Administracinė byla Nr. A-664-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02352-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2018 m. liepos 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kameros avarinės būklės, neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos, temperatūros, apšvietimo, veisiasi pelėsis. Dėl to patyrė fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Taip pat nurodė, kad jo privatumas pažeidžiamas, nes sanitarinis mazgas pilnai neatitvertas nuo likusios kameros dalies.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. birželio 29 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių), pažymėdamas, kad stengiasi, kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus resursus. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – teisė į minimalią ploto normą vienam asmeniui ir privatumą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. liepos 1 d. buvo pažeista. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2018 m. birželio 29 d. buvo laikomas vienas 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 124; toje pačioje kameroje kartu su kitu asmeniu buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. liepos 1 d.; 2018 m. liepos 11 d. vienas buvo laikomas kameroje Nr. 114, kurios plotas 7,31 kv. m. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. 2018 m. rugpjūčio mėn. pranešime Lukiškių TI-K Ūkio skyrius nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas yra apie 0,7 kv. m.

7.       Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,7 kv. m), pripažino, kad minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista tik 2 dienas, o ploto trūkumas buvo labai nežymus – vietoje 3,6 kv. m ploto, pareiškėjui teko 3,31 kv. m ploto (vos 29 kv. cm mažiau nei nustatyta teisės aktuose minimali norma). Taigi, Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

8.       Teismas, remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, taip pat kamerų fotonuotraukomis nustatė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tačiau teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Nors teismas sutiko su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų/ nuteistųjų teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta tuo metu, kai jis dvi dienas buvo laikomas kameroje Nr. 124 kartu su kitu asmeniu, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

9.       Teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti skaidraus stiklo pritaikyti vėdinimui langai), visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas atitinka normas. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji gyvenamąsias patalpas tvarko patys arba nuteistieji, paskirti atlikti ūkio darbus.

10.       Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu patikrinimai nebuvo atliekami, bet artimu jo buvimui metu kamerose Nr. 114 ir Nr. 124 išmatuota bendra dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Drėgmė neviršija nustatytų normų. Užfiksuoti pažeidimai – vizualiai nešvarios kameros Nr. 114 durų grotos ir techniškai netvarkingas unitazas, tačiau šie pažeidimai fiksuoti ir operatyviai pašalinti dar iki pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad ginčo kamerose buvo natūralus apšvietimas, tai atitiko HN 134:2015 15 punkto reikalavimą. Be to, nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerų būklės, ventiliacijos, temperatūros, apšvietimo, pelėsio buvo laikomi objektyviai nepagrįstais.

11.       Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista nežymiai (pareiškėjui teko 29 kv. cm ploto mažiau nei nustatyta teisės aktuose minimali norma) ir neužtikrintas privatumas vos dvi dienas. Byloje nenustatyta, kad dėl šių trumpalaikių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sunkių neigiamų pasekmių. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

III.

12.       Pareiškėjas S. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimą.

13.       Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nenuosekliai išnagrinėjo jo skundą, daugiausiai vadovavosi Lukiškių TI-K pateiktais įrodymais.

14.       Pareiškėjo teigimu, atsakovas jį kalindamas pažeidė tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjas remiasi teismų praktika dėl žalos atlyginimo, priežastinio ryšio nustatymo. Akcentuoja, kad materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui apskritai niekas, jokie pinigai, negali atstoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2018 m. liepos 2 d. ir nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. liepos 12 d., atlyginimo.

16.       Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad 2 dienas, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, buvo nežymiai pažeista minimali ploto norma ir neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nusprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

17.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu, padavė apeliacinį skundą.

18.       Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista 2 dienas, kai pareiškėjui teko 3,31 kv. m ploto. Pareiškėjui tekusio kameros ploto skaičiavimus teismas atliko iš kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą ir padalinęs iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Taigi šiame įsakyme nėra reglamentuota, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, į jį neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Įsakymo nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

19.       Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai iš kameros ploto atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą ir dėl šios priežasties neteisingai nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 2 dienas. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis matyti, kad net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatyta, kad, neatėmus sanitarinio mazgo užimamo ploto, pareiškėjui teko nuo 3,655 kv. m iki 7,31 kv. m ploto.

20.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje neužtikrinimo, nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą ir nustatė pareiškėjo atžvilgiu pažeidimą, tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, o atsakovas apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas.

21.       Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

22.       Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

23.       Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

24.       Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje įvertinusi pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nesant byloje duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, nenustačius kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

25.       Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde mini draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiauriai elgtis, teigia, kad šie draudimai buvo pažeisti, tačiau šių teiginių pareiškėjas nekonkretizavo, nenurodė, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė jo atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija negali nagrinėti tokių abstrakčių ir visiškai nedetalizuotų pareiškėjo teiginių.

26.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramutė Ruškytė 

        Arūnas Sutkevičius

        Virginija Volskienė