Administracinė byla Nr. A-389-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03815-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, atstovaujančios Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. P. skunde, kurį patikslino prašė teismo panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 17R-1 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas visiškai kompensuoti patirtas išlaidas, taip pat teismo prašė įpareigoti Valstybinę energetikos inspekciją išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 4 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013 m. liepos 4 d. Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos pateikė prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo iš viso 1 885,90 Lt sumai. Atsakovas ginčijamu sprendimu Nr. Nr. 17R-1 nusprendė kompensuoti pareiškėjui tik 891,90 Lt. Pareiškėjas su tokiu atsakovo Sprendimu nesutinka, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punkte nustatytos kompensuotinų išlaidų kategorijos, į kurias jo prašyme nurodytos išlaidos patenka. Sprendimas dėl išlaidų kompensavimo turi būti motyvuotas, tuo tarpu ginčijamas Sprendimas nėra motyvuotas, nėra aišku, kodėl nuspręsta kompensuoti tik dalį jo patirtų išlaidų. Pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime nurodyta kompensuotina išlaidų dalis iki šiol nėra išmokėta  (b. l. 24–25, 90–91).

Pateiktame atsiliepime atsakovų atstovė Valstybinė energetikos inspekcija (toliau – ir VEĮ) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Aprašo 20 punktą Komisija priima vieną iš trijų galimų sprendimų, t. y. šiuo atveju buvo priimtas sprendimas iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad kompensuotinomis išlaidomis laikomos iki 2013 m. vasario 1 d. patirtos išlaidos, kurios pagrįstos ir patvirtintos įrodymais. Dalis pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d., todėl jos nebuvo kompensuotos. Atkreipė dėmesį, kad Aprašo 18–21 punktai nustato išimtinę teisę tik Komisijai vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą ir tik Komisijai suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Ginčijamas Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį pagrindo nėra. Sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, jame aiškiai suformuluotos suteikiamos teisės ir pareigos  (b. l. 66–68).  .

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino. Panaikino Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 17R-1 dalį, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas kompensuoti 974 Lt patirtas išlaidas, taip pat įpareigojo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją pareiškėjo prašymą šioje dalyje išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas Komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 17R-1 nėra motyvuotas: jame nenurodytas nei faktinis, nei teisinis pagrindai, kuriais remiantis nuspręsta tik iš dalies kompensuoti išlaidas. Toks sprendimas, teismo vertinimu, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nustatančių, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Komisijos atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, kodėl pareiškėjui nuspręsta nekompensuoti 974 Lt už dokumentų parengimą, teismas pripažino nepagrįstais. Konstatavo, kad Komisija be pagrindo aiškina, jog Aprašo 4 punkto prasme kompensuotinomis yra laikomos išlaidos, pareiškėjo patirtos, t. y. jau sumokėtos mokant mokesčius, vykdant prievoles ar pan., iki 2013 m. vasario 1 d. Teismo vertinimu, Aprašo 4 punkto prasme išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., yra laikomos ne tik iki 2013 m. vasario 1 d. pareiškėjo jau realiai sumokėtos lėšos, atliktos užskaitos, perduoto turto, turtinės teisės vertė ar pan., bet ir išlaidos pagal prievoles, prisiimtas iki 2013 m. vasario 1 d., tačiau baigtas vykdyti jau po šios datos, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Teismo vertinimu, pareiškėjas 2012 m. spalio 3 d. paslaugų teikimo sutartimi užsakė darbus, sumokėjo 700 Lt avansą, o likusias lėšas už atliktus darbus įsipareigojo sumokėti įvykdžius sutartį. Kadangi dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, susijusio su iki 30 kW saulės jėgainių gaminamos energijos gaminimo skatinimu, tokio projekto nesirengė tęsti, pagal 2013 m. vasario 7 d. UAB „BaltWind“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą 2013 m. vasario 27 d. sumokėjo lėšas už jau atliktus darbus.

Tenkinęs pareiškėjo skundą teismas tenkino ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jų dydį nustatė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

III.

Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad teismas atliko ekonominį tyrimą, t. y. vertino kaip turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo nuostatos, atliko pareiškėjo išlaidų pagrįstumo vertinimą, nors apelianto nuomone, nei minėto Aprašo, nei kitų teisės aktų nuostatos tokios teisės teismui nesuteikia. Aprašo 18–21 punktai nustato išimtinę teisę tik Komisijai vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad aprašo 4 punkto prasme išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., yra laikomos ne tik iki 2013 m. vasario 1 d. pareiškėjo jau realiai sumokėtos lėšos, atliktos užskaitos, perduoto turto, turtinės teisės vertė ar pan., bet ir išlaidos pagal prievoles, prisiimtas iki 2013 m. vasario 1 d., tačiau baigtas vykdyti jau po šios datos, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Nurodo, kad Aprašo 4 punkte nustatyta data išlaidų patyrimą sieja su tiesioginiu apmokėjimu iki nurodytos datos, todėl nesuprantama, kaip gali būti išlaidos laikomos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., jeigu jos yra patirtos 2013 m. vasario 27 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos atsisakymo 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 17R-1 kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra. Komisija sprendimu, be kita ko, atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 liepos 4 d. prašyme nurodytų išlaidų, nes jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14).

Atsižvelgdama į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pasisako, jog siekiant įvertinti, ar Komisijos sprendime nurodyti atsisakymo kompensuoti dalį išlaidų motyvai yra pakankami ir išdėstyti aiškiai, nagrinėjamu atveju, būtina nustatyti, ar Komisija pagrįstai atsisakė pareiškėjo prašymą tenkinti visa apimtimi.

Ginčijamame sprendime nurodyta, jog kompensuotinos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Pirmosios instancijos teismo nuomone tai, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas, arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Kaip minėta, Komisija išlaidų patyrimo momentą siejo su jų apmokėjimo momentu.

2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-170, kuris taip pat įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Nustatant, ar pareiškėjo nurodytos išlaidos yra tinkamos kompensuoti, arba nustatant, ar jos gali būti laikomos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., būtina įvertinti, ar sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o ne yra ekonomiškai tikslingas ir kt. Pirmiausia, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos išlaidos laikytinos patirtomis iki ar po 2013 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015).

Pareiškėjas patirtų išlaidų – elektrinės projektavimo darbų apmokėjimą – grindžia 2012 m. gruodžio 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 467 už sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą (b. l. 86), sąskaita apmokėti už jungtinę pažymą apie fizinį asmenį, dalyvaujantį viešuosiuose pirkimuose (prašymo Nr. 4548567) (b. l. 79), 2012 m. gruodžio 5 d. įgaliojimu (b. l. 77–78), pinigų perdavimo kvitu (b. l. 72), kuriame nurodyta apie 2012 m. spalio 5 d. atliktą avansinį mokėjimą pagal 2012 m. spalio 3 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. ST12100301 (b. l. 80–82). Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl vėlesnio teikiamų paslaugų apmokėjimo, kuris įvykdytas 2012 m. vasario 27 d., taigi, nors užsakovui ir kilo pagal sutarties sąlygas prievolė apmokėti paslaugas, tačiau, kol ta mokėtinos už paslaugas sumos dalis nebuvo užsakovo – pareiškėjo apmokėta, ji nepriskirtina pareiškėjo realiai patirtoms išlaidoms. Pažymėtina, kad analogiškos pozijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-155-525/2015).

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d. nekompensuotinos kaip patirtos po aptartuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis ir apie tai nurodė Sprendime, tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas išlaidas ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą Sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ginčijamas Komisijos sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo bei Aprašo nuostatų, padarė materialinės teisės pažeidimą, neteisingai traktavo nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės normas ir nepagrįstai panaikino Komisijos sprendimą bei įpareigojo Komisiją pareiškėjo 2013 m. liepos 4 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl jis naikintinas priimant naują sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, atstovaujančios Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                      Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė