Civilinė byla Nr. 3K-3-574/2009 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
35.4; 67.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Buona vita“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB Nord banko ieškinį atsakovams UAB ,,Buona vita“, A. C. dėl skolos priteisimo; tretieji asmenys – R. S. J., R. J., AB ,,Swedbank“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl prievolės grąžinti paskolą pagal būsto kreditavimo sutartį tinkamo vykdymo. Kreditavimo sutartimi ieškovas AB DnB Nord bankas suteikė atsakovui UAB „Buona vita“ paskolą butui pirkti. Už kredito gavėjo prievolę laiku grąžinti paskolą laidavo atsakovas A. C.. Ieškovas nurodė, kad, kredito gavėjui laiku negrąžinus paskolos ir nemokėjus palūkanų, kreditavimo sutartis buvo nutraukta. Negrąžinta paskola sudaro 222 465,23 Lt, palūkanos – 10 996,81 Lt. Ieškovo nuomone, ta aplinkybė, kad paskolą už kredito gavėją grąžino trečiasis asmuo R. J., mokėjimo nurodymu pinigus pervesdama į ieškovo sąskaitą, nesudaro pagrindo teigti, jog prievolė įvykdyta tinkamai. Ieškovas, pagal mokėjimo nurodymo duomenis negalėdamas nustatyti, už kokį skolininką grąžinama paskola, grąžino trečiajam asmeniui jo pervestas lėšas.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų UAB ,,Buona vita“ ir A. C. solidariai 233 462,04 Lt negrąžintos paskolos pagal 2005 m. liepos 11 d. kreditavimo sutartį.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 30 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovas UAB ,,Buona vita“ pateikė prieštaravimus dėl teismo preliminaraus sprendimo ir ieškinio, teigdamas, kad jis įvykdė visus įsipareigojimus ieškovui pagal kreditavimo sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 3 d. sprendimu teismo preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad 2005 m. liepos 11 d. ieškovas AB DnB Nord bankas ir atsakovas UAB „Buona vita“ sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 276 000 Lt paskolą butui įsigyti. Prievolės pagal sutartį įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka ir laidavimo sutartimi, sudaryta kredito gavėjo ir atsakovo A. C. (laiduotojo). 2007 m. kredito gavėjas kreipėsi į ieškovą su prašymu leisti įkeistą butą parduoti; ieškovas davė sutikimą parduoti butą su sąlyga, kad pinigų suma pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį bus pervesta į jo tranzitinę sąskaitą kredito gavėjo skolai pagal kreditavimo sutartį padengti. 2007 m. liepos 19 d. atsakovas UAB ,,Buona vita“ ir trečiasis asmuo R. S. J. sudarė nurodyto buto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pirkėjas įsipareigojo pervesti 233 972,56 Lt į ieškovo tranzitinę sąskaitą pardavėjo prievolės pagal kreditavimo sutartį įvykdyti. 2007 m. rugpjūčio 20 d. trečiasis asmuo R. J. mokėjimo nurodymu pervedė pinigus į ieškovo tranzitinę sąskaitą, tačiau 2007 m. rugsėjo 4 d. ieškovas minėtą sumą grąžino trečiajam asmeniui R. J. tuo pagrindu, kad nėra aiški lėšų pervedimo paskirtis. 2008 m. kovo 3 d. raštu ieškovas pranešė atsakovams apie kreditavimo sutarties nutraukimą.
Teismas nurodė, kad atsakovas prievolei pagal kreditavimo sutartį įvykdyti pasitelkė trečiuosius asmenis, ir sprendė, kad trečiasis asmuo R. S. J., pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį įsipareigojęs pervesti į ieškovo tranzitinę sąskaitą pinigus, šio įsipareigojimo neįvykdė. Trečiasis asmuo R. J., pervesdama pinigus į ieškovo tranzitinę sąskaitą, 2007 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo nurodyme nurodė, kad lėšų gavėjas yra AB DnB Nord bankas, mokėjimo paskirtis – 2005 m. liepos 12 d. kreditavimo sutarties dengimas. Šiuo atveju pinigų gavėjas buvo ne ieškovas, o atsakovas UAB ,,Buona vita”, nes ši suma sumokama atsakovui UAB ,,Buona vita” už parduotą jam nuosavybės teise priklausantį butą, o pervedama į ieškovo tranzitinę sąskaitą tik tam, kad iki buto įkeitimo atsisakymo atsakovas nepanaudotų šių pinigų kitiems tikslams. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo R. J. mokėjimo paskirtyje neteisingai nurodė tiek lėšų gavėją, tiek kreditavimo sutarties datą ir numerį. Kadangi pagal 2007 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo duomenis ieškovo darbuotojas negalėjo nustatyti lėšų gavėjo, tai teismas laikė, kad ieškovas pagrįstai grąžino pervestus pinigus trečiajam asmeniui. Mokėjimų įstatymas nenustato ieškovo pareigos prieš grąžinant lėšas atlikti mokėtojo paieškos ir informavimo procedūras. Trečiasis asmuo R. J. turėjo galimybę patikslinti mokėjimo nurodymo turinio rekvizitus ir tinkamai įvykdyti prievolę, tačiau to nepadarė. Ieškovo 2007 m. rugsėjo 19 d. rašto teismas nelaikė įrodymu, kad atsakovo prievolė pagal kreditavimo sutartį buvo įvykdyta tinkamai, nes jis surašytas jau po to, kai ieškovas grąžino pervestas lėšas. Teismas konstatavo, kad prievolės pagal kreditavimo sutartį atsakovas neįvykdė, todėl teismo preliminarus sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas, yra pagrįstas ir teisėtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Buona vita“ apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė prievolės pagal kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad byloje esantys įrodymai (banko vyresniosios pardavimo vadybininkės L. M. 2007 m. rugsėjo 19 d. raštas, jos 2007 m. gruodžio 6 d. paaiškinimas ir 2007 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus 2-ojo notarų biuro notaro atstovo liudijimas) patvirtina, jog prievolę pagal kreditavimo sutartį jis įvykdė ir šį įvykdymą ieškovas priėmė (CK 6.123 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad vien tai, jog ieškovas grąžino pinigus trečiajam asmeniui, parodo, kad prievolė nebuvo įvykdyta. Tai, kad ieškovas prievolės įvykdymo nepriėmė, patvirtina aplinkybė, jog bankas nepanaikino buto įkeitimo. Būtent šį veiksmą bankas, sutikdamas su buto pardavimu, siejo su visišku atsakovo prievolės įvykdymu. Tai, kad prievolės įvykdymas nebuvo priimtas, nulėmė kaip ieškovo, taip ir atsakovo nerūpestingi veiksmai (mokėjimo dokumentuose buvo neteisingai nurodyta kreditavimo sutarties data, jos numeris, mokėjimo paskirtis). Šios išvados pagrįstumo nepaneigia ir banko vyresniosios vadybininkės L. M. 2007 m. rugsėjo 19 d. raštas, nes jis neinformatyvus, jame nenurodyta, kad bankas pripažįsta, jog atsakovas įvykdė prievolę, be to, raštas nepatvirtintas antspaudu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Buona vita“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.38, 6.50, 6.257 straipsnius, nepagrįstai netaikė Mokėjimų įstatymo 9 straipsnio, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokios kategorijos bylose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Dėl prievolės pasibaigimo. Mokėjimų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu mokėtojo ir gavėjo kredito įstaigos yra skirtingos, mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytu, kai gavėjo kredito įstaiga pagal mokėjimo nurodymą gauna lėšas iš mokėtojo kredito įstaigos. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo ne tik lėšų gavėjo kredito įstaiga, bet ir jų gavėjas. Ieškovas 2007 m. birželio 27 d. rašte buvo nurodęs, į kokią sąskaitą turi būti pervesti pinigai bei jų mokėjimo paskirtį: „kredito grąžinimas pagal 2005 m. liepos 12 d. kreditavimo sutartį Nr. 3991-05IL“. Teismai nepagrįstai pinigų gavėju laikė ne ieškovą, o kasatorių, dėl to klaidingai konstatavo, kad trečiasis asmuo R. J. mokėjimo nurodyme nurodė neteisingą gavėją. Pagal Mokėjimų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį laikytina, kad trečiasis asmuo R. J. tinkamai įvykdė prievolę už kasatorių ir ši prievolė pasibaigė, nes 2007 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo nurodymas buvo įvykdytas, lėšos įskaitytos į ieškovo tranzitinę sąskaitą, mokėjimo nurodyme jo paskirtis buvo nurodyta tokia, kokią buvo nurodęs ieškovas. Ta aplinkybė, kad ieškovas, būdamas neatidus ir nerūpestingas, pažeisdamas Mokėjimų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus, gautas lėšas grąžino trečiajam asmeniui R. J., negali būti pagrindas išvadai, jog kasatoriaus prievolė ieškovui nėra įvykdyta. Nors Mokėjimų įstatyme nenustatyta banko pareigos, prieš grąžinant pinigus, atlikti mokėtojo paieškos ir informavimo procedūros, tačiau tokia pareiga išplaukia iš bendrųjų banko veiklos principų – veikti ypač atidžiai ir rūpestingai.
2. Dėl tinkamo prievolė įvykdymo pripažinimo. Teismai nepagrįstai nesilaikė CK 6.123 straipsnio 2 dalyje nustatytos prezumpcijos, kad kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, jog prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui. Ši prezumpcija reiškia, kad prievolės įvykdymo priėmimas kartu reiškia ir tai, jog prievolė įvykdyta tinkamai. Kadangi lėšos buvo įskaitytos į banko nurodytą tranzitinę sąskaitą, ieškovas 2007 m. rugsėjo 19 d. raštu patvirtino prievolės įvykdymą, tai preziumuojama, kad prievolė įvykdyta tinkamai. Aplinkybės, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, ieškovas neįrodė. Pažymėtina, kad ieškovas, net ir manydamas, jog kasatorius neįvykdė prievolės, visų pirmą savo teises turėjo įgyvendinti kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytinių ir iš gautų pinigų būtų atlyginta kreditoriui priklausanti suma (CK 4.192 straipsnio 2 dalis). Ieškovas, nepasinaudodamas teise nukreipti reikalavimą į įkeistą turtą, pažeidė protingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principus.
3. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad: aiškinant banko prievoles, susijusias su finansinių paslaugų teikimu, įskaitant ir suteiktų paskolų išdavimą bei jų grąžinimą, turi būti vadovaujamasi nuostata, jog bankas veikia ypač atidžiai ir rūpestingai laipsniu; jis verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką, tai įpareigoja verslo subjektą būti ypač atidžiam ir rūpestingam, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta; banko, kaip verslo subjekto, kaltė gali reikštis pačia mažiausia forma – klaidos padarymu, neatidžių pareigų atlikimu, nepakankamu dėmesingumu ar netgi atsitiktinumu, su kuriuo banko skolininkas ar klientas turi ryšį. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad bankas padarė nemažai klaidų, dėl kurių lėšos buvo grąžintos trečiajam asmeniui. Tai vertintina kaip banko nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, kuris turi būti ypatingas vykdant banko operacijas. Bankas nesiėmė visų įmanomų priemonių, todėl pažeidė bendrąją pareigą užtikrinti savo veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą, todėl jam priklausančias lėšas, kuriomis buvo grąžintas atsakovo kreditas, prarado dėl savo kaltės, kartu ir teisę reikalauti, kad atsakovas dar kartą įvykdytų prievolę.
Prisidėjimuose prie kasacinio skundo tretieji asmenys R. J. ir AB ,,Swedbank“ palaiko kasacinio skundo argumentus ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teikia prioritetą Mokėjimų įstatymo normoms prieš CK normas. Mokėjimų įstatyme reglamentuojamas pinigų pervedimas, nustatytos taisyklės, pagal kurias konstatuotinas mokėjimo pervedimo įvykdymas baigtu. Tačiau mokėjimo baigtumas savaime nereiškia prievolės įvykdymo, šios aplinkybės nustatomos pagal CK 6.38-6.58, 6.123 straipsnius, reglamentuojančius prievolės įvykdymą. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog bankas priėmė prievolės įvykdymą ir ši įvykdyta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius teigia, kad piniginė prievolė, kilusi iš būsto kreditavimo sutarties ieškovui, buvo įvykdyta tinkamai, nes negrąžinta paskolos dalis mokėjimo pavedimu buvo pervesta į jo (kreditoriaus) sąskaitą, šis prievolės įvykdymą priėmė, todėl prievolė pasibaigė. Taigi šioje byloje aktualus teisės normų, reglamentuojančių piniginių prievolių mokėjimo pavedimais įvykdymą ir tokių prievolių pabaigą, aiškinimo klausimai.
Dėl prievolių mokėjimo pavedimu tinkamo įvykdymo ir prievolių pasibaigimo
CK 6.873 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos sutartis nenumato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Paskolą grąžinant mokėjimo pavedimu, paskolos sumą į paskolos davėjo sąskaitą perveda bankas pagal paskolos gavėjo pavedimą (CK 6.93 straipsnis). Iš paskolos sutarties kilusią prievolę vykdant mokėjimo pavedimu, taikomi bendrieji prievolių vykdymo principai, t. y. paskolos gavėjas, grąžindamas paskolą, turi elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (CK 1.5 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis); bendradarbiauti su paskolos davėju, keistis reikšminga informacija ir prievolę įvykdyti kiek įmanoma ekonomiškiau (CK 6.38 straipsnio 3 dalis); paskolos gavėjas gali pasitelkti paskolos grąžinimui trečiąjį asmenį ir sutarti, kad paskolą už jį grąžins trečiasis asmuo, tačiau tokiu atveju paskolos gavėjas atsako už trečiojo asmens veiksmus grąžinant paskolą kaip už savo (CK 6.38 straipsnio 4 dalis, 6.50 straipsnio 1 dalis, 6.257 straipsnis); piniginė prievolė pasibaigia, kai grąžintina paskolos suma gaunama ir įskaitoma paskolos davėjo banko sąskaitoje (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 5 dalis). Taigi, piniginę prievolę vykdant mokėjimo pavedimu, taikomi bendrieji prievolių vykdymui ir prievolės pasibaigimui teisės normose nustatyti reikalavimai, atsižvelgiant į specialiųjų normų tokiems atsiskaitymams keliamus reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bankų veikla yra išsamiai detalizuota, tam, jog bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (Bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Siekiant šio tikslo, yra nustatyti imperatyvieji reikalavimai teikiamoms finansinėms paslaugoms, tarp jų ir mokėjimo pavedimams, jų turiniui ir formai (CK 6.932 straipsnio 1 dalis). Pagal Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 dalį mokėjimo nurodyme (pavedime) privalomi šie rekvizitai: pinigų suma, jos mokėtojas ir gavėjas bei mokėtojo ir gavėjo sąskaitos numeris kredito įstaigoje. Bankas gali pareikalauti, kad mokėtojas patikslintų mokėjimo pavedimo rekvizitus, jeigu jie nepakankami ar netikslūs, o mokėtojui nepašalinus trūkumų, turi teisę nevykdyti mokėjimo pavedimo ir grąžinti jį mokėtojui (CK 6.932 straipsnio 2 dalis). Nurodytos teisės normos ir aptarti prievolių vykdymo principai suponuoja ne tik mokėjimo pavedimą vykdančio banko, bet ir mokėtojo, šiuo atveju paskolos gavėjo, pareigą prievolių mokėjimą vykdant pavedimu veikti itin atidžiai ir bendradarbiauti tiek su pavedimą vykdančiu banku, tiek su paskolos gavėju – domėtis mokėjimo pavedimo eiga, reikalauti informacijos, ar pinigai pervesti į paskolos gavėjo sąskaitą ir ar jie įskaityti pagal paskirtį kaip paskolos dengimas, nes paskolos gavėjas yra labiausiai suinteresuotas tinkamu paskolos prievolės įvykdymu; tik tinkamas prievolės įvykdymas garantuoja prievolės pasibaigimą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir užtikrina paskolos gavėjo teisių apsaugą prieš paskolos davėją (kreditorių).
Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatė, kad kasatorius paskolos ieškovui AB DnB NORD bankas dengimui pasitelkė trečiąjį asmenį R. J. Ši nurodė AB bankui Hansabankas (šiuo metu AB ,,Swedbank“) pervesti iš jos sąskaitos pinigus į ieškovo tranzitinę sąskaitą, iš kurios pinigai turėjo būti pervesti padengti kasatoriaus skolą ieškovui. Tačiau tiek R. J. mokėjimo nurodyme, tiek jos bankas, vykdydamas nurodymą, pinigų pervedimo dokumente nurodė klaidingus kreditavimo sutarties duomenis ir nenurodė pinigų paskirties – padengti kasatoriaus paskolą. Ieškovas, gavęs į savo tranzitinę sąskaitą pinigus, negalėjo identifikuoti gautų pinigų paskirties ir, negavęs iš AB banko Hansabanko papildomos informacijos, negalėjo jais padengti kasatoriaus paskolos. Ieškovas grąžino pinigus į trečiojo asmens R. J. sąskaitą, nurodydamas grąžinimo priežastį – nenurodytas lėšų gavėjas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorius, būdamas atsakingas už trečiojo asmens R. J., kurią pasitelkė paskolos prievolei įvykdyti, veiksmus, veikė neprotingai ir, žinodamas, kad pinigai paskolai dengti turi būti pervesti paskolos davėjui, nepareikalavo iš jos informacijos, ar pinigus pervedė pagal paskirtį, nebendradarbiavo su ieškovu, nepareikalavo iš jo informacijos, ar pinigus gavo ir įskaitė juos prievolei padengti, padaryta vertinant nustatytas aplinkybes aptartų teisės normų kontekste. Dėl kasatoriaus nerūpestingumo ieškovas, nagrinėjamu atveju veikdamas kaip bankas ir kaip paskolos davėjas, negalėjo nustatyti gautų į tranzitinę sąskaitą pinigų paskirties, todėl turėjo teisę grąžinti juos mokėtojai R. J., t. y. ieškovas nepriėmė prievolės įvykdymo ir nenukreipė gautų pinigų kasatoriaus paskolos prievolei įvykdyti dėl to, kad atliktas mokėjimas neatitiko mokėjimo pavedimui keliamų reikalavimų – mokėtoju nurodyta R. J., kuri neturėjo paskolinių santykių su ieškovu, nenurodytas paskolos gavėjas (kasatorius) ir mokėjimo paskirtis – padengti kasatoriaus prievolę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir siejo jas su pirmiau nurodytomis teisės normomis, jo išvada, kad kasatorius paskolos prievolės ieškovui nėra tinkamai įvykdęs, prievolė nepasibaigusi, todėl paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas ją įvykdytų (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnis), laikytina teisiškai pagrįsta. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad jis prievolę ieškovui įvykdė tinkamai, ieškovas prievolės įvykdymą priėmė ir prievolė pasibaigė.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl bankų ūkinės komercinės veiklos esmės. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BĮ UAB ,,Vileka” v. AB bankas ,,Snoras” , bylos Nr. 3K-3-1345/2000; 2001 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. AB bankas ,,Snoras“, bylos Nr. 3K-3-645/2001; 2002 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. Š. v. AB ,,Lietuvos taupomasis bankas“, bylos Nr. 3K-3-390/2002) ir pažymi, kad bankas įpareigojamas veikti patikimai ir mažiausias neatsargumas lemia jo atsakomybę bei kaltę. Kasatoriaus nuomone, teismas neįvertino, kad ieškovas darė klaidų ir nesiėmė visų įmanomų priemonių gautų pinigų paskirčiai identifikuoti, todėl juos nepagrįstai grąžino mokėtojui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasatoriaus argumentais.
Minėta, ką nurodo ir kasatorius, bankas, atsižvelgiant į jo veiklos paskirtį, ypatumus ir riziką, privalo veikti ypač atidžiai ir rūpestingai. Tai užtikrina banko veiklos efektyvumą, saugumą, patikimumą. Būtent šie banko, nagrinėjamu atveju ir paskolos davėjo, veiklos kriterijai lėmė, kad ieškovas, atidžiai tikrindamas gautų pinigų paskirtį ir jos nenustatęs, grąžino pinigus mokėtojui. Priešingai nei teigia kasatorius, kitokie veiksmai (pvz., klaidingas pinigų pervedimas iš tranzitinės sąskaitos į kitas sąskaitas) galėjo lemti neteisėtus veiksmus ir banko atsakomybę. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodytų nutarčių faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Tuo tarpu grįsti kasacinį skundą galima tokiais kasacinės instancijos teismo teisės normų išaiškinimais, kurie yra padaryti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose nagrinėjamajai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai šiomis nutartimis nesivadovavo.
Dėl žyminio mokesčio ir kitų procesinių išlaidų priteisimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi atidėjo kasatoriui UAB ,,Buona vita“ žyminio mokesčio sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus UAB ,,Buona vita“ priteistinas 5669 Lt žyminis mokestis.
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 124,10 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus ir prie kasacinio skundo prisidėjusių trečiųjų asmenų AB ,,Swedbank“ ir R. J. lygiomis dalimis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB ,,Buona vita“ (j. a. k. 100121930) 5669 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus devynis litus) žyminio mokesčio valstybei.
Priteisti iš atsakovo UAB ,,Buona vita“ (j. a. k. 100121930), trečiųjų asmenų R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)), AB ,,Swedbank“ (j. a. k. 112029651) po 41,36 Lt (keturiasdešimt vieną litą 36 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, atlyginimo valstybei.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Gražina Davidonienė
Vincas Verseckas