus vertino kaip visumą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skirdamas bausmę R. F. apylinkės teismas įstatymo nuostatas taikė tinkamai, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į individualias jos asmenines savybes. Nuteistoji R. F. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, esant neginčytiniems jos kaltės įrodymams savo kaltę apeliantė neigė. Nenustatyta R. F. nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Praeityje ji neteista, tačiau bausta už administracinius teisės pažeidimus. Įvertinęs tai, apylinkės teismas pagrįstai R. F. paskyrė švelniausią inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą baudos bausmės ryšį, nustatydamas ženkliai mažesnį baudos dydį, nei jos vidurkis. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, pažymima, jog nuteistajai paskirta baudos bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė nelaikytinos per griežtomis ir yra tinkamai individualizuotos.

Byloje nebuvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas apie byloje antrinės teisinės pagalbos, suteiktos R. F., išlaidas, todėl šių išlaidų priteisimo ar nepriteisimo iš nuteistosios klausimas nesprendžiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistosios R. F. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                         Darius Kantaravičius

Teisėjai                                                                                                                 Viktoras Preikšas

                                                                                                                Gytis Večerskas