(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis,

dalyvaujant atsakovo atstovui A. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, grąžinimo į pareigas.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R-569 (AG-476/01-2018), 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 spalio 23 d. sprendimą atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą Nr. (23.24-08)327-10153 ir  klausimą dėl prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką perduoti mokesčių administratoriui spręsti iš naujo.

2. Skunde pareiškėjas remiasi šiais argumentais:

2.1. VMI priėmė 2018 m. spalio 23 d. sprendimą Nr.(23.24-08)327-10153 atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą, kuriuo iš dalies patenkino prašymą ir mokestinės nepriemokos – 118 159,00 Eur baudos sumokėjimą išdėstė 24 mėn. laikotarpiui, pirmos įmokos sumokėjimą atidedant 24 mėn. laikotarpiui. Taip pat šiuo sprendimu nustatė papildomas sąlygas, kurias įvykdžius galimas mokestinės paskolos sutarties pasirašymas, o būtent: pirma, mokestinės nepriemokos sumokėjimas turi būti užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija, antra, iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo turi būti sumokėtos antstolio vykdomosios bylos vykdymo išlaidos.

2.2. Lietuvos administracinių ginčų komisija 2018 m. Gruodžio 20 d. sprendime Nr. 3R-569 (AG-476/01-2018), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, iš esmės sutiko su tuo, kad VMI sprendimas  neišsamus, tačiau skundą atmetė ir nurodė, kad dėl visų kilusių neaiškumu vykdant 2018 m. spalio 23 d. VMI sprendimą, pareiškėjas galėjo kreiptis į VMI dėl konsultacijos, o taip pat į išieškojimą vykdantį antstolį.

2.3. Tiek mokesčių administratorius priimdamas sprendimą, tiek Lietuvos administracinių ginčų komisija nagrinėdama kilusį administracinį ginčą, netinkamai taikė įstatymą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisminės praktikos priimant sprendimus. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Skundžiamame VMI akte nurodoma tik tai, kad VMI, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsniu, Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis, patvirtintomis LR finansų ministro įsakymu Nr. 268 „Dėl mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ ir remdamasi 2018 m. spalio 23 d. išvada dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo Nr.( 23.31-08) 326-8996, kurios turinys mokesčių mokėtojui neatskleistas, nusprendė: išdėstyti toliau nurodytos mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą toliau nurodytam laikotarpiui. Pagal šį sprendimą mokestinės paskolos sutartis gali būti sudalyta tik tuo atveju jei mokesčių mokėtojas iki sutarties sudarymo dienos įvykdys žemiau nurodytas papildomas sąlygas: užtikrins nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija ir sumokės antstolio vykdomosios bylos išlaidas. Priimtame sprendime nėra argumentų dėl ko, mano kaip mokesčių mokėtojo prašymas yra patenkintas tik iš dalies, jame nėra nurodyta kokio antstolio išlaidas turiu padengti ir kokio dydžio, nepateiktas priedas apie kurį kalbama sprendime ir t. t.

2.4. Lietuvos administracinių ginčų komisija išnagrinėjusi ginčą, savo sprendime nurodė, kad iš esmės sutinka, kad mokesčių administratorius turėjo jam pateikti susipažinti priedą, ir nurodyti kitas aplinkybes, tačiau teigia, kad tokie sprendimo trūkumai nesudaro pagrindo naikinti priimto sprendimo, nes mokesčių administratorius su atsiliepimu pateikė ir priedą, tačiau jam VMI pateiktas atsiliepimas į skundą su priedu nebuvo jam pateiktas susipažinimui. O tai pat nurodė, kad ir pats visas aplinkybes galėjo susižinoti ir parašyti paklausimą VMI arba antstoliui, kokio dydžio vykdymo išlaidas turi sumokėti. Tai, kad šiuo atveju mokesčių administratorius su atsiliepimu pateikė priedą, kuriuo remiantis priėmė sprendimą, tačiau tai negalima laikyti pagrįstu ir teisingu.

2.5. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Šiuo atveju tam, kad galima būtų parašyti paklausimą antstoliui, reikia pirmiausia žinoti kuriam antstoliui reikia pateikti paklausimą. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad nei mokesčių administratorius atsiliepime, nei Vyriausioji administracinių ginčų komisija savo sprendime nenurodė, kokiam Lietuvos antstoliui tokį prašymą reikėtų parašyti. Neturėdamas šių duomenų ir po ginčų komisijos sprendimo nėra nežinoma kaip jam reikia įgyvendinti 2018 m. spalio 23 d. VMI sprendimą.

3. Atsiliepime į skundą atsakovas nesutiko su skundo reikalavimu, rėmėsi šiais argumentais:

3.1. A. G. 2018 m. rugsėjo 27 d. pateikė VMI prie FM prašymą išdėstyti 118159,15 Eur nesumokėtos mokestinės nepriemokos, susidariusios 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 14.4-104-62 pagrindu, 60 mėnesių laikotarpiui (penkerių metų), sudarant mokestinę paskolos sutartį ir atidedant įmokų mokėjimo pradžią vienerių metų laikotarpiui. 2018 m. spalio 16  d. pareiškėjas pateikė papildomą informaciją ir dokumentus. VMI tenkino iš dalies pareiškėjo prašymą ir priėmė 2018 m. spalio 23 d. sprendimą išdėstyti 24 mėnesių laikotarpiui A. G. 118 159,15 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2020 m. lapkričio 25 d., su papildomomis sąlygomis: 1) Mokestinės nepriemokos sumokėjimas turi būti užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija; 2) Iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo turi būti sumokėtos antstolio vykdomosios bylos vykdymo išlaidos.

3.2. Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsnis ir Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 1K-216 redakcija, toliau – Taisyklės) ir Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašas, patvirtintas VMI prie FM viršininko 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. VA-63 „Dėl mokestinės paskolos sutarties ir fizinių asmenų anketos formų bei prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas).

3.3. Sprendimo forma ir turinys atitinka Viešojo administravimo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. jis pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimas yra pasirašytas ir patvirtintas tinkamai įgaliotų asmenų. VMI prie FM priėmė Sprendimą vadovaujantis MAĮ 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, taip pat remiantis dokumentu (Išvada) kuriuo VMI išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo finansinę būklę. Taip pat Sprendime buvo nurodytas atidėjimo / išdėstymo laikotarpis ir papildomos sąlygos.

3.4. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 88 straipsnio ir Taisyklių nuostatomis, turi teisę, bet ne pareigą atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Taisyklių 7 punkte numatyta, kad priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą finansinė būklė. VMI išsamiai vertino pareiškėjo finansinę būklę ir nustatė, kad A. G. išmokamas mėnesinis darbo užmokestis (duomenys neskelbtini) sudaro 201,40 Eur, 9duomenys neskelbtini) A. G. išmokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro 318,50 Eur. Mokesčių mokėtojas, kaip bendrovės akcininkas, taip pat gauna (duomenys neskelbtini) išmokamus dividendus. Pateiktoje anketoje pareiškėjas nurodė suteiktas paskolas tretiesiems asmenims: 2018 metais suteikta vienerių metų laikotarpiui 15300 EUR paskola N. G. (grąžinimo data 2019-02-06), (duomenys neskelbtini) 2017 metais suteikta 383640 Eur paskola penkerių metų laikotarpiui ir 2018 metais suteikta 282000 Eur paskola penkerių metų laikotarpiui. Mokesčių mokėtojas ir jo sutuoktinė įsipareigojimų kredito įstaigoms neturi. Pažymėtina, jog pareiškėjas, žinodamas apie pareigą sumokėti patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotas sumas (baudas ir delspinigius), tinkamai neįvykdė prievolės biudžetui. Įvertinus mokesčių mokėtojo ir jo sutuoktinės finansinę padėtį, 2017  ir 2018 metais gautas pajamas bei grąžintinas paskolas, suteiktas tretiesiems asmenims, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas sutrumpintas nuo prašyme nurodyto 60 mėnesių laikotarpio (mėnesinė įmoka be mokėtinų palūkanų būtų 1969 Eur) iki 24 mėnesių laikotarpio (mėnesinė įmoka be mokėtinų palūkanų būtų 4923 Eur), neatidedant įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį mokėjimo pradžios vienerių metų laikotarpiui, kadangi pareiškėjas teigdamas prašymą, nepagrindė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti taikomas mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas vienerių metų laikotarpiui.

3.5. Tais atvejais, kai tikrinamas sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimto sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Tai, kad pareiškėjui nebuvo pateikta 2018 m. spalio 23 d. Išvada, nėra pagrindas teigti, kad sprendimas nėra pagrįstas ir todėl naikintinas, įpareigojant iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, kuris jau buvo išnagrinėtas. Iš sprendimo turinio pareiškėjui turėjo būti aišku, kokiomis teisės aktų normomis vadovaujantis priimtas sprendimas, jame nurodytos papildomos priėmimo sąlygos, ir VMI prie FM 2018-10-25 rašte papildomai pareiškėjui paaiškino, jog sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo turtinę padėtį, kuri pačiam pareiškėjui buvo žinoma ir aiški. Faktas apie išvados egzistavimą pareiškėjui buvo žinomas, todėl jei būtų kilę klausimų dėl jo finansinės būklės vertinimo, jis galėjo kreiptis į VMI.

3.6. Mokesčių administratorius turi teisę priimti sprendimą, leidžiantį taikyti mokesčių mokėtojo atžvilgiu tam tikrą išimtį, tik įstatyme nustatytais atvejais ir tokiu būdu, kad nebūtų pažeidžiamas valstybės fiskalinis interesas. Nagrinėjamu atveju VMI prie FM, priimdama sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą 24 mėnesių laikotarpiui, o ne pareiškėjo prašyme nurodytam 60 mėnesių laikotarpiui, sutrumpino mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, siekdama užtikrinti viešąjį interesą surinkti mokesčius, tiek pareiškėjo intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą, garantuojantį visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą. Mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo) principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir VMI prie FM turimus duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą.

3.7. Taip pat nepagrįstas yra ir pareiškėjo skundas, jog sprendime nėra nurodyta kokiam antstoliui ir kokio dydžio vykdymo išlaidas jis turėjo sumokėti, kadangi tokia informacija Sprendime ir neturi būti nurodyta. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas su papildomomis sąlygomis – mokestinės nepriemokos sumokėjimas turėjo būti užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija ir iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo turėjo būti sumokėtos antstolio vykdomosios bylos vykdymo išlaidos, kadangi VMI 2015 m. sausio 22 d. buvo priėmusi sprendimą išieškoti prašomą išdėstyti mokestinę nepriemoką iš Mokesčių mokėtojo turto. Pagal Mokesčių administravimo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šis sprendimas 2016 m. lapkričio 16 d. buvo perduotas Lietuvos antstolių rūmams skirstymui ir vykdymui (Sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas 2015 m. sausio 28 d. raštu Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-2569). Pareiškėjas iš 2015 m. sausio 28 d. rašto Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-2569 žinojo, kad yra priimtas sprendimas išieškoti 121635,79 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto ir nepriemokos nesumokėjus sprendimas bus perduotas vykdyti antstoliui. Tokį sprendimą antstoliai vykdo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, kurie ir privalo žinoti ir nurodyti pareiškėjui vykdymo išlaidų dydį. Pareiškėjo teiginys, kad negali įvykdyti papildomos sąlygos, nes nežino į kurį antstolį Lietuvoje kreiptis ir sumokėti vykdymo išlaidų, nes sprendime nėra duomenų, kad išieškojimas apskritai buvo perduotas yra nepagrįstas.

3.8. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Papildomai nurodė, kad jeigu pareiškėjas kreiptųsi, išvada dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo jam būtų pateikta.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

4. Byloje kilo ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. spalio 23 d. sprendimo atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą Nr. (23.24-08)327-1015 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas), kuriuo pareiškėjo prašymas atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą buvo tenkintas tik iš dalies, netenkintas ta dalimi, kad: 1) netaikytas  12 mėn. įmokų pradžios atidėjimas; 2) mokestinės nepriemokos mokėjimo terminas atidėtas ne 60 mėn., o 24 mėn. Pareiškėjas iš esmės remiasi tuo, kad Skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas ir neaiškus, taigi neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų.

5. Pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė Šiaulių apskrities VMI 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu patvirtinus patikrinimo aktą ir įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarčiai dėl šio sprendimo. Dėl dalies nepriemokos (381 902,01 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 60393,87 Lt gyventojų pajamų mokesčio) su pareiškėju 2013 m. balandžio 15 d. VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį, kuria mokėjimo terminas atidėtas iki 2016 m. liepos 20 d. Ši sutartis buvo įvykdyta. Dėl likusios nepriemokos 2015 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą išieškoti 121 635,79 Eur mokestinę nepriemoką iš A. G. (b. l. 81), kuris 2017 m. sausio 12 d. perduotas antstolių kontorai vykdyti. Pareiškėjas A. G. 2018 m. rugsėjo 27 d. pateikė VMI prašymą išdėstyti 118159,15 Eur nesumokėtos mokestinės nepriemokos, susidariusios 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 14.4-104-62 pagrindu (41485,39 Eur gyventojų pajamų mokesčio baudos, 67 767,39 Eur delspinigių, 1807,07 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 7 105,30 Eur delspinigių, iš viso 118 159 Eur), 60 mėnesių laikotarpiui (penkerių metų), sudarant mokestinę paskolos sutartį ir atidedant įmokų mokėjimo pradžią vienerių metų laikotarpiui (b. l. 41–43). Taip pat su prašymu bei papildomai 2018 m. spalio 16 d. pareiškėjas pateikė dokumentus (b. l. 44–76). VMI išnagrinėjo prašymą, 2018 m. spalio 23 d. surašė išvadą „Dėl A. G. prašymo atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ (Lietuvos administracinių ginčų komisijos į bylą pateiktos bylos lapai 81–85) (toliau – ir Išvada). Skundžiamu 2018 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 10, 11) VMI prašymą tenkino iš dalies – išdėstė 24 mėnesių laikotarpiui A. G. 118159,15 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2020 m. lapkričio 25 d., su papildomomis sąlygomis: 1) Mokestinės nepriemokos sumokėjimas turi būti užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija; 2) Iki mokestinės paskolos sutarties sudarymo turi būti sumokėtos antstolio vykdomosios bylos vykdymo išlaidos.

6. Pareiškėjas apskundė šį VMI sprendimą Lietuvos administracinių ginčų komisijai. Lietuvos administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu paliko galioti skundžiamą VMI sprendimą. Šiame sprendime Lietuvos administracinių ginčų komisija pasisakė, kad pareiškėjui buvo žinoma apie Išvadą ir jis galėjo kreiptis į VMI, kad ją gautų, be to, Išvada buvo pateikta į bylą komisijai ir pareiškėjas galėjo su ja susipažinti ginčo nagrinėjimo metu. Komisija vertino, kad VMI parengė Išvadą, taigi iš esmės nagrinėjo pareiškėjo prašymą ir rėmėsi objektyviais duomenimis. Pasisakė, kad dėl vykdymo išlaidų dydžio pareiškėjas galėjo kreiptis į antstolį, o jeigu neaiškios sprendimo vykdymo sąlygos – kreiptis į VMI dėl konsultacijos.

7. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio nuostatų prasmės ir turinio kyla administracinio teismo pareiga, tikrinant skundžiamo akto (ar o dalies) teisėtumą ir pagrįstumą, nustatyti, ar skundžiamas aktas (ar jo dalis) savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, taip pat ar jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. A-146-1705-14). 

8. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Mokestinės nepriemokos atidėjimą reglamentuoja ir MAĮ 88 straipsnio 1 dalies pagrindu priimtas teisė aktas – Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr.  268 „Dėl Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau – per vietos mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. Iš esmės sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą priimamas tik esant dviejų sąlygų sudėčiai – pirma, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, antra, kad mokesčių mokėtojas turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.

9. Abi minėtas sąlygas turi įrodyti mokesčių mokėtojas (pavyzdžiui, žr. LVAT 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartis byloje Nr. A-1001-602/2018). Įrodinėjimas ne teismo administraciniame procese priklauso nuo ginčo santykių pobūdžio, nuo teisinio minėto santykio reglamentavimo. Tokiais atvejais, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio (žr. pvz., LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-220/2014).

10. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą, VMI surašė 2018 m. spalio 23 d. Išvadą. VMI tik iš dalies tenkindama pareiškėjo prašymą ir atidėdama mokestinės nepriemokos sumokėjimą ne 60, o 24 mėnesių terminui, ir netenkindama prašymo atidėti įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį mokėjimą metams, taip pat nustatydama papildomas sąlygas mokestinės paskolos sutarčiai rėmėsi Išvadoje nurodytomis aplinkybėmis.  Išvadoje VMI nagrinėjo konkrečias, objektyvias aplinkybes, konkrečiai imant tai, kad: pareiškėjui išmokamas mėnesinis darbo užmokestis ((duomenys neskelbtini) sudaro 201,40 Eur, (duomenys neskelbtini) išmokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro 318,50 Eur); mokesčių mokėtojas, kaip bendrovės akcininkas, taip pat gauna (duomenys neskelbtini) išmokamus dividendus; pateiktoje anketoje pareiškėjas nurodė suteiktas paskolas tretiesiems asmenims: 2018 metais suteikta vienerių metų laikotarpiui 15300 Eur paskola N. G. (grąžinimo data 2019 m. vasario 6 d.), (duomenys neskelbtini) 2017 metais suteikta 383640 Eur paskola penkerių metų laikotarpiui ir 2018  metais suteikta 282000 Eur paskola penkerių metų laikotarpiui; pareiškėjas ir jo sutuoktinė įsipareigojimų kredito įstaigoms neturi. Išvadoje pažymėta, jog pareiškėjas, žinodamas apie pareigą sumokėti patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotas sumas (baudas ir delspinigius), tinkamai neįvykdė prievolės biudžetui. Taigi VMI, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo terminą sutrumpino nuo prašyme nurodyto 60 mėnesių laikotarpio (mėnesinė įmoka be mokėtinų palūkanų būtų 1969 Eur ) iki 24 mėnesių laikotarpio (mėnesinė įmoka be mokėtinų palūkanų būtų 4923 Eur). Su tokia VMI išvada teismas neturi pagrindo nesutikti. Taip pat nėra pagrindo sutikti, kad VMI, priimdama skundžiamą sprendimą, nesirėmė objektyviomis ir konkrečiai apibrėžtomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas prie prašymo pridėtoje anketoje (b. l. 64–68) nurodo per dvejus metus iki prašymo dovanojęs arba perleidęs didelės vertės turtą (245 999 Eur pareiškėjas bei 164 622 Eur pareiškėjo sutuoktinė) be to, sutuoktinė nurodo turinti butą Ispanijoje, o abu sutuoktiniai nurodo turintys investicinių vienetų už 250 000 Eur . Pareiškėjas skunde teismui ir nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas VMI atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą būtent 60  mėnesių laikotarpiui. Todėl mokesčių administratorius neprivalėjo ir negalėjo šioje situacijoje priimti palankesnio sprendimo dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo termino pareiškėjo atžvilgiu negu tas, kuris buvo priimtas. 

 11. VMI Išvadoje nurodyta, kad įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį mokėjimo pradžios vienerių metų laikotarpiui neatidedamas, kadangi pareiškėjas teikdamas prašymą, nepagrindė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti taikomas mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas vienerių metų laikotarpiui. Sutiktina su tokiu VMI teiginiu, nes pareiškėjas prašyme VMI (b. l. 34–36) tik abstrakčiai nurodo, kad per vienerių metų terminą galėtų realizuoti turimą nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka yra susidariusi dar nuo 2010 m., kuomet pasibaigė mokestinis ginčas. Taigi pareiškėjas jau turėjo pakankamai laiko, kad galėtų realizuoti turimą turtą, todėl laikytina, kad situacija dėl skolos nėra staiga atsiradusi, dėl ko būtų reikalingas terminas jos stabilizavimui.

12. Dėl nustatytų mokestinės paskolos sąlygų – kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija, taip pat kad būtų sumokėtos vykdymo išlaidos, Išvadoje pasisakyta, kad jų poreikis grindžiamas tuo, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas jau perduotas antstoliams (Lietuvos administracinių ginčų komisijos bylos 84 lapas). Taigi VMI sprendimas ir šiuo aspektu paremtas objektyviomis aplinkybėmis.  

13. Pareiškėjas remiasi aplinkybe, kad Išvada jam nebuvo pateikta ir todėl laikytina, kad VMI sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje suformuluotų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų, t. y. nėra aiškūs jo motyvai. Tais atvejais, kai tikrinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta (jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų), ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

14. LVAT savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad procedūrinis dokumentas, sudarytas prašymo nagrinėjimo procedūros metu, laikomas individualaus administracinio akto motyvuojamąja dalimi, o teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokios struktūros individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, turi vertinti individualų administracinį aktą su jo priedais (žr. pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje 2014 m. spalio 30 d. Nr. A146-1705/2014). Iš pareiškėjui pateikto skundžiamo 2018 m. spalio 23 d. sprendimo turinio (b. l. 10,11) matyti, kad jis, be kita ko, remiasi ir Išvadoje išnagrinėta medžiaga ir yra pateikta nuoroda į Išvadą (nurodant datą ir numerį). Taigi iš to pareiškėjui turėjo būti aišku, kad konkretūs jo turtinės padėties vertinimo duomenys yra Išvadoje. MAĮ 27 straipsnis nustato mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo principą. Laikytina, kad jeigu pareiškėjas būtų pageidavęs susipažinti su Išvada, jis galėjo kreiptis į mokesčių administratorių ir gauti šią Išvadą. Vien tai, kad VMI Išvada nebuvo pateikta pareiškėjui, nėra pakankamas ir proporcingas pagrindas pripažinti, kad VMI priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, kurį VMI jau išnagrinėjo. 

15. Pareiškėjas remiasi tuo, kad VMI sprendimas nebuvo pakankamai detalus – jis nežinojo, kokios konkrečiai yra vykdymo išlaidos, kurias jis turėtų sumokėti ir kokiam antstoliui. Teismas nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Pirma, skundžiamu sprendimu VMI nesprendė vykdymo išlaidų dydžio klausimo, ir tai nėra jos kompetencija, nes vykdymo išlaidas reguliuoja Civilinio proceso kodeksas ir jas apskaičiuoja antstolis. Antra, jau minėta, mokesčio mokėtoją ir mokesčių administratorių saisto bendradarbiavimo pareiga (MAĮ 27 straipsnis). Be to, pareiškėjui, kaip skolininkui vykdymo procese, Civilinio proceso kodekso 644 straipsnio 4 punktas nustato pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga. Todėl laikytina, kad išsiaiškinti, koks antstolis vykdo išieškojimą ir kiek susidarė vykdymo išlaidų pareiškėjas galėjo ir pats, o prireikus, inicijuoti kitas procedūras (pvz., paklausti VMI).

16. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 spalio 23 d. sprendimo atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą Nr.  (23.24 -08 ) 327- 10153, taip pat Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R-569 (AG-476/01-2018).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                       Gediminas Užubalis