Administracinė byla Nr. A-3352-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03589-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1111(00602) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 1–3).

              Nurodė, kad pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, su bendrove jokių darbo sutarčių neturi sudaręs. Nesutiko su Sprendime nurodytais argumentais, kad užsienietis neperveda priklausančių įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitas už bendrovę. Pareiškėjo teigimu, tokia prievolė įstatymu yra numatyta bendrovės vadovui, o ne akcininkui. Be to, susidariusios skolos negali būti vertinamos kaip pažeidimas, nes to nenumato ir įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Prieštaravo, kad Departamentas nesikreipė į pareiškėją, nebandė su juo susisiekti ir informuoti, kad yra iškilę klausimų dėl įmonės darbuotojų, jiems mokamų algų, skolų. Nebuvo kvietimo teikti paaiškinimus, kad būtų kuo greičiau išspręsta susiklosčiusi situacija. Pabrėžė, kad pareiškėjo ketinimai Lietuvoje yra rimti, siekia įsitvirtinti Lietuvoje, čia suteikti vaikams mokslus, investuoti, jo interesas Lietuvoje yra ilgalaikis ir perspektyvus.

              Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 14–17) prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjui leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu buvo išduoti 2016 m. kovo 7 d., galiojantis iki 2016 m. gegužės 2 d. ir 2016 m. balandžio 12 d., galiojantis iki 2017 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 4 d. Departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi jo sūnui išdavimo. Pats pareiškėjas nurodė, kad jam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui, ir atitinkančiam Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus. Departamentas 2016 m. rugpjūčio 24 d. patikrinęs bendrovės duomenis nustatė, kad pareiškėjo bendrovėje dirbančių darbuotojų (2 Lietuvos Respublikos piliečiai ir 2 užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi) atlyginimai nuo jų įdarbinimo nesiekė 100 Lt. Taip pat bendrovėje buvo įdarbinti tik 2 Lietuvos Respublikos piliečiai ir jie bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, todėl buvo nustatyta, kad bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl įsteigtų darbo vietų. Departamentas tuo pagrindu, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Dėl pareiškėjo skundo argumentų nurodė, kad pareiškėjas, kaip bendrovės akcininkas, vykdantis legalią veiklą Lietuvoje, turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai ir užtikrinti, kad jo įmonė atitiktų Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus. Nors pareiškėjas 2016 m. gegužės 4 d. prašyme nurodė, kad jo bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tačiau Departamentas nustatė priešingai (trys darbuotojai buvo atleisti iš karto po to, kai buvo gautas leidimas laikinai gyventi, kitiems dviem darbuotojams mokamas atlyginimas nesiekė 100 Lt). Nesutiko su skundo argumentais, kad Departamentas prieš priimant skundžiamą sprendimą turėjo kreiptis į pareiškėją dėl paaiškinimo pateikimo. Šiuo aspektu pabrėžė, kad tokios pareigos teisės aktai Departamentui nėra nustatę. Papildomai buvo nustatyta, kad bendrovė nemoka ir mokestinių prievolių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo I. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. (b. l. 171–174).

Teismas nustatė, kad pareiškėjui, kaip Lietuvoje registruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui, Departamentas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu nusprendė išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2016 m. gegužės 2 d., o 2016 m. balandžio 12 d. naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 4 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi jo nepilnamečiui vaikui. Patikrinus bendrovės veiklą buvo nustatyta, kad bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl įsteigtų darbo vietų. Atsižvelgiant į tai, skundžiamu sprendimu Departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2017 m. kovo 7 d.

Nagrinėjamu atveju, Departamentas, panaikindamas 2016 m. balandžio 12 d. pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas gyventi panaikinamas, jei nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, jei bus nustatyta, kad egzistuoja nors viena Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte esanti sąlyga. Nagrinėjamu atveju išduotas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas priėmus išvadą, kad pareiškėjas neatitiko vienos iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų būtinųjų sąlygų leidimui gyventi gauti, t. y. buvo nustatyta, kad bendrovėje, kurios akcininku yra pareiškėjas, nėra įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi vertinant Departamento priimtos išvados teisėtumą svarbu nustatyti, ar Departamentas pagrįstai turėjo pagrindą tokiai išvadai priimti.

Kaip tvirtina Departamento surinkti įrodymai, pareiškėjas 2015 m. gruodžio 23 d. pateikė Departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Prašymo išdavimo pagrindas – pareiškėjas užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2016 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas 2016 m. kovo 7 d., galiojęs iki 2016 m. gegužės 2 d., vėliau 2016 m. balandžio 12 d., galiojęs iki 2017 m. kovo 7 d. Departamentas taip pat nustatė, kad, nors pareiškėjas į Departamentą kreipėsi nurodydamas, kad atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas sąlygas ir su prašymu išduoti leidimą gyventi pateikė bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo sutartis, tačiau Sodros duomenimis buvo nustatyta, kad minėti darbuotojai (kurių darbo sutartys buvo pateiktos su prašymu) iš darbo buvo atleisti iš karto po pareiškėjui leidimo laikinai gyventi išdavimo (t. y. 2016 m. kovo 8 d., pareiškėjui leidimas gyventi išduotas 2016 m. kovo 7 d.). Iš Sodros duomenų taip pat matyti, kad bendrovėje dirba tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau jų gaunamas darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. liepos 31 d. nesiekė pragyvenimo lėšų dydžio, kurį tuo metu Lietuvoje sudarė 325 Eur.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga, jog įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai yra imperatyvi ir įstatymas šiuo aspektu jokių išimčių nenumato. Tuo tarpu nustačius, kad bendrovėje nėra įdarbinti trys Lietuvos piliečiai, darbuotojams atlyginimas mokamas sumažintas, kas atitinkamai reikštų, kad jie nedirba visą darbo dieną ir šių aplinkybių pareiškėjui jokiais įrodymais nepaneigus, Departamentas pagrįstai nusprendė, kad bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pripažinus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (pareiškėjas neatitiko sąlygos, susijusios su darbuotojų įdarbinimu).

Dėl pareiškėjo skundo argumentų pažymėjo, kad, kaip teisingai nurodė Departamentas, pareiškėjas, būdamas bendrovės akcininku, neatleidžiamas nuo pareigos užtikrinti, kad bendrovė, užsieniečiui išduoto leidimo laikotarpiu, atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tuo labiau, kad, kaip ir šiuo atveju, pareiškėjo leidimo laikinai gyventi nepanaikinimo garantas ir yra būtent bendrovės, kurios akcininku jis yra, atitikimas įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms.

Teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad jam nebuvo išsiųstas kvietimas teikti paaiškinimus, kad būtų kuo greičiau išspręsta susiklosčiusi situacija. Šiuo aspektu pažymėta, kad teisės aktai tokios pareigos Departamentui nenumato, tuo tarpu pareiga įvykdyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoje įtvirtintas sąlygas pirmiausia tenka prašančiam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui.

Pareiškėjo argumentai dėl jo tikrųjų ketinimų įsitvirtinti Lietuvoje, susiklosčiusios situacijos kontekste nelaikyti reikšmingais. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, šią aplinkybę Departamentas atitinkamai įvertino priimdamas Sprendimą.

Departamentui nenustačius, kad bendrovėje, kurios akcininkas yra pareiškėjas, įsteigtose darbo vietose dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, ši aplinkybė Departamentui leido nuspręsti, kad pareiškėjas neatitiko pagrindų, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi, buvo pagrindas pareiškėjui panaikinti jau turėtą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Teismas padarė išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas (pareiškėjui turėto leidimo panaikinimo teisiniai pagrindai įrodyti), reglamentuojančias leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Nepanaikinus Sprendimo, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjas I. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą (b. l. 177–178). 

Apeliaciniame skunde teigia, kad įstatymai nereglamentuoja, kad akcininkas privalo nuolat ir rūpestingai kontroliuoti įmonės veiklą. Kaip užsienio valstybės pilietis, visapusiškai nesusipažinęs su Lietuvos teisine baze, reglamentuojančia įmonių veiklą, tačiau norėdamas investuoti ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, pasinaudojo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 7 dalies teisės norma ir buvo paskirtas direktorius, tiesiogiai atsakingas už įmonės veiklą. Mano, kad Departamentas, nors ir neprivalėjo, tačiau galėjo informuoti pareiškėją apie susidariusias aplinkybes.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Tvirtina, kad pareiškėjas, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir ketindamas Lietuvos Respublikoje vykdyti teisėtą veiklą bei tuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi, turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai ir užtikrinti, kad jo įmonė atitiktų Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus. Teigia, kad tiek ginčijamo sprendimo priėmimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek ir šiuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų: įmonėje įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gaunamas darbo užmokestis nesiekia 100 eurų, t. y. jie UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba visą darbo dieną. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija šios Migracijos departamento nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. neginčija leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, o skundą grindžia subjektyviomis aplinkybėmis, nepaneigiančiomis ginčijamo sprendimo teisėtumo.

Pažymi, kad pareiškėjas neneigia aplinkybių, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje, vykdant teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra būtinas, kadangi įmonės veikla yra užtikrinama, pasitelkus teisėtą atstovą – įmonės direktorių.

Pažymi, kad teisės aktuose nėra nustatyta pareiga Departamentui, nustačius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, informuoti užsienietį prieš sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimą. Departamento vertinimu, prieš priimdamas sprendimą, jis tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, o surinktų duomenų užteko sprendimui pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1111(00602) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui I. K., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2015 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, turimas lėšas pragyvenimui, gyvenamąją patalpą ir kt. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių turėtų būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2016 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2016 m. balandžio 12 d. išdavė tokį leidimą, turėjusį galioti iki 2017 m. kovo 7 d. 

Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. Nr. (15/4-1)3I-1111(00602) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui I. K., panaikinimo“, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. kovo 7 d., motyvuodamas tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios ½ dalis akcijų priklauso pareiškėjui, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimo dėl ne mažiau nei trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie čia nedirba visą darbo laiką.

Pareiškėjui apskundus šį Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas paduotu apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą iš esmės motyvuodamas tuo, kad jis, įmonės akcininkas, įstatymais nėra įpareigotas nuolat ir rūpestingai kontroliuoti įmonės veiklą: tam buvo paskirtas direktorius, tiesiogiai atsakingas už įmonės veiklą. Departamentas, nors ir neprivalėjo, tačiau galėjo informuoti jį apie aplinkybes, priklausančias nuo tiesioginių ar netiesioginių įmonės vadovo veiksmų, dėl kurių jo buvimas šalyje nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų. Atsakovo nustatytos aplinkybės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie čia nedirba visą darbo laiką – pareiškėjas neginčija.

Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), nenustatė pagrindų jį keisti ar naikinti: sprendimų dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo ir panaikinimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu  nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Kadangi  ginčo dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios ½ dalis akcijų priklauso pareiškėjui, nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl ne mažiau nei trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, Departamentui priimti ginčijamą sprendimą buvo, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjo teiginiai, kad būdamas įmonės akcininku, jis nėra įpareigotas nuolat ir rūpestingai kontroliuoti įmonės veiklą, atsižvelgiant į minėtą reguliavimą, viena vertus, nėra reikšmingi, o kita vertus, nėra ir pagrįsti: pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi būtent ir grindė vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, tokiu pagrindu ir dėl šios priežasties (vykdyti teisėtą veiklą, susijusią su UAB „(duomenys neskelbtini)“) šis leidimas jam ir buvo išduotas, todėl teiginiai, kad jis nėra įpareigotas rūpintis šios įmonės veikla, prieštarauja jo prašyme dėl leidimo išdavimo nurodytoms aplinkybėms.      

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. K. (I. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.