Baudžiamoji byla Nr. 1A-244-396/2015

                                                                            Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00216-2008-7

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                            1.2.14.6.2.; 1.2.17.13.; 1.2.18.10.; 

                2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

N u O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Albino Bielskio, Elenos Vainienės,

sekretoriaujant Martynai Paušaitei, Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

gynėjui advokatui V. V.,

nuteistajam A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 209 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 800 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. J. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo.

Iš A. J. priteista J. K. 164 242,08 Lt UAB ,,Duomenys neskelbtini“ padarytai žalai atlyginti, kitoje dalyje BUAB ,,Duomenys neskelbtini“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.  

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. pasisavino jo žinioje buvusį didelės 164 242,08 Lt vertės svetimą, UAB “(duomenys neskelbtini)” priklausantį turtą:

- 120 000 Lt vertės pateikdamas UAB “(duomenys neskelbtini)”, tvarkiusiai UAB “(duomenys neskelbtini)” buhalterinę apskaitą, įtraukti į apskaitą suklastotas sąskaitas faktūras: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP001, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP002, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP007, bei suklastotus VšĮ “(duomenys neskelbtini)” kasos pajamų orderių kvitus: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP002, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP003, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP006, pagal kuriuos UAB “(duomenys neskelbtini)” tariamai už paslaugas sumokėjo įmonei “(duomenys neskelbtini)”;

- 44 242,08 Lt vertės statybines medžiagas, kurias UAB “(duomenys neskelbtini)” pirko iš UAB “(duomenys neskelbtini)” pagal PVM 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą SUG Nr. 0001132 ir 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą SUG Nr. 0001131. 

Taip pat A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pateikdamas UAB “(duomenys neskelbtini)”, tvarkiusiai UAB “(duomenys neskelbtini)” buhalterinę apskaitą, įtraukti į apskaitą minėtas suklastotas sąskaitas faktūras: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP001, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP002, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP007, bei suklastotus VšĮ “(duomenys neskelbtini)” kasos pajamų orderių kvitus: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP002, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP003, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP006, apgaulingai tvarkė UAB „Duomenys neskelbtini“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB “(duomenys neskelbtini)” veiklos rezultato, įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Taip pat A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriumi, pagal šios bendrovės įstatų 47 straipsnį kaip bendrovės vadovas privalėdamas veikti bendrovės naudai, pagal 88 straipsnio 88.1 punktą, būdamas atsakingas už UAB “(duomenys neskelbtini)” veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, žymiai pablogino UAB “(duomenys neskelbtini)” finansinę padėtį, o tai lėmė bendrovės nemokumo atsiradimą ir bankrotą. Dėl to A. J. padarė didelę, t. y. 141 984,52 Lt turtinę žalą kreditoriams. Sąmoningai blogas įmonės valdymas pasireiškė šiais veiksmais:

- pirko statybines medžiagas iš UAB “(duomenys neskelbtini)” pagal PVM 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą SUG Nr. 0001132 ir 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą SUG Nr. 0001131 už 44 242,08 Lt, nors šios medžiagos nebuvo panaudotos įmonės pajamoms uždirbti;

- nepagrįstai sumažino savo, kaip atskaitingo asmens, pagal avansines apyskaitas     120 000 Lt skolą UAB “(duomenys neskelbtini)”, pateikdamas į buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančius VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytus dokumentus: 2008 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. APP 001 už 30 000 Lt; 2008 m. liepos 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. APP002 dėl 30 000 Lt apmokėjimo; 2008 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. APP004 dėl 30 000 Lt apmokėjimo; 2008 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. APP007 dėl 30 000 Lt apmokėjimo; 2008 m. birželio 2 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP002; 2008 m. liepos 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP003; 2008 m. rugpjūčio 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP004; 2008 m. rugsėjo 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP006, kuriuose užfiksuotas tariamas iš viso 120 000 Lt apmokėjimas už VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ nesuteiktas paslaugas;

- patvirtino nepilnai nusidėvėjusių pagrindinių priemonių nurašymą: 2008 m. rugpjūčio 6 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITSl kompiuterinę įrangą „Mikronas“, kurio likutinė vertė 6 922,64 Lt; 2008 m. rugpjūčio 13 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITS2 kompiuterį „ACER su Windows XP“, kurio likutinė vertė 593,65 Lt; 2008 m. rugpjūčio 25 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITS3 tentą su karkasu, kurio likutinė vertė     1 195,73 Lt; 2008 m. rugpjūčio 25 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITS4 tentą su karkasu, kurio likutinė vertė 1 219,21 Lt; 2008 m. rugpjūčio 25 d. medžiagų nurašymo aktais Nr. ITS5, Nr. ITS6, Nr. ITS7, Nr. ITS8, Nr. ITS9, Nr. ITS10, Nr. ITS11 – septynis tentus su karkasu, kurių likutinė vertė 6 630,89 Lt; 2008 m. rugpjūčio 27 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. ITS13 kompiuterį „Compaq HEL81“, kurio likutinė vertė       1 088,01 Lt;

- patvirtino 2008 m. lapkričio 7 d. nurašymo aktu Nr. 2 mažaverčių ir greitai susidėvinčių daiktų, t. y. kėdžių, kompiuterio stalo, lentynų, kopėčių ir kt. inventoriaus už 6 027,72 Lt nurašymą nuo apskaitos, nenurodant nurašymo priežasties.

A. J. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2007 m. gegužės 5 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, tyčia, pažeisdamas 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio reikalavimus, siekdamas išvengti 1 435,93 Lt pelno mokesčio sumokėjimo į 2007 metų metinę pelno mokesčio deklaraciją, įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y. balanse, ir pelno (nuostolių) ataskaitoje neparodė piniginių lėšų likučio 105 480,49 Lt, o įsipareigojimų dalyje neparodė 38 992,92 Lt skolos „SEB VB Lizingas“, registruotos Saltoniškių g. 12, Vilniuje, ir šią deklaraciją 2008 m. balandžio 16 d. pateikė Panevėžio apskrities VMI, adresu: Durpyno g. 3, Panevėžys.

Nuteistojo A. J. gynėjas advokatas V. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

- A. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 209 straipsnį išteisinti;

- A. J. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, ir pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos bausmės vykdymą atidėti;

- pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl 164 242,08 Lt priteisimo J. K., ir iš A. J. priteisti ne daugiau nei 15 041,25 Lt.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, o skundžiamajame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių. Be to, dalį įrodymų teismas atsisakė priimti ir nagrinėti teismo posėdyje, dėl to neteisingai išsprendė bylą, neatskleidė bylos esmės, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmes, neteisingai taikė procesines ir materialinės teisės normas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog A. J. pasisavino jam patikėtą turtą grindė šiais įrodymais: VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. R. ir šios įstaigos darbuotojos L. T. parodymais, t. y. kad šios įstaigos darbuotojai jokių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ reklaminių plakatų neklijavo, nes neturėjo tam darbuotojų, o pinigų iš A. J. už tai negavo; liudytojo T. T. parodymais apie tai, kad ir jis pinigų iš A. J. negavo už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ reklaminių plakatų klijavimą bei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateikta pažyma, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ santykių su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neturėjo. Tačiau gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, neteisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, nesigilino į faktiškus santykius tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“.

Skunde pažymima, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ visoje Lietuvoje organizuoja reklamines akcijas, dėl kurių bendrovė turi ilgalaikius susitarimus su reklaminėmis agentūromis. Be to, 2008 metais buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuri gaudavo tiesioginius užsakymus reklaminei kompanijai iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ne visada įvykdydavo visą reklaminę kompaniją, todėl samdydavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (subrangos pagrindai). Tai reiškia, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neturėjo ir negalėjo turėti tiesioginių finansinių – ūkinių santykių. Finansinius ir dalykinius santykius faktiškai turėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bei atitinkamai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ gautus užsakymus dėl reklaminės kompanijos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. – 2008 m. pradžioje, įvykdydavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Šias aplinkybes nurodė visi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, apklausų metu.

Skunde tvirtinama, kad 2008 m. pradžioje, dėl finansinių sunkumų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ privalėjo sumažinti darbuotojų skaičių, tačiau sutartis tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ galiojo, todėl A. J. kreipėsi į T. T. dėl nesudėtingo darbo atlikimo, t. y. išklijuoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ reklaminius plakatus. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir T. T. nurodyta VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. gegužės 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią buvo sutarta, kad už reklaminių plakatų klijavimą kas mėnesį bus mokama 30 000 Lt. Tai, kad už atliktus darbus kas mėnesį buvo sumokama po 30 000 Lt, patvirtina ir VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderių kvitai. Nors VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. R., vadybininkė L. T. bei T. T. pirmosios instancijos teisme neigė, kad iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ gavo 120 000 Lt bei tvirtino, jog neatliko jokių darbų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai, tačiau tokius jų parodymus, gynėjo nuomone, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. paslaugų teikimo sutartis, PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderių kvitai.

Apeliantas skunde prašo atsižvelgti į tai, kad VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterijoje pirmiau minėtų buhalterinių dokumentų antri egzemplioriai yra perbraukti kaip negaliojantys, tuo tarpu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterijoje esantys tų pačių dokumentų egzemplioriai yra nesubraukyti. Todėl, apelianto nuomone, vien ta aplinkybė, kad buhalterinis dokumentas yra perbrauktas, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog piniginė operacija nebuvo atlikta.

Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą neištyrė bei neįvertino, ar darbai faktiškai buvo atlikti, t. y. ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turi pretenzijų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl reklaminių plakatų klijavimo, ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitė su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už tinkamai atliktus darbus. Pasak apelianto akivaizdu, kad plakatai buvo išklijuoti, todėl nebuvo pagrindo neatsiskaityti už atliktą darbą. Be to, pažymima, kad byloje buvo pateikti duomenys apie tai, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2008 metais (kai į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas teikė VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) reguliariai banko pavedimu mokėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už reklaminių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ plakatų išklijavimą, t. y. A. J. veikė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai, nes už neatliktus darbus užsakovas – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nebūtų mokėjusi.

Skunde apeliantas pažymi, kad būtinas turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Tuo tarpu A. J. žalos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ net ir negalėjo padaryti, nes jis apmokėjo už bendrovės naudai atliktą darbą (reklaminių plakatų klijavimą), už kurį UAB ,,Duomenys neskelbtini“ gavo pajamas iš užsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad A. J. buvo inkriminuota, jog jis (nuteistasis) pasisavino visas medžiagas, kurios buvo pirktos iš J. G. firmos ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal aštuonias sąskaitas už 123 423,5 Lt. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tik pagal dvi paskutines sąskaitas (SUG Nr. 0001131 ir SUG Nr. 0001132) buvo įsigytos santechnikos, apdailos ir šiltinimui skirtos medžiagos už 44 242,08 Lt, kurios negalėjo būti naudojamos bendrovės veikloje, todėl visas medžiagas, pirktas pagal dvi paskutines sąskaitas, A. J. pasisavino. Tuo tarpu likusius 79 181,42 Lt, pašalino iš kaltinimo.

Skunde apeliantas tvirtina, kad visos medžiagos, pirktos pagal dvi paskutines sąskaitas, buvo skirtos bendrovės veiklai, nes bendrovės buveinės patalpos buvo nuomojamos, senos, todėl dalis medžiagų buvo kaupiamos būtinam remontui. Be to, medžiagos buvo įsigyjamos žemomis kainomis bei sandėliuojamos, turint tikslą ateityje išmainyti į kitas gamyboje naudojamas medžiagas. Apelianto nuomone, būtina atsižvelgti ir sąskaitų turinį, iš kurių matyti, kad buvo perkamos ne tik santechnikos, apdailos ir šiltinimui skirtos medžiagos, bet ir varžtai, lankstai, įvairūs vamzdžiai stendų gamybai, dažai, vamzdžiai stendams, elektros instaliacijos, įrankiai ir kt.

Pasak apelianto, akivaizdu, kad pagal dvi paskutines sąskaitas (SUG Nr. 0001131 ir SUG Nr. 0001132) medžiagos už 29 200,83 Lt buvo pagrįstai panaudotos gamyboje, o kita dalis – sandėliuota. Todėl, gynėjo teigimu, 29 200,83 Lt turi būti iš kaltinimo taip pat pašalinti, o nuteistojo A. J. nusikalstama veika iš BK 183 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama į BK 183 straipsnio 1 dalį, nes likusi suma, t. y. 15 412,25 Lt neviršija 250 MGL dydžio sumos.

Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. J. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, jog jis pateikė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įtraukti į apskaitą iš VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ gautas suklastotas sąskaitas ir kasos pajamų orderių kvitus, dėl ko pagal specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimą teismo posėdyje nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultato, įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Pasak apelianto, specialisto išvadoje negali būti konstatuota apie dokumento suklastojimą, nes specialistas tokio tyrimo neatliko. Gynėjo nuomone, specialistas galėjo vertinti tik perduotus buhalterinius dokumentus. Be to, dokumentų klastojimas A. J. nebuvo inkriminuotas, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad specialistas negali nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultato, įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros dėl suklastotų dokumentų pateikimo, yra visiškai nepagrįsta.

Skunde prašoma atsižvelgti ir į tai, kad pats A. J. buhalterinės apskaitos netvarkė, buhalterinių dokumentų neslėpė, nenaikino ir negadino, nes visą apskaitą tvarką UAB ,,(duomenys neskelbtini)“.

Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad 2008 m. gruodžio 31 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tapo nemoki dėl neįvykusių pirkimų iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (120 000 Lt) pirktų medžiagų, ir iš J. G. firmos ,,(duomenys neskelbtini)“ (44 242,08 Lt). Pasak gynėjo, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo sumokėta 120 000 Lt už atliktą darbą, todėl A. J. žalos bendrovei nepadarė bei nepasisavino visų iš J. G. firmos ,,(duomenys neskelbtini)“ pirktų prekių.

Skunde tvirtinama ir tai, kad nors skundžiamame nuosprendyje buvo konstatuota, jog dėl netinkamo vadovavimo A. J. padarė kreditoriams 141 981,52 Lt žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, iš ko ši suma susideda. Gynėjo nuomone, nesant patikėto turto pasisavinimo, ši suma gali būti ir žymiai mažesnė, t. y. nesiekti 17 650 Lt, kas nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 209 straipsnio sudėties, nes pagal BK 212 straipsnį didelė žala kreditoriams atsiranda tada, kai suma viršija 150 MGL. Atsižvelgiant į tai, A. J. pagal BK 209 straipsnį turi būti išteisintas.

Apeliantas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš A. J. priteisė 164 242,08 Lt žalai atlyginti.

Apelianto nuomone, perkvalifikavus A. J. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį, yra pagrindas skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nusikaltimas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, dėl to atsiranda pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. A. J. praeityje nėra teistas, dirba, todėl galės sumokėti priteistą skolą. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

            Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį, nepatikrino nagrinėjamos bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), todėl teismas nagrinėdamas iš naujo bylą apeliacine tvarka, privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus išaiškinimus ir iš naujo patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl apygardos teismo viso nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 331 straipsnio reikalavimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

              A. J. ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

              Nuteistojo A. J. gynėjo V. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

           Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Panevėžio apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. J. kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta.

              Apeliaciniame skunde nuteistojo A. J. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Pažymėtina, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką procesas reglamentuojamas BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija, todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai yra būtina sąlyga vertinant įrodymus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apelianto išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymėtina, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės, atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės bei nepatvirtina teismo šališkumo. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas paties nuteistojo A. J., liudytojų parodymus, specialisto išvadą, rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau apeliaciniame skunde priešingai, vadovaujasi tik nuteistajam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

              Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad nuteistojo A. J. nusikalstama veika iš BK 183 straipsnio 2 dalies turi būti perkvalifikuota į BK 183 straipsnio 1 dalį. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad apeliantui nepriimtinos Panevėžio apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

Pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

A. J. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d., būdamas UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriumi, veikdamas vieninga tyčia, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB “(duomenys neskelbtini)” priklausantį turtą už 164 242,08 Lt.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.

Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra.

Be to, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – tiesioginė tyčia. Turto pasisavinimo atveju tiesioginė tyčia reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, priimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį pasiimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes.

Vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį, įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-373/2012).

Teismų praktikoje nurodoma, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja, tačiau nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, Nr. 2K-440/2005, Nr. 2K-202/2006, Nr. 2K-213/2006, Nr. 2K-47/2007, Nr. 2K-108/2008, Nr. 2K-61/2009). Be to, pasisavinimu gali būti pripažintas ir įmonės pinigų pervedimas į kitos įmonės sąskaitą pagal fiktyvius sandorius, vėliau juos paimant atgal grynaisiais pinigais ir panaudojant ne įmonės reikmėms, o kitiems tikslams.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. J. dirbdamas UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriumi, nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d., žinodamas, jog realiai tarp UAB “(duomenys neskelbtini)” ir VšĮ “(duomenys neskelbtini)” jokie sandoriai nėra įvykę, pateikė UAB “(duomenys neskelbtini)”, tvarkiusiai UAB “(duomenys neskelbtini)” buhalterinę apskaitą, įtraukti į apskaitą sąskaitas faktūras: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP001, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP002, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP007, bei VšĮ „Duomenys neskelbtini“ kasos pajamų orderių kvitus: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP002, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP003, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP006, pagal kuriuos UAB “(duomenys neskelbtini)” tariamai sumokėjo 120 000 Lt už paslaugas VšĮ “(duomenys neskelbtini)”.

Nors nuteistasis A. J. viso proceso metu tvirtino, kad pagal UAB “(duomenys neskelbtini)” 2008 m. gegužės 1 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. l (5 t., 53-54 b. l.), paslaugų pirkimas iš VšĮ “(duomenys neskelbtini)” pagal nurodytas sąskaitas faktūras įvyko ir pinigai buvo sumokėti, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, vien tik šių nuteistojo parodymų pareikštam kaltinimui paneigti nepakanka.

Remiantis byloje pateikta specialisto išvada Nr. 5-5/76 matyti, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” 2008 metais apskaitoje užregistravo paslaugų pirkimą už 120 000 Lt iš VšĮ “(duomenys neskelbtini)” ir apmokėjimą už šias paslaugas. Tačiau nustatyta, kad paslaugos už 120 000 Lt realiai nebuvo atliktos, o pinigai už paslaugas nebuvo sumokėti ir dėl to UAB “(duomenys neskelbtini)” patyrė 120 000 Lt nuostolį (4 t., 148-167 b. l.). Tai, kad VšĮ “(duomenys neskelbtini)” nesuteikė jokių paslaugų UAB “(duomenys neskelbtini)” ir už tai, bendrovė nesumokėjo 120 000 Lt, patvirtina ir liudytojų A. R. (1 t., 74-75, 76-77 b. l.; 9 t., 10-11 b. l.), T. T. (1 t., 128-129 b. l.; 9 t., 16 b. l.), L. T. (1 t., 91-92 b. l.; 9 t., 20-21 b. l.), V. Š.-T. (1 t., 93-95 b. l.; 9 t., 15 b. l.), K. P. (1 t., 109-110 b. l.; 9 t., 11-12 b. l.) parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į šių liudytojų parodymus, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, todėl Panevėžio apygardos teismas pagrįstai ir teisingai jais vadovavosi pagrindžiant nuteistojo A. J. kaltę.

Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad nors iš byloje pateiktų 2008 m. gegužės 1 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. l (1 t., 97-98 b. l.) bei kasos pajamų orderių (1 t., 99-103 b. l.) matyti, jog ant jų yra VšĮ “(duomenys neskelbtini)” direktoriaus A. R. parašai, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai nepatvirtina aplinkybių kad UAB “(duomenys neskelbtini)” pirko paslaugas iš VšĮ “(duomenys neskelbtini)”. VšĮ “(duomenys neskelbtini)” direktorius A. R. nuosekliai tvirtino, kad šiuos dokumentus jis galėjo pasirašyti tarp daugybės jam pateiktų kitų dokumentų, neatkreipdamas dėmesio į jų turinį. Taip pat liudytojas A. R. parodė, kad aptariamuose dokumentuose nurodyti darbai nebuvo atlikti, o pinigai – nesumokėti, nes 2008 metais UAB “(duomenys neskelbtini)” iš VšĮ “(duomenys neskelbtini)” nieko nepirko ir pinigų nemokėjo. Liudytojas taip pat pažymėjo ir tai, kad VšĮ “(duomenys neskelbtini)” nebūtų turėjusi nei darbuotojų, nei galimybių, paslaugų teikimo sutartyje nurodytiems darbams atlikti, nes VšĮ “(duomenys neskelbtini)” buvo įkurta prie įmonės „Aukštaitijos pramogos“, jog kaip paramos gavėjas gautų finansavimą iš rėmėjų, organizuojant šventinius renginius. Be to, aplinkybes, kad UAB „Duomenys neskelbtini“ pateikti dokumentai buvo pasirašyti per klaidą ir pagal 2008 m. gegužės 1 d. paslaugų teikimo sutartį nebuvo atlikti jokie darbai, o kasos pajamų orderiuose nurodytų sumų VšĮ “(duomenys neskelbtini)” iš UAB “(duomenys neskelbtini)” negavo, patvirtino ir liudytojai L. T., T. T., V. Š.-T..

Nors apeliaciniame skunde apeliantas išsamiai išdėsto aplinkybes apie tai, kad nagrinėjamojoje byloje buvo pateikti duomenys apie tai, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tuo pačiu laikotarpiu, t. y. 2008 metais, sistemingai banko pavedimu mokėjo UAB ,,Duomenys neskelbtini“ už reklaminių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ plakatų išklijavimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šie duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų dėl paslaugų iš VšĮ “(duomenys neskelbtini)” pirkimo ir pinigų sumokėjimo. Be to, šių aplinkybių nei patvirtino, nei paneigė, ir apeliacinio proceso metu pateikti sąskaitų išrašai (9 t., 102-153 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atsižvelgti ir į tai, kad specialisto išvadoje Nr. 5-5/76 nustatyta, jog visi UAB “(duomenys neskelbtini)” pardavimai 2008 metais sudarė 315 905 Lt. Be to, apskaitoje buvo įregistruota, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., UAB “(duomenys neskelbtini)” uždirbo 54 279,9 Lt pajamų už atliktas reklamos klijavimo paslaugas (t. y. gegužės mėnesį – 45 564,90 Lt, birželio mėnesį – 1 667 Lt, liepos mėnesį – 4 738 Lt, rugpjūčio mėnesį – 2 310 Lt). Taip pat apskaitoje buvo parodyta, kad bendrovė pirko iš VšĮ “(duomenys neskelbtini)” 120 000 Lt vertės paslaugas. Tačiau iš šių pateiktų duomenų matyti, kad bendrovė už reklamos klijavimo paslaugas uždirbo 65 720,01 Lt pajamų mažiau (120 000 – 54 279,90) nei įformino reklamos klijavimo paslaugų pirkimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 120 000 Lt VšĮ “(duomenys neskelbtini)” nebuvo sumokėti ir nėra objektyvių duomenų apie šių lėšų panaudojimą UAB “(duomenys neskelbtini)” veiklai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turi pretenzijų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl reklaminių plakatų klijavimo, ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitė su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už tinkamai atliktus darbus. Tačiau teisėjų kolegija šią apelianto pateiktą versiją laiko kaip gynybinę poziciją, siekiant tokiu būdu sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį, nes šios aplinkybės nusikalstamos veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi.

Taip pat nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad A. J. vadovaujama UAB “(duomenys neskelbtini)” pagal 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą SUG Nr. 0001132 ir 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą SUG Nr. 0001131, pirko iš UAB “(duomenys neskelbtini)” statybinių medžiagų už 44 242,08 Lt, kurios realiai nebuvo panaudotos UAB “(duomenys neskelbtini)” veikloje bei bendrovės pajamoms uždirbti.

Iš byloje pateiktos 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitos faktūros SUG Nr. 0001132, pagal kurią UAB “(duomenys neskelbtini)” iš UAB “(duomenys neskelbtini)” įsigijo prekių už 32 474,40 Lt matyti, kad buvo pirktos pastato šiltinimo bei vidaus apdailos darbams naudojamos medžiagos, t. y. akmens vata, polistorolas, styroduras, langai, palangės, gipso kartono plokštės ir jų tvirtinimo profiliai UW ir CD, durų vyriai, durų spynos, rankenėlės, pakabos, lankstai, magnetukai durims, rankenos, kabeliai, automatukai, rozetės, jungtukai, montažinės dėžutės, vidaus dispersiniai dažai, apsauginės dažymo juostos, plytelių klijai ir kt. (5 t., 92-96 b. l.). Šios prekės kaip statybinės medžiagos įvardintos ir 2008 m. liepos 1 d. bei 2008 m. rugpjūčio 7 d. pinigų priėmimo kvituose (5 t., 98, 99 b. l.). Iš 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitos faktūros SUG Nr. 0001131, pagal kurią UAB “(duomenys neskelbtini)” iš UAB “(duomenys neskelbtini)” įsigijo prekių už 11 767,68 Lt, matyti, kad buvo pirktos santechninės medžiagos ir įranga, naudojama pastatų įrengimo santechniniams darbams, t. y. atitinkamo skerspjūvio vamzdžiai, alkūnės, jungtys, trišakiai, movos, perėjimai, nipeliai, skalbimo mašinos filtras, nuorintojai, alsuokliai, įvaras vandens šildytuvui, įvaras praustuvui, santechninės sujungimų sandarinimo medžiagos ir kt. (5 t., 96-97 b. l.). 

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nuteistasis A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu (6 t., 75-77), tiek pirmosios instancijos teisme (9 t., 27-28 b. l.) tvirtino, jog visas statybines medžiagas pirktas iš UAB “(duomenys neskelbtini)” panaudojo bendrovės interesams, t. y. reklaminių stendų gamybai, reklaminių konstrukcijų tvirtinimui, gamino reklaminių plakatų metalinius laikiklius, stendus, įvairias konstrukcijas ir pan. Tačiau apeliacinio proceso metu nuteistasis A. J. savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad statybines medžiagas už 15 040 Lt panaudojo savo reikmėms, t. y. šias medžiagas pasisavino, o kitas medžiagas naudojo bendrovės veikloje (9 t., 201-203 b. l.).

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam A. J. tvirtinant, jog kitas statybines medžiagas (t. y. už 29 202,08 Lt) panaudojo bendrovės interesams, atsiranda pareiga pateikti duomenis, pateisinančius šių statybinių medžiagų panaudojimą, kurie patvirtintų, kad šios medžiagos buvo panaudotos pagal paskirtį, t. y. bendrovės veikloje. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad apeliacinio proceso metu A. J. gynėjas advokatas V. V. pateikė suvestinės lentelę, pagal nuteistojo paaiškinimus, kur buvo panaudotos statybinės medžiagos pirktos iš UAB “(duomenys neskelbtini)” pagal 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitas faktūras SUG Nr. 0001132 ir SUG Nr. 0001131 (9 t., 80-90 b. l.). Taip pat byloje buvo pateiktas sporto klubo „Autus“ raštas, kuriame tvirtinama, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” atliko įvairius darbus (9 t., 100 b. l.) bei UAB „Grafitus“ raštas, kuriame nurodoma, jog jų patalpose buvo leidžiama laikyti UAB “(duomenys neskelbtini)” statybines medžiagas (9 t., 210 b. l.). Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio proceso metu pateikti duomenys nėra vertintini kaip patikimi bei patvirtinantys, kad A. J. jo žinioje buvusį turtą, t. y. statybines medžiagas, panaudojo būtent UAB “(duomenys neskelbtini)” veikloje bei bendrovės pajamoms uždirbti. Nuteistojo iškeltą versiją, kad statybinės medžiagos pirktos iš UAB “(duomenys neskelbtini)” buvo panaudotos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veikloje iš dalies paneigia ir liudytojų A. Č. (9 t., 13-14 b. l.), M. M. (9 t., 8-9 b. l.), L. K. (9 t., 12-13 b. l.) parodymai, kurių metu nepatvirtino, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” būtų vykdęs statybos ar santechninius darbus.

Teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau nustatytas bylos aplinkybes nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teisiamuosiuose posėdžiuose nebuvo pateikti duomenys, kurie patvirtintų, jog statybinės prekės buvo naudojamos išimtinai UAB “(duomenys neskelbtini)” reikmėms ir tokiu būdu nebuvo pasisavintos.

Todėl nuteistojo A. J. tvirtinimai, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” dalį statybinių medžiagų panaudojo bendrovės veikloje, nepatvirtinti patikimais įrodymais, todėl nėra pakankamo pagrindo paneigti kaltinimą (Kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008; Nr. 2K-368/2008). Be to, esant šioms aplinkybėms, vien tik gynėjo pateiktos suvestinės lentelės, sporto klubo „Autus“ ir UAB „Grafitus“ raštų, taip pat nepakanka A. J. pareikštam kaltinimui paneigti.

Pažymėtina, kad A. J. kaip UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriui, buvo suteikti įgaliojimai atstovauti UAB “(duomenys neskelbtini)” atliekant visas procedūras, susijusias su įmonės valdymu, taip pat pasirašyti visus finansinius dokumentus ir sutartis; tai reiškia, kad nuteistasis turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus bendrovės turtui, todėl šios bendrovės turtas buvo jo žinioje.

Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai pripažino A. J. kaltu neteisėtai užvaldžius jo žinioje buvusį svetimą turtą, kuriuo turėjo realią galimybę naudotis ir disponuoti. Nuteistojo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje sudėtį. A. J. pasisavinto turto (164 242,08 Lt) vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Tuo tarpu, apelianto skundo prašymas sumažinti civilinio ieškinio priteistinos sumos dydį, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies ir BK 209 straipsnio taikymo

Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad nuteistasis A. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 209 straipsnį nuteistas nepagrįstai. Pasak apelianto, nuteistasis A. J. pats buhalterinės apskaitos netvarkė, dokumentų neslėpė, nenaikino ir negadino, nes visą bendrovės apskaitą tvarkė UAB “(duomenys neskelbtini)”.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. J. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, jog pateikdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tvarkiusiai UAB “(duomenys neskelbtini)” buhalterinę apskaitą, įtraukti į apskaitą suklastotas sąskaitas faktūras: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP001, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP002, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP007, bei suklastotus VšĮ “(duomenys neskelbtini)” kasos pajamų orderių kvitus: 2008 m. birželio 2 d. Nr. APP002, 2008 m. liepos 1 d. Nr. APP003, 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nr. APP004, 2008 m. rugsėjo 1 d. Nr. APP006, apgaulingai tvarkė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima buvo iš dalies nustatyti UAB “(duomenys neskelbtini)” veiklos rezultato, įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalis (apgaulingas apskaitos tvarkymas) numato atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Ūkio subjekto vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tuo atveju, jei pats tvarko buhalterinę apskaitą. Kitu atveju, įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą, t. y. vadovas yra atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis).

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tos pačios sąvokos. Pažymėtina, kad apskaitą įmonės vadovas gali vesti pats arba samdyti finansininkus. Jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą, tai už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik ūkio subjekto vadovas. Kitu atveju, ūkio subjekto vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau, jei apgaulingai apskaitai vesti ūkio subjekto vadovas panaudoja nekaltą už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingą subjektą, t. y. nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Kasacinės nutartys Nr. 2K-41/2012, Nr. 2K-363/2014).

Nagrinėjamojoje byloje dėl nuteistojo A. J. apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. specialisto išvada Nr. 5-5/76 (4 t., 148-167 b. l.). Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” buhalterinę apskaitą tiriamuoju laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. tvarkė UAB “(duomenys neskelbtini)”, o už bendrovės veiklą ir buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakingas direktorius A. J..

Specialisto išvadoje nurodoma, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2008 metais apskaitoje užregistravo 120 000 Lt vertės paslaugų pirkimą iš VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir apmokėjimą už šias paslaugas. Tačiau nustatyta, kad 120 000 Lt vertės paslaugos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nebuvo atliktos, pinigai už paslaugas nebuvo sumokėti, todėl dėl nurodytos priežasties nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultato, įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Remiantis liudytojos R. Š. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 82-83, 84-85 b. l.), tiek pirmosios instancijos teisme (9 t., 17-18 b. l.) matyti, kad liudytoja buvo UAB “(duomenys neskelbtini)” direktorė, kurios vadovaujama bendrovė tvarkė UAB “(duomenys neskelbtini)” apskaitą. Liudytoja parodė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkė buhalterė E. M. pagal A. J. pateiktus dokumentus, už kurių turinį neatsako. Liudytoja E. M. (1 t., 78-79, 80-81 b. l.; 9 t., 11 b. l.) parodymų metu parodė, kad rengdavo UAB “(duomenys neskelbtini)” pirminių dokumentų apskaitas pagal direktoriaus pristatytus dokumentus (9 t., 11 b. l.). Nuteistasis A. J. parodymų metu taip pat neneigė, kad PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderių kvitus, kuriuose nurodyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“ 120 000 Lt, jis pats pateikė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nurodydamas šiuos dokumentus įtraukti į apskaitą. Nors nuteistasis A. J. viso bylos proceso metu tvirtino, kad tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis buvo įvykdyta, darbai buvo atlikti ir 120 000 Lt sumokėta, tačiau šiuos nuteistojo parodymus paneigia tiek specialisto išvada, tiek liudytojų A. R., L. T., T. T., V. Š.-T. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme.

Liudytojas A. R. parodė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iš VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ nieko nepirko ir įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“ 2008 metais už nieką nemokėjo (9 t., 10-11 b. l.). Liudytojas T. T. parodė, kad A. J. siūlė įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“ atlikti darbus, t. y. atlikti reklamos paslaugas, klijuoti lipdukus, tačiau šie darbai nebuvo atlikti, o pinigų už šiuos darbus iš A. J. negavo, kadangi ir neturėjo jokio pagrindo gauti (9 t., 16 b. l.). Liudytoja L. T. parodė, kad jokių darbų pagal sutartį su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ neatliko, kasos pajamų orderiuose nurodytų pinigų sumų negavo (9 t., 20-21 b. l.) Aplinkybę, kad pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytus kasos pajamų orderius pinigai nebuvo sumokėti, patvirtino ir liudytoja V. Š.-T. (9 t., 15 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” tvarkiusi UAB “(duomenys neskelbtini)” apskaitą, nežinojo apie apgaulingą jai pateikiamų buhalterinių dokumentų pobūdį. Tuo tarpu, A. J. būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, sąmoningai pateikė UAB “(duomenys neskelbtini)” buhalterinius dokumentus, kuriuose nurodyti duomenys apie ūkinių operacijų turinį neatitinka tikrovės, tam, jog juos įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultato, įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Pažymėtina, kad šie A. J. veiksmai vertinami kaip tarpinis vykdymas ir kvalifikuojami kaip nusikaltimo vykdytojo. Todėl Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina skunde nurodomas aplinkybes apie tai, kad specialisto išvadoje Nr. 5-5/76 nepagrįstai buvo konstatuota apie dokumentų suklastojimą.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodoma apie suklastotas sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus. Tačiau remiantis visa baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad A. J. dėl buhalterinių dokumentų (t. y. sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderių kvitai) suklastojimo nebuvo kaltinamas ir už tai nuteistas.

Tuo tarpu, specialisto išvadoje Nr. 5-5/76, priešingai nei apeliantas nurodo skunde, nėra konstatuota apie buhalterinių dokumentų suklastojimą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši specialisto išvada atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus. Be to, jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas (BPK 20 straipsnis). Tai reiškia, kad šį pateikta specialisto išvada buvo palyginta su kitais byloje esančiais įrodymais, neturi išskirtinės įrodomosios galios, nes buvo vertinama vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai šia specialisto išvada grindė apkaltinamąjį nuosprendį nustatydamas A. J. padaryta nusikalstama veika sukeltus padarinius.

Apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje nepadarė, todėl prašo nuteistąjį išteisinti.

Pažymėtina, kad BK 209 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to buvo padaryta didelė žala kreditoriams. Nusikalstamo bankroto objektas yra kreditorių turtiniai interesai gauti savo turimų turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei – bankrotui suteiktą turtą, prekes ar paslaugas. Veika šios nusikalstamos veikos sudėtyje apibūdinama žodžiais ,,blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą“. Blogu įmonės valdymu laikomas ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos vykdymas pažeidžiant elementarius protingam ir rūpestingam šeimininkui keliamus reikalavimus, kai tokia veikla sąlygoja kaltininko įmonės visišką nemokumą ir turimo turto praradimą, tuo sukeliant pavojų kaltininko kreditorių turtiniams interesams. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu, tai gali būti per didelis išlaidavimas, sąmoningai atliekamos labai rizikingos operacijos, sąmoningai nesilaikoma elementarių ir visuotinai pripažintų atsargumo civilinėje apyvartoje priemonių, sąmoningai neplėtojama įmonės veikla ir pan. Nusikalstamo bankroto sudėtis reikalauja turtinės žalos padarymo bent dviem kreditoriams, o turtinės žalos dydis pinigine išraiška turi viršyti 150 MGL dydžio sumą. Nusikalstamas bankrotas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Remiantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, t. y. liudytojų M. Š., N. Č. parodymais, specialisto išvada Nr. 5-5/76, kitais byloje esančiais dokumentais, matyti, kad A. J., pateikdamas į buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančius VšĮ “(duomenys neskelbtini)” išrašytus dokumentus – 2008 m. birželio 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. APP001 už 30 000 Lt; 2008 m. liepos 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. APP002 už 30 000 Lt; 2008 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. APP004 už 30 000 Lt; 2008 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. APP007 už 30 000 Lt; 2008 m. birželio 2 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP002; 2008 m. liepos 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP003; 2008 m. rugpjūčio 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP004; 2008 m. rugsėjo 1 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. APP006, kuriuose užfiksuotas tariamas 120 000 Lt apmokėjimas už VšĮ “(duomenys neskelbtini)” tikrovėje nesuteiktas paslaugas, taip pat iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pirkdamas už 44 242,08 Lt statybines medžiagas pagal 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. SUG0001132 ir 2008 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. SUG0001131, kurių realiai jis bendrovės veikloje nepanaudojo, o tik sumažino savo kaip atskaitingo asmens skolą.

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad esant blogai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ finansinei padėčiai, A. J. 2008 m. rugsėjo 12 d. bendrovės akcijas pardavė N. Č. (5 t., 16 b. l.), kuri už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijas pinigų nemokėjo, nes tai buvo fiktyvus sandoris. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad A. J. panašiu laikotarpiu įsteigė naują įmonę ,,(duomenys neskelbtini)“, kuri taip pat užsiėmė reklamos verslu. Tuo tarpu, iš liudytojo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus M. Š. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad bankroto bylos iškėlimo dieną UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo turto neturėjo, o visas įmonės turtas buvo nurašytas prieš bankroto bylos iškėlimą. Tai, kad dalį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kompiuterinės įrangos nurašė ir perėmė, prisipažino ir pats A. J..

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad nuteistojo A. J. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 209 straipsnyje, sudėties požymiai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje surinkti ir aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog A. J. būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, priimdamas bendrovės finansinę padėtį apsunkinančius sprendimus ir blogai valdydamas įmonę, netinkamai elgdamasis su bendrovės turtu (nepagrįstai turtą nurašydamas), negalėjo nesuvokti, kad savo veika kelia pavojų kreditorių interesams gauti savo turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei suteiktą turtą, prekes, paslaugas, ir numatė, kad dėl jo veikos gali kilti didelė turtinė žala kreditoriams bei tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Tvirtinimai, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankrotas negali būti siejamas su A. J. veiksmais, o buvo sąlygotas objektyvių aplinkybių, laikytini nepagrįstais ir deklaratyvaus pobūdžio. Be to, dėl A. J. sąmoningai blogo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ valdymo, nulėmusio bendrovės bankrotą, kreditoriams bendrai buvo padaryta 141 981,52 Lt žala, t. y. viršijanti 150 MGL dydžio sumą.

Todėl Apeliacinio teismo nuomone, A. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 209 straipsnio nuostatas ir išteisinti nuteistojo nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės paskyrimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.         

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Be to, teisingumas yra vienas pagrindinių teisės kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamosios teisės paskirtis (BK 1 straipsnis), kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 54 straipsnio 3 dalyje (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Pirmosios instancijos teismas A. J. už BK 209 straipsnyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, o už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, parinko švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam A. J. bausmes, BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė ir atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. J. padarė nesunkaus (BK 209 straipsnis), apysunkio (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir sunkaus (BK 183 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas, kurios yra ekonominio pobūdžio, pažeidžiant verslo tvarką ir valstybės finansų sistemą. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Įvertinta ir tai, kad A. J. praeityje neteistas, pakankamai yra jauno amžiaus, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, išlaiko šeimą, dalį žalos kreditoriams atlygino.

Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamos veikos už kurių padarymą nuteistas A. J. buvo padarytos nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2008 m. lapkričio mėnesio, t. y. praėjus daugiau kaip šešeriems metams iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Per šį laikotarpį A. J. nepadarė kitų nusikaltimų, kas rodo proceso prevencinę reikšmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tuo metu galiojusių bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir jas pritaikė teisingai.

Tačiau, po žemesnės instancijos teismo sprendimo priėmimo, nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Panevėžio apygardos teismo skundžiamuoju nuosprendžiu A. J. nuteistas už nesunkų, apysunkį ir sunkų nusikaltimus laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams ir  pagal nusikaltimų sunkumo laipsnį bei paskirtos bausmės dydį atitinka šioje BK normoje nustatytas sąlygas.

Pažymėtina, kad BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nekyla abejonių, kad įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymą asmenims, padariusiems nesunkius, apysunkius ir sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį, todėl gali būti taikomas ir nuteistajai A. J..

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš pirmiau nustatytų bylos aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistajam A. J. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir paskiriant jam įstatyme numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti:

A. J. pripažintam kaltu ir nuteistam galutine subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams.

Įpareigoti nuteistąjį A. J. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos, esančios ,(duomenys neskelbtini), ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas                                                                               Kęstutis Jucys

Teisėjai                                                                                             Albinas Bielskis

                                                                                            Elena Vainienė