Pranešėja Irma Čuchraj                                    Civilinė byla Nr. 2A-61-513/2013

Teisėja Violeta Olcvikienė                                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                               30.6; 121.21                                                                                                                                                                                                                                                         

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. sausio 24 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. Š. ės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. patikslintą ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, tretieji asmenys V. Š., T. Š., M. Š., dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo,

n u s t a t ė :

ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą bei įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybę sudaryti pagal Butų privatizavimo įstatymą su ieškove nuomojamo buto pirkimo –pardavimo sutartį. Nurodė, kad nuo 1983 m. ji kartu su šeima gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo butas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo privatizavimo objektas ir ieškovė norėjo šį butą privatizuoti, tačiau institucijos, atsakingos už buto privatizavimą, darbuotojai suklaidino ieškovę, nurodydami, kad negali būti leidžiama privatizuoti buto asmeniui, turinčiam įsiskolinimų už komunalinius patarnavimus, todėl ieškovė buto laiku neprivatizavo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-07-13 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl ieškovės teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Tam, jog būtų realizuota teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, asmuo turėjo būti valstybinio ar visuomeninio buto nuomininku, gyvenamoji patalpa (butas) galėjo būti privatizavimo objektu ir nuomininkas turėjo išreikšti ketinimą įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas iki 1992-12-01 arba Seimo 1997-04-29 nutarimo numatyta tvarka buvo priimtas sprendimas leisti paduoti pareiškimą dėl buto privatizavimo iki 1997-12-31. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo domėtis savo teisėmis, susijusiomis su jos šeimai skirto buto privatizavimu, o kilus dėl jų neaiškumų, – kreiptis į kompetentingus asmenis ar institucijas. Gavusi atsakymą iš institucijų, buvusių atsakingomis už butų privatizavimą, kad dėl įsiskolinimo už komunalines paslaugas, ginčo butas negali būti privatizuojamas, ieškovė galėjo ginti savo teises teismine tvarka Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, tačiau to nepadarė. Butų privatizavimo procesas įtraukė daugumą Lietuvos žmonių, apie šį procesą ir jo sąlygas visuomenė buvo šviečiama ir per masines informavimo priemones, todėl ieškovė, būdama atidi, apdairi, rūpestinga, turėjo žinoti apie savo teises ir rūpintis jų apsauga. Teismas konstatavo, kad ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka, forma ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, todėl ieškovė neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios (ketinimų) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Ieškovė J. Šimkūnienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.  Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, neparemtas byloje surinktais įrodymais. UAB „Debreceno valdos“ dokumentai dėl buto privatizacijos nėra išlikę. Dokumentai neišliko ne dėl jos kaltės, o dėl atsakingų institucijų kaltės. Dokumentų neišlikimas negali patvirtinti ar paneigti, kad dokumentai nebuvo pateikti. Priešingai, nesant kitų įrodymų, teismas turėjo remtis liudytojos V. K. parodymais, trečiųjų asmenų paaiškinimais, nes įrodymų, paneigiančių šiuos nustatytus faktinius duomenis byloje nesurinkta. Liudytoja V. K. išsamiai parodė, kad ieškovė kreipėsi dėl jos darbo namų valdoje laikotarpiu dėl buto privatizavimo, nes teigė, jog buvo padavusi prašymą butą privatizuoti. Liudytoja patvirtino, kad buvo suradusi įrašą apie ieškovės paduotą pareiškimą dėl buto privatizavimo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina šios liudytojos parodymus. Ieškovė nesutinka su teismo pozicija, kad pažeidė pareigą elgtis apdairiai, atidžiai ir rūpestingai. Tuo metu negalvojo ir nesuprato, kad jos teisės yra pažeistos, nes galvojo, jog susimokės skolas ir galės privatizuoti butą. Atsakovei butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent atsakovė turėjo užtikinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-13 sprendimą prašo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas padarė teisingą išvadą, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė neatliko veiksmų, būtinų privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Be to, susitarimo nepateikimas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminu reiškia buto nuomininko ir  jo šeimos narių nesusitarimą, kartu ir sąlygų, kurioms esant buvo galimas buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas, nebuvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nesant šeimos narių susitarimo, neatsiranda ir subjektinės teisės privatizuoti butą. Ieškovė teismu nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kad iki 1998-07-01 (Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu) ieškovė Butų privatizavimo įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais būtų kreipusis į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovė su šeima nuo 1983 m. iki šiol nuomininkės teisėmis gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. 2005-08-23 ir 2010-12-09 tarp atsakovės ir ieškovės sūnaus T. Š. sudarytos  gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys dėl gyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos. Ieškovė nurodė, kad ji su uošviu J. Š. dar 1992 m. kreipėsi į tuometinę UAB „Debreceno valda“ su prašymu dėl buto privatizavimo, tačiau po uošvio mirties 1993-07-15 privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta, todėl vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu prašo pripažinti teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Byloje kilo ginčas tik dėl to, ar ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto, tame tarpe ir Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Todėl vertindama apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su pareiškimo padavimu ir bute gyvenančių asmenų susitarimu, pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia atsižvelgia į teisinį privatizavimo procedūrų reglamentavimą, kuris būtent ir apsprendė kiekvieno asmens, pageidavusio pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas lengvatine tvarka privačion nuosavybėn įsigyti gyvenamąjį būstą, veiksmus bei pareigas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, teisingai identifikavo sąlygų visumą, kuriai esant atsiranda teisė privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, t.y. asmens priskyrimas prie subjektų rato, kuriems šis įstatymas suteikia teisę privatizuoti; ginčo patalpos priskyrimas gyvenamųjų patalpų, galinčių būti privatizavimo objektu, kategorijai; asmenų, kuriems suteikta teisė privatizuoti, pasinaudojimas šia teise, atliekant tam būtinus veiksmus. Pažymėtina, kad tokie veiksmai privalo būti tik aktyvūs, o ne pasyvūs, kaip situaciją traktuoja ieškovė, nepagrįstai tvirtindama, jog būtent atsakovė turėjo užtikinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kokius veiksmus reikėjo atlikti kiekvienam asmeniui – gyvenamojo būsto nuomininkui, šio asmens esamam ar buvusiam šeimos nariui, siekiant privatizuoti gyvenamąjį būstą. Pirmiausiai toks noras turėjo išreikštas objektyvia forma ir iki 1992-12-01 buvo privalu paduoti savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai pareiškimą dėl gyvenamojo namo ar buto įsigijimo (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis ir 5 straipsnio 2 dalis). Ne dėl savo kaltės nustatytu laiku nepadavęs pareiškimo gyvenamosios patalpoms privatizuoti, toks asmuo iki 1997-12-31 dar galėjo kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti. Vien faktinis ilgą laiką trunkantis teisėtas naudojimasis butu, kaip teisinė prielaida buto privatizavimo procedūrai pradėti įstatymo leidėjo nebuvo numatytas. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad dokumentai neišliko dėl atsakingų institucijų kaltės, teisiškai nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teisimo padaryta išvada, kad ieškovė pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkamas jos šeimai išnuomoto buto privatizavimo subjektas, ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas. Tačiau byloje jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis), išskyrus pačios apeliantės ir liudytojos V. K. paaiškinimus, nebuvo įrodinėta, kad ieškovė iki 1998-07-01, t. y. iki kol Butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, būdu bei terminais būtų kreipusis į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus. Pagrįsti tokius teisiškai reikšmingus faktus, kaip pareiškimo padavimas, vien nurodytos liudytojos paaiškinimais susiklosčiusiomis aplinkybėmis nėra pagrindo, kadangi ji patvirtino, kad nuo 1996 m. ieškovė ne kartą lankėsi įmonėje ir žodžiu kreipėsi bei domėjosi buto privatizavimo klausimais, tačiau jos darbo laikotarpiu jokie ieškovės dokumentai dėl buto privatizavimo savivaldybei pateikti nebuvo, jokių rašytinių prašymų ieškovė neteikė, tik buvo surastas anksčiau padarytas įrašas žurnale apie prašymo pateikimą. Byloje nepateikta neginčijamų įrodymų ir argumentų, jog ieškovė tikrai buvo pateikusi prašymą būtent dėl buto privatizavimo, byloje nėra ir kitų būtinų dokumentų butui privatizuoti, pavyzdžiui, buto nuomininkų notariškai patvirtinto susitarimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis. Byloje nustatyta, kad ieškovė dažnai nuo 1996 m. atvykdavo į UAB „Debreceno valda“ dėl skolų. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė, formaliai pagal įstatymą turėjusi teisę į privatizavimą, šia teise tinkamai nepasinaudojo ir neatliko net pradinių veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti, nes, jeigu prašymas būtų paduotas ieškovės nurodytu laiku (1992 m., b. l. 95) ir dar neišnagrinėtas ir/ar atsakymas netenkintų, kiekvienas suinteresuotas asmuo kreiptųsi pakartotinai, pateiktų skundus ir/ar nustatyta tvarka kreiptųsi į Seimo sudarytą butų privatizavimo komisiją, kad būtų pripažinta teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d., 8 str., Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 1 p., CK 1.5 str.). Tokių veiksmų ieškovė neatliko, į teismą kreipėsi tik 2012-04-19, todėl jos aiškinimai apie tai, kad negalėjo buto privatizuoti dėl skolų už komunalines paslaugas, vertintini kritiškai, nes nėra patvirtinti kitais įrodymais. Darytina išvada, kad ieškovė neišreiškė valios privatizuoti putą ir tarp šalių nesusiklostė ginčo buto privatizavimo santykiai. Gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas – yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, ką lėmė teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumas ir specifika, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui, tačiau naujų teisių įgyti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03 nutartis civilinės bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006-05-15 nutartis civilinės bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2008-04-29 nutartis civilinės bylos Nr. 3K-3-254/2008).

Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė teismine tvarka įgyvendinti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme. Šio įstatymo 12 straipsnyje reglamentuojamas savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis. Jame nustatyta, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasacinis teismas, aiškindamas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra nurodęs, kad šios teisės normos paskirtis – sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti Butų privatavimo įstatymui nustojus galioti. Pagal šią teisės normą teismine tvarka galima apginti tik Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Ši teisės norma taikytina tokiais atvejais, kai, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti (parduoti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-98/2002; 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neatliko veiksmų, būtinų įgyvendinti teisę privatizuoti butą ir todėl neteko teisės privatizuoti ginčo butą (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Konstatuotina, kad byloje nenustačius Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų visų būtinų privatizavimo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas ir ieškinį atmetė.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo sprendimą, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi CPK 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                   Irma Čuchraj

Kolegijos teisėjai                                                                   Danguolė Martinavičienė

                                                                                                   Alvydas Žerlauskas