Baudžiamoji byla  Nr. 1A-94/2010  Procesinio sprendimo kategorijos:

                1.2.3.2.2; 1.2.3.2.5; 1.2.3.2.6;

                1.2.19.3; 2.4.6.3.3.

 (S)

                                                                                                       

 

 

LIETUVOS Apeliacinis teismas

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų: Aloyzo Kruopio, Rūtos Mickevičienės,

sekretoriaujant Agnei Aguonytei, Gabrielei Samaškienei, 

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,  

gynėjams advokatams Zbignevui Jankovskiui, Juzefui Stankevičiui,

išteisintajam A. G. ,

nukentėjusiajai V. Č. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios V. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., 227 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo šių nusikalstamų veikų padaryme.

A. A. ir I. V. civiliniai ieškiniai atmesti.  

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė:

 

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad 1994 metų balandžio 19 d. apie 23 valandą miške, esančiame prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero, Kalvarijos savivaldybės teritorijoje D. T. žemės sklype, viršydamas iš anksto aptartas smurto naudojimo ribas, išėjo už susitarimo kartu su G. S. , G. J. ir G. M. daryti savavaldžiavimą bei neteisėto laisvės atėmimo veiksmus ribų, tyčia, kankindamas itin žiauriai, nužudė negalinčius pasipriešinti ir esančius bejėgiškos būklės kitus du žmones, t. y. A. G. , būdamas įsitikinęs, kad R. A. ir Z. V. 1993 metų gruodžio mėnesio 13-16 dienomis iš jo motinai - A. A. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno pats A. G. , tariamai pagrobė broliui A. G. priklausančius pinigus - maždaug 14-16 tūkstančių litų įvairia valiuta, dėl ko pastarajam pašlijo sveikata - susirgo depresija ir, siekdamas minėtą pinigų sumą atgauti bei už jų vagystę ir brolio A. G. ligą atkeršyti - sukeliant fizines kančias bei psichinį diskomfortą R. A. ir Z. V. , veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. S. , G. M. ir G. J. , panaudodamas psichinį bei fizinį smurtą, taip sukeldamas pavojų nukentėjusiųjų sveikatai ir gyvybei, neteisėtai prievarta atėmė žmonėms – Z. V. ir R. A. laisvę ir, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos bei panaudodamas nukentėjusiųjų – Z. V. ir R. A. atžvilgiu fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens - brolio A. G. tikrą teisę - į nuosavybės teise priklausančius maždaug 14-16 tūkstančių litų įvairia valiuta, tačiau nepasiekęs norimo rezultato, Z. V. ir R. A. nužudė, o būtent:

A. G. , vykdydamas kruopščiai parengtą savo nusikalstamos veikos planą, 1994 m. balandžio 19 d., apie 11 valandą Kauno kūno kultūros instituto bendrabučio patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) , G. S. , G. J. ir G. M. paprašė, kad pastarieji jam iš tariamų broliui A. G. priklausančių pinigų pagrobėjų, panaudojant fizinį bei psichinį smurtą, padėtų atgauti pavogtus pinigus. G. S. , G. J. ir G. M. suprasdami, kad jie A. G. nurodytiems R. A. ir Z. V. darys poveikį savo buvimu, saugos juos, o esant tam tikroms aplinkybėms pavartos ir fizinę jėgą, A. G. prašymą priėmė. 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 valandą G. M. , G. J. , G. S. ir A. G. , pastarajam įgaliojimo pagrindu vairuojant automobilį VAZ 21063, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį N. R. , iš Kauno m. atvyko pas E. B. (G.)- Z. V. sugyventinę, gyvenančią (duomenys neskelbtini), kur G. J. su G. M. pasiliko laukti automobilyje, o A. G. su G. S. nuėjo į E. B. (Giedraitienės) butą. G. S. pasiliko laiptinėje prie buto durų, o A. G. , įėjęs į butą, neturėdamas tam jokių įgaliojimų, atliko kratą ieškodamas Z. V. ir jo neradęs, kartu su G. S. grįžo į automobilį. A. G. kartu su G. S. , G. J. ir G. M. , tęsdamas Z. V. ir R. A. paieškas, 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 valandą juos pamatė kelio posūkyje šalia namo Nr.101, esančio Vytauto gatvėje Kalvarijoje, kur A. G. , G. S. , G. J. ir G. M. Z. V. ir R. A. atžvilgiu panaudoję fizinę jėgą - sugriebę už drabužių juos įstūmė į nurodytą automobilį VAZ 21063 ir susodino ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo G. M. su G. J. . Ant automobilio priekinių sėdynių atsisėdo A. G. su G. S. . A. G. kartu su G. S. , G. J. ir G. M. automobiliu VAZ 21063, kurį vairavo A. G. , Z. V. ir R. A. atvežė į mišką, esantį šalia Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės sklype, kur A. G. vienam iš nukentėjusiųjų rankas surišo virve, kitam - surakino antrankiais ir pririšo prie medžių bei suguldė ant žemės. G. S. , G. J. ir G. M. aukas saugant, kad nepabėgtų, A. G. , suvokdamas, kad suduotų smūgių skaičius sukelia kančias nukentėjusiesiems, maždaug nuo 20 valandos iki 23 valandos R. A. ir Z. V. rankomis mušė į įvairias kūno vietas, grasino susidoroti tyrimo nenustatytu ginklu atimant jiems gyvybes ir reikalavo prisipažinti pagrobus pinigus bei juos gražinti, tačiau pastarieji savo kaltę neigė. A. G. , tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas Z. V. ir R. A. dar labiau įbauginti ir taip psichiškai juos paveikti, kad pastarieji prisipažintų pagrobę pinigus ir juos grąžintų, pats bei jo nurodymu G. S. , G. J. ir G. M. , pasikeisdami, A. G. atsivežtu kastuvu šalia Z. V. ir R. A. iškasė duobę, atrišo nukentėjusiuosius nuo medžių ir A. G. įsakius, Z. V. su R. A. sulipo į duobę. A. G. Z. V. ir R. A. atžvilgiu toliau tęsė psichinį smurtą, grasindamas jiems atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu ginklu atimti gyvybes, t.y., kad jeigu pastarieji neprisipažins pagrobę pinigus ir jų negražins, tai juos nušaus, tačiau R. A. ir Z. V. ir toliau neigė savo kaltę. Tuo metu vienas iš nukentėjusiųjų iš virvių išsilaisvino rankas, iššoko iš duobės ir į A. G. , G. M. , G. S. bei G. J. šaudydamas iš revolverio bėgo nuo pastarųjų. Tada A. G. , G. M. , G. S. ir G. J. nukentėjusįjį pagavo, G. M. sudavus kelis smūgius į nugarą, vėl surišo virve rankas ir įstūmė atgal į duobę. A. G. , toliau tęsdamas aukų atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtą, išėjo už susitarimo tarp G. M. , G. S. ir G. J. ribų ir viršijęs iš anksto aptartas fizinio bei psichinio smurto naudojimo ribas, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į vieną iš nukentėjusiųjų. Kitam nukentėjusiajam pradėjus A. G. prašyti, kad pastarasis jo pasigailėtų, už ką A. G. žadėjo atiduoti tariamai pagrobtus pinigus, tačiau A. G. , ištaręs, kad “nėr išeities, reikia dėt ir kitą”, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į antrą nukentėjusįjį. A. G. , būdamas įsitikinęs, kad Z. V. ir R. A. negyvi, pats bei jo nurodymu G. S. , G. J. ir G. M. A. G. atsivežtu kastuvu bei rankomis pradėjo aukas užkasinėti. Užkasinėjant vienas iš nukentėjusiųjų pradėjo keltis. A. G. galvodamas, kad Z. V. ir R. A. dar gyvi ir suvokdamas, kad gyvybė nukentėjusiesiems bus neišvengiamai atimta itin žiauriai ir kankinančiai, besikeliantį bei kitą nukentėjusįjį subadė atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu peiliu, padarydamas tyrimo metu nenustatytą skaičių dūrių bei pjautinių žaizdų, t.y. sąmoningai pasirinko tokį itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą.

Be to, A. G. buvo kaltinamas tuo, kad tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą neveikimą, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, o būtent:

A. G. 2006 m. kovo 22 d., nuo 16 valandos iki 19 valandos Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose, esančiose Kosciuškos g. 1 Vilniaus m., norėdamas, kad jam būtų pakeista kardomoji priemonė-suėmimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo ir siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, valstybės tarnautojui - Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. už pageidaujamą teisėtą neveikimą, t.y. už tai, kad jis nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomąją priemonę - suėmimą švelnesne, tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti 20 000 Lt kyšį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu paršo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 20 (dvidešimčiai) metų;

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 3 p., paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti A. G. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 20 (dvidešimčiai) metų, bausmę atliekant kalėjime.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 1994 m. spalio 25 d. iki 1994 m. lapkričio 4 d. ir nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2006 m. lapkričio 22 d.

Priteisti iš A. G. A. A. naudai 1000000 Lt ir I. V. naudai 500000 Lt.  

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. G. , neteisingai ir prieštaringai įvertino faktines bylos aplinkybes bei betarpiškai teisme išnagrinėtus įrodymus, netinkamai įvertino bylos įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas A. G. , kaltinančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, o kai kurių įrodymų visai nevertino arba iškraipė jų prasmę, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs liudytojų V. V. , E. B. (G.), R. V. , V. K. parodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad iš šių asmenų parodymų neaišku, ar A. G. grasinimai R. A. ir Z. V. buvo realūs. Tai, kad A. G. grasinimai R. A. ir Z. V. juos ,,nužudyti“, ,,pakasti po velėna“ buvo realūs patvirtina liudytojos E. B. parodymai apie tai, kad dėl grasinimų Z. V. kreipėsi į Marijampolės PK, policijos darbuotojai jam davė mikrofoną, kad pastarasis įrašytų A. G. grasinimus. Prasidėjus grasinimams Z. V. savigynai įsigijo ginklą, kurį laikė spintoje. Liudytojas O. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad Z. V. paprašė jo nukopijuoti iš policijos gauto diktofono įrašą į paprastą kasetę. O. O. teigimu, perrašinėdamas įrašą, jis iš smalsumo paklausė įrašo pradžią, kur išgirdo Z. V. klausiant A. G. ,,kam siuntinėji žmones pas mane?“, A. G. į tai atsakė, kad ,,siuntinėsiu, kol neatiduosi pinigų“. O. O. savo parodymus patvirtino teisme.

Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo V. Č. parodymais ir jos pateiktu garso kasetėje įrašytu A. G. pokalbiu su R. A. ir kitais asmenimis, kurio metu A. G. atvirai grasina nužudyti Z. V. . A. G. , teisme išklausęs įrašą, patvirtino, kad įraše įrašytas jo ir R. A. pokalbis bei paaiškino, jog kalbėdamas su R. A. norėjo sudaryti įspūdį, kad jis tvirtas, todėl kalba net apie nužudymą. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai garso kasetėje išsakytus A. G. grasinimus vertino kaip ,,pokalbį apie draugystę, šeimą, tame tarpe, kiek suprantama ir pavogtus pinigus“. Apeliantė nurodo, kad teismas, savo abejones dėl garso kasetėje įrašytų grasinimų grįsdamas ir 2006 m. lapkričio 6 d. specialisto išvadoje duota tikėtina, o ne kategoriška išvada, bei ignoruodamas ir atmesdamas garso kasetėje įrašytą pokalbį, kaip įrodymą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo išaiškinimui, kad tuo atveju, kai specialisto išvadoje (ekspertizės akte) yra nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) išvados davimo priežastys, specialisto aktas (ekspertizės aktas) yra išsamus ir nėra pagrindo skirti naują tyrimą (ekspertizę), t. y. juo netikėti.

Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo A. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad jam pateiktoje kompiuterinėje plokštelėje įrašytas pokalbis vyksta pagrinde tarp A. G. ir R. A. dėl pinigų vagystės. A. R. parodymus kiti byloje esantys duomenys – garso kasetėje įrašytas pokalbis, specialisto išvada, liudytojos V. Č. ir paties A. G. parodymai.

Apeliantė nurodo, kad byloje yra du liudytojai Nr. 1 – 05 ir Nr. 2 – 05, kuriems taikomas anonimiškumas, tačiau jie teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti Lietuvos Respublikos BPK 282 str. 3 d. nustatyta tvarka. Teismas, nepatikrinęs anonimiškumo pritaikymo šiems liudytojams pagrįstumo bei nenurodydamas motyvų, visiškai nevertino liudytojo Nr. 2 – 05 parodymų, o dėl liudytojo Nr. 1 – 05 konstatavo, kad ,,susipažinus su įslaptinto liudytojo Nr. 1 – 05, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolu bei priedais, nustatė, kad ji surinkta pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, todėl šia medžiaga, priimant nuosprendį nesivadovaujama“.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ įtvirtintą nuostatą, jog nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai, turi sudaryti logišką visumą, nenurodydamas visų ikiteismini tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, praleisdamas bylai svarbias aplinkybes, jas išdėstė nenuosekliai. Teismas, neįvertinęs situacijos, kuri buvo iki R. A. ir Z. V. nužudymo bei po jų nužudymo, neanalizavęs liudytojų A. Š. , V. J. , R. K. , A. D. , G. S. parodymų atsiradimo aplinkybių ir priežasčių, bei jų nemotyvuodamas, nuosprendyje konstatavo, kad ,,byloje yra ir kitų asmenų parodymai, kurie nepaneigti bylos nagrinėjimo metu, kad minėtus asmenis po 1994 m. balandžio 19 d. matė“.

Iš bylos duomenų matyti, kad 1994 m. rugpjūčio 29 d. Marijampolės PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto R. A. ir Z. V. laisvės atėmimo, A. G. buvo sulaikytas 1994 m. spalio 25 d., 1994 m. spalio 28 d. jam paskirta kardomoji priemonės - suėmimas. Taip pat nustatyta, kad A. G. per tą laiką Alytaus PK areštinės kameroje nuo 1994 m. spalio 27 d. iki 1994 m. spalio 30 d. ir nuo 1994 m. spalio 31 d. iki 1994 m. lapkričio 2 d. sėdėjo kartu su V. Š. . Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 2 – 05, kuriam taikytas anonimiškumas, parodė, kad maždaug 1994 m. Alytaus PK areštinėje kartu su juo vienoje kameroje sėdėjo V. Š. ir asmuo iš Kalvarijos prisistatęs ,,Geležiniu“. Sėdėdamas kameroje ,,Geležinis“ labai pergyveno, kad kažkokie jo draugai, esantys laisvėje ,,neskiltų“, t. y. kam nors neprasišnekėtų apie dviejų žmonių nužudymą, matė, kaip ,,Geležinis“ parašė raštelį, kurį perdavė išeinančiam į laisvę V. Š. ir prašė, kad raštelį pastarasis perduotų ar tai draugams, esantiems laisvėje, ar tai broliui. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas Nr. 2 – 05, kuriam taikomas anonimiškumas, atpažino A. G. ir parodė, kad tai tas pats asmuo, apie kurį davė parodymus apklausos metu. Prokurorės teigimu, šie duomenys patvirtinami:

- liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis patvirtino akistatos su V. Š. metu, kad 1994 m. rudenį, pas jį atvažiavęs V. Š. , paprašė parodyti, kur gyvena G. šeima, nes nori kažką atiduoti. A. Š. sakė, kad nelaisvėje buvo susitikęs su A. G. ir, kad dėl to jam reikia nuvykti pas A. G. šeimą;

- liudytojo V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad po akistatos su R. K. prisiminė, jog 1994 m. spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje Alytaus PK areštinės vienoje kameroje sėdėjo kartu su A. G. , prisimena, kad jam iš areštinės išeinant į laisvę, A. G. įdavė raštelį, kurį paprašė nuvežti į Kalvariją ir perduoti broliui, ką jis ir padarė;

- liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad 1994 m. spalio mėnesį Klaipėdoje nebuvo ir R. A. nematė, pas jį buvo atvykę T. G. ir R. K. , kuris prašė duoti melagingus parodymus, kad jis su R. K. , būdami Klaipėdoje, matė R. A. ;

- liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad galimai 1994 m. vasaros pabaigoje T. G. jo paprašė policijos pareigūnams duoti melagingus parodymus apie tai, jog, neva, jis kartu su V. J. R. A. matė Klaipėdos mieste, taip jis ir padarė, nors iš tikrųjų tada su V. J. R. A. nematė. T. G. duoti tokius parodymus jo prašė todėl, kad tuo metu T. G. brolis A. G. buvo suimtas, o jo tokie melagingi parodymai A. G. turėjo padėti išeiti į laisvę. V. J. sutiko duoti policijos pareigūnams analogiškus melagingus parodymus.

Prokurorė pažymi, kad byloje atsiradus šiems dviejų liudytojų - R. K. ir V. J. melagingiems parodymams, Marijampolės MR PK kvotos jaunesniojo inspektoriaus R. U. nutarimu 1994 m.lapkričio 4 d. kardomoji priemonė – suėmimas A. G. panaikinta ir jis paleistas į laisvę.

Prokurorė nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu R. K. pakeitė parodymus, motyvuodamas tuo, kad 1994 m. duoti parodymai yra teisingi, o ne melagingi, kad jis 1994 m. Klaipėdoje matė R. A. , o vėlesni jo duoti parodymai yra išgauti policijos pareigūnų jo atžvilgiu naudojant fizinį – psichologinį smurtą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo žodžius. Taip pat R. K. paneigė parodymus apie laiško, adresuoto E. D. , kurį 2004 m. lapkričio 23 d. Alytuje pas jį išėmė pareigūnai, paėmimo faktą, parodė, kad, kai buvo suimtas, savo mamai laiškų per E. D. nesiuntė; Ž. Ž. nepažįsta; laiškas, adresuotas E. D. su atgaliniu adresu Ž. Ž. jam galėjo būti pamestas. Tačiau, anot prokurorės, liudytojo R. K. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai paneigiami tokiais duomenimis, kurių teismas nevertino, konstatuodamas, kad „nesuprantama, kokiu pagrindu kaltintojas išplėstinai aiškina laiško turinį“: liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu duotais parodymais; liudytojos L. Š. parodymais apie tai, kad R. K. niekada jos neprašė, kad ji duotų melagingus parodymus policijos pareigūnams, jog R. A. ir Z. V. dingus, vieną iš jų ji matė; Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo raštu, kuriame nurodyta, kad Z. Ž. ir R. K. kameroje Nr. 157 buvo laikomi kartu nuo 2004 m. spalio 11 d. iki 2004 m. spalio 26 d.;  Alytaus miesto ir rajono PK VPTS Areštinės konvojaus grandies postinio T. L. pranešimu apie tai, kad 2004 m. lapkričio 23 d., apie 10.30 val. atliekant kratą 6 kameroje pas R. K. buvo rasti laiškai; 2004 m. lapkričio 23 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad R. K. pareigūnams pateikė voką su laiškais ir dokumentų (voko su laišku) apžiūros protokolu. Išanalizavus laiškų turinį, matyti, kad vienas laiškas adresuotas R. K. motinai su aiškiais nurodymais kitą laišką perduoti A. G. , informuoja, kad pareigūnai intensyviai ieško įrodymų byloje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo ir duoda kitus nurodymus. Todėl, prokurorės nuomone, nekyla abejonių, kad kitas laiškas yra skirtas, būtent, A. G. , jame R. K. A. G. užtikrina, kad tyli ir tylės, informuoja, kad laisvėje yra žmonės, kurie duoda parodymus byloje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo. Prokurorės teigimu, nesuprantama, kuo remiantis teismas nuosprendyje, atmesdamas paminėtus laiškus, kaip įrodymus, nurodo, kad „susipažinus su laiškais, duomenų rodančių, kad laiškai skirti A. G. nenustatė. Jokių pavardžių laiškuose nėra ir grįsti kaltinimą konkrečiam asmeniui negalima....“.

Prokurorės teigimu, R. K. teisme duoti parodymai paneigiami ir Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005 m. lapkričio 28 d. specialisto išvada Nr. 6223, kuria nustatyta, kad rankraštiniai įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,Sveika Mama...“, esantys ant vieno langeliais popieriaus lapo yra atlikti vieno ir to paties asmens ranka, t. y. R. K. ; liudytojo E. D. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad R. K. 1994 m. maždaug rugpjūčio mėnesį jam buvo atsiuntęs du laiškus, kuriuose rašė, kad yra sulaikytas. Jam skirtame pašte buvo jo motinai O. K. adresuotas laiškas, kurį jis neskaitęs, perdavė R. K. motinai; liudytojo Ž. Ž. teisme duotais parodymais, kad su R. K. kartu sėdėjo. 1994 m. galėjo būti, kad ant voko užrašė adresą. Užrašinėdamas adresą kitoje voko pusėje užrašė savo adresą, nes kai savo laišką rašė, sumaišė. Tačiau Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 6223, nurodyta, kad rankraštiniai įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,E. D. “ ir pasibaigiantys įrašais ,,LT-01108“, esantys ant voko, ir rankraštiniai įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,Labas žmogau...“, esantys ant dviejų langeliais popieriaus lapų, yra atlikti vieno ir to paties asmens ranka. Tai patvirtina, kad vienas laiškas parašytas R. K. ranka, kitas laiškas ir adresas ant voko - Z. Ž. ranka; 2004 m. lapkričio 16 d. ir 2004 m. lapkričio 19 d. slapto sekimo metu jo paties duotais parodymais; 1994 m. lapkričio 4 d. įtariamojo padarius nusikaltimą sulaikymo protokolu, kuriame užfiksuota, kad R. K. , įtariant padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 131 str. l d. (sena redakcija) buvo sulaikytas 1994 m. lapkričio 4 d., 21:00 val. ir 1994 m. lapkričio 7 d. nutarimu paleistas į laisvę 1994 m. lapkričio 7 d., 21:00 val.  

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2004 m. lapkričio16 d. vyr. tyrėjo E. G. surašytas slapto sekimo protokolas ir priedas, surašyti pažeidžiant tiek Baudžiamojo proceso kodekso, tiek ir teismo nutartyje nurodytus leistinus veiksmus. Šie teismo motyvai paneigiami bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad prokuroro 2004 m. spalio 26 d. prašymu ir teismo tos pačios dienos nutartimi „Dėl tyrimo, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikimo ir slapto sekimo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 158 str. ir 160 str., vyr. tyrėjui E. G. leista atlikti R. K. atžvilgiu veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės ir vykdyti jo slaptą sekimą. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, teismo nutartyje nėra nurodyta teismo nutartimi leistinų veiksmų atlikimo vieta. Prokurorės teigimu, pagal teismo 2004 m. spalio 26 d. nutartį atliktų veiksmų metu gauti duomenys ir surašyti slapto sekimo protokolai atitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ir turi būti vertinami, kaip įrodymai.

Prokurorė skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišnagrinėjo ir nepasisakė nei dėl teisiamajame posėdyje ištirto 2006 m. kovo 28 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole ir 2006 m. vasario 16 d. suvestinėje Nr. 1 užfiksuoto pokalbio tarp T. G. ir A. G. , nei dėl jų įrodomosios reikšmės, nuosprendyje taip pat neišnagrinėti dėl šio pokalbio teisme duoti T. G. ir A. G. parodymai, kuriais jis patvirtina, kad šiame įraše kalba jo broliai. Anot prokurorės, būtent, šis pokalbis, kurio metu A. G. kyla mintis pateikti pareigūnams informaciją, jog „kažkokia moteris, kurią galima surasti, jų motinai neva sakė, kad „tuos veikėjus“, t.y. Z. V. ir R. A. matė gyvus Kaliningrade, turguje, ir taip paliudytų priešingai. Jai taip paliudijus „byla būtų baigta“, su kuo T. G. sutinka“, paaiškina liudytojo A. Š. parodymų, kurie paneigiami liudytojų B. S. ir D.M. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu duotais parodymais, atsiradimo byloje aplinkybes.

Prokurorė nurodo, kad 2006 m. birželio 27 d. Generalinėje prokuratūroje buvo gautas anoniminis laiškas apie tai, kad sena Kalvarijos gyventoja „girdi“, jog yra ieškomas R. A. ir jo draugas. Ji žino, kad R. A. prieš 8-9 metus gyveno Vokietijoje, nes jos sūnus su draugais buvo Kaliningrade turguje, kur R. A. matė prekiaujant cigaretėmis. Anonimas rašo, kad yra blogos sveikatos, sunkiai vaikšto. Savęs neįvardija, kadangi bijo „su prokuratūra turėti reikalų“ ir nenori, kad ją „tampytų po prokuratūrą“. Šių duomenų teismas net nevertino, motyvuodamas, kad jie neturi įrodomosios reikšmės. Tačiau, patikrinus anoniminiame laiške nurodytus faktus, paaiškėjo, kad R. A. 2000 m. gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir iš Palangos oro uosto PKP išvyko į Vokietiją Bilundo miestą. Minėto piliečio dokumentų patikrą vykdė Pakrančių apsaugos rinktinės, Palangos užkardos pareigūnas A. D. .Teismas nuosprendyje klaidingai, iškraipydamas liudytojų A. D. ir G. S. parodymų prasmę, nurodė, kad liudytojo A. D. duotus parodymus patvirtina liudytojas G. S. bei kiti byloje esantys duomenys. Iš ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų liudytojo G. S. parodymų seka, kad R. A. asmens duomenys į sistemą buvo įvesti rankiniu būdu (neskanuojant dokumento). Duomenys apie R. A. sienos kirtimą 2000 m. gegužės 28 d., 13 val. 19 min. 10 s. įvesti iš darbo vietos kompiuteriu WS72105, kuri skirta specialiems patikrinimams atlikti ir, kurioje paprastai sienos kirtimo tikrinimai neatliekami, t.y. kompiuteris stovi kitoje nei pasienio tikrinimams atlikti skirti kompiuteriai, be to šis kompiuteris negali būti sujungtas su dokumentų skeneriu. Prokurorė pažymi, kad tesimo nuosprendyje nėra nurodyto liudytojo parodymų dalies, kad „pareigūnas rankiniu būdu įvedęs duomenis pamatė, kad R. A. ieškomas Marijampolės PK, kaip dingęs be žinios. Nusiuntęs užklausimai spec. paiešką, gavo sutapimą, kad jis buvo paieškomas, tačiau pareigūno buvo traktuojama, kad šie duomenys nesutapo su tuo asmeniu. Todėl, pagal sistemos duomenis - R. A. išvyko. Jei asmuo neturėjo paso, išvykti jis negalėjo. Liudytojas A. D. parodė, kad duomenys įvedimui į VSAT imdavo iš paieškomų asmenų sąrašų, kuriuos siųsdavo Klaipėdos rinktinė. Būtent R. A. „netyčia buvo įvestas", t. y. užregistruotas, kaip vykstantis į Vokietiją. Į nukentėjusiosios klausimą atsakė, kad „jei asmens pasas namuose, be paso išskristi, kirsti sieną asmuo negali“. Be to, anot prokurorės, teismas, vertindamas liudytojo A. D. parodymus, nenurodė to fakto, kad asmens dokumentų išrašymo centro prie VRM ir Migracijos departamento prie VRM duomenimis nustatyta, kad R. A. Lietuvos Respublikos piliečio paso galiojimas pasibaigė 1994 m. gegužės 27 d., o Z. V. – 1999 m. liepos 7 d.. Dėl naujų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų minėti piliečiai nesikreipė. Šiems piliečiams nepakeitus pasų, jie 2005 m. lapkričio 28 d. automatiniu būdu sistemoje buvo paskelbti negaliojančiais. Prokurorės teigimu, tą faktą, kad 2000 m. gegužės 28 d. nei Z. V. , nei R. A. niekur neišvyko, patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys: VĮ tarptautinio Palangos oro uosto raštai; aviakompanijos „Lietuva" skrydžio TT 422 PLQ-BLL keleivių sąrašų apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuota, kad 2000 m. gegužės 28 d. reisu Palanga - Bilunda skrido 10 žmonių, tarp kurių R. A. nepažymėtas, Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus raštas apie tai, kad ambasada duomenų apie vizų išdavimo Z. V. ir R. A. neturi, Vokietijos Federacinės Respublikos telefakso duomenys apie tai, kad nuo 1996 m. sausio mėn. nei R. A. , nei Z. V. neprašė ir negavo jokios vizos įvažiavimui į Vokietiją, Danijos Karalystės ambasados raštas apie tai, kad nuo 2002 m. iki 2006 m. imtinai nei R. A. , nei Z. V. nesikreipė į Danijos ambasadą dėl gyvenimo ir darbo leidimo, Muitinės departamento duomenys apie tai, kad Lietuvos muitinės duomenų bazėse nėra užfiksuota informacijos apie R. A. ar jo gabentoms prekėms/daiktams atliktą muitinį tikrinimą, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento raštas apie tai, kad nuo 2001 m. patikrinus gaunamų-siunčiamų dokumentų registracijos duomenų bazę nustatyta, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas informacijos apie R. A. ir Z. V. neturi, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštas apie tai, kad informacijos apie R. A. ir Z. V. , pradedant 1994 m., neturi, Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos pažyma apie tai, kad nuo 1994 m. pagal kompetenciją apie R. A. ir Z. V. jokios informacijos neturi.

Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad 1994 balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. į A. G. automobilį buvo įsodinti pavartojant smurtą, taip pat su išvada, kad A. G. dėl R. A. ir Z. V. nužudymo grįstas nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, nesant nusikaltimo įrankių, nesant R. A. ir Z. V. lavonų. Prokurorės teigimu, teismas nuosprendyje liudytojų K. M. , R. L. , R. V. , V. K. ir M. M. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius neatitikimus jų parodymuose vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis jų parodymus atmetė - vertino kritiškai ir A. G. naudai. Anot prokurorės, neaišku dėl kokių priežasčių teismas, nurodo, kad „nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinimas nepateikė įrodymų, kokiu gi ginklu buvo nužudyti R. A. ir Z. V. “, nors kaltinime yra nurodyta, kad „R. A. ir Z. V. buvo nužudyti iš A. G. atvežto ir tyrimo metu nenustatyto ginklo“. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis G. M. , vėliau apklaustas kaip liudytojas, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, apklausų metu (teisme buvo pagarsinti jo parodymai) parodė, kad „....Vyriškis, kuris buvo surištas virvėmis, jau bebaigiant kasti duobę, iš virvių išsilaisvino ir bėgdamas kažkur iš kelnių traukėsi ginklą. Šūvių nepasigirdo. Tą vyrą jis pasivijo bei atėmė ginklą, tada ir pamatė, kad jis yra panašus į savadarbį. Ginklą pasiėmė A. G. . Vėliau A. G. jam savadarbį ginklą, atimtą iš vieno iš nužudytųjų, liepė įmesti į ežeriuką, ką pastarasis ir padarė“. Šiuos savo parodymus G. M. patvirtino akistatos su A. G. metu, akistatos su G. J. metu, parodymų patikrinimo vietoje metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, o vėliau apklaustas kaip liudytojas, bei apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo G. S. iš esmės davė analogiškus parodymus. G. S. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatos su A. G. ir akistatos su G. J. metu. Taip pat G. M. ir G. S. parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. 6166.

Prokurorės teigimu, teismas nuosprendyje nenagrinėjo ir neįvertino G. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo G. M. duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymai yra perrašyti nuo pateikto prokuroro prašymo. Todėl, anot prokurorės, pripažinti, kad G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai neturi įrodomosios reikšmės, kad jais, kaip neatitinkančiais BPK 20 straipsnio nuostatų, nebuvo galima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nėra pagrindo.

Prokurorė pažymi, kad Z. V. ir R. A. lavonų paieškos vyko toje vietoje, kurią nurodė G. M. ir G. S. . 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklype, esančiame Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero šiaurinėje pakrantėje, panaudojant metalo ieškiklį, buvo surastos ir paimtos dvi šovinio tūtelės. G. M. parodymų patikrinimo metu parodė vietą, iš kurios į ežerą įmetė ginklą, atimtą iš vieno iš nužudytų vyriškių, vietą, kurioje 1994 m. balandžio 19 d. A. G. mušė du nepažįstamuosius vyrus, o vėliau juos nužudė ir užkasė. Po šio tyrimo veiksmo įvykio vietos apžiūros metu Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero šiaurinės pakrantės dugne buvo surastas ir paimtas ginklas.

Šios aplinkybės, anot prokurorės leidžia daryti išvadą, kad liudytojų G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaraujantys tyrimo metu nustatytoms kitoms bylos aplinkybėms, kurios patvirtina jų parodymų teisingumą. Be to, teismas konstatuodamas, kad „ikiteisminio tyrimo metu jų parodymuose yra daug esminių skirtumų, kurių kolegijos nuomone neturėtų būti“, jų neįvertino visų bylos duomenų kontekste, nenurodė, kuriuos parodymus atmeta ir kodėl. Teismas, išteisinamajame nuosprendyje neįvykęs šių reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. ir 305 str. 3 d. 3 p. nuostatas.

Prokurorė skunde nurodo, kad teisminio tyrimo metu liudytojai G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus iš dalies pakeitė, motyvuodami tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti tokius parodymus buvo priversti policijos pareigūnų. Analogiškus parodymus ir dėl įvykio aplinkybių, ir dėl policijos pareigūnų veiksmų davė liudytojas G. J. ir kaltinamasis A. G. . Tačiau, anot prokurorės, liudytojų G. J. , G. M. , G. S. ir kaltinamojo A. G. parodymus apie policijos pareigūnų jų atžvilgiu naudotą smurtą teisminio tyrimo metu paneigė liudytojai V. V. , E. G. ir D. Ž. . Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta nei G. M. , nei G. S. , nei jų advokatų skundų dėl policijos pareigūnų veiksmų, pastarieji teismui nepateikė jokių pareigūnų fizinį, psichologinį smurtą jų atžvilgiu patvirtinančių duomenų. Taip pat jų parodymai paneigiami ir iš policijos komisariatų areštinių gautais duomenimis, kuriuos teismas šališkai vertino tik liudytojo G. J. atžvilgiu.

Prokurorės teigimu, teismas, nepagrįstai  įrodymais nepripažino 2006 m. vasario 6 d., 2006 m. kovo 6 d. ir 2006 m. vasario 13 d. slapto sekimo protokolų ir jų priedų, motyvuodamas, kad G. J. atžvilgiu šie veiksmai buvo atlikti neteisėtai (analogiškai kaip ir dėl R. K. ). Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog kaltinamasis A. G. teisme atsisakė duoti parodymus ir juos davė tik tada, kai teisme buvo apklausti visi liudytojai, teismas taip pat nepasisakė, nevertino A. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neatsižvelgė į tai, kad jo parodymai duoti teisme, prieštarauja jo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, priimdamas nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, nepagrįstai atmetė ir A. A. bei I. V. byloje pareikštus civilinius ieškinius.

Prokurorės nuomone, teismo nuosprendyje, kai kurie duomenys nepagrįstai nepripažinti įrodymais, jie nevertinti, todėl teismo pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat, anot prokurorės, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, nes įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, dėl ko nebuvo atsižvelgta į bylos aplinkybes, kurios galėjo paveikti vėliau padarytas teismo išvadas. Teismo nuosprendis šioje dalyje nepagrįstas ir naikintinas.

Prokurorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių A. G. kaltę dėl valstybės tarnautojo papirkimo, grindė neišsamiai ir šališkai ištirtais ir įvertintais kaltinamojo A. G. , liudytojo E. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais bei duomenimis, esančiais 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokole ir priede prie slapto sekimo protokolo. Tuo tarpu, priede prie slapto sekimo protokolo užfiksuoti duomenys patvirtina esmines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Slapto sekimo metu gauti duomenys teisėti, gauti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų.

Apeliantės nuomone, teismas, nuosprendyje, aprašydamas kaltinamojo A. G. teisminio posėdžio metu duotus parodymus, juos aprašė šališkai, nepažymėjo paties kaltinamojo A. G. nurodytų svarbių bylai aplinkybių, nors iš teisme duotų A. G. parodymų seka, kad kalba apie pinigus ir jų siūlymą pareigūnui buvo, tačiau pastarasis duodamas parodymus teismui, juos aiškina sau palankia linkme. Teismas, analizuodamas A. G. pokalbį, užfiksuotą priede prie slapto sekimo protokolo, nuosprendyje jį vertino ne visame kontekste, o pacitavo tik kaltinamajam A. G. palankaus posakio dalį. Iš kaltinamojo A. G. priede prie slapto sekimo protokolo užfiksuoto pokalbio matyti, kad A. G. „operui, kuris tiria bylą, atsargiai, be žodžių, garsiai nesakant, nes pokalbis gali būti įrašytas ir už tai gali būti dadėtas srokas, užrašydamas ir pasakydamas, kad dar reikia dadėti tris nulius", pasiūlė kyšį. Tokiu būdu, anot prokurorės, slapto sekimo metu padarytas A. G. pokalbio įrašas patvirtina E. G. tarnybinio pranešimo surašymo ir teisme duotų parodymų teisingumą. Tokiu būdu, teismas, priimdamas dėl papirkimo išteisinamąjį nuosprendį A. G. atžvilgiu, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, neišsamiai ištyrė įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad A. G. nepadarė nusikalstamos veikos.

Nukentėjusioji Vida Čertoliasienė apeliaciniu skundu prašo pripažinti A. G. kaltu ir nuteisti už R. A. ir Z. V. nužudymą bei kyšio davimą.

Apeliantė skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, surašytas paviršutiniškai, nenuosekliai, neišsamiai, yra klaidingas bei ydingas. Teismo nuosprendyje proceso dalyvių aprašomi parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, daugeliu atvejų neatitinka ir prieštarauja jų parodymams, užfiksuotiems teismo posėdžio protokole. Nukentėjusiosios teigimu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į jos bei kitų liudytojų esminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir kurie turėjo būti patikrinti bylos teisminio nagrinėjimo metu. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs liudytojų V. V. , R. V. , Z. B. , L. K. , P.A. R. , D. B. , M. K. , D. G. , S. R. , D. P. , R. A. , G. A. , padarė nepagrįstą išvadą, kad šie asmenys apie esmines bylos aplinkybes nepateikė ir jų parodymai A. G. kaltei pagrįsti ar ne, reikšmės neturi.

Nukentėjusioji nesutinka su jos pateiktose dviejose audio kasetėse užfiksuotų A. G. pokalbių turinio vertinimu, nurodo, kad pokalbiuose užfiksuoti aiškūs A. G. kėslai – negavus teigiamo rezultato (prisipažinimo vagystėje ir pinigų negrąžinimo), ateityje įvyksiantis fizinis susidorojimas (gyvybės atėmimas, jau susikūrus išankstinį alibi).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad vadovautis V.P. V. , I. V. , V. V. , A. V. parodymais netikslinga, kadangi tarp šeimų susiklostę priešiški santykiai, o be to, šių asmenų parodymai nei patvirtina, nei paneigia A. G. kaltę, V.P. V. , I. V. , V. V. , A. V. parodymus vertino atskirai nuo kitų bylos duomenų, nors Geležienės, A. G. motinos, parodymais teismas vadovavosi, tuo iškreipdamas pačios bylos ir joje esančių duomenų esmę.

Nuosprendyje teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kurie buvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu, nustatyta, kad R. A. ir Z. V. 1994 m. balandžio 19 d. iš namų išėjo ir negrįžo, t. y. po 1994 m. balandžio 19 d. jų niekas nematė, tačiau byloje yra ir kitų asmenų parodymai , kurie nepaneigti bylos nagrinėjimo metu, kad minėtus asmenis po 1994 m. balandžio 19 d. matė. Tai - A. Š. , D.M. A. parodymai apie tai, kad dingusiuosius kažkas matė Kaliningrade, E. Š. parodymai, teisminio nagrinėjimo metu R. K. patvirtinimas, V. J. patvirtinimas, kad R. A. matė Klaipėdoje, A. D. ir G. S. parodymai, kad asmuo gali kirsti valstybės sieną, bet neišskristi, VSAT prie LR VRM Operatyvinės veiklos valdybos duomenys, kad R. A. 2000 m. gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir iš Palangos oro uosto išskrido į Vokietiją. Nukentėjusioji nesutinka su tokia teismo išvada ir minėtų įrodymų vertinimu, nurodo, kad A. Š. yra A. G. draugas ir pavaldinys, todėl jo parodymai turėtų būti vertinami atitinkamai ir neatskirai nuo visų kitų bylos duomenų. Nepagrįstai, anot apeliantės, teisėjų kolegija rėmėsi E. Š. parodymais, duotais dar 1994 metais, bet nepatikrintais teisminio nagrinėjimo metu, kadangi ji yra mirusi ir nevertino to fakto, kad ji buvo suinteresuota padėti A. G. išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Nukentėjusiosios teigimu, teisėjų kolegija rėmėsi tik teisme duotais R. K. parodymais, juos vertindama atskirai nuo kitų bylos duomenų – V. J. parodymų, rašytų į laisvę laiškų ir kt. A. D. ir G. S. parodymus teisėjų kolegija iškreipia ir juos nuosprendyje pateikia tik A. G. patogia linkme, visiškai nevertindama to, kad pas Z. V. ir R. A. šeimos narius buvo paimti asmens dokumentai, kuriais niekas nesinaudojo ir kurie iš namų po 1994 m. balandžio 19 d. dingę nebuvo, todėl neaišku, kokiu būdu VSAT duomenų bazėje galėjo atsirasti R. A. duomenys, kad jis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir išskrido į Vokietiją.

Nukentėjusioji nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. į A. G. automobilį buvo įsodinti pavartojant smurtą arba sodinami jėga, kas atitinka ir liudytojų G. M. , G. J. , G. S. bei A. G. parodymus. Teisėjų kolegija, remdamasi tik šių asmenų parodymais, neteisingai vertino K. M. ir R. L. parodymus, kurie, apeliantės nuomone, vieni kitiems neprieštarauja, kadangi visi asmenys kalba apie tas pačias aplinkybes, tačiau poros minučių ir stebėjimo vietos skirtumu.

Apeliantės teigimu, teisėjų kolegija, nuosprendyje nurodydama, kad įslaptinto liudytojo apklausos medžiaga apie R. A. ir Z. V. įsodinimą į automobilį surinkta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus, todėl ja, priimant nuosprendį, nesivadovaujama, nekonkretizavo ir neįvardijo, kokie būtent Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai buvo pažeisti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad apie automato ,,Kalašnikov“ egzistavimą ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus G. M. , tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu juos paneigė. Be to, šis liudytojas ir ikiteisminio tyrimo metu neparodė, kad iš automato ,,Kalašnikov“ buvo šauta. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ginklą turėjo ir R. A. , kurio, kaip ir automato ,,Kalašnikov“, nėra. Ikiteisminio tyrimo metu G. M. ir G. S. parodymai dėl šaunamųjų ginklų prieštaringi, teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojai juos paneigė. Nesurinkus objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kolegija negali jais vadovautis ir priimant nuosprendį. Nukentėjusioji nesutinka su tokiu G. M. parodymų vertinimu, teigia, jog G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu sutampa su G. S. parodymais, teisminio nagrinėjimo metu duotais G. J. parodymais, taip pat ikiteisminio tyrimo metu V. J. ir R. K. duotais parodymais, kitais bylos duomenimis. Todėl, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos visiškai be pagrindo nesirėmė G. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Nukentėjusioji teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, jog byloje nėra duomenų, rodančių, kad pas R. K. išimti laiškai skirti A. G. , visiškai nekreipė dėmesio į tai, kada šie dokumentai parašyti, kam jie adresuoti.

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad atliekant R. K. slaptą sekimą, 2004 m. lapkričio 16 d. pokalbio suvestinėje užfiksuota, kad pokalbis vyko Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato patalpose (kabinete) tarp R. K. ir dviejų kriminalinės policijos pareigūnų. Vadovaujantis teisėjo nutartimi, buvo slaptai užfiksuoti nurodytų asmenų ir pokalbiai, nors faktiškai teismas leido šiuo atveju tik vienam iš pareigūnų atlikti slaptą sekimą ir ne kabinete, bet policijos komisariato areštinėje, dėl to slapto sekimo protokolas ir priedas surašyti pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso ir teismo nutartyje nurodytus leistinus veiksmus. Nukentėjusioji nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad visi teisėjo leidimai atlikti slaptą sekimą buvo gauti komisariatų patalpose, tuo tarpu rajonų policijos komisariatuose areštinės ir yra paties komisariato patalpose.

Apeliantės nuomone, neteisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad duomenys, gauti slapto sekimo metu, nesuteikia informacijos, kurios pagrindu remiantis galima būtų priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiosios teigimu, jeigu slapto sekimo medžiaga byloje vėliau, o gal ir prieš tai, patvirtinama kitais bylos duomenimis, tai ji turi būti vertinama kaip įrodymas ir ja galima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, byloje slaptas sekimas yra atliktas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimais, bet Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimais, kaip tai pateikia pirmosios instancijos teismas.  

Nukentėjusiosios teigimu, parodymus bei kitus bylos duomenis, pvz. meteorologijos pažymą reikia vertinti kartu su G. S. , G. M. , o vėliau ir A. G. bei G. J. parodymais, kadangi tai atskleidžia ir patvirtina nužudymo laiką bei kitas svarbias aplinkybes – matomumą ir pan., o ne iš konteksto ištraukti kai kuriuos įrodymus ir juos vertinti atskirai, savotiškai traktuoti, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, klaidingai juos interpretuoja. Šiuo atveju teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio, jog G. M. ir G. S. buvo apklausiami nuo įvykio praėjus 12 – 13 metų, jog jiedu nėra tarnavę armijoje, kad jie buvo apklausinėjami papildomai tam, kad konkretizuoti įvykio aplinkybes, jog įvykiai vystėsi jau vakarėjant, jog advokato E.Bičkausko prierašas 2006 m. balandžio 7 d. akistatos tarp A. G. ir G. S. protokole, kad prieš akistatą ir akistatos metu jautėsi ypatingas spaudimas tiek advokatui, tiek jo ginamajam, yra tik iš anksto ruošiama gynybinė pozicija. Teismas, anot nukentėjusiosios, neatkreipė dėmesio į tai, kokį spaudimą daro A. G. kartu su advokatu E.Bičkausku apklausų ir akistatų metu pačiam tyrėjui, G. S. ir G. M. .

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad betarpiškai įvykio vietoje buvusių keturių asmenų – A. G. , G. M. , G. S. , G. J. parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, iš esmės nesiskiria, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jų parodymuose yra daug esminių skirtumų, kurių neturėtų būti. Nukentėjusiosios nuomone, minimų asmenų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, esminiai skirtumai yra todėl, kad G. J. iš viso jokių parodymų nedavė, o A. G. sekė pasakas ir viską neigė, tačiau esminių skirtumų G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nėra. Tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu absoliučiai sutampa minėtų asmenų parodymai, anot apeliantės, yra A. G. pastangos ir kokybiškai atliktas advokatų darbas. Apeliantės teigimu, būtina vertinti ne tik betarpiškai įvykio vietoje buvusių asmenų parodymus, bet ir kitų, pvz. V. J. parodymus, ginklą, rastą ežere bei visus kitus bylos duomenis visumoje, kadangi priešingu atveju įvykio aplinkybės vertinamos iškreiptai.

Nukentėjusiosios nuomone, plačiau ir išsamiau teismas turėjo įvertinti rastas dvi tūteles, taip pat teismas gana siaurai ir vienpusiškai vertino įvertino V. J. , R. K. bei kitų, jau minėtų liudytojų, parodymus. Apeliantė skunde nurodo bylos duomenis, kuriuos teismas paliko nuošalyje ir visiškai nevertino (apeliacinio skundo 26 punktas). Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas nesistemiškai ir ne visos bylos kontekste, o atskirų duomenų kontekste įvertino A. G. parodymus, neįvertino A. G. , kaip asmenybės, nevertino vaizdo kasetės SONY – VHS Nr. E180/34CA3825B, taip pat neatsižvelgė ir nevertino 2006 m. rugsėjo 6 d. – spalio 4 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados.

Apeliantės nuomone, A. G. kaltė dėl kyšio davimo taip pat įrodyta ne tik E. G. tarnybiniu pranešimu bei kitais bylos duomenimis, bet ir slapto įrašo medžiaga bei A. G. parodymais teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė ir nukentėjusioji prašė prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjai prašė prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios V. Č. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal apeliacinį skundą,  nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir į kiekvieno atvejo aplinkybes.

Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama netiesioginių įrodymų dėl A. G. inkriminuojamo nusikaltimo motyvo, A. G. elgesio iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos datos ir po to, A. G. ir Z. V. bei R. A. santykių analizei, nukentėjusiosios apeliaciniame skunde aptariami beveik visi bylos įrodymai, šioje nutartyje nebus aptariamas kiekvienas apeliacinių skundų argumentas, motyvuojamos bus išvados dėl apeliacinių skundų esmės – nužudė A. G. Z. V. ir R. A. , ar ne, pasiūlė A. G. kyšį valstybės tarnautojui, ar šios veikos nepadarė.   

Byloje nustatyta, kad R. A. ir Z. V. oficialiai dingę nuo 1994 m. balandžio 19 d. (t. 1, b. l. 2 - 5). Ši data ir buvo inkriminuota, kaip nusikaltimo, kurio padarymu buvo kaltinamas A. G. , padarymo laikas. Byloje labai svarbūs įrodymai apie tai, ar po 1994 m. balandžio 19 d., kas nors matė Z. V. ir R. A. , ar jų buvimas buvo užfiksuotas kokiais nors dokumentais ar kitais įrodymais. Nustačius, kad po 1994 m. balandžio 19 d. Z. V. ir R. A. buvo gyvi, kaltinimai A. G. , kad jis šiuos asmenis nužudė 1994 m. balandžio 19 d. būtų nelogiški ir tuo pačiu atmestini. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme leistini įrodymai apie R. A. ir Z. V. galimą buvimą gyvais po 1994 m. balandžio 19 d. yra šie: liudytojo R. K. parodymai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme bei 1994 m. spalio 27 d. duoti ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnui, vadovaujantis senojo Lietuvos Respublikos BPK 176 str., 177 str., 178 str., 180 str. tvarka (t. 5, b. l. 62 - 65), liudytojų A. Š. , D.M. A. parodymai, liudytojos E. Š. parodymai, duoti 1994 m. spalio 26 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnui (t. 5, b. l. 51), paskelbti Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 1 p. pagrindu, liudytojo V. J. parodymai, duoti 1994 m. spalio 27 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnui (t. 5, b. l. 172 – 173), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Operatyvinės veiklos valdybos duomenys (t. 2, b. l. 135 – 136).    

Liudytojas R. K. , apklaustas 1994 m. spalio 27 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūno, parodė, kad 1994 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, būdamas su V. J. Klaipėdoje, matė R. A. (t. 5, b. l. 62 – 63) Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. K. nurodė, kad jo parodymai, duoti 1994 m. spalio 27 d. apie tai, kad jis matė R. A. 1994 m. spalio mėnesį Klaipėdoje, yra teisingi. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. K. parodė, jog po to, kai buvo pasakyta, kad R. A. ir Z. V. yra dingę be žinios, jis matė  juos abu Klaipėdoje. Liudytojas V. J. , apklaustas 1994 m. spalio 27 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūno, parodė, kad 1994 m. rugpjūčio mėnesį, su R. K. būdamas Klaipėdoje, sutiko R. A. (t. 5, b. l. 172 – 173). Liudytojas A. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2006 m. jam B. S. sakė, kad girdėjusi iš D.M. A. , jog jos žentas matęs R. A. ir Z. V. Kaliningrade. Liudytoja D.M. A. pirmosios instancijos teisme parodė, jog po R. A. ir Z. V. dingimo Kalvarijoje sklido kalbos, kad R. A. ir Z. V. niekur nedingę ir, kad kažkas juos matė Kaliningrade, turguje. Liudytoja E. Š. , 1994 m. spalio 26 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnui parodė, kad R. K. jai sakė, jog 1994 m. rugpjūčio mėnesį, su V. J. būdami Klaipėdoje, matė R. A. (t. 5, b. l. 51). Liudytojos E. Š. parodymai pirmosios instancijos teisme paskelbti Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 1 p. pagrindu (liudytojai mirus). Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Operatyvinės veiklos valdybos pateiktų duomenų matyti, jog R. A. 2000 m. gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jis iš Palangos oro uosto PKP reisu TT 422 PLQ-VLL išvyko į Vokietiją Bilundo miestą. Duomenų apie Z. V. neturi, šio asmens vykimas per valstybės sieną neužfiksuotas (t. 2, b. l. 135 – 136).                

Tačiau nurodyti faktiniai duomenys nėra patikimi, jie yra prieštaringi, kai kurie visiškai paneigiami kitais byloje surinktais įrodymais. Liudytojo A. Š. parodymai yra išvestiniai iš liudytojos B. S. parodymų, tačiau liudytoja B. S. pirmosios instancijos teisme paneigė pasakojusi A. Š. apie tai, kad kažkas Z. V. ir R. A. matė Kaliningrade. Akistatos su A. Š. metu B. S. taip pat nurodė, kad niekada nėra sakiusi A. Š. , jog kažkas matė Z. V. ir R. A. Kaliningrade (t. 4, b. l. 51). Liudytojos D.M. A. parodymai pagrįsti žiniomis, kurių šaltinis nežinomas. Liudytojas V. J. pirmosios instancijos teisme paneigė savo parodymus, duotus 1994 m. spalio 27 ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnui, nurodė, jog 1994 m. spalio mėnesį davė melagingus parodymus apie tai, kad buvo Klaipėdoje ir ten matė R. A. . Liudytojo R. K. parodymai, duoti 2005 m. liepos 18 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnui (t. 5, b. l. 76 – 77) apie tai, jog 1994 m. vasarą T. G. jo paprašė policijos pareigūnams duoti melagingus parodymus apie tai, jog jis, būdamas su V. J. Klaipėdoje 1994 m. vasaros pabaigoje, matė R. A. , teisme perskaityti kitų byloje esančių įrodymų patikrinimui, t. y. R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nepatvirtina R. K. parodymų, duotų teisme, o patvirtina liudytojo V. J. parodymus apie tai, kad 1994 m. rugpjūčio mėnesį Klaipėdoje jie (V. J. ir R. K. ) Z. V. ir R. A. nematė.

Liudytojos E. Š. parodymai yra išvestiniai iš R. K. parodymų, todėl E. Š. parodymų patikimumas negali būti didesnis nei paties R. K. parodymų.

Iš byloje esančių VĮ Palangos oro uosto raštų matyti, jog turimais duomenimis R. A. ir Z. V. 2000 m. gegužės 28 d. iš Palangos oro uosto neišskrido (t. 2, b. l. 141, 147). Aviakompanijos ,,Lietuva“ skrydžio TT-422 PLQ-BLL keleivių sąrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad 2000 m. gegužės 28 d. reisu Palanga – Bilunda skrido 10 žmonių, tarp kurių R. A. nepažymėtas. Kituose iš Palangos oro uosto vykdytų skrydžių keleivių sąrašuose R. A. nepažymėtas (t. 2, b. l. 142 – 143, 144, 148 – 149, 150 – 153). Liudytoju apklaustas VSAT Informatikos ir ryšių valdybos viršininkas G. S. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog duomenys apie R. A. sienos kirtimą 2000 m. gegužės 28 d. Palangos oro uosto pasienio kontrolės poste į sistemą įvesti rankiniu būdu (neskanuojant dokumento), duomenys įvesti iš darbo vietos kompiuteriu WS72105, kuri skirta specialiems patikrinimams atlikti, ir kurioje paprastai sienos kirtimo tikrinimai neatliekami. Duomenys į kompiuterį įvesti naudojant prisijungimo duomenis, kurie priklauso VSAT pareigūnui A. D. . Tuo reisu skridę kiti vienuolika žmonių buvo užregistruoti naudojant darbo stotį kodiniu pavadinimu WS72101 ir naudojantis I. B. slaptažodžiu, be to vienuolikos žmonių įrašai pradėti registruoti 15 val. 08 min. 43 s., o R. A. įrašas užregistruotas 13 val. 19 min. 10 sek., t. y. beveik dviem valandomis anksčiau nei kiti keleiviai. Asmuo, kertantis sieną turi pateikti savo asmens dokumentą, neįmanoma, kad asmuo išskristų nepateikęs paso. Liudytojas A. D. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad apie 2000 metus atsirado naujoji sistema, kuria jie nelabai mokėjo naudotis,vyko mokymosi procesas, jam sunku pasakyti, kas galėjo pasinaudoti jo prisijungimo kodu ir įvesti R. A. pavardę. Liudytojo A. D. nuomone, tą dieną R. A. per Palangos oro uosto pasienio kontrolės postą iš Lietuvos neišvyko.

Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikos Konsulinio skyriaus rašte nurodyta, kad duomenų apie vizų išdavimą Z. V. ir R. A. ambasada neturi (t. 2, b. l. 155 – 156), Vokietijos Federacinės Respublikos telefakso duomenimis nuo 1996 m. sausio mėnesio nei R. A. , nei Z. V. neprašė ir negavo jokios vizos įvažiavimui į Vokietiją (t. 2, b. l. 158 – 159), Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašte nurodyta, kad informacijos apie R. A. ir Z. V. , pradedant 1994 m., valdyba neturi (t. 2, b. l. 184), Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos pažymoje nurodyta, jog valdyba nuo 1994 m.pagal kompetenciją apie R. A. ir Z. V. jokios informacijos neturi (t. 2, b. l. 186).  

Aptartų faktinių duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra neginčytinai nustatyta, jog po 1994 m. balandžio 19 d. kas nors būtų matęs Z. V. ir R. A. , ar kitaip užfiksavęs juos.

Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama įrodymų apie A. G. ir Z. V. bei R. A. tarpusavio santykius bei Z. V. ir R. A. įsėdimo 1994 m. balandžio 19 d. į A. G. vairuojamą automobilį VAZ 2106 aplinkybes, analizei.

Byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 18 d. iš A. G. namų buvo pavogta didelė pinigų suma. A. G. neneigia, kad dėl šios vagystės jis įtarė, tame tarpe ir Z. V. bei R. A. . Liudytoja E. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, jog A. G. įtarė, kad jo pinigus pavogė Z. V. , A. G. su draugais atvažiuodavo ir gąsdino ją. Po vagystės A. G. su policijos pareigūnu buvo ją ir Z. V. nusivežę į Kalvarijos policijos komisariatą, reikalavo prisipažinti dėl vagystės, po to nuvežė į Z. V. namus, ieškojo pinigų. Liudytojos E. B. parodymus apie tai, kad A. G. grasindavo, reikalaudavo grąžinti pavogtus pinigus, patvirtina ir liudytojų O. O. , A. T. parodymai, todėl nėra pagrindo abejoti, kad A. G. spaudė Z. V. ir R. A. , reikalaudamas grąžinti pinigus.   

Asmenys, betarpiškai 1994 m. balandžio 19 d. buvę inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje–išteisintasis A. G. , liudytojai G. S. , G. J. , G. M. – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teigė, kad 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. į A. G. vairuojamą automobilį įsėdo savo noru. Ikiteisminio tyrimo metu G. S. ir G. M. parodė (jų parodymai bus analizuojami vėliau), kad Z. V. ir R. A. į automobilį buvo įsodinti prievarta. Liudytojas R. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 1994 m. pavasarį jis matė, kaip prie R. A. ir Z. V. privažiavo automobilis VAZ 2106, kakavos spalvos ir sustojo, iš automobilio išlipo trys vyrai, jam pasirodė, kad tarp trijų vaikinų ir Z. V. bei R. A. kilo konfliktas, Z. V. ir R. A. bandė bėgti. Liudytojas K. M. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad matė, kaip prie Z. V. ir R. A. privažiavo ,,Žiguli“ markės automobilis, į kurį jie įsėdo ir nuvažiavo. Apklausiamas teisme liudytojas K. M. nurodė, kad tiksliai neprisimena, visų Z. V. ir R. A. įlipimo į automobilį aplinkybių, bet tvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu K. M. parodė, jog tuo momentu, kai R. A. ir Z. V. turėjo sėsti į automobilį kilo kažkoks šurmulys, jis pamatė, kad vienas asmuo staigiai įsėdo į automobilį, tačiau didelių kivirčų ar ginčų jis negirdėjo, todėl mano, kad Z. V. ir R. A. į automobilį įsėdo savo noru (t. 6, b. l. 88 – 89). Liudytojas M. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tiksliai neprisimena kaip 1994 m. balandžio 19 d. Z. V. ir R. A. įsėdo į A. G. automobilį, jis matė, kad jie įsėdo į automobilį, tačiau nežiūrėjo, ar jie draugiškai įsėdo į automobilį, ar ne. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. nurodė, kad iš prie R. A. ir Z. V. sustojusio automobilio išlipo A. G. ir dar vienas vaikinas, jie priėjo prie Z. V. ir R. A. , tarp jų visų įvyko konfliktas, jie susistumdė, jam pasirodė, kad kažkuris – R. A. arba Z. V. bandė bėgti (t. 6, b. l. 96 – 97).

Nors, kaip minėta, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliaciniuose skunduose akcentuojamos Z. V. ir R. A. įlipimo į A. G. vairuojamą automobilį aplinkybės, tačiau šios aplinkybės neturi labai svarbios reikšmės sprendžiant esminį bylos klausimą – kas įvyko 1994 m. balandžio 19 d. apie 23 val. miške, esančiame prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės sklype, t. y. nužudė A. G. Z. V. ir R. A. , ar ne. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, to neginčija nei išteisintasis, nei kiti su juo buvę asmenys – G. M. , G. S. , G. J. , kad, nepriklausomai nuo to, ar R. A. ir Z. V. į A. G. automobilį įlipo savo noru, ar buvo įsodinti prievarta,  santykiai tarp A. G. ir Z. V. bei R. A. buvo įtempti ir, jog 1994 m. balandžio 19 d. miške, esančiame prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės sklype, tarp Z. V. ir R. A. iš vienos pusės bei A. G. , G. S. , G. M. , G. J. iš kitos pusės kilo konfliktas, kurio metu buvo panaudotas šaunamasis ginklas. Prielaidos padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką buvo, tačiau apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik nustačius ir įrodžius visus nusikaltimo sudėties požymius, pirmiausia objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę – veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių. Esminis bylos nagrinėjimo klausimas – ar konfliktas baigėsi Z. V. ir R. A. apšaudžius A. G. , G. J. , G. S. ir G. M. bei pabėgus, o pastariesiems sėdus į automobilį ir išvažiavus – kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme teigia išteisintasis A. G. , liudytojai G. M. , G. S. , G. J. , ar Z. V. ir R. A. nužudžius bei jų lavonus užkasus – kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė G. S. ir G. M. .                   

Pirmosios instancijos teisme A. G. parodė, kad 1993 metais, dingus brolio pinigams, jis dėl šios vagystės įtarinėjo daug asmenų. Iš pradžių Z. V. ir R. A. dėl vagystės jis neįtarė, R. A. net gi buvo prašęs padėti surasti pinigus. Išteisintojo teigimu, 1994 m. pavasarį buvo toks įvykis, kad jis su G. S. , G. M. ir G. J. važiavo į Kalvariją pasikalbėti su Z. V. ir R. A. . Kalvarijoje sutiko Z. V. ir R. A. , visi, važiuodami į Liubavos kaimą, užsuko prie ežero, jis suprato, kad pinigus pavogė Z. V. ir R. A. . Jis prašė G. S. pasikalbėti su Z. V. ir R. A. . G. S. , G. M. ir G. J. pasikalbėjus su Z. V. ir R. A. , kažkuris iš jų prisipažino, kad tuos pinigus jie prasukę, siūlė pasidalinti, prašė leisti pasitarti. R. A. ir Z. V. paėjus į šoną, Z. V. išsitraukė ginklą, du kartus šovė į jų pusę ir nubėgo link miško. Jie visi išsigando šūvių, susėdo į mašiną ir išvažiavo į Kauną. Apeliacinės instancijos teisme A. G. nurodė, kad 1994 m. buvo toks atvejis, kai jis su G. S. , G. M. ir G. J. , R. A. ir Z. V. buvo nuvažiavę į mišką, buvo ginčas dėl pinigų, kuriuos R. A. ir Z. V. buvo pavogę, miške į juos šaudė Z. V. . Liudytojas G. M. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 1994 m. pavasarį A. G. pasiūlė važiuoti link Marijampolės, kartu su jais dar važiavo G. S. ir G. J. . Kalvarijoje jie sutiko du vyrus, kurie nurodė važiuoti į Liubavos kaimą, kuriame kažkoks žmogus turi informacijos apie dingusius pinigus. Važiuodami į tą kaimą, sustojo prie ežero, visi išlipo iš automobilio, A. G. kažkur trumpam nuėjus, Z. V. ir R. A. pasakė, kad pinigai pas juos, siūlė tuos pinigus pasidalinti. Atėjus A. G. , kilo konfliktas, Z. V. ir R. A. pasitraukė į šalį pasikalbėti, jis matė, kaip jie išsitraukė kažkokį daiktą, tada pasigirdo šūviai, šaudė į jų pusę. Z. V. ir R. A. nubėgo į vieną pusę, o jie į kitą, sėdo į mašiną ir grįžo į Kauną. Liudytojai G. S. ir G. J. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme analogiškai, kaip ir G. M. papasakojo apie įvykio aplinkybes, t. y. jie parodė, kad su A. G. 1994 m. pavasarį važiavo į Kalvariją, ten sutiko du žmones, su kuriais užsuko prie ežero ir, išlipę iš automobilio, kalbėjosi apie pavogtus pinigus. Tarp A. G. ir tų dviejų vaikinų įvyko konfliktas dėl pinigų, kažkuris iš tų vaikinų šovė į juos. Po šūvių jie labai išsigando, sulipo į automobilį ir išvažiavo.

Liudytojas G. J. ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes parodymus atsisakė duoti. A. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, A. G. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad 1994 m. balandžio 19 d. buvo Kaune, grįžęs į namus Kalvarijoje tą savaitę nebuvo, apie Z. V. ir R. A. dingimą sužinojo vėliau, tačiau apie jų dingimo aplinkybes pats asmeniškai nieko nežino, su G. M. , G. S. , G. J. yra nei draugai, nei artimi pažįstami, G. M. , G. S. , G. J. gal ir buvo tarp asmenų, kurių buvo prašoma padėti atgauti pinigus iš Z. V. ir R. A. , tačiau jis pats asmeniškai jų neprašė to daryti (t. 10, b. l. 120 – 123, 124 – 125, 129 – 130,t. 12, b. l. 59 – 68).                             

            Įrodinėjant A. G. kaltumą jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymu, leistinais pilnaverčiais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme galėtų būti G. S. ir G. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tuo tarpu, jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti (Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d.), t. y. šie parodymai nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Tinkami ir leistini įrodymai taip pat yra ir faktiniai duomenys, gauti G. M. ir G. S. parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų su A. G. ir G. J. metu.

            Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad 2005 m. liepos 20 d. G. M. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, protokolas yra identiškas prokuroro prašymui apklausti G. M. įtariamuoju. Susipažinus su šiuo protokolu (t. 7, b. l. 162 – 167), matyti, kad duomenys, užfiksuoti šiame protokole nėra identiški minėtam prokuroro prašymui, G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Tuo tarpu, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos G. S. apklausos protokolas iš esmės visiškai identiškas prokuroro prašymo apklausti G. S. įtariamuoju tekstui bei ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. birželio 27 d. atliktos įtariamojo apklausos protokolo tekstui (t. 8, b. l. 96 – 97). Vykstant realiai apklausai, apklausiamas asmuo negali pažodžiui pakartoti prokuroro surašyto teksto arba absoliučiai tiksliai pakartoti savo anksčiau duotus parodymus, nebent, parodymus duotų ne laisva valia, o skaitytų surašytą tekstą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme G. S. paaiškino, kad realios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo, jis tik pasakė, jog tvirtina savo ankstesnius parodymus, o teisme negali duoti parodymų, nes yra labai susijaudinęs, ikiteisminio tyrimo teisėjas jokių klausimų jam neuždavė, jis tik pasirašė surašytą protokolą. G. S. parodymais, duotais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, apie apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ypatumus nėra pagrindo netikėti, nes jo parodymai akivaizdžiai pažodžiui perrašyti iš 2005 m. birželio 27 d. įtariamojo apklausos protokolo, t. y. galima daryti išvadą, kad realiai ikiteisminio tyrimo teisėjas įtariamojo G. S. apklausos neatliko arba protokolas neatitinka realios apklausos eigos. Jeigu G. S. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos metu pasakė, kad parodymų dėl susijaudinimo negali duoti, tvirtina savo ankstesnius parodymus, tai, būtent, toks tekstas ir turėjo būti užfiksuotas 2005 m. birželio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos protokole, o ne perrašytas 2005 m. birželio 27 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjo surašytas protokolas. 2005 m. birželio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos G. S. apklausos protokolas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 179 str. 2 d., 188 str. 4 d., 189 str. 4 d. reikalavimų. Šiame protokole užfiksuoti faktiniai duomenys neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1 d. įtvirtinto įrodymų leistinumo principo, todėl negali būti laikomi įrodymais baudžiamojoje byloje.

            Leistini tiesioginiai įrodymai, kuriais gali būti grindžiamas A. G. pareikštas kaltinimas – tai faktiniai duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos G. M. apklausos metu, faktiniai duomenys, gauti G. M. ir G. S. parodymų patikrinimo vietoje metu bei faktiniai duomenys, gauti G. M. ir G. S. akistatų su G. J. ir A. G. metu.

            Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu G. M. parodė, kad 1994 m. balandžio 19 d. A. G. jo, G. S. ir G. J. paprašė padėti ,,paspausti“, ,,pašiurpinti“ kažkokius žmones dėl pinigų vagystės. Jie visi keturi, A. G. vairuojamu automobiliu nuvyko į Kalvariją, A. G. ieškomus asmenis sutiko miestelio pakraštyje, įsodino juos į automobilį. Visi nuvažiavo prie nedidelio ežeriuko, vienam iš vyrų jis, A. G. , G. S. ir G. J. rankas surakino antrankiais, kitam – virve, kuriuos buvo parūpinęs A. G. . Tuos vyrus jie suguldė ant žemės ir A. G. , juos mušdamas, klausinėjo, kur pinigai. Po valandos ar pusantros A. G. iš bagažinės atsinešė kastuvą ir automatą ,,Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu, A. G. kastuvu pradėjo kasti duobę. Baigiant kasti duobę, vyras, kurio rankos buvo surištos virve, pradėjo bėgti, bėgdamas jis išsitraukė kažkokį ginklą ir norėjo iššauti, tačiau jis jį pagavo, o atimtą ginklą atidavė A. G. . A. G. vėl tuos vyrus pradėjo tardyti ir mušti. Po to A. G. privertė abu vyrus įlipti į duobę. Jam su G. J. nuėjus į šalį, pasigirdo du šūviai. Sugrįžęs su G. J. prie duobės, pamatė, kad vyrai gulėjo duobėje. A. G. , pasakęs nieko neklausinėti, liepė užkasti duobę. Duobę užkasė visi keturi. A. G. liepė jam įmesti į ežerą ginklą, kurį jie buvo atėmę iš vieno iš nužudytųjų, tą jis ir padarė. A. G. paėmė automatą ,,Kalašnikov“ ir kastuvą, sudėjo juos į automobilio bagažinę ir visi keturiese išvažiavo (t. 7, b. l. 162-167).            

            Parodymų patikrinimo vietoje metu G. M. parodė vietą, kurioje A. G. mušė atsivežtus vyrus, taip pat vietą, kurioje užkasė nužudytų asmenų kūnus bei vietą, iš kurios jis įmetė į ežerą ginklą, paimtą iš vieno iš nužudytųjų asmenų (t. 7, b. l. 128 – 129).

            G. M. akistatos su A. G. metu parodė, kad jis, A. G. . G. S. ir G. J. 1994 m. balandžio 19 d. važinėjo po Kalvariją ir ieškojo asmenų, pavogusių iš A. G. pinigus. Suradę du asmenis, juos įsodino į automobilį ir nuvažiavo prie ežero, ten A. G. aiškinosi su tais asmenimis, kur pagrobti pinigai, buvo keli sudavimai, bet kankinimų nebuvo. Paties atvežtų asmenų nužudymo jis nematė, nes tuo metu su G. J. buvo nuėję į šalį. Grįžę su G. J. tų asmenų jau nematė, miške buvo tamsu, bet prieš grįždamas aiškiai girdėjo šūvius. Jis suprato, kad tie du asmenys buvo duobėje nušauti, tą duobę jie užmetė žemėmis (t. 7, b. l. 182 – 185).

            Parodymų patikrinimo vietoje metu G. S. parodė vietą – maždaug 100 kvadratinių metrų miško plotą, esantį šalia Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero šiaurinės pakrantės, ir paaiškino, kad 1994 m. balandžio mėnesį A. G. , būtent, šioje vietoje, dalyvaujant jam ir G. M. , sušaudė du žmones, kuriuos visi čia pat ir palaidojo (t. 8, b. l. 48 – 49).

            Akistatos su A. G. metu G. S. parodė, kad 1994 m. balandžio 19 d. nužudant Z. V. ir R. A. dalyvavo A. G. , jis, G. M. ir G. J. . A. G. automatiniu pistoletu sušaudė Z. V. ir R. A. , po to peilio dūriais A. G. pabaigė žudyti Z. V. ir R. A. (t. 8, b. l. 68 – 69).

            Šių procesinių veiksmų atlikimo metu gauti faktiniai duomenys visiškai ar iš dalies prieštarauja G. S. ir G. M. parodymams, duotiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nustatyti, kurie faktiniai duomenys yra teisingi – tai esminis baudžiamosios bylos nagrinėjimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme klausimas. Įrodymai turi būti vertinami juos analizuojant ir gretinant byloje esančių įrodymų visete. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai bylos įrodymų – tiek tiesioginių, tiek netiesioginių, pirminių ar išvestinių – visetas sudaro vientisą loginę grandinę, kuri leistų daryti vienareikšmę neginčytiną logišką išvadą, jog kaltinamasis (išteisintasis, nuteistasis) padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Įrodymai turi būti vertinami laikantis nuostatos, kad kaltinamasis (išteisintasis, nuteistasis) neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o priešingai – jo kaltumas turi būti įrodytas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti įstatymo nustatyta tvarka, turi būti aiškinami kaltinamojo (nuteistojo, išteisintojo) naudai.

G. M. niekada – nei apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų apklausų metu, nei kitų procesinių veiksmų atlikimo metu – nėra parodęs, kad būtų matęs, jog A. G. nužudė R. A. ir Z. V. . Pagal G. M. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu R. A. ir Z. V. buvo nušauti tuo metu, kai jis su G. J. buvo nuėję į šalį, prie duobės buvo likę A. G. ir G. S. , t. y. R. A. ir Z. V. nušauti galėjo tiek A. G. , tiek G. S. . Vienintelis G. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė matęs, kad R. A. ir Z. V. nužudė A. G. . Parodymų patikrinimo vietoje metu G. S. nedetalizavo A. G. veiksmų, o akistatos su A. G. metu nurodė, jog A. G. R. A. ir Z. V. sušaudė automatiniu pistoletu ir pabaigė žudyti peilio smūgiais. 2006 m. balandžio 7 d. akistata tarp įtariamųjų A. G. ir G. S. (t. 8, b. l. 68 – 70) atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 190 str. 3 d., 4 d. reikalavimus. Lietuvos Respublikos BPK 190 str. 3 d. nurodyta, kad suvestų į akistatą asmenų apklausos pradžioje paklausiama, ar jie pažįsta vienas kitą ir kokie jų tarpusavio santykiai. Po to šiems asmenims iš eilės pasiūloma duoti parodymus apie tas aplinkybes, kurioms nustatyti jie suvesti į akistatą. Kai kiekvienas iš apklaustųjų davė parodymus, jiems gali būti užduodami klausimai. Jeigu apklausiamas akistatos metu asmuo pakeičia savo ankstesnius parodymus, reikia jo paklausti apie parodymų pakeitimo priežastis. Lietuvos Respublikos BPK 190 str. 4 d. nurodyta, kad suvesti į akistatą asmenys gali užduoti vienas kitam klausimų. Suvestiems į akistatą asmenims klausimų gali užduoti ir kiti dalyvaujantys akistatoje asmenys.Kaip matyti iš akistatos protokolo ir ypač akivaizdu peržiūrėjus akistatos vaizdo įrašą, nei G. S. , nei A. G. nebuvo pasiūlyta duoti parodymus apie tas aplinkybes, kurioms nustatyti jie suvesti į akistatą, A. G. iš viso nebuvo užduodama jokių klausimų apie šias aplinkybes, o G. S. užduodami klausimai buvo formuluojami taip, kad pačiame klausime jau buvo aiškus atsakymas, t. y. apie nužudymo būdą, įrankius pasakojo ne G. S. , o šie atsakymai jau buvo užfiksuoti tyrėjo suformuluotuose klausimuose. Į A. G. gynėjo advokato E.Bičkausko pastabas dėl akistatos atlikimo tvarkos nebuvo atsižvelgta, į advokato E.Bičkausko klausimus nebuvo atsakinėjama. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra besąlygiškai darantys akistatą niekiniu veiksmu, tačiau į juos negali būti neatsižvelgta vertinant akistatos metu gautų  faktinių duomenų patikimumą. Akistatos metu nebuvo atsakyta į labai svarbų A. G. gynėjo advokato E.Bičkausko klausimą dėl šaunamojo ginklo apibūdinimo. Akistatos metu G. S. parodė, kad A. G. šaudė iš automatinio pistoleto, apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, G. S. nurodydavo, kad ginklo rūšies ir markės nežino, bet tai buvo ne pistoletas ir ne automatas ,,Kalašnikov“, taip pat parodė, kad antrą asmenį A. G. nušovė iš nukentėjusiųjų atimtu ginklu. G. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš nukentėjusiųjų atimtą ginklą įmetė į ežerą. Tiek G. M. , tiek G. S. parodė, kad iš nukentėjusiųjų atimtas ginklas buvo savadarbis. G. M. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytoje vietoje iš ežero buvo ištrauktas pistoletas, susidedantis iš vamzdžio, būgnelio, rėmo ir rankenos, pistoleto būgnelyje yra penki šoviniai (t. 7, b. l. 138 – 143, 144). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nustatyta, kad tirti pateiktas JAV pramoninės gamybos, .32 – o kalibro revolveris IVER JOHNSON mod. 32, skirtas šaudyti .32 – o Smith&Wesson kalibro revolveriniais šoviniais, yra šaunamasis ginklas. Tirti pateikti 5 vnt. pramoninės gamybos, .32 – o Smith&Wesson kalibro revolveriniai šoviniai yra šaudmenys (t. 7, b. l. 151 – 155). Iš išvados medžiagos matyti, kad revolverio būgnelyje yra penki šoviniai, t. y. tiek, kiek jų ten ir telpa, tai reiškia, kad iš šio ginklo nei A. G. , nei kas kitas neiššovė nei vieno šovinio. Taip pat iš specialisto išvados matyti, jog iš ežero ištrauktas ginklas yra ne savadarbis, o pramoninės gamybos. G. M. , apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad įvykio vietoje matė automatą ,,Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu. Ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktos apklausos metu, G. M. gana detaliai apibūdino ginklą – automatas ,,Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu, be buožės, atlenkiamos buožės taip pat nepastebėjo, apkaba tiesi, neilga, apie 10 – 15 cm ilgio, tamsiai pilkos į juodą spalvos (t. 7. b. l.173 - 176). Įvykio vietos apžiūros metu buvo rastos dvi tūtelės (t. 6, b. l. 123 - 133). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nustatyta, kad tirti pateiktos dvi tūtelės yra fabrikinės 1992 metų Rusijos gamybos 1943 metų pavyzdžio 7,62 mm kalibro tarpinių šovinių, skirtų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatams AK-47, AKS-47, AKM-47, AKMS-47, rankiniams kulkosvaidžiams RPK-47 ir Simonovo konstrukcijos karabinams (SKS), tūtelės. Jos buvo šautos viename, iš čia nurodyto, modelio ginkle, ar kitame ginkle, paliekančiame panašius ginklo dalių pėdsakus (t. 6, b. l. 139 – 143). Apeliacinės instancijos teisme tyrimą atlikęs specialistas paaiškino, kad joks 7,62 mm kalibro šoviniais šaudantis ginklas negali taip atrodyti taip, kaip yra apibūdintas G. M. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu (trumpu vamzdžiu, be buožės, trumpa, tiesia apkaba apie 10 – 15 cm ilgio). Taip pat specialistas pažymėjo, kad 7,62 mm kalibro šoviniais nešaudo joks automatinis pistoletas (G. S. akistatos su A. G. metu nurodė, kad A. G. automatiniu pistoletu sušaudė Z. V. ir R. A. ). Nei iš ežero ištrauktas ginklas, nei įvykio vietos apžiūros metu rastos šovinių tūtelės neatitinka G. M. ir G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose apibūdinamų ginklų, nėra duomenų, kad rastas .32 – o kalibro revolveris IVER JOHNSON ar 7,62 mm kalibro šovinių tūtelės galėtų būti inkriminuojamo nusikaltimo įrankiai ar priemonės – pagal byloje esančių faktinių duomenų visetą šie daiktai negali būti susiję su A. G. inkriminuojama nusikalstama veika – Z. V. ir R. A. nužudymu.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo G. M. parodė, kad 1994 m. balandžio 19 d. egzekucija vyko maždaug nuo 17 val. iki 22 val., panašų laiką jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų apklausų metu. Liudytoja E. B. parodė, kad 1994 m. balandžio 19 d. vakare A. G. su draugais Z. V. ieškojo jos namuose, Marijampolėje. Apklausta  1994 m. rugsėjo 2 d., t. y. praėjus nedaug laiko po Z. V. dingimo, E. B. parodė, kad A. G. jos namuose buvo 1994 m. balandžio 19 d. apie 20 val., t. y. egzekucija niekaip negalėjo vykti nuo 17 val., jei apie 20 val. A. G. , G. M. , G. S. ir G. J. dar tik ieškojo R. A. ir Z. V. Marijampolėje. Laiko, įvykio trukmės netikslumus, ginklo rūšies ir markės painiojimą galima būtų dalinai paaiškinti tuo, kad nuo inkriminuojamo įvykio iki G. M. ir G. S. parodymų davimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Tačiau G. M. ir G. S. parodymuose yra vienas esminis prieštaravimas, kuris negali būti paaiškinamas praėjusiu ilgu laiko tarpu. G. S. akistatos su A. G. metu parodė, kad A. G. R. A. ir Z. V. baigė žudyti badydamas peiliu. Parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo pareigūnams (šie parodymai buvo paskelbti kitų bylos įrodymų patikrinimui), G. S. gana detaliai paaiškino šį epizodą. G. S. parodė, kad A. G. nušovus iš pradžių vieną vyriškį, o po to iššovus ir į antrąjį, jie visi pradėjo užkasinėti duobę. Tačiau, beužkasinėjant duobę, vienas iš vyrų pradėjo keltis, tada A. G. pasakė, kad kas nors baigtų žudyti besikeliantį vyrą, tačiau nei jis, nei kartu buvęs G. M. , to daryti nesutiko, todėl A. G. pats, pasilenkęs prie duobės, peiliu badydamas baigė žudyti bandžiusį kelti vyrą, taip pat su peiliu, kad neatsigautų A. G. badė ir kitą vyrą (t. 8, b. l. 46 – 47, 55 – 57, 60 – 62). Iš šių G. S. parodymų sektų, kad ne tik jis, bet ir G. M. turėjo matyti badymo peiliu epizodą, ne tik matyti, bet ir dalyvauti diskusijoje, kas turi peiliu badyti sužeistus R. A. ir Z. V. . Tačiau G. M. viso bylos tyrimo – tiek ikiteisminio, tiek teisminio – metu neigė tokį epizodą. Jeigu praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo inkriminuojamo įvykio iki parodymų davimo galima paaiškinti netikslumus ir prieštaravimus dėl įvykio laiko, trukmės, nusikaltimo įrankių ir kt., tai normalios psichikos žmogus, net ir praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, negalėtų pamiršti tokio epizodo, kad šaunamuoju ginklu sušaudyti žmonės pradeda keltis iš duobės tuo metu, kai juos užkasinėja žemėmis, po to tarp A. G. ir G. S. bei G. M. vyksta diskusija, kas turėtų pribaigti sužeistuosius ir A. G. , peiliu badydamas, baigia žudyti duobėje buvusius asmenis. Tokio matyto epizodo pamiršti sveikos psichikos žmogui neįmanoma. Seka išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus arba G. S. , arba G. M. , arba jie abu melavo.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas vadovaujantis prieštaringais G. M. ir G. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių vėliau teisme jie atsisakė. Byloje G. M. ir G. S. (kaip ir G. J. ) procesinė padėtis yra nevienareikšmė. Ikiteisminio tyrimo pradžioje šie asmenys buvo įtariamieji, vėliau, ikiteisminį tyrimą jų atžvilgiu nutraukus, tapo liudytojais. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją G. M. ir G. S. buvo apklausti kaip įtariamieji Lietuvos Respublikos BPK 189 str. tvarka. Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytoją yra nustatyta, kad įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, - susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas (Lietuvos Respublikos BPK 184 str. 4 d.). Apklausiant įtariamąjį, Lietuvos Respublikos BPK 189 str. nenustato, kad apklausoje turi teisę dalyvauti kiti įtariamieji. Tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką tais atvejai, kai vienas įtariamasis duoda parodymus apie savo bendrininkų veiką, tai kitiems įtariamiesiems turi būti suteikta teisė užduoti klausimus. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę į tokią garantiją, kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Pagal bendrą taisyklę Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio  1 dalis ir 3 dalies d punktas reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta adekvati ir reali galimybė ginčyti ir apklausti kaltinimo liudytoją arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje.     

 Susipažinus su byloje esančiais G. M. ir G. S. apklausų ir kitų procesinių veiksmų su jais atlikimo protokolais, akivaizdžiai matyti, kad pakankamai sklandžiai parodymus apie A. G. veiką jie davė tik tais atvejais, kai procesiniuose veiksmuose nedalyvavo nei A. G. , nei jo gynėjas, kai šiems proceso dalyviams nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus. Dalyvaujant A. G. ir jo gynėjams (akistatose, teisminio bylos nagrinėjimo metu) G. M. ir G. S. arba visiškai paneigė savo ankstesnius parodymus apie A. G. nusikalstamą veiką (pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose), arba painiojosi, atsisakydavo atsakinėti į A. G. gynėjo klausimus, atsakydavo tik į tam tikra forma suformuluotus tyrėjo klausimus (akistata tarp G. M. ir A. G. , akistata tarp G. S. ir A. G. ). Byloje nėra nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu būtų darę kokį nors fizinį ar neteisėtą psichologinį spaudimą, dėl kurio G. M. ir G. S. būtų priversti apkalbėti A. G. , tačiau nepaneigta versija, kad G. M. ir G. S. A. G. galėjo apkalbėti patys siekdami ištrūkti iš suėmimo bei išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią versiją patvirtina ir byloje esantys dokumentai. G. M. ir G. S. iš suėmimo buvo paleisti dar nesibaigus teismo paskirtam pirmam suėmimo terminui – G. M. ir G. S. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nutartimis buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, 2005 m. rugpjūčio 30 d. prokuroro nutarimais G. M. ir G. S. buvo paliesti į laisvę, jiems paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t. 7, b. l. 116 – 117, 118 – 119), vėliau jų atžvilgiu buvo nutrauktas ir ikiteisminis tyrimas (t. 1, b. l. 76 – 81).

Kiti byloje surinkti įrodymai taip pat neduoda pagrindo neginčijamai apkaltinti A. G. R. A. ir Z. V. nužudymu. Nukentėjusiųjų A. A. , V. Č. , I. V. , V. Č. , liudytojų V.P. V. , I. V. , J. V. , A. T. parodymai yra paremti gandais, kalbomis, nuojautomis, t. y. šaltiniais, kurių negalima patikrinti, o ne faktais. G. J. , R. K. slapto sekimo metu surinkti duomenys taip pat nėra konkretūs, juose nėra esminių žinių apie tai, kad A. G. būtų nužudęs R. A. ir Z. V. . Byloje apklaustas liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2 – 05, parodė, kad 1994 metais areštinės kameroje sėdėjo su A. G. . A. G. pergyveno, kad laisvėje esantys asmenys neprasitartų dėl žmogžudystės, stengėsi į laisvę perduoti raštelį, tačiau konkrečių faktų apie galimą žmogžudystę ir A. G. dalyvavimą joje liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2 – 05, nepaaiškino.

Šioje baudžiamojoje byloje iš esmės neginčijamai nėra įrodyta ir pats R. A. ir Z. V. mirties faktas. Jau anksčiau minėta, kad nėra tikrų įrodymų, jog po 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. būtų kur nors užfiksuoti gyvi, tačiau taip pat nėra ir neginčijamų įrodymų, kad R. A. ir Z. V. yra mirę. Ikiteisminio tyrimo metu G. S. ir G. M. nurodytoje vietoje buvo intensyviai ieškoma lavonų tiek žemėje, tiek ežere, tačiau nerasta nei lavonų, nei jų pėdsakų  (kūno dalių, drabužių ar jų atskirų dalių, daiktų ir kt.). Kaip matyti iš liudytojų E. B. , A. G. parodymų, Z. V. ir R. A. buvo linkę nusikalsti asmenys, todėl jie galėjo turėti motyvą pasislėpti tiek nuo A. G. dėl 1994 m. balandžio 19 d. įvykusio miške konflikto ir ankstesnio A. G. kaltinimo dėl pinigų vagystės, tiek nuo kitų asmenų su kuriais jie turėjo konfliktų, tiek nuo teisėsaugos institucijų.

Nesant byloje surastų R. A. ir Z. V. lavonų, nesurinkus kitų faktinių duomenų, kurie leistų daryti neginčytiną išvadą, jog šie asmenys negyvi, nesuradus ir nenustačius inkriminuojamo nusikaltimo padarymo įrankių – nei ginklo (ginklų) markės, nei rūšies, kalibro, remtis vien prieštaringais įtariamųjų (liudytojų) G. M. ir G. S. parodymais, kuriuos šie vėliau iš esmės pakeitė bei paneigė, ir priimti A. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas išteisino A. G. , neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šis pagrindas taikomas tada, kai yra įrodyta padaryta nusikalstama veika, tik neįrodytas įtariamojo (kaltinamojo, išteisintojo) dalyvavimas padarant šią nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčytinai nėra įrodytas nei vienas A. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – nenustatyta, kad A. G. šaudė į Z. V. ir R. A. šaunamuoju ginklu, badė peiliu, nenustatyta, kad R. A. ir Z. V. būtų 1994 m. Balandžio 19 d. mirę, nesant veikos ir pasekmių, negali būti ir priežastinio ryšio. Byloje nėra įrodytas pačios inkriminuojamos veikos padarymas, o ne A. G. dalyvavimas tokioje veikoje. Todėl A. G. turi būti išteisintas kitu pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). Atitinkamai keičiama nuosprendžio dalis dėl pareikštų civilinių ieškinių, A. A. ir I. V. civiliniai ieškiniai turėtų būti ne atmesti, o palikti nenagrinėti (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose prašoma pripažinti A. G. kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. už tai, kad jis 2006 m. kovo 22 d., nuo 16 val. iki 19 val. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinė patalpose, norėdamas, kad jam būtų pakeista kardomoji priemonė – suėmimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo ir siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, valstybės tarnautojui – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimų vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. už pageidaujamą teisėtą neveikimą, t. y. už tai, kad šis nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą švelnesne, tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti 20000 Lt kyšį.

Lietuvos Respublikos BK 227 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, o to paties straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siūlydamas, pažadėdamas duoti arba duodamas didesnės negu 250 MGL vertės kyšį arba tokius veiksmus padarė siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus. Papirkimas už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą yra tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas arba duodamas už tokius valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmus (ar neveikimą), kuriuos jis gali ir privalo atlikti (arba neveikti) vykdydamas įgaliojimus, o papirkimas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos – tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas ar duodamas už tai, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atliktų neteisėtus veiksmus (ar neteisėtai neveiktų) ir, taip neteisėtai veikdamas (ar neveikdamas), patenkintų papirkėjo interesus. Lietuvos Respublikos BK 227 str. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka atlikti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje aprašytų alternatyvių veiksmų – kyšio davimą, pasiūlymą, ar pažadėjimą duoti kyšį. Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d., sudėties subjektyvioji pusė apibūdinama tik tiesiogine tyčia.     

Atiduodant bylą teismui, kaltinamajame akte buvo nurodyti du įrodymų šaltiniai, kuriuose esančiais faktiniais duomenimis, buvo grindžiamas A. G. kaltumas jam inkriminuojant nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d., padarymą – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimų vyriausiosios valdybos 1 – os valdybos 1 – ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo E. G. 2006 m. kovo 24 d. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 23) ir 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokolas ir priedas prie slapto sekimo protokolo (t. 13, b. l. 188 – 189).

A. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pareigūnui E. G. 20000 Lt kyšio nesiūlė, su E. G. kalbėjo apie verslą, E. G. sakė, kad jam pinigų mažai, jis vargsta, pasakojo, kaip gerai policijos pareigūnai užsienyje uždirba. E. G. pinigų jis nesiūlė, jis sakė, kad gali paremti policiją, jog ištirtų įvykį. A. G. nuomone, E. G. pats siekė išprovokuoti jį duoti kyšį, prievartaudavo žodžiais, tačiau pinigų E. G. jis nesiūlė, nes pinigų pats neturėjo. Apklaustas liudytoju E. G. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad sulaikius A. G. , jis nuvyko pas A. G. į Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato areštinę paklausti, ar jis duos parodymus ir kokia jo pozicija šioje byloje. Pokalbio metu A. G. pasakė jam, kad, jeigu jis netęs šios bylos ir padės jam išeiti į laisvę, tai bus jam sumokėta, kiek bus sumokėta A. G. nesakė, bet ant stalo parašė 20000 Lt. Po šių A. G. žodžių ir veiksmų jis suvokė, kad tai yra bandymas papirkti pareigūną ir bandymas paveikti tyrimą bei nuvesti tyrimą kita linkme. 2006 m. kovo 24 d. tarnybiniame pranešime vyriausiasis tyrėjas E. G. nurodė, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl R. A. ir Z. V. nužudymo, siekiant nustatyti kaltus asmenis, Vilniaus miesto VPK areštinėje apklausos kambaryje buvo vykdomas pokalbis su įtariamuoju A. G. . Pokalbio metu A. G. klausė, ar reikalinga toliau tęsti ikiteisminį tyrimą pagal R. A. ir Z. V. nužudymą ir primygtinai siūlė, jog jis, kaip kriminalinės policijos pareigūnas, toliau nebetirtų šio nusikaltimo ir padėtų jam šioje baudžiamojoje byloje jo atžvilgiu pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą. Jeigu jis įvykdys jo siūlymus, atsilygindamas A. G. jam sumokės 20000 Lt. A. G. , taip sakydamas, ant stalo pirštu parašė nurodytą sumą. Šiuos A. G. siūlymus jis suprato kaip siekimą jį papirkti, kad jis atliktų neteisėtus veiksmus, t. y. dezinformuotų kitus ikiteisminio tyrimo grupės narius bei ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą apie tikrąją bylos padėtį, nukreipdamas jų dėmesį klaidinga linkme, taip padėtų A. G. pakeisti kardomąją priemonę bei išvengti baudžiamosios atsakomybės baudžiamojoje byloje dėl R. A. ir Z. V. nužudymo (t. 1, b. l. 23). 2006 m. kovo 24 d. buvo užfiksuotas A. G. pokalbis areštinės kameroje su kitais joje buvusiais asmenimis. Šio pokalbio metu užfiksuotos A. G. pasakytos frazės apie tai, kad pas jį  buvo atėjęs ,,operas“..tas, kuris bylą tiria“, ,,aš jam nesiūliau, aš jam siūliau taip žinai atsargiai, tipo pasigeriam, tipo pasidaužysim, bet, kad ne (necenzūrinis žodis), atkaklūs jie yra tie operai, žinai (necenzūrinis žodis), neįsiūlysi pinigų, pasodytų iškart, jei pasiūlyčiau garsiau...“, ,,jie tokie atkaklūs (necenzūriniai žodžiai), jų nepaimsi, o garsiai pasakysi įrašys pokalbį, bumt, sroką dadės žinai ir viskas...“, ,,departamenski jų (necenzūrinis žodis) nenupirksi....,,Užsikalbėjom (,,Užsipyzdėlinom“) visai maloniai žinai, pamokinau kaip dirbt reikia...“ ,,negali jiems siūlyt, įrašys (necenzūrinis žodis) bus“, ,,aš be žodžių ir parašiau, iškart ne....“  (t. 13, b. l. 188 – 189).

Pats A. G. neneigia, kad su pareigūnu E. G. kalbėjo apie pinigus, tik neigia siūlęs E. G. kyšį, ar kitaip jį norėjęs papirkti. Inkriminuojant A. G. Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, būtina įrodyti A. G. tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją E. G. , t. y. būtina įrodyti, kad A. G. suprato, jog savo veiksmais siūlo ir pažada duoti kyšį valstybės tarnautojui E. G. , nori, kad šis šį kyšį priimtų ir jo naudai atliktų (ar neatliktų) tam tikrus veiksmus. 2006 m. kovo 22 d. pokalbio tarp vyriausiojo tyrėjo E. G. ir A. G. , kuris procesiškai įformintas kaip slaptas sekimas (nors faktiškai vyko įtariamojo apklausa) metu nebuvo naudotos techninės priemonės, vaizdo ar garso įrašas nebuvo padarytas. Be to, slapto sekimo protokolą surašė pareigūnas E. G. , kuris tuo metu faktiškai vykdė A. G. apklausą, t. y. jis turėjo surašyti apklausos protokolą, o ne slapto sekimo protokolą. Toks veiksmas, kuris nurodytas E. G. tarnybiniame pranešime – pokalbis – baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatytas, pradėjus ikiteisminį tyrimą, visi tyrimo veiksmai turi būti atliekami pagal LR Baudžiamojo proceso kodekso nustatytas taisykles, t. y., jei vyko įtariamojo apklausa, tai ji turėjo būti vykdoma Lietuvos Respublikos BPK 188 str. nustatyta tvarka ir turėjo būti surašytas įtariamojo apklausos protokolas, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 179 str. nustatytų reikalavimų. Valstybės tarnautojo – šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūno – papirkimas galimas bet kurioje situacijoje, tame tarpe ir procesinių veiksmų atlikimo metu, nepriklausomai nuo to, ar procesinis veiksmas atliekamas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, ar pažeidžiant tokius reikalavimus. Ta aplinkybė, kad inkriminuojamo papirkimo metu procesinis veiksmas buvo atliekamas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, pati savaime nepašalintų baudžiamosios atsakomybės už įrodytą papirkimą, tačiau šio veiksmo metu surinktais faktiniais duomenimis įrodinėti papirkimo negalima. Apie taip pavadinto pokalbio tarp A. G. ir E. G. turinį galima spręsti ir jį vertinti tik iš išteisintojo A. G. ir liudytojo E. G. parodymų. Tiek A. G. , tiek E. G. šį pokalbį vertina subjektyviai, t. y. abu jie pateikia pokalbio interpretacijas kaip jie suprato tą pokalbį. E. G. 2006 m. kovo 24 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 23) taip pat atsispindi E. G. subjektyvus požiūris į A. G. pasakytas frazes, nurodoma, kad E. G. įtariamojo A. G. siūlymus suprato kaip siekimą jį papirkti, kad jis atliktų neteisėtus veiksmus, t. y. dezinformuotų kitus ikiteisminio tyrimo grupės narius bei ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą apie tikrąją bylos padėtį, nukreipdamas jų dėmesį klaidinga linkme, taip padėtų A. G. pakeisti kardomąją priemonę bei išvengti baudžiamosios atsakomybės baudžiamojoje byloje dėl R. A. ir Z. V. nužudymo. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas ne interpretacijomis ar loginiais samprotavimais, o tik neginčijamais įrodymais, surinktais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tiek iš bylos metu vykdytų A. G. apklausų, kitų su juo atliktų procesinių veiksmų protokolų, tiek iš byloje esančių daugelio įvairių A. G. parašytų raštų matyti, kad išteisintajam A. G. būdinga daug kalbėti, samprotauti įvairiomis temomis, kartais nukrypstant nuo klausimo esmės. Ne bet koks A. G. samprotavimas, kalbėjimas apie pinigus gali būti traktuojamas kaip pareigūno papirkimas, būtina įrodyti, kad A. G. siekė E. G. perduoti pinigus už tai, kad šis, kaip valstybės tarnautojas, atliktų A. G. naudai tam tikrus veiksmus. Išskyrus E. G. parodymus, kuriuose taip pat matyti subjektyvus E. G. A. G. veiksmų vertinimas, kitų įrodymų, kad A. G. pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui byloje nėra. Slapto sekimo metu įrašytą A. G. pokalbį su kitais kameroje buvusiais asmenimis, galima interpretuoti įvairiai, t. y. ir, kad jis bandė siūlyti kyšį ir, kad aiškino, jog to daryti neverta, neįmanoma, pavojinga.

Pažymėtina, kad vyriausiasis tyrėjas E. G. nebuvo tas pareigūnas, kuris spręstų A. G. kardomosios priemonės, įtarimų pateikimo, bylos strategijos, bylos atidavimo teismui ar bylos nutraukimo klausimus. Ikiteisminiam tyrimui vadovavo ir procesinius veiksmus atliko kitas ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kardomosios priemonės, bylos nutraukimo, bylos atidavimo teismui klausimus sprendė ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras. A. G. nebuvo prasmės papirkinėti vyriausiąjį tyrėją E. G. , nes šis pareigūnas nesprendė esminių bylos klausimų, E. G. 2006 m. kovo 24 d. tarnybiniame pranešime nurodytas papirkimo tikslas - dezinformuoti kitus ikiteisminio tyrimo grupės narius bei ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą apie tikrąją bylos padėtį, nukreipti jų dėmesį klaidinga linkme – yra subjektyvus paties E. G. manymas.

Byloje surinktų įrodymų visetas neduoda pagrindo daryti išvadą, kad A. G. pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui  -  Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimų vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. . Kadangi byloje neįrodyta, kad nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d., buvo padarytas, t. y. nenustatyta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, turi būti pakeistas A. G. išteisinimo pagrindas – A. G. išteisinamas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

 

n u t a r i a:

 

Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendį pakeisti.

A. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., 227 str. 2 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

A. A. ir I. V. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.  

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                 Viktoras Kažys         

 

Teisėjai                                                                                                         Aloyzas Kruopys

 

                                                                                                         Rūta Mickevičienė