Administracinė byla Nr. eA-87-492/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01811-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno žydų religinė bendruomenė ir Kauno miesto savivaldybės administracija) dėl administracinio akto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Kauno žydų religinei bendruomenei“ (toliau – ir Įsakymas) ir sklypo detalųjį planą arba žemės valdos projektą, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, bei priteisti iš atsakovo NŽT pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios žemės sklype (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), savininkė. Skundžiamu įsakymu Žemės sklypas buvo suteiktas Kauno žydų religinei bendruomenei (toliau – ir Žydų bendruomenė), taip pažeidžiant pareiškėjos teises į minėtą žemės sklypą. Pareiškėja teigė, jog atsakovas Žydų bendruomenei galėjo suteikti tik Žemės sklypo dalį, proporcingą Žydų bendruomenės nuosavybės teise valdomų pastatų ar kitų statinių daliai. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių (toliau – ir Taisyklės; 2010 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1862 redakcija) 2 ir 3 punktuose numatytus reikalavimus, jog religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, kaip pažymėta patvirtintame teritorijos planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, bei nuostatą, jog kai pastatai ir kiti statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, kuriems eksploatuoti suformuojami atskiri žemės sklypai, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui ir kitiems asmenims, religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui nuosavybėn neatlygintinai suteikiama šio žemės sklypo dalis, proporcinga religinės bendrijos, bendruomenės ar centro nuosavybės teise turimai pastatų ar kitų statinių daliai. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai trečiajam suinteresuotam asmeniui suteikė visą Žemės sklypą, neatsižvelgdamas į kitų bendraturčių, t. y. pareiškėjos, teisėtus interesus.
3. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog Žemės sklype yra vienas pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), kuris nuosavybės teise priklauso Žydų bendruomenei. Pareiškėja nuosavybės teise valdo patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios yra Pastate. Žydų bendruomenei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 2000 m. gruodžio 19 d. buvo grąžinta 506,18 kv. m Pastato dalis (bendras Pastato plotas – 595,80 kv. m), kita dalis Pastato priklausė kitiems subjektams. Žemės sklypų suteikimą religinėms bendrijoms reguliuoja specialiosios Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo normos bei Taisyklės. Įstatymų leidėjas žemės sklypų perdavimą religinėms bendrijoms sieja su restitucijos taikymu dėl neteisėtai taikyto TSRS (LTSR) religinių bendrijų turto nacionalizavimo bei su pastato (ne patalpų) turėjimu tame sklype. Pareiškėja kvestionuoja įstatymų leidėjo valią.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žydų bendruomenė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog žemės sklypai pagal Taisyklių nuostatas yra perduodami tik pastatų, o ne patalpų savininkams. Pastato savininkė yra Žydų bendruomenė. Pateiktame Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad Žemės sklype esantis vienintelis Pastatas nuosavybės teise priklauso Žydų bendruomenei. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. pranešimu Nr. 8JP-1851 informavo pareiškėją, kad neprieštarauja su pareiškėja sudaryti sutartį dėl servituto nustatymo, leidžiančio eiti ir važiuoti.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
8. Teismas, aptaręs Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodė, kad įgyvendinant nekilnojamojo turto atkūrimą religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams suteikiami nuosavybėn neatlygintinai tokie žemės sklypai, kurie yra prie jų nuosavybės teise šiuo metu turimų pastatų ir kitų statinių bei naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti. Taigi, žemės sklypų suteikimas neatlygintinai religinėms bendrijoms siejamas su restitucijos taikymu.
9. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys neginčytinai patvirtina, jog Pastatas Žemės sklype suformuotas kaip atskiras savarankiškas pastatas, kuris nuosavybės teise priklauso tik vienam savininkui, t. y. Žydų bendruomenei. Pareiškėja nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą, kuri yra Žydų bendruomenei nuosavybės teise priklausančiame Pastate. Teismo vertinimu, nurodyti duomenys leidžia teigti, jog pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise nepriklauso Pastato dalis, ji nelaikytina Pastato bendraturte, kadangi Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu nėra įregistruotos nuosavybės teisės į Pastatą ar jo dalį. Pareiškėja, nebūdama Pastato ar jo dalies savininke, neturi teisės į Žemės sklypo dalį, proporcingą jos valdomų patalpų Pastate plotui. Taip pat Žemės sklype nėra kitų atskirų savarankiškai funkcionuojančių pastatų ar kitų statinių, Nekilnojamojo turto registre įregistruotų atskirais objektais, todėl Žemės sklype neišskirtos dalys, kurių reikėtų kiekvienam tokiam pastatui ar statiniui eksploatuoti.
10. Teismas pažymėjo, kad Žydų bendruomenei pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį neatlygintinai suteiktas žemės sklypas tik prie nuosavybės teise valdomo pastato, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas.
11. Teismas nurodė, kad nagrinėjama situacija neatitiko Taisyklių 3 punkte nurodytos sąlygos. Žydų bendruomenei nuosavybės teise priklausė ne Pastato dalys, o visas Pastatas, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo suteikti, kaip pageidauja pareiškėja, nuosavybėn neatlygintinai Žydų bendruomenei Žemės sklypo dalį, proporcingą šios religinės bendruomenės nuosavybės teise turimai Pastato daliai.
12. Įvertinęs tai, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti žemės sklypo detalųjį planą arba žemės valdos projektą yra išvestinis iš pirmojo pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Įsakymą, nepatenkinęs pareiškėjos reikalavimo panaikinti Įsakymą teismas atmetė ir reikalavimą panaikinti sklypo detalųjį planą arba žemės valdos projektą.
III.
13. Pareiškėja J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Įsakymą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino ginčui reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė ginčui taikytinas teisės normas, neatskleidė bylos esmės.
14.2. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Pastatas nepriklauso Žydų bendruomenei (I t., b. l. 11, 66). Byloje pateiktuose Nekilnojamojo turto registro išrašuose aiškiai matyti, jog Žydų bendruomenei priklauso tik išrašo 2.2 punkte nurodyti statiniai, t. y., kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, tačiau, nenurodyta, kad Žydų bendruomenei priklauso išrašo 2.1 punkte nurodyti daiktai, t. y. Pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tokių duomenų byloje nėra. Kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Žydų bendruomenė yra Pastato savininkė, atsakovas negalėjo jai perduoti Žemės sklypo. Teismas neteisėtai savo iniciatyva nustatė juridinį faktą dėl Pastato priklausomybės išimtinai Žydų bendruomenei.
14.3. Neaišku, iš kokių duomenų ir įrodymų visumos teismas sprendė, jog pareiškėja nėra Pastato bendrasavininkė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja, kaip Pastato bendrasavininkė, nuolatos mokėjo jos daliai tenkantį valstybinės žemės nuomos mokestį, kaip Pastato bendrasavininkė, pretenduojanti į dalį Žemės sklypo, dalyvavo Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto sudarymo metu. Todėl jai priklauso teisė į Žemės sklypo dalį, proporcingą jos turimai Pastato daliai.
14.4. Pareiškėjos vardu yra registruotos nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą, esančią Pastate, taigi ji yra Pastato bendrasavininkė, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo, kurio vardu taip pat registruotos atskiros patalpos.
14.5. Tai, kad teismas neįsigilino į nagrinėjamos bylos esmę, neanalizavo bylos medžiagos ir galbūt buvo šališkas (įvertinus aplinkybes dėl pareiškėjos skundo priėmimo), rodo ir ta aplinkybė, teismas, sprendimo paskelbimą atidėjęs 2019 m. balandžio 5 d., sprendimą paskelbė 2019 m. balandžio 3 d.
15. Pareiškėja 2019 m. gruodžio 2 d. pateikė papildomus įrodymus ir rašytinius paaiškinimus, jog jai yra skaičiuojamas žemės nuomos mokestis už dalį Žemės sklypo. Jos teigimu, tai aiškiai parodo, jog pareiškėja yra Žemės sklype esančio Pastato bendrasavininkė.
16. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be NŽT atsiliepime į skundą nurodytų motyvų, nurodoma, kad Žemės sklypas iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise priklausė Žydų bendruomenei. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, Žemės sklype esantį Pastatą (garažą) nuosavybės teise valdo Žydų bendruomenė. Nei vienas teisės aktas nenustato, kad patalpų savininkas laikomas ir pastato savininku. Pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 7.4 punktą, žemės sklypai perduodami tik pastatų (ne patalpų) savininkams. NŽT Kauno miesto skyrius neturėjo teisinio pagrindo Žemės sklypo dalį perduoti pareiškėjai.
18. Atsakovas taip pat nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja skunde suformulavusi savarankišką reikalavimą dėl detalaus plano arba žemės valdos projekto panaikinimo, tik teismo posėdžio metu atsisakė tikslinti skundą ir į procesą įtraukti Kauno miesto savivaldybę, taigi ji nesiekė objektyvaus visapusiško įrodymų ištyrimo. Kadangi į teisminį procesą nebuvo įtraukta Kauno miesto savivaldybės administracija, kuri yra atsakinga už žemės sklypų formavimą, teismui buvo nepateikti: (i) Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. A-l 116 „Dėl žemės sklypo prie pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“; (ii) Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 25 d. įsakymas Nr. A-l591 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 1116 „Dėl žemės sklypo prie pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ pakeitimo“; (iii) Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, registro tipas – statiniai, (registro Nr. 20/202737). NŽT teismui su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikia minėtus papildomus dokumentus.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žydų bendruomenė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjai nepriklauso Pastatas ir ji nelaikytina statinio bendraturte. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso IV knygos normomis, reglamentuojančiomis bendrą dalinę nuosavybę ir viešojo nekilnojamojo turto registro duomenų teisinį statusą. Žemės sklype nėra atskirų savarankiškai funkcionuojančių pastatų ar kitų statinių, Nekilnojamojo turto registre įregistruotų atskirų objektų (pagrindinių daiktų), priklausančių pareiškėjai ar kietiems asmenims, taip pat statinių, priklausančių Žydų bendruomenei, pareiškėjai ar kitiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja jokių nuosavybės teisių į pastatą ar jo dalis nėra įgijusi. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ji kartu su trečiuoju suinteresuotu asmeniu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo Pastatą ar kokį kitą objektą Žemės sklype.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žydų bendruomenė taip pat pateikė prašymą priteisti jam iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2020 m. kovo 4 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, kuriame nurodo, kad sužinojęs pareiškėjos 2019 m. gruodžio 2 d. paaiškinimuose nurodytas aplinkybes kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, klausdamas, kokiu pagrindu pareiškėjai 2019 m. skaičiuojamas žemės nuomos mokestis už Žemės sklypo dalį. Atsakydamas į šį paklausimą Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų ir ekonomikos skyrius 2019 m. gruodžio 20 d. raštu informavo, kad nuomos mokestis pareiškėjai buvo skaičiuojamas 2019 m. neturint informacijos apie tai, kad Žemės sklypas buvo neatlygintinai perduotas Žydų bendruomenei, o atnaujinus informaciją mokestis už 2019 m. pareiškėjai yra anuliuotas ir ji gali susigrąžinti sumokėtą mokestį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 8VĮ-241-(14.8.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Kauno žydų religinei bendruomenei“ bei sklypo detaliojo plano arba žemės valdos projekto teisėtumo bei pagrįstumo. Ginčijamu įsakymu Kauno žydų religinei bendruomenei neatlygintinai suteiktas 1 204 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, prie nuosavybės teise turimo pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
24. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos skundas buvo atmestas, apeliaciniame skunde argumentavo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog Pastatas yra Kauno žydų religinės bendruomenės nuosavybė, teigė, kad jai priklauso patalpos pastate, todėl ji laikytina bendraturte, jai turėjo būti suformuota proporcinga Žemės sklypo dalis prie pastato; liko neįvertinta aplinkybė, kad ji mokėjo žemės nuomos mokestį už dalį naudojamo Žemės sklypo.
25. Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjos atstovas pateikė valstybinės žemės nuomos mokesčio 2019 m. deklaraciją už žemės sklypo 0,0047 ha ploto dalį; trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno žydų religinė bendruomenė pateikė Kauno miesto savivaldybės Finansų ir ekonomikos skyriaus 2019 m. gruodžio 20 d. raštą, kuriuo informuojama, kad pareiškėjai žemės nuomos mokestis 2019 m. buvo skaičiuojamas neturint informacijos apie Įsakymą dėl sklypo perdavimo. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šių įrodymų, taip pat atsakovo pateiktų papildomų dokumentų (žr. nutarties 18 p.) pridėjimo prie bylos, atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tiek pareiškėjos atstovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens pateikiami duomenys susiję su aplinkybėmis, kurios įvyko vėliau, po ginčijamo Įsakymo priėmimo, todėl nesietini su bylos nagrinėjimo dalyku, juos pridėti prie bylos nėra pagrindo. Atsakovo teikiami duomenys jau yra administracinėje byloje, todėl pakartotinai jų pridėti nereikia.
26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
27. Religinėms bendrijoms neatlygintiną nuosavybės teisių suteikimą į jų nekilnojamąjį turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, reglamentuoja specialios teisės normos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiami nuosavybėn neatlygintinai jų naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad žemės sklypų suteikimas neatlygintinai religinėms bendrijoms yra restitucijos proceso dalimi.
28. Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925, 2 punkte numatyta, jog religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, kaip pažymėta patvirtintame teritorijos planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad jeigu pastatai ir kiti statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, kuriems eksploatuoti suformuojami atskiri žemės sklypai, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui ir kitiems asmenims, religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui nuosavybėn neatlygintinai suteikiama šio žemės sklypo dalis, proporcinga religinės bendrijos, bendruomenės ar centro nuosavybės teise turimai pastatų ar kitų statinių daliai.
29. Pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad jai nuosavybės teisėmis priklauso patalpa pastate (Kirpykla, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), savaime negali paneigti Nekilnojamojo turto registro duomenų, patvirtinančių, jog Pastatas žemės sklype (duomenys neskelbtini), Kaune, suformuotas kaip atskiras savarankiškas pastatas – garažas (1G2p), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei kuris nuosavybės teise priklauso tik vienam savininkui, Kauno žydų religinei bendruomenei (t. I, b. l. 11, 131). Pareiškėjos dalis nekilnojamajame daikte nėra nustatyta ir įregistruota. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nesant pareiškėjos vardu įregistruotos Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į Pastatą ar jo dalį, nebuvo pagrindo formuojant Žemės sklypą taikyti Taisyklių 3 punkto nuostatą ir Pastato savininkui suformuoti tik dalį žemės sklypo.
30. Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas buvo suformuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. A-l 116 „Dėl žemės sklypo prie pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ bei Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. A-l591 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 1116 „Dėl žemės sklypo prie pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjos įgaliotas atstovas 2017 m. liepos 18 d. pasirašė suformuoto Žemės sklypo 1204 kv. m ploto ribų parodymo – paženklinimo akte (t. I, b. l. 64). Pareiškėja, siekdama nuginčyti detalųjį planą arba žemės valdos projektą, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, byloje reikalavimų atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai nereiškė, minėtų administracinių aktų, kurie sudarė faktinį pagrindą suteikti visą Žemės sklypą religinei bendruomenei, neginčijo, todėl jie laikytini teisėtais ir pagrįstais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtina, kad pareiškėjai buvo išaiškintos atsisakymo ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 22 d. įsakymą pasekmės. Būtent minėtų administracinių aktų sukeliamos teisinės pasekmės lemia ginčijamo Įsakymo turinį, jų neginčijant nėra pagrindo kvestionuoti Įsakymo teisėtumo sklypo suformavimo (t. y. tų materialiųjų pasekmių, kurios kilo neginčijamų byloje administracinių aktų rezultate) aspektu.
31. Pareiškėjos argumentas, kad iki Žemės sklypo perdavimo Žydų religinei bendruomenei ji mokėjo žemės nuomos mokestį, laikytinas nesusijusiu su Žemės sklypo perdavimo pagal galiojančius teisės aktus Žydų religinei bendruomenei teisėtumu. Nuomos mokesčio mokėjimas pats savaime nesukuria asmeniui teisėtų lūkesčių įgyti nuosavybės teises į Žemės sklypą; minėta, kad tokia teisė atsiranda tik esant įstatymuose įtvirtintiems pagrindams. Tos aplinkybės, kad pareiškėjai ir po ginčijamo Įsakymo priėmimo buvo skaičiuojamas žemės nuomos mokestis (tikėtina, per klaidą), neturi reikšmės bylos nagrinėjimo teisiniam rezultatui, nepatenka į byloje nagrinėjimo dalyko ribas, todėl teisėjų kolegijai nėra pagrindo jas aptarinėti bei vertinti.
32. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad teismas sprendimo paskelbimą atidėjęs 2019 m. balandžio 5 d., sprendimą paskelbė 2019 m. balandžio 3 d., niekaip nesietina su teismo šališkumu. Šis proceso trūkumas neturėjo įtakos pareiškėjos teisėms bei teisėtiems interesams, nesudarė jai kliūčių pateikti apeliacinį skundą, taip pat neturi reikšmės ginčijamo sprendimo turiniui.
33. Apibendrindama nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisnius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno žydų religinė bendruomenė pateikė prašymą atlyginti 250 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 77–78). Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat advokato pagalbai apmokėti. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, laikytina, kad procesinis sprendimas priimtas Žydų religinės bendruomenės naudai ir ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl yra priteistinos iš apeliantės.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno žydų religinei bendruomenei iš pareiškėjos J. M. 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė