Civilinė byla Nr. e2A-1825-852/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27510-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.9; 2.2.2.3.2.6; 2.2.2.7;

2.6.10.5.2.18

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos Centro taupomoji kasa ir atsakovo L. F. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos Centro taupomoji kasa ieškinį atsakovams L. F., J. M., G. K., T. V. ir K. P., tretiesiems asmenims Lietuvos bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Grant Thornton Baltic“ ir O. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi kredito unija Centro taupomoji kasa (toliau – ir Unija) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti jai iš atsakovų solidariai 29 291,56 Eur nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Darbo sutartis) D. Z. nuo (duomenys neskelbtini) ėjo kredito unijos Centro taupomoji kasa (duomenys neskelbtini) pareigas, nuo (duomenys neskelbtini) perkelta į (duomenys neskelbtini) pareigas, nuo (duomenys neskelbtini) perkelta į (duomenys neskelbtini) pareigas, taip pat vykdė (duomenys neskelbtini) pareigas. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) įvyko Unijos stebėtojų tarybos ir valdybos jungtinis posėdis (toliau – (duomenys neskelbtini) jungtinis posėdis), kuriame dalyvavo trys Unijos stebėtojų tarybos nariai (G. K., K. P. ir T. V.) bei du valdybos nariai (L. F. ir J. M.). Šiame posėdyje svarstytas vienas darbotvarkės klausimas – dėl (duomenys neskelbtini) D. Z. tinkamumo toliau eiti šias pareigas Unijoje. (duomenys neskelbtini) posėdžio protokole užfiksuota, kad Unijos valdyba nutarė siūlyti Unijos stebėtojų tarybai (duomenys neskelbtini) D. Z. atšaukti (atleisti iš užimamų pareigų) nuo (duomenys neskelbtini) dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 235 straipsnio 2 dalies 4, 6 punktus, nutraukti su ja Darbo sutartį be įspėjimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Unijos stebėtojų taryba patvirtino šį sprendimą. Unijos administracijos vadovės pareigas laikinai ėjusi J. M. (kuri tuo pačiu metu buvo ir Unijos valdybos narė, balsavusi (duomenys neskelbtini) posėdyje) priėmė įsakymą dėl D. Z. atleidimo iš darbo. Darbuotoja kreipėsi į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: D. Z. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir priteisė 12 202,68 Eur išeitinę išmoką, 10 000 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, po 145,27 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 1087,79 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš Unijos į valstybės biudžetą priteisė 500 Eur žyminio mokesčio ir 8,04 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-22414-996/2017). Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2536-640/2017, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o iš Unijos D. Z. naudai priteisė 1106,04 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Šių teismų procesinių sprendimų pagrindu išieškotojos D. Z. prašymu 2017 m. gruodžio 19 d. išduotas vykdomasis raštas. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2973-262/2018, Unijai iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas J. S.. 2018 m. vasario 22 d. kreditorė D. Z. pateikė bankroto administratoriui 38 584,52 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą. Unijos bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino 28 783,52 Eur dydžio pirmos eilės reikalavimą, tačiau nepatvirtino 9801 Eur finansinio reikalavimo dalies. Ieškovės teigimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad dėl teismo pripažintų neteisėtais Unijos stebėtojų tarybos ir valdybos narių veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis), atleidžiant iš pareigų D. Z., Unija patyrė nuostolių, kurių dydis lygus Unijos bankroto byloje patvirtintam šios kreditorės finansinio reikalavimo dydžiui. Nurodytų nuostolių Unija nebūtų patyrusi, jeigu Unijos stebėtojų tarybos ir valdybos nariai nebūtų priėmę atitinkamo sprendimo, t. y. Unijos patirta žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovų neteisėtais veiksmais. Ieškovė taip pat nurodė, kad, D. Z. ginant pažeistas neteisėtu atleidimu iš darbo teises teisme, teismo sprendimu iš Unijos valstybei priteista 508,04 Eur bylinėjimosi išlaidų (500 Eur žyminis mokestis ir 8,04 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos). Ši 508,04 Eur dydžio suma taip pat laikytina dėl atsakovų neteisėtų veiksmų Unijai padaryta žala. Pagal Kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 24 straipsnio 5 dalį, 25 straipsnio 6 dalį, Unijos įstatų 5.48, 5.54, 5.78, 5.79 punktus Unijos stebėtojų tarybos ir valdybos nariai, administracijos vadovas, spręsdami jų kompetencijai priskirtus klausimus, privalo imtis visų priemonių, kad jų sprendimai atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, ir turi pareigą atlyginti nuostolius, padarytus dėl sprendimų, priimtų pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktus bei Unijos įstatus; stebėtojų tarybos ir valdybos nariai žalą, padarytą bendrais veiksmais, atlygina solidariai. Išdėstytų argumentų pagrindu ieškovė prašo priteisti iš atsakovų solidariai 29 291,56 Eur žalos atlyginimo.

2.       Atsiliepimuose į ieškinį atsakovai nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsakovų teigimu, Unijos finansinė padėtis buvo prasta, tai patvirtina Lietuvos banko atlikto patikrinimo išvados, taip pat sprendimas skirti Unijos priežiūrą nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. Už (duomenys neskelbtini) Unijoje buvo atsakinga (duomenys neskelbtini) D. Z., kuri aplaidžiai vykdė pareigas, paaiškėjo aplinkybės, susijusios su jos privačių interesų tenkinimu, Unijos išduodamų paskolų lėšomis. Ji atleista iš darbo laikantis Unijos įstatų nustatytos sprendimų priėmimo tvarkos, surinkus aktualią informaciją, be to, šios darbuotojos atleidimą iš anksto suderinus su Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus paskirtu laikinuoju atstovu Unijos veiklos priežiūrai vykdyti – UAB „Grant Thornton Baltic“. Atsakovų vertinimu, už teisėtus veiksmus negali kilti jų civilinė atsakomybė.

3.       Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo UAB „Grant Thornton Baltic“ nurodė, kad ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Trečiasis asmuo O. D. prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) stebėtojų tarybos ir valdybos posėdyje nedalyvavo. Teigė, kad darbuotojus kredito įstaigoje visada priimdavo ir atleisdavo administracijos vadovas.

5.       Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime nurodė, kad neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl bylos baigties ir prašė pašalinti iš šios bylos proceso dalyvių.

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi nutarė ieškovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 20 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovei J. M. 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei G. K. 2728,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui L. F. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui T. V. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui K. P. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui UAB „Grant Thornton Baltic“ 1452 Eur bylinėjimosi išlaidų, Lietuvos valstybei 10,09 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

9.       Teismas nurodė, kad Unijos bankroto administratorius šioje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu reikalauja iš Unijos stebėtojų tarybos, valdybos narių, dalyvavusių (duomenys neskelbtini) jungtiniame posėdyje ir priėmusių sprendimą atleisti iš darbo D. Z., taip pat Unijos administracijos vadovės, (duomenys neskelbtini) įsakymu atleidusios darbuotoją iš pareigų, priteisti solidariai Unijos naudai 29 291,56 Eur nuostoliams, atsiradusiems dėl šios darbuotojos neteisėto atleidimo iš darbo, atlyginti: 28 783,52 Eur teismo D. Z. priteistų dėl neteisėto atleidimo iš darbo išmokų ir 508,04 Eur teismo iš Unijos valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė minėtu teismo sprendimu iš Unijos priteistą 29 291,56 Eur sumą laiko nuostoliais, patirtais dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kurių nebūtų patyrusi, jeigu Unijos organų nariai būtų tinkamai vykdę jiems teisės aktų nustatytas pareigas. Nurodytų atsakovų veiksmų neteisėtumą ieškovė grindžia CK 2.87 straipsnio 7 dalies, KUĮ 24 straipsnio 5 dalies, 25 straipsnio 6 dalies, Unijos įstatų 5.32, 5.48, 5.54, 5.77, 5.78, 5.79 punktų nuostatų pažeidimu.

10.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, yra išaiškinęs, kad atsakomybės taikymui turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas ar neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš šio asmens elgesio išplaukianti žala. Jeigu kilusią žalą nulėmė ne tik vienasmenio valdymo organo, bet ir kitų valdymo organų sprendimai, vienasmeniam organui tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių taisykles, proporcingai jo elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus kai valdymo organų narių atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari. Nagrinėjamu atveju pagal pareikštą ieškinį trys civilinės atsakomybės subjektai yra Unijos priežiūros organo - stebėtojų tarybos nariai, du – Unijos kolegialaus valdymo organo - valdybos nariai; atsakovė J. M. yra ir kolegialaus valdymo organo – valdybos narė, taip pat ir laikinai ėjo Unijos vienasmenio valdymo organo – administracijos vadovės – pareigas. Tiek įstatymas, tiek Unijos įstatai numato skirtingo pobūdžio ir apimties stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo kompetenciją, priimant šioje civilinėje byloje aktualius sprendimus; solidarios atsakomybės nei įstatymas, nei įstatai nenumato. Atsižvelgiant į tai, atsakovų atsakomybė dėl ieškovės nuostolių nėra solidari, o dalinė. Kiekvieno atsakovo atsakomybės dalis turi būti įvertinama pagal atskirų valdymo organų kompetenciją ir konkrečių jo veiksmų sąlygotas pasekmes.

11.       Teismas nurodė, kad pagal Unijos įstatų 5.4 punktą, tiek Unijos stebėtojų tarybos nariai, tiek valdybos nariai, tiek administracijos vadovas turi Unijos vadovų statusą. Unijos įstatų 5.24 punktas stebėtojų tarybą apibrėžia kaip kolegialų unijos priežiūros organą. Pagal įstatų 5.29 punkte apibrėžtą stebėtojų tarybos kaip kolegialaus valdymo organo kompetenciją, stebėtojų tarybos sprendimai administracijos vadovui nėra privalomi. Įstatų 5.29.4 punkte numatyta, kad stebėtojų taryba tik įspėja unijos administracijos vadovą, kad nedelsiant pašalintų veiklos unijoje pažeidimus, o įspėjimo nevykdymo atveju praneša apie tai visuotiniam narių susirinkimui. Pagal minėtą įstatų normą stebėtojų taryba turi teisę siūlyti visuotiniam narių susirinkimui atšaukti valdybos ir paskolų komiteto narius, o valdybai – atšaukti administracijos vadovą, jeigu jie, tarybos įsitikinimu, pažeidė KUĮ, kitus teisės aktus, šiuos įstatus. Nei minėtoje, nei kitose Unijos įstatų normose nenumatytas stebėtojų tarybos dalyvavimas priimant sprendimus dėl Unijos darbuotojų, nesančių Unijos valdymo organais ar jų nariais, priėmimo ir atleidimo iš darbo, drausminės nuobaudos skyrimo. Tuo atveju, jeigu darbuotojo atleidimo iš darbo klausimas teikiamas įspėjimas pašalinti veiklos unijoje pažeidimus, tai toks įspėjimas pagal įstatų 5.29.4 punktą tiek administracijos vadovui, tiek valdybai, o taip pat visuotiniam narių susirinkimui taip pat yra tik rekomendacinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pagal stebėtojų tarybos kompetenciją, apibrėžtą KUĮ ir Unijos įstatais, stebėtojų tarybos sprendimas atleisti iš darbo Unijos administracijos vadovo pavaduotojo pareigų D. Z. buvo tik rekomendacinio pobūdžio siūlymas.

12.       Teismas pažymėjo, kad D. Z. Unijoje ėjo ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) pareigas. Pagal (duomenys neskelbtini) gaires, patvirtintas Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 241-84 (toliau – Gairės), (duomenys neskelbtini) (Gairių 7 punktas). Gairių 28 punktas numato, kad <...> (duomenys neskelbtini) turėtų skirti ir atleisti finansų rinkos dalyvio administracijos vadovas, valdyba arba stebėtojų taryba. Teismas pažymėjo, kad Kredito unijos Centro taupomoji kasa 2014 m. rugpjūčio 11 d. stebėtojų tarybos posėdžio sprendimu buvo patvirtinti (duomenys neskelbtini) pareiginiai nuostatai, pagal kurių 1.5 punktą (duomenys neskelbtini) skiria ir atšaukia kredito unijos Stebėtojų taryba kredito unijos valdybos teikimu. Tame pačiame Unijos Stebėtojų tarybos posėdyje priimtu sprendimu (duomenys neskelbtini) patvirtinta (duomenys neskelbtini) pareigas einanti D. Z.. Taigi, pagal minėtose teisės normose numatytą (duomenys neskelbtini) skyrimo bei atšaukimo tvarką, sprendimo dėl (duomenys neskelbtini) skyrimo ir atšaukimo priėmimas priklauso Stebėtojų tarybos kompetencijai. Tokio sprendimo priėmimas yra teisėtas Stebėtojų tarybos kompetencijai priskirtas veiksmas, todėl jis nesudaro pagrindo Stebėtojų tarybos narių materialinei atsakomybei kilti. Tačiau nei viename aukščiau nurodytame teisės akte nėra numatyta Stebėtojų tarybos kompetencija spręsti Unijos darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą. Todėl teismas konstatavo, kad stebėtojų tarybos sprendimas dėl D. Z. atšaukimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų yra privalomas, tačiau dėl atšaukimo pagrindo, skiriant drausminę nuobaudą, taip pat dėl D. Z. atleidimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų, skiriant drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, yra tik rekomendacinio pobūdžio.

13.       Unijos valdybos kompetencija yra apibrėžta Unijos įstatų 5.45 punkte, kuriame taip pat tiesiogiai nenumatyta valdybos kompetencija priimti sprendimus dėl Unijos darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo, taip pat drausminių nuobaudų skyrimo darbuotojams. Pagal Gairių 28 punktą ir (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų 1.5 punktą valdyba yra tik patariamasis organas skiriant ir atšaukiant (duomenys neskelbtini), kuris skiriamas ir atšaukiamas Stebėtojų tarybos valdybos teikimu. Todėl teismas sprendė, kad valdybos narių veiksmai nagrinėjamu atveju nesukėlė tiesioginių teisinių pasekmių, sąlygojusių ieškinyje nurodytas ieškovės išlaidas.

14.       Unijos administracijos vadovas yra Unijos vienasmenis valdymo organas (Unijos įstatų 5.53 punktas), kuris organizuoja ir vykdo unijos ūkinę finansinę veiklą, sudaro sandorius su trečiaisiais asmenimis, darbo sutartis su darbuotojais (įstatų 5.57.1 punktas, 5.57.3 punktas, 5.57.5 punktas). Pagal įstatų 5.57.3 punktą administracijos vadovui neprivalomas Unijos valdybos sprendimas darbuotojo priėmimui ir atleidimui iš darbo. Teismas konstatavo, kad pagal KUĮ bei Unijos įstatuose, Gairėse ir (duomenys neskelbtini) pareiginiuose nuostatuose apibrėžtą Unijos valdymo organų – stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo kompetenciją, sprendimo atleisti Unijos darbuotoją D. Z. iš (duomenys neskelbtini) pareigų priėmimas ir tokio sprendimo priėmimo pagrindo nustatymas yra priskirtas atsakovės J. M., kaip atitinkamo sprendimo priėmimo metu ėjusio Unijos administracijos vadovės pareigas asmens. Teismas pažymėjo, kad D. Z. (duomenys neskelbtini) skyrimas ir atšaukimas iš pareigų priklauso Stebėtojų tarybos kompetencijai, tačiau drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimas yra Unijos administracijos vadovo kompetencijai priskirtas klausimas. Stebėtojų tarybos ir Unijos valdybos sprendimai ir/ar pritarimai drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimo klausimu yra tik rekomendacinio pobūdžio ir administracijos vadovo neprivalėjo būti vykdomi, nes darbuotojų padarytų darbo drausmės pažeidimų tyrimo, taip pat drausminės nuobaudos pagrindo nustatymo bei darbuotojų drausminės atsakomybės klausimas yra administracijos vadovo kompetencijai priskirtas klausimas.

15.       Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą atsakovams kildina iš neteisėtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimu D. Z. bei to sukeltomis materialinėmis pasekmėmis – su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimu iš ieškovės. Atsakomybė dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kaip drausminės nuobaudos paskyrimo, tenka administracijos vadovui, nagrinėjamu atveju J. M., kuri ir priėmė įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikintą įsakymą dėl D. Z. atleidimo iš darbo.

16.       Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2012 pateiktus išaiškinimus, kontatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovų civilinę atsakomybę kildina iš žalos, padarytos netinkamai atliekant vadovo pareigas ,,vidiniuose“ santykiuose (darbdaviui skiriant neteisėt drausminę nuobaudą darbuotojui), tai atsakovės J. M., kaip bendrovės vadovo, veiksmai vertinti pagal darbo teisės normas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbuotojų materialinė atsakomybė paprastai atsiranda dėl tikrosios tiesioginės žalos padarymo, t. y. turto netekimo, sužalojimo ir pan., tačiau galimi atvejai, kai dėl darbuotojo veiksmų, be padarytos tiesioginės žalos, darbdavys praranda tam tikras pajamas, kurias darbuotojas taip pat turėtų atlyginti darbdaviui. Kita būtina materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas; jo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Trečioji materialinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Analizuojant priežastinį ryšį nustatoma, dėl kieno veikos atsirado ir kokio dydžio žala. Taip pat gali būti nustatytas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai tam tikri darbuotojo veiksmai (neveikimas) yra sąlyga žalai padaryti (pvz., neatliekama ar netinkamai atliekama materialinių vertybių apskaita, neužrakinamas sandėlis, dėl to pavagiamas turtas ir pan.). Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009).

17.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė J. M. priėmė sprendimą atleisti D. Z. iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, vykdydama savo darbo funkcijas, t. y. eidama Unijos administracijos vadovo pareigas. Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017, konstatuota, kad „(duomenys neskelbtini) posėdžio protokole, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas įsakymas, aplinkybės dėl ieškovės ir UAB „Asnita“ sąsajų iš viso nebuvo nurodytos, darbo drausmės pažeidimai, kuriuos unijos valdyba ir stebėtojų taryba įvardijo (duomenys neskelbtini) posėdžio protokole iš esmės savo turiniu skiriasi nuo tų, kuriuos atsakovė nurodė bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad atsakovė, įrodinėdama skundžiamo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, rėmėsi 2015-04-21 Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos Tikslinio inspektavimo ataskaita, 2016-08-30 Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimu Nr. 241-177, tačiau, pabrėžtina, kad šiuose dokumentuose nustatyti ne ieškovės darbo trūkumai, o unijos, kaip juridinio asmens, veiklos trūkumai, už kuriuos atsakinga unijos vadovybė. Darbdavė, manydama, jos unijos veiklos trūkumus (visus ar jų dalį) galėjo sąlygoti būtent ieškovės netinkamas pareigų atlikimas, turėjo inicijuoti ieškovės atžvilgiu galimo darbo drausmės pažeidimo tyrimą, tam, kad konkrečiai nustatytų kada, kokiais veiksmais ir kokių pareigų ieškovė neatliko ar atliko netinkamai – šios pareigos atsakovė nesilaikė nei priimdama skundžiamą įsakymą, nei šalių ginčą nagrinėjant teisme. Teismo vertinimu, atsakovė, bandydama ieškovei perkelti visą savo atsakomybę dėl (duomenys neskelbtini), ieškovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, taip pažeisdama DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą darbuotojos atžvilgiu veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, piktnaudžiavo teise“. Teismas pažymėjo, kad minėtu teismo sprendimu, kuriuo ieškovė grindžia atsakovų neteisėtus veiksmus, nėra konstatuota, jog D. Z. (duomenys neskelbtini), visiškai nėra atsakinga už Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos 2015 m. balandžio 21 d. Tikslinio inspektavimo ataskaitoje ir Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. 241-177 nurodytus pažeidimus (duomenys neskelbtini). Nors minėtu teismo sprendimu konstatuota, kad administracijos vadovas, skirdamas drausminę nuobaudą, padarė proceso pažeidimą – nepareikalavo darbuotojo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, tačiau minėtas proceso pažeidimas nelėmė atleidimo iš darbo neteisėtumo. Teismo sprendimu buvo konstatuota, kad Unija neįrodė darbo drausmės pažeidimo, už kurį pritaikyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, taip pat jog yra pasibaigęs patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminas. Tačiau atsakovė J. M., kaip administracijos vadovė, privalėjo vykdyti Unijos Stebėtojų tarybos sprendimą atšaukti D. Z. iš (duomenys neskelbtini) pareigų, tačiau ne skiriant atleidimą iš darbo, kaip drausminę nuobaudą, o kitu pagrindu. Tačiau vertinant kilusias ir galimas turtines atleidimo iš darbo pasekmes Unijai matyti, jog taikant D. Z. atšaukimo iš pareigų metu galiojusio DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytus 4 mėnesių įspėjimo terminus ir DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto 4 mėnesių išeitinės išmokos dydį, pritaikius D. Z. atleidimo iš darbo procedūrą pagal DK 130 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 4 dalyje numatytą atleidimo iš darbo procedūrą, būtų išmokėtos didesnio dydžio išmokos darbuotojui. Be to pažymėtina, jog po D. Z. atleidimo iš darbo (duomenys neskelbtini) nebuvo paskirtas, todėl ieškovė nepatyrė papildomų išlaidų, negu būtų patyrusi neatleidus D. Z..

18.       Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė J. M. kaip Unijos administracijos vadovės netinkamai taikyta drausminė nuobauda sudarė pagrindą pripažinti tokią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – neteisėta, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovė veikė prieš Unijos interesus, taip pat tokio atsakovės kaltės laipsnio, kurio pagrindu galėtų būti taikoma materialinė atsakomybė. Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017 nebuvo vertinamas atsakovės kaip administracijos vadovės veiksmų teisėtumas kaip pažeidžiantis ar neatitinkantis tam tikrų administracijos vadovui keliamų reikalavimų, o tik drausminės nuobaudos taikymo aspektu. Dėl to vien tai, kad vadovo paskirta drausminė nuobauda teismo sprendimu pripažinta neteisėta, nesukuria teisinio pagrindo vadovo kaltei konstatuoti. Ieškove neįrodinėjo atsakovės J. M. kaip administracijos vadovės kaltės, o ji nagrinėjamu atveju nėra preziumuojama.

19.       Teismas taip pat pažymėjo, kad administracijos vadovas negali būti asmeniškai atsakingas už kiekvieną rizikingą ir nuostolingą bendrovės veiksmą ar sandorį. Vadovas asmeniškai atsako už sprendimus tik tais atvejais, kai sprendimą jis priėmė neįvertinęs rizikos, toks sprendimas buvo akivaizdžiai nenaudingas bendrovei ar kai vadovas veikė aplaidžiai. Siekiant pagrįsti neteisėtus vadovo veiksmus, būtina įrodyti, jog vadovas neįvertino rizikos, sandoris bendrovei buvo nenaudingas, vadovas buvo nesąžiningas ar supainiojo interesus. Juridinio asmens vadovo ar valdymo organo pareigų principai apibrėžti CK 2.87 straipsnyje, - vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti interesų konflikto, laikytis turto atskyrimo principo. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog priimdama įsakymą dėl D. Z. atleidimo iš darbo atsakovė J. M. pažeidė minėtoje teisės normoje numatytus administracijos vadovo veiklos principus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nors byloje nebuvo įrodinėjama, dėl kieno kaltės buvo padaryti Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos inspektavimo ataskaitoje nurodyti pažeidimai, tačiau tokių pažeidimų faktas patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymas nebuvo sklandus ir tinkamas. Taigi, (duomenys neskelbtini) atšaukimas iš pareigų nebuvo Unijos interesams žalingas veiksmas, suponuojantis tokį sprendimą priėmusių valdymo organų civilinės atsakomybės pagrindą. Todėl teismas ieškinį atmetė, ieškovei neįrodžius atsakovų neteisėtų veiksmų bei kaltės dėl ieškovės išlaidų, susijusių su D. Z. atleidimu iš darbo.

20.       Ieškinį atmetus, teismas atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išladas. Nurodė, kad ieškovo prašymą atmeta, o atsakovų ir trečiojo asmens UAB „Grant Thornton Baltic“ prašymus tenkina.

III.        Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

21.       Ieškovė bankrutavusi kredito unija Centro taupomoji kasa apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad visų valdymo organų atsakomybė vertintina atskirai, o Unijos administracijos vadovui (duomenys neskelbtini) posėdyje priimti sprendimai neva nebuvo privalomi. Paaiškina, kad D. Z. dirbo Unijoje pagal vieną darbo sutartį, pagal kurią atliko tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) funkcijas. Todėl pirmosios instancijos teismo pasirinktas išskaidymas vertinant, kurie Unijos valdymo organai priima sprendimus, susijusius su skirtingomis to paties darbuotojo darbo funkcijomis, ir prisiima atitinkamas atsakomybes, yra pernelyg formalus. Faktiškai, priimant sprendimą atleisti D. Z. iš darbo, nebuvo išskiriama, kad atleidimas būtų tik dalinis (t. y. atšaukiant iš dalies funkcijų), nebuvo svarstoma palikti dalies funkcijų – buvo aiškus tikslas visiškai nutraukti darbo santykius su D. Z.. Visi atsakovai veikė bendrai ir priėmė sprendimą kartu, pasidalindami atsakomybę (t.y. visi ją prisiimdami solidariai), nepriklausomai nuo to, kad formaliai jų kompetencija ir atsakomybės ribos galėjo skirtis. Ieškovė nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu, kad Unijos stebėtojų tarybos ir valdybos sprendimai buvo rekomendacinio pobūdžio. Paaiškina, kad pagal Unijos įstatų 5.51 punktą, Unijos administracijos vadovas vykdo visuotinio narių susirinkimo, stebėtojų tarybos, valdybos nutarimus ir atlieka kitas įstatymuose, unijos dokumentuose nustatytas funkcijas. Pagal Unijos įstatų 5.52 punktą, Unijos administracijos vadovas tiesiogiai pavaldus Unijos valdybai. Todėl Unijos stebėtojų tarybos ir valdybos nariai yra atsakingi už neteisėtą darbuotojos atleidimą. Apeliantė teigia, kad būtent (duomenys neskelbtini) posėdyje buvo galutinai nuspręsta, kaip bus atleidžiama D. Z. ir kaip šis atleidimas bus įgyvendintas – šiuo atveju administracijos vadovės funkcijos buvo formalios, o pagrindinė atsakomybė tenka atsakovams, kurie buvo stebėtojų tarybos ir valdybos narias ir balsavo „už“. Apeliantė paaiškina, kad Unijoje galiojo stebėtojų tarybos 2014 m. rugpjūčio 11 d. posėdžio sprendimu patvirtinti (duomenys neskelbtini) pareiginiai nuostatai, pagal kurių 1.5 punktą (duomenys neskelbtini) skiria ir atšaukia Unijos stebėtojų taryba Unijos valdybos teikimu. Tai reiškia, kad pagal numatytą (duomenys neskelbtini) skyrimo bei atšaukimo tvarką, sprendimo dėl minėto specialisto skyrimo ir atšaukimo priėmimas priklauso stebėtojų tarybos bei valdybos kompetencijai. Atitinkamai, stebėtojų tarybos ir valdybos kompetencijai priskirtinos ir darbuotojo – (duomenys neskelbtini) – padarytų darbo drausmės pažeidimų tyrimo, taip pat drausminės nuobaudos pagrindo nustatymo bei darbuotojų drausminės atsakomybės klausimas, kadangi šias pareigas užimantis darbuotojas nėra pavaldus administracijos vadovui, o būtent valdyba ir stebėtojų taryba privalo įvertinti padarytus pažeidimus ir jų pasekmes bei nurodyti administracijos vadovui, kokias drausmines nuobaudas skirti. Apelianto įsitikinimu tai reiškia, kad administracijos vadovas savarankiškai (be kitų valdymo organų pritarimo) negalėjo spręsti dėl D. Z. atleidimo būdo ir pagrindo. Apeliantės vertinimu, teismas neteisingai sprendė, jog nepareikalavimas darbuotojo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, nelėmė atleidimo iš darbo neteisėtumo. Tokiu vertinimu pirmosios instancijos teismas iš esmės pateisino atsakovų sprendimą atleisti D. Z. iš Unijoje užimamų pareigų. Atsakovai, priimdami neteisėtą sprendimą, prisiėmė riziką dėl tokio sprendimo pasekmių, įskaitant ir dėl galimų nuostolių Unijai - rizika, prisiimama veikiant neteisėtu būdu, negali būti pateisinama. Apeliantė pažymi, kad nei Lietuvos bankas, nei kitos institucijos Unijai ar kuriems nors atsakovams nėra nurodęs, kokiu būdu Unijoje nustatytų pažeidimų klausimas turi būti išspręstas, visų pirma, kad klausimas turi būti sprendžiamas (i) atleidžiant D. Z. ir/ar (ii) atleidžiant D. Z. būtent tokiu būdu, kaip tai padarė atsakovai. Todėl būtent patys atsakovai pasirinko galiojusio Darbo kodekso imperatyvioms nuostatoms prieštaraujantį veikimo variantą ir todėl yra atsakingi už pasirinktą klausimo sprendimo būdą. Apeliantė taip pat pastebi, kad po D. Z. atleidimo pažeidimai Unijoje nebuvo ištaisyti. Priešingai, pažeidimai tęsėsi ir netgi buvo nustatyti dar rimtesni pažeidimai, kol galiausiai buvo iškelta Unijos bankroto byla. Vadinasi, pažeidimai buvo sisteminiai, o ne nulemti konkrečios darbuotojos D. Z. funkcijų vykdymo. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai taikė teisės normas, nustatančias atsakomybės pagrindus. Paaiškina, kad jeigu juridinio asmens valdymo organas (vadovas) netinkamai vykdo savo funkcijas bei tokiu būdu pažeidžia savo fiduciarines pareigas, dėl kurių pažeidimo juridinis asmuo patiria nuostolių, akivaizdžiai viršija įprastą ūkinę - komercinę riziką, juridinio asmens vadovas šiuos nuostolius privalo atlyginti visiškai. Atsakovų, kaip Unijos vadovų, pareigos numatytos ir atsakomybė už priimamus sprendimus tiesiogiai įtvirtinta, visų pirma, Unijos įstatuose. Unijos 5.48 punkte numatyta, kad kiekvienas Unijos valdybos narys privalo imtis visų galimų priemonių tam, kad valdyba spręstų jos kompetencijai priskirtus klausimus ir sprendimai atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, taip pat vykdyti kitas įstatymų nustatytas pareigas. Unijos 5.54 punkte numatyta, kad Unijos administracijos vadovas, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teisės aktuose ar šiuose įstatuose nustatytas pareigas, atsako pagal įstatymus, šiuos įstatus, su Unija sudarytas sutartis. Unijos įstatų 5.77 punkte numatyta, kad Unijos administracijos vadovas, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teisės aktuose ar Unijos įstatuose numatytas pareigas, atsako pagal įstatymus, šiuos įstatus, su Unija sudarytas sutartis. Unijos įstatų 5.78 punkte numatyta, kad Unijos valdybos nariai ir valdybos pirmininkas, administracijos vadovas privalo atlyginti Unijai nuostolius, padarytus dėl Unijos valdybos arba administracijos vadovo sprendimų, priimtų pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktus ir šiuos įstatus - būtent toks teisės aktus pažeidžiantis sprendimas buvo priimtas atleidžiant D. Z., šio sprendimo neteisėtumas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atitinkamai, Unijos įstatai tiesiogiai įtvirtina atsakovų solidarią atsakomybę dėl bendrai priimtų sprendimų. Unijos įstatų 5.78 punkte taip pat nustatyta, kad Unijos valdybos nariai bendrais veiksmais padarytą žalą atlygina solidariai. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu neužtikrino šalių procesinio lygiateisiškumo (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 17 straipsnis). CPK 17 straipsnyje numatyta, kad šalių procesinės teisės yra lygios, o CPK 263 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Apeliantė paaiškina, kad 2020 m. birželio 30 d. byloje vykusio teismo posėdžio metu Unijos atstovas po baigiamųjų kalbų pasinaudodamas replikos teise atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovai pateikė rašytinius dokumentus, kurių priėmimo klausimo teismas nesprendė ir Unijos atstovui nesudarė galimybės su jais susipažinti. Unijos atstovas prašė užtikrinti šalių procesinį lygiateisiškumą bei grąžinti šiuos dokumentus atsakovas, tačiau tokia replika buvo atmesta, o dokumentai prijungti.

22.       Atsakovas L. F. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą ir priteisti jam visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 2000 Eur. Paaiškina, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad tenkina atsakovų, o tai yra ir jo, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau priteisė tik 500 Eur, o ne visas jo patirtas išlaidas. Teigia, kad toks teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pažymi, kad kai kuriems kitiems atsakovams teismas priteisė visas jų nurodytas išlaidas, o jam nepriteisė, nors jos neviršija rekomenduojamų dydžių. Atsakovas kitos teismo sprendimo dalies neginčija.

23.       Atsakovas L. F. atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, jo apeliacinį skundą tenkinti. Atsakovas mano, kad teismas teisingai vertino faktines aplinkybes ir tinkamai taikė įstatymus. Nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde nepateikia naujų aplinkybių, todėl jis palaiko savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teisme.

24.       Atsakovė J. M. atsiliepimu prašo L. F. apeliacinį skundą tenkinti, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. Z. atšaukimas iš pareigų nebuvo Unijos interesams žalingas veiksmas, suponuojantis tokį sprendimą priėmusių valdymo organų civilinės atsakomybės pagrindą. Ieškinys pagrįstai buvo atmestas, apeliantui neįrodžius atsakovų neteisėtų veiksmų bei kaltės dėl ieškovės išlaidų, susijusių su D. Z. atleidimu iš darbo. Atsakovė J. M. paaiškina ,kad ji, kaip administracijos vadovė, privalėjo vykdyti Unijos Stebėtojų tarybos sprendimą atšaukti D. Z. iš (duomenys neskelbtini) pareigų. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nors atsakovė turėjo atleisti D. Z., o taikant atšaukimo iš pareigų metu galiojusio DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytus 4 mėnesių įspėjimo terminus ir DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto 4 mėnesių išeitinės išmokos dydį, pritaikius D. Z. atleidimo iš darbo procedūrą pagal DK 130 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 4 dalį numatytą atleidimo iš darbo procedūrą, būtų išmokėtos didesnio dydžio išmokos darbuotojui. Teismas tinkamai pažymėjo, kad po D. Z. atleidimo iš darbo (duomenys neskelbtini) nebuvo paskirtas, todėl ieškovė nepatyrė papildomų išlaidų, negu būtų patyrusi jos neatleidus. Netinkamai taikyta drausminė nuobauda nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovai veikė prieš Unijos interesus, taip pat tokio atsakovų kaltės laipsnio, kurio pagrindu galėtų būti taikoma materialinė atsakomybė. Atsakovė, nurodo, kad pateikdama atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, turėjo 750 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

25.       Atsakovė G. K. atsiliepimu prašo ieškovo bankrutavusios Kredito unijos Centro taupomoji kasa apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė G. K. pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ji tvirtina, kad ji nedalyvavo (duomenys neskelbtini) jungtiniame stebėtojų tarybos ir valdybos posėdyje ir nei žodžiu, nei raštu nebalsavo už D. Z. atleidimą. Byloje apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šią aplinkybę. Apelianto pateiktame posėdžio protokole nėra atsakovės parašo, o įžanginėje šio protokolo dalyje padarytas įrašas apie tai, kad atsakovė šiame posėdyje dalyvavo, o taip pat prie atsakovės vardo ir pavardės ranka atliktas prierašas „posėdyje dalyvavo“, yra melagingi bei neatitinkantys tikrovės. Nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad ji šiame posėdyje balsavo „už“ pasiūlyto nutarimo priėmimą, jai nekyla jokia atsakomybė už šio posėdžio metu priimtus sprendimus bei dėl jų Unijai kilusias neigiamas turtines pasekmes. Atsakovė pažymi ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė J. M. patvirtino, kad atsakovė G. K. nepasirašė posėdžio protokolo, kadangi palaikė draugiškus santykius su D. Z.. Atsakovas T. V. patvirtino, kad jis posėdyje taip pat nedalyvavo. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė visų valdymo organų kompetenciją ir sprendė dėl kiekvieno atsakovo atsakomybės. Toks sprendimas atitinka kasacinio teismo praktiką. Paaiškina, kad pagal KUĮ 26 straipsnio 7 dalies 5 punktą, ieškovo įstatų 5.57.5 papunktį, administracijos vadovas sudaro darbo sutartis su darbuotojais, o kai jo nėra, darbo sutartis pasirašo kitas valdybos įgaliotas asmuo. Nei minėtame įstatyme, nei ieškovo įstatuose tiesiogiai nenumatyta, koks konkrečiai organas sprendžia klausimą dėl darbuotojų atleidimo, dėl ko pagrįsta būtų teigti, kad, pagal bendrąją taisyklę, pagal analogiją taikant Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8 dalį, darbuotojus iš užimamų pareigų atleidžia, kaip ir priima, administracijos vadovas. Pažymėtina, kad cituojamas KUĮ 26 straipsnio 7 dalies 5 punktas nenumato alternatyvų, t. y. kad steigimo dokumentuose gali būti numatyta kitokia darbuotojų priėmimo tvarka ir pan., todėl ji neturėtų būti aiškinama plečiamai, šią kompetenciją priskiriant kitiems Unijos valdymo organams. Atsakovė paaiškina, kad KUĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai kredito unijos turtas pasiekia 50 milijonų litų arba daugiau, kredito unija privalo turėti bent vieną (duomenys neskelbtini), kurio kompetenciją ir funkcijas nustato kredito unijos įstatai ir (arba) kiti kredito unijos visuotinio narių susirinkimo patvirtinti dokumentai. Tačiau (duomenys neskelbtini) kompetencija, funkcijos, pavaldumas, skyrimo ir atšaukimo tvarka ginčo atveju buvo nustatyta ne Unijos įstatuose ir/ar kitame kredito unijos visuotinio narių susirinkimo patvirtintame dokumente, o pareiginiuose įstatuose, kuriuos patvirtino stebėtojų taryba. Galima daryti išvadą, kad Unijos stebėtojų taryba ir valdyba neturėjo kompetencijos spręsti klausimo dėl D. Z. atleidimo iš darbo bei drausminės nuobaudos skyrimo, kadangi pareiginių nuostatų 1.5 punktas akivaizdžiai prieštaravo imperatyviai Kredito unijų įstatymo nuostatai, o stebėtojų tarybos ir valdybos kompetencija ginčo klausimu nebuvo nustatyta atitinkamos teisinės galios dokumente. Skirtingai nei nurodo apeliantas, Unijos vadovo dalyvavimas priimant ir atleidžiant iš darbo (duomenys neskelbtini) nebuvo draudžiamas, kadangi Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 241-84 patvirtintos (duomenys neskelbtini) gairės, priešingai, numatė, kad „(duomenys neskelbtini) turėtų skirti ir atleisti finansų rinkos dalyvio administracijos vadovas, valdyba ar stebėtojų taryba“. Atsakovė pažymi, kad ji posėdyje nedalyvavo ir mano, jog posėdis iš viso nebuvo sušauktas, o atsakovai pasirašė jau paruoštame protokole, todėl Unijos administracijos vadovė sprendimą atleisti D. Z. iš pareigų faktiškai priėmė ir įgyvendino vienasmeniškai. Atsakovė taip pat nesutinka su ieškovo vertinimu, kad teismų sprendimai, priimti neteisėto atleidimo iš darbo byloje, laikytini turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad toje byloje nedalyvavo tie patys asmenys ir be to darbo byloje skyrėsi įrodinėjimo dalykas. Atsakovė nesutinka ir su apeliantės teiginiu, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo užtikrinti esminiai civilinio proceso principai, kadangi atsakovai T. V. ir K. P. bylos nagrinėjimo iš esmės metu pateikė rašytinius dokumentus, kuriuos teismas priėmė į bylą, tačiau ieškovas su jais neturėjo galimybės susipažinti. Tačiau atsakovė pažymi, kad atsakovų T. V. ir K. P. pateikti rašytiniai paaiškinimai, iš esmės nedarė įtakos teismo priimtam sprendimui, kadangi juose atsakovai tik apibendrino savo poziciją, išdėstė teisinį faktinių bylos aplinkybių įvertinimą, jokių papildomų rašytinių įrodymų atsakovai nepateikė, todėl šių paaiškinimų prijungimas į bylą nedarė įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei nepažeidė ieškovo procesinių teisių.

26.       Atsakovai T. V. ir K. P. atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą palikti galioti. Taip pat atsakovai prašo priteisti jiems apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti visas išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Atsakovų įsitikinimu, teismas pagrįstai atskyrė visų kredito unijos valdymo organų kompetenciją ir dėl kiekvieno atsakovo atsakomybės sprendė individualiai, nes taip buvo nurodęs apeliacinės instancijos teismas grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo. Atsakovai paaiškina, kad Unijos įstatuose labai aiškiai apibrėžta, kad nors unijos organai yra: unijos visuotinis narių susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas (Unijos įstatų 5.1. p.), unijos valdymo organai yra unijos valdyba ir unijos administracijos vadovas (Unijos įstatų 5.2.p.). Taigi, unijos Stebėtojų taryba nėra unijos valdymo organas. Stebėtojų taryba yra kolegialus unijos priežiūros organas, kurio kompetencija remiantis KUĮ nuostatomis detalizuota Unijos įstatų 5.29 p. ir apima tokias funkcijas, kaip visuotinio narių susirinkimo sprendimų vykdymo kontrolę, finansinės padėties vertinimą, siūlymų visuotiniam narių susirinkimui teikimą įvairiais klausimais ir pan. Įstatai suteikia teisę (bet ne numato pareigą) stebėtojų tarybai siūlyti visuotiniam narių susirinkimui atšaukti valdybos ir paskolų komiteto narius bei siūlyti valdybai atšaukti administracijos vadovą. Akcentuojame, kad šiuo atveju tai yra subjektinė priežiūros organo teisė, bet ne imperatyviai nustatyta pareiga, o valdymo organams atitinkamai nei KUĮ nei unijos įstatų normos imperatyviai nenumato pareigos visus Stebėtojų tarybos siūlymus priimti bei vykdyti automatiškai, nes ir atsakomybė bei sankcijos už siūlymų nevykdymą tiesiogiai nėra numatyta. Stebėtojų taryba yra priežiūros, o ne valdymo organas, neturintis jokių realių priemonių ir instrumentų kasdieninei Kredito unijos veiklai – konkrečių sandorių, darbo sutarčių ir pan. – sudarymui, vykdymui ar nutraukimui. Todėl stebėtojų tarybos sprendimas (duomenys neskelbtini) posėdyje, kuriuo Taryba pagal valdymo organų pateiktą sprendimo projektą nusprendė atšaukti (atleisti iš užimamų pareigų) (duomenys neskelbtini) ir nutraukti darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) D. Z. nuo (duomenys neskelbtini) dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo darbo sutartį nutraukiant be įspėjimo, negalėjo turėti jokios realios reikšmės valdymo organų Kredito įstaigų įstatyme ir įstatuose imperatyviai jų apibrėžtos kompetencijos klausimų sprendimui. Atsakovų įsitikinimu aukščiau aptartame kontekste dėl Tarybos, kaip patariamojo organo vaidmens, neturi reikšmės ir nedaro įtakos teisine prasme byloje esantys 2014 m. rugpjūčio 11 d. Stebėtojų tarybos protokolu patvirtinti (duomenys neskelbtini) pareiginiai nuostatai, nes jie buvo priimti ir patvirtinti tuometinei stebėtojų tarybai veikiant ultra vires. Be to, konkretaus darbuotojo pareiginiai nuostatai nėra tas vidinis Unijos vidaus teisės aktas, kurio turinį privalo žinoti Stebėtojų tarybos nariai, nes tai nėra jų kompetencija, o tuo labiau toks teisės aktas negali būti jų atžvilgiu taikomas imperatyviai. Atsakovai buvę stebėtojų tarybos nariai T. V. ir K. P. neturėjo kompetencijos spręsti D. Z. atleidimo iš darbo klausimo, todėl jie nėra tinkami atsakovai byloje. Atsakovai pažymi, kad CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos yra specialios ir saisto tik juridinio asmens valdymo organo narį, o ne bet kurį darbuotoją, ar be atlygio priežiūros organe veikusį asmenį. Ieškovas tik formaliai ir bendrai visų atsakovų atžvilgiu pasisakė dėl kaltės, tačiau savo reikalavimo akivaizdžiai nepagrindė ir neįrodė, jo neindividualizavo. Mano, kad stebėtojų tarybos nariai, atlikę savo pareigas neatlygintinai ir realiai neturėję jokių instrumentų ir galimybių įtakoti konkrečių darbuotojų atleidimo iš darbo, visiškai nepagrįstai įtraukti byloje atsakovais. Atsakovai T. V. ir K. P. taip pat pažymi, kad jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršijo teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, bet pirmosios instancijos teismas jiems priteisė ne visas išlaidas. Paaiškina, kad T. V. iš viso byloje iki apeliacinės instancijos patyrė 2 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, o K. P. 1750 Eur, (o už atsiliepimą į apeliacinį ieškovo skundą dar abu sumokėjo po 250 Eur) tačiau pirmos instancijos teismas abiejų jų naudai priteisė tik po 500 Eur. Tokio sprendimo teismas nemotyvavo, todėl atsakovai prašo priteisti jiems visas išlaidas, patirtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme.

27.       Trečiasis asmuo UAB „Grant Thornton Baltic“ atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš ieškovė bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo pažymi, kad apeliantė savo skunde gausiai remiasi civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017 tariamai nustatytomis aplinkybėmis, bet minėtoje byloje nedalyvavo tie patys asmenys, todėl toje byloje nustatytos aplinkybės neturi prejudicijos (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Paaiškina, kad D. Z. atleidimas pripažintas neteisėtu dėl to, kad nebuvo laikytasi tuo metu galiojusio DK 136 straipsnyje nustatytų reikalavimų, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad atsakovų, kaip ieškovo valdymo organų, neteisėtų veiksmų įrodinėti nereikia. Juridinio asmens organų narių veiksmų neteisėtumas įrodinėjamas nustatant CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimą, kurio ieškovas iš esmės neįrodinėjo. Administracijos vadovės, kaip darbuotojos, veiksmų neteisėtumas taip pat nėra įrodytas. Apeliantė skunde nurodo, kad „skundžiamame sprendime neteisingai įvertinta, kad visų valdymo organų atsakomybė vertintina atskirai, o unijos administracijos vadovui (duomenys neskelbtini) posėdyje priimti sprendimai neva nebuvo privalomi“, tačiau apelianto teiginys iš esmės prieštarauja pačios apeliantės nurodytai kasacinio teismo praktikai, taip pat apeliacinės instancijos nutartyje (kuria byla buvo grąžinta pirmajai instancijai) teisėjų kolegijos pateiktiems išaiškinimams dėl būtinumo įvertinti organų kompetencijų apimtis atskirai. Akivaizdu, kad net tuo atveju jei (duomenys neskelbtini) paskyrimo klausimas ir būtų priskirtinas stebėtojų tarybos ar valdybos kompetencijai, tai administracinis veiksmas – (duomenys neskelbtini) atleidimas ar nuobaudos skyrimas (įsakymo priėmimas ir įgyvendinimas) priklausytų tik išimtinei administracijos vadovės kompetencijai. Valdymo/priežiūros organo sprendimas tokiu atveju būtų tik pagrindas minėtiems veiksmams atlikti, o jame nurodytas sprendimo įgyvendinimas – rekomendacinio pobūdžio, kadangi nepatenka nei į valdybos, nei į stebėtojų tarybos kompetencijos ribas. Trečiais asmuo paaiškina, kad ieškovė siekdama pagrįsti stebėtojų tarybos kompetenciją paskirti/atšaukti (duomenys neskelbtini), remiasi 2014 m. rugpjūčio 11 d. unijos stebėtojų tarybos posėdžio sprendimu, kuriuo patvirtinti (duomenys neskelbtini) pareiginiai nuostatai, kurių 1.5 punktas numato, kad (duomenys neskelbtini) skiria ir atšaukia unijos stebėtojų taryba unijos valdybos teikimu, tačiau nevertina aplinkybės, kad stebėtojų taryba patvirtindama pareiginius nuostatus priėmė sprendimą dėl klausimo, kuris jai nėra priskirtinas nei KUĮ, nei ieškovo įstatuose. Tai reiškia, kad stebėtojų taryba dar 2014 m. rugpjūčio 11 d. pareiginiuose nuostatuose sau priskirdama kompetenciją dėl (duomenys neskelbtini) paskyrimo/atšaukimo, priėmė sprendimą savavališkai ir viršydama įgaliojimus ir toks sprendimas laikytinas negaliojančiu ir neįpareigojančiu administracijos vadovo kadangi yra neteisėtas. Šiuo atveju aktuali (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) kompetencijos, taip pat jo paskyrimo/atšaukimo tvarkos nustatymas buvo priskirtinas išimtinei ieškovo visuotinio narių susirinkimo kompetencijai. Vertinant aukščiau nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad stebėtojų taryba neturėjo teisės spręsti dėl (duomenys neskelbtini) skyrimo/atšaukimo, o valdyba neturėjo teisės teikti stebėtojų tarybai savo rekomendacijų šiuo klausimu. Atitinkamai tai reiškia, kad administracijos vadovui (duomenys neskelbtini) priimtas jungtinis stebėtojų tarybos ir valdybos protokolas negalėjo būti įpareigojančio pobūdžio nei dėl paties sprendimo atšaukti D. Z. iš (duomenys neskelbtini) pareigų, nei dėl drausminės atsakomybės taikymo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai nustatė, kad atleidimo įgyvendinimas, t.y. jo būdo pasirinkimas, šiuo atveju – drausminės nuobaudos – atleidimo skyrimas yra priskirtinas išimtinai administracijos vadovės kompetencijai, kadangi darbuotojus priima/atleidžia tik vadovas. Vertinant tai, kad ieškovo visuotinis narių susirinkimas jokiu būdu nebuvo nustatęs (duomenys neskelbtini) rinkimo / atšaukimo tvarkos, ieškovo įstatai ir KUĮ numato, kad darbuotojus priima administracijos vadovas, o 2014 m. gegužės 20 d. Lietuvos Banko sprendimu Nr. 241-84 patvirtintos (duomenys neskelbtini) gairių 30 punktas numato, kad „Siekiant užtikrinti (duomenys neskelbtini) nepriklausomumą, finansų rinkos dalyviai taip pat turėtų užtikrinti, kad (duomenys neskelbtini) skirtų ir atleistų ne žemesnes nei vadovas pareigas einantis asmuo, t.y. administracijos vadovas, valdyba arba stebėtojų taryba“, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) paskyrimas, kaip ir kitų ieškovo darbuotojų priėmimas pagal bendrą administracijos vadovo kompetenciją yra priskirtinas būtent administracijos vadovui. Trečiasis asmuo taip pat paaiškina, kad LAT praktikoje, nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, atsakomybės už žalą, atsiradusią juridiniam asmeniui dėl neteisėtai atleisto iš darbo darbuotojo, taikymui itin reikšmingu pripažįstamas subjekto, priėmusio teismų neteisėtu pripažintą sprendimą dėl konkretaus darbuotojo atleidimo iš darbo, kaltės, kaip būtinos atsakomybės sąlygos, vertinimas (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018). Taigi materialinei atsakomybei taikyti, be kita ko, ieškovas privalėjo įrodyti administracijos vadovės kaltę bei kilusią žalą (be kitų materialinės atsakomybės sąlygų). Iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų matyti, kad administracijos vadovė sprendimą dėl drausminės nuobaudos taikymo D. Z. ir jos atleidimo šiuo pagrindu priėmė išimtinai veikdama ieškovo interesais ir įvertinusi kitas galimas D. Z. atleidimo alternatyvas. Bylos duomenys patvirtina, kad administracijos vadovė įvertino kredito unijos galimybes atleisti D. Z. įprasta tvarka (ne už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą). Alternatyva atleisti D. Z. įspėjant prieš 4 mėnesius ir išmokant 4 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją tuo metu buvo netinkama dėl nepriimtinai didelės finansinės naštos, kurią būtų patyrusi kredito unija. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų skaičiavimais, D. Z. atleidimas išmokant kompensaciją kredito unijai būtų sukūręs mokėtiną ne mažesnę kaip 32 522,16 Eur sumą, kas iš esmės viršija faktiškai D. Z. pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą išmokėtą 29 291,56 Eur sumą. Tai akivaizdžiai rodo, kad administracijos vadovė veikė išimtinai kredito unijos interesais, taip pat patvirtina, kad priimti sprendimai ne tik, kad nesukėlė žalos apeliantui, tačiau apeliantas dėl to gavo naudos ir šioje byloje reiškia visiškai nepagrįstus reikalavimus dėl tariamos žalos atlyginimo. Trečiais asmuo taip pat pažymi, kad civilinė atsakomybė už šiuos veiksmus administracijos vadovei galėtų būti taikoma tik tuo atveju jei apeliantė būtų įrodžiusi, kad administracijos vadovės veiksmai neatitiko CK 2.87 straipsnyje nustatytų vadovo veiklos principų ir akivaizdžiai viršijo normalią ūkinę riziką (nevertinant kitų civilinės atsakomybės sąlygų). Šiuo atveju ieškovė neginčijo priimto sprendimo atleisti D. Z. reikalingumo, t.y., neįrodinėjo to, kad šis sprendimas nebuvo būtinas, taip pat nenurodė jokios kitos alternatyvos, kurią administracijos vadovė turėjo pasirinkti atleisdama D. Z. iš pareigų ir kuri būtų buvusi ieškovui finansiškai naudingesnė. Tai taip pat leidžia daryti išvadą, kad administracijos vadovė priėmė iš esmės tinkamą ir reikalingą sprendimą ir veikė išimtinai juridinio asmens interesais, todėl minėti veiksmai negali būti laikomi neteisėtais administracijos vadovės veiksmais.

28.       Kiti tretieji asmenys atsiliepimų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

29.       Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

30.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).

Ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas

31.       Ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija iš esmės, t.y. nesutinka nei su pritaikytomis teisės normomis, nei su faktais, kuriuos teismas laikė reikšmingais. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovė neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės taikymo pagrindų.

Dėl atsakovų veiksmų individualizavimo ir teisinių atsakomybės pagrindų

32.       Apeliantė visų pirma, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovai, priimdami sprendimą dėl darbuotojos D. Z. atleidimo, veikė ne bendrai, ir kad sprendžiant dėl jų civilinės atsakomybės reikia vertinti kiekvieno iš jų indėlį bei jo veiklą priskirtos kompetencijos ribose. Apeliantės įsitikinimu, visi atsakovai, nepriklausomai nuo to, kad atsakovai G. K., K. P. ir T. V. ėjo Unijos stebėtojų tarybos narių pareigas, atsakovai L. F. ir J. M. – valdybos narių pareigas, o atsakovė J. M. dar ir administracijos vadovo pareigas, veikė bendrai dėl ko ir turi atsakyti, remiantis tais pačiais pagrindais ir solidariai.

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pirmosios instancijos teismo atliktas atsakovų atsakomybės individualizavimas, vertinant kiekvieno atsakovo veiklą konkretaus valdymo organo priskirtos kompetencijos ribose ir konkretaus atsakovo indėlį į ieškovės nurodytą žalą, visiškai atitinka apeliacinės instancijos teismo, t.y. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartyje, pateiktus nurodymus, kurie be to, yra pagrįsti ir kasacinio teismo praktika.

34.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad tuo atveju, kai sprendžiamas skirtingų valdymo organų civilinės atsakomybės klausimas, tai, nustatinėjant civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, būtina atsižvelgti į kiekvieno valdymo organo įstatyme, kituose teisės aktuose ir bendrovės dokumentuose jam nustatytą kompetenciją, apibrėžiančią valdymo organo atsakomybės ribas už konkrečių veiksmų atlikimą. Pažymima, kad valdymo organų narių pareigos yra skirtingos: vienokios – vienasmenio valdymo organo, kitokios – kolegialaus valdymo organo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Skirtingų valdymo organų narių atsakomybė už bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma, atsižvelgiant į jų kompetencijos skirtumus bei vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo (vienasmenio ar kolegialaus) pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

35.       Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad šioje byloje juridinio asmens valdymo organo nariams – stebėtojų tarybos nariams ir valdybos nariams – taikytina civilinė atsakomybė, kurios taikymo pagrindas yra nurodytas CK 2.87 straipsnyje, t.y. jų civilinės atsakomybės taikymui yra reikšminga nustatyti, ar šie juridinio asmens valdymo organo nariai veikė sąžiningai ir protingai, buvo lojalūs juridiniam asmeniui ir ar neviršijo jiems įstatymuose ir steigimo dokumentuose suteiktos kompetencijos (CK 2.87 straipsnio 1-2, 7 dalys).

36.       Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad atsakovė J. M. šiuo atveju ėjo ir valdybos nario pareigas ir juridinio asmens vadovo pareigas, todėl teismas sprendė, kad jos atsakomybė gali būti kildinama ir iš paminėtos CK 2.87 straipsnio normos, ir iš DK (tuo metu galiojusio) numatytų darbuotojo materialinės atsakomybės pagrindų. Paminėtina, kad šiuo atveju ieškovė atskirai neįrodinėjo, kokias konkrečiai darbo pareigas pažeidė J. M., o jos atsakomybę, kaip ir kitų atsakovų atsakomybę, siejo su priimtu spendimu, kurį teismas pripažino neteisėtu. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl atsakovės J. M. materialinės atsakomybės pagrindų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks vertinimas pakankamai atitinka tuo metu formuojamą kasacinio teismo praktiką dėl įmonės vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 34 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 25-26 punktai ir kt.).

37.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įmonės vadovo veiksmai dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo su darbuotoju yra susiję su kasdienės veiklos organizavimu, vidinių sprendimų priėmimu, o ne veikimu juridinio asmens vardu santykiuose su kitais asmenimis. Todėl įmonės vadovo veikimas, atleidžiant darbuotoją, šiuose santykiuose laikytinas veikimu kaip įmonės darbuotojo. Dėl to atsakovo atsakomybės už žalą, padarytą netinkamai veikiant šiuose santykiuose, klausimas, spręstinas taikant ne CK įtvirtintas civilinės atsakomybės, o DK nustatytas materialinės atsakomybės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017).

Dėl prejudicinių faktų, nustatytų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017

38.       Apeliantė teigia, kad atsakovų veikos neteisėtumas yra įrodytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017 nustatytais faktais, ir kad šioje byloje ieškovei nebereikia papildomai įrodinėti veikos neteisėtumo, kaip atsakovų civilinės (materialinės) atsakomybės pagrindo.

39.       Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka tik iš dalies.

40.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017

41.       Vertinant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo rezoliucinę dalį yra akivaizdu, kad juridinio asmens vadovės J. M. sprendimą teismas pripažino neteisėtu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad J. M. veikos neteisėtumo papildomai įrodinėti nereikia.

42.       Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendime konstatuotos aplinkybės nesukuria kitų atsakovų civilinei atsakomybei reikšmingos prejudicijos.

43.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

44.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017 nebuvo sprendžiama dėl atsakovų – stebėtojų tarybos narių ir valdybos narių – civilinės atsakomybės už jų nelojalumą ir nepagrįstus verslo sprendimus (CK 2.87 straipsnis), be to nei vienas atsakovas toje byloje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Paminėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu buvo panaikintas tik juridinio asmens vadovės J. M. įsakymas, bet visiškai nebuvo sprendžiama dėl stebėtojų tarybos ir valdybos sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo. Todėl toje byloje nustatyti faktai, kiek jie yra susiję su stebėtojų tarybos ir valdybos narių veiksmų įvertinimu, neturi prejudicijos.

Dėl atsakovų – stebėtojų tarybos ir valdybos narių neteisėtų veiksmų

45.       Kaip minėta, stebėtojų tarybos ir valdybos narių priimtas sprendimas dėl darbuotojos D. Z. atleidimo, nėra pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ieškovė prašydama taikyti šių atsakovų civilinę atsakomybę, visų prima privalo įrodyti, kad jų veiksmai ir sprendimai buvo neteisėti, t.y. kad priimdami tokį sprendimą jie pažeidė CK 2.87 straipsnio 1-2 dalyse numatytas pareigas arba viršijo kompetenciją (CK 6.246 straipsnis).

a)       dėl lojalumo ir sąžiningumo pareigos pažeidimų

46.       Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis, kad stebėtojų tarybos nariai ir valdybos nariai, priimdami (duomenys neskelbtini) jungtinio stebėtojų tarybos ir valdybos protokolinį sprendimą, nepažeidė lojalumo ir sąžiningumo pareigų ir šioje situacijoje elgėsi protingai.

47.       Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos Tikslinio inspektavimo 2015 m. balandžio 21 d. ataskaitoje bei Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. 241-177 bei UAB „Audito tikslas“ 2017 m. kovo 26 d. Audito ataskaitoje (e. bylos t. 2, b.l. 53-61) buvo nurodyti Unijos kaip juridinio asmens veiklos trūkumai, kurių dalis buvo susijusi su tuo, jog Unijoje yra netinkamai vykdoma (duomenys neskelbtini) funkcija. Todėl tiek stebėtojų taryba, tiek valdyba turėjo pakankamą pagrindą ir netgi pareigą įvertinti nurodytas pastabas ir priimti sprendimus dėl pažeidimų ištaisymo. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ieškovės teiginius, kad atsakovai svarstydami tokį klausimą ir priimdami sprendimą, kuris, atsakovų vertinimu, sudarytų pagrindą tobulinti (duomenys neskelbtini) funkcijos įgyvendinimą, elgėsi neprotingai ar buvo nelojalūs juridiniam asmeniui.

b) dėl kompetencijos viršijimo

48.       Ieškovė, keldama klausimą dėl atsakovų Unijos stebėtojų tarybos ir valdybos narių kompetencijos, iš esmės įrodinėja ne tai, kad atsakovai viršijo kompetenciją, bet priešingai – kad atsakovai turėjo pakankamą (įstatymais ir įstatais jiems priskirtą, „išimtinę“) kompetenciją spręsti darbuotojos atleidimo klausimą ir dėl to yra atsakingi už kilusias pasekmes.

49.       Tai reiškia, kad ieškovė, visų pirma, kelia klausimą dėl juridinio asmens valdymo organų narių neteisėto veikimo, t.y. teigia, jog atsakovai turėdami išimtinę kompetenciją, priėmė nepagrįstus ir aiškiai neprotingus bei juridiniam asmeniui žalingus sprendimus. Ir antra, - ieškovė kelia klausimą dėl tokio neteisėto veikimo priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis, t.y. teigia, kad šis sprendimas buvo būtinas, kad sukeltų nurodytas pasekmes (darbuotojos atleidimą ir iš to kilusius nuostolius), o ne rekomendacinis, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas.

50.       Teisėjų kolegija kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad klausimai, susiję su darbuotojos atleidimu, nebuvo priskirti išimtinei valdybos ir stebėtojų tarybos kompetencijai. Tai patvirtina ieškovės veiklą reglamentuojančių KUĮ, ieškovės įstatų, ir kitų kredito įstaigų veiklą reguliuojančių teisės aktų analizė.

51.       Ieškovė, siekdama pagrįsti išimtinę stebėtojų tarybos kompetenciją paskirti ir atšaukti (duomenys neskelbtini), remiasi Unijos stebėtojų tarybos 2014 m. rugpjūčio 11 d. posėdžio sprendimu, kuriuo patvirtinti (duomenys neskelbtini) pareiginiai nuostatai, kurių 1.5 punktas numato, kad (duomenys neskelbtini) skiria ir atšaukia unijos stebėtojų taryba unijos valdybos teikimu. Tačiau kaip pagrįstai nurodo atsakovai bei trečiasis asmuo, Unijos stebėtojų taryba patvirtindama (duomenys neskelbtini) pareiginius nuostatus priėmė sprendimą dėl klausimo, kuris jai nėra priskirtinas nei KUĮ, nei ieškovės įstatuose. Tai reiškia, kad stebėtojų taryba dar 2014 m. rugpjūčio 11 d. pareiginiuose nuostatuose sau priskirdama išimtinę kompetenciją dėl (duomenys neskelbtini) paskyrimo ir atšaukimo iš esmės veikė viršydama įgaliojimus. Atsakovai pagrįstai nurodo, kad KUĮ (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) kompetencijos, taip pat jo paskyrimo ir atšaukimo tvarkos nustatymas buvo priskirtas išimtinei ieškovės visuotinio narių susirinkimo kompetencijai. Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad visuotinis ieškovės narių susirinkimas buvo pavedęs stebėtojų tarybai spręsti (duomenys neskelbtini) priėmimo ar atleidimo klausimus arba pavedęs nustatyti su tuo susijusias taisykles. Kita vertus, (duomenys neskelbtini) atleidimo iš darbo klausimo svarstymas neabejotinai yra susijęs su stebėtojų tarybai priskirta kompetencija, įskaitant tarybos kompetenciją spręsti klausimus, susijusius su vidaus kontrolės sistemos užtikrinimu (Unijos įstatų 5.29.5 punktas, e. bylos t. 1, b.l. 105).

52.       Pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai ir argumentuotai nustatė, kad darbuotojos atleidimas nebuvo priskirtas ir Unijos valdybos išimtinei kompetencijai, o priklausė bendrai administracijos vadovo kompetencijai (Unijos įstatų 5.57.5 punktas, e. bylos t. 1, b.l. 109). Vertinant tai, kad ieškovės visuotinis narių susirinkimas nebuvo nustatęs (duomenys neskelbtini) rinkimo ir atšaukimo tvarkos, kad ieškovės įstatai ir KUĮ numato, kad darbuotojus priima administracijos vadovas, ir kad Lietuvos Banko 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 241-84 patvirtintos (duomenys neskelbtini) gairių 30 punktas (e. bylos t. 5, b.l. 183, .zip. priedas) numato, kad „Siekiant užtikrinti (duomenys neskelbtini) nepriklausomumą, finansų rinkos dalyviai taip pat turėtų užtikrinti, kad (duomenys neskelbtini) skirtų ir atleistų ne žemesnes nei vadovo pareigas einantis asmuo, t.y. administracijos vadovas, valdyba arba stebėtojų taryba“, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) paskyrimas, kaip ir kitų ieškovo darbuotojų priėmimas pagal bendrą administracijos vadovo kompetenciją buvo priskirtinas būtent administracijos vadovui.

53.       Kaip minėta, ieškovė neįrodinėjo atsakovų veiksmų neteisėtumo remiantis tuo, kad atsakovai viršijo jiems suteiktą kompetenciją. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių irgi nenustatė. Nors, kaip minėta,  Unijos stebėtojų taryba ir valdyba neturėjo išimtinės kompetencijos spręsti dėl (duomenys neskelbtini) atleidimo, tačiau tai savaime nereiškia, kad stebėtojų taryba ir valdyba faktiškai svarstydama tokį klausimą viršijo įgaliojimus ir veikė neteisėtai. Paminėtina, kad pagal Unijos įstatus stebėtojų tarybai yra priskirta svarstyti klausimus, susijusius vidaus kontrolės sistemos užtikrinimu (Unijos įstatų 5.29.5 punktas), o valdyba taip pat turi kompetenciją, susijusią su veiksmingos vidaus kontrolės sistemos užtikrinimu (Unijos įstatų 5.45.14 punktas, KUĮ 25 str. 2 d. 6 punktas). Todėl šie juridinio asmens valdymo organai, manydami, kad vidaus kontrolės sistema gali būti veiksmingai užtikrinta pakeitus už (duomenys neskelbtini) atsakingą darbuotoją, jiems priskirtos kompetencijos neviršijo. Tačiau tokiu atveju svarstomo klausimo įgyvendinimo būdas nėra priskirtas išimtinei šių organų kompetencijai ir laikytinas tik siūlymu šį klausimą išspręsti administracijos vadovui, ką ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. 

54.       Be paminėtų argumentų, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017 pripažindamas darbuotojos D. Z. atleidimą iš darbo neteisėtu, nei Unijos valdybos, nei stebėtojų tarybos sprendimų nepanaikino. Tai dar kartą patvirtina, kad stebėtojų tarybos ir valdybos sprendimai, nepriklausomai nuo jų turinio, nesukėlė ir negalėjo sukelti ieškovo nurodomų pasekmių, kilusių dėl neteisėto darbuotojos atleidimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog stebėtojų tarybos ir valdybos sprendimu darbuotojai D. Z. faktiškai nebuvo pritaikyta drausminė atsakomybė ir ji nebuvo atleista iš pareigų. Toks sprendimas, kuriuo buvo patarta darbuotojos atleidimui, nėra pakankamas taikyti jį priėmusio organo nariams civilinę atsakomybę už tai, kad darbuotojos atleidimas teismo vėliau buvo pripažintas neteisėtu.

55.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė atsakovų – stebėtojų tarybos ir valdybos narių – veikos neteisėtumo (CK 6.246 straipsnis) ir priežastinio ryšio tarp jų priimto sprendimo ir kilusių nuostolių (CK 6.247 straipsnis), t.y. ieškovo neįrodė, jog be (duomenys neskelbtini) tarybos ir valdybos protokolinio sprendimo administracijos vadovė apskritai nebūtų galėjusi atleisti darbuotojos.

Dėl administracijos vadovės atsakomybės už žalą

56.       Kaip minėta, teismas laiko įrodytu, jog atsakovė J. M., eidama juridinio asmens vadovo pareigas, atliko neteisėtus veiksmus, t.y. (duomenys neskelbtini) priėmė įsakymą, kuriuo darbuotoją D. Z. atleido iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017 šį įsakymą panaikino kaip neteisėtą.

57.       Tačiau kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas nėra materialiai atsakingas vien už tai, kad teismai vadovo įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažino neteisėtu. Aplinkybė, jog įstaigos vadovo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – panaikinta teisme, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti vadovo kaltę, nes vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei kilti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2012). Vadovo sprendimo neteisėtumas savaime nereiškia, kad vadovas kaltas dėl iš jo kilusių pasekmių materialinės atsakomybės prasme. Vadovo materialinė atsakomybė už neteisėtą darbuotojo atleidimą bus taikoma, tik jei bus įrodyta, kad vadovas veikė nerūpestingai priimdamas šį sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018). Taigi, vien neteisėtų veiksmų konstatavimo faktas, nesant kitų būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pakankamas materialinei atsakomybei atsirasti. Ieškovė, siekdama, kad atsakovei J. M. būtų taikoma materialinė atsakomybė, turi pareigą įrodyti jos kaltę, kaip vieną iš būtinųjų materialinės darbuotojo atsakomybės sąlygų.

58.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek civilinės, tiek materialinės atsakomybės atveju kaltės sampratą apibrėžia CK 6.248 straipsnio 3 dalis: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra neatsargumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010 ir kt.).

59.       Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad administracijos vadovės sprendimas nutraukti darbo sutartį su D. Z., įmonės valdymo (verslo prasme) buvo būtinas, tikslingas ir iš esmės protingas. Paminėtina, kad Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 15 d. sprendime Nr. 241-111 „Dėl kredito unijos Centro taupomosios kasos inspektavimo rezultatų“ (e. bylos t. 2, b.l. 23-31), Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. 241-177 (e. bylos t. 2, b.l. 33-50) bei UAB „Audito tikslas“ 2017 m. kovo 26 d. Audito ataskaitoje (e. bylos t. 2, b.l. 53-61) yra nurodyti konkretūs pažeidimai, susiję su Unijoje netinkamai vykdoma (duomenys neskelbtini) funkcija, kurią kaip tik ir vykdė D. Z., eidama (duomenys neskelbtini) pareigas. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-22414-996/2017 yra pagrįstai konstatuota, kad Inspektavimo ataskaitoje nurodyti pažeidimai nors ir nerodo konkretaus darbuotojo darbo drausmės pažeidimo, bet pagrindžia, kad Unijos darbuotojai, atsakingi už šią veiklos sritį nesugeba tinkamai atlikti šios imperatyviai Unijai priskirtos vidaus kontrolės funkcijos. Todėl D. Z. darbinės veiklos svarstymas (duomenys neskelbtini) įvykusiame Unijos valdybos ir stebėtojų tarybos jungtiniame posėdyje, bei administracijos vadovės sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo, laikytinas pakankamai pagrįstu ir būtinu siekiant užtikrinti juridinio asmens tolimesnę ūkinę veiklą. Teismų praktikoje aiškinant 2003 m. DK nuostatas ne sykį yra pažymėta, kad darbuotojo nesugebėjimas atlikti savo darbą nesudaro pagrindo bausti darbuotoją drausmine tvarka, bet sudaro pagrindą svarstyti ar darbuotojo kvalifikacijos trūkumas yra toks rimtas, kad pateisintų darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (2003 m. DK 129 straipsnis). Nors administracijos vadovė šiuo atveju neatsižvelgė į tokias teismo praktikoje formuluojamas darbo santykiams taikytinas nuostatas, tačiau teismas vertina, kad šioje situacijoje ji veikė pakankamai protingai, rėmėsi įstatymu, o taip pat kitų valdymo narių – valdybos bei stebėtojų tarybos – patarimu. Priimant tokį sprendimą atsakovės siekiami tikslai atitiko geriausius juridinio asmens interesus, t.y. atsakovė aiškiai veikė ne savo interesais, bet siekdama pašalinti išorinės priežiūros institucijos bei audito nustatytus Unijos veiklos trūkumus ir užtikrinti Unijos ūkinės veiklos tęstinumą.

60.       Apibendrinant šiuos argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovės J. M. elgesys ir jos atlikti veiksmai, atleidžiant D. Z. iš darbo, atitiko rūpestingo žmogaus elgesio standartą, ir dėl to nėra teisinio pagrindo konstatuoti jos kaltę (CK 6.248 straipsnis) dėl ieškovės nurodyto sprendimo, kuris vėliau teismo buvo pripažintas neteisėtu.

61.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog ieškovė neįrodė ir atsakovės J. M. sprendimo žalingumo juridiniam asmeniui. Iš ieškovės ieškinyje bei apeliaciniame skunde išdėstytos procesinės pozicijos matyti, kad ieškovė visų atsakovų priimtų sprendimų žalingumą siejo su atleistai darbuotojai kilusiomis nepalankiomis pasekmėmis, t.y. visą jos kreditorinį reikalavimą, pareikštą Unijos bankroto byloje, laikė nuostoliais. Tačiau kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovai neturi jokių lojalumo ar fiduciarinių pareigų šios darbuotojos atžvilgiu, o priešingai, jie privalėjo elgtis juridinio asmens ir jo dalyvių interesais ir naudai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad taikydama alternatyvius scenarijus, t.y. nutraukdama darbo sutartį su darbuotoja kitu pagrindu arba iš viso su ja nenutraukdama darbo sutarties, Unija kaip juridinis asmuo būtų patyrusi mažesnes materialines sąnaudas, susijusias su darbo užmokesčio ar pagal įstatymus priklausančių išeitinių išmokų išmokėjimu atleistai darbuotojai (atsakovų pateikti skaičiavimai pagrindžia, kad Unijos sąnaudos tokiu atveju būtų dar didesnės, e. bylos t. 4, b.l. 67). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė neįrodė realios juridinio asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), kaip atsakovų civilinės (materialinės) atsakomybės sąlygos.

62.       Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl atsakovo L. F. apeliacinio skundo

63.       Atsakovas L. F. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog visiškai tenkina jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau priteisė ne visas jo patirtas išlaidas, t.y. ne 2000 Eur, o tik 500 Eur.

64.       Tokias pat aplinkybes nurodo ir atsakovai T. V. ir K. P., t.y. T. V. teigia, kad jis pirmojoje instancijoje patyrė 2250 Eur bylinėjimosi išlaidų, o K. P. – 1750 Eur, nors pirmosios instancijos teismas jiems priteisė tik po 500 Eur.

65.       Patikrinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovais, jog L. F. išlaidos už advokato pagalbą šioje byloje sudarė 2000 Eur (e. bylos t. 2, b.l. 77, t. 5, b.l. 119, t. 6, b.l. 145-146), atsakovo T. V. – 2250 Eur (e. bylos t. 2, b.l. 21-22, t. 5, b.l. 90, t. 6, b.l. 129).

66.       Atsakovas K. P. teigia, kad yra sumokėjęs 1750 Eur už advokato pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teise, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad rašytiniai įrodymai pagrindžia tik 1000 Eur jo išlaidas (e. bylos t. 2, b.l. 70,  t. 6, b.l. 129).

67.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuose aiškiai nurodė kaip išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, t.y. jog atsakovų prašymus tenkina visiškai. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas ne sumažino atsakovams priteistinas išlaidas, bet suklydo rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodydamas jų dydį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka šios bylos apimtį bei sprendžiamų klausimų sudėtingumą ir kad buvo pagrindas jų prašymus tenkinti visiškai.

68.       CPK 276 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Todėl apeliacinės instancijos teismas nekeisdamas sprendimo esmės, ištaiso pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytus rašymo apsirikimus ir padidina atsakovams L. F., T. V. ir K. P. priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas iki rašytiniais įrodymais pagrįsto išlaidų dydžio. Teismo sprendimas patikslinamas nepaisant to, kad atsakovai T. V. ir K. P. nėra pateikę apeliacinio skundo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

69.       Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas atsakovų ir trečiųjų asmenų naudai, todėl apeliacinės instancijos teismas atitinkamai paskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

70.       Ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

71.       Atsakovas T. V. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos eisme jis patyrė 250 Eur išlaidų (e. bylos t. 7, b.l. 21). Teismas atsakovo prašymą priteisti šias išlaidas iš ieškovės tenkina visiškai.

72.       Atsakovas K. P. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos eisme jis patyrė 250 Eur išlaidų (e. bylos t. 7, b.l. 21). Teismas atsakovo prašymą priteisti šias išlaidas iš ieškovės tenkina visiškai.

73.       Atsakovė G. K. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą ji patyrė 1197,90 Eur išlaidų (e. bylos t. 7, b.l. 25). Teismas vertina, kad atsakovės išlaidos atitinka šios bylos apimtį ir sudėtingumą ir todėl atsakovės prašymą tenkina visiškai.

74.       Atsakovė J. M. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą ji patyrė 750 Eur išlaidų (e. bylos t. 7, b.l. 29). Teismas vertina, kad atsakovės išlaidos atitinka šios bylos apimtį ir sudėtingumą ir todėl atsakovės prašymą tenkina visiškai.

75.       Trečiasis asmuo UAB „Grant Thornton Baltic“ pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą patyrė 847 Eur išlaidų (e. bylos t. 7, b.l. 62). Teismas vertina, kad trečiojo asmens išlaidos atitinka šios bylos apimtį ir sudėtingumą ir todėl prašymą tenkina visiškai.

76.       Kiti proceso dalyviai įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

77.       Bylinėjimosi išlaidos bankrutuojančios įmonės priteisiamos iš jos administravimui skirtų lėšų.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ieškovės bankrutavusios kredito unijos Centro taupomoji kasa apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo L. F. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje ištaisyti rašymo apsirikimus, nurodant, jog atsakovui L. F. yra priteista 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui T. V. priteista 2250 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atsakovui K. P. priteista 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios kredito unijos Centro taupomoji kasa, juridinio asmens kodas 302595471, atsakovui T. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios kredito unijos Centro taupomoji kasa, juridinio asmens kodas 302595471, atsakovui K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios kredito unijos Centro taupomoji kasa, juridinio asmens kodas 302595471, atsakovei G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1197,90 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt septynis eurus, 90 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios kredito unijos Centro taupomoji kasa, juridinio asmens kodas 302595471, atsakovei J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios kredito unijos Centro taupomoji kasa, juridinio asmens kodas 302595471, trečiajam asmeniui UAB „Grant Thornton Baltic“, juridinio asmens kodas 300056169, 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nustatyti, kad bylinėjimosi išlaidos yra priteistos iš bankrutuojančios kredito unijos Centro taupomoji kasa administravimui skirtų lėšų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Giedrė Čėsnienė

Andrius Verikas

                                                Renata Volodko