Administracinė byla Nr. eA-4127-629/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01173-2016-5 Procesinio sprendimo kategorija 18.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. M., M. M., J. B., T. S., V. M., K. M., I. S. ir V. J. (buv. M.), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (kurį vėliau patikslinto), prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. A1-216; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2015 m. vasario 27 d. Valstybės garantiją nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. 2750; 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. A1-1263 „Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune, išnuomojimo“; 4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pareiškėjui sudaryti sąlygas butą adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizuoti Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad jis gyvena savininkui grąžintame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 15 straipsnis numato sąlygas, kurioms esant valstybė ne grąžina butus natūra, o juos iš savininkų išperka. Šiuo atveju
1940 m. gruodžio 13 d. nacionalizuotas 230 kv. m gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, priklausęs A. M.. Atsakovas, pažeisdamas tiek Atkūrimo įstatymo nuostatas, tiek pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nusprendė suteikti valstybės garantiją, o ne kompensuoti už išlikusį nekilnojamąjį turtą A. M. paveldėtojams. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo šeima ginčo bute gyvena nuo 1994 m. vasario 15 d., moka mokesčius, prižiūri nekilnojamąjį turtą, o A. M. paveldėtojai niekada negyveno gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), neprisidėjo prie jo išlaikymo ar priežiūros, priešingai – skelbė apie gyvenamojo namo pardavimą net nesulaukę nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pabaigos. Atsakovas privalėjo vadovautis Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad kai piliečiai nesutinka su šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytu reikalavimu išnuomoti grąžintiną jiems gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, kuriame gyvena nuomininkai, savivaldybei, butas valstybės yra išperkamas. A. M. paveldėtojai nesutiko išnuomoti buto, ėmėsi neteisėtų veiksmų išvaryti pareiškėjo šeimą, nors savivaldybė privalėjo leisti išsipirkti butą vadovaujantis Valstybės paramos įstatymu, kas sudarė teisėtus lūkesčius, jog įstatymų bus laikomasi ir pareiškėjo šeima neliks be nuosavo gyvenamojo būsto. Pasirinkdamas valstybės garantiją, pareiškėjas pranešė, jog pasirenka mažesnės vertės gyvenamąjį būstą, kompensuojant likusią sumą piniginėmis lėšomis, tačiau atsakovas ignoravo nuomininkų pasirinkimą ir suteikė valstybės garantiją. Pareiškėjas nesutinka su UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaitoje nurodytais duomenimis (vertinamo objekto apimtimi, verte). Pažymėjo, kad jis prašė patikslinti buto vertę, tačiau atsakovas prašymo netenkino ir neteisingai užpildė garantiją, t. y. neužpildė 7-ojo garantijos punkto. Pareiškėjas taip pat su UAB „Auditas ir konsultacijos“ 2015 m. rugpjūčio 5 d. turto vertinimo ataskaita nebuvo supažindintas.
1.2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas išnuomojo jam butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau šis pastatas yra visiškai kitoje vietoje, nei butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Savanorių prospektas yra tankaus užstatymo, intensyvaus eismo, mažai želdinių turinti, todėl dėl didelio, viršijančio sanitarines normas, triukšmingumo ir dėl didelio, viršijančio sanitarines normas, oro užterštumo, pavojinga ten gyvenančių žmonių sveikatai vietovė. Pastatas yra 9 aukštų, 42 butų, statinio būklė nėra gera, todėl tokios patalpos suteikimas padarytų žalą pareiškėjo gyvenimo kokybei bei sukeltų pavojų jo ir jo šeimos sveikatai.
2. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
2.1. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pagal 1996 m. birželio 25 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį naudojasi nekilnojamojo turto registre įregistruotomis gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis pastate 1A3p, (duomenys neskelbtini), Kaune. Šiose patalpose pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą nuo 1994 m. kovo 3 d. Ginčo patalpose taip pat yra deklaruota pareiškėjo nepilnamečio sūnaus D. Z. ir dukters T. S. gyvenamoji vieta. Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka buvo atkurtos piliečių V. M., A. M. (įpėdinių) ir S. M. nuosavybės teisės į ginčo patalpas natūra, nustatant savininkams prievolę jas išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys šių patalpų nuomininkams suteiktą valstybės garantiją. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra galiojantys, nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie privalomi vykdyti ir sukelia atitinkamas teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims bei teisėtus lūkesčius atkurtų nuosavybės teisių savininkams (jų teisių perėmėjams). Atsižvelgiant į tai, jog į ginčo patalpas yra atkurtos buvusių savininkų nuosavybės teisės natūra, nustatant savininkams prievolę jas išnuomoti Kauno miesto savivaldybei, kol valstybė įvykdys šių patalpų nuomininkams suteiktą valstybės garantiją, laikytina, kad Kauno miesto savivaldybė šias patalpas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka subnuomoja jame gyvenančiam pareiškėjui ir jo šeimos nariams, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį turi teisę į valstybės garantiją, numatytą Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnyje.
2.2. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjui nepareiškus savo ir šeimos narių valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 3, 5, 6 ir 11 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 793 „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ 2.2 ir 2.3 papunkčiais, Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793, 3, 6 punktais ir 8.4 papunkčiu, vadovaudamasis 2014 m. vasario 11 d. Nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Kaune, vertinimo ataskaita
Nr. 14-K-004 ir vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525- 969/2010, priėmė 2015 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. Al-216 „Dėl valstybės garantijos suteikimo ir valstybės garantinio dokumento išdavimo R. Z. ir jo šeimos nariams“, kuriuo suteikė pareiškėjui ir jo šeimos nariams (sūnui ir dukrai), nuomojantiems savininkams grąžintas gyvenamąsias patalpas (20,86 kv. m bendrojo ploto su dalimi bendrojo naudojimo patalpų, pažymėtų 3-1 (1/3 nuo 8,05 kv. m), 3-2 (1/3 nuo 1,93 kv. m), 3-3 (1/3 nuo 2,45 kv. m), 3-4 (1/3 nuo 7,09 kv. m) ir 3-5 (1/3 nuo 1,66 kv. m), esančias (duomenys neskelbtini), Kaune (nuomos sutartyje butas Nr. 3), ir nepareiškusiems savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, valstybės garantiją, kuria įsipareigojama, kad jiems bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Pažymėjo, kad visos nurodytos procedūros buvo atliktos per daug metų, pačiam pareiškėjui aktyviai trukdant atsakovui atlikti teisės aktais nustatytas pareigas.
2.3. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui ir jo šeimos nariams suteikta valstybės garantija buvo įrašyta Vyriausybės nustatytos formos 2015 m. vasario 27 d. valstybės garantiniame dokumente Nr. 2750. Pareiškėjas ir jo šeimos nariai buvo įtraukti į Valstybės garantijos turėtojų, kuriems išnuomojamos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, sąrašą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. A1-816 „Dėl nuomininkų – valstybės garantijų turėtojų sąrašų patvirtinimo“. Vykdydamas įstatymais nustatytą prievolę aprūpinti kitomis tinkamai įrengtomis gyvenamosiomis patalpomis nuomininkus, gyvenančius savininkams natūra grąžintose gyvenamosiose patalpose, vykdant jiems suteiktą valstybės garantiją, ir atsižvelgdamas į tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, atitinka visus teisės aktais nustatytus reikalavimus bei pareiškėjo ir jo šeimos narių interesus, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. lapkričio 4 d. priėmė įsakymą Nr. Al-1263 „Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune, išnuomojimo“, kuriuo išnuomojo valstybės garantijos, nurodytos 2015 m. vasario 27 d. valstybės garantiniame dokumente Nr. 2750 turėtojams, t. y. pareiškėjui, jo sūnui ir dukrai, savivaldybei nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių 55,16 kv. m bendrojo ploto butą su bendrojo naudojimo patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų savininkams grąžintų natūra gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (nuomos sutartyje butas Nr. 3), Kaune, rinkos vertę (9 700 Eur).
2.4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas vilkino ginčo patalpų grąžinimo savininkams procesą, ignoravo visus atsakovo veiksmus, atliekamus įgyvendinant nuomininkams įstatymų suteiktas teises, neatvyko pasirašyti parengto valstybės garantinio dokumento dėl kitų gyvenamųjų patalpų jiems išnuomojimo ir neatliko teisės aktuose nustatytos pareigos nuomininkams atlikti tam tikrus veiksmus dėl valstybės garantijos vykdymo, nepagrįstai vengė pasinaudoti jam suteikta valstybės garantija ir neteisėtu neveikimu atsisakė ją vykdyti, t. y. per teisės aktų nustatytą terminą išsikelti iš ginčo patalpų į kitas Kauno miesto savivaldybės gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Tokie pareiškėjo veiksmai sukelia neigiamų padarinių atkurtų nuosavybės teisių savininkams (teisių perėmėjams), kuriems ginčo patalpos iki šiol nėra perduotos.
3. Tretieji suinteresuoti asmenys J. B., S. M., V. M. atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka, kadangi Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka buvo atkurtos V. M., A. M. (įpėdinių) ir S. M. nuosavybės teisės į ginčo patalpas natūra. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galioja, nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie privalomi vykdyti ir sukelia teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims bei teisėtus lūkesčius atkurtų nuosavybės teisių savininkams (jų teisių perėmėjams). Pareiškėjas nevykdo pareigos išsikelti iš ginčo patalpų ir taip pažeidžia savininkų teises bei teisėtus interesus.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal 1996 m. birželio 25 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį (nuomos sutartyje buto Nr. 3) naudojasi viešame nekilnojamojo turto registre įregistruotomis gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis pastate 1A3p (kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Kaune. Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka buvo atkurtos V. M., A. M. (įpėdinių) ir S. M. nuosavybės teisės į ginčo patalpas natūra, nustatant savininkams prievolę jas išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys šių patalpų nuomininkams suteiktą valstybės garantiją. Sprendimai (įsakymai), kurių pagrindu nuosavybės teisės minėtiems asmenims buvo atkurtos, galioja, jie nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjui yra žinomi (tai patvirtina Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-355-554/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-969/2010), todėl privalomi vykdyti ir sukelia atitinkamas teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims bei teisėtus lūkesčius atkurtų nuosavybės teisių savininkams (jų teisių perėmėjams). Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalimis, nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė šias patalpas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka subnuomoja jame gyvenančiam nuomininkui – pareiškėjui ir jo šeimos nariams, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį turi teisę į valstybės garantiją, numatytą Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui, jo sūnui ir dukrai 2008 m. gruodžio 17 d. buvo išduota valstybės garantija Nr. 2696 pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. A-4618 „Dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo R. Z.“, tačiau, nesutikdamas su nustatyta ginčo patalpų verte, pareiškėjas šiuos administracinius aktus apskundė administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi (bylos Nr. A525-969/2010) panaikino skundžiamus administracinius aktus, nurodydamas, kad teismui panaikinus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymą ir valstybės garantiją, atsakovui kyla pareiga iš naujo organizuoti pareiškėjo nuomojamo buto (ginčo patalpų) įvertinimą rinkos kaina, taip pat iš naujo siūlyti pasirinkti valstybės garantijos rūšį. Atsakovas organizavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, įvertinimą rinkos verte, bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio 11 d. turto vertintojai negalėjo patekti į pareiškėjo butą ir jo įvertinti, kadangi šis neleido jo apžiūrėti. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-145-451/2012 įpareigojo pareiškėją leisti Kauno miesto savivaldybės vykdomosios institucijos atstovams ir turto vertintojams įeiti į išnuomotas gyvenamąsias patalpas. Apie buto apžiūros datą ir laiką pareiškėjas buvo informuotas, tačiau į pastatą neįleido (2013 m. balandžio 9 d. surašytas aktas dėl R. Z. atsisakymo leisti apžiūrėti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune). Antstolei buvo pateiktas vykdyti vykdomasis raštas dėl priverstinio sprendimo vykdymo, tačiau pareiškėjas kliudė antstolei įvykdyti minėtą teismo sprendimą, todėl pareiškėjui Kauno apylinkės teismas skyrė baudą už teisėtų antstolio reikalavimų nevykdymą. Antstolė 2014 m. vasario 11 d. sprendimą įvykdė, o turto vertintojas UAB „Krivita“ atliko ginčo patalpų vertinimą, pateikė turto vertinimo ataskaitą Nr. 14-K-004, kurioje buvo nustatyta pareiškėjo nuomojamų ginčo patalpų rinkos vertė valstybės garantijos pasirinkimui ir garantinio dokumento išdavimui yra 34 000 Lt (9 847,08 Eur).
6. Teismas sprendė, kad buvo įvertinti visi faktoriai, turintys įtakos buto rinkos vertei, todėl abejoti įvertinimo teisingumu ir pagrįstumu nėra pagrindo. Todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamai nustatytos turto vertės ir dėl to, kad nėra galimybės įsigyti už minėtą kainą kitą turtą.
7. Teismas nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymas 20 straipsnio ir Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui ir jo šeimos nariams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje (bute) privalėjo išduoti (ir išdavė) valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija). Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Pažymėjo, kad savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal atsakovo užsakymu nustatytą ginčo patalpų rinkos vertę Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjas nepareiškė ir nepateikė tinkamai užpildyto apklausos lapo dėl valstybės garantijos (rūšies) pasirinkimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai apklausos lapo nelaikė tinkama pareiškėjo ir jo šeimos narių valios išraiška dėl valstybės garantijos pasirinkimo. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą, atsakovas 2014 m. birželio 20 d. raštu informavo, kad nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo pateikta turto vertės nustatymo pažyma ir pakartotinai siūlė pasirinkti valstybės garantiją. Tačiau išnaudojus visus įmanomus dokumentų įteikimo būdus (siunčiant registruotais laiškais, paliekant pranešimus apie registruotos pašto korespondencijos atsiėmimą pašto skyriuje, antstolės kvietimus atvykti arba paskambinti į antstolės S. V. kontorą) iki 2015 m. vasario 13 d. dokumentų įteikti nepavyko.
8. Teismas nurodė, kad atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo poziciją (kviečiamas neatvyksta ir dokumentų nepasiima), 2015 m. vasario 27 d. valstybės garantijoje įrašė žymą „Valstybės garantijos turėtojai valstybės garantijos nepasirašo nesant galimybės jos įteikti asmeniškai“ ir ją patvirtino savo parašu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas veikė objektyviai ir operatyviai, vadovaudamasis įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia imperatyvais (principais), ėmėsi visų veiksmų, siekiant teisės aktų nustatyta tvarka pranešti pareiškėjui ir jo šeimos nariams dėl valstybės garantijos pasirinkimo. Pažymėjo, kad nurodytos procedūros buvo atliktos tik per keletą metų dėl paties pareiškėjo trukdymo atsakovui atlikti teisės aktais nustatytas pareigas. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl garantijos išdavimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, pareiškėjo pasirinkimo ignoravimo kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms.
9. Teismas nustatė, kad atsakovas, tęsdamas pareiškėjui suteiktos valstybės garantijos vykdymo procedūras, pateikė užsakymą turto vertinimo paslaugas teikiančios Auditas ir konsultacijos turto vertintojams, kurie 2015 m. rugpjūčio 5 d. nustatė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, rinkos vertę valstybės garantijos vykdymui – 9 700 Eur, 2015 m. rugsėjo 3 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie pradedamą vykdyti 2015 m. vasario 27 d. jam suteiktą valstybės garantiją, nurodė valstybės garantijos vykdymui nustatytą buto vertę ir pasiūlė pasirinkti vieną iš šiuo metu galimų skirti savivaldybei priklausančių butų, kurie gali būti suteikiami asmenims, iškeldinamiems iš savininkams natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų: 55,16 kv. m bendrojo ploto 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, arba 55,10 kv. m. bendrojo ploto 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau šis raštas taip pat grįžo pareiškėjui neįteiktas. Atsakovas 2015 m. lapkričio 4 d. priėmė skundžiamą įsakymą Nr. Al-1263 „Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune, išnuomojimo“, kuriuo išnuomojo valstybės garantijos turėtojams (pareiškėjui, jo sūnui ir dukrai) savivaldybei nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių 55,16 kv. m bendrojo ploto butą su bendrojo naudojimo patalpomis, taip pat buvo parengta nustatytos formos Savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, ir išsiųsta pareiškėjui, tačiau šis raštas taip pat grįžo pareiškėjui neįteiktas.
10. Teismas sprendė, kad atsakovas nustatyta tvarka atliko visus privalomus veiksmus valstybės garantijos pareiškėjui (ir jo šeimos nariams) suteikimo ir vykdymo procese, nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, siekė juos apsaugoti, išnaudojo visas teisėtas priemones, padėdamas pareiškėjui tinkamai įgyvendinti įstatymais suteiktą teisę į valstybės garantiją ir priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.
III.
11. Pareiškėjas R. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas nepagrįstai įteisino atsakovo įvykdytą pareiškėjo nuomojamo buto vertinamojo bendrojo ploto sumažinimą nuo 29,42 kv. m iki 20,86 kv. m. Tačiau kitų dviejų butų, besinaudojančių tų pačių bendro naudojimo patalpų, kaip ir pareiškėjas, trečdaliais, nuomininkams, kaip ir pareiškėjui, 2008 m. pabaigoje buvo išduotos valstybės garantijos, į kurių butų vertes buvo įskaičiuotos ir butams priskirtų bendro naudojimo patalpų trečdalių vertės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-969/2010 buvo panaikinta valstybės garantija Nr. 2696 būtent todėl, kad buto vertė buvo nustatyta neteisingai, t. y. nebuvo įvertinti butui priklausantis balkonas su stogu, 5,32 kv. m sandėlis (rūsys), priklausantis butui, pro buto langus atsiverianti puiki panorama ir kita, tačiau ne todėl, kad būtų buvęs įvertintas per didelis 29,42 kv. m buto plotas (vietoj vien 20,86 kv. m kambario).
11.2. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjas teigdamas, jog buto vertinimas atliktas netinkamai taikant turto vertinimo sistemą, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, tačiau pareiškėjas patikslintame skunde buvo nurodęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią negalima naudoti nekilnojamojo turto verčių zonas, vertinant jo nuomojamą butą (2010 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1046/2010). Įrodymai byloje, kad ginčo buto vertinimui turto vertintojas neteisėtai naudojo verčių zonas, yra būtent pareiškėjo dar 2016 m. liepos 14 d. su patikslintu skundu pateiktoje UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 14-K-004. Teismo posėdžio metu UAB „Krivita” atstovė V. J. paaiškino, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, skirtingai nuo visų gretimų (duomenys neskelbtini) gatvės pastatų, kurie yra pastatų verčių zonoje 15.4, yra priskirtas žymiai pigesnei verčių zonai – 15.9, nors jo vieta nesiskiria nuo gretimų namų vietos. V. J. teigimu, ginčo butą ji pagal verčių zoną 15.4 būtų įvertinusi žymiai brangiau (apie 45 proc.). Taigi, nustačius ginčo buto rinkos vertę, panaudojant tam nekilnojamojo turto verčių zonas, buvo pažeistas reikalavimas buto rinkos vertę nustatyti individualaus vertinimo būdu. Pareiškėjui nereikėjo pateikti dar kokių nors įrodymų, kad turto vertintoja ginčo butą įvertino netinkamu būdu.
11.3. UAB „Krivita“ vertinimo ataskaitos išvadoje nurodyta, kad šioje ataskaitoje nustatyta ginčo buto rinkos vertė, be kita ko, pareiškėjui neprivaloma. Atsakovas nei atsiliepime, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kodėl pareiškėjas apklausos dėl garantijos pasirinkimo lape privalėjo remtis jam neprivaloma, atsakovo užsakymu nustatyta ginčo patalpų verte. Tai, kad pareiškėjo valia dėl garantijos pasirinkimo netiko (nepatiko) atsakovui, nereiškia, jog ta valia buvo pareikšta netinkamai ir todėl atsakovas gali laikyti pareiškėją laiku nepareiškusiu valios dėl garantijos pasirinkimo. Nesutikimas su ginčo buto įvertinimu negali būti laikomas valios dėl garantijos pasirinkimo nepareiškimu.
12. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas dėl įrodymų pasisakė aiškiai, visus įrodymus vertino, prie bylos prijungė tuos, kuriuos pagrįstai laikė turinčiais reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjui buvo apribotos teisės teikti įrodymus ar kitaip buvo pažeistos jo teisės į teisingą teismą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylai turinčias reikšmės aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendimą priėmė nepažeisdamas teisės normų nuostatų, todėl apeliacinio skundo motyvas dėl netinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų yra nepagrįstas.
12.2. Prašymas prijungti naujus įrodymus apeliaciniame procese yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje yra surinkti visi rašytiniai įrodymai, kad būtų atskleista bylos esmė. Todėl, atsakovo nuomone, apeliacinio skundo motyvas, jog teismui tinkamai neišanalizavus įrodymų, turi būti prijungti nauji įrodymai bei skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas, yra nepagrįstas.
12.3. Ginčo turto vertinimas buvo atliktas teisės aktų nustatyta tvarka bei jį atliko turto vertintojai, turintys atitinkamą kvalifikacinį turto vertintojo pažymėjimą bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo turto vertinimo ataskaita parengta teisingai, laikantis teisės aktų ir nėra pagrindo nesiremti turto vertinimo ataskaita išduodant pareiškėjui valstybės garantiją.
12.4. Byloje yra pateikta ginčo buto nuomos sutartis, Nekilnojamojo turto buto (patalpos) kadastro duomenys, valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. sausio 20 d. išrašas, kuriuose nurodyta, jog ginčo buto plotas yra 20,86 kv. m. Šie rašytiniai įrodymai nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti ar panaikinti, todėl yra teisingi.
12.5. Turto vertintojas detaliai pagrindė turto vertinimo ataskaitoje, kodėl buvo pasirinktas vienas ar kitas vertinimo metodas ar verčių zona, o pareiškėjas nenurodo argumentų bei nepateikia rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog vertinimo metodas ar verčių zona yra pasirinkta netinkama. Todėl, atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, jog turto vertinimo metodas ir verčių zona pasirinkta tinkama, o pati turto vertinimo ataskaita atlikta teisingai, neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Vertinant objektą buvo atsižvelgta į objekto lokalizaciją, inžinerinę infrastruktūrą, pastato inžinerinę įrangą ir inžinerinę komunikacijų būklę, pastato ir patalpos fizinį amžių ir būklę, susisiekimo, privažiavimo galimybes, panašių butų sandorių kainas ir sąlygas Žaliakalnyje, tokių butų pasiūlą bei paklausą ir kitus kriterijus.
12.6. Pareiškėjas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir terminais nepateikė atsakovui tinkamai užpildyto apklausos lapo dėl valstybės garantijos (rūšies) pasirinkimo, o atsakovui išnaudojus teisės aktuose numatytas galimybes pakartotinai informuoti pareiškėją dėl jo užpildyto apklausos lapo trūkumų pašalinimo ir teisės pasirinkti valstybės garantiją įgyvendinimo tvarkos, laikytina, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjas nepareiškė savo ir šeimos narių valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo. Apklausos lapas dėl valstybės garantijos (rūšies) pasirinkimo yra teisės aktų nustatytos ir patvirtintos formos, šio apklausos lapo negalima keisti, prirašyti savo laisva forma pageidaujamos informacijos. Tačiau pareiškėjas ne tik iškraipė tekstą, pats parašė pageidaujamą kompensacijos dydį, įvardijo asmenis, kurie neturi teisės gauti valstybės garantijos ir kitas nuostatas. Taigi pareiškėjas nebuvo tinkamai užpildęs apklausos lapo ir savavališkai darė pakeitimus šiame apklausos lape.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. S. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su visais skunde pateiktais argumentais sutinka ir juos palaiko bei prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad valstybės garantijos išdavimo procedūrą reglamentuojantys teisės aktai suteikia teisę pareiškėjui (ir jo šeimos nariams) nesutikti su atsakovo pateikta nuomojamų patalpų verte ir ši teisė negali būti nepagrįstai ir nemotyvuotai ignoruojama atsakovo. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas siekė informuoti dėl apklausos lapo užpildymo trūkumų pašalinimo tik pareiškėją, tačiau neinformavo kitų pareiškėjo šeimos narių, pagal įstatymus turinčių teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą. Turto vertinimas atliktas neteisingu pagrindu, nes ginčas dėl buto vertės yra iškilęs dar 2008 m. ir iki turto vertinimo užsakymo išspręstas nebuvo, o turto vertinimas atliktas pažeidžiant Turto vertinimo metodikos reikalavimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo – Kauno miesto savivaldybės administracijos, sprendimų, kuriais pareiškėjui ir jo šeimos nariams, gyvenantiems savininkui nuosavybės teise grąžintame bute, suteikta valstybės garantija, išduotas valstybės garantinis dokumentas ir išnuomotos kitos savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos (butas), į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Kaip matyti, pareiškėjas iš esmės nesutinka su nustatyta nuomotų patalpų verte, kuri, jo nuomone, turi būti didesnė.
15. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, jog ginčo turto (gyvenamųjų patalpų – buto) vertinimas atliktas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tinkamai, o atsakovas nustatyta tvarka atliko visus privalomus veiksmus valstybės garantijos pareiškėjui (ir jo šeimos nariams) suteikimo ir vykdymo procese, nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, siekė juos apsaugoti, išnaudojo visas teisėtas priemones, padėdamas pareiškėjui tinkamai įgyvendinti įstatymais suteiktą teisę į valstybės garantiją ir priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus.
16. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog šiuo atveju turtas (pareiškėjo nuomojamas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune) įvertintas nepagrįstai sumažinus jo plotą, t. y. nuo 29,42 kv. m iki 20,86 kv. m, neįtraukus trečdalio butui priskirtų bendro naudojimo patalpų, neteisėtai ir nepagrįstai panaudotos nekilnojamojo turto verčių zonos, pažeidžiant reikalavimą buto rinkos vertę nustatyti individualaus vertinimo būdu, bei savo valią dėl garantijos pasirinkimo išreiškė tinkamai, nepaisant to, kad tai netiko (nepatiko) atsakovui.
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė svarių argumentų, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Ginčo šalių argumentai yra išdėstyti jų pateiktuose procesiniuose dokumentuose, dėl to šalių pozicija yra aiški. Taip pat šalys (ir pareiškėjas bei jo atstovė) dalyvavo bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme bei turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją žodžiu. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
21. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
23. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
24. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl valstybės garantijos pareiškėjui ir jo šeimos nariams suteikimo ir vykdymo proceso, šių motyvų nekartoja.
25. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
26. Papildydama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip teisingai nurodė ir atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, ginčo turto (pareiškėjo nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune) plotas (20,86 kv. m) yra užfiksuotas byloje (paties pareiškėjo) pateiktame valstybės įmonės „Registrų centras“ butų (patalpų) sąraše pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, (I t., b. l. 29), valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. sausio 20 d. išraše (I t., b. l. 35–36), 2002 m. kovo 6 d. užfiksuotuose Nekilnojamojo turto buto (patalpos) kadastro duomenyse (I t., b. l. 37) bei
1996 m. birželio 25 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartyje (I t., b. l. 38). Šie duomenys nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti ar panaikinti, todėl yra teisingi (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Pažymėtina, jog pareiškėjas, argumentuodamas netinkamu buto ploto pasirinkimu, vertinant šį turtą, nepateikia jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kuriais pagrįstų šį savo argumentą. Teigdamas, jog kitų dviejų butų, besinaudojančių tų pačių bendro naudojimo patalpų, kaip ir pareiškėjas, trečdaliais, nuomininkams, kaip ir pareiškėjui, 2008 m. pabaigoje buvo išduotos valstybės garantijos, į kurių butų vertes buvo įskaičiuotos ir butams priskirtų bendro naudojimo patalpų trečdalių vertės, taip pat nepagrindžia šių teiginių jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais). Be to, 2008 m. pareiškėjui išduota valstybės garantija ir joje nustatyta turto (nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune) vertė šiuo atveju nebeturi reikšmės, kadangi pats pareiškėjas, nesutikdamas su ja, kreipėsi į teismą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. A525-969/2010 tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir panaikino 2008 m. gruodžio 17 d. valstybės garantiją Nr. 2696, įpareigodamas atsakovą (Kauno miesto savivaldybės administraciją) iš naujo organizuoti pareiškėjo nuomojamo buto įvertinimą rinkos kaina, todėl 2008 m. nustatyta nuomojamo buto rinkos kaina bei jos vertinimo metu naudotais duomenimis (tarp jų ir buto plotu) pareiškėjas nebegali remtis. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo nuomojamo buto ploto pasirinkimo, vertinant šį turtą.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog vertinant nuomojamą turtą (butą) neteisėtai ir nepagrįstai panaudotos nekilnojamojo turto verčių zonos, pažeidžiant reikalavimą buto rinkos vertę nustatyti individualaus vertinimo būdu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, jog turto vertintojas ginčo buto vertinimo metodo parinkimą detaliai pagrindė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje, todėl abejoti metodo parinkimo teisingumu nėra pagrindo, t. y. buvo įvertinti visi faktoriai, lemiantys buto rinkos vertę, todėl abejoti įvertinimo teisingumu ir pagrįstumu nėra pagrindo. Pažymėtina, jog nekilnojamojo turto verčių zonos nebuvo vienintelis ir lemiantis kriterijus, nustatant galutinę buto vertę. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bei matyti iš Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 14-K-004 (I t., b. l. 49–72), vertinant butą, buvo taip pat atsižvelgta į objekto lokalizaciją, inžinerinę infrastruktūrą, pastato inžinerinę įrangą ir inžinerinę komunikacijų būklę, pastato, patalpos fizinį amžių ir būklę, susisiekimo, privažiavimo galimybes, panašių butų sandorių kainas ir sąlygas Žaliakalnyje, tokių butų pasiūlą ir paklausą bei kt. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad iš esmės turto vertinimas buvo atliktas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jo nurodoma teismų praktika nepaneigia to, jog šiuo atveju buvo atliktas individualus ginčo turto (nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune) vertinimas, naudojant įvairius vertinimo kriterijus ir metodus. Pareiškėjo pateikta P. C. turto ir verslo tyrimo centro turto vertės nustatymo pažyma Nr. 1007/01 (I t., b. l. 21) taip pat nepaneigia Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr.14-K-004, kadangi ji sudaryta dar 2010 m. atlikto turto vertinimo pagrindu, paties pareiškėjo užsakymu, be to, prie jos nėra pateikta visa turto vertinimo ataskaita, leidžianti nustatyti taikytus turto vertinimo kriterijus bei metodus ir įvertinti jų pagrįstumą ir teisingumą. Taip pat, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prašymas vadovautis
2008 m. spalio 29 d. UAB „Census Optimus“ ginčo buto turto vertės nustatymo ataskaita
Nr. VN-08/10-347 yra nepagrįstas, kadangi jau minėta galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi panaikinta pareiškėjui suteikta valstybės garantija ir joje nustatyta nuomojamo buto vertė pripažinta neteisinga, todėl vertinimas buvo atliktas iš naujo ir senuoju vadovautis nebėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Vien Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 14-K-004 buvimas byloje neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos pateikti šios ataskaitos tinkamumą paneigiančius įrodymus.
28. Galiausiai, pasisakydama dėl trečiojo pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad savo valią dėl garantijos pasirinkimo pareiškėjas išreiškė ir tai padarė tinkamai, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal atsakovo užsakymu nustatytą ginčo patalpų rinkos vertę Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjas nepareiškė ir nepateikė tinkamai užpildyto apklausos lapo dėl valstybės garantijos (rūšies) pasirinkimo, kadangi pareiškėjo 2014 m. birželio 9 d. užpildytame ir notaro patvirtintame apklausos lape dėl valstybės garantijos pasirinkimo (I t., b. l.
45–46) pareiškėjo nurodyta nuomotų patalpų (buto) vertė (280 000 Lt) neatitiko atsakovo teisės aktų nustatyta tvarka atlikto buto vertinimo metu nustatytos jo vertės (34 000 Lt), taigi pareiškėjas šiame lape iš esmės išreiškė ne valstybės garantijos pasirinkimą, o nesutikimą su jam siūloma valstybės garantija, juo labiau, kad 2014 m. birželio 4 d. atsakovui pateikė pretenziją, kad vertinimo ataskaita suklastota ir pasiūlė pasinaudoti, jo manymu, „teisingu ir savalaikiu buto (duomenys neskelbtini) įvertinimu – 282 000 Lt“, pateikdamas minėtos 2010 m. liepos 1 d. P. C. turto ir verslo tyrimo centro turto vertės nustatymo pažymos kopiją, kurioje įrašyta buto vertė – 282 000 Lt. Be to, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pats savo veiksmais trukdė atsakovui atlikti teisės aktais nustatytas pareigas suteikti pareiškėjui ir jo šeimos nariams valstybės garantiją, kadangi dokumentų su pakartotiniu siūlymu pasirinkti valstybės garantiją ir tinkamai užpildyti lapą pareiškėjas neatsiimdavo (III t., b. l. 145, 154, 161), nors atsakovas ėmėsi visų veiksmų, siekdamas teisės aktų nustatyta tvarka pranešti pareiškėjui ir jo šeimos nariams dėl valstybės garantijos pasirinkimo (III t., b. l. 149–153, 155–160, 162–164).
29. Pabrėžtina, jog valstybės garantinio dokumento išdavimas savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, yra savivaldybės vykdomųjų institucijų pareiga. Valstybės garantijos nuomininkui išdavimas negali būti priklausomas vien nuo jo valios. Atkūrimo įstatymas netoleruoja ir nenumato situacijų, kai valstybės garantija gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkui nebūtų išduodama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-237/2008). Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai nepasirašo arba atsisako pasirašyti valstybės garantiją, savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos dokumente įrašo ir savo parašu patvirtina atitinkamą žymą. Taigi nuomininko ir jo šeimos narių nepasirašymas valstybės garantiniame dokumente nedaro valstybės garantijos negaliojančia.
30. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Milda Vainienė
Dalia Višinskienė