Civilinė byla Nr. 3K-3-223/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

22.1; 30.3; 114.9.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2013 m. balandžio 17 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aksamit ir ko“ ieškinį atsakovui B. Š. dėl statinio nuosavybės teisių pripažinimo ir atsakovo B. Š. priešieškinį dėl nuosavybės teisių gynimo; tretieji asmenys: valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teises į statinį (inžinerinį įrenginį – nuotekų rezervuarą) ir atsakovo reikalavimo įpareigoti ieškovą atsijungti nuo rezervuaro.

Ieškovas UAB „Aksamit ir ko“ teismo prašė: 1) atnaujinti praleistą vieno mėnesio senaties terminą ieškiniui paduoti dėl 2005 m. lapkričio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto nuginčijimo ir statinio teisinės registracijos panaikinimo dėl svarbios priežasties; 2) pripažinti negaliojančiu 2005 m. lapkričio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį, kuria ginčo nuotekų rezervuaro statytoju nurodytas atsakovas B. Š.; 3) panaikinti atsakovo nuosavybės teisių registraciją į nurodytą statinį; 4) pripažinti ieškovui nuosavybės teises į statinį – inžinerinį tinklą-nuotekų rezervuarą, esantį Vilniaus rajone, Juodšilių kaime.

Ieškovas 1995 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš Juodšilių vartotojų kooperatyvo įsigijo pastatą–alinę. Inžinerinis tinklas–nuotekų rezervuaras sujungtas su ieškovui priklausančiu pastatu–aline, kuriame teikiamos maitinimo paslaugos. Ieškovo teigimu, pagal sutarties sudarymo metu galiojusius įstatymus ieškovas, įgijęs pagrindinį pastatą, įgijo ir jo priklausinį – nuotekų rezervuarą, nors jis ir nebuvo įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Ieškovas taip pat paaiškino, kad į rezervuarą nuotekos patenka tik iš ieškovui priklausančio pastato, dėl to statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalis, kurioje nurodyta, kad ginčo inžinerinio statinio statytojas yra atsakovas, neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo kaip šio priklausinio savininko teises. Statinys, kuris pirmiau nurodytu aktu pripažintas tinkamu naudoti, buvo pastatytas jau 1973 m. kartu su ieškovui priklausančia aline. Apie nuotekų rezervuaro teisinę registraciją atsakovo vardu ieškovas sužinojo 2007 m. birželio 22 d. iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos ir prašė teismo atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui ginčyti.

Atsakovas B. Š. prašė teismo: įpareigoti ieškovą per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atjungti, demontuoti ir iškelti kanalizacijos vamzdį, kuris jungia ieškovui nuosavybės teise priklausantį pastatą–alinę su atsakovui nuosavybės teise priklausančiu nuotekų rezervuaru; ieškovui neįvykdžius teismo sprendimo, suteikti atsakovui teisę atlikti pačiam šiuos veiksmus, visas turėtas išlaidas dėl darbų atlikimo išieškant iš ieškovo.

Atsakovas nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams teisme reikšti. Pagal 1995 m. vasario 28 d. sudarytą ieškovo ir Juodšilių  vartotojų kooperatyvo pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas įsigijo už 20 000 Lt tik alinę. Atsakovas patvirtino, kad jis yra inžinerinių tinklų–fekalinės kanalizacijos vamzdyno ir inžinerinių tinklų–nuotekų rezervuaro savininkas. Aptariami inžineriniai tinklai sujungti su atsakovui nuosavybės teise priklausančiu pastatu–konditerijos cechu su prekybos patalpomis – buvusiu pastatu–buitinio aptarnavimo kombinatu. Ieškovo alinės su atsakovo nuotekų rezervuaru prijungimui nėra teisinio pagrindo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino: įpareigojo ieškovą UAB „Aksamit ir ko“ per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atjungti, demontuoti ir iškelti kanalizacijos vamzdį, jungiantį ieškovui nuosavybės teise priklausantį pastatą–alinę su atsakovui B. Š. nuosavybės teise priklausančiais inžineriniais tinklais–nuotekų rezervuaru; ieškovui UAB „Aksamit ir ko“ per  20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neįvykdžius šio teismo sprendimo, suteikti atsakovui B. Š. teisę atlikti pačiam šiuos veiksmus, visas turėtas išlaidas dėl darbų atlikimo išieškant iš ieškovo.

Teismas nustatė, kad 94,91 kv. m bendro ploto pastatas–alinė, esantis Vilniaus rajone, Juodšilių kaime, nuo 1995 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso UAB ,,Aksamit ir ko“. Atsakovui B. Š. nuo 2004 m. gegužės 20 d. nuosavybės teise priklauso pastatas–konditerijos cechas su prekybos patalpomis ir nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. – žemės sklypas, esantys Vilniaus rajone, Juodšilių kaime, Pušų g. 4. Nurodytu adresu atsakovo nuosavybės teisės įregistruotos  į inžinerinius tinklus–fekalinės kanalizacijos vamzdyną (32,8 m ilgio) ir inžinerinius tinklus–nuotekų rezervuarą 2005 m. lapkričio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu. Ieškovui priklausančios alinės 1995 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta, kad ieškovui perleidžiami inžineriniai tinklai, nurodyta tik alinė. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo inžinerinio tinklo statytojas buvo alinės pardavėjas Juodšilių vartotojų kooperatyvas. Byloje nepateikta įrodymų, kokiu pagrindu ieškovas nuo alinės įsigijimo naudojosi atsakovo nuosavybės teise įregistruotu inžineriniu tinklu–nuotekų rezervuaru. Ginčo rezervuaras yra atsakovui priklausančio pastato priklausinys. Atsakovui nuosavybės teise priklausančių  inžinerinių tinklų ir fekalinės kanalizacijos vamzdyno kadastro ir registro duomenys patvirtina, kad šių objektų ir atsakovui nuosavybės teise priklausančio gamybinio pastato statybos pradžios ir pabaigos metai yra tie patys – 1973. Ieškovo alinė pastatyta 1970 m.

Ieškovo pagrindinis reikalavimas, lemiantis viso ginčo civilinį teisinį pobūdį, yra reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į ginčo statinį ieškovui, todėl byloje ir pirmiau nurodytiems ieškovo ieškinyje išvestiniams reikalavimams taikytinos civilinės teisės normos, susijusios su ieškinio senaties terminu, nustatytu CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Taigi ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. spalio 20 d. aktu konstatuotas neteisėtas ieškovo fekalinės kanalizacijos vamzdžio paklojimas nuo ieškovo kavinės iki atsakovui priklausančio nuotekų rezervuaro. Įvertinęs pirmiau nustatytas aplinkybes teismas priešieškinį tenkino CK 4.98 straipsnio pagrindu – savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, atsakovo – atmestas ir nuspręsta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikinti iš dalies, o sprendimo dalį, kuria priešieškinis patenkintas, panaikinti visa apimtimi ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti:

pripažinti negaliojančia 2005 m. lapkričio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį, kuria inžinerinio tinklo–nuotekų rezervuaro statytoju nurodytas atsakovas B. Š.;

panaikinti B. Š. nuosavybės teisių registraciją į inžinerinį tinklą–nuotekų rezervuarą;

kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė tai, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Atlikus ginčo statinio–nuotekų rezervuaro techninę ekspertizę, paskirtą apeliacinės instancijos teismo, ekspertizės akte padarytos tokios išvados: statinys–nuotekų rezervuaras savo funkciniu ryšiu yra sujungtas su pastatu– konditerijos cechu su prekybos patalpomis ir su pastatu–aline. Šie pastatai be nuotekų šalinimo sistemos negali būti naudojami pagal paskirtį. Nuotekų rezervuaras yra ieškovui nuosavybės teise priklausančio pastato–alinės priklausinys ir funkciniu ryšiu susijęs su šiuo pastatu, tai patvirtina ir pastatų išdėstymo schema. Kadangi tiek ieškovui, tiek atsakovui priklausantys pastatai yra funkciniu ryšiu susiję su ginčo nuotekų rezervuaru, nėra galimybės tenkinti ieškovo reikalavimo pripažinti nuotekų rezervuarą jo nuosavybe, tačiau yra pagrindas patenkinti reikalavimą panaikinti atsakovo nuosavybės teisių registraciją į nuotekų rezervuarą. Šalys, turėdamos teisę naudotis priklausiniu dėl to, kad jį ištiko pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis), gali inventorizuoti duomenis apie šį priklausinį, nusistatyti joms priklausančias šio priklausinio dalis ir tada kreiptis dėl jo teisinės registracijos. Teismas sprendė panaikinti 2005 m. lapkričio 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį , kuria statytoju nurodytas atsakovas, nes jis rezervuaro nestatė, bylos įrodymais patvirtinta, kad šis objektas buvo pastatytas dar 1973 m.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas B. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą, taip pat priteisti atsakovui visas pirmosios instancijos teisme turėtas advokato atstovavimo išlaidas – 16 802,10 Lt ir atsakovo patirtas apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2012 m. sausio 20 d. nutartį skirti techninę ekspertizę, apie šios nutarties priėmimą tinkamai neinformavo atsakovo ir jis neturėjo galimybės pateikti teismui klausimus, kuriais pageidauja gauti eksperto išvadą, bei pasiūlyti eksperto (ekspertų) kandidatūros (CPK 213 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepateikė nei atsakovui, nei jo atstovui nutarties, kuria skirta teismo techninė ekspertizė ir pasiūlyta šalims suformuluoti ekspertui klausimus bei pasiūlyti eksperto kandidatūras, kopijos. Teismui gavus naują įrodymą – techninę ekspertizę, apeliaciniame procese jos vertinimas pagal CPK 322 straipsnį sudarė pagrindą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo rašytine tvarka. Atsakovas neturėjo galimybės pateikti savo argumentų dėl šio įrodymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl antraeilio daikto pripažinimo pagrindinio daikto priklausiniu yra svarbūs du aspektai: pirma, priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; antra, turi būti nustatyta, ar antraeiliu daiktu yra naudojamasi teisėtai: nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į antraeilį daiktą, techninis ir funkcinis jo ryšys su pagrindiniu daiktu nesuteikia teisės reikalauti pripažinti priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO", bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendimu konstatuodamas ieškovui nuosavybės teise priklausančio pastato–alinės ir atsakovui nuosavybės teise priklausančių inžinerinių tinklų–nuotekų rezervuaro funkcinį ryšį iš esmės vadovavosi tik teismo ekspertizės aktu ir nevertino įrodymų apie ieškovo neteisėtą (savavališką) prisijungimą prie atsakovui priklausančio nuotekų rezervuaro. Neteisėto naudojimosi faktas nustatytas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. spalio 20 d. savavališkos statybos aktu. Valstybinė komisija pripažino pastatą–buitinio aptarnavimo kombinatą (šiuo metu tai pastatas-konditerijos cechas su prekybos patalpomis) tinkamu naudoti 1974 m. birželio 28 d. kartu su visais priklausiniais, tarp jų ir nuotekų rezervuaru. Šiame akte nėra jokių duomenų apie į nuotekų rezervuarą pajungtą pastatą–alinę ir tai patvirtina rezervuaro funkcinį ryšį su pastatu–konditerijos cechu su prekybos patalpomis, o ne pastatu–aline. Apeliacinės instancijos teismas sprendime pripažino statinį–nuotekų rezervuarą ieškovui UAB „Aksamit ir ko“ priklausančio pastato–alinės priklausiniu, nesant tokiam ieškinyje pareikštam reikalavimui, taip nepagrįstai peržengė ieškinio reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti atsakovo B. Š. nuosavybės teisių registracijos į inžinerinį tinklą–nuotekų rezervuarą, nes atsakovo nuosavybės teisė į šį inžinerinį statinį nebuvo panaikinta, o ieškovo nuosavybės teisė nebuvo pripažinta.

 

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos sutinka su kasacinio skundo argumentais ir reikalavimu, prašo jį tenkinti.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Aksamit ir ko“ prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamas tokius esminius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

Atsakovas turėjo galimybę dalyvauti skiriant teismo ekspertizę – jis savo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakė poziciją dėl ekspertizės skyrimo ir formuluotinų ekspertui klausimų. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį ir 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl rašytinio proceso tvarkos laikymosi būtų priėmęs neteisingą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad ginčo nuotekų rezervuaras naudojamas ieškovo pastato–alinės ūkinės veiklos reikmėms aptarnauti. Kasaciniame skunde skiriama per didelė reikšmė savavališkos statybos aktui, pagal kurį savavališka statyba pripažintas prisijungimas prie atsakovui priklausančio rezervuaro. Aktas be tolimesnių veiksmų nesukelia padarinių asmeniui, kuriam jis yra surašytas. Teismo ekspertizės aktas savo turiniu patvirtina ieškovui priklausančio pastato funkcinę sąsają su ginčo rezervuaru. Dėl kasaciniame skunde prašomų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovas nesutinka su prašymu nurodydamas tai, kad prašomos atlyginti advokato atstovavimo išlaidos viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl šalies procesinių teisių įgyvendinimo teismo ekspertizės skyrimo metu (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 213 straipsnis)

 

Viena iš bylos šalies procesinių teisių teikti teismui savo prašymus, paaiškinimus apima ir teisę prašyti teismo skirti ekspertizę, dalyvauti teismui skiriant ekspertizę, siūlyti ekspertų kandidatūras, užduoti jiems klausimus. Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį skirti techninę ekspertizę, šios nutarties kopijos neišsiuntė atsakovui. Šis neturėjo galimybės pateikti teismui klausimų, į kuriuos pageidauja gauti eksperto išvadą, ir pasiūlyti eksperto (ekspertų) kandidatūros.

Apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovo prašymu buvo paskirta statinio – nuotekų rezervuaro – techninė ekspertizė, kurią atlikus ekspertizės akte padarytos išvados, kad statinys funkciniu ryšiu sujungtas su atsakovo pastatu- konditerijos cechu su prekybos patalpomis ir su ieškovo pastatu-aline, nes pastatai negali būti eksploatuojami pagal jų paskirti be nuotekų šalinimo sistemos. Byloje kilus ginčui dėl nuotekų rezervuaro, kaip daikto priklausinio, teisinės priklausomybės bylos šalims, nuosavybės teise valdančioms statinius prie šio rezervuaro, esminę reikšmę turi būtent šio priklausinio funkcinio ryšio su statiniais nustatymas, nes tai nulemia nuosavybės teisių į priklausinį (antraeilį daiktą) susaistymą su statinių (pagrindinių daiktų) nuosavybės teisių turėtojais. Ši išvada išplaukia iš CK 4.14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Apeliacinės instancijos teismo paskyrus techninę ekspertizę jos metu atsakyta į klausimus dėl ginčo priklausinio funkcinio ryšio su statiniais. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovas negalėjo pasinaudoti galimybe pateikti ekspertams klausimų, tačiau klausimas dėl bylos ginčo esmės – nuosavybės teisių į rezervuarą ir šio ginčo baigtį turinčio nulemti atsakymo apie byloje esminę įrodinėtiną aplinkybę, t. y. apie tai, su kuriuo statiniu funkciniu ryšiu susijęs ginčo rezervuaras, ekspertui buvo pateiktas. Kasaciniame skunde nepagrindžiama, kokie kiti klausimai galėtų paneigti išvadą apie priklausinio funkcinį ryšį su pagrindiniais daiktais (statiniais). Kasacinio skundo teiginys, kad atsakovas neturėjo galimybės pasiūlyti eksperto kandidatūros, teismui nereiškia, kad teismas pasirinko netinkamus ekspertus, kuo pasireiškia jų netinkamumas kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad, teismui gavus naują įrodymą – techninės ekspertizės išvadas, apeliacinės instancijos teismas turėjo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nepaisant to, bylą išnagrinėjo rašytine tvarka. Dėl šio argumento kasacine tvarka bylą nagrinėjanti kolegija nurodo tai, kad pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi įstatyme nenustatyta pareigos teismui, kai yra gauta ekspertų parengta išvada, pereiti iš rašytinio prie žodinio bylos nagrinėjimo. Tai kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į praktinį būtinumą aiškintis įrodinėtinas byloje faktinio ir teisinio pobūdžio aplinkybes. Jei, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl naujai gauto įrodymo ir jame esančių duomenų nėra poreikio bylai teisingai išspręsti turinčioms reikšmės nustatytinų aplinkybių ištyrimui skirti bylos nagrinėjimą žodine tvarka, tai bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka neskiriamas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neskyrė žodinio bylos nagrinėjimo nenustatęs pagrindo tokio skyrimo būtinumui, ir tai nepripažintina įstatyme reglamentuojamos apeliacinio proceso tvarkos nesilaikymu.

 

Dėl nuosavybės teisių į daikto priklausinį pripažinimo

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismas sprendime pripažino statinį–nuotekų rezervuarą ieškovui UAB „Aksamit ir ko“ priklausančio pastato–alinės priklausiniu, nesant tokiam ieškinyje pareikštam reikalavimui, taip nepagrįstai peržengė ieškinio reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Šioje teisės normoje nurodyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas; teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame kodekse nustatytus atvejus. Ieškinyje suformuluotas vienas iš reikalavimų yra pripažinti ieškovui nuosavybės teises į statinį – inžinerinį tinklą-nuotekų rezervuarą. Ieškiniu prašoma pripažinti ginčo statinį priklausančiu ieškovui nuosavybės teise, šio reikalavimo nedetalizuojant ir neformuluojant jo kaip prašymo teismui pripažinti ginčo statinį ieškovo pastato-alinės priklausiniu. Statinio buvimas pagrindiniu arba antraeiliu daiktu yra jo statusas, kuriam konkretų daiktą priskiria teismas, teisiškai kvalifikuodamas tokį daiktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų arba įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr.3K-3-1051/2003; 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. ir kt. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-12/2012; kt.).

Jeigu ginčo daiktas yra priklausinys, atitinkantis CK 4.19 straipsnio 1 dalyje išdėstytus kriterijus, t. y. priklausiniu laikomas savarankiškas pagrindiniam daiktui tarnauti skirtas antraeilis daiktas, pagal savo savybes nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu, tai toks šio daikto statusas ir išlieka nepaisant to, ar yra pareikštas ieškinio reikalavimas pripažinti ginčo daiktą priklausiniu. Pirmiau nurodyta, kad pagrindinio daikto priklausinys yra objektyviais rūšiniais požymiais apibrėžtas antraeilis daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui. Jei šiomis savybėmis pasižymi daiktas, tai jis ir yra pagrindinio daikto priklausinys. Byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad nuotekų rezervuaras negali funkcionuoti pagal savo ūkinę paskirtį kaip savarankiškas pagrindinis daiktas. Dėl to Vilniaus apygardos teismas sprendime, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti nuotekų rezervuarą ieškovo nuosavybe ir darydamas išvadą dėl ieškovo teisių į rezervuarą kaip ieškovui nuosavybės teise turimo kito pastato priklausinį, neperžengė pareikštų ieškinio reikalavimų.

Kasacinis teismas savo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu ne kartą yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. J. A. M., bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr.3K-3-453/2006; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. ir kt. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-12/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2012; kt.).

Vilniaus apygardos teismas sprendime padarytą išvadą apie tai, kad ginčo nuotekų rezervuaras skirtas tarnauti tiek ieškovui, teik atsakovui nuosavybės teise priklausantiems pastatams, pagrindė byloje surinktais įrodymais, kurių duomenis teismas ištyrė ir įvertino. Nuotekų rezervuaras įrengtas 1973 m., tuo metu jis buvo skirtas jau pastatytiems pastatams eksploatuoti, kurių vienas, t. y. pastatas-alinė (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatytas 1970 m.), yra ieškovo nuosavybė, kitas, t. y. pastatas-konditerijos cechas su prekybos patalpomis (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatytas 1973 m.), priklauso atsakovui. Teismas įvertino ir ekspertizės akto duomenis, kad abu pastatus ir rezervuarą sieja nuolatinis funkcinis ryšys. To pagrindu teismas sprendė, kad ieškovas ir atsakovas turi lygias teises naudotis priklausiniu, kuris vienodai reikalingas tiek vienam, tiek kitam pastatų savininkui. Šalys, turėdamos teisę naudotis priklausiniu dėl to, kad jį ištiko pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis), gali inventorizuoti duomenis apie šį priklausinį, nusistatyti joms priklausančias šio priklausinio dalis ir tada kreiptis dėl jo teisinės registracijos. Aplinkybė, kad administraciniu aktu konstatuotas ieškovo savavališkas prisijungimas prie atsakovo eksploatuojamo rezervuaro, nepaneigia ieškovo, kaip pagrindinio daikto – pastato-alinės –savininko teisių į šį priklausinį, nes šiuo įrodymu nenuginčytos kitų pirmiau nurodytų įrodymų pagrindu padarytos išvados apie tai, jog pastatas-alinė jau buvo pastatytas 1970 m. ir tik po to 1973 m. įrengtas jam eksploatuoti skirtas statinys – nuotekų rezervuaras.

 

Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka kasacinio skundo argumentais nenuginčytas byloje priimto apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvadų dėl bylos baigties teisinis pagrįstumas. Nenustačius teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo pridėtas mokėjimo dokumentas patvirtina, kad jis už advokato teisines paslaugas surašant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1500 Lt (T. 3, b. l. 58), ši suma priteistina ieškovui iš atsakovo.

Iš atsakovo taip pat priteistina 42,99 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrosios raštinės 2013 m. balandžio 16 d. pažyma apie procesinių dokumentų įteikimo išlaidas) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo B. Š. ieškovui UAB ,,Aksamit ir ko“ 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt ir valstybei 42,99 Lt (keturiasdešimt du litus 99 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai	Virgilijus Grabinskas
	Birutė Janavičiūtė
	Česlovas Jokūbauskas