LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2011 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjo advokato Tauro Edžio Klipšto kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas:

              pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį (2009 m. vasario 27 d. epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams;

              pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2009 m. kovo 13 d. epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams;

              pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2010 m. kovo 31 d. epizodas) laisvės atėmimu trejiems metams.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime — nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. liepos 22 d. įskaitytinai.

              Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, konfiskuotas M. B. priklausantis turtas už 260 (du šimtus šešiasdešimt) litų. 

              Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti G. Ž. ir G. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.             

              Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, kuria nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

              M. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą parduoti, ir neteisėtai jas pardavė, būtent: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatytoje vietoje, ne vėliau kaip 2009 m. vasario 27 d., turėdamas tikslą parduoti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 10 vienetų melsvos spalvos tablečių su įspaustais „Mitsubichi" logotipais, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga l-(3-chlorofenil) piperazinas (mCPP), kurio bendroji masė 0,335 g, jas laikė prie savęs ir ne vėliau kaip 2009 m. vasario 27 d. Kaune, šias tabletes už 110 Lt pardavė E. R.. Tokiais veiksmais M. B. padarė nusikaltimą, numatytą, BK 260 straipsnio 1 dalyje.

              Taip pat jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatytoje vietoje, ne vėliau kaip 2009 m. kovo 13 d., turėdamas tikslą parduoti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 10 vienetų rausvos spalvos tablečių su įspaustais „Karūnos" logotipais, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga 1-(3-chlorofenil) piperazinas (mCPP), kurio bendroji masė 0,311 g, jas laikė prie savęs ir ne vėliau kaip 2009 m. kovo 13 d. Kaune, šias tabletes už 150 Lt pardavė E. R.. Tokiais veiksmais M. B. padarė nusikaltimą, numatytą, BK 260 straipsnio 1 dalyje.

              Taip pat jis nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatytoje vietoje, ne vėliau kaip 2010 m. kovo 31 d. dieną, turėdamas tikslą parduoti, iš G. S., neteisėtai įgijo psichotropinės medžiagos – metamfetamino miltelių, supakuotų į du paketus, iš kurių vieno svoris – 2,8108 g (0,4919 g (17,5 proc.) gryno metamfetamino), kito paketo svoris –7,2353 g (1,5146 g (20,9 proc.) gryno metamfetamino). Šias medžiagas jis laikė prie savęs, iki 2010 m. kovo 31 d., 15.50 val., Kauno r., Garliavoje, Tulpių g. 1/Vytauto g. 118, kai šias medžiagas asmens kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tokiais veiksmais M. B. padarė nusikaltimą, numatytą, BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. B. gynėjas advokatas Tauras Edis Klipštas prašo pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį ir M. B. dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2009 m. vasario 27 d. bei 2009 m. kovo 13 d., išteisinti, o 2010 m. kovo 31 d. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 2 dalį.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma alternatyviais, paprastai aktyviais, veiksmais: gaminant psichotropines medžiagas, jas įgyjant, laikant, gabenant, parduodant. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas už kurios nors vienos ar kelių šiame straipsnyje nurodytų veikų padarymą, privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą bei tai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis. Tai reiškia, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti neginčijamai įrodomas, o ne preziumuojamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad nekaltumo prezumpcija reiškia, jog baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonių. 2003 m. birželio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltintojui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Tai reiškia, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Kasatorius nurodo, kad teismas, tirdamas 2009 m. vasario 27 d. ir 2009 m. kovo 13 d. veikas ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl jų, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Pasak kasatoriaus, kaltinimas nekonkretus, neparemtas jokiais objektyviais įrodymais, todėl nesuprantama, už ką M. B. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. M. B. nuteistas už tai, kad neaišku, kada, iš ko ir kur įgijo psichotropinių medžiagų, kurias neaišku, kada ir kur pardavė E. R. vieną kartą už 110 Lt, kitą kartą už 150 Lt. Jokie duomenys, kuriais buvo pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, neįrodo nuteistojo kaltės dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo, disponavimo ar platinimo.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktus: nuosprendyje nenurodyti nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenustatytos faktinės aplinkybės ir neaptarti prieštaravimai. Nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis ir subjektyviais liudytojo E. R., su kuriuo nuteistojo santykiai yra blogi, parodymais, liudytojų – policijos pareigūnų nuomonėmis. Taip pat teismas savo išvadas grindė liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymais, kad būtent M. B. pardavė E. R. psichotropines medžiagas. Tačiau šie jų parodymai yra tik prielaida – taip jie paaiškino remdamiesi tik E. R. parodymais, o patys pirkimo fakto nematė. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų apie tai, kad 2009 m. vasario 27 d. ir 2009 m. kovo 13 d. būtent M. B. pardavė psichotropines medžiagas E. R..

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė pokalbių telefonu išklotinėmis, tačiau pagal pareikštus kaltinimus M. B. psichotropines medžiagas Rutkauskui pardavė iki 2009 m. vasario 27 d. ir iki 2009 m. kovo 13 d., o teismui pateiktos išklotinės datuotos 2009 m. gegužės 13 d., 2009 m. rugpjūčio 6 d., 2009 m. rugsėjo 15 d., 2009 m. spalio 16 d., 17 d., 20 d. Pasak kasatoriaus, jos neįrodo, kad M. B. kam nors siūlė pirkti psichotropinių medžiagų ir juo labiau kad prieš du mėnesius iki užfiksuotų pokalbių M. B. pardavė psichotropinių medžiagų E. R..

Iš teismo apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad psichotropinių medžiagų įgijimo faktas laikomas nustatytu, tačiau jis nepagrįstas jokiais įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teismo posėdyje ištirtais bei patikrintais duomenimis, o įgijimo aplinkybės (kur, kada) nežinomos. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl, kasatoriaus nuomone, M. B. dėl 2009 m. vasario 27 d. ir 2009 m. kovo 13 d. padarytų nusikalstamų veikų turėtų būti išteisintas.

              Dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2010 m. kovo 31 d., M. B. kaltu prisipažino iš dalies. Jis nurodė, kad minėtą dieną susitiko su G. S. Kaune, prie prekybos centro „Šilas“, esančio prie Kauno pilies ir už 200 Lt įsigijo apie 10 g metamfetamino miltelių. Tikslo parduoti šias medžiagas jis neturėjo, jas įsigijo sau vartoti.

Kasatorius teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo surinkta objektyvių duomenų apie tai, jog įsigytas psichotropines medžiagas M. B. ruošėsi platinti. Tikslas platinti psichotropines medžiagas yra subjektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tikslo buvimą gali rodyti tai, kad jų turintis asmuo pats nevartoja psichotropinių medžiagų, disponuoja dideliu jų kiekiu. M. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad kartais vartodavo psichotropines medžiagas ir 2010 m. kovo 31 d. įsigijo jas sau. Tai, kad M. B. vartojo narkotines medžiagas, patvirtino ir G. S.. Teismas kaltinimą dėl šios veikos grindė 2010 m. balandžio 6 d. pažyma apie M. B. slaptą sekimą. Ši pažyma patvirtina, kad nurodytą dieną jis susitiko su G. S., iš kurio pirko psichotropinės medžiagos ir ji asmens kratos metu buvo pas jį rasta. Šito neneigia ir pats nuteistasis. Tačiau pažyma neįrodo, kad šiuo konkrečiu atveju įsigydamas psichotropinę medžiagą metamfetaminą jis turėjo tikslą ją parduoti. Tokio tikslo buvimo neįrodo ir įslaptinto liudytojo Nr. 2 parodymai (jam yra žinoma, jog M. B. prekiauja psichotropinėmis medžiagomis), G. Ž. parodymai, (jis kažkada yra pirkęs psichotropinių medžiagų iš nuteistojo) ir tai, kad pas M. B., asmens kratos metu, buvo rastas nedidelis kiekis psichotropinės medžiagos. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kad trūksta įrodymų, pagrindžiančių, jog 2010 m. kovo 31 d. M. B. psichotropines medžiagas įsigijo turėdamas tikslą jas parduoti, ši jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 2 dalį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų: netinkamai patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, nevertino jų kaip visumos, todėl teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus galėjo pakeisti teismų išvadas, todėl turėtų būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo buvo netinkamai kvalifikuoti M. B. veiksmai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas atsiliepimu į nuteistojo M. B. gynėjo advokato T. E. Klipšto kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su įrodymų vertinimu ir nesutampa su kasaciniam skundui keliamais reikalavimais. Nors nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų pažeidimus, tačiau nepateikia jokių aiškių, konkrečių, įtikinamų ir tinkamų teisinių argumentų, pagrindžiančių esminių BPK pažeidimų padarymą. Kasatorius nepaaiškina, kokie įrodymai, jo nuomone, buvo gauti neteisėtai, kokių prieštaravimų teismas nepašalino, kokias aplinkybes turėjo ištirti pakartotinai bei kuo reiškėsi neišsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas.

Pasak prokuroro, bylos duomenys patvirtina, kad teismai tinkamai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išnagrinėjo visas aplinkybes, įvertino įrodymus. Nuteistojo pozicija visais reikšmingais fakto ir teisės klausimais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams buvo žinoma, dėl to teismų sprendimuose detaliai ir motyvuotai pasisakyta.

Nuteistojo gynėjas kasaciniu skundu iš esmės ginčija teismų konstatuotą faktą, kad M. B. narkotines medžiagas įgijo ir laikė turėdamas tikslą jas platinti. Savo poziciją gynėjas grindžia subjektyviai įvertintais buvusiais įvykiais, santykiais tarp juose dalyvavusių asmenų. Kasatorius ginčija teismų sprendimus pabrėždamas savo ginamojo parodymų svarbą ir nepagrįstai sumenkindamas kitų proceso dalyvių parodymus, nutylėdamas visų kaltę pagrindžiančių duomenų tarpusavio santykį ir visumos vertinimą. Esant šioms aplinkybėms nurodytus skundo teiginius prokuroras vertina kaip  deklaratyvius. Atsiliepime nurodoma, kad žemesnių instancijų teismai padarė pagrįstas išvadas, jog nuteistojo kaltė įgijus narkotines medžiagas turint tikslą jas platinti visiškai įrodyta ir nėra jokio pagrindo daryti priešingas išvadas.

Nuteistojo M. B. gynėjo advokato T. E. Klipšto kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimo

Reikalavimai įrodymų tyrimui ir vertinimui išdėstyti BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad Kauno rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas nuteistojo M. B. baudžiamąją bylą, pažeidė minėtas įstatymo nuostatas. Teismo posėdyje visi bylos duomenys buvo tinkamai tikrinami ir vertinami: analizuojamas jų turinys, lyginami tarpusavyje, vertinama visuma, nustatoma, kokias aplinkybes jie patvirtina arba paneigia. Nustatęs, kurie iš šių duomenų yra patikimi, teismas jais pagrindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės ir kitų įrodinėtinų bylos aplinkybių. Nors kasatorius nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, tačiau kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Atmestinas advokato teiginys, kad nuteistojo M. B. kaltė nuosprendyje grįsta spėjimais ir prielaidomis, kad teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, dėl jo kaltumo nepagrįstos išsamiais ir nešališkai ištirtais įrodymais, o abejonės nebuvo aiškinamos jo naudai. Teismo posėdžio protokolo ir skundžiamų sprendimų turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visos esminės bylos aplinkybės buvo išsamiai ištirtos teismo posėdžiuose ir aptartos sprendimuose, išnagrinėti gynybos argumentai.

              Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, vertinant parodymų objektyvumą ir patikimumą, reikšminga aplinkybė yra duodančio kitą asmenį apkaltinančius parodymus procesinė padėtis, jų tarpusavio santykiai ir tų parodymų atitiktis kitiems tiesioginiams ir netiesioginiams įrodymams. Taigi, suprantamos kasatoriaus abejonės E. R. parodymų patikimumu. Tačiau visiškai nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad įslaptinto liudytojo, kaltinamųjų G. Ž. ir G. S. parodymai bei M. B. pokalbių su nenustatytais asmenimis suvestinės nieko neįrodo. Šių duomenų pagrindu teismai padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad M. B. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, o ši svarbi aplinkybė leido teismams pripažinti E. R. parodymus patikimais. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai atmetė ir kasatoriaus teiginį, kad E. R. kerštauja už tariamas ar tikras M. B. skolas.

              Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nuteistojo M. B. gynėjas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriais nuteistasis grindė savo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą pagal M. B. apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atsakydamas į analogiškus argumentus, savo nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytų įrodymų vertinimo motyvų ir kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Kasacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, dar nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų — bylos aplinkybės  išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK normos. Teismai tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nuosekliai ir logiškai pagrindė jais savo daromas išvadas dėl įrodinėtinų aplinkybių bei nuteistojo kaltumo. Teismų padarytos išvados abejonių nekelia.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

Kasatorius nesutinka su teismų sprendimu 2010 m. kovo 31 d. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Neneigdamas fakto, kad nuteistasis M. B. iš G. S. įsigijo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, advokatas nurodo, kad byloje nesurinkta jokių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis šią medžiagą ketino kam nors parduoti ar kitaip platinti. Todėl, kasatoriaus nuomone, M. B. veika šiame epizode turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Tiek BK 259 straipsnio 2 dalyje, tiek BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas (arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas). Tai būtinasis veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tai vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktų su vartotojais, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-113/2011, 2K-781/2007, 2K-36/2009, 2K-75/2009, 2K-166/2010, 2K-4/2009, 2K-281/2009, 2K-618/2010 ir kt.).

Kasatorius akcentuoja G. S. parodymus apie tai, kad M. B. pats vartoja psichotropines medžiagas, bei paties nuteistojo parodymus, kad metamfetaminą įsigijo savo reikmėms. Kasatorius nurodo, kad kiti byloje esantys duomenys objektyviai neįrodo, kad M. B. ketino platinti iš G. S. įsigytą psichotropinę medžiagą – metamfetaminą.

              Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus ir užfiksuotus įrodymus, laikė juos pakankamu pagrindu vienareikšmiškai išvadai, jog M. B. įsigijo ir laikė psichotropinę medžiagą – metamfetaminą turėdamas tikslą ją platinti, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumą, jų teisinį vertinimą ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai. Teismai pagrįstai konstatavo, kad aplinkybę, jog M. B. metamfetaminą įsigijo turėdamas tikslą jį platinti, patvirtina pokalbių telefonu išklotinės, kuriose užfiksuota, kaip nenustatyti asmenys prašė M. B. narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Pokalbių metu šie asmenys, siekdami konspiracijos, vartojo žodžius ir jų junginius ne jų įprastine tiesiogine reikšme, kad nebūtų demaskuoti teisėsaugos pareigūnų. Šią aplinkybę taip pat patvirtino G. Ž., nurodęs, kad yra pirkęs psichotropinių medžiagų iš M. B., įslaptintas liudytojas Nr. 2, kuris teigė, kad M. B. kartu su kitais asmenimis pardavinėja psichotropines medžiagas, ir kiti bylos duomenys. Byloje yra duomenų apie M. B. sunkią materialinę padėtį, skolas, kurias apmokėjo jo tėvas. Todėl teismai pagrįstai atmetė nuteistojo teiginį, kad nemažą kiekį metamfetamino visam mėnesiui jis įsigijo sau vartoti. Juo labiau kad, po M. B. sulaikymo atlikus jo šlapimo tyrimą, rasta kanapių vartojimo pėdsakų, o amfetamino pėdsakų – nerasta. Šios aplinkybės tik patvirtina teismų išvadas, kad M. B. metamfetaminą įsigijo ne sau, o parduoti. Taigi, BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo tikslą teismai nustatė vadovaudamiesi teismų praktikoje suformuluotais kriterijais, pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį jie buvo vertinami kaip visuma, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad M. B. slaptą sekimą vykdę policijos pareigūnai turėjo tiksliai įrodyti, jog nuteistasis, įsigijęs iš G. S. psichotropinių medžiagų, šias platina. Kolegija pažymi, kad BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicija nereikalauja kiekvienu atveju nustatyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų perdavimo fakto. Veika kvalifikuojama pagal šį straipsnį tiek tuo atveju, kai nustatomas psichotropinės medžiagos perdavimo kitam asmeniui faktas (platinimas), tiek tuo atveju, kai kaltininkas to nepadaro, tačiau byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad tokį tikslą jis turėjo. Taigi ta aplinkybė, kad M. B. nespėjo parduoti iš G. S. įsigyto metamfetamino, neturi įtakos jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes byloje ištirtais įrodymais buvo tinkamai nustatyta, kad jis ketino tai padaryti.

Skundžiamų teismų sprendimų turinio ir kasacinio skundo argumentų analizė neduoda pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai, įrodinėdami M. B. kaltę dėl padarytų nusikaltimų, būtų pažeidę Lietuvos Respublikos Konstitucijos, BPK 20, 305 straipsnių nuostatas ar kvalifikuodami nusikaltimą būtų padarę baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Darytina bendra išvada, kad keisti skundžiamus nuosprendį ir nutartį, kaip to prašo kasatorius, nėra pagrindo.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo M. B. gynėjo advokato Tauro Edžio Klipšto kasacinį skundą atmesti.