Civilinė byla Nr. e3K-3-25-933/2026
Teisminio proceso Nr. 2-09-3-01149-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.2.4.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Šulco (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovui L. V. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Druskininkų savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo be pagrindo sampratą, ir įrodinėjimo naštos paskirstymo šios kategorijos bylose, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo Druskininkų savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos naudai 13 786,21 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, ėjęs Druskininkų savivaldybės tarybos nario pareigas nuo 2019 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. balandžio 19 d., šiuo laikotarpiu pateikė Druskininkų savivaldybės administracijai apmokėti dokumentus, nurodydamas, jog jis patyrė 13 964,01 Eur išlaidų, susijusių su jo, kaip tarybos nario, veikla. Atsakovas turėjo teisinį pagrindą gauti kompensaciją už išlaidas, patirtas vykdant tarybos nario funkcijas, tačiau atsakovui už degalus skirtos išmokos ne visais atvejais buvo susijusios su tarybos nario veikla. Ieškovės teigimu, atsakovas siekia pateisinti ypač didelį kiekį degalų, piltų per itin trumpą laiką, t. y. atsakovas įsipylė 9309 l degalų ir per kadenciją nuvažiavo 93 090 km. Ieškovės vertinimu, vykdant su tarybos nario veikla susijusius įgaliojimus neįmanoma nuvažiuoti tokio atstumo. Ieškovės skaičiavimais, nepagrįsto praturtėjimo sumą sudaro 13 786,21 Eur dydžio transporto išlaidos degalams.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijai 13 130,90 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad atsakovas iš trečiojo asmens Druskininkų savivaldybės administracijos gavo 13 786,21 Eur. Šio fakto atsakovas neginčijo.
6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d., ir redakcija, įsigaliojusi nuo 2021 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka, už kurią atsiskaitoma ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatomi savivaldybės tarybos veiklos reglamente. Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas; redakcija, galiojusi nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2023 m. balandžio 22 d.) 32 punkte buvo nustatyta, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms transporto išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka Savivaldybės administracija, kas mėnesį skiriama 290 Eur išmoka atsiskaitytinai: 1) išmoka mokama kas mėnesį pateikus patvirtintą išlaidų, susijusių su tarybos nario veikla, ataskaitą, neviršijant Reglamento 32 punkte nurodyto dydžio, pervedant ją kas mėnesį į tarybos narių nurodytas bankų sąskaitas iki kito mėnesio 10 d.; 2) išlaidų, susijusių su tarybos nario veikla, ataskaitos formą tvirtina taryba sprendimu; 3) tarybos nariai užpildytas išlaidų, susijusių su tarybos nario veikla, ataskaitas pateikia Savivaldybės administracijai už kiekvieną mėnesį iki kito mėnesio 5 dienos; 4) Savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyrius įvertina pateiktas ataskaitas ir pateikia išvadą, ar išlaidos, susijusios su tarybos nario veikla, nebuvo apmokėtos Savivaldybės administracijos; 5) tarybos nariui per tris mėnesius be pateisinamos priežasties nepateikus išlaidų, susijusių su tarybos nario veikla, ataskaitų, išmoka už šį laikotarpį nemokama. Teismas pažymėjo, kad Reglamento nuostatos įtvirtino, jog Savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyrius pateiktas ataskaitas vertino ir išvadas privalėjo teikti tik tuo aspektu, ar išlaidos, susijusios su tarybos nario veikla, nebuvo apmokėtos Savivaldybės administracijos.
7. Teismas nusprendė, kad atsakovo kadencijos metu buvęs teisinis reglamentavimas, susijęs su išmokų dėl tarybos nario veiklos kompensavimu, nepanaikina atsakovo pareigos šioje byloje pagrįsti, jog jam Druskininkų savivaldybės tarybos nario kadencijos laikotarpiu išmokėtos išmokos panaudotos pagal tikslinę paskirtį – išlaidoms, susijusioms su tarybos nario veikla, apmokėti. Tiek Vietos savivaldos įstatymo, tiek ir Reglamento nuostatos, taip pat Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso nuostatos įpareigojo Savivaldybės tarybos narius jiems nustatyta tvarka mokamas išmokas naudoti su jų, kaip tarybos narių, veikla susijusioms išlaidoms apmokėti, t. y. išimtinai pagal tikslinę paskirtį. Tai, kad šių išmokų mokėjimo tarybos nariams reglamentavimas ir kontrolė buvo nepakankami, nesudaro pagrindo tarybos nariams naudotis šia situacija, be teisinio pagrindo gaunant tai, ko jie negalėjo ir neturėjo gauti.
8. Teismas nusprendė, kad kompensuoti atsakovo kelionės išlaidų, patirtų vykstant į Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžius ne iš deklaruotos gyvenamosios vietos, o iš kitos savivaldybės, kurioje jis pasirinko gyventi su šeima, Savivaldybė neturėjo pagrindo. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovas buvo aktyvus Druskininkų savivaldybės tarybos narys, padarė išvadą, jog atsakovas savo nurodytuose renginiuose dalyvavo, o atsakovo dalyvavimas labdaringoje veikloje, vykimas karantino laikotarpiu į oro uostą pervežti užsiregistravusių piliečių nėra susiję su tarybos nario veikla, todėl išlaidos šiai veiklai vykdyti negali būti kompensuojamos. Teismas apskaičiavo, kad pagrįstomis atsakovo išlaidomis už degalus laikytinos atsakovo kelionių į posėdžius savivaldybėje bei į salę susitikti su rinkėjais, vykimo į renginius, kitas institucijas degalų išlaidos, o tai iš viso sudaro atitinkamai 5209 km (vykstant iš deklaruotos gyvenamosios vietos), 520,90 l degalų (5209 / 100 × 10), 781,35 Eur (520,90 × 1,50). Teismas nusprendė, kad atsakovas neįrodė, jog likusi jam išmokėta 13 130,90 Eur suma buvo panaudota pagal tikslinę paskirtį, nurodytą Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnyje ir Reglamente.
9. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2025 m. birželio 23 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, patikslino bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą.
10. Kolegija nurodė, kad teisinis reglamentavimas nustatė, jog išmoka Savivaldybės tarybos nariams yra tikslinė, t. y. ji yra skirta tarybos nario išlaidoms, kurias jis patyrė vykdydamas savo tiesiogines tarybos nario veiklos funkcijas, kompensuoti. Pareigos naudoti skirtas lėšas išimtinai tarybos nario veiklai vykdyti nepaneigia argumentas, kad nė viename teisės akte nenustatyta tvarka, kaip konkrečiai pagrįsti išlaidas, panaudotas tarybos nario veikloje.
11. Kolegija pažymėjo, kad būtent atsakovui teko pareiga įrodyti lėšų panaudojimo tikslingumą ir racionalumą. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas neįrodė, jog 13 130,90 Eur išlaidos buvo patirtos Savivaldybės tarybos nario veiklai vykdyti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 23 d. nutartį ir Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237–6.242 straipsnius, nepagrįstai išplėsdami teisinio pagrindo sąvoką. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuojama, kad toks turtas įgytas teisėtai ir, remiantis nepagrįsto praturtėjimo institutu, turto išreikalauti negalima. Atsakovo teisė į su tarybos nario veikla susijusių išlaidų kompensaciją buvo įtvirtinta Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje, detalizuota Reglamento 32 punkte, o galutinį sprendimą dėl kompensacijų išmokėjimo priimdavo Druskininkų savivaldybės administracija. Taigi, atsakovas teisę į kompensacijas įgijo tiek iš įstatymo, tiek iš administracinių aktų – norminio ir individualaus, kurie pagal CK 1.136 straipsnio 2 dalį laikytini civilines teises ir pareigas sukeliančiais pagrindais.
12.2. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 ir 265 straipsnius, nes atsakovui perkėlė perteklinę įrodinėjimo naštą. Nei Vietos savivaldos įstatyme, nei Reglamente nebuvo nustatyta tarybos nariui pareigos pateikti detalius išlaidas patvirtinančius dokumentus, kelionės lapus ar išsamią veiklos ataskaitą. Todėl šioje byloje teisinio pagrindo buvimas turi būti vertinamas pagal tai, ar atsakovas įgyvendino minėtuose teisės aktuose įtvirtintas sąlygas gauti kompensaciją, o ne pagal papildomus, teisės aktuose nenustatytus reikalavimus nustatant atsakovui pareigą retrospektyviai pagrįsti patirtas išlaidas apskaitos dokumentais ir detaliomis viso tarybos nario kadencijos laikotarpio ataskaitomis. Atsakovas negalėjo numatyti, kad iš jo bus reikalaujama pagrįsti visas su tarybos nario veikla susijusias keliones, paaiškinti šių kelionių būtinumą, pateikti išlaidas pagrindžiančius dokumentus, nes viso to nebuvo reikalaujama siekiant įgyvendinti įstatymu nustatytą teisę į išmoką.
12.3. Druskininkų savivaldybės administracijos sprendimas apmokėti atsakovui išlaidas pagal jo pateiktas ataskaitas turėtų būti kvalifikuojamas kaip administracinis sprendimas. Išmokos atsakovui, kaip Druskininkų savivaldybės tarybos nariui, buvo mokamos būtent tokių administracinių sprendimų pagrindu, todėl jų teisėtumą galima paneigti tik įstatymo nustatyta tvarka, ginčijant šiuos sprendimus administraciniame teisme. Tol, kol administraciniai sprendimai galioja, jų pagrindu atlikti mokėjimai laikytini teisėtais, o atsakovo įpareigojimas grąžinti gautas išmokas negali būti grindžiamas civilinės teisės normomis dėl nepagrįsto praturtėjimo.
12.4. Teismai, peržiūrėdami Savivaldybės tarybos nariui kompensacijų išmokėjimo pagrįstumą, įgyvendino savivaldybės lėšų panaudojimo teisėtumo kontrolę ir tokiu būdu peržengė teismui priskirtas kompetencijos ribas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnį), ir faktiškai perėmė viešojo administravimo funkcijas. Kompetenciją tikrinti savivaldybės lėšų panaudojimo teisėtumą turi savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnis). Druskininkų savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba jau buvo atlikusi tikslines procedūras ir įvertinusi tarybos nariams išmokėtas kompensacijas. Nustatyta, kad atsakovui nepagrįstai išmokėta tik 51,79 Eur, šią sumą atsakovas 2023 m. gruodžio 28 d. į biudžetą grąžino. Teismai minėtų Kontrolės ir audito tarnybos išvadų nepagrįstai neįvertino ir nemotyvuotai jomis, kaip oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 197, 185 straipsniai), nesivadovavo, taip faktiškai perimdami Savivaldybės lėšų teisėtumo kontrolės funkcijas, kurios pagal Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnį yra priskirtos Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai.
12.5. Teismai, suabejoję Reglamento 32 punkto nuostatos teisėtumu ir neinicijavę jos teisėtumo patikros, t. y. nesustabdę bylos ir nesikreipę į administracinį teismą pagal CPK 3 straipsnio 4 dalį, pažeidė šią normą, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių, savivaldos autonomijos principus.
13. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. birželio 23 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
13.1. Pagal CK 6.237 straipsnį, nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo laikomi ir tokie atvejai, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau, nei turėtų pagal teisinį pagrindą. Tokiu atveju didesnė gauta suma, negu priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu. Šiuo atveju ginčas yra kilęs ne dėl to, ar tarybos narys turėjo teisę gauti išmokas apskritai, o dėl to, ar visos kompensuoti pateiktos ir kompensuotos išlaidos buvo susijusios su tarybos nario veikla.
13.2. Atsakovas nors ir turėjo teisinį pagrindą į lėšų, susijusių su tarybos nario veikla, kompensavimą, tačiau neįrodė, kad visos išlaidos buvo patirtos vykdant tarybos nario veiklą. Šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka būtent atsakovui. Tokia informacija disponuoja tik atsakovas, todėl teismai pagrįstai jam nustatė įrodinėjimo pareigą įrodyti, kad jo paties Druskininkų savivaldybės administracijai pateiktose išlaidų ataskaitose nurodytos išlaidos iš tiesų buvo ar galėjo būti patirtos vykdant tarybos nario veiklą.
13.3. Druskininkų savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyriaus veiksmas išmokant atsakovui nurodytas sumas neatitinka administracinio sprendimo požymių. Pirma, Druskininkų savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyrius nėra subjektas, įgaliotas atlikti viešąjį administravimą. Antra, išlaidų pagal atsakovo pateiktas ataskaitas apmokėjimas nepriskiriamas viešojo administravimo sričiai. Toks veiksmas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, priskirtinas organizacinio tvarkomojo pobūdžio aktų kategorijai ir patenka į vidaus administravimo sferą, todėl negali būti laikomas administraciniu sprendimu ir savarankišku pagrindu gauti kompensaciją. Be to, atsakovas byloje nepateikė jokio dokumento, kuriuo buvo įformintas išlaidų pagal atsakovo pateiktas ataskaitas apmokėjimas ir kuris atitiktų Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus.
13.4. Ieškiniu buvo įrodinėjama, kad atsakovas, pasinaudodamas įstatyme įtvirtintu pagrindu gauti išlaidų, patirtų vykdant tarybos nario veiklą, kompensavimą, Savivaldybės biudžeto sąskaita susigrąžino išlaidas, kurios nebuvo patirtos vykdant tarybos nario veiklą. Teismai, nagrinėdami bylą, vertino visus į bylą pateiktus įrodymus, juos analizavo ir jais vadovavosi priimdami sprendimus, t. y. nagrinėjo bylą neperžengdami bylos nagrinėjimo ir savo kompetencijos ribų, taip vykdydami ne viešojo administravimo funkcijas, o teisingumą.
13.5. Teismai ne atmetė atsakovo nurodytą Reglamento normą, o ja vadovavosi. Įvertinę Reglamento nuostatas, teismai padarė išvadą, jog galiojęs teisinis reglamentavimas nustatė, kad išmoka savivaldybės tarybos nariams yra tikslinė, t. y. ji skirta tarybos nario išlaidoms, kurias jis patyrė vykdydamas savo tiesiogines tarybos nario veiklos funkcijas, kompensuoti, ir ginčą sprendė vadovaudamiesi šia norma.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo be pagrindo sampratos ir įrodinėjimo naštos paskirstymo
14. CK šeštosios knygos XX skyriaus normos reglamentuoja prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto. Šio skyriaus normose aptariamos dvi skirtingos situacijos: turto (daikto) gavimas be pagrindo ir nepagrįstas praturtėjimas. Doktrinoje nurodoma, kad daikto gavimas be pagrindo yra nepagrįstas praturtėjimas plačiuoju požiūriu; sąvoką „turtas“, vartojamą šio skyriaus straipsniuose, reikia suprasti ne tik kaip daiktus, bet ir kaip turtines teises, pinigus, kitokias materialiąsias vertybes (Mikelėnas, V. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justicija, 2003, p. 318) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 20 punktas).
15. Nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo be pagrindo institutas reglamentuojamas CK 6.237–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą – nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
16. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020, 19 punktas).
17. Kasacinio teismo praktikoje skiriamos šios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktą).
18. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, asmuo visų pirma turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai, ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant atlyginti nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011; 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 21 punktas).
19. Ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 27 punktas).
20. Pirmosios instancijos teismas sprendime citavo CK 6.237 straipsnio 1 dalį, rėmėsi nepagrįsto praturtėjimo instituto teismų praktika ir padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog jis iš Druskininkų savivaldybės administracijos 13 130,90 Eur piniginę sumą gavo esant teisiniam pagrindui. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų nebuvimo, tačiau vartojo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo terminą.
21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nepagrįsto praturtėjimo sąvoka vartojama kaip apimanti CK 6.237–6.242 straipsnius, t. y. tiek kaip turto gavimą be pagrindo (CK 6.237 straipsnis), tiek kaip ir nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.242 straipsnis), o kasaciniame skunde keliamas teisinio pagrindo sąvokos aiškinimo ir taikymo klausimas.
22. Atsakovo teigimu, teisinis pagrindas gauti ginčo turtą buvo įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje ir detalizuotas Reglamento 32 punkte. Atsakovas nurodo, kad tais atvejais, kai turto įgijimas pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu, turi būti preziumuojama, kad turtas įgytas teisėtai.
23. Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 26 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka, už kurią atsiskaitoma ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatomi reglamente. Analogiška teisė į išmoką buvo nustatyta ir Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2021 m. sausio 1 d., t. y. visą kadencijos laikotarpį atsakovas turėjo teisę į išlaidų (kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos), susijusių su tarybos nario veikla, kurių tiesiogiai neapmokėjo savivaldybės administracija, kompensavimą.
24. Reglamento 32 punkte (redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. balandžio 4 d.) buvo detalizuota, kad šioms išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį skiriama 290 eurų išmoka atsiskaitytinai: (i) išmoka mokama kas mėnesį pateikus patvirtintą Išlaidų, susijusių su tarybos nario veikla, ataskaitą, neviršijant Reglamento 32 punkte nurodyto dydžio, pervedant ją kas mėnesį į tarybos narių nurodytas bankų sąskaitas iki kito mėnesio 10 d.; (ii) išlaidų, susijusių su tarybos nario veikla, ataskaitos formą tvirtina taryba sprendimu; (iii) tarybos nariai užpildytas išlaidų, susijusių su tarybos nario veikla, ataskaitas pateikia Savivaldybės administracijai už kiekvieną mėnesį iki kito mėnesio 5 dienos; (iv) Savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyrius įvertina pateiktas ataskaitas ir pateikia išvadą, ar išlaidos, susijusios su tarybos nario veikla, nebuvo apmokėtos Savivaldybės administracijos; (v) tarybos nariui per tris mėnesius be pateisinamos priežasties nepateikus Išlaidų, susijusių su tarybos nario veikla, ataskaitų išmoka už šį laikotarpį nemokama. Ši Reglamento 32 punkte detalizuota išmokų gavimo tvarka galiojo visą atsakovo kadencijos laikotarpį.
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų išmokų tikslas yra padengti galimas papildomas sąnaudas (kanceliarijos, pašto, telefono, transporto), kurių nepadengia tarybos narių gaunamas apmokėjimas už faktiškai išdirbtą laiką. Ši išmoka gali būti gaunama tik tada, kai tarybos narys įvykdo šias sąlygas: išlaidos turi būti susijusios su asmens, kaip tarybos nario, veikla; lėšos buvo išleistos kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms apmokėti; jų tiesiogiai nepadengia savivaldybės administracija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2663-12; 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1782-14). Taigi tam, kad savivaldybės tarybos narys įgytų teisę į išmoką, vien tik savivaldybės tarybos nario statuso nepakanka.
26. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teisinis pagrindas gauti išmokas buvo siejamas su būtinomis sąlygomis, t. y. galėjo būti kompensuojamos tik tos išlaidos (kanceliarijos, pašto, telefono, transporto), kurios buvo patirtos vykdant savivaldybės tarybos nario veiklą ir kurių tiesiogiai nepadengė savivaldybės administracija. Vien tai, kad Druskininkų savivaldybės tarybos darbo tvarkos reglamente nebuvo nustatyto reikalavimo įrodyti patirtų išlaidų atitikties išmokos paskirčiai, reikalaujant pateikti konkrečius įrodymus, nereiškia atsakovo teisės gauti išmokas, kuriomis būtų padengiamos ne su tarybos nario veiklos vykdymu susijusios išlaidos.
27. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vis dėlto, nepaisant šio teisių gynybos būdo subsidiarumo, kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Kai šalis sieja teisiniai santykiai ir, vykdydama iš šių teisinių santykių kylančią prievolę, šalis ją įvykdo didesne apimtimi, nei reikalauja prievolės pobūdis, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo, nepaisant to, jog jį atlikdamas asmuo išreiškė savo valią dėl būtent tokios įvykdymo apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019, 21 punktas; 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-823/2024, 27 punktas).
28. Taigi, nagrinėjamu atveju ta išmokų dalis, kuri savivaldybės tarybos nariui kompensavo išlaidas, nesusijusias su tarybos nario veikla, pagal kasacinio teismo praktiką turi būti laikoma gauta be teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2012).
29. Kasaciniame skunde atsakovas taip pat kelia įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą. Atsakovo vertinimu, būtent ieškovė (nagrinėjamu atveju prokurorė) turi įrodyti, kokia išmokų dalis buvo panaudota ne pagal paskirtį.
30. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus, kai aplinkybių, kuriomis remiamasi, nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Byloje ieškovė įrodinėjo, kad atsakovui už degalus skirtos išmokos ne visais atvejais buvo susijusios su tarybos nario veikla. Ieškovės teigimu, atsakovas siekia pateisinti ypač didelį kiekį degalų, piltų per itin trumpą laiką, tačiau, vykdant su tarybos nario veikla susijusius įgaliojimus, tokio atstumo nuvažiuoti yra neįmanoma.
31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą).
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad tais atvejais, kai teisinis pagrindas gauti turtą yra tikslinis, t. y. turtas gali būti gautas tik konkrečiam tikslui – nagrinėjamu atveju išlaidoms, susijusioms su tarybos nario veikla, atlyginti, ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita (gavo turtą), o atsakovas turi įrodyti, kad turtas gautas esant visoms sąlygoms, kurias nustato teisinis pagrindas. Kadangi nagrinėjamu atveju teisinis pagrindas gauti išmoką buvo siejamas su jos panaudojimo paskirtimi, tai ieškovei pakanka įrodyti, kad atsakovas be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ar neturėjo gauti, o atsakovui tenka pareiga pagrįsti, kad išmoka panaudota pagal paskirtį, t. y. išlaidoms, susijusioms su tarybos nario veikla, kompensuoti. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas, be kita ko, grindžiamas ir tuo, kad būtent atsakovas panaudojo gautą išmoką, todėl jis turi palankesnes galimybes įrodyti tai, kad buvo laikytasi įstatyme nustatytų jos panaudojimo (gavimo) sąlygų.
33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nagrinėjamoje byloje tinkamai aiškino ir taikė CPK 178 straipsnį ir įrodinėjimo naštą ginčo šalims paskirstė nenukrypdami nuo išplėtotos kasacinio teismo praktikos.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
34. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo dar tris argumentus. Pirma, atsakovo vertinimu, Druskininkų savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyriaus sprendimai išmokėti išmoką turi būti kvalifikuojami kaip administraciniai sprendimai ir ginčijami administraciniame teisme (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Atsakovo manymu, tik juos nuginčijus būtų teisinis pagrindas išsireikalauti pagal šiuos sprendimus išmokėtas lėšas. Antra, atsakovo manymu, teismai, nurodę, kad Reglamento 32 punktas nenustatė pakankamos išmokų gavimo kontrolės, turėjo kreiptis į administracinius teismus, kad būtų įvertintas šios nuostatos teisėtumas (CPK 3 straipsnio 4 dalis). Trečia, atsakovo vertinimu, teismai peržengė savo kompetencijos ribas – kontroliuodami lėšų panaudojimo teisėtumą, teismai faktiškai vykdė viešojo administravimo funkcijas, kurios įstatymu priskirtos savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnis), ir nepagrįstai nevertino šios institucijos išvados kaip oficialaus rašytinio įrodymo (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl šių kasacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo.
35. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d.), administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei, o pagal to paties straipsnio 9 dalį, norminis administracinis aktas – viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Atkreiptinas dėmesys, kad iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje vietoje administracinio sprendimo buvo vartojama individualaus norminio akto sąvoka, pagal kurią individualus administracinis aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, o norminiu administraciniu aktu buvo laikomas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.
36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių aktų požymius, ne kartą yra pažymėjęs, jog dauguma Viešojo administravimo įstatymo nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl sprendžiant, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu (minėta, 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Viešojo administravimo įstatymo redakcijai, išdėstytai 2020 m. gegužės 28 d. įstatyme Nr. XIII-2987, sąvoka „individualus administracinis aktas“ pakeista sąvoka „administracinis sprendimas“), būtina išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų, kuriems taikomas aktas, ratą, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007). Sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-259/2011).
37. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, administracinius sprendimus priimti turi teisę tik viešojo administravimo subjektai, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus įgaliojimus. Taigi, administracinius sprendimus priima tik viešojo administravimo subjektai, vykdydami viešojo administravimo veiklą.
38. Viešojo administravimo subjektas – tai viešasis juridinis asmuo, valstybės ar savivaldybės valdoma įmonė, kolegiali ar vienasmenė institucija, neturinti juridinio asmens statuso, įstatymų nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Viešasis administravimas – teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Vidaus administravimas – tai veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto, turinčio viešojo juridinio asmens statusą, savarankiškas funkcionavimas (personalo administravimas, finansinė apskaita, dokumentų tvarkymas, apskaita ir saugojimas, viešųjų pirkimų vykdymas, vidaus auditas, projektų valdymas, viešųjų ryšių palaikymas, vidaus tyrimai, informacinių ir ryšių technologijų administravimas, turto administravimas, kita ūkinio ar techninio pobūdžio veikla), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad vidaus administravimas visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-602-575/2023).
39. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad vidaus administravimo srityje priimami sprendimai nėra laikomi viešuoju administravimu, o subjektai, atsakingi už vidaus administravimą, per se (savaime) nėra laikomi savarankiškais viešojo administravimo subjektais. Nagrinėjamu atveju Druskininkų savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyrius, priimdamas sprendimą išmokėti atsakovui ginčo išmokas, veikė būtent vidaus administravimo srityje, o ne vykdė viešojo administravimo veiklą. Be to, šis subjektas nėra įgaliotas savarankiškai atlikti viešąjį administravimą – šiam subjektui yra pavesta tik tam tikra organizacinė (finansinės apskaitos) vidaus administravimo sritis. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, nagrinėjamu atveju Savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyriaus sprendimas neatitiko ir Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodytų formos ir turinio reikalavimų, kadangi, minėta, tokio pobūdžio veiksmai ir sprendimai yra pripažįstami organizacinio pobūdžio vidaus administravimu, jie nėra įforminami remiantis administraciniams sprendimams taikomais formos ir turinio reikalavimais. Tokiais aktais Savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyrius tik įvertina pateiktas ataskaitas ir pateikia išvadą, ar išlaidos, susijusios su tarybos nario veikla, nebuvo apmokėtos savivaldybės administracijos.
40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo argumentas dėl to, jog Savivaldybės administracijos Finansų ir apskaitos skyriaus sprendimai dėl išmokų išmokėjimo turi būti kvalifikuojami kaip administraciniai sprendimai ir ginčijami administracine tvarka, yra teisiškai nepagrįstas.
41. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, kad nagrinėjamu atveju teismai, konstatavę, jog Druskininkų savivaldybės tarybos reglamentas nenustatė pakankamos išmokų gavimo pagrįstumo kontrolės, remdamiesi CPK 3 straipsnio 4 dalimi, turėjo kreiptis į administracinį teismą dėl Reglamento 32 punkto nuostatos teisėtumo.
42. CPK 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas konkrečią bylą ir nustatęs, jog norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, remiantis CPK 3 straipsnio 4 dalimi, teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į administracinį teismą. Įgyvendindamas šią diskreciją, teismas nesaistomas šalių prašymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2010).
43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju teisė į išmoką, skirtą išlaidoms, kurios susijusios su tarybos nario veikla ir kurių tiesiogiai neapmokėjo Savivaldybės administracija, kompensuoti, kyla iš Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies, o ne iš Druskininkų savivaldybės tarybos reglamento. Atsakovas Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies teisėtumo nekvestionuoja. Kaip jau minėta, vien tai, kad padaryta išvada, jog, detalizuojant šios teisės įgyvendinimo tvarką, nebuvo nustatytas pakankamas kontrolės mechanizmas, nepaneigia atsakovo pareigos laikytis įstatymo reikalavimų ir prašyti kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitiko išmokos tikslinę paskirtį, o žemesnės galios teisės akto reglamentavimo ydingumas (netobulumas) negali nulemti kitokio Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Be to, minėta, teismas savarankiškai sprendžia, ar egzistuoja neatitiktis tarp žemesnės ir aukštesnės teisinės galios teisės aktų. Pažymėtina, kad ir pats atsakovas neformulavo prašymo įvertinti Reglamento 32 punkto nuostatos atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, o kasaciniame skunde taip pat nenurodo, kokia konkreti prieštara egzistuoja tarp jo nurodomų teisės aktų. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismai, konstatavę išmokų gavimo kontrolės nepakankamumo faktą, tinkamai aiškino ir taikė tiek Reglamento 32 punktą, tiek Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei nurodo atsakovas, teismai tik pateikė išaiškinimą dėl Reglamento 32 punkto, tačiau jo neteisėtumo nekonstatavo.
44. Galiausiai, atsakovo manymu, teismai peržengė savo kompetencijos ribas ir nagrinėjamu atveju vykdė funkcijas, kurios pagal įstatymą pavestos specialiam subjektui – savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai.
45. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 2 d.) nustatyta, kad savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba – subjektas, prižiūrintis, ar teisėtai, efektyviai, ekonomiškai ir rezultatyviai valdomas ir naudojamas savivaldybės turtas bei patikėjimo teise valdomas valstybės turtas, kaip vykdomas savivaldybės biudžetas ir naudojami kiti piniginiai ištekliai. To paties įstatymo 27 straipsnyje reglamentuojamos šio subjekto funkcijos ir pagrindiniai veiklos principai.
46. Pažymėtina, kad nors pagal nurodytą teisinį reglamentavimą savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba išties turi kompetenciją kontroliuoti, kaip yra naudojamas savivaldybės biudžetas, tai niekaip nepaneigia teismų kompetencijos teisingumo srityje, t. y. nagrinėjamu atveju spręsti, ar atsakovas, gaudamas išmoką pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, laikėsi įstatymo reikalavimų ir naudojo šią išmoką pagal jos tikslinę paskirtį. Specialių subjektų kompetencija spręsti tam tikrus įstatyme nustatytus klausimus nepaneigia teismų kompetencijos vykdyti teisingumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta šį atsakovo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.
47. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017, 27 punktas).
48. Papildomai pažymėtina, kad atsakovo nurodomoje Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2023 m. gruodžio 23 d. audito ataskaitoje apibrėžti pagrindiniai audito klausimai: (i) ar tinkamai savivaldybės taryba reglamentavo išmokos dydį ir jos mokėjimo tvarką; (ii) ar Savivaldybės tarybos narių pateiktos ataskaitos ir išlaidas patvirtinantys dokumentai atitinka Reglamento ir teisės aktų reikalavimus; (iii) ar Savivaldybės tarybos nariams teisėtai kompensuotos jų patirtos išlaidos. Iš audito ataskaitos turinio matyti, kad buvo vertinama tik tai, ar formaliai laikytasi teisės aktų reikalavimų, tačiau į audito apimtį neįėjo nagrinėjamoje byloje spręstas klausimas, t. y. ar atsakovas kompensaciją gavo už tas išlaidas, kurias patyrė vykdydamas Savivaldybės tarybos nario veiklą. Jau minėta, kad įstatymo nustatyta pareiga viešąsias lėšas naudoti pagal tikslinę paskirtį egzistuoja visais atvejais, t. y. net ir tada, kai savivaldybės administracija, detalizuodama šios teisės įgyvendinimo tvarką, nenustato kontrolės mechanizmo. Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų išduotas dokumentas ta apimtimi, kiek jame yra pateiktas faktinių duomenų vertinimas, išdėstyta institucijų subjektyvi pozicija dėl tam tikros situacijos, nelaikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018 47 punktą; 2020 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 39 punktą; 2023 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023 52 punktą), tad teismo, nagrinėjančio bylą, neįpareigoja.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
49. Remdamasi nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ta dalis išmokų, kuriomis atsakovui buvo kompensuotos išlaidos, patirtos perkant degalus, kurių panaudojimas nebuvo susijęs su jo, kaip tarybos nario, veikla, kvalifikuotina pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams turinio prasme konstatavus ir sąlygas, būtinas turto gavimo be teisinio pagrindo institutui taikyti (CK 6.237 straipsnis), nėra pagrindo daryti išvados dėl materialiosios bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą, pažeidimo, kuris turėtų įtakos teisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Esant išdėstytoms aplinkybėms kasacinis skundas atmetamas, o skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju bylą kasaciniame teisme laimėjo ieškovė, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šios nėra skirstomos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Irmantas Šulcas
Algirdas Taminskas