Civilinė byla Nr. 2A-578/2012

Procesinio sprendimo kategorija: 30.4.2.; 34.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-912-173/2011 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams A. L., S. J., A. J., R. K., L. K., Ž. K., Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisių į atkurtą nuosavybę perkėlimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

                            I. Ginčo esmė

              Ieškovas R. J. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas:

- pripažinti, kad I. K. ir A. L. slėpė nuo ieškovo jų tėvo L. J. 1972 m. spalio 12 d.  testamentą, registro Nr. 4-5877;

- perkelti ieškovui teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atkurtą pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2009 m. vasario 25 d. priimtus įsakymus Nr. A-2529, Nr. A-4199, Nr. A-683, Nr. A-684, Nr. A-685, Nr. A-686, Nr. A-687, Nr. A-688, Nr. A-467, Nr. A-2442, Nr. A-2443, Nr. A-3979, Nr. A-307, Nr. A-859;

              - perkelti ieškovui teises į ¾ nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atkurto pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. A-1434;

- perkelti ieškovui nuosavybės teises į ¾ nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini), atkurto pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymus Nr. A-2250 – Nr. A-2259;

- pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į visą butus ir negyvenamąsias patalpas, esančius gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini);

- pripažinti ieškovui teisę į 456 000 Lt kompensaciją už natūra negrąžintą 10 butą, esantį gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. A-1237. Išmokėtos 97 515,76 Lt kompensacijos dalį priteisti iš R. K., Ž. K. ir A. J. lygiomis dalimis, po 32 505,25 Lt, o iš S. J. priteisti 80 699,65 Lt.

-pripažinti A. J. 2007 m. gegužės 22 d. butų dalių dovanojimo sutartį Nr. DT-2649 negaliojančia;

-pripažinti negaliojančia atsakovų A. J. ir R. K., Ž. K. 2007 m. spalio 31 d. Turto pasidalijimo sutarties Nr. 14032 dalį dėl turto, esančio E(duomenys neskelbtini), sudarytą 2007 m. spalio 29 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. 13831 pagrindu;

-pripažinti negaliojančia A. J., R. K. ir Ž. K. 2009 m. lapkričio 12 d. paveldėto turto pasidalijimo sutartį Nr. 10483 dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytą 2009 m. lapkričio 12 d. paveldėjimo pagal A. J. testamentą teisės liudijimo Nr. 10479 pagrindu;

-pripažinti 2009 m. gegužės 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. VL-1763 ir 2009 m. gruodžio 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr.VL-4099 pagrindu S. J. paveldėjimą į turtą, esantį (duomenys neskelbtini), negaliojančiu;

-priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad jo tėvas L. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė du gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini). 1981 m. rugsėjo 30 d. L. J. mirė, todėl nuosavybės teisės į tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą turėjo būti atkurtos jo vaikams – ieškovui R. J., A. L., I. K. (teisių perėmėja S. J.) ir A. J. (teisių perėmėjai A. J., R. K., Ž. K., L. K..).

Ieškovas 1991 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Kauno miesto valdybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jo pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas, nurodant, kad ieškovas nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, o apie turimą Lietuvos Respublikos pilietybę nepateikė dokumentų (1 t., 31-32 b. l.).

Kauno miesto valdyba 1995 m. kovo 7 d. potvarkiu Nr. 328-v lygiomis dalimis A. L., I. K., A. J. atkūrė nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant piniginę kompensaciją.

1997 m. liepos 1 d. ieškovas pateikė Kauno miesto valdybai pakartotinį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2001 m. spalio 18 d. nutartimi, priima civilinėje byloje 3K-3-976/2001, panaikinus Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkio Nr. 328-v dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, Kauno miesto valdyba 2003 m. rugsėjo 30 įsakymu Nr. A-1434 A. L., I. K. ir A. J. atkūrė nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), natūra, išskyrus 28 butą; į šį butą nuosavybės teises atkūrė visiems paveldėtojams (taip pat ir ieškovui) lygiomis dalimis (1 t., 36-38 b. l.).

Kauno miesto valdyba 2006 m. birželio 16 d. įsakymais  L. J. įstatyminiams įpėdiniams: ieškovui, A. L., I. K. (I. K. 1996 m. gegužės 18 d. mirus, jos įpėdinei S. J.) ir A. J. atkūrė nuosavybės teises  į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 123-141, 155-181 b. l.).

2003 m. ieškovas sužinojo apie 1972 m. spalio 12 d. tėvo testamentą, kuriuo visas turtas buvo paliktas A. L., I. K. ir ieškovui, t. y. į testamentą nebuvo įtrauktas sūnus A. J.. 1998 m. notariškai patvirtintu pareiškimu A. L. atsisakė testamentu jai skirtos turto dalies, nurodydama, kad tėvo turtą priima pagal įstatymą kartu su kitais įstatyminiais įpėdiniais. Ieškovas, sužinojęs apie tėvo testamentą, suprato, kad po tėvo mirties nuo jo buvo slepiamos paveldėjimo procedūros ir teisminiai ginčai. Ieškovo teigimu, tėvo nuosavybė turėjo būti atkurta vadovaujantis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis. Minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas būtų galima taikyti tik tuomet, jei turto savininkas būtų nepalikęs testamento. Tuo tarpu atsakovai A. L., S. J. (A. K. įpėdinė), A. J. visas daiktines teises paveldėjo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Kadangi egzistavo L. J. testamentas, pastarieji negalėjo paveldėto turto perleisti atsakovams A. J., R. K., L. K., Ž. K.. Kadangi nė vienas iš įpėdinių nepranešė ieškovui apie testamentą, pastarieji neturi teisės paveldėti tėvo turto, nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą (CK 5.6 straipsnio 1 dalis 4 punktas). Ieškovo reikalavimai greičiausiai ir ekonomiškiausiai bus pasiekti CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatytu būdu, pripažįstant ieškovui nuosavybės teises į visą po nuosavybės teisių atkūrimo atsiradusį tėvo turtą, nes netekę paveldėjimo teisės ir įgiję nuosavybės teises į ginčo turtą atsakovai nepagrįstai praturtėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovo R. J. atsakovams L. K. ir A. L. priteisė po 5 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų bei valstybei 226, 13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad ieškovas 2003 m. lapkričio 17 d. archyvo pažymėjimu buvo informuotas apie L. J. 1972 m. spalio 12 d. testamentą. Ieškovas į teismą kreipėsi tik 2010 m. balandžio 21 d., t. y. praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Teismas sprendė, kad ieškovas apie testamento buvimą galėjo sužinoti ir iki 2003 m., tačiau dėl savo aplaidumo ir nerūpestingumo to nepadarė. L. J. sudarytas testamentas negalėjo būti slepiamas, nes jis sudarytas raštu dviem egzemplioriais, patvirtintas notaro ir atitinkamai saugomas. Testatorius išreiškė savo valią visą turtą palikti lygiomis dalimis savo vaikams: I. K., A. L. ir R. J.. Taigi, ieškovas neįrodė, kad atsakovės A. L. ir I. K. neturėjo teisės paveldėti pagal testamentą ar priešingais teisei tyčiniais veiksmais sudarė tokią teisinę padėtį, kad ieškovas negalėtų paveldėti. Kadangi teismas nenustatė ieškovo nurodomų aplinkybių dėl testamento slėpimo, teismas sprendė, kad negali būti tenkintini ir kiti ieškovo reikalavimai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas R. J. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas be pagrindo taikė CK 5.8 straipsnį, reglamentuojantį paveldėjimo teisės ginčijimą, nes byloje buvo reiškiami kitokio pobūdžio reikalavimai. Ieškovas pasirinko vieną iš CK 1.138 straipsnyje nurodytų pažeistų teisių gynimo būdų - teisinio santykio pakeitimą (teisių perkėlimą, remiantis nepagrįstu praturtėjimu). Toks teisių gynimo būdas taikomas teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 92/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-240/2010) ir geriausiai atitinka tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir ginčo pobūdį. Ieškinyje pareikšti reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais yra išvestiniai iš kitų reikalavimų, kuriems taikomas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas. Ši byla kilo iš restitucijos proceso, o ne siekiant ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą. Be to, ieškinio reikalavimuose nurodyti paveldėjimo teisės liudijimai yra išduoti 2009 m. gegužės 29 d., 2009 m. lapkričio 12 d. ir gruodžio 11 d., t. y. mažiau nei prieš vienerius metus iki ieškinio pateikimo. Taigi, net ir pripažinus, kad ginčui taikytinas CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tai turėtų reikšmės sprendžiant tik klausimą dėl 2007 m. spalio 29 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas iki 2003 m. turėjo galimybę sužinoti apie testamentą, tačiau dėl aplaidumo nesužinojo. Testatorius iki mirties gyveno su dukra A. L., ir ji turėjo realiausią galimybę žinoti apie testamento sudarymo faktą ir jo turinį. Šią aplinkybę patvirtina ir A. L. 1998 m. gruodžio 23 d. atsisakymas paveldėti pagal testamentą. Protingas ir atidus asmuo nerašytų tokio atsisakymo, jeigu jis nežinotų apie testamento egzistavimą ir jo turinį. Ieškovas,  sužinojęs apie testamentą 2003 metais, per protingą laiką (atsižvelgiant į jo galimybę būti Lietuvoje tik retkarčiais ir ribotą laiko tarpą) ėmėsi veiksmų, siekdamas paveldėti tėvo turtą pagal testamentą.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į L. J. turtą, dalis turto buvo grąžinta A. J., kurio nėra testamente. A. J. įpėdiniai ir jo teisių perėmėjai yra atsakovai A. J., R. K., Ž. K., L. K.. Teismas visiškai nepasisakė apie šią aplinkybę.

4. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovės A. L. atsisakymas paveldėti pagal testamentą nepagrindžia testamento slėpimo fakto. Šis atsisakymas rodo, kad A. L. apie testamentą tikrai buvo žinoma. Tačiau nei ji, nei kiti Lietuvoje gyvenantys L. J. įpėdiniai nepateikė testamento nuosavybės atkūrimą vykdančiai institucijai, nors privalėjo tai padaryti. Teismas pasisakė, kad ieškovas elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, iki 2003 m. neišsiaiškinęs apie testamento buvimą, tačiau nepasisakė, kaip tuomet reikėtų vertinti kitų įpėdinių veiksmus, kai jie per visą restitucijos procesą nenurodė, kad egzistuoja testamentas. Taigi, teismas neįvertino šių aplinkybių, neteisingai aiškino CK 5.28 straipsnio turinį ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl testamento slėpimo fakto.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą perkelti teises į dalį tėvui priklausiusio nekilnojamojo turto grindė tik tuo, kad A. L. ir I. K. neturėjo teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą. Ieškovas, reikalavimus dėl teisių perkėlimo grindė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Aplinkybės, susijusios su testamento slėpimu, gali būti reikšmingos tik nustatant ieškovui perkeltinų teisių apimtį (t. y., ar ieškovas turi teisę į 1/3 tėvo turėto turto, ar į visą tėvo turtą, jeigu nustatomas testamento slėpimo faktas). Teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinio argumentų, kad teisės į L. J. nuosavybę turėjo būti atkurtos vadovaujantis testamentu pagal Atkūrimo įstatymą. To nepadarius, iškraipoma paskutinė testatoriaus valia. Atsakovų veiksmai lėmė, kad 1/3 dalis testatoriaus nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), grąžinta A. J., kuris pagal testamentą  neturėjo teisės paveldėti.

6. Teismas iš viso nenagrinėjo pagrindinio ieškovo reikalavimo ir jį pagrindžiančių argumentų, tokiu būdu pažeidė CPK 2, 185, 265 straipsnių, 263 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

7. Atsakovams priteistos teisinės pagalbos išlaidos viršija maksimalius priteistinus už advokato teisines paslaugas dydžius.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno miesto savivaldybė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. A. L., I. K. ir A. J. (ir jų teisių perėmėjai) ginčo turtą nuosavybės teise įgijo pagal individualius administracinius aktus, priimtus vadovaujantis specialiaisiais nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, nepažeidžiant šių teisės aktų reikalavimų. A. L., I. K. ir A. J. nuosavybės teisės atkurtos lygiomis dalimis (kiekvienam po 1/3 dalį) į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkio Nr. 328-v 1.4 punktą. Minėtas potvarkis priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu. Pagal Atstatymo įstatymo 2 straipsnį, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atstatytos buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos Respublikos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, o jam mirus, jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Įstatyminė nuostata, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, įsigaliojo 1997 m. liepos 1 d., išplėtus piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą ratą, ir tik tuomet ieškovas įgijo teisę pretenduoti į tėvų turėtą turtą, pateikdamas 1997 m. rugsėjo 1 d. pakartotinį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuo 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo Įstatymo 2 straipsnyje nebeliko reikalavimo, kad pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą nuolat gyventų Lietuvos Respublikoje, tačiau Atkūrimo Įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustatė, kad piliečių, neturėjusių teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atstatymo įstatymą ir įgijusių tokią teisę pagal Atkūrimo įstatymą bei iki 1997 m. gruodžio 31 d. padavusių prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik tuomet, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims. Ieškovui 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo pagrindu pateikus naują 1997 m. rugsėjo 1 d. prašymą, A. L., I. K. ir A. J. jau buvo atstatytos nuosavybės teisės lygiomis dalimis (kiekvienam po 1/3 dalį) į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto valdybos 1995-03-07 potvarkį Nr.328-v, todėl ieškovui negalėjo būti atkurtos nuosavybės teises į šį gyvenamąjį namą, išskyrus į 28-ą butą, iš kurio vėliau buvo iškeldinti nuomininkai ir į kurį tuomet dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės nė vienam pretendentui.

2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo taikyti CK 1.138, 6.237 straipsnių nuostatas. Paveldėtojams nuosavybės teisės į dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)buvo atkurtos nepažeidžiant Atstatymo įstatymo nuostatų ir nepažeidžiant ieškovo teisių, nes tokios teisės ieškovas neturėjo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-19/2005). Kadangi pagal minėto įstatymo nuostatas nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jau yra atkurtos kitiems pretendentams, tai pagal kituose galiojančiuose įstatymuose numatytus teisinės gynybos būdus savo teises į dalį to turto galėtų ginti tik asmuo taip pat turintis teisę pagal šį įstatymą į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, ieškovui užkirstas kelias įgyvendinti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą kitais civilinių teisių gynimo būdais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. L. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas buvo aktyvus, domėjosi teisiniais procesais Lietuvoje, įgyvendino savo teises, todėl turėjo visas galimybes pasidomėti ar tėvas nėra palikęs testamento, kaip tą padarė 2003 m. Po tėvo mirties ieškovas susirašinėjo su broliu Albertu laiškais, taip jis žinojo apie tėvo mirtį ir laiką. Todėl ieškovas turėjo visas galimybes įgalioti asmenis Lietuvoje, kad jie rūpintųsi paveldėjimu ir nuosavybės teisių atkūrimu, kaip tai ieškovas padarė vėliau, nuo 2003 m. intensyviai gindamas savo teises teismuose, įgaliodamas asmenis Lietuvoje atstovauti jo interesams. Todėl teismo išvados, kad ieškovas turėjo visas galimybes sužinoti apie testamentą anksčiau, yra pagrįstos.

2. Sprendžiant ieškinio reikalavimus, ieškovo sužinojimo apie testamentą laikas iš esmės neturi teisinės reikšmės, nes Atkūrimo įstatymo (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. 1-229 redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teisių testamentiniams įpėdiniams. Be to, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. A-1435 buvo nuspręsta ieškovui neatkurti nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), išskyrus 28 butą. Minėtą įsakymą ieškovas apskundė teismui ir Lietuvos Vyriausiasis teismas 2005 m. sausio 21 d. nutartyje, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovo skundas atmestas, pasisakė, kad pareiškėjas neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymo galiojusią redakciją.

3. Nuosavybės teisės A. L., I. K., A. J., R. J. į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), atkurtos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymais Nr. A-2259, A- 2257, A-2256, A-2255, A-2254, A-2253, A-2252, A-2251, A-2250, jau po to, kai ieškovui buvo žinoma apie tėvo testamentą. Ieškovas šių administracinių aktų neskundė, nors jam testamento turinys buvo žinomas, todėl darytina išvada, kad su tokiu nuosavybės teisių atkūrimu ieškovas sutiko.

4. Ieškovas netinkamai aiškina ir taiko CK 5.6 straipsnio nuostatas. A. L. nėra pagrindo taikyti šios normos, kadangi ji buvo testamentinė ir įstatyminė L. J. įpėdinė, todėl savo veiksmais nesudarė teisinės padėties, kad taptų įpėdine. Priešingai, jeigu nuosavybės teisės į namą (duomenys neskelbtini)būtų atkurtos testamentiniams įpėdiniams, atsakovės A. L. dalis būtų didesnė.

5. Testatorius mirė 1981 m. rugsėjo 30 d., iki įsigaliojant LR CK. Pagal LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnį, LR CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsirado įsigaliojus šiam kodeksui. Pagal CK 5.3 straipsnį, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Analogiška teisės norma buvo įtvirtina ir 1964 m. CK 569 straipsnyje. Palikimas atsirado 1981 m. rugsėjo 30 d. iki įsigaliojant LR CK, todėl 5.6 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Be to, nuosavybės atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas ir jį lydintys teisės aktai, taigi kitų įstatymų normos nuosavybės teisių atkūrimo procese susiklosčiusiems teisiniams santykiams turi būti taikomos tik tuo atveju, kai šių teisinių santykių nereglamentuoja šis įstatymas (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A-14- 1680/2005). Kadangi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, nėra pagrindo taikyti CK 5.6 straipsnio nuostatų.

6. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad A. L., žinodama apie testamentą, nepateikė jo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai, nes jai nebuvo žinoma apie testamentą. Be to Atkūrimo įstatymo nuostatos neįpareigojo atsakovės pateikti testamentą. Pažymi, kad ieškovas, nuo 2003 metų žinodamas apie testamento egzistavimą, nepateikė jo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančiai institucijai.

7. Teismas teisingai nurodė, kad testamentas buvo oficialus ir A. L. negalėjo nuslėpti oficialaus testamento, nes ieškovas turėjo visas galimybes sužinoti apie jo egzistavimą.

8. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 2A-240/2010 ir 2A-92/2010, nes šiose nutartyse nagrinėtos faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos aplinkybėmis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. J., R. K., L. K., Ž. K. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas teisingai sprendė, kad ieškovas apie testamentą turėjo galimybę sužinoti iki 2003 m. Ieškovas 1991 m. gruodžio 12 d. kreipėsi su prašymu atkurti jam nuosavybės teises. Ieškovo sūnus patvirtino, kad ieškovas nuo 1991 metų nuolat lankėsi Lietuvoje, dalyvavo teisminiuose procesuose, o tai rodo, kad ieškovas buvo aktyvus, domėjosi teisiniais procesais Lietuvoje, įgyvendino savo teises, todėl turėjo visas galimybes pasidomėti ar tėvas nėra palikęs testamento, kaip tą padarė 2003 metais.

2. Nuosavybės teisės į turtą, esantį (duomenys neskelbtini), A. J. atkurtos 1995 m., turtas natūra perduotas nuo 2005 m., ieškovui žinant apie testamento sudarymą. Ieškovas, žinodamas testamento turinį, nuslėpė jį nuo viešojo administravimo subjekto ir nuo kitų įpėdinių, todėl darytina išvada, kad tuo metu ieškovas sutiko, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos visiems įstatyminiams L. J. įpėdiniams, taip pat ir A. J.. Todėl ieškovo veiksmai, kuriais jis siekia iš visų įpėdinių atimti paveldėjimo teisę prieštarauja geros moralės, teisingumo principams ir vertintini kaip nesąžiningi.

3. Nuosavybės teisės buvo atkuriamos pagal specialųjį įstatymą, o ne pagal paveldėjimo teisės normas, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 5.6 straipsnio nuostatas.

4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Atstatymo įstatymas gynė testamentinių paveldėtojų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. 1995 m. potvarkiu išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimą trims įpėdiniams A. L., A. J. ir I. K., vėliau grąžinant turtą natūra, jis galėjo būti perduotas tik šiems pretendentams.

5. Nuosavybės teisės į namą (duomenys neskelbtini)atkurtos 2006 m., ieškovui žinant apie testamentą, tačiau ieškovas nepateikė testamento nuosavybės atkūrimo procesą vykdžiusioms institucijoms. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad buvo slepiamas tėvo testamentas nuosavybės teisių atkūrimo metu.

6. Atsakovai apie testamentą sužinojo tik 2003 m., kai ieškovas šį testamentą pateikė į bylą. Atsakovai testamento neturėjo, todėl ieškovas nepagrįstai perkelia testamento pateikimo pareigą atsakovams, kai tai galėjo padaryti pats.

7. L. J. mirė 1981 m. rugsėjo 30 d., iki įsigaliojant 2000 m. CK, todėl CK 5.6 straipsnio norma šiuo atveju netaikytina.

8. Klausimai dėl tariamo ieškovo teisių pažeidimo vykstant restitucijos procesui pagal Atkūrimo įstatymą jau yra išspręsti nagrinėjant administracines bylas. Todėl ieškovo reikalavimas perkelti jam nuosavybės teises negali būti tenkinamas, nes tai prieštarautų teismo sprendimo privalomumo principui.

9. Ieškovas nepagrįstai apeliacinį skundą grindžia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis  civilinėse bylose Nr. 2A-240/2010, 2A-92/2010, nes šiose nutartyse nagrinėtos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

10. Byla yra sudėtinga, didelės apimties - ieškinys susideda iš 26 lapų, bylos nagrinėjimo eigoje prijungtos dvi administracinės bylos, su kuriomis buvo būtina susipažinti, todėl teismas pagrįstai nemažino teisnės pagalbos išlaidų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis).

              Byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovo teisės į visą palikėjo nekilnojamąjį turtą, atsiradusį po nuosavybės teisių į jį atkūrimo. Ieškovo teigimu, mirusio tėvo turtą (teisę į nuosavybės teisių atkūrimą) paveldėję ieškovo seserys nuslėpė nuo jo tėvo testamentą, todėl jam, kaip testamentiniam įpėdiniui, priklauso visas nekilnojamasis turtas, į kurį seserims ir broliui buvo atkurtos nuosavybės teisės, nes  jos pagal CK 5.6 straipsnio 1 dalies 4 punktą prarado teisę paveldėti ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą, o brolis nėra įtrauktas į testamentą. Ieškovas, remdamasis CK reglamentuotu nepagrįsto praturtėjimo institutu, prašė pripažinti jam nuosavybės teises į mirusio tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos kitiems savininko vaikams. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad į teismą ieškovas kreipėsi praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytą terminą paveldėjimo teisei ginčyti, kad CK 5.6 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, argumentai susiję su netinkamu CK 5.8 ir 5.6 straipsnių taikymu, proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą išnagrinėti ieškinio reikalavimus ir jį pagrindžiančius argumentus, ištirti įrodymus (CPK 2, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies, 265 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies), pažeidimu.

              Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad ieškinio esmės, kuri susijusi su piliečių nuosavybės restitucija ir ieškovo teisių šio proceso metu įgyvendinimu, teismas skundžiamame sprendime neanalizavo, nevertino ir dėl to nepasisakė. Tokiu atveju yra pagrindas konstatuoti CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies ir 265 straipsnio pažeidimus. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatyti procesinės teisės normų pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, nes, atmesdamas ieškinį, teismas teisingai išsprendė bylą, o apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

              Byloje nustatyta, kad ieškovo, atsakovės A. L., 1996 m. gegužės 18 d. mirusios I. K. (jos teisių perėmėja atsakovė S. J.) ir 2007 m. liepos 12 d. mirusio A. J. (jo teisių perėmėjai atsakovai R. K., Ž. K. ir A. J.) tėvai S. ir L. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė du gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini). 1981 m. rugsėjo 30 d. L. J. mirė. Iš 2003 m. lapkričio 17 d. archyvo pažymos ieškovas sužinojo, kad 1972 m. spalio 12 d. tėvas sudarė oficialų testamentą, kuriuo visą savo turtą lygiomis dalimis paliko dukterims A. L., I. K. ir ieškovui.

              Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo kreipėsi visi keturi palikėjo įstatyminiai įpėdiniai. Ieškovo pareiškimas dėl nuosavybės teisių atstatymo buvo paliktas nenagrinėtas dėl to, kad ieškovas nuolat negyvena Lietuvoje ir nepateikė Lietuvos pilietybę patvirtinančio dokumento. Kitiems mirusio savininko įpėdiniams pagal įstatymą A. L., I. K. ir A. J. lygiomis dalimis buvo atstatytos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkiu Nr. 328-V, kurio 1.4 punkto dalis dėl atkūrimo būdo – negrąžinant natūra, o išmokant kompensaciją, įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. liepos 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-720/2000, buvo panaikinta. Vykdydama šį teismo sprendimą, Kauno miesto savivaldybės administracija 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. A-1434 pakeitė Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkio Nr. 328-V 1.4 punktą ir atstatė A. L., I. K. ir A. J. nuosavybės teises lygiomis dalimis į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), išskyrus 28 butą, nuosavybės teises į kurį lygiomis dalimis atkūrė visiems L. J. įstatyminiams įpėdiniams, tarpe jų ir ieškovui, ir šį butą jiems grąžino natūra. Kiti  22-ame gyvenamajame name esantys butai A. L., I. K. ir A. J. bei jų įpėdiniams natūra buvo grąžinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2009 m. vasario 25 d. priimtais įsakymais. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. A-1435 ieškovui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), išskyrus jame esantį 28 butą. Dėl kompetentingų institucijų sprendimų, kuriais nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), atkurtos A. L., I. K. ir A. J., o ieškovui neatkurtos, teisėtumo ieškovas inicijavo teisminį ginčą, kurį administracinėje byloje Nr. 16K-74/2004 sprendę abiejų instancijų administraciniai teismai ieškovo skundą atmetė. Šioje byloje priimtoje ir nagrinėjamai bylai teisinius padarinius sukeliančioje (CPK 182 straipsnio 2 punktas) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartyje (apeliacinės bylos Nr. A2-19/2005) spręsta, kad Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkis Nr. 328-V, kuriuo A. L., I. K. ir A. J. atkurtos nuosavybės teisės į 22 numeriu pažymėtą gyvenamąjį namą, buvo priimtas galiojant Įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisės atkuriamos jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui, su sąlyga, kad jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Administracinis teismas nustatė, kad ieškovas šių sąlygų neatitiko, todėl neturėjo teisės į tėvų turto grąžinimą. Tokią teisę ieškovas įgijo 1997 m. liepos 1 d. priėmus Piliečių nuosavybės teisių  į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas), kuriame pretenduojantiems į nuosavybės teisių atkūrimą asmenims neliko reikalavimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau pagal šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atstatymo įstatymą ir įgiję tokią teisę pagal Atkūrimo įstatymą, galėjo nustatytu terminu pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau jiems nuosavybės teisės atkuriamos, jeigu nuosavybės teisės neatkurtos į šį turtą kitiems įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims. Administracinio teismo nustatyta, kad iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos A. L., I. K. ir A. J., todėl negalėjo būti atkuriamos ieškovui, taip pat konstatuota, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyminiams įpėdiniams teisėtumo mirusio savininko testamentas teisiškai nereikšmingas, nes Atstatymo įstatymas, kurio galiojimo metu buvo priimtas potvarkis dėl nuosavybės teisių atstatymo, nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises testamentiniams įpėdiniams. Tai, kad įgyvendinant įgaliotų institucijų 1995 ir 2003 metais priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 22 numeriu pažymėtą gyvenamąjį namą jame esantys butai A. L., I. K. ir A. J. ar jų įpėdiniams buvo perduodami 2005-2009 metais, kai jau buvo paaiškėjęs oficialaus testamento egzistavimo faktas, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovas, kaip testamentinis įpėdinis, įgijo teisę į šiuos butus pagal Atkūrimo įstatymą, o atsakovai šiuo turtu nepagrįstai praturtėjo.

Konstatavus, kad nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), A. L., I. K. ir A. J. buvo atkurtos nepažeidžiant Atstatymo įstatymo nuostatų ir ieškovo teisių, nes teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atstatymo įstatymą ieškovas neturėjo, tokios teisės jis neturi ir pagal Atkūrimo įstatymą, nes į tą patį turtą jau buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems pretendentams, ieškovas negali įgyvendinti savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą kitais civilinių teisių gynimo būdais. Ieškovo nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo remtis dėl šių civilinių bylų ir nagrinėjamos civilinės bylos skirtingo ratio decidendi. Be to, pagal CPK 4 straipsnį, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Nuosavybės teisės į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butus lygiomis dalimis A. L., I. K., A. J. ir ieškovui buvo atkurtos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymais, kai ieškovui jau 2003 metais buvo žinoma apie tėvo testamentą. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį ir joje nustatytu terminu institucijai, sprendusiai nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, ieškovas neteikė testamento. Administracinių aktų, kuriais jam, kartu su kitais įstatyminiais įpėdiniais, buvo atkurtos nuosavybės teisės, įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Bylos duomenys liudija, kad JAV gyvenantis ieškovas domėjosi mirusio tėvo turto paveldėjimu, buvo aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo turtą proceso dalyvis, pats ar per įgaliotus asmenis inicijavo kelis teismo procesus dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, dėl sprendimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, panaikinimo. Todėl kaip atidus ir rūpestingas asmuo turėjo galimybę nuosavybės teisių atkūrimą sprendžiančioms institucijoms išviešinti tėvo testamentą ir tokiu būdu išreikšti valią 24 gyvenamojo namo butus paveldėti pagal testamentą. Ieškovui to nepadarius, nėra pagrindo spręsti apie atsakovų elgesio, jiems nepateikus testamento, neteisėtumą ir ieškovo teisių pažeidimą. Nuosavybės teisės į mirusio savininko turtą buvo atkurtos įstatyminiams įpėdiniams, nepareiškus jiems, tame tarpe ir ieškovui, valios dėl jų atkūrimo pagal oficialų testamentą. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad oficialus testamento pobūdis lemia jo paslėpimo negalimumą. Įtariantis testamento egzistavimą asmuo turi galimybę duomenis apie tai gauti iš atitinkamų institucijų. Nagrinėjamu atveju ieškovas tą ir atliko, tačiau pats testamento neišviešino, taip neišreikšdamas valios paveldėti pagal testamentą. Tokiu atveju aplinkybės, ar kitos dvi testamentinės įpėdinės žinojo apie testamentą ir nepateikė jo nuosavybės teisių atkūrimą sprendžiančioms institucijoms, nėra teisiškai reikšmingos vertinant ieškovo teisės paveldėti turtą pagal įstatymą ar pagal testamentą įgyvendinimą šių teisių pažeidimo aspektu. Šių ieškovo teisių testamentinės įpėdinės nepažeidė, nes pats ieškovas nerealizavo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą testamentiniams įpėdiniams. Be kita ko, atkūrus nuosavybės teises atsakovėms A. L. ir I. K., kaip įstatyminėms įpėdinėms, jos gavo mažesnę turto dalį, nei būtų gavę pagal testamentą. Išdėstytos aplinkybės paneigia ieškovo poziciją, kad seserys atliko priešingus teisei veiksmus, pažeidė jo teises ir nepagrįstai praturtėjo. Taigi, nenustačius nuosavybės teisių mirusio savininko įstatyminiams įpėdiniams atkūrimo pažeidimo ir įpėdinių A. L., I. K. ir A. J. veiksmų ieškovo atžvilgiu neteisėtumo, nėra pagrindo konstatuoti ieškovo teisių pažeidimą ir perkelti jam nuosavybės teises į kitiems įpėdiniams atkurtą turtą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir atsakovų A. L., A. J., R. K., L. K., Ž. K. atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentais dėl CK 5.6 straipsnio nuostatų aiškinimo ir šios teisės normos nagrinėjamam atvejui netaikymo, todėl papildomai jų nekartoja.

Nepripažinus ieškovo teisių, atkuriant įstatyminiams įpėdiniams nuosavybės teises į mirusio savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą, pažeidimo, argumentai dėl CK 5.8 straipsnio taikymo tampa teisiškai nereikšmingais, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Apeliacinė instancija ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės klaidas ir atskleidė bylos esmę, kuri leidžia spręsti apie pareikšto ieškinio nepagrįstumą. Tokiu atveju kolegija konstatuoja, kad atmesdamas ieškinį teismas priėmė teisingą sprendimą, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniam skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Ieškinio pobūdis ir didelė reikalavimų bei bylos apimtis leidžia spręsti apie LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte numatytų kriterijų nagrinėjamu atveju egzistavimą. Tokiu atveju pagal rekomendacijų 11 punktą pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nukrypti nuo rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių ir priteisti iš ieškovo atsakovams didesnes advokatų teisinės pagalbos išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais ir dėl to atmestini.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                          Danutė Gasiūnienė

               Rimvydas Norkus

               Gintaras Pečiulis