VILNIAUS
APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija,
susidedanti iš
kolegijos
pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės,
kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės
ir Henricho Jaglinskio,
sekretoriaujant Vaidai Čistiakovienei,
dalyvaujant pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atstovui G.
B.,
suinteresuotiems asmenims T. M. ir L.
M.,
suinteresuoto asmens UAB „VVV“ atstovams advokatui
Ričardui Suslavičiui ir M. D.,
suinteresuotam
asmeniui E. M. – K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio
proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų L.
M. ir
T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario
2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-168-643/2009 pagal pareiškėjo
Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu
ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ir suinteresuotų asmenų L.
M. ir
T. M. priešinį pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį
fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys E. M. – K., UAB „VVV“, A. M., M. M.,
V. P., V. B. P., A. M., Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių
inspekcija ir VĮ Registrų centras.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas Vilniaus
miesto savivaldybė 2007-12-21 pateikė pareiškimą, prašydamas pripažinti 14,41
kv.m. ploto ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro
ir registro dokumentuose žymimą raidėmis 2I1/p, bešeimininkiu ir perduoti jį
Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Nurodė, kad 2006-04-25 į Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir
privatizavimo skyrių kreipėsi UAB „VVV“, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje,
savininkas bei pranešė, jog namo kieme yra ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu
2I1/p, į kurį nuosavybės teisės neįregistruotos. UAB „VVV“ buvo informuota 2006-05-11
raštu apie pradėtą vykdyti statinių, kurie neturi savininkų, pripažinimo
bešeimininkiais procedūrą. 2006-06-20 sudaryta tam tikslui darbo grupė įtraukė
minėtą pastatą į apskaitą, kaip statinį, kuris neturi savininko ar kurio
savininkas nėra žinomas. Vilniaus miesto DŽDT Vykdomasis komitetas 1973-03-16
sprendimu skyrė 40 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dviejų
boksų garažui individualioms automašinoms statyti J. R. ir V. B.
P..
Šiame sprendime buvo nurodyta, kad dviejų boksų garažas statomas, nugriaunat
esamus sandėlius, ir numatytas įpareigojimas statytojams J. R. ir V. B.
P. pastatyti
vietoje griaunamų 3 sandėliukus namo gyventojams. Pastatyti garažai buvo
priimti naudoti 1975-05-15 aktais. Vilniaus miesto Spalio rajono Vykdomasis
komitetas 1975-12-08 sprendimu nusprendė įregistruoti 17,53 kv.m. ploto garažą J.
R. vardu,
o 1976-01-29 sprendimu – 17,15 kv.m. ploto garažą V. B.
P. vardu.
Nuosavybės teisės į šiuos garažus įregistruotos viešame registre. Ūkinis
pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pažymėtas indeksu 2I1/p, buvo pastatytas
teisėtai, vykdant Vilniaus miesto DŽDT Vykdomojo komiteto 1973-03-16 sprendimo
įpareigojimą. Minėtame pastate esančių sandėliukų priklausomybės klausimas
nebuvo išspręstas. Šiuo metu minėtas pastatas yra 1977 kv.m. ploto namų
valdos žemės sklype, kuriame taip pat stovi gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal
Nekilnojamojo turto registro duomenis minėtame gyvenamajame name nuosavybės
teise valdo butus A. M. ir M. M. – butą Nr. 1, E.
M. –
Kasparaitienė – butą Nr. 6, UAB „VVV“ – butą Nr. 4, V. P. – butą Nr. 2, A.
M. –
butą Nr. 3, T. M. – butą Nr. 5. Gyvenamojo namo butai (Nr.1, Nr.5
ir Nr. 6) buvo privatizuoti su rūsio patalpomis, tačiau nėra duomenų, kad ginčo
pastate esantys sandėliukai būtų privatizuoti. Siekiant nustatyti pastato
savininkus, spaudoje buvo kviečiami atsiliepti ginčo pastato savininkai ar
asmenys, turintys teisių į jį, tačiau niekas neatsiliepė (LR CK 4.57 str. 1 d.,
4.58 str.).
Suinteresuoti
asmenys T. M. ir L. M. pateikė atsiliepimą į
pareiškimą ir 2008-02-15 priešinį pareiškimą, prašydami atmesti pareiškėjo
pareiškimą ir pripažinti T. M. ir L. M. nuosavybės teisės
įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į ūkinį pastatą 2I1/p, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir
įregistruoti nuosavybės teises T. M. ir L.
M. į
nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą 2I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaip jungtinę sutuoktinių
nuosavybę. Nurodė, kad 1940 m. adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo
pastatytas ir įregistruotas ūkinis statinys. Vėliau pokario metais šis statinys
priklausė butų Nr. 5 ir Nr. 6 šeimoms. 1973 m. statinys buvo nugriautas, o butų
Nr. 5 ir Nr. 6 šeimoms pastatyti 3 sandėliukai. Gyvenamojo namo cokoliniame
aukšte pagrindinis plotas buvo užimtas butų Nr. 3 ir Nr. 1 garažų įrengimui.
Papildomai kiekviena name gyvenanti šeima turėjo po 1 sandėliuką namo
cokoliniame aukšte. Namas rūsio neturi. Ginčo sandėliukus T.
M. ir
L. M. įsigijo 1978 m., pasikeitę butais su buto Nr. 5 gyventojais. Bute Nr. 5
gyveno 2 šeimos, kurioms priklausė 4 sandėliukai, todėl, pasikeitus butais,
šie sandėliukai atiteko T. M. ir L. M.. Norėdami statyti
garažą, T. M. ir L. M. nusipirko papildomai
vieną sandėliuką, priklausiusį butui Nr. 6, už 1000 rublių. 1992 m. T.
M. ir
L. M. butas buvo privatizuotas su visomis pagalbinėmis patalpomis pagal tuo
metu galiojusį Privatizavimo įstatymą. 2006 metų pradžioje T.
M. ir
L. M. kreipėsi į VĮ Registrų centras su prašymu dėl sandėliukų įregistravimo,
tačiau prašymas patenkintinas nebuvo, nes sandėliukai yra neidentifikuoti,
tačiau sandėliukai yra pastatyti vietoj nugriautų 1940 m. pastatytų sandėliukų,
todėl jie laikytini teisėtais statiniais. Šiuo atveju sandėliukų savininkai
pareiškėjui visada buvo žinomi. T. M. ir L.
M. ginčo
sandėliukais naudojasi nuo 1978 m., kai pasikeitė butais. Nuo tada jie įgijo
valdymo teisę ir 1992 m. privatizavo butą kartu su jais. T.
M. ir
L. M. ginčo sandėliukus įgijo sąžiningai ir niekas neturi daugiau teisių už
juos į šį turtą, kurį valdo nepertraukiamai, atvirai, teisėtai ir kaip savą jau
30 metų (CK 4.22 str. 1 d., 4.23 str. 2 d., 4.25 str. 1 d., 4.26 str. 3 d.,
4.57 str., 4.68 str. 1 d ir 2 d., 4.71 str. 1 d.).
Suinteresuotas
asmuo UAB „VVV“ atsiliepimuose į pareiškimą ir priešinį pareiškimą prašė
pareiškimą tenkinti, o priešinį pareiškimą atmesti. Nurodė, kad daiktinės
teisės į ūkinį pastatą viešame registre nėra įregistruotos trečiųjų asmenų
vardu, pareiškėjas atliko visas reikiamas procedūras iki pareiškimo pateikimo
teismui, o savininkų ir asmenų, turinčių teisių į ūkinį pastatą, pretenzijų
nesulaukė. Suinteresuotų asmenų T. M. ir L.
M. priešinis
pareiškimas nepagrįstas, nes jie nepateikė ginčo ūkinio pastato statybos
teisėtumą patvirtinančių dokumentų. L. M. ir T.
M. valdymo
neįregistravo viešame registre, nepateikė įrodymų, kad jiems buvo perduotas
būtent ginčo ūkinis pastatas ir kad tai padaryta teisėtai (CK 4.22 str., 4.23
str., 4.27 str. 2 d., 4.57 str., 4.58 str., 4.68 str. – 4.71 str., 4.253 str.).
Suinteresuotas
asmuo E. M. – K. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.
Nurodė, kad ginčo pastato savininkai T. M. ir L.
M. įgijo
šį pastatą, pirkdami butą su priklausiniais, nepertraukiamai valdo nuo 1978 m.,
t.y. nenutraukta įgyjamoji senatis. Ginčo statinio sandėliukų naudotojai pareiškėjui
žinomi nuo pat pradžios, tačiau jis nesusisiekė su jais, o rinko duomenis apie
sandėliukus, neteisėtai įtraukė juos į apskaitą, kaip statinį, neturintį
savininko. Pareiškimas paduodamas, ginant tik D. šeimos valdomos UAB „VVV“ interesus,
siekiančios sandėliukų teritorijoje statyti namus. VĮ Registrų centras vykdė
dvigubą ūkio pastato 2I1p, kuris apėmė ir sandėliukus kartu su garažų boksais,
apskaitą, registruodamas garažų boksą, iškraipė 1975-12-18 DŽDT vykdomojo
komiteto sprendimą Nr. 612, įregistravo kitu adresu.
Suinteresuotas
asmuo Vilniaus apskrities valstybinė
mokesčių inspekcija atsiliepimuose
į pareiškimą ir priešinį pareiškimą prašė pareiškimą tenkinti, o priešinį
pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pagal įstatymą savivaldybė turtą gali įgyti pagal
teismo sprendimą perimdama bešeimininkį turtą. Pagal Vyriausybės 2004-05-26
nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į
valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių
perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo
atliekomis taisykles ir pagal pareiškėjo pateiktus įrodymus galima daryti
išvadą, jog ginčo ūkinis pastatas yra bešeimininkis, todėl turi būti perduotas
Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Asmuo, teisėtai pastatęs statinį,
įgyja nuosavybės teisę į statinį ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios
senaties institutas. Suinteresuoti asmenys L. M. ir T. M. nepateikė ūkinio pastato statybos
teisėtumą patvirtinančių įrodymų, todėl negali įgyti nuosavybės teisės į ginčo
statinį (CK 4.22 str., 4.23 str., 4.27 str., 4.57 str., 4.58 str., 4.68 str. –
4.71 str., 4.253 str., LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo įstatymo 6 str. 7 p.).
Suinteresuotas
asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į priešinį pareiškimą prašė jį nagrinėti
teismo nuožiūra. Nurodė, kad ginčo ūkinis pastatas (Nekilnojamojo turto
kadastro registro duomenų byloje Nr. 13/10075 pažymėtas 2I1/p) bei daiktinės
teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Šiuo atveju
suinteresuoti asmenys L. M. ir T. M. siekia įgyjamąja
senatimi įgyti nuosavybės teises į ginčo ūkinį pastatą, kuris nėra tinkamai
suformuotas, kaip nekilnojamojo turto objektas. Minėto ūkinio pastato nustatyti
tik kadastro duomenys, tačiau nepateiktas viešojo administravimo subjekto
sprendimas, patvirtinantis, kad nekilnojamasis daiktas yra baigtas formuoti. Įgyjamąja
senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti
privačios nuosavybės objektais, todėl toks suinteresuotų asmenų L.
M. ir
T. M. priešinio pareiškimo reikalavimas dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal
įgyjamąją senatį fakto nustatymas negalėtų būti tenkinamas (CK 4.24 str., 4.68
str. – 4.71 str., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 4 d., 12 str.).
Vilniaus miesto 2
apylinkės teismas 2009-02-02 sprendimu nusprendė:
1) Vilniaus miesto savivaldybės
pareiškimą tenkinti ir pripažinti 14,41 kv.m. ploto ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro
ir registro dokumentuose žymimą raidėmis 2I1/p, bešeimininkiu ir perduoti jį
Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
2) T. M. ir L.
M. priešinį
pareiškimą atmesti ir priteisti iš L. M. ir T.
M. po
134,50 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Teismas konstatavo, jog L.
M. ir
T. M. negalėjo valdyti iki 1978 m. pastatytų sandėliukų, kaip savų. Teismas
nustatė, kad pagal Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo
komiteto 1973-03-16 sprendimą J. R. ir V.
P. turėjo
vietoj griaunamų pastatyti 3 sandėliukus namo gyventojams. Teismas pabrėžė, jog
šiuo atveju nėra nustatyta, kad ūkinis pastatas 2I1/p yra baigtas formuoti. Teismas
nustatė, kad ūkinio pastato 2I1/p statyba nėra įteisinta, todėl kai statybos
yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto, kaip valdymo teisės objekto,
nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.
Teismas konstatavo, jog minėto Vykdomojo komiteto įpareigojimas pastatyti
vietoj griaunamų 3 sandėliukus namo gyventojams, nelaikytinas atsisakymu savo
nuosavybės teisių į juos. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės
teisė į valstybei (savivaldybei) priklausantį turtą. Teismas L.
M. ir
T. M. argumentus, kad sandėliukus jie iš valstybės įsigijo privatizuodami
butą, vertino kritiškai dėl tų pačių motyvų, kad negalėjo būti privatizuotas
neteisėtas statinys, kaip netinkamas nuosavybės teisės objektas. Teismas padarė
išvadą, kad L. M. ir T. M. prašymas dėl
nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 2I1/p, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgijimo
įgyjamąja senatimi fakto nustatymo atmestinas, kadangi nėra įstatymo
reikalaujamų sąlygų nuosavybės teisei šiuo pagrindu atsirasti. Teismas
konstatavo, jog atmetus reikalavimą pripažinti L. M. ir T.
M. nuosavybės
teises į ūkinį pastatą 2I1/p įgyjamosios senaties pagrindu, atmestinas ir jų
reikalavimas įregistruoti nuosavybės teises į šį objektą.
Teismas nustatė,
kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006-06-20 aktu Nr. 2 įtraukė
ginčo ūkinį pastatą į apskaitą, kaip statinį, kuris neturi savininko ar kurio
savininkas nėra žinomas. Teismas konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės
administracija atliko visas privalomas turto pripažinimo bešeimininkiu
procedūras. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad, nebuvo nustatyta, kad 14,41 kv.m.
ploto ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro ir registro dokumentuose žymimas
raidėmis 2I1/p, turėtų savininką, padarė išvadą, kad yra teisėtas pagrindas
pripažinti jį bešeimininkiu. Teismas konstatavo, jog patenkinus Vilniaus miesto
savivaldybės pareiškimą, iš suinteresuotų asmenų, pareiškusių priešinį
reikalavimą, L. M. ir T. M., priteisiamos bylinėjimosi
išlaidos valstybei –154,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, ir 114,70 Lt žyminio mokesčio (CK 4.23 str., 4.24 str., 4.57 str.,
4.58 str., 4.68 str. – 4.71 str., CPK 93 str. 1 d., 96 str. 1 d., Nekilnojamojo
LR Vyriausybės 2004-05-26 nutarimas Nr. 643 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto,
valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir
radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo
atliekomis taisyklių patvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2005-11-23 sprendimas Nr. 1-977 „Dėl statinių, kurie neturi savininko (ar
savininkas nežinomas) nustatymo, apskaitymo ir dokumentų pateikimo pripažinti
statinius bešeimininkiais tvarkos patvirtinimo“).
Suinteresuoti
asmenys T. M. ir L. M. pateikė apeliacinį
skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-02-02
sprendimą ir patenkinti priešinį pareiškimą arba priimti apeliantams palankų
sprendimą pagal priklausinius. Pirmosios instancijos teismo sprendimas
vienašališkas, neteisingas, gina korupcijos interesus. Apeliantams nesuprantama,
kokiais motyvais remiantis buvo atmestas priešinis pareiškimas. Apeliacinio
skundo argumentai:
1) Sandėliukai buvo
įgyti sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai 30 metų valdomi, 1992 m. privatizuoti
ir stovi ant butui priklausančios išpirktos žemės valdos. DŽDT Vykdomojo komiteto
įpareigojimu vietoje nugriaunamo 57 m2 ploto ūkinio pastato
pastatyti tris sandėliukus 5 ir 6 butų gyventojams, t.y. tiems gyventojams,
kurie sandėliukų neatsisakė. Vilniaus miesto savivaldybė prarado savo teises į
ūkinio pastato nuosavybę, kadangi ūkinis pastatas buvo nugriautas ir jo vietoje
buvo pastatytas dviejų garažų ir trijų sandėliukų statinys. Šiuo atveju
Vilniaus miesto savivaldybės turtas buvo sunaikintas dėl tuometinių DŽDT
vykdomojo komiteto veiksmų. 1978 m. apeliantai, pasikeitę butais, kartu įgijo
ir visus buto Nr. 5 ūkio priklausinius, o vėliau nusipirko papildomai vieną
sandėliuką, priklausiusį butui Nr. 6, už 1000 rublių. 1992 m. pagal 1991-05-28
LR Butų privatizavimo įstatymą butas buvo privatizuotas su visomis pagalbinėmis
patalpomis. Tokiu atveju sutartyje buvo nurodoma, kad butas perkamas su
priklausiniais. Butus su priklausiniais šiuo atveju pirko trys šeimos,
gyvenančios bute Nr. 1, bute Nr. 5 ir bute Nr. 6, taigi visi priklausiniai
juridiškai priklauso šių butų savininkams. Butai Nr. 2 ir Nr. 4 buvo
privatizuoti be priklausinių, todėl jų kainos ženkliai skiriasi nuo apeliantams
priklausančio buto Nr. 5 kainos. Teisėtai pastatyti 3 sandėliukai dar iki butų
privatizacijos buvo privati butų Nr. 5 ir Nr. 6 nuosavybė, kurią, privatizuojant
butus, papildomai savivaldybė pardavė jų šeimininkams savininkams.
2) Sandėliukai
pastatyti teisėtai iš privataus statytojo medžiagų ir jo lėšomis ir yra privati
nuosavybė, papildomai privatizuoti ir stovi ant išpirktos žemės, todėl
savivaldybė namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdose
jokio jai priklausančio turto neturi. Vilniaus miesto savivaldybė pateikė
pareiškimą, gindama D.
šeimos ir jų valdomos UAB „VVV“ interesus. Savivaldybei buvo žinomas sandėliukų
šeimininkas, t.y. iš 2006-01-28 prašymo VĮ Registrų centrui dėl pastato
įregistravimo, iš 2006-03-16 UAB „Naujamiesčio būstas“ rašto – atsakymo dėl
pastato nugriovimo. Savivaldybė nesikreipė tiesiogiai į sandėliukų šeimininkus,
o vietoj to rinko dokumentus pagal 2007-11-22 R. D. prašymą, kurio
tikslas atimti nekilnojamąjį turtą iš teisėtų valdytojų. Teismas privalėjo
vadovautis CPK 293 str. ir nutraukti bylą, kadangi pareiškėjas nesilaikė ginčo
išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos. 2002 m. butą Nr. 4 įsigijusi D. šeima tendencingai
teikia ieškinius prieš apeliantus tikslu atimti jų nuosavybę, todėl visos bylos
turėtų būti sujungtos į vieną ir perduotos prokuratūrai dėl baudžiamosios bylos
iškėlimo pagal BK 181 str. 3 d., tik taip bus sustabdyti D. šeimos veiksmai.
3) Teismas, gindamas
savivaldybės neteisėtus interesus, atmetė L. M. ir T.
M. priešinį
pareiškimą, tačiau nenurodė konkrečių pagrindų, įrodymų. Daikto atviro valdymo
pagrindu jie įgijo nuosavybės teisę į daiktą, nes sandėliukus jie įgijo
sąžiningai ir sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą ir
papildomai privatizuotą, valdo nuo 1978 m., virš 30 metų. Teismo išvada, kad įgyjamąja
senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybės ar savivaldybei
priklausančius daiktus, kad asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip
savą, nepagrįsta, kadangi savivaldybė jokios nuosavybės nebeturi. Šiuo atveju
yra pirminis nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdas, kurį įgyvendinti turi
butų Nr. 5 ir Nr. 6 gyventojai, nepriklausomai, kas tuose butuose gyventų. Papildomai
sandėliukai privatizuoti buto Nr. 5 gyventojų, kaip priklausiniai, todėl jie
yra apeliantų šeimos privati nuosavybė.
Pareiškėjas
Vilniaus miesto savivaldybė, suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „VVV“ atsiliepimuose į apeliacinį
skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-02-02
sprendimą palikti nepakeistą.
Suinteresuotas
asmuo E. M. – K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė panaikinti
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-02-02 sprendimą, priimti naują
sprendimą – patenkinti priešinį pareiškimą dėl ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje,
pripažinimo apeliantams nuosavybės teise pagal senatį arba pagal priklausinius
ir priteisti bylos vedimo išlaidas.
Apeliacinis
skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis,
kuria nuspręsta Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą patenkinti ir
pripažinti 14,41 kv.m. ploto ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žymimą 2I1/p, bešeimininkiu
ir perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, naikintina dėl
netinkamai taikytų materialinės teisės normų, dėl ko neteisingai buvo
išspręsta byla šioje dalyje. Šiuo
atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui,
nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus šioje dalyje gali priimti naują
sprendimą, atmetant Vilniaus
miesto savivaldybės pareiškimą (LR CPK 330 str.). Sprendimo dalis, kuria T. M. ir L. M. priešinis pareiškimas atmestas ir
priteista iš L. M. ir T. M. po 134,50 Lt bylinėjimosi išlaidų
valstybės naudai, paliktina nepakeista, nes byla šioje dalyje išspręsta
teisingai, tinkamai pritaikant materialinės ir procesinės teisės normas
(CPK 320 str.).
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas žemės sklypo
savininkų teisių turinį, apibrėžė, kad žemės sklypo savininkams nuosavybės
teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, bei
kiti nekilnojamieji daiktai. Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris
neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Nuosavybės teisė į
bešeimininkį daiktą negali būti įgyjama, jeigu tokio daikto pasisavinimu
pažeidžiama kito asmens teisė pasisavinti daiktą.
Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas - 14,41 kv.m. ploto ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žymimas 2I1/p - yra ant privataus žemės sklypo, kurio
savininkai yra įregistravę nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre (3
t., b.l. 91-93). Ta aplinkybė, kad ant privataus žemės sklypo yra ūkio
pastatas, į kurį nuosavybės teisės viešame registre neįregistruotos (3 t., b.l.
128), ir šį pastatą 2006-06-20 aktu Nr. 2 (1 t., b.l. 19-20) savivaldybė
apskaitė, kaip statinį, neturintį savininkų (arba kurių savininkai nežinomi), nesudaro
teisinio pagrindo ūkinį pastatą, žymimą 2I1/p, pripažinti bešeimininkiu ir
perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Teisėjų kolegija pažymi,
kad negalima pripažinti bešeimininkiu ant privataus žemės sklypo esančio
nekilnojamojo daikto, kuris nėra tinkamai suformuotas, kaip nekilnojamojo turto
objektas, ir yra nustatyti tik jo kadastro duomenys.
Įstatymų
leidėjas nustatė, kad asmuo, perėmęs turtą, prisiima su turtu susijusias teises
ir prievoles. Nagrinėjamoje byloje žemės sklypo (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, priklausiniu
yra ginčo objektas - ūkinis
pastatas 2I1/p, kuriuo faktiškai naudojasi T. M. ir L. M.. Teisėjų kolegija nevertina argumentų dėl
to, ar yra teisinis pagrindas pripažinti nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio
paskirties ūkinį pastatą 2I1/p, kaip
buto Nr. 5, priklausinį, nes T. M. ir L.
M. nepareiškė tokio
reikalavimo nagrinėjamoje byloje. Įstatymų leidėjas draudžia apeliacinėje
instancijoje reikšti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nustatyta
tvarka pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja buto
Nr. 5 priklausinių teisinio statuso klausimo (CPK 312 str.). Ta aplinkybė, kad
teisėjų kolegija palieka nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmestas priešinis
reikalavimas pripažinti T. M. ir L.
M. nuosavybės teisės
įgijimą pagal įgyjamąją senatį faktą į ūkinį pastatą 2I1/p, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir įregistruoti nuosavybės
teises T.
M. ir L. M. į nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą
2I1/p (unikalus Nr. 109409136-3024), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaip jungtinę sutuoktinių
nuosavybę, neužkerta kelio T. M. ir L.
M. keiptis į teismą,
užvedant atskirą bylą, dėl pripažinimo nuosavybės teisių į buto Nr. 5 priklausinius.
Teisėjų kolegija šalina iš pirmosios
instancijos teismo sprendimo argumentus, kad L. M. ir T.
M., iš
valstybės įsigiję privatizuotą butą, negalėjo privatizuoti sandėliukų, kaip neteisėto
statinio ir netinkamo nuosavybės teisės objekto, nes šioje byloje nebuvo
pareikšti reikalavimai dėl buto Nr. 5 priklausinių.
L. M. ir T.
M. siekia
įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teises į ginčo ūkinį pastatą, kuris nėra
tinkamai suformuotas, kaip nekilnojamojo turto objektas, todėl nuosavybės teisės į jį negali būti pripažįstama
įgyjamosios senaties būdu, o gali būti sprendžiama dėl nuosavybės teisės
įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką (CK 4.69 str. 1 d., 4.47 str.,
4.12 str., Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. - 7
str.).
Įstatymų
leidėjo nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad daikto
valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada
šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus (CK
4.68 str. 1 d.). Teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas,
yra daikto registracijos pagrindas (CPK 529 str.). Vien ta aplinkybė, kad
nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68
str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas sukako, savaime nesudaro teisinio
pagrindo įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teises, nes nagrinėjamu atveju daikto
valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti
faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį.
Pirmosios
instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad ūkinio
pastato 2I1/p statyba nėra įteisinta (tai patvirtina ir naujai prijungtas
rašytinis įrodymas, 3 t., b.l. 190) ir nėra nekilnojamojo daikto, kaip valdymo
teisės objekto, teisėto valdymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad nėra įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.
Teisėjų kolegija
kritiškai vertina apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas
privalėjo vadovautis CPK 293 str. ir nutraukti bylą, kadangi pareiškėjas
nesilaikė ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos, nes apeliantai neįvardino
įstatyminio pagrindo pareiškėjui pasinaudoti ginčo išankstinio sprendimo ne
teisme tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, sudarančių
teisinį pagrindą nutraukti bylą CPK 293 str. numatytais pagrindais ir nėra
įstatymo, įpareigojančio savivaldybę pasinaudoti ginčo išankstinio sprendimo ne
teisme tvarka šios kategorijos bylose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra teisinio
pagrindo sujungti kitas civilines bylas, kuriose dalyvauja D. šeima ir apeliantai,
į vieną bylą ir perduoti prokuratūrai dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pagal BK
181 str. 3 d., nes teismai, spręsdami civilinius ginčus, neatlieka baudžiamojo
persekiojimo funkcijų. Kolegija nevertina
kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui, nes jie
yra bendro pobūdžio samprotavimai (CK 1.136 str., 1.138 str., 1.98 str. 2 d.,
4.13 str. 2 d., 4.22 str., 4.23
str., 4.27 str., 4.57 str., 4.58 str., 4.68 str. – 4.71 str., 4.253 str.,
6.122 str. 1 d., CPK 3 str. 7 d., str., 5 str. - 8 str., 177 str. - 179 str.,
313 str., 314 str., 320 str., 328 str.).
Atsižvelgiant
į tai, kad sprendimo dalis, kuria atmestas T. M. ir L. M. priešinis pareiškimas, yra pagrįsta ir
teisėta, kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir
duomenų, sudarančių teisinį pagrindą tenkinti T. M. ir L. M. priešinį pareiškimą, pirmosios
instancijos teismas pagrįstai priteisė iš L. M. ir T. M. po 134,50 Lt bylinėjimosi išlaidų
valstybės naudai, nes jie turi pareigą atlyginti valstybei visas bylinėjimosi
išlaidas, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybė nuo bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo bylose, kuriose ginamas savivaldybės interesas, yra atleista pagal
įstatymą. Netenkinus apeliacinio skundo dalyje dėl priešinio pareiškimo
reikalavimų, apeliantams nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos
apeliacinėje instancijoje. Byloje nėra įrodymų, kad E. M. – K. patyrė
bylinėjimosi išlaidas, todėl jai nėra priteisiamos bylos vedimo išlaidos (LR
CPK 83 str. 1 d. 5 p., 93 str., 98 str.).
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos CPK 320 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas
n u s p r e n d ė:
Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m.
vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria
nuspręsta Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą patenkinti ir pripažinti
14,41 kv.m. ploto ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žymimą
2I1/p, bešeimininkiu ir perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, ir
šioje dalyje priimti naują sprendimą.
Atmesti Vilniaus
miesto savivaldybės pareiškimą pripažinti 14,41 kv.m. ploto ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žymimą
2I1/p, bešeimininkiu ir perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
Palikti Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria T.
M. ir
L. M. priešinis pareiškimas atmestas ir priteista iš L. M. ir T.
M. po
134,50 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkė
Neringa Švedienė
Teisėjai
Dalia Kačinskienė
Henrichas Jaglinskis