Civilinė byla Nr. 3K-3-374/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. I. U. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. I. U. ieškinį atsakovams V. M., R. M. ir S. V. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Kauno filialui, D. U., R. S., I. A. P., I. D., A. D., notarėms Birutei Germanavičienei ir Ramutei Siliūnienei, dėl termino atnaujinimo, pirkėjo teisių perkėlimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. I. U. prašė:
1) atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą ieškiniui dėl pirkėjo teisių perkėlimo pareikšti;
2) pripažinti negaliojančia 2005 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties dėl 1/12 dalies namo (duomenys neskelbtini), sudarytos R. S. ir V. M., dalį, kurioje kaip pirkėja nurodyta V. M., ir pripažinti pirkėja ieškovę, perkeliant jai visas pirkėjo teises ir pareigas tokiomis pačiomis sąlygomis ir kaina bei nustatant, kad ieškovė privalo sumokėti V. M. 2000 Lt kompensacijos po to, kai V. M. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atstatys ir suremontuos pagal byloje esantį 1989 m. vasario 2 d. namo (duomenys neskelbtini) „Pastatų vidaus plotų eksplikacijos“ brėžinį bei perduos ieškovei butą Nr. 4;
3) panaikinti 1/12 dalies namo (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją V. M. vardu pagal 2005 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį;
4) pripažinti negaliojančia 2005 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties dėl 1/12 dalies namo (duomenys neskelbtini), sudarytos R. D. ir V. M., dalį, kurioje kaip pirkėja nurodyta V. M., ir pripažinti pirkėja ieškovę, perkeliant jai visas pirkėjo teises ir pareigas tokiomis pačiomis sąlygomis ir kaina bei nustatant, kad ieškovė privalo sumokėti V. M. 1000 Lt kompensaciją po to, kai V. M. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atstatys ir suremontuos pagal byloje esantį 1989 m. vasario 2 d. namo (duomenys neskelbtini) „Pastatų vidaus plotų eksplikacijos“ brėžinį bei perduos ieškovei butą Nr. 4;
5) panaikinti 1/12 dalies namo (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją V. M. vardu pagal 2005 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį;
6) pripažinti negaliojančia 2008 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-10640 dėl 3/12 dalių namo, 120/477 dalių 0,0477 ha žemės sklypo ir 3/12 dalių kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), sudarytą V. M., S. V. M. ir R. M.;
7) panaikinti 3/12 dalių namo, 120/477 dalių 0,0477 ha žemės sklypo ir 3/12 dalių kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją R. M. vardu pagal 2008 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį.
Ieškovė nurodė, kad ji, atsakovai bei tretieji asmenys D. U. ir I. A. P. yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. R. S. 2005 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 2000 Lt, o R. D. 2005 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 1000 Lt po 1/12 dalį namo pardavė V. M. 2008 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartimi 3/12 dalis namo, 120/477 dalis 0,0477 ha žemės sklypo ir 3/12 dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), V. M. ir S. V. M. padovanojo savo sūnui R. M. Ieškovės teigimu, ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovės V. M. įsigytos 2/12 gyvenamojo namo dalys ir ieškovei nuosavybės teise priklausanti 1/6 namo dalis kartu sudaro butą Nr. 4 (patalpos 4-1, 4-2, 4-3, 4-4). Šis butas pirmiau priklausė ieškovės senelei, vėliau perėjo įpėdiniams R. D., R. S. ir ieškovei, kurie buvo šio buto bendraturčiai, todėl ieškovė turėjo pirmenybės teisę pirkti ginčijamas buto dalis. Ieškovė teigė apie buto dalių pardavimą sužinojusi tik 2006 metų pabaigoje, todėl ieškinio senaties termino nepraleido, nes nuo pat sužinojimo apie teisių pažeidimą momento aktyviai gynė savo teises, vyko ikiteisminis tyrimas, teisminiai ginčai. Atsakovė V. M., įsigijusi ginčijamas namo dalis, savavališkai atsidalijo butą Nr. 4, prisiskyrė sau patalpas 4-2 ir 4-3, nors butas teisiškai nebuvo atidalytas, išgriovė bendrą šildymo krosnį, atliko kitus pertvarkymus, paliko patalpas 4-1 ir 4-4 be šildymo ir virtuvės, sugriovė stogą, todėl turi savo lėšomis atstatyti tai, ką nugriovė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą panaikinti teisinę registraciją nutraukė, kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė, atsakovai bei tretieji asmenys D. U. ir I. A. P. yra gyvenamojo namo, viešajame registre įregistruoto kaip vieno buto pastatas, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. R. S. 2005 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 2000 Lt 1/12 dalį namo ir jo priklausinio pardavė atsakovei V. M. 2005 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi 1/12 dalį namo ir jo priklausinio atsakovė V. M. už 1000 Lt įsigijo iš R. D. 2008 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartimi Nr. 2-10640 3/12 dalis namo, 120/477 dalis 0,0477 ha žemės sklypo ir 3/12 dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), V. M. ir S. V. M. padovanojo savo sūnui R. M. Teismas nurodė, kad pirmiau nurodytas gyvenamojo namo dalis pardavėjai pardavė atsakovei V. M. kaip bendraturtei, todėl nėra pagrindo konstatuoti kitų bendraturčių pirmumo teisių įsigyti parduodamą turtą pažeidimo, nes tais atvejais, kai yra keli bendraturčiai, įstatyme nenurodyta, kuriam iš jų suteikiama pirmenybės teisė pirkti bendroje nuosavybėje esančią turto dalį; tai pardavėjo pasirinkimo teisė. Dėl to teismas atmetė ieškovės argumentus, kad R. S. ir R. D. pirmiau turėjo jai pasiūlyti pirkti ginčijamas patalpas. Teismas pripažino nepagrįstais ir neįrodytais ieškovės teiginius, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos CK 4.82 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes butas nebuvo atidalytas natūra, nebuvo nustatyta naudojimosi juo tvarka. Teismas iš viešojo registro duomenų nustatė, kad namas (duomenys neskelbtini) įregistruotas kaip vieno buto gyvenamasis namas, jame nesuformuota atskirų butų, be to, nenustatyta bendraturčių naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos. Teismas nurodė, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčių pirmumo teisė prieš trečiuosius asmenis, bet nesuteikta jokių privilegijų vienam bendraturčiui prieš kitus. Tokią išvadą teismas grindė ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje S. P., A. P. v. S. K., M. P., bylos Nr. 3K-3-451/2009). Teismas nurodė, kad ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis vienam iš bendraturčių, o ne pašaliniam asmeniui, perleistos idealiosios dalys bendrai valdomo turto, nenustatant naudojimosi šiuo turtu tvarkos, todėl ieškovės, kaip bendraturtės, teisės nebuvo pažeistos. Nenustatęs, kad ieškovės teisės būtų pažeistos, teismas konstatavo, kad klausimas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nespręstinas, nes nesant pažeistos teisės šis terminas nėra prasidėjęs. Pripažinęs neįrodytais ir nepagrįstais ieškinio reikalavimus dėl pirkėjo teisių perkėlimo, teismas atmetė ir išvestinį ieškovės reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia.
Teismas taip pat nurodė, kad bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl daiktinių teisių į registruojamus daiktus, nereikia reikšti savarankiško reikalavimo panaikinti teisinę registraciją, pakanka nuginčyti daiktinės teisės atsiradimo pagrindą ir pateikti atitinkamą dokumentą (vienas iš tokių – teismo sprendimas) registro tvarkytojui, todėl pirmiau nurodyti ieškinio reikalavimai nenagrinėtini teisme, o juos priėmus nagrinėti, atitinkama bylos dalis nutrauktina.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2011 m. balandžio 13 d. nutartimi skundą atmetė, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentą dėl CPK 17 straipsnyje įtvirtinto šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo, remdamasi atsakovų teiginiais, nepaneigtais kitais įrodymais, kad jie priešingos šalies dokumentus įteikė ieškovės advokatei, o kiti dokumentai ieškovei buvo įteikti teisme. Ieškovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino byloje pateiktų įrodymų ir nenustatė, jog ginčijamame name iki 1989 m. gegužės 26 d. buvo keturi butai, kurie nuo 1999 m. liepos 12 d. panaikinti be jokio teisinio pagrindo, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais, konstatavusi, kad bendraturčių naudojimosi bendru turtu tvarkos nenustatyta, bendraturčiai įsigijo tik idealiąsias bendrai valdomo turto dalis, todėl CK 4.79 straipsnio norma dėl pirmenybės teisės taikytina vienodai visiems bendraturčiams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė R. I. U. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Byla išnagrinėta pažeidžiant CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą. Pirmosios instancijos teismas ne kartą kasatorei siūlė tikslinti ieškinį, tačiau tuo pat metu tendencingai gynė tik atsakovų interesus, priėmė CPK 113 ir 114 straipsnių reikalavimų neatitinkančius atsakovų prašymus ir atsiliepimus. Teismas tik kasatorei primygtinai reikalaujant įpareigojo atsakovus įteikti jai atsiliepimo kopiją su priedais, kurie vis dėlto buvo pateikti ne visi, be to, teismo posėdžio dieną, t. y. 2010 m. balandžio 8-ąją, priėmė dar vieną atsakovų atsiliepimą ir atsisakė atidėti teismo posėdį, taip atimdamas kasatorei galimybę tinkamai pasirengti ir reikšti prieštaravimus atsiliepime nurodytiems faktams. Apeliacinės instancijos teismas argumentą dėl šalių lygiateisiškumo principo nepagrįstai atmetė, motyvuodamas tuo, kad, kaip nurodo atsakovai, jie priešingos šalies dokumentus pateikė ieškovės advokatei, o kiti dokumentai buvo įteikti teisme. Šias aplinkybes paneigia pirmosios instancijos lydraštis, iš kurio matyti, kad trečiajam asmeniui D. U. apeliacinis skundas išsiųstas nesamu adresu. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą neatitiktį CPK 113 straipsnio 1 dalies bei 318 straipsnio 1 dalies reikalavimams ir priėmė nemotyvuotą bei įrodymais nepagrįstą nutartį (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesprendė klausimo dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir paliko galioti absoliutaus sprendimo negaliojimo požymių turintį pirmosios instancijos teismo sprendimą.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2009, nes toje byloje buvo kitokios faktinės aplinkybės.
3. Teismai nevertino byloje pateiktų įrodymų: 1971 m. sausio 15 d. sutarties dėl naudojimosi patalpomis tvarkos, kuri buvo įregistruota Kauno miesto inventorizacijos biure (1989 m. vasario 2 d. ši naudojimosi tvarka buvo pakeista, nes atsirado ketvirtas bendraturtis), taip pat įrodymų ir aplinkybių, iš kurių matyti, kad atsakovai įsigijo 1/2 dalį kasatorės senelei A. D. nuo 1971 metų priklausiusios ir natūra neatidalytos 1/3 dalies namo, sudariusios 4-ąjį butą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2004, pasisakė, kad jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teise turimo daikto, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių patalpų savininkų poreikius, tai apie dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, pardavimą turi būti pranešta toje namo dalyje esančių patalpų savininkams ir tik jiems leidžiama pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti. Nagrinėjamoje byloje yra būtent tokios aplinkybes, nes parduota dalis bendrosios nuosavybės teise turimo daikto – virtuvės ir kitų bendrojo naudojimo patalpų – gali būti naudojama tenkinant ne visų, o tik atskiroje namo dalyje esančių patalpų (t. y. ginčo buto) savininkų poreikius, todėl jie turi pirmenybės teisę. Pardavėjai R. D. ir R. S. šios pareigos neatliko. Teismai, neįvertinę šių aplinkybių, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; nepagrįstai apsiribojo viešojo registro, kuriame namas įvardytas kaip vieno buto gyvenamasis namas, duomenimis ir neatsižvelgė į kitus bylos įrodymus, taip pažeisdami įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Be to, neatskleista bylos esmė – nenustatytos tikslios bendraturčių dalys ir jų konkrečiai naudojamų dalių vieta, neatsižvelgta į istoriškai susiklosčiusią ir nuo 1971 metų nustatytą naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendraturčių pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe
CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Daikto, kuris priklauso keliems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendraturtis, ketindamas parduoti savo dalį trečiajam asmeniui (ne bendraturčiui), privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie tokį ketinimą, nurodydamas pardavimo sąlygas, ir tik kitiems bendraturčiams atsisakius pasinaudoti savo pirmenybės teise arba jos neįgyvendinus per įstatyme nurodytą laikotarpį, pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyti pardavėjo pareigos pasiūlyti pirkti parduodamą daiktą bendraturčiui neįvykdymo padariniai: bendraturtis, kurio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį buvo pažeista, turi teisę reikalauti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas.
Nagrinėjamoje byloje kasatorės pareikšto ieškinio reikalavimai buvo grindžiami būtent iš pirmiau nurodytų teisės normų kylančių jos, kaip bendraturtės, pirmumo teisių pažeidimu, šie klausimai keliami ir kasaciniame skunde, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija, nepažeisdama savo kompetencijos ribų, kurios apibrėžtos teisės aiškinimu ir taikymu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), šiuo klausimu pasisako.
CK 4.79 straipsnio nuostatos dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį taikomos tais atvejais, kai daiktas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem ar daugiau bendraturčių ir kai vienas iš jų parduoda savo dalį (ar dalies dalį). Taigi būtina įstatyme įtvirtinta sąlyga CK 4.79 straipsnio nuostatoms dėl bendraturčio pirmenybės teisės taikyti – daiktas turi priklausyti bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taikant CK 4.79 straipsnį tais atvejais, kai yra ne du, bet daugiau bendraturčių, kyla klausimas, ar visų bendraturčių pirmumo teisės įsigyti parduodamą dalį yra lygiavertės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme neribojama pardavėjo (bendraturčio) teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti savo dalį esančią bendrąja nuosavybe, dėl to nesvarbu, ar parduodamą bendrosios nuosavybės dalį buvo pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiūlymą ir įsigijusiam parduodamą turto dalį, ar visiems; svarbu tai, kad dalis, esanti bendrąja nuosavybe, parduota ne pašaliniam asmeniui, o bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P., A. P. v. S. K., M. P., bylos Nr. 3K-3-451/2009). Toks aiškinimas kasacinio teismo praktikoje grindžiamas teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio pirmumo teisę, paskirtimi ir tikslais – ginti bendraturčių interesus, mažinti jų skaičių, siekiant užtikrinti ekonomišką tam tikro turto valdymą ir disponavimą. Analizuojamų CK 4.79 straipsnio nuostatų tikslas – užtikrinti, kad dalis, esanti bendrąja nuosavybe, nebūtų perleidžiama pašaliniam asmeniui, prieš tai nesuteikus galimybės tą turtą įsigyti bendraturčiui tokia pačia kaina ir sąlygomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi nurodytu kasacinio teismo CK 4.79 straipsnio nuostatų aiškinimu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad kasacinis teismas aiškina teisę tiek, kiek tai būtina konkrečiai bylai nagrinėti, t. y. nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste. Taigi kiekvienu atveju nagrinėjant konkrečią bylą būtina patikrinti, ar kasacinio teismo išaiškinimai taikytini tos bylos aplinkybėms, ar šios yra analogiškos ar iš esmės panašios į kasacinės bylos, kurioje išaiškinta taikytina teisė, faktines aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje kasatorė ieškinio reikalavimus grindė aplinkybėmis, kuriomis nebuvo remiamasi kasacinėje byloje Nr. 3K-3-451/2009. Kasatorė (ieškovė) teigė, kad ji turėjo teisę įsigyti ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis parduotą gyvenamojo namo dalį pirmiau už kitus bendraturčius, nes jai nuosavybės teise priklausanti gyvenamojo namo dalis yra labiau susijusi su parduotomis patalpomis. Tokius teiginius kasatorė motyvavo tuo, kad dar nuo 1971 metų (su vėliau atliktais pakeitimais) buvo nustatyta gyvenamojo namo bendraturčių naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka, namas faktiškai yra padalytas į butus (tai matyti iš namo inventorinių dokumentų), o parduotos patalpos yra dalis buto Nr. 4, kurio kita dalis priklauso jai. Šioms aplinkybėms patvirtinti ji teikė įrodymus. Teismai, vadovaudamiesi pirmiau nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu dėl visų bendraturčių pirmumo teisių įsigyti parduodamą bendrosios dalinės nuosavybės dalį vienodos apimties, atmetė ieškinio reikalavimus iš esmės net nesvarstę kasatorės argumentų ir netyrę bei nevertinę jos pateiktų įrodymų.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normos aiškinamos ir taikomos ne apskritai, o konkretiems tarp asmenų susiklosčiusiems santykiams kvalifikuoti, todėl kiekvienoje nagrinėjamoje byloje turi būti nustatomos tai bylai reikšmingos aplinkybės, tinkamai kvalifikuojami šalių santykiai, o teisės normos aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisės aiškinimo taisyklėmis. CK 4.79 straipsnyje expressis verbis neįtvirtinta bendraturčių pirmumo teisių įsigyti parduodamą bendrąja daline nuosavybe priklausančio daikto dalį konkurencijos galimybės. Pirminis šio straipsnio normų tikslas yra apsaugoti bendraturčių interesus valdyti ir naudotis jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu daiktu, suteikiant prioritetą bendraturčių teisėms įsigyti parduodamą bendro daikto dalį prieš kitus (pašalinius, trečiuosius) asmenis, taip siekiant optimizuoti bendro daikto valdymą, naudojimą, disponavimą juo, mažinant bendraturčių skaičių ar apskritai panaikinant dalinę nuosavybę paverčiant ją asmenine. Taip šios nuostatos aiškinamos ir kasacinio teismo praktikoje. Tačiau toks aiškinimas nereiškia, kad apskritai paneigiama bendraturčių teisių tarpusavio konkurencijos galimybė, t. y. galimybė, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, prioritetiškai ginti vieno ar kelių bendraturčių teises prieš kitus bendraturčius. Vien tai, kad įstatyme tiesiogiai nenumatyta bendraturčių pirmumo teisių konkurencijos, savaime nereiškia, jog konkrečioje situacijoje negali susiklostyti aplinkybių, kurios būtų pagrindas vertinti vieno ar kelių bendraturčių pirmumo teisę kaip svarbesnę kitų bendraturčių atžvilgiu. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas bendraturčių santykius, kaip svarbų kriterijų išskiria ne tik optimalų bendrosios nuosavybės teise priklausančio daikto naudojimą, valdymą ir disponavimą juo, bet ir konkrečių bendraturčių interesus, jų poreikių tenkinimą kaip objektyvią sąlygą. Tokią įstatymų leidėjo valią atskleidžia CK 4.82 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta galimybė pripažinti vieniems bendraturčiams pirmumo teisę prieš kitus, jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teise turimo daikto yra ar gali būti naudojama tenkinant ne visų, o tik dalies patalpų savininkų (bendraturčių) poreikius. Nors šiuo atveju nurodyta teisės norma tiesiogiai netaikytina, nes reglamentuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius, t. y. santykius, susiklostančius dėl butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančių daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų ir kitų bendro naudojimo objektų, priklausančių jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise proporcingai jų turimų nuosavybės teise patalpų plotui, pardavimo, tačiau nagrinėjamai bylai ši norma aktuali aiškinant įstatymų leidėjo valią reglamentuoti bendraturčių santykius taip, kad būtų atsižvelgiama į jų poreikius ir teisėtus interesus, kylančius iš jų subjektinių daiktinių teisių turinio ir apimties.
Remiantis nurodytais argumentais, konstatuotina, kad, nors savaime naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymas ar faktinis bendraturčių naudojimasis atskiromis konkrečiomis bendro daikto dalimis neturi įtakos taikant CK 4.79 straipsnio nuostatas, nes, minėta, šio straipsnio taikymas visų pirma siejamas su bendrosios dalinės nuosavybės santykių, kaip tokių, buvimu nenustatant papildomų jo taikymo sąlygų, tačiau vis dėlto nėra pagrindo CK 4.79 straipsnio normų aiškinti kaip apskritai paneigiančių bet kokią galimybę pripažinti vienam ar keliems bendraturčiams prioritetinę įstatymo apsaugą pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą bendro daikto dalį. Kita vertus, sprendimas pripažinti vieno ar kelių bendraturčių pirmumo teisei prioritetą prieš kitų bendraturčių teises turi būti grindžiamas objektyviomis konkrečioje situacijoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurios leistų daryti išvadą, kad parduodama daikto dalis yra labiau susijusi su vieno (ar kelių), bet ne visų bendraturčių teisėtais interesais ir skirta tenkinti jo poreikius labiau nei kitų.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai CK 4.79 straipsnio nuostatas nepagrįstai aiškino kaip eliminuojančias bet kokią bendraturčių pirmumo teisių konkurencijos galimybę, netinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika, dėl to atmetė ieškinį kaip nepagrįstą iš esmės net nenagrinėję aplinkybių, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, išsamiai netyrę ir nevertinę byloje pateiktų įrodymų. Kadangi bylai pagal pareikštus reikalavimus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo iš esmės išnagrinėti būtina tirti pateiktus įrodymus bei nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, o tai nėra kasacinio teismo kompetencija (CPK 353 straipsnio 1 dalis), byla grąžintina nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CPK 360 straipsnį, nes nustatyti pažeidimai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti Kauno apygardos teismui kaip apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad kasaciniu skundu buvo prašoma panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo nutartį, tačiau nenurodyta jokių argumentų dėl nutarties dalies, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nutraukti bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų panaikinti nuosavybės teisių registraciją Nekilnojamojo turto registre, todėl ši teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacinio skundo teiginiai dėl proceso pažeidimų, nurodyti pirmojoje kasacinio skundo dalyje, nepagrįsti išsamiais teisiniais argumentais, patvirtinančiais nurodytų pažeidimų įtaką pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui ir esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui bei taikymui, todėl nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimo. Dėl to teisėjų kolegija jų neanalizuoja, tik pažymi, kad kasatorė nepagrįstai remiasi ne savo, bet trečiojo asmens procesinių teisių pažeidimu, o klausimas dėl teisėjo nušalinimo byloje išspręstas proceso įstatymų nustatyta tvarka ir šioje kasacinėje byloje nenagrinėtinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo dalis, kuria bylos dalis pagal ieškinio reikalavimą panaikinti teisinę registraciją nutraukta, palikti nepakeistą.
Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 13 d. nutarties dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas