Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [P-602-213-13].docx
Bylos nr.: P-602-213-13
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Panevėžio rajono savivaldybės administracija 188774594 atsakovas
UAB "Juntė" 268662560 pareiškėjas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teisėjo ar kitų proceso dalyvių nušalinimas
Kiti proceso įstatymų aiškinimo ir taikymo atvejai

Administracinė byla Nr. P602-213/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00322-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 81

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2013 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS822-121/2011 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybės administracijai dėl nuostolių priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Juntė“ (toliau – ir UAB „Juntė“; pareiškėjas) skundu prašė priteisti iš Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracijos) 68 667,65 Lt nuostolių kompensacijos už 2006 m. vasario 1 d. – 2007 m. spalio 31 d. laikotarpį, 8 868,00 Lt dydžio palūkanas už 2007 m. spalio 31 d. – 2010 m. birželio 1 d. laikotarpį ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo „Juntė“ skundą dėl nuostolių kompensacijos priteisimo atsakovei Panevėžio rajono savivaldybės administracijai, paaiškėjus, jog skundas buvo priimtas praleidus įstatyme nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjui neprašius šio termino atnaujinti.

Teismas nustatė, kad UAB „Juntė“ pagal su Administracija 2000 m. gruodžio 26 d. sudarytą sutartį Nr. 6 su 2003 m. gruodžio 31 d. papildomu susitarimu Nr. 3/31-404; 2004 m. rugsėjo 20 d. sutartį Nr. S1-253 su 2006 m. vasario 14 d. papildomu susitarimu Nr. S1-53 bei 2007 m. rugpjūčio 28 d. sutartį Nr. S1-821 vykdė keleivių vežimą vietiniais (priemiestiniais) reguliaraus susisiekimo maršrutais: Panevėžys – Šilagalys, Panevėžys – Uliūnai, Panevėžys – Ramygala, Panevėžys – Mikėnai, Panevėžys – Daniūnai, Panevėžys – Žiemiai, Panevėžys – Vadokliai ir Panevėžys – Šilaičių kapinės. Byloje esantys dokumentai – 2004 m. gruodžio 31 d. išduoti ir 2006 m. vasario 14 d. patikslinti leidimai vežti keleivius reguliariais maršrutais, Administracijos direktoriaus 2007 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr. A-963 ir 2007 m. lapkričio 20  d. įsakymas Nr. A-999 patvirtina, kad UAB „Juntė“ teisę užsiimti keleivių vežimu turėjo iki 2007 m. lapkričio 9 d., kol Administracija sustabdė pareiškėjui išduotų kelių transporto veiklos licencijų ir kortelių galiojimą, o po to jas bei leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais panaikino.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti 68 667,65 Lt sumą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su keleivių vežimu vietinio (priemiestinio) susisiekimo maršrutais pagal jam išduotus leidimus, ir teisės normų nuostatomis, reglamentuojančiomis keleivinio kelių transporto vežėjų nuostolių, susidariusių dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo visuomenei kompensavimą. Keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas ir valdymas, įskaitant ir socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei, yra priskiriamas savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktas, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 13 straipsnis). Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs viešosios teisės normų srityje ir turi administracinį teisinį pobūdį. Dėl šios priežasties ginčo nagrinėjimui taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos, reglamentuojančios terminus, per kuriuos suinteresuotas asmuo, gindamas savo pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomus interesus, gali įstatymų nustatyta tvarka paduoti skundą.

Teismas, atsižvelgęs į šalių ginčo administracinį teisinį pobūdį ir vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, pripažino, jog pareiškėjo teisė kreiptis į teismą, siekiant apginti savo pažeistą ar ginčijamą teisę į nuostolių kompensavimą, yra sietina su momentu, kada jam tapo žinoma apie Administracijos, įgaliotos organizuoti ir valdyti keleivių vežimą vietiniais maršrutais, veikimą (neveikimą) arba atitinkamo klausimo nagrinėjimo vilkinimą. Įvertinęs atsakovo 2006 m. vasario mėn. – 2007 m. lapkričio mėn. laikotarpiu pareiškėjui pateiktų atsakymų turinį, teismas pripažino, kad per šį laikotarpį UAB „Juntė“ būdavo aiškiai pranešama apie viešojo administravimo subjekto neveikimą, t. y. kad Administracija netenkins jos pateiktų prašymų ir nemokės kompensacijų už susidariusius nuostolius dėl keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo. Teismas pažymėjo, jog iš esmės analogišką Administracijos atsisakymą kompensuoti UAB „Juntė“ negautas pajamas, susijusias su keleivių vežimo lengvatų taikymu, Specialioji teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 7 d. nutartyje taip pat kvalifikavo kaip neveikimą administracinių teisinių santykių srityje (administracinė byla Nr. I-195-320-2010, t.3, b. l. 91-92).

ABTĮ 33 straipsnis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas, o jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo tos dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas (1 ir 2 dalys). Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 3-154 patvirtintos „Keleivinio kelių transporto vežėjų nuostolių, susidariusių dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo visuomenei, kompensavimo tvarkos“ (toliau – ir Tvarkos) 13 punktas nustatė, kad ginčai dėl vežėjų patirtų nuostolių dėl keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo autobusų ir troleibusų maršrutais kompensavimo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaudamasis paminėtų teisės normų nuostatomis, teismas darė išvadą, kad Tvarka specialių skundo padavimo terminų nenustatė.

Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog UAB „Juntė“, 2006 m. vasario 1 d. – 2007 m. spalio 31 d. laikotarpiu, gavusi Administracijos atsakymus, kuriuose kiekvieną kartą buvo aiškiai nurodoma apie šio viešojo administravimo subjekto atsisakymą mokėti kompensaciją už konkrečiais mėnesiais atsiradusius nuostolius, laikydamasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, kiekvieną kartą per vieną mėnesį nuo jų gavimo dienos būtų kreipusis į administracinį teismą, ginčydama Administracijos neveikimą. Kadangi byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Administracija paskutinį kartą 2007 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (8.27)SD1-3762 pranešė pareiškėjui apie savo atsisakymą tenkinti prašymą kompensuoti nuostolius už 2007 m. spalio mėnesį ir grąžino jam sąskaitą-faktūrą, todėl pareiškėjas vėliausiai iki 2008 m. sausio mėnesio pabaigos galėjo administraciniam teismui paduoti skundą dėl tokio atsakovės neveikimo.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visetą, konstatavo, kad pareiškėjas skundą dėl 68667,65 Lt nuostolių priteisimo administraciniam teismui pateikęs tik 2010 m. birželio 23 d., praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti.

 

II.

 

Pareiškėjas UAB „Juntė“, nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi, atskiruoju skundu prašė šią nutartį panaikinti ir perduoti bylą Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš esmės.

Atskirajame skunde nurodė, kad teismas nevertino aplinkybės, kad tik atlikus nuodugnų bendrovės buhalterinių dokumentų tyrimą Panevėžio apygardos prokuratūroje, paaiškėjo, kad bendrovei priklauso kompensacija. Atkreipė dėmesį, kad Administracija klaidino pareiškėją žadėdama, kad bus priimtas sprendimas dėl nuostolių kompensavimo (šis klausimas buvo nagrinėjamas 2005 m. balandžio 21 d. ir 2006 m. vasario 9 d. posėdžiuose), taip sudarydama prielaidas terminui praleisti. Galiausiai 2007 m. raštais informavo pareiškėją, kad nėra juridinio pagrindo kompensacijai mokėti, nes maršrutai nepripažinti nuostolingais. Pažymėjo, kad teisė į kompensaciją atsirado tik prokuratūrai pripažinus maršrutų nuostolingumą, o šį faktą pripažinus, pareiškėjas nedelsdamas, nepraėjus vienam mėnesiui, kreipėsi į teismą. Be to, kadangi Administraciją ir pareiškėją siejo sutartiniai santykiai, pareiškėjas vertino, kad ginčas yra civilinio pobūdžio, todėl byla pagal kompetenciją perduotina nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas ir valdymas, įskaitant ir socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei, yra priskiriamas savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktas, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 13 straipsnis). Taigi byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs viešosios teisės normų srityje ir turi administracinį teisinį pobūdį. Be to, iš esmės analogišką Administracijos atsisakymą kompensuoti UAB „Juntė“ negautas pajamas, susijusias su keleivių vežimo lengvatų taikymu, Specialioji teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 7 d. nutartyje taip pat kvalifikavo kaip neveikimą administracinių teisinių santykių srityje (administracinė byla Nr. I-195-320-2010, t.3, b. l. 91-92).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė termino skundui paduoti eigos pradžią ir tinkamai taikė skundo padavimo terminą reglamentuojančias įstatymo nuostatas.

Kolegija nevertino atskirojo skundo argumento, kad Administracija klaidino pareiškėją žadėdama, kad bus priimtas sprendimas dėl nuostolių kompensavimo (šis klausimas buvo nagrinėjamas 2005 m. balandžio 21 d. ir 2006 m. vasario 9 d. posėdžiuose, kadangi nurodytos aplinkybės vyko anksčiau, nei atsirado pagrindas kreiptis su skundu į teismą, taigi ir termino praleidimui jokios reikšmės neturi).

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad tik atlikus nuodugnų bendrovės buhalterinių dokumentų tyrimą Panevėžio apygardos prokuratūroje, paaiškėjo, kad bendrovei priklauso kompensacija. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiuo argumentu taip pat nesutiko: šį argumentą teismas vertino ir, remdamasis nustatyta aplinkybe, kad UAB „Juntė“ į bendrosios kompetencijos teismą kreipėsi dar 2009 m. liepos 8 d., pateiktame ieškinyje nurodydamas, jog dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo maršrutais atsiradusių nuostolių suma sudaro 68 667,65 Lt (civilinė byla Nr. 2-6664-400-2009, b. l. 14-17), jį atmetė. Be to, skunde, pateiktame administraciniam teismui pats pareiškėjas termino skundui paduoti eigos pradžia nurodo 2010 m. gegužės 10 d., kai jis gavo Panevėžio apygardos prokuratūros 2010 m. gegužės 5 d. Nutarimą, kuris, esą, patvirtina apie pareiškėjui priklausančią kompensaciją. Nustatyta, kad pareiškėjo skundas teismui pateiktas praleidus ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą, net jei jis būtų skaičiuojamas nuo pareiškėjo nurodytos datos, nes skundas teisme gautas 2010 m. birželio 23 d. (pats skundas datuojamas 2010 m. birželio 21 d.). ABTĮ 101straipsnio 6 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Šioje byloje prašymo atnaujinti praleistus skundo padavimo terminus paduota nebuvo. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendė, kad šiuo atveju buvo ABTĮ 101 straipsnio 6 punkte nustatytas pagrindas nutraukti administracinę bylą, todėl skundžiama nutartis palikta nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestas. Kartu nurodyta, jog ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į administracinį teismą, kartu pateikiant įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

 

III.

 

Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 30 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl proceso atnaujinimo.

Prašyme nurodoma, kad kompensacijos už nuostolingus maršrutus negrąžinimas yra Administracijos direktoriaus kerštas už kritinį straipsnį spaudoje. Direktorius, siuntinėdamas raštus, imitavo reikalo sprendimą, o iš tikrųjų vilkino procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartį priėmė remdamasis spalio mėnesio raštu, nors už spalio mėnesį pareiškėjas net nebuvo parašęs prašymo, apie tai paliudijo Administracijos direktorius V. Ž.

UAB „Juntė“ savininko žmona G. V. ir du sūnūs (A. V. ir G. V.) 2013 m. spalio 29 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir papildomus įrodymus.

Prašyme nurodoma, kad pagal įstatymų neatitinkančią sutartį nuostolingiems maršrutams finansuoti buvo panaudotos šeimos asmeninės santaupos, uždirbtos dar kolūkyje. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tuo, kad teismas padarė klaidų. Kadangi ginčijama pinigų suma yra šeimos santaupos, tai joms susigrąžinti iš savivaldybės apskritai neturėjo būti taikomas senaties terminas. Teigiama, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, bus pateiktas papildomas reikalavimas, pagal kurį lygiomis dalimis bus bandoma susigrąžinti nusavintus šeimos pinigus iš Panevėžio rajono savivaldybės.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

              Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

              Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

              Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz. apeliacija). Proceso atnaujinimas yra ekstraordinarinė proceso stadija, kurios metu peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai, kreiptis dėl proceso atnaujinimo galima tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Proceso atnaujinimas galimas bylose užbaigtose nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Atnaujinti procesą galima tik įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimas nesukelia suspensyvinio efekto – nesustabdo sprendimo vykdymo.

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nutarimui, nutarčiai) ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą. Išimtinis proceso atnaujinimo stadijos pobūdis pasireiškia dviem aspektais. Pirmiausia, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujino pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Antras proceso atnaujinimo stadijos išimtinumo aspektas susijęs su tuo, kad proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal šią normą, byla turi būti užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju turima omenyje ne bet koks sprendimas, nutarimas ar nutartis, bet toks, kuriuo baigiamas bylos nagrinėjamas ir kuris lemia, jog pareiškėjas nebegali kreiptis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu į teismą antrą kartą. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas atsisako priimti skundą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Iš šios normos matyti, jog nutartis gali būti laikoma užkertančia kelią pareiškėjui kreiptis į teismą pakartotinai dviem atvejais: pirma, kai tai yra nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą; antra, kai nutartimi patvirtinama šalių taikos sutartis. Kitais atvejais pareiškėjas nepraranda teisės kreiptis į teismą pakartotinai prašant, pvz., atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Taigi minėtu reglamentavimu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.) yra įtvirtinta besąlyginė neigiama procesinė prielaida kreiptis į teismą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (sprendimas turi res iudicata galią – teismo galutinai išspręstas klausimas, draudimas pareikšti tapatų reikalavimą), arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (šalis pati atsisako savo materialinės teisės arba taikos sutartyje pareiškia savo valią dėl materialinių teisių apimties). Būtent tokie procesiniai sprendimai yra laikytini užbaigiančiais bylos nagrinėjimą, dėl kurių yra galimas proceso atnaujinimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi, kuria palikta nepakeista Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria byla pagal pareiškėjo skundą buvo nutraukta dėl to, kad skundas paduotas praleidus terminą ir neprašant jo atnaujinti. Taigi įsiteisėjusia teismo nutartimi administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nutraukta. Kadangi byla nebuvo nagrinėta iš esmės, ji nėra prilyginama užbaigtai bylai. Darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra užbaigtos administracinės bylos, kas yra būtina sąlyga sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis).

Nepaisant to, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi byla pagal pareiškėjo skundą buvo nutraukta ir tai patvirtinta Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi, tai neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, kartu pateikiant įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ABTĮ iš esmės neriboja pareiškėjo teisės pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl termino atnaujinimo, todėl jei, jo manymu, konkrečiu atveju egzistavo aplinkybės, apie kurias termino atnaujinimo klausimo sprendimo metu nebuvo žinota, jis turėtų būtent tokį pakartotinį motyvuotą prašymą ir pateikti, tačiau šiam tikslui naudoti ne proceso atnaujinimo institutą, kurio tikslas, kaip žinia, yra užtikrinti teisingumo vykdymą išimtiniu būdu revizuojant galutinius įsiteisėjusius teismų sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P602-98/2013). Dėl šios priežasties negalima sutikti su pareiškėjo argumentais, kad proceso atnaujinimas yra vienintelis kelias ištaisyti teismo galimai padarytas klaidas, sprendžiant nuostolių kompensacijos priteisimo klausimą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra užbaigtos administracinės bylos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektu.

Proceso atnaujinimą reglamentuojantis ABTĮ IV skyrius nenumato prašymo atnaujinti procesą priėmimo stadijos, kurioje būtų galima patikrinti, ar prašymas atnaujinti procesą apskritai gali būti nagrinėjamas teisme. Atsižvelgdama į tai, kad visi klausimai, susiję su prašymo atnaujinti procesą atitikimu įstatymo reikalavimams tikrinami prašymą atnaujinti procesą nagrinėjant iš esmės, teisėjų kolegija, nustačiusi, jog proceso atnaujinimas dėl nutarties, kuria byla nutraukta, nenagrinėjant jos iš esmės, nėra galimas, atsisako atnaujinti procesą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS822-121/2011 negalėjo būti paduotas, todėl jis yra netenkinamas.

 

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS822-121/2011 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juntė“ skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybės administracijai dėl nuostolių priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

 

 

 

Veslava Ruskan

 

 

 

 

 

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė