Civilinė byla Nr. 2-607-780/2013
Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00459-2013-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
35.6.1; 41.; 116.4
LAZDIJŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 9 d.
Lazdijai
Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Renatai Radvilavičiūtei, dalyvaujant ieškovei E. A., jos atstovui advokato padėjėjui Mindaugui Macedulskui, atsakovų R. Š. ir K. Š. atstovui advokatui Vytautui Kucevičiui, viešame teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Actio Pauliana) pagal ieškovių E. A., P. A. ir G. A. ieškinį atsakovams R. Š. ir K. Š..
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovės prašo pripažinti negaliojančia atsakovų R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. Š., (duomenys neskelbtini) 2006 m. spalio 3 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 10352 ir taikyti restituciją – grąžinti atsakovui R. Š. nuosavybės teise turtą – 9/20 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 9/20 dalis kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Ieškinyje ieškovės nurodo ir jų atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovai R. Š. ir K. Š. 2006 m. spalio 3 d. sudarė dovanojimo sutartį, kuria atsakovas R. Š. padovanojo paskutinį jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, tai yra 9/20 gyvenamojo namo, bei 9/20 dalis kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savo dukrai K. Š.. Šis sandoris buvo sudarytas praėjus vienam mėnesiui aštuonioms dienoms po 2006-08-25 įvykusio eismo įvykio, kurio metu žuvo ieškovės E. A. vyras ir jos dukrų tėvas M. A.. Aukščiausiojo Teismo 2011-04-12 nutartyje Nr. 2K-150/2011 konstatuota, kad dėl šio eismo įvykio kaltas R. Š. ir iš jo buvo ieškovei E. A. pagrįstai buvo priteista 60 000 Lt, o ieškovėms P. A. ir G. A. po 40 000 Lt. Sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas R. Š. žinojo, kad padarė ieškovėms didelės turtinės ir neturtinės žalos dėl eismo įvykio, todėl siekdamas išvengti civilinės atsakomybės padovanojo savo paskutinį turimą nekilnojamąjį turtą savo dukrai K. Š.. Ieškovės teigia, kad yra visos sąlygos actio Pauliana ieškiniui pareikšti, nes jos turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui R. Š., kadangi šiai dienai iš teismo priteistos 140 000 litų sumos ieškovėms nesumokėtas nei vienas litas. Ginčijamas sandoris pažeidė ieškovių kaip kreditorių teises, nes atsakovas R. Š., padovanodamas savo turimą nekilnojamąjį turtą dukrai, sukūrė tokią situaciją, kad tapo nemokus ir dėl to teismo priteista suma yra neišieškota. Taip pat atsakovas R. Š. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, o pats sandoris yra neatlygintinis, todėl atsakovas R. Š. buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovių interesus. Sudarius neatlygintinį sandorį tarp tėvo ir dukters preziumuojama, kad šalys yra nesąžiningos, todėl ieškovės mano, kad ieškinys yra tenkintinas. Ieškovės nurodo, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo iš antstolio kai šis patikrino ir 2013 m. liepos 8 d. iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės atspausdino pažymėjimą apie atsakovo R. Š. turėtą nekilnojamąjį turtą ir jo istoriją. Todėl vienerių metų ieškinio senaties termino ieškovės nepraleido.
Atsakovai su ieškiniu nesutinka. Savo atsiliepimuose atsakovai nurodė ir jų atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad norint pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu būtinos visos CK 6.66 straipsnyje nurodytos sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Atsakovų nuomone, ieškovės neįrodė visų šių sąlygų buvimo. Visų pirma, atsakovai mano, kad ieškovės praleido ieškinio senaties terminą ir prašo jį taikyti. Nurodo, kad ieškinys actio Pauliana pagrindu turi būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ginčijama dovanojimo sutartis, buvo sudaryta 2006 m. spalio 3 d. ir netrukus buvo įregistruota nekilnojamo turto registre. Nuo šio momento atsirado galimybė sužinoti apie ginčijamą sandorį, nes pagal Lietuvos Respublikos Registrų įstatymą šie duomenys yra vieši ir prieinami visiems piliečiams. Todėl nuo šio momento ieškovės turėjo teisę žinoti, kad toks sandoris yra sudarytas. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kuris truko penkis metus, ieškovė E. A. replikuodavo, kad neva R. Š. spės turtą paslėpti, todėl kažkokiu būdu ieškovei buvo žinoma apie ginčijamą sandorį. Be to, baudžiamojoje byloje ieškovės buvo pareiškę civilinius ieškinius, jas atstovavo advokatas, todėl per penkis metus rūpestingas, atidus, apdairus žmogus, atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, ruošdamas civilinius ieškinius galėjo sužinoti per viešąjį registrą apie ginčijamą sandorį. Jei per penkis metus visiškai tuo nepasidomėjo ir savo ieškinio baudžiamojoje byloje užtikrinimui neprašė taikyti kažkokių apsaugos priemonių, tai ieškovės praleido ieškinio senaties terminą. Kita neįrodyta aplinkybė, kuri būtina ieškiniui patenkinti, yra tai, kad ieškovės turėjo turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ne tik ieškinio pareiškimo metu, bet ir sandorio sudarymo metu. Tuo tarpu sandorio sudarymo metu - 2006 m. spalio mėnesį, ieškovės nebuvo atsakovo R. Š. kreditorės, nes eismo įvykis buvo įvykęs, tačiau ieškovės dar nebuvo pripažintos nukentėjusiomis, civilinis ieškinys nebuvo pareikštas. Kreditorėmis jos oficialiai tapo tik tuomet, kai įsiteisėjo teismo nuosprendis. Trečia aplinkybė, dėl kurios ieškinys negali būti patenkintas, yra ta, kad sudarydami ginčijamą sutartį atsakovai buvo sąžiningi, nes turtas, kurį R. Š. padovanojo savo dukrai, buvo jam padovanotas dar jo tėvų, o jis jį perdovanojo dukrai. Toks buvo senelių noras, o ginčijamo sandorio sudarymas tik sutapo su eismo įvykiu. Slėpti šio sandorio nuo kitų asmenų atsakovams nebuvo jokio pagrindo. Dėl nurodytų argumentų atsakovai prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nesant visų sąlygų actio Pauliana institutui taikyti.
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. atsakovas R. Š. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo ieškovės E. A. vyras ir jos dukrų P. A. ir G. A. tėvas M. A. (b. l. 6-13). 2006 m. spalio 3 d. atsakovai R. Š. ir K. Š. sudarė dovanojimo sutartį, kuria R. Š. padovanojo savo dukrai K. Š. vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą - 9/20 gyvenamojo namo, bei 9/20 dalis kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 50), nors neprivalėjo sudaryti šio sandorio ir žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovių teises. Tokiu būdu atsakovas R. Š. nesąžiningai pablogino savo turtinę padėtį ir sumažino savo kreditorių galimybes išsiieškoti žalą, patirtą dėl jo veiksmų, tuo pažeisdamas ieškovių E. A., P. A. ir G. A. teises. Todėl ši dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).
Teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais ir argumentais.
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 3K-3-105/2009; Nr. 3K-3-485/2010; Nr. 3K-3-362/2011; Nr. 3K-3-204/2012; Nr. 3K-P-311/2012).
Taikyti actio Pauliana instituto teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, todėl nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
Kaip matyti iš atsakovų argumentų šioje byloje, jie ginčija tris iš pirmiau nurodytų sąlygų, tačiau jų argumentai pripažintini nepagrįstais ir neįrodytais.
Visų pirma, atmestinas atsakovų prašymas šioje byloje taikyti ieškinio senaties terminą. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-362/2011, Nr. 3K-P-311/2012). Nagrinėjamu atveju ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2006 m. spalio 3 d. (b. l. 50), o ieškovių (kreditorių) ieškinys teisme gautas 2013 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 2-5), t. y. praėjus beveik septyneriems metams po sandorio sudarymo. Tačiau nepaisant ilgo laiko tarpo, kuriam praėjus yra ginčijamas atsakovų sudarytas sandoris, pripažintina, kad ieškovės vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie ginčijamą sandorį jos sužinojo tik 2013 m. liepos 8 d. Šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kurį atspausdino antstolio padėjėja, atspausdinimo data - 2013 m. liepos 8 d. (b. l. 14-17, vykdomosios bylos Nr. 0127/12/00991 b. l. 39-36). Ieškovės nurodo, kad anksčiau apie ginčijamą sandorį jos nežinojo, antstolio pateiktose trejose vykdomosiose bylose Nr. 0127/12/00990, Nr. 0127/12/00991 ir Nr. 0127/12/00992 nėra jokių duomenų, kad antstolis apie ginčijamą sandorį būtų žinojęs ir galėjęs ieškovėms pasakyti anksčiau. Todėl pripažintina, kad ieškovės įrodė nepraleidusios ieškinio senaties termino.
Nors atsakovai teigia, kad baudžiamosios bylos, kurioje ieškovėms buvo priteista žala, nagrinėjimo metu ieškovė E. A. replikuodavo apie galimus R. Š. veiksmus slepiant savo turtą, todėl ieškovei jau tada buvo žinoma apie ginčijamą sandorį, tačiau šiam teiginiui pagrįsti atsakovai nepateikė jokių įrodymų. Vien tik atsakovų atstovo paaiškinimo šiam teiginiui pagrįsti nepakanka, o baudžiamosios bylos teismo posėdžių protokolų ar kitų įrodymų, kuriuose būtų buvę užfiksuotos atsakovų atstovo nurodomos ieškovės E. A. replikos, atsakovai nepateikė. Kadangi kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK 178 straipsnis), o atsakovai to nepadarė, tai pripažintina, kad jie neįrodė, jog ieškovės apie ginčijamą sandorį žinojo anksčiau nei 2013 m. liepos 8 d.
Tuo tarpu atsakovų argumentai dėl to, kad ieškovė E. A. apie ginčijamą sandorį privalėjo sužinoti anksčiau, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Iš 2011 m. balandžio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties matyti, kad atsakovas R. Š., dėl ieškovių vyro ir tėvo M. A. žūties eismo įvykyje, kaltu buvo pripažintas ir žala ieškovėms iš jo priteista 2009 m. rugsėjo 18 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo tik 2010 m. spalio 19 d. po Kauno apygardos teismo nutarties paskelbimo (b. l. 6-13). Tačiau pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino būtent tą pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria ieškovėms iš atsakovo R. Š. buvo priteista neturtinė žala, ir pripažino ieškovei E. A. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka. Tai reiškia, kad net ir įsiteisėjus apkaltinamajam atsakovo R. Š. nuosprendžiui neturtinės žalos atlyginimo ieškovėms klausimas liko galutinai neišspręstas. Neturtinės žalos atlyginimo klausimas galutinai buvo išspręstas tik 2011 m. balandžio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-150/2012, kuria iš atsakovo R. Š. buvo priteista neturtinė žala ieškovėms E. A., P. A. ir G. A.. Vykdomieji raštai dėl šių sumų ieškovėms buvo išduoti dar vėliau - 2011 m. balandžio 19 d. (b. l. 21-26). Tai reiškia, kad ieškovių kaip atsakovo R. Š. kreditorių teisinis statusas teisiškai buvo patvirtintas tik nuo 2011 m. balandžio 12 d., o iki to laiko jos iš viso neprivalėjo žinoti ar domėtis atsakovo R. Š. sudaromais sandoriais ir juo labiau jų ginčyti, nes ieškovių reikalavimo teisė dar buvo ginčijama ir šios teisės dar nebuvo patvirtinęs teismas. Todėl tai, kad ieškovė E. A. nesidomėjo atsakovo R. Š. sudaromais sandoriais ir nesužinojo apie ginčijamą dovanojimo sutartį iki to laiko kol jos ir jos nepilnamečių dukrų reikalavimo teisė nebuvo pripažinta teismo, nereiškia, kad ji elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai ir kad dėl to praleido ieškinio senaties terminą šioje byloje. Ieškovė neprivalėjo žinoti atsakovo R. Š. sandorių anskčiau nei jos reikalvimo teisė buvo pripažinta teismo, nes nebūtų galėjusi jų ginčyti actio Pauliana pagrindu. Tuo tarpu po to, kai gavo vykdomuosius raštus ir pavedė priverstinį savo ir nepilnamečių savo dukrų skolos išieškojimą vykdyti valstybės įgaliotam asmeniui – antstoliui, ieškovė E. A. neturėjo pareigos pati aiškintis skolininko R. Š. turtinės padėties ir jo sudarytų sandorių, nes antstolio vykdomas priverstinis skolos išieškojimas tam ir skirtas, kad pats kreditorius neturėtų pareigos ieškoti skolininko turto ir vykdyti iš jo išieškojimą. Tokia pareiga vykdymo procese tenka antstoliui, priėmusiam vykdyti vykdomąjį dokumentą. Atitinkamai antstolio pateiktų vykdomųjų bylų Nr. 0127/12/00990, Nr. 0127/12/00991 ir Nr. 0127/12/00992 medžiaga patvirtina, kad antstolis pirmiausiai bandė skolas ieškovėms išieškoti iš atsakovo R. Š. piniginių lėšų bankuose, jo darbo užmokesčio, jo sutuoktinės darbo užmokesčio, registruotų transporto priemonių ir tik po to, nustačius, kad šio turto skoloms padengti neužteks, patikrino viešo registro duomenis apie atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą bei sužinojo apie ginčijamą sandorį. Todėl jokio aplaidaus ir nerūpestingo antstolio delsimo sužinoti apie ginčijamą sandorį šiuo atveju nėra. Be to, vykdantis priverstinį skolos išieškojimą antstolis veikia savarankiškai ir nėra pavaldus išieškotojui, todėl net ir tuo atveju jeigu apie ginčytiną skolininko sandorį antstolis sužinotų vėliau nei galėjo tą padaryti, kreditoriui neturėtų būti perkeliama antstolio pareiga laiku sužinoti skolininko turtinę padėtį ir jo sudarytus sandorius, ir kreditorius neturėtų prarasti teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius dėl to, kad antstolis laiku neinformavo jo apie galimai nesąžiningus skolininko veiksmus.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės actio Pauliana ieškinį teismui pateikė praėjus pusantro mėnesio po to, kai apie ginčijamą sandorį sužinojo iš antstolio, o anksčiau sužinoti apie šį sandorį jos neturėjo pareigos, pripažintina, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje nėra praleistas.
Nepagrįstais pripažintini atsakovų argumentai ir dėl kitos būtinos sąlygos actio Pauliana ieškiniui pareikšti - neabejotinos ir galiojančios ieškovių reikalavimo teisės turėjimo. Atsakovai iš tiesų yra teisūs teigdami, kad ieškinio patenkinimui būtina nustatyti, kad ieškovės galiojančią reikalavimo teisę turėjo ne tik ieškinio pareiškimo metu, bet ir ginčijamo sandorio sudarymo metu, tačiau pabrėžtina, kad atsakovai neteisingai traktuoja ieškovių reikalavimo teisės atsiradimo momentą nagrinėjamu atveju. Atsakovai teigia, kad ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovės baudžiamojoje byloje dar nebuvo pareiškusios civilinio ieškinio R. Š., nebuvo pripažintos civilinėmis ieškovėmis, o atsakovo kreditorėmis jos tapo tik po to kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priteisė joms neturinę žalą, todėl sudarydami ginčijamą dovanojimo sutartį atsakovai nepažeidė ieškovių, kurios dar nebuvo R. Š. kreditorėmis, teisių. Tačiau nustatydami kreditores ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą atsakovai nevertina arba neteisingai vertina juridinio fakto, iš kurio prievolė kilo, prigimtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą, kurį lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Nagrinėjamu atveju atsakovo R. Š. prievolė atlyginti neturinę žalą ieškovėms yra kilusi iš atsakovo nusikalstamos veikos, t. y. iš delikto. Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momento, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-424/2003, Nr. 3K-3-392/2011, Nr. 3K-P-311/2012). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo R. Š. prievolė atlyginti ieškovėms žalą atsirado nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu žuvo ieškovės E. A. vyras ir jos dukrų tėvas M. A., o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis buvo tik ieškovių teisių apgynimas, o ne jų reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas. Vadinasi nuo minėto eismo įvykio, kuris įvyko 2006 m. rugpjūčio 25 d., ieškovės turėjo galiojančią kreditoriaus teisę reikalauti skolininko R. Š. įvykdyti prievolę atlyginti joms žalą, todėl jos turi teisę pareikšti ir actio Pauliana ieškinį dėl atsakovų 2006 m. spalio 3 d. sudaryto sandorio, kuris pažeidė jų teises, ir kuris buvo sudarytas po to, kai ieškovės jau buvo įgiję reikalavimo teisę į žalos atlyginimą. Neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovės turi ir ieškinio nagrinėjimo metu, nes antstolio pateiktos vykdomosios bylos patvirtina, kad atsakovas R. Š. nėra nei iš dalies atlyginęs ieškovėms priteistos neturtinės žalos. Nors atsakovas R. Š. nurodo, kad žala ieškovėms yra išieškoma iš jo darbo užmokesčio, tačiau jo pateikta darbdavio pažyma (b. l. 51) neįrodo šios aplinkybės, nes iš jos negalima spręsti, kad išskaičiuotos sumos yra išieškotos būtent pagal ieškovių pateiktus vykdyti vykdomuosius raštus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-12 nutarties Nr. 2K-150/2011 matyti, kad R. Š. turi tiek kitų kreditorių, tiek kitų prievolių atlyginti turtinę žalą, todėl jis turi įrodyti, kad jo pateikta darbdavio pažyma patvirtina būtent ieškovių neturtinės žalos dalies atlyginimo faktą. Tačiau vykdomosiose bylose Nr. 0127/12/00990, Nr. 0127/12/00991 ir Nr. 0127/12/00992 esantys duomenys patvirtina, kad neturinė žala ieškovėms nėra atlyginta nei iš dalies.
Nors atsakovai ginčija ir savo nesąžiningumą, teigdami, kad sudarydami 2006 m. spalio 3 d. dovanojimo sutartį jie buvo sąžiningi, tačiau viena vertus, šios aplinkybės ginčijimas teisiniu požiūriu nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės, o kita vertus savo argumentų dėl jų sąžiningumo atsakovai neįrodė. Visų pirma, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį, neatlygintinis sandoris actio Pauliana instituto pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo, todėl ieškinys turi būti tenkinamas nepriklausomai nuo to, ar atsakovė K. Š. buvo sąžininga ar nesąžininga sudarydama ginčijamą dovanojimo sutartį. Kita vertus, pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Nagrinėjamu atveju atsakovas R. Š. savo nekilnojamąjį turtą padovanojo dukrai, todėl preziumuojama, kad šio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Šią prezumpciją nuginčyti galima, tačiau įrodinėjimo pareiga priklauso atsakovams, kurie turi pateikti įrodymus, paneigiančius jų nesąžiningumą. Tokių įrodymų atsakovai nepateikė. Atsakovės K. Š. atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad apie jos tėvo R. Š. padarytą avariją ir apie tėvo nuteisimą ji sužinojo tik 2011 metais, kai baigėsi teismų maratonas, akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-12 nutarties Nr. 2K-150/2011 matyti, kad ji pati buvo šio eismo įvykio dalyvė ir nukentėjusioji toje baudžiamojoje byloje, todėl neabejotinai žinojo apie visas eismo įvykio aplinkybes iš karto, kaip šio įvykio dalyvė. Tai reiškia, kad tokie atsakovės argumentai jos nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigia. Nors atsakovų atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad turtas, kurį R. Š. padovanojo savo dukrai, buvo pačiam atsakovui padovanotas jo tėvų, kurie norėjo, kad jis šį turtą perdovanotų savo dukrai, o ginčijamo sandorio sudarymas tik sutapo su eismo įvykiu, kas reikštų, kad sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas turėjo tikslą įvykdyti savo tėvų valią, o ne pabloginti savo turtinę padėtį ir išvengti išieškojimo iš savo turto, tačiau jokių įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti atsakovai nepateikė. Šalys turi net tik nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, bet ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Vienos ar kitos aplinkybės nurodymas nereiškia, kad tą aplinkybę savaime galima pripažinti įrodyta. Be to, iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovui R. Š. nekilnojamasis turtas buvo padovanotas 1994-02-17 dovanojimo sutartimi Nr. 2-337, o jo dukra K. Š. yra gimusi (duomenys neskelbtini) (b. l. 14-17). Vadinasi tuo metu, kai R. Š. tėvai jam dovanojo nekilnojamąjį turtą, jų anūkė K. Š. jau buvo gimusi ir buvo vienerių metų amžiaus, todėl turėdami ketinimą šį turtą perleisti savo anūkei, kaip tą teigė atsakovų atstovas, jie galėjo jį padovanoti pačiai K. Š.. Esant tokioms aplinkybėms neaišku kodėl K. Š. seneliai nepadovanojo šio turto savo anūkei tiesiogiai, jeigu jų tikroji valia buvo būtent tokia, o siekė šį turtą perleisti K. Š. per jos tėvą. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo R. Š. tėvams būtų buvusi būtinybė taip neracionaliai elgtis, ir kad dovanodami turtą savo sūnui jie iš tiesų norėjo, kad pastarasis šį turtą padovanotų savo dukrai K. Š., atsakovai nepateikė. Todėl jų atstovo nurodyto ginčijamo sandorio sudarymo tikslo, atsakovai neįrodė ir jų nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigė.
Kitų būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų atsakovai šioje byloje neginčijo, o atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, visos likusios CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos šioje byloje taip pat yra.
Ginčijamas sandoris neabejotinai pažeidė kreditorių ir šios bylos ieškovių teises, nes dėl jo ieškovės iš esmės prarado galimybę gauti bent dalį savo reikalavimų patenkinimo iš atsakovo R. Š. turto. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-17/2006, Nr. 3K-3-262/2008, Nr. 3K-P-311/2012). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-423/2007, Nr. 3K-P-311/2012).
Šiuo atveju antstolio pateiktos vykdomosios bylos patvirtina, kad ginčijamu sandoriu perleistas turtas buvo vienintelis atsakovo R. Š. nekilnojamasis turtas, kurio vertė, atsižvelgiant į atsakovo dalį bendroje nuosavybėje, pagal viešo registro duomenis yra 32 466,60 Lt (b. l. 14-17), o likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditorėmis. Todėl akivaizdu, kad neatlygintinai perleisdamas šį turtą savo dukrai, atsakovas R. Š. iš esmės sutrukdė ieškovėms patenkinti dalį savo reikalavimų iš jo turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditorėmis ir priteista žala iki šiol nėra atlyginama nei iš dalies.
Taip pat pripažintina, kad skolininkas R. Š. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes turtą perleido neatlygintinai ir jokio poreikio ar būtinybės sudaryti šį sadorį nebuvo. Pabrėžtina, kad atsakovo R. Š. dukra, kuriai jis dovanojo dalį gyvenamojo namo, sandorio sudarymo metu buvo tik 13 metų amžiaus nepilnametė, kuri gyveno šeimoje su abiem tėvais, privalėjusiais visapusiškai rūpintis savo vaiku, todėl ji neturėjo jokio poreikio turėti nuosavą gyvenamąjį būstą, nebūtų galėjusi pati jo išlaikyti ir juo tinkamai rūpintis, ir šis sandoris negali būti psateisinamas vaiko poreikiais ar interesais. Kaip jau buvo minėta, atsakovas R. Š. neįrodė, kad ginčijamą sandorį sudarė vykdydamas savo tėvų valią perleisti šį turtą savo anūkei. Ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės ir laikas patvitina, kad jis buvo sudarytas turint tikslą išsaugoti nekilnojamąjį turtą nuo išieškojimo nukreipimo į jį.
Ir galiausiai, ieškovių reikalavimas galės būti nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą visa apimtitmi, nes šio turto vertė neviršija joms priteistos sumos, todėl dovanojimo sutarties nuginčijimas yra būtinas ieškovių teisėms apginti.
Esant visoms CK 6.66 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžiančioms taikyti actio Pauliana instituto teisinius padarinius, ieškovių ieškinys tenkintinas visiškai.
Visiškai patenkinus ieškinį iš atsakovų priteistinos visos bylinėjimosi išlaidos ieškovei E. A. ir valstybei (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė E. A. pateikė prašymą dėl išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priteisimo (b. l. 83) ir šių išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą patvirtinančius įrodymus (b. l. 84-85), iš kurių matyti, kad 2 000 Lt dydžio išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti neviršija 2004-04-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytų maksimalių dydžių, todėl ieškovei iš atsakovų priteistina po 1 000 Lt. Be to, ieškovei E. A. iš atskovų lygiomis dalimis priteistinas 974 Lt žyminis mokestis, kurį ieškovė sumokėjo paduodama ieškinį (b. l. 32). Viso ieškovei E. A. iš atsakovų R. Š. ir K. Š. priteistina po 1 487 Lt (2 000 Lt : 2 + 974 Lt : 2) bylinėjimosi išlaidų.
Valstybei iš atsakovų priteistina bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma sudaro 34,90 Lt, todėl iš R. Š. ir K. Š. valstybei priteistina po 17,45 Lt.
Kadangi CPK 150 straipsnio 3 dalis numato, jog ieškinio patenkininmo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, tai šioje byloje taikyta laikinoji apsaugos priemonė - atsakovei K. Š. priklausančio nekilnojamojo turto, perleisto ginčijama dovanojimo sutartimi, areštas lieka galioti iki sprendimo įvykdymo.
Vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais, 284 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinį patenkinti visiškai.
Pripažinti negaliojančia atsakovų R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. Š., (duomenys neskelbtini) 2006 m. spalio 3 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 10352, kuria R. Š. padovanojo K. Š. 9/20 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 9/20 dalis kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir pritaikius restituciją pripažinti R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į 9/20 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 9/20 dalis kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Priteisti ieškovei E. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 487 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovei E. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės K. Š., (duomenys neskelbtini) 1 487 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovų R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. Š., (duomenys neskelbtini) po 17,45 (septyniolika litų 45 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba į sąskaitą Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, įmokos pavadinimas – bylinėjimosi išlaidos, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuriame banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.
Laikinąją apsaugos priemonę - atsakovei K. Š. priklausančių 9/20 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 9/20 dalių kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), areštą palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.
Dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.
Teisėjas Ramūnas Šarka