Baudžiamoji byla Nr. 1A-309-654/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08729-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.4.6.1; 2.1.15.3.3.2

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,

dalyvaujant prokurorei Ievai Danylienei,

nuteistajam D. B. ir jo gynėjai Ingai Abramavičiūtei,

nukentėjusiajam V. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir jo gynėjos advokatės I. Abramavičiūtės apeliacinį skundą dėl 2019 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 60 MGL (3000 eurų) bauda.

Nukentėjusiųjų V. M. ir L. M. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. Iš nuteistojo D. B. V. M. naudai priteista 230 eurų turtinei žalai ir 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. L. M. naudai iš D. B. priteista 300 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

I.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.       D. B. įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent:

Jis, 2018 m. vasario 15 d., apie 08.00 val., Jezavitiškių k., Turgelių sen., Šalčininkų r., važiuodamas jam priklausančiu automobiliu VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindiniu asfaltuotu keliu Rudamina-Turgeliai, viešoje vietoje, prie „Aistuvos“ gimnazijos, esančios Mokyklos g. 1, prasilenkdamas su priešpriešine eismo juosta važiuojančiu automobiliu „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu nukentėjusiajam V. M., kuriame ant priekinės keleivio sėdynės sėdėjo pastarojo žmona nukentėjusioji L. M., įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, parodė V. M. įžeidžiantį gestą (pirštu pridėjęs prie smilkinio pasuko kelis kartus) dėl galimai įjungtų automobilyje „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tolimųjų žibintų šviesų, o V. M. apsisukus ir sustojus prie tuo metu šalia „Aistuvos“ gimnazijos, esančios Mokyklos g. 1, sustojusio automobilio VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis, išlipęs iš savo automobilio ir priėjęs prie greta stovinčio automobilio „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių vairuotojo durelių, sudavė kumščių 4 kartus į automobilio stogą, įkišęs savo galvą pro nuleistą automobilio „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį lango stiklą į automobilio salono vidų, bandė kumščiu suduoti apie 5-6 kartus sėdinčiam už vairo nukentėjusiajam V. M., tačiau tai jam nepavyko, kadangi V. M. atsitraukė arčiau savo žmonos L. M., griebė rankomis už vairą neleisdamas išvažiuoti V. M., mojavo kumščiais ir bandė pro nuleistą automobilio „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį lango stiklą suduoti nukentėjusiajam V. M., o automobiliui pajudėjus, jis kumščiu vieną kartą sudavė į automobilio „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinį kairės pusės durų langą.

1.1.       Po to jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2018 m. vasario 15 d., apie 08.30 val., Liepkalnio gatvėje, Vilniuje, važiuodamas jam priklausančiu automobiliu VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pravažiavus sankryžą, pasivijo automobilį „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą nukentėjusiajam V. M., kuriame ant priekinės keleivio sėdynės sėdėjo pastarojo žmona nukentėjusioji L. M., akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu, trikdančiu visuomenės rimtį ir pažeidęs viešąją tvarką, savo automobiliu „VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvažiavo automobiliui „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš priekio, užblokavo išvažiavimą nukentėjusiojo V. M. automobiliui „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už autobusų stotelės, esančios šalia parduotuvės UAB „Tvora“, Liepkalnio g. 110, Vilniuje, priėjo prie nukentėjusiojo V. M. automobilio „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių vairuotojo pusės durelių, bandė pro nuleistą automobilio priekinį lango stiklą suduoti 4-5 kartus sėdinčiam už vairo nukentėjusiajam V. M., kuris traukiasi arčiau savo žmonos L. M., jis, sudavė kumščiu 1 smūgį nukentėjusiam V. M. į veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą lūpos gleivinėje, kas nukentėjusiajam V. M. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, suplėšė juodos spalvos striukės rankovę, 230 eurų vertės, sukėlė didelį išgąstį, baimę ir stresą nukentėjusiesiems sėdėjusiems ir važiuojantiems automobiliu „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. M. ir L. M.. Šiais savo veiksmais D. B. padarė baudžiamąją veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėja prašo panaikinti 2019 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nuosprendį ir priimti D. B. išteisinantį nuosprendį. D. B. nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

2.1.       Skunde apeliantas nurodė, kad D. B. atlikti veiksmai, kurių dalies nuteistasis apskritai nepripažįsta, ir kurie pagrįsti tik nukentėjusiųjų parodymais, nurodyti kaltinamajame akte ir atitinkamai apkaltinamajame nuosprendyje, neatitinka BK 284 straipsnio veikos požymių. D. B. pripažintas kaltu ir jo atžvilgiu pritaikyta baudžiamoji atsakomybė dėl išimtinai moraliniu požiūriu galimai negražaus ir nemandagaus elgesio. Baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma už negražius ir nemandagius veiksmus. Teismas, atlikdamas D. B. veiksmų vertinimą BK 284 straipsnio veikos požymio nustatymo tikslu, neatsižvelgė į viso įvykio kontekstą, priežastis, dėl kurių D. B. atliko inkriminuotus veiksmus ir paties V. M. elgesį ir veiksmus. Nukentėjusysis pažeidė kelių eismo taisykles, o į tai jo dėmesį atkreipė D. B.. Jei ne paties V. M. elgesys – apsisukimas ir grįžimas prie D. B. automobilio, jokio nesusipratimo nebūtų buvę. V. M. suduotas smūgis D. B. sukėlė nuteistajam išgąstį ir nulėmė jo siekį sustabdyti pažeidėją įvykio vietoje, tačiau V. M. iš įvykio vietos pasišalino. Tai, kad D. B. bandė suduoti V. M., yra paties nukentėjusiojo vertinimas, kadangi D. B. tiesiog bandė sulaikyti pažeidėją, kas nėra draudžiama pagal Lietuvos įstatymus. Pirmasis epizodas, vykęs prie „Aistuvos“ gimnazijos, Jezavitiškių kaime, pagal pareikštą kaltinimą nesudaro BK 284 straipsnio sudėties požymių. Nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos tęsinys, vykęs aikštelėje prie UAB „Tvora“, nusikaltimu įvardijamas tik dėl to, kad D. B. neva vijosi nukentėjusįjį. Važiuodamas link Vilniaus miesto D. B. turėjo aiškią dingstį susitikti V. M. automobilį. Nukentėjusiojo automobilis aikštelėje nebuvo užblokuotas, kadangi pats V. M. patvirtino, kad iš šios vietos po konflikto išvažiavo pirmas. D. B. ir šioje vietoje nuolat prašė nukentėjusiojo likti vietoje ir niekur nevažiuoti kol atvyks policijos pareigūnai. Nukentėjusiajam girdint kvietė pareigūnus. Taigi akivaizdu, kad V. M. elgesys nebuvo taikus ir jis taip pat konfliktavo. Dviejų asmenų konfliktas negali būti kriminalizuojamas pareiškiant kaltinimus tik vienam iš jų. Pagal nukentėjusiojo aiškinimą epizodo UAB „Tvora“ aikštelėje metu jam buvo suduotas smūgis į veidą ir praskelta lūpa. Vien ši aplinkybė neleidžia teismui daryti išvados, kad D. B. veiksmuose yra BK 284 straipsnio sudėtis, kadangi toks faktas galėtų teoriškai atitikti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tačiau kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo pareikštas.

2.2.       BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika laikoma baigta kilus straipsnio dispozicijoje numatytiems padariniams – sutrikdžius visuomenės rimtį. Teismas pripažino, kad visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyti, o D. B. veiksmus pripažino nusikalstamais, nes konfliktas vyko viešoje vietoje. Nei kaltinime, nei nuosprendyje nenurodytas nė vienas pašalinis asmuo, kurio įprastas gyvenimas būtų sutrikdytas ar kuris dėl V. M. ir D. B. konflikto jaustų diskomfortą. Tik iš tiesų agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Abu vyriškiai konfliktavo tik tarpusavyje, todėl abipusis konfliktas negali būti kvalifikuojamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Pagal teismų praktiką fizinių veiksmų panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams.

2.3.       Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. D. B. elgesys buvo nukreiptas ne į viešosios tvarkos ar visuomenės rimties trikdymą, bet išimtinai į norą sulaikyti V. M.. D. B. veiksmai siekiant sulaikyti asmenį, kuris prieš tai jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, nebuvo pavojinga aplinkai ar aplinkiniams. Nuteistojo paskatos konfliktuoti nebuvo chuliganiškos, jas lėmė noras sulaukti kol atvyks policijos pareigūnai. Taigi, konflikto ribos nebuvo peržengtos ir viešoji rimtis bei tvarka nebuvo sutrikdyta. 

2.4.       D. B. neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam ir tokį aiškinimą iš esmės patvirtina ne tik liudytojos S. B. parodymai, bet ir įvykių seka. Aikštelėje prie UAB „Tvora“ policijos pareigūnus antrą kartą kvietė, skambindamas į bendrąjį pagalbos telefoną, pats D. B.. Jei jis būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą ir padaręs muštinę žaizdą, nebūtų pats kvietęs policijos. Nuteistasis siekė, kad V. M. sulauktų policijos ir visi kartu išsiaiškintų įvykio aplinkybes, tačiau nukentėjusysis antrą kartą pasišalino iš įvykio vietos.

2.5.       Nukentėjusysis neigia sudavęs smūgį nuteistajam, bet akivaizdu, kad tai įvyko, nes iš karto po to D. B. apie tai pranešė policijos pareigūnams telefonu. D. B. privažiavus iš paskos nukentėjusiojo automobilio, šis sustojo, nors neva skubėjo į polikliniką nuvežti žmoną. Pats nukentėjusysis neskambino policijai, kad jį kažkas persekioja, nes žinojo, kad pats panaudojo fizinį smurtą D. B. atžvilgiu. Aikštelėje išlipo iš automobilio ir aiškinosi santykius, bet policijos pareigūnų nesulaukė, nes žinojo, kad tokiu būdu bus konstatuotas ir užfiksuotas fizinio smurto panaudojimas prieš D. B..

2.6.       Apeliantas mano, kad jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ir nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu. Mano, kad L. M. buvo nepagrįstai pripažinta nukentėjusiąja šiame procese, nes prieš ją D. B. nepadarė jokių veiksmų. Vien tai, kad nukentėjusioji vyko tuo pačiu automobiliu, kurį vairavo jos vyras, neleidžia teigti, kad prieš ją padaryti kokie nors neteisėtai veiksmai. Pirmosios instancijos teismas D. B. veiksmų L. M. atžvilgiu nekvalifikavo pagal 284 straipsnį, neįvardijo, kuo pasireiškė veika šios nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl šios klaidos ir neteisėtos išvados turi būti ištaisytos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. 

2.7.       Pirmosios instancijos teismas D. B. ir S. B. parodymus vertino kritiškai, kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiųjų parodymai buvo įvertinti kaip nuoseklūs ir vienodi. Teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią tik nukentėjusiųjų parodymams. D. B. neigiant dalį jo atliktų veiksmų ir byloje nesant kitų tai patvirtinančių duomenų, įrodymų pripažinti D. B. kaltę nepakanka.

2.8.       Teismas byloje esančius įrodymus nustatė ir vertino klaidingai. Teismas neteisingai vertino, kad D. B. jau pirmo epizodo metu įsidėmėjo V. M. vairuotos transporto priemonės valstybinius numerius ir nukentėjusįjį vijosi ne siekdamas tiksliai užfiksuoti transporto priemonės numerius. Iš telefono skambučio bendrajam pagalbos centrui garso įrašo nustatyta, kad D. B. nurodė automobilio markę, spalvą ir du variantus valstybinių numerių raidžių. Neįsidėmėjęs numerių, kai nukentėjusysis pasišalino iš įvykio vietos, tikėjosi jį sutikti važiuodamas link miesto. D. B. valstybinius numerius pranešė antrą kartą paskambinęs bendrajam pagalbos centrui, kai iš įvykio vietos pasišalino V. M.. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino aplinkybe, kad nuteistasis negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl nevyko pas medicinos ekspertus, kad būtų nustatytas jam padarytas sveikatos sužalojimas. D. B. nurodė nesikreipęs dėl to, kad nemanė, jog būtų buvęs rimtai sužalotas. Tačiau V. M. taip pat nesikreipė į teismo medikus, o pareiškimą policijai dėl jo tariamo sužalojimo pateikė tik po to, kai sužinojo, kad pareiškimą yra parašęs D. B.. Be to, nukentėjusiojo parodymai nebuvo labai nuoseklūs. Nuosprendžio dalis, kurioje įvardijami bandymai suduoti ir jų skaičius varijuoja nuo 4-5 kartų iki 10 kartų. Šie duomenys nėra patvirtinti ir nukentėjusiojo abejonės nepanaikintos. Nukentėjusysis skirtingai aiškino ir priežastį dėl ko sustojo aikštelėje prie UAB „Tvora“.

2.9.       Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir tyrimas, pagal kurį D. B. pripažintas kaltu, yra identiški, skirtumas tik tas, kad V. M. šeimos gydytojas pateikė išrašą apie jam padarytus sužalojimus. Šie įrašai neleidžia pripažinti, kad D. B. atžvilgiu turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Konfliktinė situacija atitinka administracinės teisės pažeidimą ir turėtų būti spręstinas administracine tvarka.

2.10.       Kadangi D. B. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies patenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. L. M. civilinis ieškinys turėtų būti atmestas ir dėl to, jog prieš ją nebuvo padaryta jokių neteisėtų veiksmų ir ji negalėjo patirti neturtinės žalos. V. M. ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo įrodyta. Nėra aišku, kas ir kaip tiksliai suplėšė V. M. striukę, o bylos duomenys yra prieštaringi. Lieka visiškai neaišku kada striukė buvo suplėšyta, neaišku, kuri jos vieta buvo pažeista, nes nuotraukoje pateikiama suplėšyta dešinės pusės rankovė, o daiktų pateikimo protokole nurodyta, kad suplėšyta kairės rankovės pusė. Pati striukė pateikta tik 2018 m. kovo 30 d. Iš nuotraukų matyti, kad striukės rankovė yra tik prairusi, todėl teismo nustatytas 230 eurų turtinės žalos dydis yra nepagrįstas ir paremtas prielaidomis. Neturtinės žalos dydis V. M. nepagrįstas jokiais duomenimis. Pats nukentėjusysis konfliktavo, nesutiko palaukti policijos, todėl priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

3.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4.       Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.

Dėl įrodymų vertinimo.

6.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarytos veikos aplinkybės nustatytos tinkamai, išvados suformuluotos pasiremiant visų įrodymų objektyvia analize. Nuteistojo apeliaciniame skunde pateikti motyvai nepaneigia nuosprendžio argumentų ir neveda prie kitokio sprendimo. Teisėjų kolegija pasisako dėl apeliaciniame skunde ginčijamų aplinkybių patikimumo ir jų reikšmės nustatant padarytos veikos faktines aplinkybes.

7.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas.

8.       Apeliaciniame skunde nuteistasis pateikia savo išvadas, kurios remiasi jo pateikta įvykio versija. Tačiau priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas negali remtis vien tik kaltinamojo pateikiama versija, net jei ji viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuosekli. Teismas daro išvadas išsamiai ir nešališkai įvertinęs visas bylos aplinkybes, visus byloje esančius įrodymus, juos lygindamas ir analizuodamas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas motyvuotai atskleidė, kodėl darydamas išvadas vadovaujasi vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmeta.

8.1.       Esminiu ginčo elementu išlieka aplinkybė, kas konflikto metu panaudojo fizinį smurtą. Apeliaciniame skunde nuteistasis laikosi pozicijos, kad fizinį smurtą dar pirmoje konflikto stadijoje prie mokyklos, panaudojo V. M., kai trenkė D. B. į galvą ir prakirto lupą. Apeliantas neigia naudojęs smurtą prieš V. M. konflikto antrojo etapo metu prie parduotuvės UAB „Tvora“. Šiuos nuteistojo teiginius ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino jo sutuoktinė S. B.. Apylinkės teismas atmetė šią įvykių versiją, nes nei V. M. atžvilgiu nutrauktame ikiteisminiame tyrime, nei nagrinėjamoje byloje nebuvo nuteistojo poziciją patvirtinančių duomenų. Be nuteistojo ir jo žmonos parodymų, jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, kad V. M. sudavė smūgį D. B.. D. B. nesikreipė į medikus dėl jam V. M. neva suduoto smūgio. Nuteistasis nurodė, jog nemanė, kad sužalojimai buvo rimti, nors tyrimo metu sakė, kad jam buvo prakirsta lūpa. Tuo tarpu nukentėjusysis dėl jam suduoto smūgio antrojo epizodo metu kreipėsi į medikus, medicininių dokumentų apžiūros protokole užfiksuoti nukentėjusiajam V. M. padaryti kūno sužalojimai, nustatytas jų mastas. Taigi, nuteistojo pozicijos dėl smurto naudojimo nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, o nukentėjusiojo pateikta įvykių versiją, be jo paties ir jo žmonos parodymų, patvirtina pateikti medicininiai dokumentai apie jam padarytus kūno sužalojimus (sumušimas, pažeista lūpos gleivinė). Remdamasis šiais duomenimis apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo poziciją patvirtinančiais duomenimis, o nuteistojo versiją laikė neįrodyta. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada ir konstatuoja, jog V. M. smurto prieš D. B. nenaudojo, bet D. B. konflikto metu sužalojo V. M.. 

8.2.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad jei D. B. būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą ir padaręs muštinę žaizdą, nebūtų pats kvietęs policijos, tačiau kolegijos nuomone, tai yra teorinis pasvarstymas. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad D. B. smūgį nukentėjusiajam sudavė, kai šis sėdėjo automobilyje, o nukentėjusiajam išlipus ir pasiūlius išsiaiškinti, pradėjo kviesti policiją. Taip pat, apeliantas mano, kad nukentėjusiojo smurto panaudojimą prieš jį patvirtina tai, jog iš karto po to nuteistasis telefonu apie tai pranešė policijos pareigūnams. Pats nukentėjusysis neskambino policijai ir nepranešė, kad jį kažkas persekioja, nes žinojo, kad pats panaudojo fizinį smurtą D. B. atžvilgiu. Nukentėjusysis aikštelėje aiškinosi santykius, bet policijos nelaukė, nes žinojo, kad tokiu būdu bus konstatuotas fizinio smurto panaudojimas. Apeliaciniame skunde pateikta įvykių interpretacija paremta tik subjektyviu situacijos vertinimu ir prielaidomis, kurios negali būti patikrintos byloje surinktais įrodymais. 

9.       Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad konfliktą pradėjo D. B., parodęs nepadorų gestą nukentėjusiajam (tai patvirtino pats nuteistasis). V. M. privažiavus išsiaiškinti, kodėl buvo rodomas nepadorus gestas, D. B. pirmas išlipo iš savo automobilio ir nuėjo prie nukentėjusiojo išsiaiškinti (šią aplinkybę patvirtino visi įvykyje dalyvavę asmenys). Nuteistasis viso proceso metu aiškino, kad jis ketino sutrukdyti pažeidėjui pasišalinti iš įvykio vietos ir siekė pasielgti pilietiškai. Šis noras jam susiformavo, kai prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas. Nustačius, jog smurtas D. B. atžvilgiu pirmojo epizodo metu nebuvo panaudotas, nuteistojo elgesys, kai siekdamas sulaikyti asmenį neleido jam išvažiuoti, norėjo įpareigoti jį sulaukti policijos pareigūnų, viršijo leistinas ribas ir negali būti pateisinamas. Nuteistasis nėra policijos pareigūnas ir negali riboti kito žmogaus judėjimo laisvės, kas, kaip ir fizinio smurto naudojimas, negali būti vertinama kaip pilietiškumas. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų D. B. veiksmai buvo nukreipti ne į siekį sustabdyti nukentėjusįjį, o ir toliau konfliktuoti, netinkamai reikšti nepasitenkinimą ankstesniais nukentėjusiojo veiksmais. D. B. veiksmai bandant suduoti smūgius V. M., įlindimas per langą į svetimą automobilį siekiant paimti raktelius, smūgių sudavimas į transporto priemonę negali būti laikomi teisėtais ar pilietiškais veiksmais. D. B. veiksmai buvo priešingi viešajai tvarkai, kadangi jo pasirinktas konflikto sprendimo būdas viešoje vietoje akivaizdžiai rodo nepagarbą aplinkiniams. Netinkamas nukentėjusiojo elgesys, nemalonus bendravimas su D. B. ar jo žmona, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali pateisinti pakankamai intensyvių nuteistojo smurtinių veiksmų atlikimo viešoje vietoje. Apylinkės teismas tinkamai nustatė, jog iš telefoninių pokalbių įrašų girdisi, kad D. B. yra suinteresuotas persekioti V. M., todėl jų konflikto tęsinys prie UAB „Tvora“ nebuvo atsitiktinis, o inicijuotas būtent D. B.. Nuteistasis pasivijęs nukentėjusiojo vairuojamą transporto priemonę ir jai sustojus užkirto kelią ir be jokios priežasties kitų žmonių akivaizdoje panaudojo fizinį smurtą prieš automobilyje sėdėjusį nukentėjusįjį. Apeliaciniame skunde pateiktas situacijos vertinimas, kad jei D. B. būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą ir padaręs muštinę žaizdą, nebūtų pats kvietęs policijos, yra tik subjektyvi nuteistojo nuomonė ir jokiais įrodymais neparemtas teorinis pasvarstymas. Tokių ir panašių veiksmų atlikimas viešoje vietoje teismų praktikoje laikomas nusikalstamu ir baudžiamas pagal BK 284 straipsnį. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad dėl šių aplinkybių jis nuteistas nepagrįstai.

9.1.       Galvodamas, kad nukentėjusysis pasielgė neteisėtai, nuteistasis turėjo ne pats spręsti konfliktą pasitelkęs fizinius veiksmus ir prisiėmęs policininko funkcijas, o parašyti pareiškimą policijai, tuo labiau, kad nukentėjusiojo automobilio duomenys jam buvo žinomi. Pasirinkęs netinkamą savo elgesio variantą nuteistasis padarė nusikaltimą ir už tai yra nubaustas.

10.       Skunde teigiama, kad teismas klaidingai vertino įrodymus ir nepašalino kilusių prieštaravimų tarp parodymų. Skunde ginčijamas teismo ištirtų įrodymų vertinimas dėl D. B. valstybinių numerių užfiksavimo ir pranešimo bendrajam pagalbos centrui, nepagrįstai kritiškai vertinta aplinkybė dėl nuteistojo nesikreipimo į medicinos ekspertus dėl sužalojimo, V. M. ir D. B. pareiškimų surašymo laikas, eiliškumas ir priežastys negali būti laikomos vertinimo klaidomis ar esminiais įrodymų neatitikimais bei nepaneigia fakto, kad A. B. viešoje vietoje naudojo fizinį smurtą prieš V. M.. Skunde aptariami smulkūs nukentėjusiųjų parodymų ar ginčijamų aplinkybių neatitikimai (bandymų suduoti smūgius skaičius, sustojimo aikštelėje priežastys) nepanaikina D. B. kaltės ir nepateisina jo veiksmų. Tiek pirmos instancijos teismas, tiek ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nustatė, kad nuteistojo ir jo žmonos parodymuose, taip pat yra prieštaravimų. Pavyzdžiui nuteistojo žmona ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. B. automobiliu prie UAB „Tvora“ apvažiavo nukentėjusiojo automobilį ir užtvėrė jam kelią. Tuo tarpu, nuteistasis tvirtino, kad nukentėjusiojo automobiliui sustojus, jis pats sustojo iš paskos. Nelogiškas nuteistojo aiškinimas, jog prie sankryžos garsinio signalo jis nenaudojo, o nukentėjusysis pats sustojo aikštelėje. Tokiu atveju lieka neaišku, kodėl išorės veiksnių neįtakotas nukentėjusysis sustojęs aikštelėje siekė iš jos kuo greičiau išvažiuoti, o tai jam pavyko padaryti tik apvažiavus nuteistojo automobilį ir važiuojant per šaligatvį. Kaip minėta šios aplinkybės sudaro tik įvykių foną ir negali būti reikšmingos D. B. kaltei nuginčyti, todėl papildomai teismas jų neanalizuoja.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį.

11.       Apeliantas mano, kad jo veikoje nėra visų BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Teigia, kad D. B. veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ar pripažinti administraciniu nusižengimu. Teisėjų kolegija nekartoja argumentų dėl nuteistojo smurtinių veiksmų vertinimo ir aptaria kriterijus, kuriais remiantis D. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

12.       Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Skunde nurodyta, jog šiuo atveju nėra nustatytos BK 284 straipsnyje numatytos pasekmės – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Teigiama, kad teismas pripažino, jog visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyti, o D. B. veiksmus pripažino nusikalstamais, nes konfliktas vyko viešose vietose.

13.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad panašaus pobūdžio bylose negalima sureikšminti aplinkybės, jog konfliktas vyko viešoje vietoje. Vien tik tai, kad konfliktas vyko viešoje vietoje, savaime dar nereiškia, kad tuo buvo sukeltos BK 284 straipsnyje numatytos pasekmės – sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Inkriminuojant aptariamą veiką turi būti nustatytas šių pasekmių realumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342-511/2017). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-54-222/2017, 2K-3-489/2018). Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai – būtinasis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2014, 2K-371-696/2015, 2K-54-222/2017).

14.       BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, iš kurių vienas yra įžūlus elgesys, kuris inkriminuotas ir nuteistajam. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018). Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūnų kankinimas, trukdymas kitiems žmonėms, dirbti, mokytis, leisti laisvalaikį.

15.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, D. B. atliktų veiksmų pobūdis bei aplinkybė, jog įvykį matė nukentėjusiojo žmona L. M., kuri buvo išgąsdinta D. B. elgesio ir prašė jo žmonos apraminti savo vyrą, patvirtina, jog dėl D. B. įžūlaus elgesio buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šiuo atveju nuteistojo atlikti veiksmai – išprovokuotas konfliktas ir pasirinktas netinkamas jo sprendimo būdas, nukentėjusiojo persekiojimas, smurto prieš nukentėjusįjį naudojimas dėl mažareikšmės priežasties, asmens laisvės apribojimas vertinami kaip įžūlus elgesys. Nors nuteistasis ir nukentėjusysis konfliktavo tik tarpusavyje, tačiau dėl prieš sutuoktinį panaudoto fizinio smurto nukentėjusioji L. M. galėjo pasijusti išsigandusi, šokiruota ir pažeminta. Dėl D. B. veiksmų buvo nutraukta nukentėjusiųjų kelionė į gydymo įstaigą. Neteisėti veiksmai truko pakankamai ilgą laiko tarpą, skirtingose vietose. Per šį laiką vyko žodinis konfliktas, sėdinčiam automobilyje nukentėjusiajam buvo bandoma suduoti smūgius (vienas smūgis suduotas), varžoma galimybė išvažiuoti. Šios aplinkybės patvirtina, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo pažeista viešoji tvarka ir sutrikdyta visuomenės rimtis.

16.       Skunde teigiama, kad teismas nustatė, kad visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyti, o D. B. veiksmus pripažino nusikalstamais tik dėl to, kad konfliktas vyko viešose vietose. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas ir klaidinantis. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog įvykis kilo viešoje vietoje ir nors byloje nenustatyti konkretūs įvykį matę asmenys, tačiau neabejotina, kad tokia situacija neliko nepastebėta. Teismas darė prielaidą, kad įvykį matė pašaliniai asmenys, nes konfliktas vyko judrioje gatvėje, šalia parduotuvės, anksti ryte, kai daug žmonių važiuoja į darbus. Aplinkybė, jog po įvykio neatsirado pašalinių konfliktą mačiusių asmenų nereiškia, kad visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyti. Nukentėjusiojo žmona taip pat dalyvavo įvykyje ir D. B. prieš jos vyrą panaudojus fizinį smurtą jautė neigiamas emocijas bei juto nuteistojo veiksmų padarinius, kuriais buvo pažeista visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi apygardos teismui nekyla abejonių, kad šis konfliktas dėl savo pavojingumo peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius ir D. B. tokiais veiksmais tyčia pažeidus viešąją tvarką, jam visiškai pagrįstai inkriminuotos BK 284 straipsnio nuostatos.

17.       Skunde nurodyta, kad nuteistojo paskatos konfliktuoti nebuvo chuliganiškos ir buvo išimtinai nukreiptos į norą sulaikyti V. M.. Kaip minėta, D. B. noras sulaikyti asmenį buvo nepagrįstas ir tik neproporcingai suvaržė nukentėjusįjį. 

18.       Šiuo atveju nustatyta, kad D. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, todėl fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrukdymas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, atskirai neinkriminuojamas, nes šį nusikaltimą apima viešosios tvarkos pažeidimo norma. BK 140 straipsnio atvejais nusikalstamos veikos dažniausiai padaromos privačioje aplinkoje tarp vienas kitą pažįstančių asmenų, tačiau šiuo atveju taip nėra. Kadangi nustatyta, jog D. B. padarė BK 284 straipsnyje nustatytą veiką, todėl nėra jokio pagrindo jo veiksmų vertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą. D. B. padaryta nusikalstama veika buvo didesnio pavojingumo (dėl panaudoto fizinio smurto) ir neatitinka ANK numatyto teisinio reguliavimo – nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo.

19.       Apeliantas mano, kad jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ir nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu. Mano, kad L. M. buvo nepagrįstai pripažinta nukentėjusiąja šiame procese, nes jos atžvilgiu jokių veiksmų iš D. B. nebuvo padaryta. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Kaip minėta anksčiau, D. B. įžūlus elgesys sukėlė neigiamus išgyvenimus ne tik nuo smurto nukentėjusiam V. M., bet ir jo žmonai L. M.. Nepaisant to, kad jos atžvilgiu smurtas nebuvo panaudotas, ji kaip visuomenės narė ir V. M. žmona (šeimos narė) buvo išgąsdinta ir šokiruota D. B. elgesio. Jos akivaizdoje buvo sužalotas jos sutuoktinis, bandoma suduoti daugiau smūgių, buvo nepagrįstai ribojama galimybė išvažiuoti, todėl nuteistojo įžūliu elgesiu buvo sutrikdyta ir L. M., kaip visuomenės narės, rimtis. Kaltinime tinkamai nurodyta, kad D. B. sukėlė didelį išgąstį, baimę ir stresą nukentėjusiesiems. Pagrindinis BK 284 straipsnio objektas yra viešoji tvarka, o papildomi objektai žmogaus sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė. Nukentėjusiųjų patirtos emocijos yra D. B. neteisėtų veiksmų rezultatas, kuriuo buvo pažeistas jų orumas, todėl L. M. pagrįstai pripažinta nukentėjusiąja.

Dėl civilinių ieškinių.

20.       Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo V. M. naudai iš nuteistojo D. B. buvo priteista 230 eurų turtinei ir 500 eurų neturtinei nusikaltimu padarytai žalai atlyginti. Nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu iš D. B. priteista 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas teigia, jog ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo įrodyta, nes neaišku, kas suplėšė nukentėjusiojo striukę. Striukė yra tik prairusi, o nustatytas turtinės žalos dydis paremtas prielaidomis. L. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos turėtų būti atmestas, nes jos atžvilgiu nebuvo padaryta jokių neteisėtų veiksmų. V. M. nurodytas neturtinės žalos dydis nepagrįstas jokiais duomenimis. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir konstatuoja, jog šis klausimas skundžiamu nuosprendžiu buvo išspręstas teisingai.

21.       Pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).

22.       Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nuteistasis suplėšė nukentėjusiojo striukę. Tokias aplinkybes patvirtino nukentėjusiųjų parodymai bei byloje esantys dokumentai, nuotraukos. Nors byloje nepateikti odinės nukentėjusiojo striukės vertę patvirtinantys dokumentai, tačiau tai nepaneigia fakto, kad už įvykio metu sugadintą striukę turi būti atlyginama. Nuotraukose matomi pažeidimai nėra tik prairusi siūlė, nes rankovės išplyšimo riba yra žemiau siūlės, todėl daikto sugadinimo mastas yra pakankamai didelis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo ieškinio dalis dėl turtinės žalos yra pagrįsta. 

23.       Skundo argumentas, jog L. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos turėtų būti atmestas, nes jos atžvilgiu nepadaryta nusikalstama veika, yra nepagrįstas. Kaip minėta, L. M. patyrė D. B. padarytos nusikalstamos veikos padarinius ir tinkamai buvo pripažinta nukentėjusiąja.

24.       Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).

25.       Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Laikydamasis tokių teismų praktikoje formuojamų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti nukentėjusiųjų reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįsti.

26.       Civiliniuose ieškiniuose nukentėjusieji nurodė, jog jų patirtą neturtinę žalą sudaro fizinė ir moralinė žala. V. M. teigė, jog dėl padaryto kūno sužalojimo patyrė skausmą, išgąstį, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus. Konflikto metu jaudinosi dėl savo žmonos, nes ji buvo po operacijos ir jis baiminosi, kad dėl patirto streso gali pablogėti jos sveikata. L. M. taip pat nurodė, jog dėl D. B. užgaulių veiksmų patyrė išgąstį, stresą, dvasinį sukrėtimą ir pažeminimą. Įvykio dieną nukentėjusieji važiavo pas gydytoją, nes L. M. buvo atlikta operacija (serga onkologine liga), ji jaudinosi, kad nepavėluotų pas gydytoją. Ji iki šiol negali pamiršti šio įvykio, negali ramiai miegoti, bijo susitikti su D. B.. Atsižvelgiant į tai, kad buvo padaryta akivaizdi žala sveikatai, tarp nuteistojo veikos ir padarytų sužalojimų yra priežastinis ryšys, įvykis truko pakankamai ilgą laiką, nurodytos aiškios aplinkybės dėl patirtų išgyvenimų, pirmosios instancijos teismui buvo objektyvus pagrindas priteisti nukentėjusiesiems neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteisiamos neturtinės žalos dydį, įvertino nurodytas aplinkybes, nuteistojo finansinę padėtį ir darė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiųjų prašoma priteisti neturtinė žala yra pernelyg didelė. Teismas proporcingai sumažino priteistinos žalos dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo dar labiau sumažinti priteistinų neturtinės žalos dydžių ir mano, kad neturtinė žala nukentėjusiesiems priteista pagrįstai.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

n u t a r i a :

D. B. ir jo gynėjos advokatės I. Abramavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija:                Virginija Liudvinavičienė        

                                                Alenas Piesliakas

                                                Nijolė Žimkienė