Civilinė byla Nr. 3K-3-28/2007 (S)
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. M. kasacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, M. K., A. B. dėl juridinio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas J. M. 2005 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą ir prašė atnaujinti praleistą terminą dokumentams apie tėvų nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti bei nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjo tėvai, P. M. ir D. M., iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo 28 ha žemės, iš kurių 26 ha buvo paveldėti iš P. M. tėvo S. M. , mirusio (duomenys neskelbtini), o 2 ha tėvai pirko. Pareiškėjas nurodo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo kreiptasi 1991 m. lapkričio 21 d., tačiau dėl to, kad nepakako duomenų nustatyti tikslų turėtą žemės kiekį, (duomenys neskelbtini) žemės grąžinimo komisija 2003 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą nuosavybės teisių laikinai neatkurti ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Įstatymo nustatytas terminas dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. buvo praleistas, nes buvo ieškoma dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises.
Suinteresuotas asmuo A. J. B. 2005 m. rugsėjo 9 d. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad sutinka, kad būtų atnaujintas terminas dokumentams, pagrindžiantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku, pateikti, tačiau prieštarauja, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog P. M. ir D. M. iki žemės nacionalizacijos turėjo 28 ha žemės, nes po S. M. mirties žemę faktiškai pradėjo valdyti P. M. , kuris buvo tikrasis šios žemės savininkas, todėl nustatytinas juridinis faktas, kad P. M. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise turėjo 26 ha žemės.
Suinteresuotas asmuo M. K. teismui pateiktame prašyme nurodė, kad 26 ha žemės (duomenys neskelbtini) priklausė jos tėvui P. M., kuris neturėjo dokumentų apie žemės palikimą, todėl žemė turi būti padalyta po lygiai A. B., J. M. ir M. K..
Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija 2005 m. rugsėjo 6 d. pateiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu nesutinka, nes pagal pateiktus archyvinius dokumentus negalima nustatyti, kad P. M. ir D. M. iki žemės nacionalizacijos, t. y. iki 1940 m. liepos 21 d., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 28 ha žemės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad prašymą atkurti nuosavybės teisę į P. M., S. s., 26 ha žemę (duomenys neskelbtini), pateikė A. J. B. 1991 m. lapkričio 29 d.; jame pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą, be kitų asmenų, taip pat nurodytas J. M.. Šioje byloje bei pridėtoje prie šios nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų buvęs nustatyta tvarka paduotas prašymas atkurti nuosavybės teisę į P. M. ir D. M. žemę. Pridėtoje nuosavybės teisių atkūrimo archyvinėje byloje esančiuose dokumentuose nurodyti šie duomenys: 1993 m. liepos 8 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjime nurodyta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde (duomenys neskelbtini), 1927 m. kovo 24 d. rūšimis paskirstytų žemių sąraše, patvirtintame 1937 m. kovo 26 d., įrašytas savininkas S. M., (duomenys neskelbtini) turėjęs 26 ha žemės. Tame pačiame pažymėjime įrašyta, kad Alytaus apskrities viršininko archyviniame fonde, bendroje byloje, (duomenys neskelbtini) 1942 m. sausio 27 d. arklių savininkų sąraše įrašytas P. M., (duomenys neskelbtini) turėjęs 28 ha žemės. 2003 m. gegužės 20 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime nurodyti tokie patys duomenys apie Š. M. valdytus 26 ha žemės ir pridėtos Alytaus apskrities ipotekos įstaigos archyviniame fonde esančio Alytaus pirmojo apylinkės teismo 1936 m. gegužės 23 d. rašto (duomenys neskelbtini), leidinio „Vyriausybės žinios“ (duomenys neskelbtini) ištraukos, iš kurių matyti, kad Š. M. turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), susidedančiam iš 24 ha žemės su trobesiais, teismas 1936 m. gegužės 22 d. nutarimu uždėjo draudimą, Alytaus apskrities ipotekos teisėjas 1940 m. spalio 15 d. paskelbė varžytynes Š. M. turtui. Iš ieškinio matyti, kad U. M., mirusio (duomenys neskelbtini) S. M. sutuoktinė, 1943 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Alytaus apylinkės teismą, prašydama jai pripažinti įpėdinystės teises į ¼ dalį 26 ha žemės sklypo su trobomis (duomenys neskelbtini). 1944 m. vasario 22 d. Alytaus apylinkės teismas pripažino jai įpėdinystės teises į ¼ dalį turto, likusio po S. M. mirties, tą turtą išėmė iš P. ir J. M. , A. V. ir D. M. valdymo ir perdavė bendrai valdyti su jais. P. M. padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, nurodydamas, kad S. M. jam buvo palikęs testamentą turtui. Iš minimų dokumentų Prienų rajono apylinkės teismas padarė išvadą, kad, 1935 m. S. M. (dokumentuose nurodamas Š., S.) M., tarp jo sutuoktinės U. M. ir vaikų dėl turto padalijimo prasidėjo ginčas, kuris tęsėsi iki 1944 m., todėl P. M. ir D. M. iki 1940 m. negalėjo ginčo žemės valdyti nuosavybės teise. Teismas, vertindamas liudytojų parodymus kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems dokumentams, nurodė, kad dokumento apie tai, kad P. M. ar P. M. ir jo sutuoktinė D. M. kartu turėjo 28 ha žemės, byloje nepateikta. Testamento, kuriuo S. M. savo sūnui P. M. buvo palikęs minėtą turtą, byloje nepateikta, nes, pareiškėjo nurodymu, jis nėra išlikęs. Netenkindamas prašymo dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas netenkino ir prašymo dėl termino atnaujinimo nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti, nes pareiškėjas nepateikęs nustatyta tvarka prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. M. ir D. M. valdytą žemę, taip pat nepateikė įrodymų, kad būtent į šių savininkų valdytą žemę būtų buvę ieškomi dokumentai.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 12 d. nutartimi pareiškėjo J. M. apeliacinio skundo netenkino, Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas J. M. nepateikė nustatyta tvarka prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. M. valdytą žemę, nes tai, kad A. B. 1991 m. lapkričio 29 d. pateiktame prašyme, be kitų asmenų (pretendentų), nurodytas ir pareiškėjas, leidžia teigti, kad prašymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduotas įstatyme nustatyta tvarka ir laiku. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutiko su Prienų rajono apylinkės teismo išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pateikti, nes byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad, pagal byloje esančius dokumentus, 2003 m. gruodžio 30 d. Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus protokolas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo įteiktas 2003 m. gruodžio 31 d.; protokole buvo išaiškinta, kad pareiškėjas gali pateikti trūkstamus rašytinius įrodymus arba kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2005 m. rugpjūčio 16 d.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas J. M. nepateikė rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo tėvai P. ir D. M. nupirko 2 ha žemės iki žemės nacionalizacijos (1940 m. liepos 21 d.) ir kad pareiškėjo tėvai po S. (Š.) M. mirties (duomenys neskelbtini) valdė, 26 ha žemės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), sudarytiems sandoriams turėjo būti taikomas Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadas. Tiek galiojęs sąvadas, tiek ir tuometė Lietuvos Vyriausiojo tribunolo praktika patvirtina, kad sandorių, kuriems buvo nustatyta privaloma notarinė forma, sudarymo faktas negalėjo, taigi ir negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nepateikta atitinkamos formos rašytinių įrodymų dėl 2 ha žemės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo (tai savo pareiškime buvo nurodęs pareiškėjas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad vien tik faktas, kad pareiškėjo tėvas P. M. 1942 m. sausio 27 d. įrašytas į arklių savininkų sąrašą kaip turintis 28 ha žemės, ar tai, kad (duomenys neskelbtini) išliko 28 ha žemės sklypas, į kurį niekas nereiškia pretenzijų, nesudaro pagrindo nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Dokumentai, surašyti po 1940 m. liepos 22 d., t. y. po žemės nacionalizacijos, teisinių padarinių negali sukurti, nes žemė nebuvo civilinės apyvartos objektas. Pareiškėjo nurodyti rašytiniai įrodymai: ieškinio pareiškimas, apeliacinis skundas, teismo sprendimas surašyti po 1940 m. liepos 22 d., tačiau ir minėtuose dokumentuose nurodyta, kad po Š. M. mirties 26 ha žemės sklypas ir trobesiai atiteko įpėdiniams: U. M. ir vaikams P. M. , J. M. , A. V. , D. M.. Esantys byloje įrodymai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad 1927 m. kovo 24 d. sąraše įrašytas žemės savininkas Š. M. (duomenys neskelbtini) turėjo 26 ha žemės.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas J. M. prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Prienų rajono apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Archyvinius dokumentus dėl P. ir D. M. turėtų 28 ha žemės nagrinėjo Birštono ir Prienų komisija, kuri 2003 m. gruodžio 30 d. posėdyje apsvarstė turimus dokumentus dėl žemės valdymo nuosavybės teise ir priėmė sprendimą, kad šių dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms į buvusio žemės savininko P. M. 28 ha bendro ploto žemės (duomenys neskelbtini), atkurti. Komisija, priėmusi šį sprendimą, nutarime nenurodė, kad dokumentus privaloma pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Komisijos nutarimas pareiškėjui buvo įteiktas 2003 m. gruodžio 31 d. Iki 2005 m. liepos 5 d. vyko susirašinėjimas su žemėtvarkos tarnybomis. Taigi pati komisija, nutarimą įteikdama paskutinę įstatyme nustatyto termino dieną ir neišaiškindama dokumentų pateikimo termino, sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjo tėvas P. M. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) po S. M. mirties 28 ha žemės plotą valdė nuosavybės teise. Ši aplinkybė laikytina itin svarbia termino praleidimo priežastimi, nes ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl valstybinės institucijos klausimo ne laiku sprendimo ir tvarkos nepaaiškinimo buvo praleistas terminas dokumentams pateikti.
- Teismai neteisingai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktus. Nagrinėjant bylą Prienų rajono apylinkės teisme buvo pateikti dokumentai, kad 26 ha žemės liko P. M. ir D. M. po S. M. mirties, o iš 1940 m. gegužės 6 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimo matyti, kad P. M. ir D. M. po S. M. mirties priėmė palikimą ir valdė šią žemę. Jų teisių į šią žemę D. M. neginčijo, tik prašė priteisti 1500 Lt. Teismų išvada, kad ginčijamas žemės valdymas yra neteisėtas, nepagrįsta. Teismai neteisingai sprendė, kad, prasidėjus ginčui tarp U. M. ir vaikų dėl turto padalijimo, P. M. ir D. M. negalėjo žemės valdyti nuosavybės teise, nes toks ginčas kaip tik patvirtina faktą, kad jie šią žemę valdė nuosavybės teise.
Archyvo 2002 m. rugpjūčio 8 d. pažymėjime (duomenys neskelbtini) esantys duomenys patvirtina, kad tarp žemės savininkų 1942 m. sausio 27 d. įrašytas P. M., turėjęs 28 ha žemės. Liudytojai taip pat patvirtino, kad P. M. ir D. M. kartu turėjo 28 ha žemės, iš kurių 2 ha buvo pirkę iš J.. Be to, 2003 m. gruodžio 24 d. surašytas (duomenys neskelbtini) savininkų turėtos žemės natūra atkūrimo aktas. Pagal turimą kaimo žemės savininkų turėtos žemės nuosavybės planinę medžiagą komisija nustatė buvusias 28 ha sklypo ribas, kurias kartografavo ir pažymėjo plane. Į šią žemę niekas pretenzijų nereiškė. Kauno apygardos teismas be pagrindo vadovavosi dokumentais, priimtais po žemės nacionalizacijos.
- Kauno apygardos teismas, apeliacinį skundą nagrinėjęs žodinio proceso tvarka ir nesprendęs pareiškėjo pateikto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, pažeidė CPK 324 straipsnio 1 dalį. Teismas, išnagrinėdamas bylą nedalyvaujant pareiškėjui (pareiškėjas buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas ieškoti bylai reikšmingų dokumentų), atėmė iš jo galimybę duoti paaiškinimus dėl apeliacinio skundo bei pateikti naujus dokumentus, turinčius reikšmės bylai. Šis proceso pažeidimas lėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.
Atsiliepime į kasacinį skundą, pateiktame 2006 m. spalio 10 d., suinteresuotas asmuo A. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus žemesniųjų instancijų sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad:
- Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai apibrėžtas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas, kurio tikslas yra užtikrinti teisingą ir greitą nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimą bei visuomenės santykių stabilumą, todėl nustatyto termino praleidimas gali būti pateisinamas tik esant svarbioms termino praleidimo priežastims. Tuo tarpu kasatoriaus argumentas, kuriuo jis grindžia Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino praleidimą, yra visiškai nepagrįstas, nes ta aplinkybė, jog jis iki 2005 m. liepos 5 d. susirašinėjo su žemėtvarkos tarnybomis, negali būti pagrindas konstatuoti egzistavusias objektyvias aplinkybes, pateisinančias pareiškėjo termino praleidimą.
- Kasatoriaus argumentas, kad žemesniųjų instancijų teismai neteisingai išaiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktus, yra nepagrįstas, nes teismai, aiškindami nurodytas teisės normas, nenukrypo nuo teisingo materialinės teisės normų aiškinimo principų.
- Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ginčas tarp U. M. ir P. M. bei D. M. kaip tik patvirtina faktą, kad jie žemę valdė nuosavybės teise. Ginčas įrodo aplinkybę, kad vyko teisminis procesas dėl žemės sklypo teisėto savininko (savininkų) nustatymo.
- Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2002 m. rugpjūčio 8 d. archyvo pažymėjime (duomenys neskelbtini) esantys duomenys patvirtina, kad tarp žemės savininkų 1942 m. sausio 27 d. įrašytas P. M. , turėjęs 28 ha žemės, be to, į šią žemę niekas nereiškia jokių pretenzijų. Kasatorius įrodinėja sandorį dėl 2 ha žemės pirkimo iš J., tačiau, nepateikęs jokių rašytinių įrodymų, sandorio sudarymo faktinę aplinkybę įrodinėjo liudytojų parodymais. Tais atvejais, kai tarp asmenų kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės sklypo savininkai iki žemės nacionalizavimo, šio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis tuo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado. Tas faktas, kad pareiškėjo tėvas P. M. 1942 m. sausio 27 d. įrašytas į arklių savininkų sąrašą kaip turintis 28 ha žemės, ar tai, kad (duomenys neskelbtini) išliko 28 ha žemės sklypas, į kurį niekas nereiškia pretenzijų, nesudaro pagrindo nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai be pagrindo vadovavosi dokumentais, priimtais po žemės nacionalizacijos, tačiau šis argumentas yra nepagrįstas.
- Pareiškėjo kasacinio skundo argumentai yra siejami su konkrečių nagrinėjamo pareiškimo aplinkybių nustatymu ir vertinimu. Tai yra fakto klausimai, kurie negali būti kasacinio proceso nagrinėjimo dalyku (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
- Kasatoriaus argumentas dėl nepagrįsto ir neteisėto apeliacinės instancijos sprendimo priėmimo dėl to, kad teismas bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, yra nepagrįstas, nes pagal CPK 319 straipsnio 3 dalį asmenų, kviečiamų į apeliacinės instancijos teismo posėdį, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Be to, visi įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teismui ir tik CPK 314 straipsnio nustatytais atvejais naujus įrodymus leidžiama pateikti apeliacinės instancijos teisme, todėl kasatoriaus teiginys, kad jis apeliacinės instancijos teisme negalėjo pateikti naujų dokumentų, yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Teismai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, nes laikė, kad terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, ir atmetė pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, kad pareiškėjo tėvai iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nes, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra duomenų, galinčių patvirtinti šį juridinį faktą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Atsižvelgdama į šias civilinio proceso nuostatas, teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kasaciniame skunde iškeltų teisės taikymo ir aiškinimo klausimų, patikrina apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą. Dėl termino atnaujinimo. Praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis kiekvienu atveju priklauso nuo bylos konkrečių faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Tokių faktinių aplinkybių vertinimas ir atitinkamos išvados (kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias - ne) priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. D., E. S., A. S. ir G. A. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai, bylos Nr. 3K-3-510/2006, kat. 30.4.1). Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl prašymas dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti nebuvo patenkintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjui Kauno apskrities viršininko Birštono ir Prienų žemės grąžinimo komisijos nutarimas, jog trūksta duomenų nuosavybės teisėms atkurti, buvo įteiktas 2003 m. gruodžio 31 d., t. y. paskutinę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino dieną, galėtų būti vertinama kaip objektyvi ir svarbi termino praleidimo priežastis, tačiau, sprendžiant dėl termino atnaujinimo ir atsižvelgiant į tai, kad laiko faktorius negali būti atskiriamas nuo asmens objektyvios galimybės kreiptis į teismą prašomo atnaujinti termino metu, turi būti įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės (objektyvios ir subjektyvios), taip pat nustatoma, kada asmuo įgyvendino savo teisę ir kreipėsi į teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2005 m. rugpjūčio 16 d., t. y. praėjus daugiau nei pusantrų metų po to, kai sužinojo, kad dėl nuosavybės teises patvirtinančio juridinio fakto nustatymo gali kreiptis į teismą. Pareiškėjo argumentas, kad jis nežinojo, kad terminas baigiasi 2003 m. gruodžio 31 d., yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes apie terminus, kurie buvo keliskart pratęsiami, sudarant galimybę visiems pretendentams įgyvendinti įstatymo nustatytą teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjas turėjo juos žinoti ir kaip rūpestingas ir apdairus asmuo pasirūpinti tinkamu savo teisių įgyvendinimu. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia žemesniųjų instancijų teismų išvados, kad nėra pagrindo atnaujinti įstatyme nustatytą praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kad jo tėvai D. M. ir P. M. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 28 ha žemės: 26 ha žemės paveldėjo iš S. M. (P. M. tėvo), o 2 ha žemės - nusipirko. Byloje žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktas prašomas nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte apibrėžiamas momentas, kuris yra išeities taškas nustatant nusavinto turto, į kurį nuosavybės teisę norima atkurti, apimtį ir pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą. Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. A. J., tretieji asmenys: Šiaulių apskrities viršininkas, Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Joniškio rajono žemėtvarkos skyrius, bylos Nr. 3K-3-66/2001, kat. 108.6; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 1999 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. L. v. L. D. G. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-4/1999, kat. 35). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 26 ha dydžio sklypo savininkas (duomenys neskelbtini), iki 1935 m. buvo S. (Š., S.) M., turėjęs 4 vaikus: sūnus J. ir P., dukteris D. M. ir A. V. Alytaus apylinkės teismas 1944 m. vasario 22 d. sprendime pripažino, kad mirus S. M. jo žmona U. M. turi teisę į ¼ dalį iš jo palikimo, susidedančio iš 26 ha žemės su trobomis ir inventoriumi, esančio (duomenys neskelbtini), išėmė tą turtą iš P. ir J. M., A. V. ir D. M. valdymo ir perdavė jiems bendrai valdyti. Kadangi ta aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus, o toje teritorijoje teisinius santykius tuo metu reglamentavo Rusijos Imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, tai apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, kad 1944 m. vasario 22 d. teismo sprendimu nurodyti įpėdiniai ir kiekvieno jų teisė į palikėjo Š. M. turtą atitinka Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalyje nustatytą paveldėjimo pagal įstatymą teisinių santykių reglamentavimą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde (duomenys neskelbtini), 1927 m. kovo 24 d. rūšimis paskirstytų žemių sąraše S. M. (duomenys neskelbtini) turėjo 26 ha žemės (Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. liepos 8 d. pažymėjimas (duomenys neskelbtini)). Teismas, spręsdamas juridinę reikšmę turinčio fakto dėl nekilnojamojo turto valdymo iki nacionalizacijos pripažinimo klausimą, siekdamas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, turi nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo teisėtą pagrindą. Pareiškėjo teiginys, kad jo tėvai nuosavybės teisę į 26 ha žemės paveldėjo iš S. M. , byloje nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas taip pat neįrodė, kad jo tėvai iki žemės nacionalizacijos kartu įsigijo 2 ha žemės (duomenys neskelbtini), ir bendrai valdė 28 ha žemės sklypą. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininkas, ir šis ginčas nagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisę, teismas tiria ir vertina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus. CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. K. M.; bylos Nr.3K-3-120/1999, kat. 55; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. K. D.; bylos Nr.3K-3-97/2004, kat. 108.6). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai tinkamai išanalizavo visas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje pateiktus nuosavybės teisę liudijančius dokumentus bei kitus įrodymus ir pagrįstai laikė, kad negali būti nustatytas juridinis faktas, jog D. M. ir P. M. iki žemės nacionalizacijos paveldėjo 26 ha žemės ir buvo sudarę žemės pirkimo sandorį dėl 2 ha žemės bei kartu bendrai valdė 28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pagal (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus 2005 m. kovo 17 d. pažymas (duomenys neskelbtini), patvirtintos nuosavybės teisės į senelio S. M. turėtą žemę pareiškėjui J. M. , suinteresuotiems asmenims A. J. B. ir M. K..
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 324 straipsnio 1 dalį, yra atmetamas. CPK 324 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta žodinio nagrinėjimo iš esmės tvarka, kurioje inter alia nurodyta, kad teismas pateiktus pareiškimus ir prašymus išsprendžia nutartimi. Teismas pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą išnagrinėjo teismo posėdyje, tačiau atsisakė jį tenkinti, nurodęs, kad pareiškėjo išvykimas nėra svarbi priežastis (b. l. 114). Pagal CPK 319 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teisme dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą. Pažymėtina, kad taip yra siekiama užtikrinti proceso ekonomiškumą ir koncentruotumą (CPK 7 straipsnis), todėl pareiškėjo argumentas, kad tai, jog teismas išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant, turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą ir nutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Prienų rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Janina Stripeikienė