Administracinė byla Nr. A-245-822/2019

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       V. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (10.126) S34-17 (toliau – ir 2016 m. gegužės 25 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5371 (toliau – ir 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

1.1.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamais sprendimais jam buvo atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Atsakovai vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Teigė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-347/2010 pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tačiau prašymo pateikimo VSDFV Utenos skyriui metu teistumas pareiškėjui buvo išnykęs. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 97 straipsnio 6 dalis numato, kad kai sueina šio kodekso 97 straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteisti. Tvirtino, jog atsižvelgiant į minėtąsias kodekso nuostatas, pareiškėjas prašymo VSDFV Utenos skyriui pateikimo metu turėjo išnykusį teistumą, tai yra, jis laikytinas neteistu, todėl, mano, kad VSDFV Utenos skyrius, spręsdamas dėl pareiškėjo pateikto prašymo, turėjo įvertinti šias aplinkybes ir skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą policijoje. Pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismas yra nubaudęs pareiškėją už tyčinių nusikaltimų padarymą ir paskyręs kriminalinę bausmę, kurią jis atliko, tačiau atsisakymas skirti pareiškėjui užtarnautą pensiją, tuo pagrindu, kad pareiškėjas buvo teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, nors teistumas ir yra išnykęs, reiškia pareiškėjo nubaudimą už tą patį nusikaltimą antrą kartą, pritaikant jam turtinio pobūdžio sankciją – atsisakymą mokėti jo užtarnautą pensiją, kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Pareiškėjo teigimu, Pareigūnų valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintu reguliavimu yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalis, draudžianti bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Pažymėjo ir tai, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata yra ir diskriminuojanti bei pažeidžianti Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, kadangi asmenims, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau paskirta ir mokama, ji yra mokama ir toliau, nežiūrint į tai, kad asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tuo tarpu asmenims, kaip ir pareiškėjui, kurie pradžioje yra nuteisiami, o vėliau yra sprendžiamas klausimas dėl jų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo, pensija yra neskiriama, nors iš esmės abi asmenų grupės yra analogiškoje situacijoje, tačiau būdami teisti už tyčinio nusikaltimo padarymą valstybinę pensiją gauna, o kiti – ne. Mano, kad šiuo atveju yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, tai yra, lygybės įstatymui principas.

1.2.       Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 5 d. teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas). Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jam kyla pagrįstų abejonių, ar Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio, 31 straipsnio 5 dalies, 23 straipsnio nuostatoms, tai yra, asmenų lygiateisiškumo, draudimo bausti antrą kartą už tą patį nusikaltimą ir nuosavybės neliečiamumo principams. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą grindė Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, kuriuo buvo pripažinta, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Pareiškėjo teigimu, jis tarnaudamas policijoje turėjo teisėtą lūkestį, kad suėjus įstatymo nustatytam amžiui, gaus savo užtarnautą pensiją už tarnybą policijoje. Pensijos neskiriant, yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į nuosavybę, o tuo pačiu ir Konstitucijos 23 straipsnis.

2.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

2.1.       Atsakovas nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nurodė, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-6228 nustatyta, kad pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje
Nr. 1-32-347/2010, įsiteisėjusiu 2010 m. gruodžio 30 d., nuteistas už BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytų tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl buvo priimtas sprendimas neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsakovas remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimais tvirtino, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei; jų paskirtis inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Atsakovas paaiškino kad įstatymų leidėjas nustatydamas Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnyje 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Teigė, kad pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgęs į Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą ir žinodamas, kad pareiškėjas nuteistas dėl BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo tuo laikotarpiu, kuomet jis jau nedirbo, pagrįstai, siekdamas, kad pareigūno valstybinė pensija būtų paskirta tik asmeniui, kuris savo tarnybą atliko nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nepažemino pareigūno vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu, priėmė sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Esant nurodytoms aplinkybėms, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.2.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 27 d. rašte išdėstė savo nuomonę dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškino, jog Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, reiškia, kad nutraukiamas asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, todėl Konstitucinis Teismas pripažino, jog yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas. VSDFV Utenos skyriaus nuomone, Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nėra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas tiek 2003 m. liepos 4 d. nutarime, tiek kituose nutarimuose ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams prieštarauja paskirtos ir iki tol mokėtos pensijos dydžio mažinimas ar mokėjimo nutraukimas. Tuo tarpu Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kokioms aplinkybėms esant pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra reglamentuotas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimas ar paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimas. Atsakovas, remdamasis nurodytų aplinkybių pagrindu, prašė kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimą spręsti teismo nuožiūra.

3.       Atsakovas VSDFV atsiliepimu prašė administracinę bylą nutraukti, konstatavus praleistą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą arba, teismui pripažinus, kad kreipimosi į teismą terminas nėra praleistas arba jis atnaujintinas, pareiškėjo skundą atmesti.

3.1.       Dėl pareiškėjo skundo argumentų nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priėmė įvertinęs Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-6228, kurio duomenimis, įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą bei vadovaudamasis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nurodė, kad VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VDFV Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo, nustatė, kad VSDFV Utenos skyrius pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pažymėjo, kad iš teismui pateikto skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu ir nenurodo jokių argumentų, jog priimant skundžiamus atsakovų sprendimus buvo neteisingai taikytos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Akcentavo, kad pareiškėjas savo 2016 m. balandžio 18 d. prašyme dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes nurodė, kad yra neteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tuo tarpu faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl, vadovaujantis Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskirtina.

3.2.       Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškino, kad Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalies nuostata, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, reiškia, kad nutraukiamas asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, todėl Konstitucinis Teismas pripažino, jog yra pažeidžiamos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas. VSDFV nuomone, Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nėra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas nuosavybės neliečiamumo principas. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas tiek 2003 m. liepos 4 d. nutarime, tiek kituose nutarimuose ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams prieštarauja paskirtos ir iki tol mokėtos pensijos dydžio mažinimas ar mokėjimo nutraukimas. Tuo tarpu Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kokioms aplinkybėms esant pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra reglamentuotas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimas ar paskirtos pensijos mokėjimo nutraukimas.

II.

4.       Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

6.       Teismas, siekdamas neapriboti pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų jo teisių gynimo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgęs į pareiškėjo skunde pateiktus paaiškinimus apie ginčijamo sprendimo gavimo aplinkybes, bei į tai, kad pareiškėjas terminą praleido labai nežymiai (tik 2 darbo dienas) atnaujino terminą skundui paduoti.

7.       Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:

7.1.       pareiškėjas 1999 m. gruodžio 17 d. atsistatydino savo noru, jis buvo atleistas iš tarnybos Apsaugos policijos skyriaus prie Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato inspektoriaus pareigų. VSDFV Utenos skyriuje 2016 m. balandžio 22 d. buvo gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato persiųstas pareiškėjo 2016 m. balandžio 18 d. prašymas su papildomais dokumentais dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir dokumentus, įvertinęs Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gegužės 13 d. pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-6228, kurio duomenimis, įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą bei vadovaudamasis Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2016 m. rugpjūčio 27 d. skundu kreipėsi į VSDF valdybą, kuri 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu jo skundo netenkino, konstatuodama, kad VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą.

7.2.       Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-347/2010, įsiteisėjusiu 2010 m. gruodžio 30 d., pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje padarymą.

8.       Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimu neskirti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, jis yra baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Teismas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu pripažino, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui, tačiau Konstitucinis Teismas antikonstitucine iš esmės pripažino, tik tą Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją (tai yra, anksčiau paskirtą pensiją nustojama mokėti). Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies aspektu nurodyta, kad aptariamas teisinis reguliavimas reiškia, jog asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Dėl atitikties Konstitucijos 52 straipsniui teismas pasisakė, jog asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas pareigūnų ar karių valstybinei pensijai gauti, turi teisę į šią pensiją. Jeigu asmeniui pareigūnų ar karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi kitokia situacija, tai yra, tokia teisinė padėtis, kai pareiškėjas, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo cituojamas Konstitucinio teismo nutarimas neaktualus, nes pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, kurią vėliau būtų buvę atsisakyta mokėti, o buvo sprendžiamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo klausimas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius dėl dvigubo nubaudimo vertino kaip nepagrįstus. 

9.       Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, nors ir įgijęs teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, neatitinka Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo nustatytų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo sąlygų. Nors pareiškėjo teistumas ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau teistumas yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris yra reikšmingas Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju. Teismas pasisakė, kad pareiškėjo ir kitų pareigūnų, kuriems pradžioje pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra paskiriama, o po to jie yra nuteisiami už tyčinių nusikaltimų padarymą, teisinė padėtis nėra vienoda, nes šiems asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija jau buvo paskirta, jie šios pensijos paskyrimo metu atitiko visas teisės aktų nustatytas sąlygas ir paskirtoji pensija jiems buvo mokama, o pareiškėjas šių sąlygų neatitinka, dėl ko jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija nėra skiriama. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir nustatytas faktines aplinkybes, kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl lygybės įstatymui, teisės į nuosavybę principų pažeidimo.

10.       Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas buvo esminis, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo pareiškėjui. Todėl tai, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus po to, kai baigė tarnybą vidaus reikalų sistemoje, nėra teisiškai reikšminga. Taigi, teismas sprendė, kad VSDFV Utenos skyrius, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-6228 nurodyta informacija, kad pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje
Nr. 1-32-347/2010, įsiteisėjusiu 2010 m. gruodžio 30 d., nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tinkamai taikė imperatyvias Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atitinkamai teismas darė išvadą, kad ginčijami atsakovų sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra pagrindo, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra teisinio pagrindo.

11.       Teismas, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo doktriną, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo prašyme nurodytos įstatymo dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė.

III.

12.       Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, 31 straipsnio 5 dalies, 23 straipsnio nuostatoms.

12.1.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja savo skundo reikalavimus ir nesutikimo su atsakovų sprendimais argumentus teiktus pirmosios instancijos teismui.

12.2.       Pareiškėjas apeliaciniam skunde teigia, kad teismas nepasisakė dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies prieštaravimo Konstituciniam asmenų lygybės principui.

13.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą. Atsiliepime iš esmės nurodo savo poziciją teiktą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentavo, kad:

13.1.       Apeliantui 2016 m. balandžio 18 d. su prašymu kreipiantis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo jau galiojo Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nustatyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

13.2.       Konstitucinio Teismo aiškinimu, sąvokos ,,teistas“ ir turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

13.3.       Utenos skyrius tinkamai taikė imperatyvias Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo atveju priimto sprendimo pagrindu nebuvo nepažeidžiamos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, 29 straipsnio ir 23 straipsnio nuostatos.

14.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą.

14.1.       Atsiliepime iš esmės atkartoja savo poziciją teiktą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad teismas tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir taikė pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą reglamentuojančius teisės aktus, rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, todėl pagrįstai ir argumentuotai nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies konstitucingumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

16.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Utenos skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (10.126) S34-17 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5371 teisėtumo ir VSDFV Utenos skyriaus įpareigojimo skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

17.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas yra esminis, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo pareiškėjui. Teismas sprendė, kad VSDFV Utenos skyrius tinkamai taikė Pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad ginčijami atsakovų sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra pagrindo.

18.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tuos pačius nesutikimo su VSDFV Utenos skyriaus sprendimu argumentus. Akcentuoja, kad pareiškėjo teistumas tuo metu kai jis kreipėsi į atsakovą dėl pensijos skyrimo buvo pasibaigęs. Pensijos neskyrimą vertina kaip baudimą už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

19.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje
Nr. 1-32-347/2010 (įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 30 d.) nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą.

20.       1999 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas atsistatydino savo noru ir buvo atleistas iš tarnybos Apsaugos policijos skyriaus prie Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato inspektoriaus pareigų. VSDFV Utenos skyriuje 2016 m. balandžio 22 d. buvo gautas pareiškėjo 2016 m. balandžio 18 d. prašymas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir dokumentus, įvertinęs Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gegužės 13 d. pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-6228, nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje pareiškėjas nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl vadovaudamasis Pareigūnų valstybinių pensijų 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2016 m. rugpjūčio 27 d. skundu kreipėsi į VSDF valdybą, kuri 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu jo skundo netenkino, konstatuodamas, kad VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą.

21.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime pažymėjo, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia (be kita ko) – principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.

22.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją dar nebuvo įgijęs (ji jam nebuvo paskirta).

23.       Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

24.       Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pabrėžta, kad įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Konstitucija nenumato absoliutaus draudimo nutraukti teisės į valstybinę pensiją tolesnį įgyvendinimą, esant konstituciškai pagrįstoms sąlygoms.

25.       Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės pensijos skyrimą, numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija). Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

26.       Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo skunde kelto asmenų lygybės principo klausimo, nepagrįsti. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui, remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimuose esančiais išaiškinimais, nurodė, dėl kokių priežasčių, jo atžvilgiu nėra taikomos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo nuostatos. Teismas pabrėžė, kad nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai nuostata, kuria asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą atsisakoma mokėti jau paskirtą pensiją, šiuo atveju nėra aktuali, nes pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta, kurią vėliau būtų buvę atsisakyta mokėti, o buvo sprendžiamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo klausimas. 

27.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu tyčinių nusikaltimų padarymu, nėra. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme.

28.       Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.

29.       Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

30.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nurodyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsniui ir 31 straipsnio 5 daliai.

31.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

32.       Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

33.       Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

34.       Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

35.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.

36.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė