Administracinė byla Nr. eAS-556-815/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01249-2025-8
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. gugužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, atsakovas) 2025 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (19.22-10) RAA-1485 apskaičiuoti mokestinę prievolę pareiškėjui mokesčių administratoriaus iniciatyva, kuriuo jam apskaičiuota akcizų mokestinė prievolė 20 933 Eur (FR1119 forma) (toliau – ir Sprendimas); 2) pripažinti, kad pareiškėjui nekyla prievolė mokėti akcizo mokesčio už konfiskuotas ir sunaikintas, neteisėtai įvežtas prekes, ir atitinkamai panaikinti visas iš Sprendimo kylančias pasekmes.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI Sprendimo priverstinį vykdymą ir bet kokius jo pagrindu atliekamus išieškojimo veiksmus iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.
Pareiškėjas nurodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pradėjus vykdomąjį išieškojimą pagal ginčijamą skundžiamą Sprendimą, jam kiltų žala. Be to, Sprendimu apskaičiuota ir šiuo metu inicijuota 20 933 Eur akcizo mokesčio sumos išieškojimas, kurios, pareiškėjo nuomone, jis neturi pareigos mokėti. Pareiškėjas teigė, kad galiojantis teisinis reguliavimas aiškiai nenumato akcizo mokestinės prievolės už konfiskuotas ir sunaikintas prekes, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad skundas bus patenkintas ir Sprendimas panaikintas kaip prieštaraujantis įstatymams.
Pareiškėjas tvirtino, kad jo reikalavimai yra preliminariai pagrįsti, o vykdomas išieškojimas dar bylos nagrinėjimo metu sukeltų neproporcingą finansinę naštą bei padarytų jam didelę žalą. Pasak pareiškėjo, net ir grąžinus jam išieškotas lėšas po galbūt palankaus teismo sprendimo, visiško status quo (padėtis, kuri yra) atstatyti nepavyktų – pareiškėjas patirtų sunkiai kompensuojamus praradimus, pavyzdžiui, priverstinį turto realizavimą, veiklos apribojimą, finansinio likvidumo sumažėjimą. Todėl, siekiant užtikrinti pareiškėjo teisių efektyvią gynybą ir išvengti didelės žalos, būtina taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
II.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. kovo 24 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu apskaičiuota bei, kaip teigė pareiškėjas, šiuo metu yra inicijuojamas 20 933 Eur akcizo mokesčio sumos išieškojimas. Tačiau teismas vertino, jog tai nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę vien dėl to, kad pareiškėjas gali ateityje patirti tam tikrų neigiamų pasekmių. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jo reikalavimai yra preliminariai pagrįsti, o vykdomas išieškojimas dar bylos nagrinėjimo metu sukeltų neproporcingą finansinę naštą, teismas sprendė, jog jis, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, negali iš anksto imtis priemonių prevenciškai ginti pareiškėjo galbūt pažeistų teisių.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašyme nurodytos pasekmės kaip praradimai gali būti kompensuoti įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, jog tai neatitaisoma žala.
Teismas pažymėjo, kad svarbu ir tai, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra išskirtinio pobūdžio įsikišimas į teisinius santykius, kol dar ginčas nėra išspręstas, ir jų taikymas galimas tik tada, kai susidaro išskirtinės aplinkybės, rodančios, kad jų nepritaikius vėlesnis šalių grąžinimas į buvusią padėtį yra neįmanomas arba beveik neįmanomas. Tačiau tokių aplinkybių buvimo pareiškėjas neįrodė, juolab, kad susidariusioje situacijoje pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, byla faktiškai būtų išspręsta pareiškėjo naudai, nors galutinis teismo sprendimas joje nėra priimtas, todėl netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 24 d. nutarties dalį, kuria teismas netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti VMI Sprendimo priverstinį vykdymą (ir bet kokius išieškojimo veiksmus pagal šį Sprendimą) iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutarties argumentus, dėl kurių buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi nesutinka.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtį ir būtinybę. Nurodo, kad nepanaikinus skundžiamo Sprendimo vykdymo bylos nagrinėjimo laikotarpiu, yra paneigiama reikalavimo užtikrinimo priemonės esmė – užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą ir apginti pareiškėjo teises nuo galimo pažeidimo dar iki ginčo išsprendimo. Pareiškėjas tvirtina, kad ginčija pačią mokestinę prievolę, t. y. ginčo dalykas – ar jis apskritai turi pareigą mokėti 20 933 Eur akcizo mokestį už konfiskuotas prekes. Mano, jog leidžiant VMI Sprendimą vykdyti priverstinai iki bus išnagrinėtas šis ginčas, pareiškėjui tektų patirti naštą, kurios teisėtumą jis ginčija, o toks vykdymas dar bylos nagrinėjimo metu iškreipia proceso šalių interesų pusiausvyrą ir sumažina pareiškėjo teisių teisminės gynybos veiksmingumą, nes galbūt jam palankus teismo sprendimas neapsaugos jo nuo jau įvykdyto išieškojimo padarinių. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija, leidžianti toliau vykdyti ginčijamą Sprendimą, prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirčiai ir paneigia šio instituto esmę, nukreiptą į status quo išlaikymą ginčo nagrinėjimo laikotarpiu.
Pareiškėjas tvirtina, kad jam gresia sunkiai atitaisoma didelė žala, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino realią žalos grėsmę, kylančią pradėjus išieškojimą. Akcentuoja, kad nurodė konkrečias neigiamas pasekmes, kurios kiltų priverstinai išieškant ginčijamą sumą: priverstinis turto realizavimas, pareiškėjo ūkinės veiklos apribojimai, ženklaus finansinio likvidumo sumažėjimas ir pan., o tokios pasekmės reikštų ne vien laikino pobūdžio nepatogumus, bet ir ilgalaikius praradimus, kurių visiškai kompensuoti negalėtų net ir vėliau galbūt grąžintos išieškotos lėšos. Be to, ne visi praradimai yra išmatuojami vien pinigų suma, pavyzdžiui, priverstinai realizavus pareiškėjo turtą, jo sugrąžinimas gali būti neįmanomas. Pareiškėjo nuomone, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, egzistuoja realus pavojus, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam kils sunkiai atitaisoma didelė žala. Teigia, kad šioje byloje nėra ginčo dėl pirmosios sąlygos, t. y. skundo preliminaraus pagrįstumo, nes jis prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindė savo reikalavimus (nurodė, jog įstatymai nenumato akcizo prievolės tokioje situacijoje, todėl VMI Sprendimas tikėtina neteisėtas), o pirmosios instancijos teismas nepaneigė skundo prima facie pagrįstumo. Todėl, pareiškėjo vertinimu, ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyti kriterijai yra tenkinami: skundas tikėtinai pagrįstas, o nepritaikius priemonės pareiškėjui kils neatitaisoma didelė žala. Tokiomis aplinkybėmis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti teisingą bylos baigtį.
Pareiškėjas nurodo, kad vykdymo sustabdymas šiuo atveju atitinka proporcingumo principą ir proceso šalių interesų pusiausvyrą, nes laikinas paskirtos piniginės prievolės vykdymo atidėjimas, kol teismas iš esmės pasisakys dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo, nepažeidžia proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso bei yra adekvatesnis siekiamam tikslui konkrečioje situacijoje nei neatidėtas vykdymas. Pareiškėjo nuomone, esant ginčui dėl finansinės sankcijos teisėtumo, įpareigojimo sumokėti skubus vykdymas nėra tikslingas, kol ginčas neišnagrinėtas, be to, priverstinis mokėjimo išieškojimas nebūtinas jokiam viešajam interesui užtikrinti, kadangi valstybė jau perėmė neteisėtai gabentas prekes, o finansinių sumų išieškojimą galima atidėti iki ginčo pabaigos, nepadarant žalos nei valstybės interesams, nei visuomenei. Pareiškėjo teigimu, tarpinė Sprendimo vykdymo sustabdymo priemonė užtikrintų pusiausvyrą: jeigu galutinis teismo sprendimas bus palankus VMI, mokestinė suma bus išieškota (galbūt su delspinigiais), o jeigu teismo sprendimas palankus pareiškėjui, bus išvengta nereikalingo ir žalingo išieškojimo. Todėl, pareiškėjo vertinimu, vykdymo sustabdymas labiau atitinka proporcingumo, teisingumo ir šalių lygiateisiškumo principus nei neatidėliotinas išieškojimas bylos nagrinėjimo metu.
Pareiškėjas tvirtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neišsprendžia ginčo iš esmės, mano, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog sustabdžius VMI Sprendimo vykdymą byla faktiškai būtų išspręsta pareiškėjo naudai, yra nepagrįstas. Teigia, kad laikinas vykdymo sustabdymas nereiškia ginčo išsprendimo, nes juo tik laikinai nustatoma padėtis iki bylos išnagrinėjimo, siekiant užkirsti kelią galimai žalai. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, jis laikinai nebūtų verčiamas mokėti ginčijamo mokesčio, tačiau galutinai dėl šios mokestinės prievolės buvimo ar nebuvimo pasisakys teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Pažymi, kad jeigu teismas atmes pareiškėjo skundą, VMI Sprendimas liks galioti, ir jam teks sumokėti priteistą sumą, todėl laikinas vykdymo atidėjimas tam neturės jokios įtakos, išskyrus tai, jog mokėjimas bus atidėtas iki bylos pabaigos. Tačiau netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, egzistuoja rizika, jog pareiškėjui palankus teismo sprendimas būtų iš esmės beprasmis, nes iki jo priėmimo bus įvykdytas išieškojimas, sukėlęs sunkių padarinių, pavyzdžiui, pareiškėjo turto praradimą. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, laikino vykdymo sustabdymo institutas skirtas tam, kad teismo procesas būtų veiksmingas, o galutinis teismo sprendimas įgyvendinamas teisingai, neatsiradus neproporcingai didelės žalos nė vienai šaliai. Be to, VMI nėra kaip nors suvaržomas ginče iš esmės, nes jam palankaus sprendimo atveju jis galės išieškoti mokestį, o laikinas vykdymo atidėjimas apsaugos pareiškėją nuo galbūt neteisėto išieškojimo padarinių. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šioje byloje nereiškia bylos išsprendimo iš anksto, tačiau, priešingai, užtikrina, jog teismo sprendimas, kad ir koks jis būtų, galėtų būti įvykdytas teisingai ir proporcingai.
Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, taip pat neįvertino jam realios žalos grėsmės ir nukrypo nuo teismų praktikos, kuri pripažįsta reikalavimo užtikrinimo priemonių svarbą ginčuose dėl piniginių prievolių vykdymo. Mano, jog egzistuoja visos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra naikintina.
Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir nurodo, kad su jais nesutinka. Vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui patikimų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad pradėjus priverstinį išieškojimą dėl ginčijamos sumos, tai jam sukels neproporcingą finansinę naštą ir padarys didelę žalą, yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė tokių aplinkybių pagrindžiančių duomenų.
Atsakovas akcentuoja, kad tai, jog pagal Sprendimą bus vykdomas priverstinis išieškojimas ir dėl to pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, nėra aplinkybė, patvirtinanti, jog jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovo teigimu, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galbūt kilsiančias neigiamas pasekmes ateityje.
Atsakovas tvirtina, jog atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad ne visi praradimai yra išmatuojami vien pinigų suma, pavyzdžiui, priverstinai realizavus pareikėjo turtą, jo sugrąžinimas gali būti neįmanomas, kadangi valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis pareiškėjas neturi registruoto nekilnojamojo turto, o valstybės įmonės Regitros duomenimis pareiškėjo vardu nėra įregistruotų transporto priemonių. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas neturi jokio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti jo ginčijamos mokestinės nepriemokos išieškojimą.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neįrodė, kad nesustabdžius skundžiamo Sprendimo vykdymo jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurią naikinti skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 24 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI Sprendimo priverstinį vykdymą ir bet kokius jo pagrindu atliekamus išieškojimo veiksmus iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutarties dalimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjo prašyme nurodytos pasekmės kaip praradimai gali būti kompensuoti įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai neatitaisoma žala, be to, pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė išskirtinių aplinkybių, rodančių, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės vėlesnis šalių grąžinimas į buvusią padėtį būtų neįmanomas arba beveik neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, byla faktiškai būtų išspręsta pareiškėjo naudai, nors galutinis teismo sprendimas joje nėra priimtas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtį ir būtinybę. Akcentuoja, kad jam gresia sunkiai atitaisoma didelė žala, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino realią žalos grėsmę, kylančią pradėjus išieškojimą, be to, vykdymo sustabdymas nagrinėjamu atveju atitinka proporcingumo principą ir proceso šalių interesų pusiausvyrą bei neišsprendžia ginčo iš esmės. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, taip pat neįvertino jam realios žalos grėsmės bei nukrypo nuo teismų praktikos. Tvirtina, jog egzistuoja visos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Taigi, procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonėms – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017, 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-552/2022 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).
Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčija VMI Sprendimą apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva, kuriuo jam apskaičiuota akcizų mokestinė prievolė 20 933 Eur (FR1119 forma). Pareiškėjas siekia, jog būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdytas VMI Sprendimo priverstinis vykdymas ir bet kokie išieškojimo veiksmai pagal šį Sprendimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes, mano, kad jam gresia sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo prašyme nurodomos pasekmės kaip praradimai gali būti kompensuoti įstatymų nustatyta tvarka, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad tai neatitaisoma žala.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Bendro pobūdžio nesutikimas, kitokia subjektyvi pareiškėjo nuomonė, neturinti nei teisinio, nei faktinio pagrindo, nėra pagrindas naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.
Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos neatitinka ABTĮ 70 straipsnio reikalavimų, nes neįrodo, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).
Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesuponuoja kitokio nustatytų aplinkybių vertinimo ar kitokių išvadų nei skundžiamos nutarties dalyje nurodė pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjo nurodytas bendro pobūdžio priežastis, dėl kurių, jo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, sprendžia, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 24 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė