Civilinė byla Nr. e2A-745-866/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12195-2020-1
Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.4.1; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus dagris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus dagris“.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Juris LT“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Vilniaus dagris“ (toliau – atsakovė), kuriuo prašė priteisti jai iš atsakovės 5,56 Eur palūkanas, 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2020 m. kovo 27 d. ji su UAB „Wurth Lietuva“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ji kaip naujasis kreditorius perėmė, o atitinkamai UAB „Wurth Lietuva“ perleido reikalavimo teisę į atsakovę. Apie reikalavimo perleidimą ir kreditoriaus pasikeitimą atsakovė buvo informuota elektroniniu paštu 2020 m. kovo 30 d., ką patvirtino atsakovės vadovas 2020 m. kovo 31 d. 00:01:18 val. elektroniniu laišku.
3. Paaiškino, kad pradinis kreditorius UAB „Wurth Lietuva“ sudarė su atsakove 2018 m. liepos 1 d. ilgalaikę prekių pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią pristatė atsakovei prekes bei išrašė PVM sąskaitas-faktūras apmokėjimui. Atsakovė dalį įsiskolinimo – pagrindinę skolą pagal Sutartį ir pateiktas PVM sąskaitas-faktūras apmokėjo tik gavusi ieškovės/naujojo kreditoriaus UAB „Juris LT“ 2020 m. kovo 30 d. pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo – atsakovė skolą sumokėjo 2020 m. kovo 31 d. pradiniam kreditoriui, tačiau likusi skolos dalis, kurią sudaro delspinigiai ir ikiteisminio išieškojimo išlaidos, liko neapmokėta.
4. Teigė, kad atsakovė už laiku neįvykdytą piniginę prievolę privalo sumokėti įstatyme numatytas palūkanas pagal pradelstas apmokėti PVM sąskaitas-faktūras. Šiuo atveju iki 2020 m. kovo 30 d. priskaičiuotos palūkanos sudaro 5,56 Eur. Be to, atsakovė taip pat turi pareigą sumokėti 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą bei 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
5. 2020 m. gegužės 4 d. teismas priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino.
6. Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl 2020 m. gegužės 4 d. preliminaraus teismo sprendimo, kuriais prašė panaikinti 2020 m. gegužės 4 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
7. Prieštaravimuose atsakovė nurodė, kad su preliminariu sprendimu nesutinka. Teigė, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia reikalavimų perleidimo sutartimi, kurios sunkiai įskaitomos fotonuotraukos kopija atsakovė buvo pateikta tik elektroniniu laišku ir su prieštaravimais. Sutartyje rašoma, kad įmonėms atstovauja asmenys, atitinkamai vadovai, o sutartį pasirašo kiti ir tai labai neaiškiai – iš pateiktos informacijos, atsakovės vertinimu, nėra aišku, ar šie asmenys įgalioti pasirašinėti finansinius dokumentus, ar tai yra oficialus dokumentas.
8. Atsakovės įsitikinimu, kadangi sutartis su UAB „Wurth Lietuva“ yra galiojanti, taip pat buvo ir kiti dokumentai – sąskaitos ir jos sutapo, tai esančius įsipareigojimus kreditoriui UAB „Wurth Lietuva“ ji apmokėjo tiesiogiai, o su netesybomis atsakovė nesutinka. Atsakovės vertinimu, ieškovė nėra pateikusi arba pateikusi niekinę sutartį apie reikalavimo perėmimą, ji veikia chamiškai, viešoje erdvėje menkindama įmonę paviešino įmonės vadovo asmens duomenis.
9. Ieškovė pateikė atsiliepimą į prieštaravimus, kuriuo prašė palikti 2020 m. gegužės 4 d. preliminarų teismo sprendimą nepakeistą, atsakovės prieštaravimus atmesti kaip nepagrįstus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
10. Atsiliepime ieškovė pažymėjo, kad byloje nėra jokio ginčo dėl reikalavimo perleidimo ir atsakovė sutinka, kad naujasis kreditorius yra ieškovė (reikalavimo perleidimo sutartis nėra ginčijama). Teismui pateikta reikalavimo perleidimo sutartis per EPP sistemą yra pateikta tinkamai, kaip tinkamai patvirtinta tokios sutarties kopija. Atsakovė pati prieštaravime patvirtina, kad yra gavusi ieškovės siųstą reikalavimo perleidimo sutartį ir pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo el. paštu. Remiantis suformuota teismų praktika, toks informavimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas. Teigė, kad atsakovė taip pat patvirtina, kad pagrindinę skolą sumokėjo tiesiogiai pradiniam kreditoriui, tokiu būdu ignoruodama ieškovę kaip naująjį kreditorių. Pabrėžė, kad atsakovė neginčija fakto, jog pagrindinės skolos mokėjimo terminą praleido, todėl ieškovės ieškinyje išdėstyti reikalavimai dėl 40 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidų priteisimo bei palūkanų priteisimo yra teisėti ir pagrįsti. Ieškovė teismui ieškinį pareiškė tik tuomet, kai atsakovė ikiteismine tvarka neįvykdė ieškovės teisėtų reikalavimų. Dėl ieškinio pareiškimo teisme ieškovė patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas preliminariu sprendimu teisėtai ir pagrįstai tokias išlaidas iš atsakovės priteisė. Ieškovės įsitikinimu, atsakovės prieštaravime išdėstyti argumentai ir motyvai dėl neva nepagrįsto preliminaraus sprendimo yra išskirtinai deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro jokio faktinio ar teisinio pagrindo tokį sprendimą pakeisti ar panaikinti.
11. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu prašė palikti 2020 m. gegužės 4 d. preliminarų sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutarties originalo ieškovė neturi, šią sutartį pasirašė šalys apsikeisdamos pasirašytais dokumentais elektroniniu paštu, iš ieškovės pusės pasirašė laikinai einanti direktoriaus pareigas T. S. ir iš UAB „Wurth Lietuva“ pusės vyr. finansininkas A. B.; UAB „Wurth Lietuva“ patvirtino ieškovės atstovui, kad jis įgalinimus pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį turėjo; byloje šiuo metu nėra pareikštas reikalavimas dėl 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovės teiktą priešieškinį teismas atsisakė priimti, todėl pastaroji sutartis yra galiojanti; ieškovė 2020 m. kovo 30 d. siuntė atsakovei pranešimą apie kreditoriaus pasikeitimą, dėl to ginčo nėra; 2020 m. kovo 31 d. skola atsakovės buvo apmokėta; toks atsakovės atliktas mokėjimas neatitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatos, tačiau dėl to ieškovė ginčo nekėlė, elgėsi sąžiningai, susisiekė su pradiniu kreditoriumi UAB „Wurth Lietuva“ ir išsprendė tarpusavio finansinius klausimus; ieškovės patirtos šioje byloje bylinėjimosi išlaidos lygios 200 Eur, jų ieškovė, elgdamasi sąžiningai taip pat nedidino, nors byloje buvo keli posėdžiai, jos neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio.
12. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad atsakovei nebuvo pateikti 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartį pasirašiusių asmenų įgaliojimai; gavusi laišką iš ieškovės, atsakovė nurodė ieškovei, kad jos netenkina ieškovės pateikta reikalavimo perleidimo sutartis, ji yra fotokopija; sutartyje, sudarytoje UAB „Wurth Lietuva“ ir atsakovės, buvo nurodyta, kad sąskaitos turi būti pasirašytos raštiškai, ne elektroniniu paštu, tokiu būdu tarp šių šalių visą laiką vyko bendravimas, todėl reikalavimo perleidimo sutartis, susirašinėjimas ieškovės taip pat turėjo būti vykdomas tokiu pačiu būdu; su UAB „Wurth Lietuva“ atsakovės atstovas buvo susisiekęs gavęs pranešimą iš ieškovės, jam buvo nurodytas skolos dydis, dėl reikalavimo perleidimo fakto atsakovės atstovas UAB „Wurth Lietuva“ neklausė, šios aplinkybės nesiaiškino; kadangi tinkamos reikalavimo perleidimo sutarties atsakovė negavo iki šiol, reikalavimo dėl jos pripažinimo negaliojančiu iki šiol nereiškė kitoje byloje; antstolis pagal 2020 m. gegužės 4 d. preliminarų sprendimą nurašė nuo atsakovės sąskaitos sumą, tačiau vėliau, atsakovei apskundus antstolio veiksmus, ši suma, pastarajai bylai patekus į apeliacinę instanciją, antstolio buvo grąžinta; su UAB „Wurth Lietuva“ po pranešimo gavimo iš ieškovės atsakovės atstovas bendravo bendruoju telefonu; dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties suklastojimo atsakovė nesikreipė, nes esmė yra ne skola, ji nedidelė, bet principas; atsakovė neginčija, kad pradelsė mokėjimus pagal Sutartį UAB „Wurth Lietuva“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 4 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 5,56 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (45,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 208 Eur bylinėjimosi išlaidas.
14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 7 d. galutiniu sprendimu nutarė palikti 2020 m. gegužės 4 d. preliminarų teismo sprendimą nepakeistą.
15. Teismas pažymėjo, kad prieštaravimais dėl 2020 m. gegužės 4 d. preliminaraus sprendimo atsakovė iš esmės ginčija atsakovės tinkamą informavimą apie reikalavimo teisių pagal Sutartį perleidimą ieškovei, nurodydama tai, jog atsakovei nebuvo įteikta tinkamos formos 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartis, pasirašyta įgalintų tokį veiksmą atlikti veiksmų. Be to, teismo posėdžio metu atsakovė papildomai nurodė ir tai, kad toks pranešimas atsakovei turėjo būti įteiktas raštu, ne elektroniniu paštu, nes tokį bendravimą tarp šalių numatė Sutartis. Teismas su šiais atsakovės argumentais nesutiko.
16. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija fakto, kad 2020 m. kovo 30 d. jai elektroniniu paštu ieškovės buvo pateikta ne tik 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartis, bet ir ieškovės pranešimas dėl reikalavimo perleidimo, iš kurio turinio ji turėjo objektyvias galimybes suprasti koks reikalavimas yra perleistas – kas yra pradinis kreditorius, kas yra naujasis kreditorius, kokia yra reikalavimo suma. Pasak teismo, vien ši aplinkybė liudija, kad atsakovė be pagrindo apeliuoja į jai kilusius neaiškumus, susijusius su 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartimi (jos pasirašymo faktu, jį pasirašiusių asmenų įgaliojimais).
17. Pasisakydamas dėl teismo posėdžio metu išsakyto atsakovės argumento, susijusio su ieškovės netinkamu korespondencijos siuntimu pagal Sutartį, teismas konstatavo, kad šis argumentas nesudaro pagrindo priimti kitokį teismo sprendimą šioje byloje. Sutarties 6.6 punktu šalys, priešingai nei teigė atsakovės atstovas teismo posėdžio metu, numatė, kad komunikacija tarp šalių vyksta elektroniniu paštu ir kitomis nuotolinio ryšio komunikacijos priemonėmis. Tuo atveju, kai pranešimai yra susiję su pretenzijomis dėl Sutarties nevykdymo arba jos netinkamo vykdymo, tokie pranešimai (pretenzijos) privalo būti siunčiami ir registruotu paštu arba įteikiami kitai šaliai pasirašytinai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad elektroniniu paštu ieškovės siųstas 2020 m. kovo 30 d. pranešimas apie reikalavimo teisių perleidimą atsakovei faktiškai buvo įteiktas.
18. Kadangi atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, skolą pagal PVM sąskaitas-faktūras Nr. AAA1937460, AAA1946658 ir AAA1958794 sumokėjo nesilaikydama Sutartyje šalių sulygto termino, tik gavusi 2020 m. kovo 30 d. pranešimą apie kreditoriaus pasikeitimą (dėl to ginčo byloje nėra), o ginčo šalims taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas, ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas yra pagrįstas, todėl jis pagrįstai buvo patenkintas 2020 m. gegužės 4 d. preliminariu sprendimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos esmė
19. Atsakovė (apeliantė) UAB „Vilniaus dagris“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. galutinį sprendimą, kuriuo 2020 m. gegužės 4 d. preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas, ir bylą išnagrinėti iš esmės.
20. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo galutinis sprendimas yra neteisėtas, sprendimas priimtas visiškai neatsižvelgiant į faktus ir yra nepagrįstas, bei biurokratiškas ir formalus. Teismas nepasisakė apie reikšmingus faktus, kaip yra vertinama fotokopija, redaguota grafinėmis elektroninėmis priemonėmis ir kas yra dokumentų padirbinėjimas, su kuo buvo susidurta šioje byloje.
21. Atsakovė teigia, kad remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.103 straipsniu. Nurodo, kad sutarties forma reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Santykiai su pradiniu kreditoriumi buvo įforminti rašytine popierine sutartimi, kurioje buvo sutarta dėl atsiskaitymo ir sutartyje aiškai parašyta, kad galioja tik rašytinės sąskaitos, pasirašytos atsakingų asmenų. Vadinamasis kreditorius buvo pateikęs tik elektroninėmis grafinėmis priemonėmis redaguotą informaciją, kurios atsakovė nepripažino.
22. Pažymi, kad bylos eigoje iš esmės kito reikalavimo pagrindas, reiškiant reikalavimus buvo teigiama, kad sudaryta sutartis, o byloje be elektroninėmis ir grafinėmis priemonėmis redaguotos sutarties fotokopijos „parodijos“ nebuvo pateikta jokio kito sutartinius santykius grindžiančio dokumento.
23. Ieškovė UAB „Juris LT“ atsiliepimu prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovės ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
24. Ieškovė nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas buvo paklaustas, ar kreipėsi į kompetetingas institucijas dėl jo numanomo dokumentų padirbinėjimo ir kitų teisių pažeidimų, tačiau atsakovas nurodė, kad nesikreipė ir nežada to daryti.
25. Pažymi, kad į bylą buvo pateikta ieškovo ir pradinio kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuri buvo pasirašyta atsakingų ir bylos nagrinėjimo metu tiksliai identifikuotų asmenų. Ieškovė teismui paaiškino, kad pasirašytais sutarties egzemplioriais buvo apsikeista skenuotus variantus išsiunčiant el. paštu. Pabrėžtina, kad tokia praktika taikoma plačiai, siekiant taupyti laiką.
26. Atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme nėra numatytos sutarties formos – „popierinė rašytinė sutartis“. CK 1.71 straipsnyje yra nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovo ir pradinio kreditoriaus santykius reglamentavo rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis. Remiantis CK 6.103 straipsniu ieškovas ir pradinis kreditorius sudarė rašytinę reikalavimo perleidimo sutartį. Pabrėžtina, kad šiuo atveju į bylą pateikta reikalavimo perleidimo sutartis visiškai atitiko pagrindinės prievolės sutarties formą, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
28. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. galutinio sprendimo, kuriuo 2020 m. gegužės 4 d. preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
29. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „Wurth Lietuva“ ir atsakovė 2018 m. liepos 1 d. sudarė ilgalaikę prekių pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pradinis kreditorius įsipareigojo perduoti atsakovui prekes remiantis raštišku ar elektroniniu paštu suderintu užsakymu, o atsakovė – priimti prekes ir sumokėti už jas sulygtą kainą Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sutartyje šalys sulygo, kad pagal Sutartį išrašytas sąskaitas atsakovė apmokės per 14 dienų (Sutarties specialiosios dalies I dalis).
30. Byloje nustatyta, kad pradinis kreditorius pagal Sutartį išrašė atsakovei PVM sąskaitas-faktūras: 2019 m. lapkričio 29 d. Nr. AAA1937460 224,37 Eur sumai, 2019 m. gruodžio 31 d. Nr. AAA1946658 8,32 Eur sumai ir 2020 m. sausio 31 d. Nr. AAA1958794 6,52 Eur sumai. Iš ieškinio turinio, pateiktų elektroninių laiškų nustatyta, jog atsakovė už pateiktas prekes pagal šias PVM sąskaitas-faktūras sumokėjo nesilaikydama Sutartyje šalių sulygto termino, t. y. tik 2020 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl to ginčo atsakovė nekėlė ir teikdama prieštaravimus dėl 2020 m. gegužės 4 d. preliminaraus sprendimo. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė praleido savo prievolės įvykdymo terminą, dėl ko ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė sumokėtų palūkanas, paskaičiuotas už praleistą atsiskaityti terminą. Šios ieškovės teisės atsakovė taip pat neginčijo teikdama prieštaravimą dėl 2020 m. gegužės 4 d. preliminaraus teismo sprendimo.
31. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad pradinis kreditorius ir ieškovė 2020 m. kovo 27 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius perleido reikalavimo teises ieškovei į 239,21 Eur dydžio atsakovės skolą pagal Sutartį.
32. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).
33. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė apie reikalavimo perleidimą buvo informuota 2020 m. kovo 30 d. pranešimu. Jį ieškovė atsakovei išsiuntė elektroniniu paštu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo dėl to, kad šis pranešimas atsakovę pasiekė tarp šalių nėra, tą patvirtina ir į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas (atsakovės atstovas atsakė į išsiųstą el. laišką).
34. Pagrindinis apeliantės argumentas, kuriuo ji ginčija pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo teisėtumą yra tas, kad teismas nepasisakė apie reikšmingus faktus, kaip yra vertinama fotokopija, redaguota grafinėmis elektroninėmis priemonėmis ir kas yra dokumentų padirbinėjimas, su kuo, apeliantės nuomone, buvo susidurta šioje byloje.
35. CPK 177 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
36. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).
37. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).
38. Atsakovės nuomone, į bylą pateiktas įrodymas – 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartis, yra fotokopija, neva redaguota grafinėmis elektroninėmis priemonėmis ar kitais būdais padirbta.
39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įrodymų samprata apima ir elektroninių įrodymų sampratą, kadangi įrodymai yra bet kokie į bylą pateikti faktiniai duomenys, iš kurių teismas gali spręsti dėl tam tikrų faktinių aplinkybių (ne)buvimą.
40. Europos Tarybos ministrų komitetas 2019 m. sausio 30 d. priėmė gaires dėl elektroninių įrodymų civilinėse ir administracinėse bylose (angl. Electronic Evidence in Civil and Administrative Proceedings), kuriuose nurodyti pagrindiniai elektroninių įrodymų vertinimo principai, tame tarpe ir tai, kad elektroniniai įrodymai turėtų būti vertinami taip pat, kaip ir kitų rūšių įrodymai, ypač dėl jų priimtinumo, autentiškumo, tikslumo ir vientisumo. Be to, elektroninių įrodymų nagrinėjimas neturėtų būti nenaudingas šalims ar suteikti nesąžiningą pranašumą vienai iš jų.
41. Iš pateiktos 2020 m. kovo 27 d. reikalavimo perleidimo sutarties skenuotos versijos matyti, kad joje yra įskaitomas visas sutarties tekstas, matyti šalių prisiimti įsipareigojimai, jų rekvizitai ir parašai. Ieškovė nurodė, kad ši sutartis buvo pasirašyta išsiunčiant el. paštu pasirašytus sutarties egzempliorius ir apsikeičiant skenuotai variantais.
42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017).
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 41 punktą).
44. Įvertinus minėtas aplinkybes, tesimas atkreipia dėmesį į tai, kad skenuotų sutarčių pasirašymas apsikeičiant el. paštu yra plačiai taikoma praktika, todėl vien dėl to, kad ši sutartis buvo sudaryta elektroniniu formatu neleidžia daryti išvados, kad ji yra suklastota ar netikra. Pabrėžtina ir tai, kad šiam elektroniniam įrodymui turi būti taikomi tokie patys vertinimo kriterijui, kaip paprastiems rašytiniams įrodymais, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti dėl šio įrodymo padirbimo fakto, o šie apeliantės teiginiai yra deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 176 – 178 straipsniai).
45. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų iš kurių galima būtų spręsti, kad pradinis kreditorius ir nebūtų perleidęs reikalavimo teisės į atsakovę ieškovei. Priešingai – byloje pateiktų įrodymų visetas, t. y. tai, kad atsakovei buvo pateikti pranešimai apie reikalavimo teisių perleidimą, tarp šalių vyko susirašinėjimas bei tai, kad viena iš pagrindinių ieškovės teigiamų paslaugų yra skolų supirkimas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo iš tikrųjų sudaryta, o apie reikalavimo perleidimą ir kreditoriaus pasikeitimą atsakovė buvo informuota el. paštu 2020 m. kovo 30 d.
46. Vertinant aukščiau nurodytas aplinkybes, prieitina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą galutinį sprendimą, patenkindamas ieškovės reikalavimą. Skundžiamo galutinio sprendimo, vadovaujantis apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
47. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
48. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
49. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriuo prašo priteisti 200 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (patirtas išlaidas įrodinėja 2021 m. sausio mėn. 31 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. KJ1016 ir 2021 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymu).
50. Atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir jos sudėtingumą, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, atitinka bylos kompleksiškumą ir protingumo principą. Be to, patirtos išlaidos neprieštarauja rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, numatytų maksimalių priteistinų dydžių.
51. Taigi, teismas daro išvadą, jog iš atsakovės ieškovės naudai yra priteistina 200 Eur išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a :
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus dagris“, juridinio asmens kodas 303342866, apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus dagris“, juridinio asmens kodas 303342866, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“, juridinio asmens kodas 303262509, naudai 200 Eur (du šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Asta Pikelienė