Civilinė byla Nr. e2A-1579-340/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36370-2019-0
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.2.5.5;
2.6.39.2.6.1; 3.3.1.20.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BML-trans“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BML-trans“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „BML-trans“ 3 032,34 Eur žalos atlyginimą, 46,41 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. balandžio 24 d. tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės UAB „BML-trans“ buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. LT/AEX Nr. 8532322, kuria buvo apdrausta transporto priemonė DAF FTXF105.460T, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 22 d. Vokietijoje, eismo įvykio metu buvo apgadintas „MTG-Kommunikations-Technik GmbH“ priklausantis automobilis Opel Astra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykio deklaracija, policijos informacija apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, kaltu pripažintas atsakovei UAB „BML-trans“ priklausantis vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabė (priekaba), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurie sudarė junginį. Puspriekabės valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta. Ieškovė, pagal vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nukentėjusiajam padarytai žalai atlyginti išmokėjo 4 331,92 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, prašė priteisti iš atsakovės 50 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 2 165,96 Eur sumos, kadangi Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, atsakovės priekaba nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovė pažymėjo, kad į vieną junginį sujungus vilkiką ir priekabą, kai visą junginį valdo vienas vairuotojas, priekabos valdytojo pareiga apdrausti ne tik pačią priekabą, bet ir jos vairuotoją, lemia priekabos draudiko pareigą atlyginti vilkiko, o kartu ir viso transporto priemonių junginio vairuotojo veiksmais padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio metu atsakovės priekaba nebuvo apdrausta, o ieškovė atlygino nukentėjusiajam asmeniui žalą, už kurią yra atsakingas visas atsakovės transporto junginys, ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė padengtų 50 procentų sumokėtos draudimo išmokos. Pažymėjo, jog ieškovė turi teisę papildomai reikalauti 20 procentų dydžio draudimo išmokos, t. y. 866,38 Eur grąžinimo iš atsakovės ir kitu, procesiniu pagrindu – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsnio 2 dalimi, dėl nepranešimo apie eismo įvykį, nebendradarbiavimo su draudiku. Nagrinėjamu atveju ieškovė apie draudžiamąjį įvykį sužinojo ne iš atsakovės, o iš savo atstovo Vokietijoje Inter Europe 2018 m. birželio 20 d. (praėjus mėnesiui laiko nuo draudžiamojo įvykio dienos). Ieškovė dėl to negalėjo išsiaiškinti ir tiksliai nustatyti įvykio aplinkybių, turėjo kreiptis į Vokietijos atsakingas institucijas, tam, kad gauti reikiamą informaciją. Tuo tarpu prašomų duomenų atsakovė neteikė net po kreipimosi į ją. Tokiu būdu atsakovė atėmė galimybę iš ieškovės nuo pat pradžių efektyviai dalyvauti tyrime nustatant žalos padarymo priežastis ir jos dydį.
3. Atsakovė UAB „BML-trans“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Atsakovė nurodė, kad ieškovės nurodytas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai šioje byloje nėra aktualūs, nes ieškovės cituojamoje praktikoje buvo ginčas tarp draudikų, kai vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės draudikas ginčijosi su puspriekabės (priekabos) valdytojo civilinės atsakomybės draudiku. Atsakovė nėra draudikė, šiuo atveju nebuvo dvigubo draudimo ir, atsakovės žiniomis, puspriekabė iš viso nedalyvavo 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykyje. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja ir 20 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos. Reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo apie patirtą žalą dėl atsakovės, kaip draudėjos pareigų nevykdymo. Atsakovės teigimu, ieškovė remiasi išmokos mokėjimo taisyklių 60.5 punktu, tačiau minėta teisės norma numato, jog reikalaujama gali būti iki 20 procentų, t. y. negali siekti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, kas reiškia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos yra savaime neteisėtas, kadangi viršija maksimalų dydį. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad ieškovė vienu metu negali dvigubai reikalauti ir 50 procentų, ir 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės UAB „BML-trans“ 2 382,56 Eur sumą žalos atlyginimui, 16,94 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (2 399,50) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 498,04 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai; priteisė iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 159,94 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovės UAB „BML-trans“ naudai; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą tarp ieškovės ir atsakovės, yra būtina nustatyti tris aplinkybes: 1) ar 2018 m. gegužės 22 d. įvykusiame eismo įvykyje dalyvavo puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2) ar ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės 50 procentų dydžio draudimo išmokos; 3) ar ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės 20 procentų dydžio draudimo išmokos.
6. Teismas, pasisakydamas dėl puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (ne)buvimo, pažymėjo, jog eismo įvykio deklaracijoje, kurią pildė vairuotojai, nurodyta, jog susidūrimas tarp vilkiko ir automobilio įvyko vilkikui persirikiuojant iš vidurinės eismo juostos į dešiniąją, nepastebėjus automobilio. Teismas pažymėjo, jog, esant vilkikui su priekaba, vilkiko vairuotojui yra apsunkintos galimybes iš visų pusių matyti eisme dalyvaujančias transporto priemones, nei esant be priekabos. Teismas sprendė, jog dėl priekabos buvimo ir sudėtingesnio manevravimo su ja, vilkiko vairuotojas nepastebėjo šalia važiuojančio automobilio ir kliudė jį. Teismas konstatavo, kad eismo įvykio deklaracijoje nubraižyta eismo įvykio schema, transporto priemonės bei jų išdėstymas, atitinka tiek eismo įvykio deklaracijoje įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes, jog eismo įvykyje dalyvavo vilkikas su priekaba, tiek ir teismo nustatytas aplinkybes.
7. Teismas nurodė, kad labiau tikėtina, kad puspriekabė nebuvo aprašyta Hohenbruno greitkelių policijos skyriaus pateiktoje informacijoje apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius, kadangi eismo įvykis įvyko tarp vilkiko priekinės dalies ir automobilio, todėl nebuvo pagrindo aprašinėti puspriekabę. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog eismo įvykio deklaracijoje atsakovės vilkiko vairuotojas nurodė, kad vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo įmonė yra ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, todėl tikėtina, kad ši informacija buvo pateikta ir Vokietijos policijos pareigūnams, todėl nebuvo aiškintasi, ar puspriekabė yra apdrausta, ar ne.
8. Teismas, remdamasis teisiniu reglamentavimu ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog 2018 m. gegužės 22 d., Vokietijoje, eismo įvykyje dalyvavo vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
9. Teismas pažymėjo, jog atsakovės puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovė, išmokėjusi trečiajam asmeniui žalą, negalėtų nukreipti reikalavimo teisės į atsakingą asmenį dėl dalies draudimo išmokos, kadangi nebūtų draudiko, į kurį būtų galima nukreipti tokį reikalavimą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovė įgijo teisę reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovės, kadangi atsakovei tenka pareiga apdrausti puspriekabę, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o neįvykdžius minėtos pareigos, atsakovė turi atlyginti žalą, kuri buvo padaryta tretiesiems asmenims.
10. Teismas pažymėjo, jog ieškovė, būdama atsakovės draudikė pagal vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, buvo atsakinga už vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą tretiesiems asmenims, o ne viso transporto priemonės junginio, t. y. vilkiko ir puspriekabės. Teismas nurodė, kad nors pagal nusistovėjusią teismų praktiką, esant vilkiko ir puspriekabės junginiui, tretiesiems asmenims padarytą žalą atlygina tiek vilkiko draudikas, tiek ir puspriekabės draudikas, t. y. 50/50, tačiau šiuo atveju puspriekabė nebuvo apskritai apdrausta. Teismas sprendė, jog už žalą, kurią padarė puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri neturėjo draudimo apsaugos, kaip to reikalauja TPVCAPD įstatymo 4 straipsnis, atsako atsakovė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė žalos geruoju neatlygino, o ieškovei nebuvo pareigos atlyginti visos 4 221,92 Eur žalos trečiajam asmeniui, 2 165,96 Eur sumą, t. y. 50 procentų draudimo išmokos, priteisė ieškovei iš atsakovės (CK 6.280 straipsnis).
11. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju nustatyta ir neginčytina aplinkybė, kad atsakovė neįvykdė savo pareigos pranešti per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykį, dėl kurio ji yra atsakinga, nei po eismo įvykio, nei kai ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2018 m. birželio 20 d. pranešimu. Atsakovei, neįvykdžius pareigos informuoti apie eismo įvykį per įstatymų numatytą laiką, kyla pareiga atlyginti dalį išmokėtos draudimo išmokos pagal TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, ir Taisyklių 60 punkto papunkčius. Teismas, atsižvelgdamas į įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatytas aplinkybes, inter alia į pareigos pažeidimo aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir reikšmingumą, į išmokėtos draudimo išmokos dydį, padarė išvadą, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, priteistinas draudimo išmokos dydis mažintinas iki 5 procentų ieškovės išmokėtos draudimo išmokos, kaip atitinkančios teisingumo, protingumo principus bei proporcingos padarytos pareigos pažeidimui, t. y. iki 216,60 Eur (4 331,92 Eur x 5 procentai/100 procentų = 216,60 Eur).
12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl 866,38 Eur sumos priteisimo tenkintas iš dalies ir sumažintas iki 216,60 Eur, reikalavimą dėl 39,30 Eur palūkanų perskaičiavo. Teismas iš atsakovės priteisė 7,11 Eur palūkanų už 2 165,96 Eur sumą (2 165,96 Eur x 0,06 procentai / 365 dienų x 20 pradelstų dienų), ir 9,83 Eur palūkanų už 216,60 Eur sumą (216,60 Eur x 6 procentai / 365 dienų x 276 pradelstų dienų), bendrai 16,94 Eur palūkanų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „BML-trans“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą dalyje dėl 2 165,96 Eur žalos priteisimo ir šioje dalyje AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti; teismui sprendžiant, jog nėra pagrindo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą dalyje dėl 2 165,96 Eur žalos priteisimo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą dalyje dėl 108,30 Eur žalos priteisimo ir 8,47 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
13.1. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog eismo įvykyje, įvykusiame 2018 m. gegužės 22 d. Vokietijoje, be vilkiko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo ir puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas netinkamai įvertino byloje esančius paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių bei byloje esančius įrodymus, kas sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą. Atsakovė neturėjo galimybės pateikti rašytinius dokumentus, patvirtinančius minėtos puspriekabės buvimą Lietuvos Respublikoje eismo įvykio metu, kadangi jokie tą patvirtinantys rašytiniai dokumentai neegzistuoja.
13.2. Teismas nepagrįstai kritiškai įvertino aplinkybę, jog V. S. eismo įvykio deklaracijoje puspriekabės duomenis dėl patirto streso įrašė per klaidą. Atsakovė negali paaiškinti, kodėl V. S. eismo įvykio deklaracijoje nurodė šios puspriekabės duomenis – galbūt rado kokius nors vilkike užsilikusius tos puspriekabės dokumentus, galbūt dėl kitų priežasčių, tačiau priežastys esminės reikšmės neturi, kadangi teismas turėjo pareigą vertinti visų byloje esančių įrodymų visumą.
13.3. Teismas suabsoliutino M. D. elektroninio laiško turinį, nuvertindamas Hohenbruno greitkelių policijos skyriaus Informaciją apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius (toliau – Ataskaita) – oficialų rašytinį įrodymą. Atkreiptinas dėmesys, jog savo elektroniniame laiške M. D. rašė, jog jis turėjo avariją su vilkiku ir priekaba. Apie puspriekabę elektroniniame laiške M. D. nieko nėra nurodęs, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog M. D. patvirtinto puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavimą minėtame eismo įvykyje. Pažymėtina, jog priekaba ir puspriekabė yra dvi visiškai skirtingos transporto priemonės, viena su kita netgi nepanašios. Vilkikas be puspriekabės vizualiai atrodo tarsi būtų sukabintas su priekaba, todėl asmuo, neturintis patirties su sunkiuoju transportu, neskiriantis priekabos nuo puspriekabės, gali suklysti, nurodydamas, jog vilkikas yra su priekaba, kai iš tiesų prie vilkiko jokios priekabos prikabintos nėra.
13.4. Teismas nepagrįstai Ataskaitos turinį nuvertino motyvuodamas tuo, jog policija puspriekabės neaprašinėjo, kadangi susidūrimas įvyko tik tarp vilkiko ir lengvojo automobilio. Vadovaujantis į šią bylą pateiktų teisės aktų bei teismų praktikos ištraukomis, Vokietijoje vilkikas, sujungtas su kita transporto priemone, sudaro transporto priemonių junginį ir eismo įvykio dalyviais laikomi ne tik ta junginio dalis, kuri susidūrė su kita transporto priemone, o visos junginio dalys. Taigi policija neabejotinai turėjo pareigą aprašinėti visas transporto priemonių junginio dalis, ir tą būtų dariusi, jeigu tokios būtų buvusios.
13.5. Teismas, spręsdamas dėl puspriekabės dalyvavimo eismo įvykyje, rėmėsi niekuo neparemtomis prielaidomis, klaidingu M. D. tvirtinimu, kas sąlygojo neteisingą teismo išvadą apie puspriekabės dalyvavimą 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykyje. Teismas, ignoruodamas atsakovės argumentus ir perdėtą reikšmę suteikdamas ieškovės argumentams, nesivadovaudamas oficialiu rašytiniu įrodymu, nors jo turinio ieškovė leistinais įrodymais nepaneigė, iškreipė ieškovės ir atsakovės interesų pusiausvyrą, dėl ko teismo sprendimas naikintinas.
13.6. Draudimo išmoka mokama pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis teisės aktus, bet nei ieškovė, nei teismas nenurodė nė vieno Vokietijos teisės akto, kurio pagrindu turėtų būti sprendžiami tarpusavio ieškovės ir atsakovės teisiniai santykiai. Laikytina, kad teismas pritaikė atsakovei atsakomybę nesant tam jokio teisinio pagrindo, kas savaime yra neteisėta.
13.7. Šioje civilinėje byloje sprendžiami draudiko ir puspriekabės savininko teisiniai santykiai, t. y. ar ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės dalies draudimo išmokos, ir jeigu turi, tai tuomet, kokio dydžio. Teismas, priteisdamas iš atsakovės 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos iš esmės prilygino atsakovę draudikui. Su tokia teismo išvada sutikti negalima, kadangi nė vienas teisės aktas nenumato, jog už sukeltą eismo įvykį transporto priemonės savininkas atsako lygiomis dalimis kartu su draudiku. Lygių dalių principas įtvirtintas tik tarp draudikų, bet ne tarp draudiko ir transporto priemonės savininko. Nei Vokietijos teismų praktikoje, nei Vokietijos teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog transporto priemonės savininkas ar valdytojas, neapdraudęs vienos iš junginio dalių, atsako lygiomis dalimis kartu su kitos junginio dalies draudiku. Taigi šiuo atveju teismas, priteisdamas iš atsakovės 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, ne tik, kad pritaikė atsakovei atsakomybę nesant tam jokio Vokietijos teisėje įtvirtinto teisinio pagrindo, bet ir nustatė žalos dydį, kuris pagal Vokietijos teisės aktus yra taikytinas išimtinai specifiniuose draudikų santykiuose.
13.8. Net jei teismo išvada, jog ieškovė turi teisę regreso tvarka iš atsakovės reikalauti dalies draudimo išmokos, būtų teisinga, tai savaime nereiškia, jog ta dalis būtinai turėtų sudaryti 50 proc. Puspriekabė, net jei ir būtų dalyvavusi eismo įvykyje, iš esmės nebūtų turėjusi įtakos vilkiko (ne)susidūrimui su kita transporto priemone, todėl atsakovės atsakomybės dalis turėtų būti sumažinta.
13.9. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, jog 5 proc. draudimo išmoka priteistina nuo visos išmokėtos draudimo išmokos sumos. Atsakovė sutinka su teismo sprendimu priteisti iš atsakovės 5 proc. draudimo išmoką, tačiau neteisinga ir nesąžininga, jog suma skaičiuojama nuo visos išmokėtos ieškovės draudimo išmokos. Teismas nusprendė, jog atsakovė turi pareigą atlyginti 50 proc. draudimo išmokos ir taip pat nusprendė, jog atsakovė, grąžindama 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, nuo grąžinamos sumos privalo sumokėti dar papildomus 2,5 proc. (nuo visos sumos 5 proc.), kas akivaizdžiai atitinka dvigubos atsakomybės sampratą, kurios taikymas nėra leidžiamas. Iš atsakovės šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismui pripažįstant, jog atsakovė vis tik turi pareigą atlyginti 50 proc. draudimo išmokos ieškovei, turėtų būti priteista ne daugiau nei 108,30 Eur draudimo išmokos, kas sudaro 5 proc. draudimo išmokos sumą nuo ieškovei tenkančios atlyginti draudimo išmokos sumos. Atitinkamai turėtų būti perskaičiuota ir kompensacinių palūkanų suma, kuri sudarytų 8,47 Eur (108,30 Eur x 6 proc. / 365 d. x 276 pradelstų dienų).
14. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
14.1. Teismas, priimdamas sprendimą tinkamai vertino M. D. el. laiško turinį, kadangi vilkiko vairuotojas yra apeliantės darbuotojas ir suinteresuotas asmuo, kai tuo tarpu M. D. buvo nukentėjusioji šalis ir jam draudimo išmoką išmokėjo jo šalies draudimo bendrovė, t. y. jis niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi ir teikti priešingas aplinkybes. Šie M. D. paaiškinimai yra vienas iš byloje esančių rašytinių įrodymų (CPK 177 straipsnis), kuris bus teismo vertinamas visų įrodymų kontekste. Todėl atmestini apeliantės motyvai dėl CPK 192, 197 straipsnių nuostatų netinkamo taikymo.
14.2. Apeliantės pateikiamos aplinkybės nesudarė pagrindo nesiremti deklaracija, kadangi dalis minėtų „trūkumų“ yra užpildyti, kai kurių pildyti nereikėjo (pvz. 14 punktas pildomas, jeigu įvykis įvyko Lietuvoje). Pati deklaracija yra patvirtinta abiejų vairuotojų parašais, o į įvykio vietą buvo iškviesta policija, pradėta administracinė byla ir buvo surašytos visos aplinkybės, padarytos nuotraukos (minėtą faktą patvirtina ta pati Hohenbruno greitkelių policijos nuovados pateikta informacija apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius). Tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tad abejoti eismo įvykio deklaracija nėra jokio pagrindo.
14.3. Ieškovė pagrįstai laikosi pozicijos, jog ji turi į atsakovę regreso teisę 50 procentų išmokėtos sumos. Dar pirmosios instancijos teisme nagrinėjant šią bylą, ieškovė papildomai pateikė Vokietijos teisės aktų ištraukas, aktualias šiam ginčui.
14.4. Ieškovė nesutinka su apeliantės nurodymais dėl taikomos dvigubos atsakomybės. Šiuo atveju nebuvo įvykdyta pareiga pranešti apie įvykusį eismo įvykį ir bendradarbiauti su draudiku (tiek pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, tiek pagal draudimo sutartį), todėl ieškovė įgijo teisę pagal teisės aktus reikalauti dalį, t. y. 20 procentų draudimo išmokos, kai dėl 50 procentų dydžio draudimo išmokos, ieškovė visiškai atlygino trečiajam asmeniui žalą, nors pagal sudarytą 2018 m. balandžio 24 d. draudimo sutartį, ieškovė turėjo atlyginti tik 50 procentų draudimo išmokos. Šiuo atveju 5 proc. draudimo išmoka priteista nuo visos išmokėtos draudimo išmokos sumos laikytina pagrįsta ir proporcinga.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmestinas.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nenustačius CPK 329 straipsnio 2-3 dalyse nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindus.
16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar teismas, nustatęs, kad 2018 m. gegužės 22 d. įvykusiame eismo įvykyje dalyvavo puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tinkami aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso normas, ar ieškovė turi teisinį pagrindą reikalauti iš atsakovės 50 procentų dydžio draudimo išmokos; ar ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės 20 procentų dydžio draudimo išmokos.
17. Dėl įrodymų, susijusių su puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavimu eismo įvykyje, vertinimo.
18. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
19. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).
20. Nagrinėjamoje byloje atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje ir be pagrindo padarė išvadą, jog puspriekabė, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavo eismo įvykyje.
21. Savo poziciją atsakovė grindžia iš esmės tuo, kad eismo įvykio metu puspriekabė stovėjo privačiame kieme Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys šią aplinkybę neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimą reglamentuojančios Civilinio proceso kodekso normos nenumatė kliūčių įrodinėti šį faktą kitais leistinais įrodymais (liudytojų parodymais) arba teikti įrodymus, patvirtinančius nuomos ar kitokių teisnių santykių tarp atsakovės ir privataus kiemo, kur buvo saugomas atsakovės transportas, savininko buvimą. Tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta; apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės patvirtina, kad jų nėra.
22. Apeliantė teigia, kad teismas be pagrindo kritiškai įvertino aplinkybę, kad atsakovės vairuotojas eismo įvykio deklaracijoje puspriekabės duomenis įrašė per klaidą dėl patirto streso. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vertina bylos įrodymus vadovaudamasis ir bendros logikos dėsniais; sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad eismo įvykis buvo nedidelio masto (šoninis automobilių susidūrimas), atsakovės vairuotojas yra profesionalas, todėl mažai tikėtina, kad jis dėl eismo įvykio patyrė tokį stiprų stresą, jog į deklaraciją įrašė eismo įvykyje nedalyvavusią puspriekabę. Reikšmingas pirmosios instancijos teismo pastebėjimas, kad vairuotojas prisiminė ir įrašė į deklaraciją puspriekabės valstybinį numerį, nors VĮ „Regitra“ duomenimis, puspriekabė nuo 2017 m. spalio 1 d. yra išregistruota ir negalėjo būti naudojama.
23. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo suabsoliutino kito eismo įvykio dalyvio M. D. elektroninio laiško turinį, kuris nurodė, kad eismo įvykyje dalyvavo vilkikas su priekaba. Apeliantė argumentuoja, kad priekaba ir puspriekabė yra dvi visiškai skirtingos transporto priemonės; vizualiai vilkikas be puspriekabės atrodo kaip vilkikas su priekaba, t. y. M. D. laiške esantis nurodymas, kad prie vilkiko buvo prikabinta priekaba klaidina teismą ir neįrodo, jog eismo įvykyje dalyvavo puspriekabė. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus kaip subjektyvius; pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino M. D. elektroniniame laiške pateiktą informaciją, kaip nurodymą, kad autoįvykyje dalyvavo transporto priemonių – vilkiko ir puspriekabės junginys; bylos duomenimis, M. D. nėra profesionalus vairuotojas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad žala jam atlyginta ir jis neturi jokių motyvų teikti tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl netikslus eismo įvykyje dalyvavusio transporto priemonių junginio dalių pavadinimas nepaneigia elektroninio laiško, kaip rašytinio įrodymo, reikšmės. Atmetami apeliantės argumentai, kad pateiktas dokumentas neatitinka CPK 192 straipsnio nuostatų, nes M. D. nebuvo apklaustas liudytoju. Civilinio proceso kodeksas reglamentuoja atvejus, kai tam tikri faktai gali būti įrodinėjami tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis. Nagrinėjamoje byloje tokių ribojimų nenumatyta, o elektroninis susirašinėjimas teismų praktikoje seniai vertinamas kaip leistinas įrodymas – paprastas rašytinis įrodymas.
24. Apeliantė teigia, kad teismas be pagrindo nesivadovavo oficialiu rašytiniu įrodymu – Hohenburgo greitkelių policijos skyriaus informacija apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius (Ataskaita), kuris yra oficialus rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 192 straipsnio 2 dalis). Ataskaitoje neaprašytas puspriekabės dalyvavimas eismo įvykyje, pridėtoje schemoje vilkiko shematinis brėžinys taip pat vaizduoja vilkiką be puspriekabės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad eismo įvykis buvo aiškus, buvo tiriamas supaprastinta tvarka, susidūrimas įvyko tik su vilkiko priekine dalimi, todėl tikėtina, kad nebuvo pagrindo aprašinėti puspriekabės. Eismo įvykio deklaracijoje vilkiko vairuotojas nurodė, kad vilkiko, kuriuo valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo įmonė yra ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ši informacija buvo pateikta ir Vokietijos kelių policijos pareigūnams, dėl ko nebuvo tikslo tikrinti vairuotojo pateiktos informacijos, kad puspriekabė yra apdrausta.
25. Apeliantė taip pat teigia, kad, jeigu eismo įvykyje būtų dalyvavusi neapdrausta puspriekabė, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nebūtų skyręs patikėtinio žalai administruoti; tuo trapu toks patikėtinis buvo skirtas, o tai reiškia, kad eismo įvykyje dalyvavęs vilkikas buvo tinkamai apdraustas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog eismo įvykyje dalyvavęs vilkikas buvo tinkamai apdraustas, tačiau tai neįrodo, kad nepadrausta puspriekabė eismo įvykyje nedalyvavo. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes labiau tikėtina, jog faktas, kad eismo įvykyje dalyvavo neapdrausta puspriekabė, buvo nuslėptas nuo įvykį užfiksavusių Vokietijos pareigūnų.
26. Apibendrindama, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiagos duomenimis, abu eismo įvykio dalyviai nurodė, kad eismo įvykyje dalyvavo vilkiko ir puspriekabės junginys; vertinant Hohenburgo greitkelių policijos skyriaus informaciją apie supaprastinta tvarka surašytus eismo įvykius (Ataskaitą) kartu su atsakovės vairuotojo pateikta eismo įvykio deklaracija darytina išvada, kad Ataskaitos duomenys nepaneigia fakto, kad puspriekabė dalyvavo eismo įvykyje. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad puspriekabė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pirmosios instancijos tesimas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą ir padaręs išvadą, kad eismo įvykyje dalyvavo transporto priemonių (vilkiko ir puspriekabės) junginys, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
27. Dėl 50 proc. dydžio draudimo išmokos priteisimo.
28. Apeliantė nurodė, kad jeigu neapdrausta puspriekabė ir būtų eismo įvykyje dalyvavusi, atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė įgijusi teisę reikalauti dalies draudimo išmokos išmokėjimo. Apeliantės vertinimu, teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo pagrindo vadovautis Vokietijos Aukščiausiojo teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, pateiktais išaiškinimai, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Atsižvelgiat į Vokietijos įstatymus ir išaiškinimą, nukentėję asmenys (draudikų biurai), remdamiesi bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, turi teisę reikalauti, kad visą žalą atlygintų bet kuris iš junginio dalių (draudikas ar valdytojas). Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, jog nukentėjęs asmuo pasirinko reikalavimą reikšti vilkiko draudikui ir savo teisę pagal Vokietijos teisės aktus yra įgyvendinęs. Teismas, priteisdamas iš atsakovės 50 proc. draudimo išmokos, prilygimo atsakovę draudikui, tačiau nei vienas teisės aktas nenumato, kad už sukeltą eismo įvykį transporto savininkas atsako lygiomis dalimis su draudiku. Nei Vokietijos teismų praktikoje, nei Vokietijos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad savininkas, neapdraudęs vienos iš junginio dalių, atsako lygiomis dalimis su kitos junginio dalies draudiku; teismas taikė atsakovei atsakomybę nesant jokio Vokietijos teisėje įtvirtinto teisino pagrindo, bei nustatė žalos dydį, kuris pagal Vokietijos teisės aktus yra taikytinas išimtinai specifiniuose draudimo santykiuose.
29. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė Vokietijos teisės aktų ištraukas, aktualias šiam ginčui – Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą IV ZR 279/08, Vokietijos Kelių eismo įstatymo 7 str. l d., Privalomojo draudimo įstatymo 3 str. Nr. l., Vokietijos CK 421 str.
30. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo (IV ZR 279/08) išaiškinimą ,,transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai“. Vadovaujantis Vokietijos Kelių eismo įstatymo 7 straipsnio l dalimi, Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio Nr. l, Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, draudikai atsako solidariai. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį (CK 6.9 straipsnis).Tokį pat išaiškinimą yra pateikęs ir Vokietijos žaliosios kortelės biuras. Pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 7 straipsnio 1 dalį, jeigu žalos padaroma eksploatuojant transporto priemonę ar su ja susietą priekabą, šią žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina transporto priemonės ar priekabos valdytojas. Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) 1 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę.
31. Kaip matyti iš teikiamo Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo turinio, toks teisinis reglamentavimas aiškinamas kaip reiškiantis, kad į vieną junginį sujungus vilkiką ir priekabą, kai visą junginį valdo vienas vairuotojas, priekabos valdytojo pareiga apdrausti ne tik pačią priekabą, bet ir jos vairuotoją, lemia priekabos draudiko pareigą atlyginti vilkiko, o kartu ir viso transporto priemonių junginio, vairuotojo veiksmais padarytą žalą. Kitaip tariant, kadangi vilkikas ir priekaba, vairuojami vieno asmens, vertinami kaip vientisas junginys, tiek vilkiko, tiek ir priekabos valdytojas atsako už visą žalą, kuri gali atsirasti eksploatuojant junginį ir privalo šią atsakomybę apdrausti. Taigi vilkiko draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016).
32. Nagrinėjamu atveju apeliantė (puspriekabės valdytoja) pažeidė Vokietijos privalomojo draudimo įstatyme ir TPVCAPDĮ numatytą pareigą apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę. Dėl šio apeliantės neteisėto neveikimo ieškovė, kaip vilkiko draudikė, išmokėjusi draudimo išmoką nukentėjusiajam, neteko Vokietijos įstatymų numatytos teisės reikalauti iš puspriekabės draudiko už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo. Esant tokioms bylos aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog už žalą, kurią padarė vilkiko ir puspriekabės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri neturėjo draudiminės apsaugos, vairuotojas atsako atsakovė (apeliantė). Kadangi atsakovė žalos geruoju neatlygino, teismo priteista suma – 2 165,96 Eur arba 50 proc. draudimo išmokos yra proporcinga padarytam pažeidimui.
33. Dėl 5 proc. draudimo išmokos priteisimo.
34. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog 5 proc. draudimo išmoka priteistina nuo visos išmokėtos draudimo sumos, nes teismas nusprendė, kad atsakovė turi pareigą atlyginti 50 proc. draudimo išmokos ieškovei; tai vertintina, kaip dvigubos atsakomybės taikymas. Atitinkamai turėtų būti perskaičiuota ir kompensacinių palūkanų suma.
35. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė reikalavimą dėl papildomos 20 procentų dydžio draudimo išmokos, t. y. 866,38 Eur, grąžinimo iš atsakovės TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 22 straipsnio 2 dalies pagrindu, dėl nepranešimo apie eismo įvykį, nebendradarbiavimo su draudiku, kadangi ieškovė apie draudžiamąjį įvyki sužinojo ne iš atsakovės, o iš savo atstovo Vokietijoje Inter Europe 2018 m. birželio 20 d. (praėjus mėnesiui laiko nuo draudžiamojo įvykio dienos).
36. Pirmosios instancijos tesimas konstatavo, kad atsakovė neįvykdė savo pareigos pranešti per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie 2018 m. gegužės 22 d. eismo įvykį, dėl kurio ji yra atsakinga, nei po eismo įvykio, nei kai ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2018 m. birželio 20 d. pranešimu; apeliantė šių faktinių aplinkybių neginčija. Teismas pripažino, kad atsakovei kyla pareiga atlyginti dalį išmokėtos draudimo išmokos pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 60 punktą. Vertinant grąžintinos išmokos dydį, teismas vadovavosi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad „<...> Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką“. Taisyklių 63 punkte taip pat nurodyta, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sumažino grąžintinos draudimo išmokos dalį iki 5 proc. nuo visos nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos sumos, kas sudaro 216,60 Eur.
37. Teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendimo motyvais, kad teismo priteista grąžintinos draudimo išmokos suma yra proporcinga padarytam pažeidimui ir mažinti ją dar 50 proc. nėra pagrindo; atitinkami nėra pagrindo mažinti kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos.
38. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
40. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė prašo priteisti 280 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme, patirtų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus.
41. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnis). Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų maksimalių priteistinų atstovavimo išlaidų dydžių, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovės.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BML-trans“ (juridinio asmens kodas 302845220) 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Loreta Braždienė
Virginijus Kairevičius
Tatjana Žukauskienė