Baudžiamoji byla Nr. 2K-361-1073/2017
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00093-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.2;
1.2.18.10; 2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
nuteistajam R. T.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžių dalių, susijusių su R. T. pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį.
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžiu R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį – dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė R. T. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš R. T. kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuoti 1 209 325 Lt (350 244 Eur).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis dėl R. T. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jis dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, subendrintos galutinės bausmės ir turto konfiskavimo pakeista: pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 71 straipsnį, 75 straipsnio 1 dalį, nuteistajam R. T. paskirtos dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmokant ją per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam R. T. paskirtos galutinės subendrintos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės ir konfiskuotų 1 209 325 Lt (350 244 Eur) panaikinta;
kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo R. T. palikta galioti be pakeitimų.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas N. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. R. T. nuteistas už tai, kad, kaip automobilių sporto klubo „R“ prezidentas ir kasininkas būdamas atsakingas už šio automobilių sporto klubo buhalterinės apskaitos tvarkymą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė automobilių sporto klubo „R“ buhalterinę apskaitą:
R. T., kaip 2002 m. rugsėjo 11 d. išrinktas automobilių sporto klubo „R“ prezidentas ir kasininkas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už šio sporto klubo buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2006 m. sausio 3 d.–2008 m. spalio 10 d. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ reikalavimų;
R. T., nenustatęs dokumentų saugojimo tvarkos, turinčios užtikrinti jų saugumą, siekdamas sutrukdyti nustatyti automobilių sporto klubo „R“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, N. M. už 20 Lt (5,79 Eur) atlygį nurodė pagaminti netikrus dokumentus: automobilių sporto klubo „R“ 2008 m. spalio 10 d. protokolą su įrašytais žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad N. M. neva paskiriamas visuomeninės organizacijos automobilių sporto klubo „R“ prezidentu, 2008 m. spalio 18 d. perdavimo–priėmimo aktą su įrašytais melagingais duomenimis apie tai, kad N. M. neva priima automobilių sporto klubo „R“ materialų turtą, 2008 m. spalio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą su įrašytais žinomai netikrais duomenimis apie tai, kad N. M. neva priima automobilių sporto klubo „R“ buhalterinės apskaitos dokumentaciją ir registrus;
R. T. šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, tačiau realiai automobilių sporto klubo „R“ materialaus turto ir buhalterinės apskaitos dokumentus, pagal kuriuos sudaryti automobilių sporto klubo „R“ apskaitos registrai, suvestinis registras – Didžioji knyga, 2006–2008 m. finansinių ataskaitų rinkiniai, ne perdavė N. M., o paslėpė, todėl iš dalies negalima nustatyti 2006 m. sausio 3 d.–2008 m. spalio 10 d. automobilių sporto klubo „R“ veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. T. buvo nuteistas ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už jo žinioje buvusio didelės vertės automobilių sporto klubo „R“ turto pasisavinimą, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis dėl šio kaltinimo išteisintas, tačiau šios teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. T. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui inkriminuotą veiką nepagrįstai vertino kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas dėl veikos atitikties BK 183 straipsnio 2 dalies nuostatoms sprendė pagal objektyvųjį veikos požymį – išgrynintų pinigų paėmimą iš automobilių sporto klubo ,,R“ banko sąskaitos ir iš rėmėjų gautų grynųjų pinigų neįnešimą į klubo kasą bei banko sąskaitą, tačiau dėl jo tyčios, padarius šį nusikaltimą, konkrečių argumentų nepateikė, nurodęs, kad R. T. atsisakė duoti parodymus, neatskleidė savo poelgio tikslų ir motyvų, siekė nuslėpti realų paramos panaudojimą, neįtraukęs pinigų į buhalterinę apskaitą, disponavo šiomis lėšomis savo nuožiūra, niekur už jas neatsiskaitydamas, ir nuo šio momento jam patikėto svetimo turto pasisavinimas buvo baigtas. Tokia pirmosios instancijos teismo formuluotė rodo, kad teismas realiai netyrė R. T. kaltės, t. y. jo psichinio santykio su BK 183 straipsnyje nurodytais alternatyviais objektyviaisiais požymiais – ar pinigų paėmimas buvo jo tiesioginės tyčios paversti juos savo nuosavybe išraiška; tik nustačius tokią aplinkybę, būtų galima teigti, kad tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu neturi reikšmės kvalifikuoti veiką kaip nusikalstamą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius ir papildomai surinktus įrodymus, nustatė, kad R. T. gautą paramą panaudojo pagal jos paskirtį, t. y. automobilių sportui remti, todėl nėra pagrindo šią paramą apmokestinti ir teigti, kad R. T. veiksmais automobilių sporto klubui „R“ buvo padaryta žalos. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, esant tokiai situacijai, nėra pagrindo teigti R. T. veiksmuose buvus BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas panaikino ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo ir bausmių subendrinimo, o R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atsižvelgęs į tam reikšmingas bylos aplinkybes, atidėjo ir paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su jo nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pakeisti ir jį dėl kaltinimo pagal šį BK straipsnį išteisinti arba, pritaikius BK 55 straipsnį, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
5. Kasatorius nurodo, kad teismai nesivadovavo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), taip pat netinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymu, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.
5.1. Kasatoriaus teigimu, baudžiamojoje byloje yra kolegialus – visų automobilių sporto klubo „R“ narių – sprendimas atšaukti jį iš klubo prezidento pareigų ir priimti į šias pareigas kitą asmenį – N. M.. Anot kasatoriaus, priėmus šį sprendimą, buvo parengtas ne vienas dokumentas: naujo nario N. M. įstojimo į klubą prašymas, susirinkimų protokolai dėl naujo nario priėmimo, N. M. paskyrimo klubo prezidentu ir pavedimo jam atstovauti klubui mokesčių inspekcijoje. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, nuo 2008 m. spalio 10 d. automobilių sporto klubo „R“ prezidentu (vadovu) tapo N. M., kuris ir buvo atsakingas už klubo finansinę apskaitą ir santykius su trečiaisiais asmenimis. Tačiau šie rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai, pasak kasatoriaus, teismo buvo atmesti, o N. M. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už netikrų dokumentų pagaminimą.
5.2. Kasatorius pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti iš esmės skirtingi jo ir N. M. šių įvykių paaiškinimai. Pasak kasatoriaus, ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo teigiama, kad N. M. „niekaip negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų sukeliamų pasekmių. Jis pats laikėsi pozicijos, kad buvo su R. T. susitikęs tik vieną kartą“. Kasatoriaus tvirtinimu, nors byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, paneigiantys N. M. nurodomas aplinkybes, yra specialisto išvada apie N. M. gebėjimą suprasti savo veiksmus ir jų pasekmes, teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso nuostatas dėl įrodymų patikimumo patikrinimo, nepagrįstai atmetė visus rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo (kasatoriaus) paaiškinimus, taip sudarydamas N. M. galimybę išvengti atsakomybės.
5.3. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, N. M. neapklausė, nors apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi būtent jo paaiškinimais, o ne kitais įrodymais. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas apeliacinis skundas, nuosprendyje iš viso nepasisakė (tai susiję su N. M. apsilankymais notarų biure, VĮ Registrų centre, banke), o apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes įvertino remdamasis prielaidomis. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad visos teismo išvados šiuo klausimu paremtos išimtinai tik N. M. aiškinimais, kuriais, anot kasatoriaus, siekiama išvengti atsakomybės. Įrodymų, patvirtinančių N. M. gyvenimo būdą, nuolatinį svaiginamųjų medžiagų vartojimą, ar įrodymų, leidžiančių teismui nuspręsti, kad N. M. buvo benamis ir nesuprantantis savo veiksmų esmės, byloje nėra. Kasatoriaus nuomone, tokios teismo išvados prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Be to, kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad tarp N. M. parodymų ir byloje esančių rašytinių įrodymų yra esminių prieštaravimų, šių prieštaravimų nepašalino.
6. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, netinkamai pritaikė su bausmės skyrimu susijusias nuostatas.
6.1. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvais; savarankiški apeliacinės instancijos teismo motyvai susiję tik su realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu, o tai, kasatoriaus teigimu, prieštarauja bausmės skyrimo nuostatoms. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs jį pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, spręsdamas dėl bausmės už BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą, negalėjo remtis išimtinai tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, nes bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės iš esmės pakito.
6.2. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą ir yra visos BK 55 straipsnyje nurodytos sąlygos skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad net pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pabrėžta, kad jis (kasatorius) anksčiau neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, padaryti nusikaltimai nėra smurtinio pobūdžio, ir tai įrodo jo mažesnį pavojingumą. Kartu kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka „paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes“ reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą, laiko su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; nors tai nėra imperatyvi nuostata, tačiau laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui turi būti skiriama tik motyvuojant sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277/2011). Laisvės atėmimo bausmė skiriama tik tada, kai teismas prieina prie išvados, kad ši bausmė, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir bausmės paskirtį, yra teisingiausia bausmė. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta bausmės tikslų pasiekimu ir aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-70/2012). Kasatoriaus nuomone, realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas vis tiek siejamas su laisvės atėmimo bausmės skyrimu.
7. Nuteistojo R. T. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šis teismas tikrina baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats faktinių bylos aplinkybių nenustato, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir naujų įrodymų nerenka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas), susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms, yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad didžioji kasacinio skundo dalis susijusi su deklaratyviomis ir kasatoriaus subjektyvia nuomone arba niekuo neparemtomis prielaidomis ir teiginiais, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, tačiau tai, kaip minėta, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
9. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas visapusiškai tyrė ir vertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę, apgaulingai tvarkius apskaitą. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu dar kartą apklausė nuteistąjį R. T., specialistę V. L., liudytojus A. S., A. G., balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotą A. G. paaiškinimą ir jo duotus parodymus, išreikalavo dokumentus iš institucijų, pridėjo prie bylos R. T. pateiktus dokumentus, paskyrė specialisto tyrimą, nes buvo pateikti, išreikalauti nauji dokumentai, ir gavo specialisto išvadą, dar kartą įvertino įrodymų visumą ir motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei nurodė, kodėl iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi, teismų pripažintos įrodytomis faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK numatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus.
11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kasacine tvarka teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui.
12. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
13. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas ir nusikalstamos veikos sudėties nustatymas nagrinėjamu atveju yra siejamas su konkrečiu laikotarpiu – 2006 m. sausio 3 d.–2008 m. spalio 10 d. – būtent kuriuo yra nustatytas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų dėl tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, o būtent Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, reikalavimų pažeidimas. Šis pažeidimas buvo nustatytas remiantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus tyrimų grupės specialisto išvados Nr. 85 duomenimis, liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais duomenimis, teismo pripažintais įrodymais. Atitinkamai teismai nustatė ir siekį nuslėpti susidariusią situaciją R. T. veiksmuose – perkeliant atsakomybę trečiajam asmeniui – N. M., nes pirminiai Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) veiksmai, kuriais buvo siekiama pradėti operatyvinį sporto klubo veiklos patikrinimą, prasidėjo 2008 m. birželio 10 d. kvietimu R. T. atvykti į VMI susipažinti su operatyvaus patikrinimo pavedimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas N. M. parodymus, konstatavo, kad byloje surinkti duomenys neįrodo N. M. sąmoningai davus neteisingus parodymus. Dėl savo paties pripažinto neblaivaus gyvenimo būdo jis galėjo neprisiminti visų su aptariamu nusikaltimu susijusių aplinkybių arba jas supainioti. Įrodymų visetas paneigia galimybę N. M. galėjus realiai tapti automobilių sporto klubo ,,R“ prezidentu, kuris perėmė visą sporto klubo „R“ buhalterinę dokumentaciją, kitus materialiuosius išteklius, todėl jo parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymus. Todėl kasatoriaus teiginys dėl N. M. parodymų netinkamo vertinimo neatitinka bylos medžiagos.
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus bei nustatydami faktines bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesui keliamų BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – pagal nustatytas bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 55 straipsnio nuostatų taikymo
15. Sutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad skirdamas bausmę apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvais; savarankiški apeliacinės instancijos teismo bausmės skyrimo motyvai susiję tik su realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu, kas prieštarauja bausmės skyrimo nuostatoms.
16. Pagal bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės svarbos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-30/2014, 2K-492/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358-303/2015) atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors pagal BK 55 straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau dėl BK 55 straipsnyje vartojamo žodžio paprastai ši nuostata nėra įpareigojanti. Laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais yra galima, tačiau, skirdamas ją, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-138/2011, 2K-181/2014, 2K-208/2014). Tačiau nagrinėjamu atveju tokių motyvų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra, t. y. apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kuo R. T. padaryta nusikalstama veika pagal savo pobūdį, atlikimo būdą ir kitas aplinkybes yra kitokia nei įprasta ir kuo kaltininko asmenybė yra išskirtinė, kad bausmės tikslų nebūtų pasiekta pritaikius su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
17. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų matyti, kad R. T. tyčia padarė baigtą apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis, 222 straipsnio 1 dalis), veika padaryta daugiau nei prieš aštuonerius metus, veika pagal savo kokybinę charakteristiką teisinių gėrių skalėje yra mažiau pavojinga – R. T. buvo sau pavaldus ir apskaitos dokumentus tvarkė pats, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, iki šios nusikalstamos veikos padarymo jis nebuvo teistas, naujų nusikalstamų veikų po to nepadarė, galiojančių administracinių nuobaudų neturi.
17.1. Kadangi R. T. yra teisiamas pirmą kartą, padarė vieną apysunkį nusikaltimą, kurio sankcijoje, be laisvės atėmimo bausmės, numatytos ir kitos alternatyvios švelnesnių bausmių rūšys (bauda arba areštas), todėl egzistuoja visos BK 55 straipsnyje nustatytos sąlygos, ir apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pagal vieną nusikalstamą veiką R. T. reikia išteisinti (BK 183 straipsnio 2 dalis), turėjo apsvarstyti galimybę už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
17.2. Tačiau apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką palikti galioti pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę nemotyvavo ir taip netinkamai taikė ne tik BK 55 straipsnio nuostatas, įpareigojančias teismą motyvuoti laisvės atėmimo bausmės skyrimą pirmą kartą už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą teisiamam asmeniui, bet ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nustatantį, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat turi būti išdėstomi bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliacinės instancijos teismo R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės argumentai yra prieštaringi: šis teismas, išteisinęs R. T. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, dėl pirmosios instancijos teismo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jam paskirtos bausmės nurodė, jog už apgaulingą apskaitos tvarkymą nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė nėra tinkamiausia priemonė realizuoti kriminalinės bausmės paskirtį, tačiau, kita vertus, tokią pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę paliko galioti ir sprendė dėl bausmės vykdymo atidėjimo BK 75 straipsnio pagrindu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog R. T. už vieno apysunkio nusikaltimo padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, tačiau nepasinaudojo galimybe R. T. skirti BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
18. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę, bet visais atvejais, o ypač skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138/2011). BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas nėra speciali bausmės rūšis. Bausmių rūšys padariusiam nusikaltimą pilnamečiam asmeniui pagal eiliškumą nuo švelniausios iki griežčiausios yra išdėstytos BK 42 straipsnio 1 dalyje. BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose, numatančiose baudžiamąją atsakomybę už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, dažniausiai nustatomos kelios alternatyvios bausmės.
Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, tačiau BK specialiosios dalies straipsnio sankcija nenustato jokių alternatyvų laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu jeigu teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės ir BK specialiosios dalies straipsnio sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš to išplaukia, kad teismas BK 75 straipsnį turi taikyti tais atvejais, kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
19. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuri teigia, kad nedidelio pavojingumo nusikaltimas finansų sistemai, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, reikalauja ne kaltininko trumpalaikio izoliavimo, o turtinės sankcijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2014), ir esant aptartoms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, skirdamas bausmę R. T., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pirmą kartą teisiamam už apysunkio nusikaltimo padarymą asmeniui nemotyvavo, kaip to reikalauja BK 55 straipsnis, kodėl skiria laisvės atėmimo bausmę. Be to, esant galimybei skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, taikė BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėjo. Todėl teismų sprendimai dėl bausmės skyrimo R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį keistini. R. T. skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda. Baudos dydis nustatytinas pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktą (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžius pakeisti:
panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis, kuriomis R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo skirta laisvės atėmimo bausmė;
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. T., pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 71 straipsnį, 75 straipsnio 1 dalį, atidėtas bausmės vykdymas ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė;
R. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirti 150 MGL (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) dydžio baudą.
Kitas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė