Civilinė byla Nr. e2A-481-1097/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01055-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.8; 3.2.4.11; 3.5.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. A. ieškinį atsakovams antstolei Jurgitai Bareikienei, D. G., uždarajai akcinei bendrovei „Baltcom“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Latlita“ dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo natūra arba žalos atlyginimo, vykdomojo įrašo dalies panaikinimo ir pakeitimo, delspinigių mažinimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – notarė Lilija Šilerienė, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“, uždaroji akcinė bendrovė „Domus Optima“, O. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms antstolei Jurgitai Bareikienei (toliau – ir antstolė), D. G. ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Baltcon“ dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, vykdomojo įrašo dalies panaikinimo ir pakeitimo, delspinigių sumažinimo, kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti negaliojančiu antstolės 2023 m. rugsėjo 18 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. S-23-18-18530 (toliau – ir Aktas) ir taikyti restituciją – įpareigoti pirkėją D. G. grąžinti ieškovei turtą: svečių namus, esančius (duomenys neskelbtini), arba, jei restitucija natūra negalima, priteisti ieškovei iš antstolės 48 000 Eur žalos atlyginimą; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Baltcom“ 1 766,76 Eur iš ieškovės turto išieškotų delspinigių perviršį ir procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) panaikinti notarės Lilijos Šilerienės išduoto vykdomojo įrašo dalį, kuria nustatyta, kad „<...> Priklausančių palūkanų dydis: 13,00 proc. <...>“; pakeisti vykdomojo įrašo dalį dėl paskolos sumos iš „100 000 Eur“ į „98 861 Eur“; 4) sumažinti vykdomajame įraše nurodytų ir išieškotų delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,03 proc.; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2020 m. gruodžio 8 d. UAB „Baltcom“ (toliau – ir paskolos davėja, kreditorė) ir UAB „Latlita“ (toliau – ir paskolos gavėja, skolininkė) sudarė paskolos sutartį dėl 100 000 Eur paskolos, 13 proc. metinių palūkanų, 0,1 proc. delspinigių nuo negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną praleistą mokėti dieną. Sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas – 2021 m. gruodžio 8 d. Paskolos sutarties šalių 2021 m. gruodžio 13 d. susitarimu paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2022 m. gruodžio 8 d. Paskolai užtikrinti įregistruota sutartinė hipoteka, kuria įkeistas ieškovei (toliau – ir hipotekos davėja, ieškovė) priklausęs nekilnojamasis turtas – svečių namų patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Skolininkei nustatytu terminu negrąžinus paskolos, kreditorė kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. 2023 m. sausio 25 d. Vilniaus rajono notarų biuro notarė Lilija Šilerienė išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 1091 dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą dėl 100 000 Eur skolos, 13 000 Eur pagal paskolos sutartį nesumokėtų palūkanų, 242,39 Eur notaro atlygio, 0,1 proc. netesybų nuo negrąžintos paskolos dalies už kiekvieną uždelstą dieną išieškojimo iš įkeisto turto. Antstolė vykdomojo įrašo pagrindu užvedė vykdomąją bylą Nr. 0018/23/00190. 2023 m. kovo 10 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl ekspertizės skyrimo turto vertei nustatyti. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad turto vertė yra 184 000 Eur. Antstolė paskelbė įkeisto turto pirmąsias varžytines ir 2023 m. gegužės 24 d. priėmė Patvarkymą dėl įvykusių varžytinių, kuriuo konstatuota, kad turtas parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą – 161 448 Eur. 2023 m. rugsėjo 18 d. antstolė išdavė pirkėjai D. G. turto pardavimo iš varžytinių aktą. 2023 m. rugsėjo 18 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu antstolė paskirstė iš realizuoto turto gautas lėšas: UAB „Baltcom“ pervedė 143 085,39 Eur: 100 000 Eur skolą, 13 000 Eur mokėjimo palūkanų, 1 443 Eur delspinigių (apskaičiuoti už laikotarpį iki 2022 m. gegužės 31 d.), 28 400 Eur delspinigių (0,1 proc. už kiekvieną dieną nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d.), 242,39 Eur notaro atlygio išlaidas.

3.       Ieškovė argumentavo, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktas naikintinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes buvo netinkamai nustatyta turto rinkos vertė, turto ekspertizės aktas vykdomojoje byloje turėjo esminių trūkumų. Varžytinių aktas naikintinas ir CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, nes turto pardavimas iš varžytinių pažeidė esmines ieškovės teises. Esminiai ieškovės teisių pažeidimai grindžiami tuo, kad nei notarė, nei antstolė nepranešė ieškovei apie vykdomojo įrašo išdavimą ar vykdomosios bylos pradėjimą, antstolė nepateikė (neišsiuntė) ieškovei – įkaito davėjai raginimo įvykdyti užtikrintą prievolę; taip paneigta ieškovės teisė išvengti išieškojimo įvykdžius užtikrintą prievolę. Antstolė tik 2023 m. balandžio 24 d. priimtame procesiniame dokumente – patvarkyme dėl pirmųjų varžytinių paskelbimo, nurodė ieškovę kaip gavėją. Antstolė nesilaikė pareigos įkelti į Antstolių informacinę sistemą visą vykdomosios bylos medžiagą, pareigos tinkamai išsiųsti procesinius dokumentus proceso šalims bei užtikrinti susipažinimą su tokių dokumentų turiniu.

4.       Grįsdama reikalavimą panaikinti notarės išduoto vykdomojo įrašo dalį, ieškovė nurodė, kad iki notarei išduodant vykdomąjį įrašą skolininkė sumokėjo paskolos sutartyje nustatytą fiksuotą palūkanų sumą – 13 000 Eur, taip pat dalį paskolos sumos – 1 139 Eur, atitinkamai, vykdomasis įrašas šia dalimi išduotas nepagrįstai, taip pat nepagrįstai nuo šios dalies paskaičiuoti delspinigiai (1 766,76 Eur). Grįsdama reikalavimą sumažinti delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,03 proc. ieškovė nurodė, kad 0,1 proc. netesybos yra akivaizdžiai neproporcingos ir nesąžiningos, atsakovė nepagrįstai reikalavo už tą patį laikotarpį ir kompensuojamų palūkanų ir delspinigių, kreipdamasi į notarę dėl vykdomojo įrašo išdavimo pateikė klaidingą informaciją, t. y. nenurodė, kad skolininkė dar iki paskolos termino pabaigos sumokėjo 14 139 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 11 d. sprendimu ieškovės A. A. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei antstolei Jurgitai Bareikienei 968 Eur, atsakovei UAB „Baltcom – 1 101,10 Eur, trečiajam asmeniui UAB „Domus Optima“ – 6 360,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei priteisė 66 Eur išlaidų atlyginimą. Teismas nenustatė civilinio proceso normų, reglamentuojančių priverstinio išieškojimo tvarką, pažeidimų, taip pat konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

6.       Teismas nustatė, kad 2020 m. gruodžio 18 d. UAB „Baltcom“ ir UAB „Latlita“ (skolininkė) sudarė paskolos sutartį dėl 100 000 Eur paskolos, nustatant paskolos grąžinimo terminą – 2021 m. gruodžio 8 d. Paskolos sutarties 3 punkte įtvirtinta, kad už naudojimąsi paskolos suma nustatomos 13 proc. metinės palūkanos; 4 punkte – kad skolininkė, negrąžinusi nustatytos paskolos sumos sutartyje nustatytu laiku, įsipareigoja mokėti 0,1 proc.  delspinigius nuo negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną praleistą mokėti dieną. Sutarties 7 punkte numatyta, kad sutarties įsipareigojimų užtikrinimui įkeičiama negyvenamoji patalpa – svečių namai, esantys (duomenys neskelbtini). 2021 m. gruodžio 13 d. susitarimu šalys pakeitė paskolos sutarties 5 punktą, nustatydamos, kad skolininkė privalo grąžinti paskolos sumą iki 2022 m. gruodžio 8 d. Paskolos sutartį ir jos pakeitimą, sutartinės hipotekos sutartį ir jos pakeitimą, tiek už UAB „Latlita“, kaip bendrovės direktorius, tiek už įkaito davėją A. A. įgaliojimo pagrindu pasirašė įgaliotas asmuo O. S. (skolininkės vadovas).

7.       Teismas nustatė, kad skolininkė sutartyje nustatytu terminu paskolos negrąžino. Paskolos davėja UAB „Baltcom“ kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. 2022 m. gruodžio 23 d. notarė įkeisto turto savininkei (ieškovei) išsiuntė pranešimą, kad hipotekos kreditorė pateikė pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Turto savininkė, norėdama padengti skolą, į notarų biurą nesikreipė, įrodymų, kad turi finansines galimybes įvykdyti paskolos sutartį ar kad paskolos sutartis įvykdyta, nepateikė. 2023 m. sausio 25 d. notarė skolininkei išsiuntė pranešimą dėl prievolės, užtikrintos sutartiniu nekilnojamojo turto įkeitimu, įvykdymo. 2023 m. sausio 25 d. notarė atliko vykdomąjį įrašą priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis. 2023 m. sausio 25 d. atlikto vykdomojo įrašo pagrindu antstolė užvedė vykdomąją bylą Nr. 0018/23/00190. 2023 m. sausio 31 d. skolininkei išsiųstas Raginimas įvykdyti hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą per vieną mėnesį nuo raginimo įteikimo dienos. Raginimas įteiktas 2023 m. vasario 2 d.  2023 m. kovo 7 d. įkeistas turtas areštuotas. 2023 m. kovo 7 d. antstolė  elektronini pašto adresu oganes@latlita.lt išsiuntė turto arešto aktą, taip pat prašydama pateikti turto vertinimo ataskaitą, apie kurią minėta telefonu. Turto vertinimo ataskaita nebuvo pateikta. 2023 m. kovo 15 d. atlikta areštuoto – įkeisto turto apžiūra, į įkeistą turtą turto vertintoją ir kreditorę įleido ir jas parodė O. S.. 2023 m. kovo 27 d. UAB „Domus optima“ turto vertintojas rinkos vertės ekspertizės aktu vykdomojoje byloje nustatė turto rinkos vertę – 184 000 Eur. 2023 m. kovo 27 d. antstolė įkeistą turtą įvertino 184 000 Eur suma. Skolininkė nustatytos turto vertės neskundė. 2023 m. balandžio 24 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl pirmųjų varžytinių paskelbimo, nustatė 147 200 Eur pradinę turto pardavimo kainą. Patvarkymas išsiųstas proceso šalims. Varžytinių metu turtas buvo parduotos daugiausia pasiūliusiai pirkėjai – atsakovei D. G. – už 161 448 Eur. 

8.       Teismas taip pat nustatė, kad 2023 m. gegužės 24 d. ieškovė pateikė skundą dėl antstolės veiksmų, nurodydama, kad negavo nė vieno antstolės parengto procesinio dokumento. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2044-794/2023 nustatė, kad pareiškėja, 2023 m. gegužės 18 d. sudariusi atstovavimo sutartį su Šedbaro advokatų profesine bendrija, nurodė to paties savo įgaliotinio O. S. kontaktinius duomenis – elektroninį paštą oganes@latlita.lt ir telefono numerį, kuriuo antstolė siuntė vykdymo proceso dokumentus O. S., kaip pareiškėjos atstovui pagal ankstesnį įgaliojimą, pagal kurį šis atstovavo ieškovę sudarant hipotekos sutartį. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja aiškiai yra išreiškusi savo valią dėl jos atstovavimo (įgaliotinio), todėl atmetė kaip deklaratyvius ieškovės argumentus, jog 2023 m. gegužės 18 d. atstovavimo sutartyje nurodyti O. S. kontaktiniai duomenys nepagrindžia įgaliojimų atstovauti ją vykdymo procese. Teismas nurodė, kad 2023 m. sausio 31 d. raginimas įvykdyti sprendimą adresuotas tik skolininkei ir jame nėra nurodyti jokie duomenys apie pareiškėją A. A., taigi, antstolė neįvykdė CPK 746 straipsnio 1 dalies reikalavimo, t. y. neišsiuntė raginimo kopijos įkaito davėjai, tačiau skolininkę ir ieškovę atstovavo tas pats asmuo O. S.. Ieškovė ir jos atstovas antstolės patvarkymuose nurodomi tik nuo 2023 m. balandžio 24 d. priimto antstolės patvarkymo dėl pirmųjų varžytinių paskelbimo. Teismas civilinėje byloje Nr. 2S-2044-794/2023 pažymėjo, kad turto pardavimas iš varžytinių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytinių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas); ginčo turto varžytinės įvyko (varžytinių pabaiga 2023 m. gegužės 24 d.), turtas parduotas pirkėjui už didžiausią kainą. Ieškovės atstovas apie pradėtą vykdymo procesą ir apie raginimą įvykdyti prievolę turėjo informuoti ieškovę, todėl negalima teigti, kad jai nebuvo žinoma apie pradėtą vykdymo procesą. Ieškovės atstovas (advokatas) 2023 m. gegužės 23 d. gavo prisijungimą prie elektroninės vykdomosios bylos Antstolių informacinėje sistemoje ir yra susipažinęs su vykdomojoje byloje esamais dokumentais.

9.       Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl netinkamai nustatytos turto rinkos vertės ir pardavimo už mažesnę kainą, negu turėjo būti nustatyta CPK įtvirtinta tvarka. Teismas pritarė UAB „Domus optima“ ir teismo eksperto Tauro Antano Tupinio pozicijai, kad atliekant turto vertinimą pagal elementarias statistines taisykles, pirmiausia iš duomenų imties turi būti eliminuojami kraštutiniai duomenys apie kainą (didžiausios ir mažiausios duomenų eilutės reikšmės). Teismas pažymėjo, kad ginčo patalpa yra netipinio, nepalankaus plano, turi tik vieną langą ir ribotą natūralios šviesos patekimą į patalpą, šalia patalpos sienos sumontuota lifto šachta, o tai turi įtakos turto vertei ir lemia, kad skaičiavimuose tarp lyginamųjų objektų negali būti įtraukti objektai iš aukščiausios duomenų imties srities. Teismas nurodė, kad eksperto Tauro Antano Tupinio surašyta teismo ekspertizės akto išvada laikoma patikimesniu įrodymu už kitus rašytinius įrodymus, taip pat ir ieškovės pateiktas ekspertines turto vertės išvadas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad patalpos rinkos vertė ginčo laikotarpiu siekė 179 000 Eur, t. y. buvo nežymiai mažesnė (mažiau nei 3 proc.), nei buvo nustatyta antstolės paskirtos ekspertizės aktu, kurio pagrindu buvo skaičiuojama pradinė patalpos kaina pirmųjų varžytinių metu. Kainos skirtumas, lyginant UAB „Domus optima“ ekspertizės aktą ir teismo eksperto surašytą ekspertizės aktą, nėra esminis (mažiau nei 3 proc.), yra naudingas ieškovei. Be to, skirtumas tarp UAB „Domus optima“ ekspertizės aktu ir ieškovės pateikta Konsultacine išvada nustatytos turto vertės yra 22,84 proc.; toks skirtumas teismų nepripažįstamas esminiu. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintais pagrindais, nes nustatytas patalpos apskaičiuotų verčių skirtumas nėra esminis, šiuo skirtumu nebuvo pažeistos skolininkės teisės.

10.       Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad antstolė neįvykdė CPK 746 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo

11.       Teismas ieškinio reikalavimą pripažinti varžytinių aktą negaliojančiu atmetė ir konstatavęs, kad ieškovė praleido 1 metų ieškinio senaties terminą (CPK 602 straipsnio 3 dalis). Ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo varžytinių akto surašymo dienos, t. y. 2023 m. rugsėjo 18 d., ir suėjo 2024 m. rugsėjo 18 d., o ieškinys pareikštas 2024 m. rugsėjo 24 d. 

12.       Teismas atmetė ieškinio reikalavimą panaikinti vykdomojo įrašo dalį dėl 13 proc. palūkanų, atmesdamas kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad paskolos gavėja pagal paskolos sutartį turėjo sumokėti tik 13 000 Eur palūkanų, ir, tą padarius, jos pareiga mokėti (mokėjimo) palūkanas pasibaigė

13.       Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pakeisti vykdomojo įrašo dalį dėl paskolos sumos nurodant, jog paskolos suma yra 98 861 Eur (o ne 100 000 Eur)

14.       Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl delspinigių sumažinimo, nurodė, kad ieškovė nepagrįstai 13 proc. metines palūkanas laiko kompensuojamosiomis palūkanomis, kurios negali būti išieškomos kartu su netesybomis. Teismas nurodė, kad paskolos sutartyje nustatytos 13 proc. palūkanos yra mokėjimo palūkanos, atliekančios skirtingą funkciją, o mokėjimo ir kompensuojamosios palūkanos tarpusavyje nėra įskaitomos. Taip pat, ieškovės argumentas, kad paskolos likutis yra 98 861 Eur, o ne 100 000 Eur, atmestas, todėl atmestinas ir ieškovės argumentas, kad delspinigiai nepagrįstai buvo apskaičiuoti nuo 100 000 Eur, atitinkamai – ir kad dėl to susidarė nepagrįstas išieškotų delspinigių perviršis už 1 766,76 Eur. Dėl reikalavimo sumažinti delspinigius nuo 0,1 proc. iki 0,03 proc. kaip aiškiai per dideles netesybas, teismas nurodė, kad paskolos sutartis sudaryta verslo tikslais, netesybos jau sumokėtos, todėl nemažinamos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15.       Apeliaciniu skundu ieškovė A. A. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad įkeisto turto vertė buvo tinkamai nustatyta. Teismas nepagrįstai rėmėsi turto vertintojo UAB „Domus optima“ ir bylos nagrinėjimo metu atlikta teismo ekspertize, nes neteisingai sprendė, jog ekspertai iš lyginamųjų sandorių pagrįstai eliminavo brangiausią sandorį. Nei tarptautiniai turto vertinimo standartai, nei Turto ir verslo vertinimo metodikos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 (toliau – Metodika), nenumato tokios teisės, jei vertinimas atliekamas lyginamuoju metodu. Nekilnojamojo turto sandorių ataskaitoje, kuria naudojasi turto vertintojai, jokių papildomų duomenų apie nekilnojamojo turto objektą nėra, todėl nepagrįsta taikant lyginamąjį metodą iš lyginamųjų objektų eliminuoti sandorius, apie kurių apdailos lygį ir kitas charakteristikas nėra jokių duomenų. Apeliantė pateikė 2022 m. balandžio 13 d. UAB „Newsec Valuations“ vertintojo A.S. atliktą vertinimo ataskaitą, kuria nustatyta, kad vertinamo turto rinkos vertė 2022 m. balandžio 13 d. buvo 230 000 Eur; taip pat 2025 m. balandžio 28 d. Konsultacinę išvadą, kuria retrospektyviniu vertinimu 2023 m. kovo 15 d. nustatyta turto vertė – 231 000 Eur. Vertės nustatymui teismas privalėjo taikyti aritmetinį vidurkį, remiantis į bylą pateiktomis ginčo turto vertę pagrindžiančiomis išvadomis. Be to, teismas nevertino faktinių aplinkybių, kad antstolė, organizuodama turto varžytines, nepateikė faktinės išvaržomo turto būklės, išsamiai neaprašė turto, įkėlė kelių nuotraukų fragmentą, iš ko negalima suprasti išvaržomo turto būklės. Antstolė varžytinių skelbime klaidingai nurodė turto apžiūros informaciją, kad turto apžiūra gyvai ribota, kai tuo tarpu antstolė nė karto nesikreipė į ieškovę, nesiuntė jai jokių procesinių dokumentų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 22,84 proc. verčių skirtumas laikytinas neesminiu – 48 000 Eur skirtumas yra ženkli suma ir vien iš ekonominės logikos pusės negali būti vertinamas kaip neesminis.

15.2.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad antstolės neįvykdytas CPK 746 straipsnio 1 dalies reikalavimas išsiųsti raginimą ieškovei įvykdyti užtikrintą skolininkės įsipareigojimą, nelaikytinas pakankamu pagrindu ieškiniui tenkinti. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad tiek notarė, tiek antstolė pranešimus bei procesinius dokumentus siuntė ieškovės įgaliotam asmeniui, veikusiam pagal įgaliojimą, kurio apimtis susijusi su ginčo turto įkeitimu. Antstolė tik nuo 2023 m. balandžio 24 d. priimtame procesiniame dokumente – patvarkyme dėl pirmųjų varžytinių paskelbimo, nurodė ieškovę kaip procesinio dokumento gavėją. Antstolės veiksmais – ieškovės neinformavimu – buvo pažeista ieškovės teisė įvykdyti prievolę už skolininkę, siekiant išvengti jai nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytinių, ir taip įgyjant atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininkę. Ieškovė objektyviai negalėjo ginti savo teisių dėl antstolės aplaidumo – procesinių dokumentų jai nesiuntimo. Antstolė nė viename procesiniame dokumente nenurodė, kad siunčia procesinius dokumentus turto savininkės – įkaito davėjos, įgaliotam asmeniui, neįpareigojo šių dokumentų perduoti įkaito davėjai.

15.3.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį praleisto ieškinio senaties termino pagrindu. Ieškovė pateikė ieškinį 2024 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2024 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą bei nurodė ieškovei kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Ieškovė tą pačią dieną pateikė ieškinį teismui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę, aktyvius ieškovės veiksmus, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, CPK 602 straipsnio 3 dalimi, teismas nustatytą ieškinio senaties terminą turėjo atnaujinti savo iniciatyva kaip praleistą dėl svarbių priežasčių ir konstatuoti, kad ieškovės pažeistos teisės ir teisėti interesai turi būti ginami.

15.4.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus panaikinti vykdomojo įrašo dalį, kuria nustatyta, kad palūkanų dydis yra 13 proc., ir pakeisti vykdomojo įrašo dalį, kurioje nurodyta, jog negrąžintos paskolos suma yra 98 861 Eur. Pagal paskolos sutartį atsakovė UAB „Baltcom“ už kredito naudojimąsi siekė gauti tik 13 000 Eur fiksuotų palūkanų sumą. Skolininkė UAB „Latlita“ ir jos vadovas O. S. mokėjimo pavedimais sumokėjo atsakovei UAB „Baltcom“ iš viso 14 139 Eur, taigi, buvo sumokėtos palūkanos ir grąžinta dalis paskolos – 1 139 Eur, dėl to atitinkamai turėjo būti paskaičiuota ir mažesnė delspinigių suma.

15.5.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą sumažinti delspinigius. Teismas neįvertino, kad iš antstolės realizuoto ieškovės turto gautų lėšų UAB „Baltcom“ jau gavo 100 000 Eur skolą, 13 000 Eur palūkanų, 1 443 Eur delspinigių, 28 400 Eur delspinigių, 242,39 Eur notaro atlygio išlaidų atlyginimą, o skolininkė dar sumokėjo 14 139 Eur, taigi bendra palūkanų ir delspinigių suma yra 42 843 Eur, esant 100 000 Eur paskolai, t. y. beveik pusę paskolos sumos. Netesybos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai, viršijančios mokėjimo (pelno) palūkanas beveik 3 kartus, yra neproporcingos ir nesąžiningos. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostata dėl netesybų nemažinimo, kai jos sumokėtos, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes jos apskaičiuotos ir išieškotos priverstine tvarka.

16.       Atsakovė antstolė Jurgita Bareikienė atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai išanalizavo ir įvertino aptariamą ieškinio reikalavimą, įvertino apeliantės nurodomos Turto ir verslo vertinimo Metodikos reikalavimus. Lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Ieškovei teigiant, kad iš lyginamųjų objektų imties brangiausias objektas neturėjo būti eliminuotas, apeliantė bylos nagrinėjimo metu turėjo pateikti įrodymus, kad jis atitiko reikalavimą dėl analogiško arba panašaus turto atitikmens ne tik nekilnojamojo turto paskirties prasme. Atsakovė pažymi, kad, grįsdama apeliacinį skundą, apeliantė nurodo tapačius patikslinto ieškinio reikalavimus ir teisminę praktiką, neatsižvelgdama į teismo sprendimo argumentus dėl prejudicinių faktų, nustatytų civilinėje byloje pagal jos 2023 m. gegužės 24 d. skundą dėl antstolės veiksmų. Apeliantės argumentai dėl jos kaip įkeisto turto savininkės interesų pažeidimų, neišsiunčiant jai antstolės skolininkei išsiųsto raginimo kopijos, vertintini kaip formalūs trūkumai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad praleistas senaties terminas. Bylos medžiaga patvirtina, kad skolininkės sumokėta 1 139 Eur suma buvo skirta ne paskolai dengti, todėl nebuvo pagrindo mažinti paskolos sumą ir atitinkamai nuo mažesnės paskolos sumos skaičiuoti delspinigius. 

17.       Atsakovė UAB „Baltcom“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Argumentuoja, kad teismas pagrįstai atmetė ieškinį, nes praleistas ieškinio senaties terminas. Taip pat teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus panaikinti vykdomojo įrašo dalį ir pakeisti vykdomojo įrašo dalį, nes apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog atsakovei buvo sumokėta 1 139 Eur paskolos suma. Ieškovė nepagrįstai 13 proc. palūkanas vertina kaip kompensuojamąsias palūkanas, nes tai yra mokėjimo (pelno) palūkanos, kurios nėra įskaitomos į netesybas (delspinigius). Teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą sumažinti delspinigius, nes ieškovė nebuvo paskolos sutarties šalis, todėl neturi teisės ginčyti delspinigių dydžio. Net gi jei ieškovė ir turėtų teisę reikšti reikalavimą dėl netesybų mažinimo, netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.

18.       Atsiliepime trečiasis asmuo UAB „Domus Optima“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisi bylinėjimosi išlaidas. Argumentuoja, kad vykdomojoje byloje ekspertizės aktas surašytas laikantis visų tokio pobūdžio dokumentui taikytinų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju vykdomojoje byloje ekspertizės akte naudoti keturi lyginamieji objektai, kurių kainos po atliktų patikslinimų svyruoja nuo 4 162 Eur iki 5 010 Eur už 1 kv. m ploto. Teismo ekspertizės akte patalpos kainai nustatyti taip pat naudoti keturi lyginamieji objektai, kurių kainos po atliktų patikslinimų svyruoja nuo 3 824,28 Eur iki 5 473,97 Eur už 1 kv. m ploto. Nekilnojamojo turto vertintojas vykdomojoje byloje jo sudarytame ekspertizės akte nurodė, kad apskaičiuojant vertinamo turto vertę lyginamuoju metodu vertintojas naudojosi analogiško ir panašaus turto faktinių pirkimo – pardavimo sandorių duomenimis. Turtas, su kuriuo lyginama, yra ne tik to paties tipo, panašus savo konstrukcija, dydžiu ir kitomis fizinėmis charakteristikomis, bet ir buvimo vieta bei nuosavybės teise. Nustatydamas turto vertę šiuo metodu, vertintojas atsižvelgė į turto lokalizacijos vietą, aukštingumą, plotus, esamą inžinerinį aprūpinimą, paskirtį ir kitus faktorius, lemiančius objekto rinkos vertę (ekspertizės akto l. 24). Teismo ekspertas ekspertizės akte išsamiai argumentavo pasirinkto lyginamųjų objektų sąrašo sudarymo modelio tikslingumą. Atsižvelgus į tai, kad ginčo patalpa yra nepalankaus plano, turi tik vieną langą, yra netipinio įrengimo, dienos šviesos patekimas į ją yra itin ribotas, palei jos sieną sumontuota lifto šachta, nėra pagrindo skaičiavimuose naudoti lyginamųjų objektų iš aukščiausios duomenų imties srities. Teismas pagrįstai rėmėsi teismo ekspertizės akto išvadomis, nes nenustatyti jokie jo tyrimo eigos ir (ar) išvados turinio trūkumai. Ieškovės nurodomi įrodymai, tariamai paneigiantys vykdomosios bylos ekspertizės akto ir teismo ekspertizės akto išvadas – ,,Newsec“ ataskaita ir Konsultacinė išvada, turi esminių metodologinių trūkumų, nes juose nebuvo tinkamai atrinkti lyginamieji objektai, t. y. be pagrindo buvo įtrauktas lyginamasis objektas, esantis (duomenys neskelbtini), naudojant labiausiai išsiskiriančią imties reikšmę buvo nepagrįstai padidinta vertinamo turto vertė. Atliekant vertinimą, pateiktą Konsultacinėje išvadoje, nebuvo atlikta faktinė objekto apžiūra vietoje, taip negalėjo būti identifikuotos ginčo patalpos specifikos, lemiančios jos vertę, pvz., netipinis išplanavimas, ribotas šviesos patekimo (insoliacijos) srautas, patalpų aukščių skirtumas, apdailos ypatumai, lifto girdimumas, laiptinės būklė ir kt. Be to, teismas pagrįstai atmetė ieškinį senaties termino praleidimo pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20.       Absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą peržengti apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

21.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimas, kuriuo atmesti ieškinio reikalavimai dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, vykdomojo įrašo pakeitimo, delspinigių sumažinimo. Atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad ieškovė neįrodė, jog turtas varžytinėse buvo parduotas už iš esmės mažesnę nei rinkos kainą (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat neįrodė, kad turto pardavimas ar jo procedūra pažeidė esmines ieškovės teises (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas konstatavo, kad: 1) reikalavimas dėl ginčo turto varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu pareikštas praleidus įstatyme įtvirtintą 1 metų ieškinio senaties terminą; 2) paskolos sutartimi šalys susitarė dėl 13 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų už paskolintą 100 000 Eur sumą, nepriklausomai nuo to, ar paskola grąžinama anksčiau sutartyje nustatyto termino, todėl vykdomajame įraše pagrįstai nurodytos palūkanos; 3) ieškovė neįrodė, kad buvo grąžinusi dalį paskolos, todėl vykdomajame įraše nurodyta pagrįsta skolos suma; 4) ieškovė neįrodė, jog paskolos sutartyje nustatyti 0,1 proc. delspinigiai, skaičiuojami kiekvieną dieną nuo pradelstos sumos, vertintini kaip neprotingai didelės netesybos; taip pat nepagrindė ieškinio argumentų dėl delspinigių mažinimo ar įskaitymo su palūkanų suma. Apeliaciniame skunde apeliantė ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas, prašydama teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.   

Dėl reikalavimo pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu

22.       Grįsdama apeliacinį skundą, apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos argumentų, jog apeliantei – įkaito davėjai – nebuvo pranešta apie atsakovės (skolininkės) UAB „Baltcom“ prašymą atlikti vykdomąjį įrašą ir jo atlikimą; teismas nepagrįstai konstatavo, kad antstolės neįvykdytas CPK 746 straipsnio 1 dalies reikalavimas išsiųsti raginimo įvykdyti hipoteka užtikrintą įsipareigojimą kopiją įkaito davėjai (apeliantei) nelaikytinas pakankamu pagrindu ieškiniui tenkinti ir, atitinkamai, pripažinti negaliojančiu ginčo turto pardavimo iš varžytinių aktą.

23.       CPK 602 straipsnio 1 dalies 7

24.       Nagrinėjamu atveju, įvertinusi bylos medžiagą ir duomenis apie ginčo turto pardavimo procesą, taip pat apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir (ar) nustatytomis aplinkybėmis, dėl kurių teismas pripažino, jog nebuvo įrodytas esminių apeliantės, kaip įkaito davėjos, teisių pažeidimas, atitinkamai, nenustatytas CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas pagrindas ginčo varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu.

25.       Pirma, byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad apeliantė apie vykdymo procesą sužinojo vėliausiai 2023 m. balandžio 24 d., kai patvarkymas dėl pirmųjų varžytinių paskelbimo, kuriuo buvo nustatyta pradinė turto pardavimo kaina – 147 500 Eur, buvo adresuotas ir išsiųstas taip pat ir O. S., kaip apeliantės atstovui (2 t., b. l. 39). Patvarkyme apeliantė nurodyta kaip ,,skolininkė“, kartu su UAB ,,Latlita“, ir išaiškinta, kad skolininkas turi teisę iki turto pardavimo iš varžytinių akto surašymo momento į antstolės depozitinę sąskaitą sumokėti sumą reikalingą skoloms ir vykdymo išlaidoms padengti, sumokėjus šias sumas varžytinių vykdymas nutraukimas (CPK 704 straipsnis).

26.       CPK 703 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu iki varžytinių pabaigos paaiškėjo CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, taip pat jeigu iki varžytinių pabaigos patenkinami išieškotojo reikalavimai ir apmokamos visos vykdymo išlaidos, antstolis savo patvarkymu gali varžytines atšaukti. Taigi, apeliantė turėjo realią galimybę pasinaudoti teise įvykdyti užtikrintą prievolę, kuri, apeliantės teigimu, buvo paneigta jos neinformavus apie vykdymo procesą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantė šia teise pasinaudojo ar siekė pasinaudoti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors grįsdama ieškinį apeliantė nurodė, jog hipoteka įkeisto daikto savininkas turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką, siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytinių, taip įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką, tačiau nagrinėjamu atveju po pranešimo apie kreditorinį reikalavimą bei priverstinį išieškojimą apeliantė nesikreipė į notarę ar antstolę, pateikdama informaciją ir įrodymus, kad turi galimybę įvykdyti kreditorės reikalavimus ne iš įkeisto turto, tam turėdama pakankamai lėšų, neteikė tokios informacijos ir neinformavo apie tokio pobūdžio ketinimus vykdymo byloje. Ieškinyje nurodydama tokią įkeisto turto savininko teisę, apeliantė teismui nepateikė informacijos apie jos finansines galimybes kreditoriaus įpareigojimą įvykdyti, ir nėra jokių duomenų, kad apeliantė vietoje paskolos gavėjos realiai siekė įvykdyti kreditorės reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginiai, jog pavėluotas jos, kaip įkaito davėjos, informavimas apie vykdymo procesą pažeidė jos esmines teises bei teisėtus interesus, nebuvo įrodyti.

27.       Antra, antstolių procesinių veiksmų vykdomojoje byloje, taip pat notarų veiksmų, apskundimo tvarka numatyta CPK XXXI skyriuje. CPK 510 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiami antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas procesinius veiksmus atlikti; 2 dalyje įtvirtinta, kad skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui. CPK 511 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiamas atliktas notarinis veiksmas ar atsisakymas notarinį veiksmą atlikti; 2 dalyje įtvirtinta, kad skundas pateikiamas notaro, kurio veiksmai skundžiami, darbo vietos apylinkės teismui.

28.       CPK 512 straipsnyje įtvirtinta, kad skundas dėl antstolių ar notarinių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. CPK 681 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones; jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę; 3 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas ar išieškotojas, dalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos; skolininkas ir išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą.

29.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 512 straipsnyje įtvirtintas 90 dienų terminas yra naikinamasis terminas. Šis naikinamasis terminas įstatyme nustatytas kaip pakankamas aktyviai ir sąžiningai veikiantiems vykdymo proceso dalyviams sužinoti apie galimus savo teisių pažeidimus ir imtis priemonių šias teises ginti ir jis negali būti teismo atnaujintas dėl jokių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-578/2014). Skundas, paduotas teismui praleidus šį terminą, nenagrinėtinas teisme, todėl tokį skundą teismas turi atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o tokiai aplinkybei paaiškėjus po skundo priėmimo – bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2008; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-313/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog nurodytas terminas yra taikomas ir įkaito davėjams: aplinkybė, kad skundą padavė įkaito davėja, neturi reikšmės CPK 512 straipsnyje nurodyto 90 dienų termino pradžios nustatymui, nes šiame straipsnyje nenustatyta išimčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-313/2016).

30.       Nagrinėjamu atveju 2023 m. gegužės 24 d. apeliantė pateikė skundą dėl antstolės veiksmų, argumentuodama, kad apeliantė nebuvo tinkamai informuota apie vykdymo procesą (2 t., b. l. 57). Tačiau, kaip minėta, 2023 m. balandžio 24 d. gavusi patvarkymą dėl pirmųjų varžytinių paskelbimo, kuriuo buvo nustatyta pradinė turto pardavimo kaina, apeliantė informuota apie nustatytą turto vertę ir apie vykdymo procesą. Iš 2023 m. gegužės 24 d. apeliantės skundo antstolei matyti, kad apeliantei buvo žinomas notarės išduoto vykdomojo įrašo turinys. Taigi, vertindama tam esant pagrindo, apeliantė tuo metu galėjo ir turėjo reikšti pretenzijas tiek dėl notarės veiksmų – apeliantės teigimu, jos tinkamai neinformuojant, taip pat dėl netinkamo vykdomojo įrašo turinio, tiek ir dėl kitų antstolės veiksmų – turto vertės nustatymo, varžytinių skelbimo trūkumų (t. y. apeliantės nurodomos aplinkybės, kad turtas nebuvo tinkamai aprašytas, įkeltos netinkamos nuotraukos, nurodyta klaidinga informacija dėl turto apžiūros (ne)galimumo), galiausiai – antstolio veiksmų, kuriais buvo užbaigta vykdomoji byla apskundimo, kai tapo žinoma, kad 2023 m. gegužės 24 d. apeliantės skundas dėl antstolės veiksmų buvo atmestas. Tačiau apeliantė šių savo interesų gynimo teisės aktų nustatyta tvarka nesiėmė.

31.       Dėl apeliantės argumentų, nurodytų 2023 m. gegužės 24 d. skunde dėl antstolės veiksmų, teismų jau buvo pasisakyta nagrinėjant skundą. Taip pat teismų įvertinti ir apeliantės teiginiai dėl apeliantei, kaip įkaito davėjai, neišsiųsto antstolės raginimo kopijos įkaito davėjai, konstatuojant, jog, atsižvelgiant į apeliantę atstovavusį asmenį ir jo informavimą apie vykdymo veiksmus, nėra pagrindo teigti, kad apeliantei nebuvo žinoma apie pradėtą vykdymo procesą, o vien tai, kad formaliai raginimo kopija įkaito davėjai nebuvo išsiųsta, savaime nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytinių akto (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2044-794/2023).

Dėl reikalavimo pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu

32.       Grįsdama apeliacinį skundą, apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo turto vertė buvo nustatyta tinkamai. Apeliantės teigimu, teismas, spręsdamas ginčą dėl turto vertės nustatymo: nepagrįstai rėmėsi turto vertintojo UAB „Domus optima“, kuriam vertinimą pavedė atlikti antstolė, atliktu turto vertinimu ir bylos nagrinėjimo metu atlikta teismo ekspertize; nepagrįstai pripažino, jog šiuos vertinimus atlikę vertintojai tinkamai taikė lyginamąjį vertinimo metodą, iš lyginamųjų sandorių eliminuodami brangiausią sandorį, nes tai iš esmės sumažino nustatytą turto vertę; nepagrįstai 22,84 proc. skirtumą tarp UAB „Domus optima“ ekspertizės aktu nustatytos turto rinkos vertės ir apeliantės pateikta Konsultacine išvada nustatytos vertės laikė neesminiu; 48 000 Eur skirtumas yra ženkli suma.

33.       CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad turto pardavimo iš varžytinių aktą suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. CPK 718 straipsnyje įtvirtinta, kad pirmosiose varžytinėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro 80 proc. CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos. CPK 722 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad antrosios varžytinės vyksta tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir pirmosios varžytinės su ta išimtimi, kad antrosiose varžytinėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro 60 proc. CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos. Taigi, visų pirma, CPK 602 straipsnio 1 dalies pagrindu turto pardavimo iš varžytinių aktas gali būti ginčijamas tada, kai atitinkamai pirmose ar antrose varžytinėse parduoto turto pradinė kaina nebuvo nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. sudarė, atitinkamai, ne 80 proc. ar 60 proc. nustatytos turto rinkos kainos. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu gali būti ginčijamas ir išvaržyto turto rinkos vertės nustatymas.

34.       CPK 681 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).

35.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; kt.). Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).

36.       Įprastai būtent turto pardavimas varžytinėse leidžia užtikrinti, kad turtas bus parduotas už didžiausią galimą kainą – varžytinėse parduodamo turto kaina gali padidėti, jei parduodamas objektas yra patrauklus potencialiems pirkėjams, ir, atitinkamai, jei nustatyta pradinė kaina neatitinka realios rinkos kainos (nėra susidomėjimo, poreikio), turtas bus parduodamas už pasiūlytą mažesnę kainą turto pardavimo iš varžytinių metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1887-407/2020). Tam, kad turto pardavimo iš varžytinių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, nustatytas pažeidimas dėl turto įkainojimo procedūros ir parduodamo turto pradinės kainos nustatymo neturi būti formalus, bet turėti tiesioginę reikšmę kainos, kuri būtų iš esmės mažesnė nei rinkos kaina, nustatymui. Teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytinių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Pagrindas pripažinti varžytinių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytinių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už turtą suma yra neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu neproporcingai apriboja skolininko nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2023).

37.       Taigi, nustatant, ar turtas iš varžytinių parduodamas už mažesnę nei pagal įstatymą nustatytą kainą, skirtumas tarp turto pardavimo iš varžytinių kainos ir kainos, kuria įkainotas turtas, turi būti esminis. Teismų praktikoje orientacinis kainų skirtumas pripažintinas esmingai mažesniu ar didesniu, kai turto pardavimo iš varžytinių kaina yra daugiau kaip 30–50 proc. mažesnė ar didesnė, negu byloje nustatyta turto rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1732-779/2022; 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2078-643/2022). Kasacinio teismo 23,64 proc. skirtumas nebuvo pripažintas paneigiančiu teismo išvadas, jog turto vertintojo ir teismo eksperto nustatytų žemės sklypų verčių skirtumas nėra tiek esmingas ir nelemia varžytinių aktų panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2023).

38.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką jį aiškinant ir taikant, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė ginčo turto nustatytos ir (ar) pardavimo kainos esminio netinkamumo (neteisingumo), kuris būtų priežastis tenkinti ieškinio reikalavimą pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu (CPK 178 straipsnis).

39.       Pirma, kaip nurodyta, teismų praktikoje paprastai esminiu kainos skirtumu, kuris galėtų sudaryti pagrindą konstatuoti, kad turtas buvo parduotas už esmingai per mažą kainą, laikomas apie 30 proc. ir didesnis kainos skirtumas. Nors vertinant absoliučiais skaičiais 48 000 Eur gali būti pripažinta reikšminga suma, tačiau aktualu įvertinti ir tai, kad kainos nustatymas ekspertinio tyrimo būdu nebūtinai reiškia, jog tokia kaina turtas ir bus parduotas rinkoje. Tikroji turto rinkos kaina yra nustatoma tik sudarius sandorį su geriausią kainą pasiūlysiu pirkėju, todėl vertinant kainų skirtumo (ne)esmingumą turi būti vadovaujamasi santykiniu kainos skirtingumo kriterijumi. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 22,84 proc. skirtumas tarp UAB „Domus optima“ ekspertizės aktu nustatytos ginčo turto rinkos vertės (184 000 Eur) ir ieškovės pateikta Konsultacine išvada nustatytos didžiausios galimos šio turto vertės (232 000 Eur) savaime negali būti vertinamas kaip esminis.

40.       Antra, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo turto vertę ir vertindamas jo pardavimo kainos atitiktį jai, rėmėsi byloje paskirto eksperto Tauro Antano Tupinio parengta teismo ekspertizės akto išvada, pagal kurią ginčo patalpos rinkos vertė ginčo laikotarpiu siekė 179 000 Eur. Teismas atsižvelgė į tai, kad ši nustatyta turto rinkos vertė nuo nustatytos vykdymo procese skiriasi nežymiai – mažiau nei 3 proc., skirtumas yra skolininkės ir įkaito davėjos naudai (vykdymo procese nustatyta didesnė turto vertė). Apeliantė, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, argumentuoja, kad vertindamas turtą teismo ekspertas netinkamai pritaikė lyginamąjį metodą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pritarti šiems apeliantės teiginiams.  

41.       Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ir turto vertinimo ekspertizes atlikusių ekspertų išvadomis, kad pagal statistines taisykles iš duomenų imties turi būti eliminuojami kraštutiniai duomenys apie turto kainą (didžiausios ir mažiausios duomenų eilutės reikšmės). Be to, vertinant turtą privalo būti atsižvelgiama ir į individualias, specifines konkretaus turto ypatybes, darančias įtaką jo vertei. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta nustatant ginčo turto vertę, o apeliantė šios išvados nepaneigia.

42.       Apeliantė nepagrįstai teigia, kad vertintojų sprendimas eliminuoti brangiausią (ir pigiausią) sandorį iš palyginamųjų sandorių nebuvo pagrįstas nė vieno iš ekspertų. Pagal Metodikos 57 punktą lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Metodikos 58 punkte įtvirtinta, kad taikant lyginamąjį metodą: surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius 36 mėn. įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas, prioriteto tvarka naudojant artimiausius vertinimo datai įvykusius sandorius; įvertinami vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, skirtumai ir daromos (jeigu būtina) analogiško arba panašaus turto sandorių kainų pataisos laiko, vietos, kitų sąlygų, išreiškiančių vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto skirtumus, požiūriu. Kaip paaiškino trečiais asmuo UAB „Domus Optima“, pareiga turto vertintojui neįtraukti ekstremumų (didžiausios ir mažiausios verčių sandorių) į lyginamųjų objektų sąrašą expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra nurodyta taikytinuose teisės aktuose, tačiau ekstremumų šalinimo poreikį suponuoja elementarios statistinės taisyklės, taip pat teisės aktuose įtvirtinta pareiga vertinamą turtą lyginti su analogišku arba panašiu turtu, bendrieji turto vertinimo principai. Toks lyginamojo metodo taikymo būdas patvirtintas ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-67-450/2024). 

43.       Trečiasis asmuo išsamiai paaiškino, kad vykdomojoje byloje ekspertizės akte naudoti keturi lyginamieji objektai, kurių kainos po atliktų patikslinimų svyruoja nuo 4 162 Eur iki 5 010 Eur už 1 kv. m ploto. Teismo ekspertizės akte patalpos kainai nustatyti taip pat naudoti keturi lyginamieji objektai, kurių kainos po atliktų patikslinimų svyruoja nuo 3 824,28 Eur iki 5 473,97 Eur už 1 kv. m ploto. Nekilnojamojo turto vertintojas vykdomojoje byloje jo sudarytame ekspertizės akte nurodė, kad apskaičiuojant vertinamo turto vertę lyginamuoju metodu vertintojas naudojosi analogiško ir panašaus turto faktinių pirkimo–pardavimo sandorių duomenimis. Turtas, su kuriuo lyginama, yra ne tik to paties tipo, panašus savo konstrukcija, dydžiu ir kitomis fizinėmis charakteristikomis, bet ir buvimo vieta bei nuosavybės teise. Nustatydamas šiuo metodu turto vertę, vertintojas atsižvelgė į turto lokalizacijos vietą, aukštingumą, plotus, esamą inžinerinį aprūpinimą, paskirtį ir kitus faktorius, lemiančius objekto rinkos vertę.

44.       Teismo ekspertas Tauras Antanas Tupinis teismo ekspertizės akte argumentavo pasirinkto lyginamųjų objektų sąrašo sudarymo modelio tikslingumą – nurodė, kad įvykęs sandoris Nr. 5 – dėl patalpos (duomenys neskelbtini), kurio neįtraukimas į lyginamųjų objektų sąrašą turėjo didžiausią įtaką tam, jog teismo ir vykdomosios bylos ekspertizių išvadomis ginčo turto kaina buvo žemesnė nei ieškovės pateiktų duomenų pagrindu, yra viešbučio patalpa, esanti pirmame pastato aukšte, todėl šis pardavimo sandoris nėra priskirtinas prie analogiško arba panašaus turto ir rinkos vertės skaičiavimuose nenaudojamas. Trečiasis asmuo dėl šio lyginamojo objekto neįtraukimo į lyginamųjų objektų sąrašą pagrįstumo taip pat paaiškino, kad šis objektas neatitinka Metodikos 57–58 punktų reikalavimų, t. y. negali būti laikomas analogišku arba panašiu turtu ginčo patalpos atžvilgiu. Lyginamasis objektas yra pačiame Vilniaus senamiesčio centre išsidėsčiusioje, itin turistų lankomoje (duomenys neskelbtini) gatvėje, 1 aukšte, 2022 metais objektui atlikti paprastojo remonto darbai; iš lyginamojo objekto perleidimo sandorio, kuriuo remiamasi ataskaitoje (6 t., b. l. 87–105), matyti, kad lyginamasis objektas gali būti naudojamas ir yra skirtas įvairiai komercinei veiklai, išnaudojant jo lokaciją ir padėtį pastate (buvimą 1 pastato aukšte ir atskiro įėjimo iš Pilies gatvės turėjimą); galimas platus spektras ekonominių veiklų, kurias galima vykdyti viešbučių paskirties pastatuose ir patalpose, nekeičiant šio statinio (patalpų) paskirties, be kita ko, užsiimti mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas. Lyginamasis objektas yra orientuotos į komerciniu požiūriu vieną didžiausių srautų Vilniaus mieste generuojančią (duomenys neskelbtini)gatvę, o ginčo patalpa, nors yra (duomenys neskelbtini) prospekte, tačiau ankštame kieme, pastato 3 aukšte, ir turi ribotą šviesos patekimą. Lyginamasis objektas tam pačiam įgijėjui iš esmės buvo perleistas kartu su kitais dviem turto vienetais, esančiais pastate (6 t., b. l. 112-114, 115-116), kas taip pat galėjo paveikti lyginamojo objekto kainą. Apeliantė, nesutikdama su lyginamojo objekto neįtraukimu į nustatant ginčo turto vertę lyginamų objektų sąrašą, nepaneigė pirmiau nurodytų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti išvada dėl lyginamojo objekto ir ginčo turto netapatumo ypatybių, darančių įtaką turto vertei, požiūriu (CPK 178, 185 straipsniai).

45.       Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta priežasčių nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje CPK 212 straipsnio įtvirtinta tvarka parengtas teismo ekspertizės aktas – eksperto Tauro Antano Tupinio surašyta teismo ekspertizės akto išvada, laikomas patikimesniu už kitus rašytinius įrodymus, o kiti byloje pateikti įrodymai (jų visuma) nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas ginčo turto vertę būtų nustatęs netinkamai. Sutiktina su teismo išvada, kad nustatytas ginčo patalpos apskaičiuotų verčių skirtumas nėra esminis; dėl šio skirtumo nėra pagrindo konstatuoti apeliantės (įkaito davėjos) teisių pažeidimo turto pardavimo procese. Atitinkamai, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti ginčo turto varžytinių aktą negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu.

Dėl senaties termino reikalavimui pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu

46.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu reikalavimą dėl ginčo turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu atmesti ir dėl praleisto ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti (CPK 602 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo turto varžytinių akto surašymo dienos – 2023 m. rugsėjo 18 d., ir suėjo 2024 m. rugsėjo 18 d. (CPK 602 straipsnio 3 dalis), tačiau paaiškina, jog ji 2024 m. rugsėjo 18 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2024 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą bei nurodė kreiptis su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą; apeliantė tą pačią dieną pateikė ieškinį teismui, todėl, apeliantės teigimu, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, CPK 602 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas nustatytą ieškinio senaties terminą turėjo atnaujinti savo iniciatyva kaip praleistą dėl svarbių priežasčių ir konstatuoti, kad apeliantės pažeistos teisės ir teisėti interesai turi būti ginami.

47.       CK 1.130 straipsnio 4 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią nuostatą, konstatuota, kad ieškinio senaties terminą nutraukia tik ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovo kreipimasis su skundais į kitas institucijas, taip pat į teismą, kuriam ši byla neteisminga, ieškinio senaties termino nenutraukia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-922/2003). Taigi, nėra ginčo, kad apeliantė pareiškė ieškinį praleidusi CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą. Keltinas klausimas, ar aplinkybė, jog šis terminas praleistas dėl to, kad apeliantė kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuriam ieškinys neteismingas, pripažintina svarbia ir sudarančia pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti.  

48.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą, nėra įtvirtintos. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018). Pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo nedelsdamas dėtų visas pastangas, kad surinktų visą informaciją, reikalingą savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti, ir, surinkęs visą informaciją, išsamiai ją įvertintų bei spręstų dėl savo teisių gynimo galimybių ir procedūrinių aspektų, reikalingų ieškiniui teisės aktų nustatyta tvarka pareikšti, įskaitant ir galimybę pasinaudoti CPK įtvirtintais proceso teisės institutais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018).

49.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apie vykdymo procesą ir jo metu iš varžytinių parduodamą ginčo turtą apeliantė žinojo bent nuo 2023 m. balandžio 24 d. Visą šį procesą apeliantė buvo (yra) atstovaujama profesionalių teisininkų (1 t., b. l. 82–84). Atitinkamai, nėra pagrindo vertinti, kad apeliantė iki pat paskutinės ieškinio senaties termino dienos ieškinio nepareiškė dėl objektyvių, pateisinamų ir (ar) nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Ieškinio padavimas ne tam teismui savaime nelaikytinas svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą pateisinti ieškinio senaties termino praleidimą. Kitų priežasčių, kurios galėtų būti laikomos svarbiomis ir pateisinančiomis ieškinio senaties termino praleidimą, apeliantė nenurodė. Be to, pareikšdama ieškinį apeliantė neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Priešingai nei nurodo apeliantė, poreikis patikrinti antstolio veiklos ir (ar) turto pardavimo iš varžytinių teisėtumą savaime nesuponuoja viešojo intereso buvimo ir tuo pačiu – teismo pareigos atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą savo iniciatyva.

50.       Apibendrinant nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas ir nenustatyta svarbių priežasčių jam atnaujinti. Kita vertus, iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, nepaisant išvados dėl praleisto ieškinio senaties termino, ginčą išnagrinėjo iš esmės ir ieškinį atmetė kitais pagrindais, ieškinio senaties praleidimo aplinkybę nurodydamas kaip papildomą priežastį ieškinio reikalavimui atmesti. Dėl to, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, dėl kurių nenustatyta pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadų atmesti ieškinio reikalavimą dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu teisėtumu bei pagrįstumu, ieškinio senaties (ne)atnaujinimo klausimas netenka teisinės reikšmės ir nedaro įtakos procesinei bylos baigčiai.  

Dėl reikalavimo pakeisti vykdomojo įrašo turinį

51.       Ieškiniu apeliantė reikalavo panaikinti vykdomojo įrašo dalį, kuria nustatytos 13 proc. dydžio priklausančios palūkanos, taip pat pakeisti vykdomojo įrašo dalį dėl paskolos sumos ir nurodyti kad paskolos suma yra 98 861 Eur, o ne 100 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas, išaiškinęs paskolos sutarties turinį ir nustatęs faktinį skolininkės kreditorei atliktų 1 139 Eur mokėjimų pagrindą, šiuos ieškinio reikalavimus atmetė.

52.       Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad vykdomajame įraše pagrįstai nurodytos 13 proc. metinės palūkanos, argumentuodama, jog paskolos sutartimi šalys nustatė konkrečią fiksuotą palūkanų sumą – 13 000 Eur, kuri kreditorei buvo sumokėta. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, su apeliantės pateiktu paskolos sutarties aiškinimu nesutinka.

53.       Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.872 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai paskolos dalykas yra pinigai, taikoma paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija. CK 6.872 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog palūkanos mokamos iki paskolos suma bus grąžinta. Taigi, skolininkui neigiant paskolą suteikusio kreditoriaus reikalavimą mokėti pelno palūkanas už suteiktą paskolą, nepakanka nurodyti, kad šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų mokėjimo, o privalu įrodyti, jog šalys susitarė, kad palūkanos už suteiktą paskolą nebus mokamos.

54.       Nagrinėjamu atveju iš 2020 m. gruodžio 8 d. kreditorės UAB ,,Baltcom“ ir skolininkės UAB ,,Litlita“ sudarytos paskolos sutarties matyti, kad skolininkei suteikta 100 000 Eur paskola vienerių metų laikotarpiui (sutarties 1, 5 punktai). Sutarties 3 punkte įtvirtinta, kad už naudojimąsi paskolos suma nustatomos 13 proc. metinės palūkanos, t. y. 13 000 Eur (1 t., b. l. 21). Taigi, kaip pagrįstai aiškino pirmosios instancijos teismas, paskolos sutartimi sutartos 13 proc. metinės mokėjimo (pelno) palūkanos už naudojimąsi paskolos suma, kurios per metus yra 13 000 Eur, atsižvelgiant į suteiktą paskolos sumą (100 000 Eur). Paskolos sutartimi buvo nustatytas paskolos terminas – vieneri metai, ir vienerių metų paskolos metinis palūkanų dydis – 13 proc., kurie atitinkamai sudarė 13 000 Eur (sutarties 5 punktas). 2021 m. gruodžio 13 d. susitarimu pakeisti sutartį šalys susitarė pakeisti paskolos sutarties 5 punktą ir nustatyti, kad skolininkė privalo grąžinti paskolos sumą iki 2022 m. gruodžio 8 d. (1 t., b. l. 19). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, papildomu susitarimu nebuvo pakeistos jokios kitos paskolos sutarties sąlygos ir nebuvo nustatyta, kad pratęstu paskolos grąžinimo laikotarpiu mokėjimo palūkanos už naudojimąsi paskolos suma nėra mokamos.

55.       Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, paskolos sutartimi susitarta dėl 13 proc. metinių palūkanų mokėjimo, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog, paskolos grąžinimo terminą pratęsus dar vieneriems metams, o kitoms paskolos sutarties sąlygoms likus nepakeistomis, nustatyto dydžio – 13 proc. – palūkanos mokėtinos ir už antrus naudojimosi paskolos suma metus. Įvertinus įstatyme įtvirtintą pinigais suteikiamos paskolos atlygintinumo prezumpciją, toks aiškinimas atitinka paskolos esmę (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas, nesant kitokio paskolos sutarties šalių susitarimo dėl už paskolą mokėtinų palūkanų, dėl pratęsto paskolos grąžinimo termino paskolos sutartis netapo neatlygintinė. Apeliantė šios išvados nepaneigė, kitokio paskolos sutarties šalių tarpusavio susitarimo paskolos atlygintinumo klausimu neįrodė, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vykdomojo įrašo dalis dėl 13 proc. palūkanų atitinka paskolos sutarties turinį ir padaryta teisėtai bei pagrįstai. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą naikinti šią vykdomojo įrašo dalį.  

56.       Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad vykdomajame įraše pagrįstai nurodyta 100 000 Eur negrąžinta paskolos suma. Apeliantės teigimu, skolininkė UAB „Latlita“ ir jos vadovas O. S. sumokėjo kreditorei atsakovei UAB „Baltcom“: 2022 m. vasario 18 d. – 819 Eur, 2022 m. birželio 30 d. – 320 Eur, taip sumokėdami dalį pagrindinės paskolos skolos – 1 139 Eur, todėl į tai turėjo būti atsižvelgiama formuojant vykdomojo įrašo turinį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, su apeliantės pateiktu faktinių aplinkybių įvertinimu nesutinka.

57.       Iš bylos medžiagos matyti, kad 2022 m. vasario 18 d. 819 Eur mokėjimas buvo atliktas apmokant PVM sąskaitą faktūrą Nr. LT00297, kuri išrašyta už delspinigius pagal sutartį; o 2022 m. birželio 30 d. 320 Eur mokėjimas buvo atliktas apmokant PVM sąskaitas faktūras Nr. LT00312 ir Nr. LT00313, kurios išrašytos už delspinigius pagal sutartį (78 Eur) ir kompensacijai už advokatų paslaugas (242 Eur) (1 t., b. l. 80–81; 3 t., b. l. 160–162). 

58.       Taigi, apeliantės nurodyta bendra 1 139 Eur suma sumokėta ne grąžinant paskolos dalį, o pagal konkrečias PVM sąskaitas faktūras jose nurodytomis paskirtimis – kaip delspinigiai ir už advokatų paslaugas. Atitinkamai, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad nebuvo įrodyta, jog, grąžinus 1 139 Eur paskolos, vykdomajame rašte nepagrįstai įrašyta 100 000 Eur negrąžintos paskolos suma (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ši apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta ir nepaneigianti teismo išvadų.  

Dėl delspinigių (ne)mažinimo

59.       Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas sumažinti delspinigių pagal paskolos sutartį dydį nuo 0,1 proc. iki 0,03 proc. Apeliantė argumentuoja, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovė UAB „Baltcom“ už naudojimąsi paskola siekė gauti 13 proc. metinių palūkanų, o už pavėluotą atsiskaitymą taip pat siekia gauti 0,1 proc. delspinigių, skaičiuojamų nuo 100 000 Eur už kiekvieną pradelstą dieną, t. y. per dieną 100 Eur, per metus – 36,50 proc. metinių palūkanų; be to, gavo 42 843 Eur delspinigių ir palūkanų, kas, esant 100 000 Eur paskolai, sudaro beveik pusę paskolos sumos. Apeliantės teigimu, netesybos, kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai, viršijančios beveik 3 kartus mokėjimo (pelno) palūkanas, yra akivaizdžiai neproporcingos, neatitinka sąžiningumo, protingumo principų ir sąžiningos verslo praktikos, todėl teismas turėjo sumažinti delspinigių dydį iki 0,03 proc. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad netesybos nemažinamos, jeigu jos jau sumokėtos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), nes nagrinėjamu atveju jos buvo išieškotos priverstine tvarka.

60.       CK 6.73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą; 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Analogiškos taisyklės įtvirtintos ir CK 6.258 straipsnio 3, 4 dalyse.

61.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas atsisakymo sumažinti aptariamus delspinigius negalėjo argumentuoti tuo, kad jie jau sumokėti, nes, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, CK 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl netesybų (baudos, delspinigių) nemažinimo, kai jos jau sumokėtos, taikymas priklauso nuo to, kokiu pagrindu buvo įvykdytas skolininko įsipareigojimas sumokėti netesybas už prievolės įvykdymo termino pažeidimą, t. y. ar netesybos buvo sumokėtos geruoju, ar jos buvo išieškotos ne ginčo tvarka; tik tuo atveju, kai skolininkas geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas, taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-85/2007; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012). Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliantės argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti paskolos sutartimi nustatytus delspinigius.

62.       Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1dalis). Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2013). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011; kt.).

63.       Teismo teisę mažinti šalių sutartimi suderintas netesybas riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017, 19 punktas). Be to, minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013).

64.       Įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra sukonkretintos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias konkrečios individualios bylos aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus; atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2010 lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Naudodamasis įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teise mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

65.       Nagrinėjamu atveju, įvertinus paskolos sutarties turinį, ją sudariusių subjektų ypatybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodytas pagrindas paneigti sutartį sudariusių šalių valią dėl sutarties turinio ir spręsti dėl aiškiai per didelių netesybų. Ginčo paskolos sutartį sudarė du juridiniai asmenys, įtvirtindami priimtinas jos sąlygas ir patvirtindami, kad šalys atskleidė viena kitai visas sutarties sudarymo aplinkybes, sutartis sudaryta be apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, nėra vienos iš šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Sutartis patvirtinta notaro. Sutartyje nustatytas 0,1 proc. delspinigių dydis savaime nereiškia aiškiai per didelių netesybų; toks netesybų dydis, priklausomai faktinių konkretaus ginčo aplinkybių, gali būti vertinamas kaip pakankamai pagrįstas ir sąžiningas (teismų praktikoje taip pat laikoma, kad toks, ar netgi didesnis, delspinigių dydis savaime nelaikomas aiškiai per dideliu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-381-912/2024 (šalys susitarė dėl 1 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną praleistą dieną, kuris buvo sumažintas iki 0,1 proc.), 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-896-881/2024 (teismas atsisakė sumažinti nustatytą 0,5 proc. už kiekvieną uždelstą dieną delspinigių normą į 0,1 proc.), 2024 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-504-912/2024 (nelaikyti aiškiais neprotingais 0,1 proc. dydžio delspinigiai). Apeliantė, prašydama sumažinti sutartimi sulygtas netesybas, nesutinka su sutartį sudariusių šalių nustatytomis sutarties sąlygomis ir jų tarpusavio santykiu, pateikia subjektyvų vertinimą dėl netesybų dydžio, vertinant kartu su už paskolos suteikimą mokėtinomis pelno palūkanomis, tačiau, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, tokio pobūdžio argumentai, grindžiami apeliantės nuomone dėl tinkamų paskolos sutarties sąlygų, nesudaro pagrindo pripažinti netesybų aiškiai per didelėmis, neatitinkančiomis protingumo, sąžiningumo ar proporcingumo principų. Apeliantė nepateikė įrodymų dėl sutartimi nustatytų netesybų neatitikties jos įvardijamai sąžiningai verslo praktikai, atitinkamai, nepagrindė išimtinės situacijos, dėl kurios turėtų būti nukrypstama nuo sutarčių laisvės principo, teismui koreguojant sutartimi verslo subjektų nustatytas paskolos negrąžinimo pasekmių sąlygas.

66.       Apibendrinant aptartas aplinkybes, siekiant nepagrįstai nepaneigti sutartimi išreikštos šalių valios, įvertinus, jog paskolos sutartį sudarė ir delspinigių dydį joje įtvirtino verslo tikslais veikę juridiniai asmenys, o apeliantė laisva valia sutiko prisiimti riziką, kuri jai teko užtikrinant skolininkės įsipareigojimus pagal paskolos sutartį joje nustatytomis sąlygomis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimą sumažinti delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,03 proc., kaip neprotingai dideles netesybas, atmetė pagrįstai.

67.       Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad delspinigiai (netesybos) nagrinėjamu atveju turėjo būti įskaityti į palūkanų už paskolą sumą. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kainą) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019). Taigi, kompensuojamosios ir mokėjimo (pelno) palūkanos turi skirtingą paskirtį, ir kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis.

68.       Nagrinėjamu atveju paskolos sutarties 3 punkte buvo nustatyta, kad už naudojimąsi paskolos suma nustatomos 13 proc. metinės palūkanos, t. y. šia nuostata buvo įtvirtintos mokėjimo (pelno) palūkanos. Reikalavimas jas sumokėti – tai reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Tuo tarpu sutarties 4 punkte buvo susitarta, kad skolininkas, negrąžinęs nustatytos paskolos sumos sutartyje nustatytu laiku, įsipareigoja mokėti 0,1 proc. delspinigius nuo negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną praleistą mokėti dieną. Reikalavimas sumokėti delspinigius – tai civilinės atsakomybės – netesybų, taikymas (CK 6.258 straipsnis), kuriuo siekiama minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo. Taigi, nurodyti mokėjimai atlieka skirtingas funkcijas ir, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, vienas kito nedaro negalimu, tarpusavyje jie nėra įskaitomi. Atitinkamai, tai, jog tenkinant atsakovės UAB „Baltcom“ reikalavimą iš apeliantės turto buvo išieškotos mokėjimo (pelno) palūkanos, nedaro negalimu ar nepagrįstu kreditorės reikalavimą dėl delspinigių pagal sutarties 4 punktą mokėjimo.

69.       Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog antstolė, apskaičiuodama delspinigius, nepagrįstai be 28 400 Eur delspinigių papildomai įskaičiavo dar 1 443 Eur, nes netinkamai nustatė negrąžintos paskolos likutį. Kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, apeliantės teiginiai, kad skolininkė buvo grąžinusi dalį paskolos ir negrąžinta paskolos suma yra 98 861 Eur, o ne 100 000 Eur, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Atitinkamai, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ir apeliantės teiginius, jog dėl netinkamai nustatytos negrąžintos paskolos sumos buvo priskaičiuota per daug delspinigių.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme 

70.       Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias civilinio proceso normas, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ieškinio reikalavimus atmesti. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šios teismo išvados nepaneigia ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

72.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovė (apeliantė) neturi teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė antstolė Jurgita Bareikienė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (DOK-4804). Atsakovė UAB ,,Baltcom“ pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 211,75 Eur teisinės pagalbos išlaidų, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (DOK-4825). Trečiasis asmuo UAB ,,Domus Optima“ pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 008,06 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (DOK-4801). Atsakovės ir trečiasis asmuo prašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš apeliantės.

73.       Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes.

74.       Nagrinėjamu atveju atsakovių ir trečiojo asmens prašomos priteisti išlaidos teisinėms paslaugoms neviršija nustatytų Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose dydžių, nėra nepagrįstai didelės, todėl priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 302 straipsnis).

75.       Kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teisme jų patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei antstolei Jurgitai Bareikienei (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. A. (gim. 1967 m. lapkričio 14 d.) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltcom“ (juridinio asmens kodas 302480768) iš ieškovės A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) 211,75 Eur (du šimtus vienuolika eurų 75 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Domus Optima“ (juridinio asmens kodas 121946720) iš ieškovės A. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) 3 008,06 Eur (tris tūkstančius aštuonis eurus 6 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjai                                                                                                   Rūta Latvelė

                                                                                Jadvyga Mardosevič

                                                                                Žilvinas Terebeiza